Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo J. V. apeliacinį skundą dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. V. ieškinį atsakovams S. J. ir I. G. dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, tretysis asmuo Z. D..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Visagino m. apylinkės teismas 2009-10-21 sprendimu J. V. ieškinį dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais atmetė; iš J. V. išieškojo 17,55 Lt pašto išlaidų valstybei. Teismas nustatė, kad 1999-09-02 J. V. ir Z. D. sudarė, ir notarine tvarka patvirtino sutartį dėl 9 480 Lt paskolos suteikimo, kurią Z. D. įsipareigojo grąžinti ją iki 1999-12-02; 2000-05-29 J. V., veikdamas pagal Z. D. 1999-12-13 patvirtintą įgaliojimą, su pirkėju S. J. sudarė buto, esančio (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartį, kuris šį butą nuperka už 10 000 Lt. Butas, esantis (duomenys neskelbtini) buvo įregistruotas S. J. nuosavybės teise pagal pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2656. 2008-10-01 buto savininkas S. J. per įgaliotą asmenį minėtą butą pardavė atsakovui I. G., ir šis turtas buvo užregistruotas nekilnojamojo turto registre pirkėjo nuosavybe. Ieškovas J. V. reiškia reikalavimus dėl šių dviejų nekilnojamojo turto – buto pirkimo-pardavimo sandorių, kurių viename jis dalyvavo, kaip pardavėjo įgaliotas asmuo, pripažinimo negaliojančiais, ir prašo butą grąžinti buvusiai jo savininkei Z. D., t. y. veikia jos vardu, siekdamas įgyvendinti savo teisę - susigrąžinti paskolintus pinigus. Nors ieškovui buvo siūloma pateikti teismui dokumentą, suteikiantį teisę atstovauti Z. D., jis pripažino, jog tokio įgaliojimo neturi. Iš ieškovo paaiškinimų teismas padarė prielaidą, kad jis reiškia ieškinį CK 6.68 str. pagrindu. Pagal šią įstatymo normą, skirtingai nuo teisės pareikšti ieškinį tiesiogiai skolininkui, netiesioginiu ieškiniu kreditoriui suteikiama teisė pareikšti ieškinį asmeniui, su kuriuo jo nesieja prievoliniai teisiniai santykiai, tai yra skolininko skolininkui. Tačiau, šiuo atveju, ieškovas reiškia ieškininius reikalavimus atsakovams, kuriuos tarpusavyje, o taip pat vieną jų – S. J. su trečiuoju asmeniu Z. D. sieja nuosavybės (nekilnojamojo turto sandoriai), o ne prievoliniai teisiniai santykiai. Todėl J. V. laikytas netinkamu ieškovu, t. y. asmeniu, kuris nėra ginčijamo materialiojo teisinio santykio subjektas ir neturi reikalavimo teisės atsakovo atžvilgiu, todėl neturi teisės į ieškinio patenkinimą. Ieškovas CPK 45 str. 1 d. nustatyta tvarka nepateikė prašymo pakeisti ieškovą tinkamu. Jei netinkamas ieškovas nesutinka išstoti iš proceso, o tinkamas ieškovas neįstoja į jį, tai teismas nagrinėja bylą iš esmės ir ieškinį atmeta. Be to, įstatymas įtvirtina draudimą išreikalauti turtą iš sąžiningo įgijėjo, o įgijėjo sąžiningumas yra preziumuojamas. Atsakovo I. G. sąžiningumo prezumpcija byloje nebuvo paneigta, atsakovui apie S. J. ar Z. D. turimus įsipareigojimus J. V. nebuvo žinoma, jokie teisių į patalpą suvaržymai nekilnojamojo turto registre nebuvo registruojami. Atsakovas I. G., įsigydamas patalpas, imperatyvių įstatymo reikalavimų nepažeidė. Todėl esant tokiai faktinei situacijai šioje byloje turi būti ginamos atsakovo, kaip sąžiningo įgijėjo, teisės ir jo sąžiningai įgytas nekilnojamasis turtas iš jo nereikalaujamas. Teismas sprendė, jog J. V. neįrodė, kad jo, kaip įgalioto asmens sudarytas sandoris buvo apsimestinis, nes nuosavybės teisės perėjimas S. J. buvo realus, ką patvirtina ir vėlesnis sandoris. J. V. argumentai, dėl mokesčių mokėjimo, buto dokumentų laikymo savo žinioje laikyti teisiškai nereikšmingais.

Nustatytu terminu atsiliepimai į apeliacinį skundą negauti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes bei jų ypatumus, tinkamai išaiškino bei pritaikė materialinės teisės normas reguliuojančias šalių teisinį santykį, bei įrodinėjimą reglamentuojančias procesines normas; absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų taip pat nėra, sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu (CPK 185, 263 str.).

Apelianto vertinimu, teismas netinkamai aiškino ir taikė 1964 m. CK 47 str., kuris, apelianto manymu, „... nurodo, kad apsimestinai, tik dėl akių sudaryti sandoriai ... negalioja“. Kolegija pažymi, kad 964 m. CK 47 str. numato sandorio, neatitinkančio įstatymo reikalavimų, negaliojimą. 1964 m. CK 51 str. numato, kad negalioja tariamieji sandoriai – sandoriai, sudaryti tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių; 1964 m. 52 str. numato apsimestinio sandorio negaliojimą; apsimestiniu sandoriu buvo laikomas sandoris, sudarytas siekiant pridengti kitą sandorį. Taigi apeliantas supainiojo sąvokas; jis teigia, kad jo sandoris dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), 2000-05-29 pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 2696, buvo sudarytas neketinant sukurti teisinių pasekmių, t. y. yra tariamas (1964 m. CK 51 str.).

Ginčo sandoris buvo sudarytas 2000-05-29 tarp buto savininkės Z. D., veikusios per savo įgaliotą asmenį J. V., ir S. J.. Šiuo metu įgaliojimas duotas Z. D. J. V. nebegalioja, todėl jis neturi teisės reikšti ieškinį jos interesais, reikalauti pripažinti buto perleidimo sandorį negaliojančiu bet kokiu pagrindu ir grąžinti butą jos nuosavybėn. Apeliantas nurodo, jog teismas be pagrindo neįvertino tos aplinkybės, kad Z. D. buvo jam skolinga ir įgaliojo jį parduoti butą tam, kad su juo atsiskaityti. Tačiau iš tikrųjų teismas atkreipė į tai dėmesį ir pažymėjo, kad J. V. ieškinys turi tam tikrų netiesioginio ieškinio požymių (CK 6.68 str.). Tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad netiesioginis ieškinys (ieškinys savo skolininko skolininkui) galimas, kai atsakovus sieja prievoliniai teisiniai santykiai; nagrinėjamoje byloje ginčijamas nuosavybės teisės perleidimo sandoris, t. y. ieškovas J. V. neturi teisės pareikšti ieškinį dėl pirkimo-pardavimo sandorio nuginčijimo ir šiuo įstatyminiu pagrindu.

Apeliantas nurodo, jog teismas be pagrindo nevertino S. J. 2008-11-07 raštelio (b.l. 19, t.1), kuris, apelianto vertinimu, įrodo, kad sandoris buvo apsimestinis. Raštelyje (b.l. 19, t.1) nurodyta, kad 2000-05-29 pirkimo-pardavimo sutartimi buvo sprendžiami Z. D. ir J. V. skolos grąžinimo santykiai; S. J. J. V. 10 000 Lt nurodytų sutartyje nemokėjo, sutartis sudaryta dėl akių. Apeliantas painioja apsimestinio ir tariamojo sandorio sąvokas; jeigu jis laiko, kad Z. D. ir S. J. sandoris buvo apsimestinis, tai teisiškai reikšmingos yra aplinkybės, kokį sandorį šalys turėjo omenyje iš tikrųjų. Raštelio turinys S. J. ir J. V. susitarimo turinio neatskleidžia. Pažymėtina, kad J. V. nėra sandorio šalis, jis veikė kaip Z. D. atstovas, todėl teisiškai reikšminga ne jo, bet sandorio šalies – Z. D. valia sandorio sudarymo metu. Kaip paaiškino pats apeliantas, įgaliojimas buvo jam duotas buto pardavimui, tam, kad pardavus butą apeliantas gautų savo kreditorinio reikalavimo patenkinimą. Jeigu Z. D. norėtų perleisti jam nuosavybės teisę į butą, ji galėtų padaryti tai tiesiogiai. Butas ir buvo parduotas S. J., o faktas, kad S. J. po buto pardavimo I. G. neatsiskaitė su J. V., nepadaro buto perleidimo sandorio neteisėtu.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad trečiojo asmens – buto įgijėjo I. G. sąžiningumas preziumuojamas, ši prezumpcija nėra paneigta, vien dėl to buto išreikalavimas iš jo negalimas (CK 4.96 str. 2 d.).

Kitos apelianto nurodytos aplinkybės – kad S. J. nesidomėjo bylos eiga, kad apelianto gyvenamoji vieta buvo deklaruota šiame bute, mokėjo komunalinius mokesčius, kad bute iki šiol gyvena apelianto surastas nuomininkas ir pan. neturi reikšmės, nes nuosavybės teisės į butą nesukuria ir apelianto nuosavybės teisių į butą neįrodo.

Ieškovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigė teismo sprendimo motyvų ir išvadų, dėl to nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais panaikinti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 263, 329-330 str.).

Iš apelianto dokumentų siuntimo išlaidos priteistos 2010 m. gegužės 13 nutartimi (b.l. 46, 48-49).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 – 330 str., teismas

nutarė:

Visagino miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.