- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Data
- 2013-05-24
- Bylos Nr.
- 2A-371/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02638-2010-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vigintas Višinskis, Vytas Milius, Danutė Gasiūnienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Prioritetas“
- Kategorijos
- 42.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vyto Miliaus ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Prioritetas“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“ dėl nepagrįsto sutarties nutraukimo ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ priešieškinį dėl uždarosios akcinės bendrovės „Prioritetas“ iškeldinimo iš neteisėtai užimamų pastatų (patalpų), įpareigojant juos perduoti atsakovui.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Prioritetas“ ieškiniu, pareikštu atsakovui UAB „Swedbank lizingas“, prašė: 1) pripažinti nepagrįstu ir neteisėtu vienašališką 2005 m. kovo 25 d. Lizingo sutarties Nr. LT016449, 2006 m. vasario 3 d. Sutarties dėl papildomo finansavimo Nr. LT028268, 2006 m. lapkričio 3 d. Lizingo sutarties Nr. LT040648, 2006 m. gruodžio 11 d. Lizingo sutarties Nr. LT043337 ir 2007 m. balandžio 11 d. Lizingo sutarties Nr. LT050091 (toliau – ginčo sutartys) nutraukimą; 2) įpareigoti atsakovą vykdyti ginčo sutartis; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas (1 b. t., 1-7 l.).
Nurodė, kad atsakovas 2010 m. birželio 1 d. ieškovui pranešė, jog nuo 2010 m. birželio 1 d. vienašališkai nutraukia ginčo sutartis, kadangi ieškovas laiku (vėluojant 153 kalendorines dienas) nesumokėjo 293 854,75 Lt sumos įmokų, laikydamas tai esminiu sutarčių pažeidimu. Su tokiu atsakovo sprendimu ieškovas nesutinka, teigdamas, kad pagal ginčo sutartis jis įgijo 10 613 000 Lt turtą, kurio išpirkta vertė sudaro 4 587 609 Lt, t. y. 43 proc. turto vertės, ir kurio rinkos kaina 2006-2008 m. turto vertinimo duomenimis sudaro 20 046 000 Lt. Ieškovas pažymėjo, jog jis – veikianti, ūkinę – komercinę veiklą vykdanti moki įmonė, todėl atsakovas nesąžiningai pasinaudojo savo teise vienašališkai nutraukti sutartis, nors pagal ginčo sutarčių sąlygas turi teisę ne tik vienašališkai nutraukti šias sutartis, bet ir pareikalauti sumokėti visą likusią skolą. Kitoks, nei priėmė atsakovas, sprendimas, ieškovo nuomone, labiau atitiktų abiejų šalių turtinius interesus ir sudarytų galimybę ieškovui pačiam spręsti dėl optimaliausio varianto, ieškant potencialių turto pirkėjų ar investuotojų.
Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad pagal sutarčių sąlygas jis turėjo teisę vienašališkai nutraukti ginčo sutartis, ieškovui netinkamai vykdžius finansinius įsipareigojimus pagal šias sutartis (2 b. t., 1-5 l.; ginčo sutarčių bendrųjų sąlygų 11.1.1, 11.2 p.; CK 6.217 str. 5 d.).
Be to, atsakovas pareiškė ieškovui priešieškinį, kuriuo prašė: 1) iškeldinti ieškovą su visais jam priklausančiais daiktais iš atsakovui nuosavybės teise priklausančių pastatų (patalpų), įpareigojant šiuos pastatus (patalpas) perduoti atsakovui; 2) priteisti iš ieškovo atsakovo naudai bylinėjimosi išlaidas (2 b. t., 44-47 l.). Nutraukus ginčo sutartis, ieškovas privalėjo neatlygintinai saugoti turtą be teisės jį naudoti ir valdyti iki to momento, kol atsakovas šį turtą tinkamai priims, tačiau, nepaisant to, kad atsakovas ir žodžiu, ir raštu kreipėsi į ieškovą, prašydamas grąžinti turtą, ieškovas jo negrąžino (ginčo sutarčių bendrųjų sąlygų 11.2.3, 11.5 p.; CK 6.574 str.).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimu patenkino ieškovo UAB „Prioritetas“ ieškinį ir pripažino neteisėtu atsakovo UAB „Swedbank lizingas“ 2010 m. birželio 1 d. vienašališką 2005 m. kovo 25 d. Lizingo sutarties Nr. LT016449, 2006 m. vasario 3 d. Sutarties dėl papildomo finansavimo Nr. LT028268, 2006 m. lapkričio 3 d. Lizingo sutarties Nr. LT040648, 2006 m. gruodžio 11 d. Lizingo sutarties Nr. LT043337 bei 2007 m. balandžio 11 d. Lizingo sutarties Nr. LT050091 nutraukimą, priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 7 215 Lt žyminio mokesčio, o valstybės naudai – 7 215 Lt žyminio mokesčio ir 18,60 Lt pašo išlaidų; atsakovo priešieškinį atmetė (2 b. t., 185-189 l.).
Teismas sutiko su atsakovu, kad savalaikis periodinių įmokų mokėjimas lizingo davėjui (atsakovui) yra esminė lizingo sandorio tinkamo vykdymo sąlyga, tačiau pažymėjo, kad šios sutarties nuostatos turėtų būti taikomos tik esant normaliai finansiniai – ekonominei rinkos situacijai, o ginčo atveju, teismo nuomone, nėra visų įstatymo nustatytų aplinkybių, sudarančių pagrindą teigti, jog lizingo sutarties pažeidimai yra esminis sutarties pažeidimas dėl žemiau išvardintų argumentų, todėl atsakovas neteisėtai vienašališkai nutraukė ginčo sutartis.
Teismo teigimu, ieškovas pagal ginčo sutartis valdė ir naudojo lizinguojamą turtą, jį saugojo, gerino bei investavo į šį turtą lėšas (iš viso apie 3 000 000 Lt), be to, ieškovas, vykdydamas ginčo sutartis, sumokėjo atsakovui 4 587 609 Lt (išpirko 43 proc. turto vertės, t. y. įvykdė ženklią prisiimtų įsipareigojimų dalį), ieškovas yra moki, veikianti įmonė, vykdanti ūkinę – komercinę veiklą, sutinka ir toliau bendradarbiauti pagal ginčo sutartis. Pažymėjo, kad pagal 2010 m. rugsėjo 29 d. ir 2010 m. spalio 1 d. lizingo turto vertinimą, viso jo rinkos vertė sudaro 14 490 000 Lt, kuri ženkliai viršija neišpirkto turto vertę (beveik du kartus) ir atsakovas, vienašališkai nutraukdamas ginčo sutartis bei paimdamas ieškovo lizinguojamą turtą, nepagrįstai praturtėtų, nes pagal sutartis neišpirkta turto vertė sudaro 6 025 391 Lt. Taip pat teismas nustatė, kad ieškovas iš karto po ginčo sutarčių nutraukimo (2010 m. birželio 14 d.) raštu kreipėsi į atsakovą ir prašė tartis dėl ginčo sutarčių sąlygų pakeitimo, o, teismo nuomone, atsakovas, atsižvelgdamas į ieškovo balansą, turėjo realų pagrindą tikėtis, kad ginčo sutartys bus įvykdytos ateityje, t. y. sumokėtas likęs įsiskolinimas, nes ieškovas prašė padaryti ginčo sutarčių grafikų pertvarkymus. Be to, pasak teismo, atsakovas neatsižvelgė į tai, kad ieškovo atsiskaitymai pagal ginčo sutartis pradėjo strigti, kilus ekonominei krizei Lietuvoje; pažymėjo, jog bylos nagrinėjimo metu ieškovas iš dalies vykdė savo sutartinius įsipareigojimus ir per 2011 metus atsakovui iš viso sumokėjo 109 330 Lt.
Dėl nurodyto teismas sprendė, jog atsakovo veiksmų visuma sudaro pagrindą teigti, kad atsakovas per daug formaliai vertino tarp šalių sudarytų sutarčių sąlygas dėl vienašališko jų nutraukimo, todėl konstatavo, jog kreditorius pats iš esmės pažeidė CK įtvirtintus bendradarbiavimo ir kooperavimo principus, dėl ko ieškovas įgijo teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais (CK 6.200 str.).
Teismas pažymėjo, kad visuotinai žinoma aplinkybė, jog dėl neišvengiamo ir spartaus kainų kritimo nekilnojamojo turto rinkoje per 2008–2009 m. laikotarpį nekilnojamojo turto ir jo nuomos kaina iš esmės sumažėjo; tai yra objektyvus, nuo šalių valios nepriklausantis veiksnys, kurį nulėmė Lietuvoje ir pasaulyje vykstantys ekonominiai procesai (ekonomikos nuosmukis), o nekilnojamojo turto ir jo nuomos kainų atitinkamu laikotarpiu kritimas apie 30 proc. pripažintinas visiems žinoma aplinkybe, kurios nereikia įrodinėti (CPK 182 str. 1 p.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255/2009). Pasak teismo, šios aplinkybės lėmė, kad ieškovui tik dėl objektyvių priežasčių vykdyti lizingo sutartį tapo sudėtinga, todėl atsakovas, atsižvelgdamas į susiklosčiusią ekonominę situaciją, turėjo pareigą bendradarbiauti su ieškovu ir keisti lizingo sutarčių mokėjimo grafikus (CK 6.204 str. 2 d.).
Teismas sprendė, kad atsakovas, nesilaikydamas bendradarbiavimo, kooperavimosi principų ir finansinio lizingo prigimtimi sukuriamų teisinių santykių, įtvirtino finansinio lizingo teisinių santykių nelygybę ir tokių santykių pasibaigimą. Teismo nuomone, tokios sąlygos neatitiko sąžiningumo ir protingų sąžiningos verslo praktikos reikalavimų, nes atsakovas yra lizingo bendrovė, o ieškovas – ekonomiškai silpnesnė, turinti mažiau patirties derybose dėl sutarties sąlygų, sutarties šalis. Pažymėjo, jog ginčo sutartys buvo sudarytos prisijungimo būdu, pagal standartines, atsakovo parengtas bendrąsias sutarčių sąlygas. Esant tokioms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad atsakovas nepakankamai bendradarbiavimo su ieškovu, todėl yra laikomas pažeidusiu prievolę (CK 6.64 str.), o vienašališkas ginčo sutarčių nutraukimas pripažintinas neteisėtu. Dėl to teismas patenkino ieškovo ieškinį ir atmetė atsakovo priešieškinį.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Swedbank lizingas“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovo ieškinį bei patenkinti atsakovo priešieškinį, priteisti iš ieškovo atsakovo naudai bylinėjimosi išlaidas, turėtas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose (2 b. t., 193-203 l.). Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Vienas iš pagrindinių lizingo santykių bruožų yra sandorio atlygintinumas, todėl pirmosios instancijos teismas, pagrįstai nustatęs, kad savalaikis (tinkamas) sutartinių įmokų mokėjimas yra esminė tinkamo lizingo sutarties vykdymo sąlyga lizingo davėjo požiūriu, kad ieškovas netinkamai vykdė esminius įsipareigojimus pagal ginčo sutartis (šių sutarčių nutraukimo metu buvo pradelsęs atsiskaityti 153 kalendorines dienas, o įsiskolinimo suma sudarė 293 854,75 Lt), turėjo konstatuoti ir tai, jog sutartys buvo pažeistos iš esmės, todėl atsakovas turėjo teisę jas vienašališkai nutraukti.
2. Teismas nepagrįstai sprendė, jog nėra pagrindo teigti, kad ginčo sutarčių pažeidimai laikytini esminiais. Tais atvejais, kai pačioje sutartyje yra konkrečiai įvardinti atvejai, kuomet galima vienašališkai nutraukti sutartį, teismo nurodyti pažeidimo vertinimo kriterijai negali būti taikomi, o ginčo sutarčių bendrųjų sąlygų 11.1.1 punkte šalys susitarė, jog visos ar dalies sutartinės įmokos nesumokėjimas ir nesugebėjimas padengti susidariusio įsiskolinimo per 30 dienų (tai nustatyta nagrinėjamoje byloje) yra esminis šių sutarčių pažeidimas (CK 6.217 str. 5 d.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-346/2004).
3. Atsakovas neturi pagrįsto pagrindo tikėtis, jog ieškovas bus pajėgus įvykdyti sutartinius įsipareigojimus: jis iš esmės pažeidė ginčo sutartis, nemoka sutartinių įmokų, ieškovo finansinė padėtis buvo ir yra bloga, įmonė veikia nuostolingai, be to, teismas tenkino ieškovo prašymą atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą ir įpareigojo sumokėti pusę žyminio mokesčio (7 215 Lt). Tai patvirtinta, kad ieškovo finansinė padėtis yra bloga, ką pripažino ir pats ieškovas, nurodydamas, kad dėl apyvartinių lėšų trūkumo jis gali sumokėti tik dalį - 2 500 Lt, žyminio mokesčio, kuris sudaro 14 430 Lt.
4. Ieškovas neįrodė, kad dėl vienašališko sutarčių nutraukimo jis patirtų neproporcingai didelių nuostolių (CK 6.217 str. 2 d. 5 p.). Ginčo sutarčių sudarymo metu ieškovas žinojo, kokias pasekmes sukels netinkamas sutartinių įmokų mokėjimas ir su tokiomis pasekmėmis sutiko, todėl ieškovas prisiėmė galimų nuostolių atsiradimo riziką.
5. Atsakovas, kaip ir ieškovas, taip pat yra vienas iš Lietuvoje veikiančių verslo subjektų, todėl neigiamas ekonominės situacijos pasekmes jis patiria kartu su savo klientais ir jam negali būti nustatyta pareiga rūpintis ieškovo verslo išsaugojimu atsakovo sąskaita. Jeigu sutartinės prievolės nevykdo ar netinkamai ją vykdo įmonė (verslininkas), šiuo atveju – ieškovas, tai jis atsako visais atvejais, jeigu neįrodo, kad prievolės neįvykdė dėl nenugalimos jėgos (CK 6.256 str. 4 d.), todėl ieškovas privalo prisiimti atsakomybę už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą. Be to, ieškovo prašymas pakeisti ginčo sutarčių sąlygas buvo pateiktas tik po to, kai atsakovas pateikė ieškovui pretenziją dėl įsiskolinimo sumokėjimo, o ne iš karto, kai tapo aišku, jog ieškovas negalės nustatytomis sąlygomis vykdyti sutartinių įsipareigojimų (CK 6.204 str.).
6. Atsakovas su ieškovu bendradarbiavo tinkamai, o atsisakymas patenkinti ieškovo prašymus pakeisti ginčo sutarčių sąlygas, kurie atsakovui buvo nenaudingi, negali būti laikomas pažeidusiu bendradarbiavimo, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ginčo sutarčių sąlygos net kelis kartus buvo keičiamos ieškovo naudai, pratęsiant sutarties terminą ir pakoreguojant įmokų grafiką. Byloje įrodyta, kad atsakovas sutiko pakeisti ginčo sutarčių sąlygas ieškovo naudai, kad po vienašališko ginčo sutarčių nutraukimo ieškovo ir atsakovo atstovai toliau bendradarbiavo, ieškodami priimtinų sąlygų sutartinių santykių atnaujinimui. Priešingai nei konstatavo teismas, ne atsakovas, bet ieškovas pažeidė CK 6.204 straipsnyje nustatytą pareigą - laiku neinformavęs atsakovo apie galimus ginčo sutarčių vykdymo suvaržymus, bei neturėdamas realių galimybių vykdyti sutartinius įsipareigojimus pareiškęs nagrinėjamą ieškinį.
7. Pagal CK 6.574 straipsnio nuostatas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, lizingo davėjo pelnas, gautas, pardavus sutarties dalyku buvusį turtą, negali būti laikomas lizingo davėjo nepagrįstu praturtėjimu, todėl net ir tuo atveju, jeigu atsakovas atsiimtų turtą, kurio vertė būtų didesnė nei ieškovo įsipareigojimų atsakovui suma, atsakovas negalėtų būti laikomas nepagrįstai praturtėjusiu.
8. Nepagrįsta teismo išvada, kad ginčo sutartys buvo sudarytos pagal standartines sąlygas prisijungimo būdu. Priešingai, šios sutartys buvo sudarytos pagal individualiai šalių aptartas sąlygas, o aplinkybė, kad prieš sudarydamas sutartis ieškovas net nebandė inicijuoti derybų dėl jų sąlygų pakeitimų, nereiškia, kad sutarčių sąlygos negalėjo būti keičiamos. Ieškovas nėra vartotojas, kurio interesai turėtų būti prioritetiškai ginami. Ieškovas yra patyręs verslo subjektas, savo veiklą pradėjęs 1998 metais, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog ieškovas yra silpnesnioji sutartinių santykių šalis, ir kad jis turi mažiau derybų patirties.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas prašo jį atmesti ir skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (2 b. t., 207-212 l.). Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Esminės sąlygos pažeidimas nebūtinai reiškia esminį sutarties pažeidimą, kadangi, vertinant kiekvieną atvejį, būtina atsižvelgti į lizingo sutarties prasmę ir esmę. Nagrinėto ginčo atveju teismas, įvertinęs ieškovo skolos atsakovui dydį, turto vertę, skolininko elgesį ir jo padėtį, priežastis, lėmusias netinkamą prievolių vykdymą, bei galimas ginčo sutarčių nutraukimo pasekmes, tarp jų ieškovo bankrotą, pagrįstai konstatavo, kad sutarties esminės sąlygos pažeidimas nėra esminis visos sutarties pažeidimas.
2. Teismas teisėtai ir pagrįstai įvertino ginčo sutarčių nutraukimo pagrįstumą, kadangi atsakovas, ginčo sutartis sudaręs ekonominio pakilimo laikotarpiu, be pagrindo laikosi susitarimo raidės ir neatsižvelgia į susiklosčiusią ekonominę situaciją (ekonominę krizę) bei ieškovo interesą toliau naudotis lizinguojamu turtu. Jeigu sutikti su atsakovo pozicija, tai ginčo sutartyse aptarta jo teisė vienašališkai nutraukti sutartis yra absoliuti, o tai reiškia, kad teisme negalimas ginčas dėl nutraukimo (ne)teisėtumo, t. y. atsisakymas kreiptis į teismą.
3. Atsakovas elgiasi nesąžiningai, siekdamas užkirsti kelią ieškovui pakeisti ginčo sutarčių nuostatas. Be to, ieškovas galės įvykdyti šiomis sutartimis prisiimtas prievoles ir netgi kompensuoti atsakovo patirtus nuostolius (sumokėti paskaičiuotus delspinigius).
4. Teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas pažeidė sutarties šalių pareigą kooperuotis ir bendradarbiauti. Atsakovas žinojo apie ieškovo finansinės padėties blogėjimą, nes ieškovas buvo pateikęs atsakovui pasiūlymą pakeisti ginčo sutarčių sąlygas, tačiau šį pasiūlymą atsakovas atmetė. Teismas atsisakė priimti ieškovo papildomą ieškinį dėl ginčo sutarčių sąlygų pakeitimo.
5. Atsakovas, nebendradarbiaudamas su atsakovu ir nesuteikdamas jam galimybės įvykdyti prievoles, siekia nepagrįstai praturtėti ieškovo, kuris ginčo sutartis sudarė dėl apyvartinių lėšų trūkumo, sąskaita, kadangi šiandieninė nekilnojamojo turto rinkos kaina yra akivaizdžiai didesnė nei ieškovo skola atsakovui.
6. Prieš ginčo sutarčių pasirašymą atsakovas su ieškovu tarėsi tik dėl daiktų kainos ir mokėjimo terminų, o su kitomis sąlygomis ieškovas privalėjo sutikti, nors reikėjo privalomai pasirašyti, jog sąlygos yra individualiai suderintos ir aptartos.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
Žemesnės instancijos teismas
CK 6.567 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad pagal lizingo (finansinės nuomos) sutartį viena šalis (lizingo davėjas) įsipareigoja įgyti nuosavybės teise iš trečiojo asmens kitos šalies (lizingo gavėjo) nurodytą daiktą ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti bei naudoti verslo tikslais už užmokestį su sąlyga, kad sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise, jeigu sutartis nenumato ko kita; šio skyriaus normos mutatis mutandis taikomos ir tais atvejais, kai lizingo davėjas yra nuomojamo turto savininkas. Kai lizingo gavėjas iš esmės pažeidžia sutartį, lizingo davėjas turi raštu pareikalauti, kad per protingą terminą lizingo gavėjas šį pažeidimą pašalintų, jeigu atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes tai yra įmanoma; jeigu lizingo gavėjas to nepadaro, lizingo davėjas turi teisę reikalauti sumokėti periodines įmokas prieš terminą arba nutraukti lizingo sutartį; kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį (CK 6.574 str.). Be to, pagal CK 6.217 straipsnio 1 dalį, šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas; kai sutarties įvykdymo terminas praleistas, nukentėjusi šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis neįvykdo sutarties per papildomai nustatytą terminą (CK 6.217 str. 3 d.), o vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais (CK 6.217 str. 5 d., 6.155 str. 1 d.).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad įstatymo leidėjas suteikia galimybę vienašališkai (nesikreipiant į teismą) nutraukti sutartį, esant šiems pagrindams: pirma, esant esminiam sutarties pažeidimui, kuris nustatomas, atsižvelgiant į CK 6.217 straipsnio 2 dalies nurodytas aplinkybes; antra, jei sutarties pažeidimas pasireiškia termino praleidimu ir sutarties įvykdymas nepraranda prasmės po termino praleidimo (t. y. jeigu pats sutarties įvykdymo termino praleidimas yra esminis sutarties pažeidimas), nukentėjusi šalis gali nutraukti sutartį, prieš tai nustačiusi papildomą protingą terminą neįvykdytai sutarčiai įvykdyti (CK 6.209 str., 6.217 str. 3 d.); trečia, CK 6.217 straipsnio 5 dalis leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais (aptarus sutartyje konkrečius jos nutraukimo pagrindus), t. y. ir tais atvejais, kai sutarties pažeidimas nėra esminis; kad CK 6.217 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas sutarties laisvės principas, suteikiantis šalims galimybę susitarti dėl bet kokių sutarties nutraukimo sąlygų ir tvarkos, jei toks susitarimas neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-300/2009, 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-577/2007, 2004 m. birželio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-346/2004).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudarytos 2005 m. kovo 25 d. Lizingo sutartis Nr. LT016449, 2006 m. vasario 3 d. Sutartis dėl papildomo finansavimo Nr. LT028268, 2006 m. lapkričio 3 d. Lizingo sutartis Nr. LT040648, 2006 m. gruodžio 11 d. Lizingo sutartis Nr. LT043337 ir 2007 m. balandžio 11 d. Lizingo sutartis Nr. LT050091 (teismo nutartyje vadinamos ginčo sutartimis), kuriomis ieškovas įsipareigojo laiku mokėti atsakovui sutartines įmokas bei kitus mokėjimas (Bendrųjų sąlygų 5.1.1. p.); be to, šalys susitarė, jog atsakovas turi teisę vienašališkai nutraukti ginčo sutartis anksčiau jose nustatyto termino, jeigu ieškovas iš esmės pažeistų ginčo sutartis, t. y. nesumokėtų visos ar dalies sutartinių įmokų pagal Įmokų grafiką ar neįvykdytų kitų finansinių prievolių per nustatytą laiką ir nesugebėtų per 30 dienų po Mokėjimų ar nustatyto termino padengti šio įsiskolinimo (Bendrųjų sąlygų 11.1. p.; 1 b. t., 9, 16-24, 72-77, 99, 104-112, 132, 137-145, 173, 178-186 l.). Iš bylos duomenų matyti, kad 2010 m. vasario 3 d. Pretenzija dėl įsiskolinimo Nr. 01-20-27292 atsakovas informavo ieškovą, jog, pastarajam per 14 dienų (ne vėliau kaip iki 2010 m. vasario 20 d.) nesumokėjus atsakovui skolos (2010 m. vasario 3 d. skolos dydis sudarė 62 008,33 Lt, vėlavimo terminas – 34 kalendorinės dienos), atsakovas nutrauks ginčo sutartis ir kreipsis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo (1 b. t., 215 l.), o 2010 m. birželio 1 d. Pranešimu Nr. 01-30-5771 atsakovas informavo ieškovą, kad, remiantis ginčo sutarčių sąlygomis ir CK 6.217 straipsnio nuostatomis, ieškovo finansinių įsipareigojimų nevykdymas bei netinkamas vykdymas (2010 m. birželio 1 d. ieškovo skola atsakovui sudarė 293 854,75 Lt, vėlavimo terminas – 153 kalendorinės dienos) yra esminis ginčo sutarčių pažeidimas, todėl atsakovas vienašališkai nutraukė šias sutartis (1 b. t., 207 l.).
Iš aukščiau nurodyto matyti, kad ieškovas su atsakovu, įgyvendinę sutarties laisvės principą, ginčo sutartyse susitarė dėl vienašališko vienos iš sutarties šalių – atsakovo, teisės nutraukti sutartį tuo atveju, jeigu ieškovas per 30 dienų po nustatyto termino nesugebėtų sumokėti visos ar dalies sutartinių įmokų (Bendrųjų sąlygų 11.1.1. p.), ieškovas su paminėta Sutarčių sąlyga, kuri atitinka ir įstatymo nuostatas (CK 6.217 str. 3, 5 d.), sutiko bei jos neginčijo (CK 6.156 str., 6.193 str.). Šioje vietoje atkreiptinas dėmesys, kad ieškovas, kaip ūkio subjektas, galėjo pasirinkti lizingo sutartis sudaryti su kita įmone, teikiančia tokio pobūdžio paslaugas, tačiau ginčo sutartis sudarė būtent su atsakovu. Tokiu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad jau Sutarčių sudarymo metu ieškovo netenkino šių sutarčių (standartinės) sąlygos. Be to, byloje nėra ginčo dėl to, jog ieškovas pažeidė Sutartimis prisiimtą pareigą nustatytu laiku mokėti atsakovui sutartines įmokas ir ginčo sutarčių nutraukimo metu buvo pradelsęs 153 kalendorines dienas sumokėti atsakovui 293 854,75 Lt. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas laikėsi Sutartyse nustatytos jų nutraukimo tvarkos ir 2010 m. vasario 3 d. informavo ieškovą apie galimą ginčo sutarčių nutraukimą, pastarajam tinkamai neįvykdžius pareigos sumokėti atsakovui sutartines įmokas, ir po penkių mėnesių (t. y. ženkliai daugiau nei 30 d.) vienašališkai nutraukė šias sutartis (CK 6.574 str.). Nustatytų aplinkybių vertinimas, teisėjų kolegijos nuomone, sudaro pagrindą išvadai, jog atsakovas turėjo teisę vienašališkai, nesikreipdamas į teismą, nutraukti ginčo sutartis ir, pasinaudojęs šia teise, nepažeidė Sutarčių nuostatų bei teisės aktų reikalavimų (CK 6.217 str. 5 d.; Bendrųjų sąlygų 11.1.1. p.). Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas klaidingai sprendė, kad nustatyti ginčo sutarčių pažeidimai nėra esminiai, kad atsakovas juos vertino pernelyg formaliai, todėl neturėjo pagrindo vienašališkai nutraukti sutartis.
Pažymėtina, jog sutarties šalies finansinės būklės pablogėjimas dėl ekonominės krizės savaime nėra pagrindas taikyti CK 6.204 straipsnio nuostatas; lygiai taip pat konstatavimas, kad ir kita sutarties šalis patyrė neigiamų ekonominės krizės padarinių, nėra pagrindas šio straipsnio netaikyti. Kiekvienu atveju būtina nagrinėti, ar dėl šios priežasties iš esmės pasikeitė konkrečių sutartinių prievolių pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2012). Prisiimdamas prievoles, kiekvienas ūkinėje komercinėje sferoje veikiantis subjektas privalo atitinkamai įvertinti savo galimybes, prisiimamus įsipareigojimus įvykdyti tinkamai ir laiku, o kai sutartinės prievolės neįvykdo ar netinkamai ją įvykdo įmonė (verslininkas), tai ji atsako visais atvejais, jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė ar netinkamai ją įvykdė dėl nenugalimos jėgos, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog ekonominės krizės situacija per se nereiškia nenugalimos jėgos fakto (CK 6.256 str. 4 d.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2012). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas neįrodė, jog dėl susidariusių aplinkybių jis objektyviai negalėjo vykdyti sutartinių įsipareigojimų atsakovui. Ieškovas nepateikė ir įstatymo reikalavimus atitinkančių įrodymų, kad jis finansiškai būtų pajėgus vykdyti ginčo sutartis, pratęsus jų terminą (CPK 12 str., 178 str., 314 str.). Iš ieškovo į bylą pateiktos 2011 m. rugsėjo 2 d. pažymos matyti, kad per 2011 metus įmonė atsakovui sumokėjo 109 330 Lt, tačiau šio dokumento duomenimis nėra galimybės nustatyti, pagal kokias sutartis ieškovas pervedė atsakovui nurodytą sumą, bei už kokį laikotarpį sumokėjo šias pinigines lėšas (padengė esamą įsiskolinimą ar atliko einamuosius mokėjimus; 2 b. t., 167 l.; CPK 185 str.). Tuo tarpu nepaneigta, kad ieškovas kas mėnesį privalo sumokėti atsakovui po 90 890,09 Lt, t. y. 1 090 681 Lt per metus, o ieškovo per 2011 m. atsakovui pervesta 109 330 Lt suma yra ženkliai (beveik 10 kartų) mažesnė. Ieškovo finansinį nepajėgumą vykdyti ginčo sutartis liudija ir tai, kad ginčo sutarčių sudarymą lėmė ieškovo apyvartinių lėšų stygius, kad nagrinėjamoje byloje ieškovui buvo atidėtas ženklios žyminio mokesčio dalies sumokėjimas, konstatavus ieškovo sunkią turtinę padėtį dėl grynųjų piniginių lėšų trūkumo, turimų įsiskolinimų kreditoriams, dalies turto arešto, didelio debitorių įsiskolinimo (1 b. t., 1-7, 234 l.).
Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su teismo išvada, kad atsakovas pažeidė sutarties šalių pareigą kooperuotis ir bendradarbiauti. Pagal bylos duomenimis, ginčo sutartys buvo sudarytos laikotarpiu nuo 2005 m. kovo 25 d. iki 2007 m. balandžio 11 d.; 2008 m. spalio 13 d. šalys pasirašė Priedą Nr. 2, 2009 m. liepos 29 d. – Priedą Nr. 3, o 2009 m. liepos 29 d. – Priedą Nr. 4 prie Lizingo sutarties Nr. LT016449, kuriais tris kartus pratęsė Lizingo sutarties Nr. LT016449 terminus bei nustatė naujus įmokų grafikus su sumažintomis mokėtinomis įmokomis (1 b. t., 32, 37, 42 l.), taip pat laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 13 d. iki 2009 m. liepos 30 d. buvo pratęsti ir Lizingo sutarčių Nr. LT02826, Nr. LT0500918, Nr. LT043337, Nr. LT040648 terminai; ieškovas pripažįsta, kad nuo 2005 m. atsakovas kas pusmetį pratęsdavo sutarčių terminus (1 b. t., 84, 115, 120, 149, 154, 187, 192 l.; 2 b. t., 207-212 l.). Taigi, sutarčių galiojimo laikotarpiu atsakovas ne kartą sutiko pakeisti ginčo sutarčių sąlygas (terminą ir įmokų dydį) ieškovo naudai, pratęsdamas šių sutarčių terminą ir atitinkamai sumažindamas ieškovo mokėtinas įmokas, tačiau ieškovas vis tiek nesugebėjo tinkamai ir laiku įvykdyti savo įsipareigojimų ir pagal pakeistas ginčo sutarčių sąlygas. Be to, pažymėtina, kad vien aplinkybė, jog atsakovas nesutiko pakeisti ginčo sutarčių sąlygų pagal paskutinius ieškovo reikalavimus, be kita ko, pareikštus tik po to, kai atsakovas 2010 m. vasario 3 d. pareiškė pretenziją ieškovui, nesudaro pagrindo teigti, kad atsakovas nebendradarbiavo su ieškovu ir nesiėmė veiksmų, kurie būtų padėję ieškovui įvykdyti ginčo sutarčių sąlygas (1 b. t., 215-216 l.).
Teismo išvada, kad atsakovas, vienašališkai nutraukdamas ginčo sutartis ir paimdamas iš ieškovo lizingo turtą, nepagrįstai praturtėtų, neteisinga. Nutraukus sutartį skolininko teisių apsauga užtikrinama taikant restituciją, kuri lizingo santykiuose reglamentuota tiek bendrųjų teisės normų (CK 6.222 str.), tiek ir specialiųjų (CK 6.574 str.). CK 6.574 straipsnio nuostatomis, kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį; ši norma nereglamentuoja, kokius reikalavimus lizingo davėjui gali pareikšti lizingo gavėjas, tačiau savaime tai nereiškia, kad tarpusavio atsiskaitymų klausimas negali būti sprendžiamas taikant ir bendrąją normą – CK 6.222 straipsnį. Kasacinis Teismas yra nurodęs, kad nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas gali būti taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais būdais arba jos apginamos ne visiškai, tuo tarpu sutarties nutraukimas yra vienas kreditoriaus teisių gynimo būdų, kuriuo gali pasinaudoti kreditorius kitai sutarties šaliai neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartį, todėl lizingo davėjo ir lizingo gavėjo tarpusavio atsiskaitymų klausimai visų pirma turi būti sprendžiami pagal restitucijos taisykles, o ne taikant nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2012). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal įstatymą ir teismų praktiką ieškovas turi teisę reikalauti iš atsakovo nuostolių atlyginimo (CK 6.222 str.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012).
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo patenkino ieškovo ieškinį ir vienašalį ginčo sutarčių nutraukimą pripažino neteisėtu, todėl ši sprendimo dalis dėl aukščiau nurodytų nustatytų faktinių aplinkybių viseto naikintina, o ieškovo ieškinys atmestinas (CK 6.217 str. 5 d.; CPK 178 str., 185 str.;). Bylos dalis dėl atsakovo priešieškinio ieškovui, kurios pirmosios instancijos teismas iš esmės nenagrinėjo, grąžintina tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo dėl bylos esmės šioje dalyje neatskleidimo. Atsakovo priešieškinį nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme byla būtų nagrinėjama visa apimtimi naujais aspektais, o tai neatitinka apeliacijos esmės; taip pat būtų suvaržyta šalių teisė skųsti teismo sprendimą priešieškinio dalyje apeliacine tvarka (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo
Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą pirmiau nurodytu būdu (atmetus ieškovo ieškinį), pakeistinas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 str. 5 d.), iš ieškovo valstybės naudai priteisiant 7 215 Lt žyminio mokesčio, kurio sumokėjimas ieškovui buvo atidėtas iki teismo procesinio sprendimo priėmimo dienos (1 b. t., 234 l.; CPK 84 str., 96 str.), pirmosios instancijos teismui grąžinant spręsti klausimą dėl su procesinių dokumentų įteikimu susijusių bylinėjimosi išlaidų priteisimo valstybei (CPK 93 str. 5 d.). Be to, nustatytina, kad Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi atsakovui pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – draudimas imtis bet kokių veiksmų, susijusių su ginčo sutartimi lizinguojamo nekilnojamojo turto valdymo perėmimu, galiojo iki šios teismo nutarties įsiteisėjimo dienos, t. y. jos priėmimo (CPK 150 str. 2 d., 302 str., 331 str. 6 d.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą pakeisti.
Sprendimo dalį, kuria ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Prioritetas“ ieškinys atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“ dėl nepagrįsto sutarties nutraukimo patenkintas ir atsakovo 2010 m. birželio 1 d. vienašališkas 2005 m. kovo 25 d. Lizingo sutarties Nr. LT016449, 2006 m. vasario 3 d. Sutarties dėl papildomo finansavimo Nr. LT028268, 2006 m. lapkričio 3 d. Lizingo sutarties Nr. LT040648, 2006 m. gruodžio 11 d. Lizingo sutarties Nr. LT043337 bei 2007 m. balandžio 11 d. Lizingo sutarties Nr. LT050091 nutraukimas pripažintas neteisėtu, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Prioritetas“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“ atmesti.
Sprendimo dalį, kuria iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Prioritetas“ naudai priteisti 7 215 Lt (septyni tūkstančiai du šimtai penkiolika litų) žyminio mokesčio, o valstybei – 7 215 Lt (septyni tūkstančiai du šimtai penkiolika litų) žyminio mokesčio ir 18,60 Lt (aštuoniolika litų 60 centų) su procesinių dokumentų įteikimu susijusių bylinėjimosi išlaidų, panaikinti.
Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Prioritetas“, į. k. 145437190, valstybės naudai 7 215 Lt (septynis tūkstančius du šimtus penkiolika litų) žyminio mokesčio.
Sprendimo dalį, kuria atmestas atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ priešieškinis ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Prioritetas“ dėl iškeldinimo iš negyvenamųjų patalpų ir įpareigojimo jas perduoti atsakovui, panaikinti ir šią bylos dalį bei su procesinių dokumentų įteikimu susijusių bylinėjimosi išlaidų priteisimo valstybei klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Sprendimo dalį, kuria Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“ pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių – draudimo imtis bet kokių veiksmų, susijusių su ginčo sutartimi lizingo nekilnojamojo turto valdymo perėmimu, galiojimas paliktas iki teismo sprendimo įvykdymo, pakeisti ir konstatuoti, kad šios laikinosios apsaugos priemonės galiojo iki šios apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo.