Kauno apylinkės teismo nuosprendis

Kaltinamasis E. D. kaltu prisipažino ir parodė, kad 2014-12-08 jis su A. B. (G.), E. M., T. G. ir dar kažkuo buvo kieme prie sūpynių. A. suposi sūpynėse, jis šį supo suėmęs už sūpynių grandinių ir buvo A. iš priekio, tik paskui nuėjo už nugaros. A. pametus telefoną, visi jo ieškojo, bet nerado. Buvo atėjusi A. mama, kuri taip pat su jais ieškojo telefono, patikrino jų visų kišenes. Sutemus visi išėjo į namus. Tą dieną A. daug kartų buvo pametęs telefoną, kurį laikė tai tašelėje, tai vienoje kišenėje, tai kitoje. S. A., jis nematė, kur buvo A. telefonas. Vėliau pas jį į namus buvo atėjęs A. tėtis ir liepė jam grąžinti telefoną, nes galvojo, kad tai jis jį paėmė. A. tėtis buvo nuvažiavęs pas visus vaikus, buvusius įvykio dieną prie sūpynių, ieškoti telefono. Kitą dieną jis su E. M. rado telefoną užkritusį prie sūpynių. Telefonas buvo išjungtas ir išsikrovęs. Jis telefono negrąžino iš principo, kadangi A. tėtis jam suplėšė megztinį. Žinojo, kieno yra šis rastas telefonas. Po mėnesio apie rastą telefoną pasakė T. M., kurio paprašė telefoną priduoti lombarde, šis sutiko. Telefoną pridavus lombarde, gavo apie 90 Lt, T. davė 10 Lt. V. T. telefoną išsipirko ir pats naudojosi, po to telefoną pardavė nepažįstamam žmogui. Jis telefono neištraukė iš A. kišenės, bet rado ir, žinodamas kieno jis yra, pasisavino. Supranta, kad telefono negrąžinimas irgi yra vagystė. Civilinį ieškinį pripažįsta. Jis nedirba, mama ir tėtis dirba, nežino, kiek mama uždirba, tėtis dirba užsienyje, jiems siunčia pinigus. Jis kalbėjosi su A. dėl telefono, A. jį patikino, kad ši vagystė nėra svarbi, nes telefonas senas. Labai gailisi dėl padaryto nusikaltimo, padarė išvadas, nori keistis, lanko mokyklą.

Liudytojas nukentėjusysis A. B. ikiteisminio tyrimo metu nurodė ir šie jo parodymai, vadovaujantis BPK 276 str. 1 d. 1 p., buvo pagarsinti teisiamojo posėdžio metu, kad 2014-12-08 buvo pas draugą T. G., apie 15-16 val. atėjo E. D. ir pakvietė išeiti į lauką. Mobilaus ryšio telefoną dar tuo metu jis turėjo, kelnių dešiniojoje kišenėje. Visi nuėjo prie sūpynių, esančių (duomenys neskelbtini) namo kieme. Jį supo E. D. iš priekio, jam iškrito iš kelnių telefonas, tai E. M. padavė, jis įsidėjo telefoną į striukės kišenę. Besupdamas jį, E. D. staiga sustabdė sūpynes ir kažką užsikišo už nugaros, pasakė, kad eina nusišlapinti, neužilgo grįžo. Jis apsižiūrėjo kišenes ir pasigedo telefono. Neužilgo atėjo mama su draugėmis, pradėjo visi kartu ieškoti telefono, mama jį apibarė, kad pametė, jis apsiverkė ir pabėgo namo. Telefonas buvo „Samsung Galaxy S3“, dangtelio nugarėlė pilka su „apple“ lipduku, ekranas juodas, jis buvo baltos spalvos atverčiamame dėkle (1 t., b. l. 22). Papildomi apklaustas A. B. (G.) parodė, kad jis telefono pamesti negalėjo. Prieš tai, kaip vieną kartą telefonas jam iškrito iš striukės kišenės supantis ant sūpynių, ir jį jam padavė E. M., pametęs daugiau nebuvo. Yra tikras, kad jį iš jo pavogė E. D., kuris jį supo kažkodėl laikydamas už striukės kišenių (iš priekio). E. žinojo, kad ten laiko telefoną. Kaip jį ištraukė, nejuto. Dabar jau nebepamena, ar E. D. po to, kai jį pasupo, kažką slėpė už nugaros, bet jei anksčiau taip sakė, tai taip ir buvo. B. E. kažkodėl iškart nustojo jį supti, pasakė, kad eina nusišlapinti. Ir netrukus po to, jis pasigedo telefono. Jau buvo tamsu, visur ieškojo, bet niekur nerado. Jis iškart įtarė, kad E. D. jį iš jo pavogė, bet E. sakė, ieškok, jei nori, nes matomai paslėpė, kai šlapinosi ir dėl to drąsiai sakė ieškoti. Mama paskui atėjusi apieškojo visus kitus ten buvusius vaikus, ir nei pas E. D., nei pas kitus, jo telefono nerado. Telefonas buvo jam dovanotas su baltu dėklu ir SD kortele bei SIM kortele „Tele2pildyk“, buvo keistas ekranas, nes prieš tai buvo nukritęs ir sudužo. Bet šiaip telefonas veikė gerai, buvo neseniai jam tetos dovanotas (1 t., b. l. 27-28).

Šie liudytojo A. B. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnui, yra reikšmingi tikrinant ir vertinant teisiamajame posėdyje duotus kaltinamojo, liudytojų parodymus bei kitus įrodymus, bendrame bylos duomenų kontekste, tačiau savarankiškos įrodomosios galios neturi.

Liudytoja G. G. ikiteisminio tyrimo metu nurodė ir šie jos parodymai, vadovaujantis BPK 276 str. 1 d. 1 p., buvo pagarsinti teisiamojo posėdžio metu, kad 2014-12-08, apie 20.30 val., paskambino į sūnaus A. G., mobilaus ryšio telefoną Samsung Galaxy SIII GT-19300, kuriame buvo SIM kortelė Nr. (duomenys neskelbtini) „Pildyk“, tačiau telefonas buvo išjungtas. Kadangi žinojo, kad sūnus žaidžia (duomenys neskelbtini) namo kieme, tai nuėjo pas jį, ir sūnus pasakė, kad apie 20.15 val. jį supo ant sūpynių E. D., suėmęs už striukės kišenių ir sūnui nematant pavogė telefoną bei pasišalino, teigdamas, kad eina nusišlapinti. Paskutinį kartą į sūnaus telefoną ji skambino ir su juo bendravo 20.10 val. (1 t., b. l. 17). Papildomai apklausta G. G. parodė, kad 2014-12-09 jos mažametis sūnus A. G. prarado mobiliojo ryšio telefoną „Samsung Galaxy S3 GT-19300“ IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), kurį buvo pirkusi 2013 m. balandžio mėn. Telefono dangtelis pilkas su „apple“ lipduku, šonai rudi, ekranas juodas, buvo atlenkiamame baltos spalvos dėkle. Jai padaryta 1100 Lt žala. Ji telefonu kreipėsi į E. D. mamą, sakydama, kad kreipsis į policiją, jei neatgaus telefono, tai ši atsakė, kad gali daryti, ką nori (1 t., b. l. 18). Papildomai apklausta G. G. parodė, kad jos sūnus A. B. 2015-03-05 pakeitė pavardę iš G. į jo tėvo pavardę B.. Telefonas „Samsung Galaxy S3 GT-19300“ buvo tikrai pavogtas, o ne pamestas. Taip mano todėl, kad ji tą vakarą su drauge vaikščiojo po lauką, o sūnus A. su draugais apie valandą laiko praleido prie sūpynių ir niekur kitur nevaikščiojo. Kai ji jam paskutinį kartą skambino tą vakarą, sūnaus telefonas buvo išjungtas, nors prieš tai neseniai buvo su juo tuo telefonu kalbėjusi. Matomai, kai kaltininkas pasisavino telefoną, jį išjungė ir paliko tolėliau. Kai ji priėjo prie sūnaus A., jam neprisiskambinusi, paklausė, kur jo telefonas, tai jis dar nežinojo, kad jis pavogtas, nes susigriebė už striukės kišenių ir jo neberado. Jis telefoną laikė striukės kišenėje, prieš tai buvo pametęs besisupdamas, bet jam jį padavė E. M.. Sūnus neminėjo, kad tą vakarą dar kelis kartus buvo pametęs savo telefoną. Jie iškart apieškojo tą vietą, kur vaikai buvo, ten niekur telefono nerado, jis buvo išjungtas (taip rodė signalas). Kiek žino, tai padarė E. D., nes kaip tik jis pakvietė sūnų pasisupti, supo jį laikydamas už kišenių iš priekio, o ne už sūpynių geležies. Paskui vienintelis E. D. atsitraukė nuo draugų ir tuo tarpu galėjo paslėpti telefoną. Vėliau sūnus sakė, kad būtent E. D. dar prieš tai prašė tą telefoną parduoti arba jį užstatyti. Šis telefonas priklauso sūnui A. B. (tuo metu G.), nes jam jį dovanojo 11-ojo gimtadienio, kuris buvo 2014-04-05 proga jos sesuo, atvykusi iš Vokietijos. Ji ir dabar ten gyvena. Jis buvo pirktas naujas, Akropolyje, jo kaina 1100 Lt (318,56 Eur). Jis buvo dovanotas su baltos spalvos dėkliuku, kurio vertė – 70 Lt (20,27 Eur). Jame buvo 8 GB talpos SD kortelė, kurios vertė 64 Lt (18,53 Eur), su „Tele2 Pildyk“ kortele, kurios vertė 2,50 Lt (0,14 Eur). Telefone buvo keistas ekranas. Telefonas buvo trijų spalvų – šonai rusvi, ekranas ir nugarėlė – pilka, o aplink ekraną – juoda. Tačiau telefonas buvo neseniai pirktas. Viso pagrobiant šį telefoną sūnui padaryta 357,50 Eur turtinė žala (1 t., b. l. 20-21).

Šie liudytojos G. G. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnui, yra reikšmingi tikrinant ir vertinant teisiamajame posėdyje duotus kaltinamojo, liudytojų parodymus bei kitus įrodymus, bendrame bylos duomenų kontekste, tačiau savarankiškos įrodomosios galios neturi.

L. T. G. ikiteisminio tyrimo metu nurodė ir šie jo parodymai, vadovaujantis BPK 276 str. 1 d. 1 p., buvo pagarsinti teisiamojo posėdžio metu, kad 2014-12-08, apie 15-16 val., ėjo pas E. D., gyvenantį (duomenys neskelbtini). Pas jį namuose buvo A.. N. E. namų ėjo iki „Maxima“ parduotuvės (duomenys neskelbtini), susitiko E., apie 18 val. kartu ėjo prie sūpynių (duomenys neskelbtini), pasikeisdami suposi. Besisupant, A. iškrito telefonas, E. M. jį pakėlė ir padavė A., šis įsidėjo į kišenę, A. toliau supo E.. E. A. supo stovėdamas už nugaros, stumdamas rankomis. Nulipęs nuo sūpynių, A. pastebėjo, kad dingo telefonas, visi puolė ieškoti, kažkuris pasakė, kad gal paliko namie. T. A. nuėjo į namus pažiūrėti, bet nerado, todėl visi ieškojo toliau, o neradus, apie 21 val., nuėjo į namus (1 t., b. l. 38). Papildomai apklaustas T. G. parodė, kad jam nieko nėra žinoma apie tai, kad tą dingusį A. G. telefoną rado E. D. ir nežino, kas juo naudojosi bei kur jį paskui padėjo. Jei taip ir buvo, tai jam niekas apie tai nieko nesakė. Žino, kad po kelių dienų dingus telefonui, A. tėvai nupirko naują telefoną (1 t., b. l. 41-42).

Šie liudytojo T. G. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnui, yra reikšmingi tikrinant ir vertinant teisiamajame posėdyje duotus kaltinamojo, liudytojų parodymus bei kitus įrodymus, bendrame bylos duomenų kontekste, tačiau savarankiškos įrodomosios galios neturi.

L. V. M. parodė, kad įvykį nelabai prisimena, bet žino, kad yra pakviestas dėl telefono, pavogto iš A.. Jam atrodo, kad galiausiai T. M. telefoną pridavė į lombardą. Įvykio aplinkybių neprisimena.

L. V. M. ikiteisminio tyrimo metu nurodė ir šie jo parodymai, vadovaujantis BPK 276 str. 1 d. 2 p., buvo pagarsinti teisiamojo posėdžio metu, kad tikslios datos nežino, kada jis fotografavosi su I. M. T. M. mobiliuoju telefonu „Samsung Galaxy S3“. Kokios telefonas spalvos, tiksliai neatsimena, ir šiaip buvo jau pamiršęs tą įvykį. Tiksliai nepamena, kur fotografavosi, gal pas I. M. kokią draugę. Tik policijoje sužinojo, kad tas telefonas, kuriuo fotografavosi, yra A. G., su kuriuo užaugo viename rajone, šalia. Nežino, kaip tas A. telefonas atsidūrė lombarde prie stoties, bet žino, kad iš ten jį išsipirko T. M.. Kiek mokėjo, kada išsipirko – nežino. Nežino, kas tą telefoną iš A. G. pavogė. Tuomet nebuvo su A. G. kartu, kai šis prarado savo telefoną. Tik galimai buvo su T. M., kai jis tą telefoną, įsigytą lombarde prie stoties, pardavinėjo. Nepamena tiksliai, ar jis su pirkėju tarėsi telefonu, ar kaip kitaip susitiko parduotuvėje „Iki“, esančioje prie pilies. Jie abu galėjo būti su kuprinėmis, nes jei tai buvo mokslo metų laikas, tai jis dar lankydavo Kauno statybininkų rengimo centrą, su mokslo priemonėmis užsukdavo ir į miesto centrą. Jis pats telefonų perpardavimu neužsiima, tačiau moka „paderinti“ kainą, tai gal todėl T. M. ir pasiūlė jam kartu su juo dalyvauti. Gali būti, kad jis ir pasiūlė tam pirkėjui – jaunam vyrui iki 30 m. amžiaus, pirkti tą telefoną, kokią kainą siūlė, nebepamena. Tas telefonas dar paties A. G. buvo pakeistu dangteliu. Tuomet nežinojo, kad tai būtent A. G., bet kai sužinojo, tai prisiminė, kad A. G. kaip tik tokį turėjo, buvo jį sudaužęs ir tėvai nešė taisyti – pakeitė dangtelį. Kiek T. M. gavo už telefoną, neatsimena. Jis jam už tai jokių pinigų nedavė. Telefoną pardavinėdamas pirkėjui, nežinojo, kad telefonas įgytas neteisėtu būdu, kad yra A. G. (1 t., b. l. 56-57).

Pagarsinus parodymus, V. M. nurodė, kad tik policijoje sužinojo, kad tas telefonas buvo A. G.. G. M. buvo jam pasakęs, kad išsipirko tą telefoną iš lombardo. Neprisimena, kas derėjosi su pirkėju, ar jis, ar M.. Fotografavosi tuo telefonu, nors to neprisimena, bet galėjo taip būti.

Liudytojas E. M., parodė, kad įvykio metu jis su E., A. buvo kieme prie sūpynių. Arkadijui pametus telefoną, visi ieškojo, buvo atėjusi A. mama, apieškojo jų visų kišenes, telefono nerado. Įvykio aplinkybių neprisimena.

Liudytojas E. M. ikiteisminio tyrimo metu nurodė ir šie jo parodymai, vadovaujantis BPK 276 str. 1 d. 2 p., buvo pagarsinti teisiamojo posėdžio metu, kad 2014-12-08, apie 17-18 val. einant iš draugo, prie „Maxima“ parduotuvės (duomenys neskelbtini), sutiko A., T., E., visi nuėjo prie sūpynių, esančių netoli turgelio (duomenys neskelbtini) A. ant sūpynių supo E., stovėdamas iš priekio ir laikydamas už grandinių. Supant, A. iškrito iš kišenės telefonas, kurį jis pakėlė ir jam padavė. A. telefoną įsidėjo į striukės kišenę. E. toliau supo A. iš priekio, o paskui, kai visi nueidinėjo nuo sūpynių, netikėtai A. pasakė, kad dingo mobilusis telefonas. Jie grįžo ir ieškojo, paskui atėjo A. mama su drauge ir jį, E. ir T. apieškojo, bet pas juos telefono nerado. Kur galėjo dingti A. telefonas, jis nežino (1 t., b. l. 34). Papildomi apklaustas E. M. patvirtino nematęs, kad E. D. būtų ištraukęs slapta iš kišenės telefoną. Sekančią dieną jis su E. D. dviese nuėjo prie sūpynių ieškoti telefono ir paieškoję, gal kokį pusvalandį, rado. Kuris iš jų rado, neprisimena. Telefonas buvo baltos spalvos. Ar buvo su dėklu, neprisimena. Smulkiau to telefono neapžiūrinėjo. Telefoną sau pasiliko E. D.. Jis suprato, kad tai A. iš vakaro pamestas telefonas. E. D. jo neprašė, kad niekam nesakytų, kad rado telefoną. Jis ir taip niekam nesakė, kad E. D. telefoną pasiliko sau. Nežino, kas telefonu paskui naudojosi. Nepastebėjo, kad kas nors iš jo pažįstamų vaikų telefonu naudotųsi. T. M. ir V. M. pažįsta. Nepastebėjo, ar jie naudojo tokį patį telefoną, kaip jis su E. D. rado. Nematė jų naudojant tokį telefoną. Ar E. D. sakė A., kad rado telefoną, nežino. Apie tai, kad telefonas buvo priduotas lombarde, dar kam nors parduotas, nieko nežino (1 t., b. l. 36-37).

Pagarsinus parodymus, E. M. nurodė, kad jis ir kaltinamasis ėjo ieškoti pamesto A. telefono, nes A. tėtis kažką E. D. padarė. A. jau buvo pasisupęs ir nulipęs nuo sūpynių, kai pasakė, kad nebeturi telefono. Tuomet jie visi stovėjo vienoje krūvoje. Neprisimena, nei kas rado telefoną, nei kurioje vietoje.

Liudytojas A. Č. parodė, kad apie Naujus metus, jam būnant parduotuvėje „Iki“ prie Kauno pilies, vaikinukai pasiūlė kitam vyriškiui pirkti telefoną, kuriam atsisakius, jam paliko savo telefono numerį. Kadangi jam reikėjo telefono, jis paskambino turėtu telefono numeriu ir susitarė dėl telefono pirkimo. S. A., telefoną nusipirko už 50 Eur. Vaikinai jam patvirtino, kad telefonas nevogtas. Telefonas buvo tinkamas naudoti, nors remontuotas, bet pakankamai geros būklės, dokumentų nebuvo. Telefone buvo nuotraukos tų vaikinų, kurie telefoną jam pardavė, nuotraukų jis neištrynė. Sužinojęs, kad telefonas vogtas, telefoną grąžino.

L. T. M. parodė, kad E. D. jo paprašė priduoti lombarde telefoną. Neatsimena, ar E. D. jam sakė, iš kur pas jį tas telefonas atsirado. Jis lyg klausė apie tai, bet neatsimena, ką atsakė. Vėliau jis telefoną atsiėmė ir pardavė kitam žmogui. Teisingus davė parodymus ikiteisminio tyrimo metu.

L. T. M. ikiteisminio tyrimo metu nurodė ir šie jo parodymai, vadovaujantis BPK 276 str. 1 d. 2 p., buvo pagarsinti teisiamojo posėdžio metu, kad 2015 m. sausio mėn., tikslios datos neprisimena, pažįstamas E. D. pasiūlė pirkti telefoną „Samsung Galaxy S3“, kurį sakėsi radęs. Už kiek siūlė pirkti, nebepamena. Neturėjo pinigų telefonui įsigyti, todėl nepirko, tai E. D. jo paprašė, kad padėtų jam užstatyti telefoną lombarde ir gauti pinigų. Tas telefonas jau buvo naudotas, jam buvo keistas dangtelis ar kažkas panašaus, nes šiaip tokio modelio tokie telefonai būna dviejų spalvų, o šis buvo trijų spalvų – abi pusės skirtingų spalvų ir berods aukso spalvos kraštai. Telefonas buvo be dėklo, kai šį pamatė pas E. D.. Jis E. D. perklausė, ar telefonas nevogtas, ar neturės dėl to bėdų, E. D. patvirtino, kad nevogtas. Jis sutiko savo vardu priduoti telefoną lombarde. Pridavė kartu su E. D. lombarde prie Kauno geležinkelio stoties, prie prekybos centro „Express Market“ už 60 Eur ar panašiai. Jis už tai gavo gal 10 eurų, kuriuos išleido. Kur E. D. dėjo gautus pinigus, nežino, matomai taip pat išleido. Jis buvo gavęs kvitą iš lombardo, galėjo per mėnesį laiko telefoną išsipirkti. Po kokio mėnesio, susitaupęs pinigų (gavęs iš tėvų), telefoną išsipirko už kiek didesnę kainą, nes priaugo palūkanos. Tuo laikotarpiu minėto telefono tokios komplektacijos ir nusidėvėjimo vertė buvo apie 90-100 Eur. Tuo telefonu mažiausiai naudojosi apie mėnesį laiko su savo SIM kortele „Tele2 Pildyk“, kurio numerio nepamena. Telefoną naudojo tik su viena kortele. Mano, kad niekam nėra davęs naudotis šiuo telefonu, t. y. įsidėti savo kortelę ir kam nors skambinti. Tik duodavo pasifotografuoti savo draugei I. M.. Jame galėjo likti ir V. M. fotonuotraukos. Kai telefonas pradėjo gesti, nutarė parduoti, nuvežė į defektuotų telefonų supirkimą prie Kauno pilies, prekybos centre „Iki“, bet telefono nepriėmė. Telefonu susidomėjo ir pradėjo klausinėti šalia stovėjęs vyriškis, apie 35 m. amžiaus, kuris klausė, ar telefonas nevogtas. Jam patikinus, kas ne, telefoną nupirko už 250 ar 300 Lt, bet perskaičiavęs mokėjo eurais. Nepamena, su kuo tiksliai buvo tada PC „Iki“, nes ne vieną kartą yra pardavinėjęs telefonus, nes taip galima perparduodant užsidirbti pinigų. Mano, kad su juo tada galėjo būti V. M.. Pinigų V. M. už tai nedavė. Tik visai neseniai E. D. pasakė, kad tas telefonas buvo A. G., kurį jis pažįsta. E. D. sakė telefoną radęs. Kodėl E. D. telefono negrąžino A. G., o pridavė lombarde, nežino. Priduodamas jį savo vardu lombarde ir paskui parduodamas vyriškiui, dar nežinojo, kad jis buvo A. G. (1 t., b. l. 50-51).

Pagarsinus parodymus, liudytojas T. M. nurodė, kad E. D. jam sakė, jog telefoną rado. Kadangi E. D. nepilnametis, todėl prašė jo priduoti telefoną lombarde savo vardu. Priduodant telefoną, nežinojo, kam šis priklauso. Nepamena, kada sužinojo, kam priklauso minėtas telefonas.

Įvykio vietos apžiūros protokole nurodyta, kad įvykio vieta yra (duomenys neskelbtini) įrengtoje žaidimų aikštelėje (1 t., b. l. 14-15).

Daiktų, dokumentų pateikimo protokole nurodyta, jog G. G. pateikė dėžutę nuo mobilaus ryšio telefono „Samsung Galaxy S III GT-19300“ IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), su instrukcija, kuri apžiūrėta ir grąžinta G. G. (1 t., b. l. 89-96).

Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole nurodyta, jog A. Č. iš jam pateiktų fotonuotraukų atpažino E. D.. Jis jį pažino kaip galimai buvusį su kitu jaunuoliu, jam pardavusiu telefoną (1 t., b. l. 97-101).

Kaltinamasis anksčiau teistas, nuolat daro nusikalstamas veikas, nukreiptas į asmens nuosavybę, kas rodo, kad kaltinamasis nesistengia gyventi pagal visuomenėje priimtas moralės ir elgesio normas, linkęs daryti tyčines nusikalstamas veikas, pažeidinėti kitus įstatymus, šis asmuo yra linkęs pažeisti įstatymo saugomas vertybes, todėl jam skirtina laisvės atėmimo bausmė. Tačiau E. D. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir gailisi, stengiasi mokintis, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad E. D. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti bausmės vykdymą atidedant maksimaliam terminui, paskiriant auklėjamojo poveikio priemones.