- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-10-26
- Bylos Nr.
- I-7620-629/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01500-2015-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Milda Vainienė
- Pareiškėjas
- D. U.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Milda Vainienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo D. U. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. U. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–2) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2013 m. sausio mėn. iki 2014 m. spalio mėn. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose netinkamomis sąlygomis. Kamerose buvo drėgna, šalta, ant sienų ir lubų kaupėsi pelėsis. Sanitarinis mazgas kameroje yra atviras, todėl buvo pažeistas pareiškėjo privatumas, be to, iš sanitarinio mazgo sklido blogas kvapas, tačiau pareiškėjas negavo valymo priemonių. Pažymėjo, kad kamerose ploto norma vienam asmeniui neatitiko teisės aktų reikalavimų.
Pareiškėjo teigimu, dėl minėtų pažeidimų jis patyrė nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, depresiją, atsirado problemų dėl stuburo. Pareiškėjas pažymėjo, kad neturtinę žalą kildina ir iš netinkamų sąlygų išsiskalbti drabužius, taip pat netinkamo pareigūnų elgesio, nepakankamos vietos valgyti atsisėdus prie stalo.
Atsiliepimas
Lukiškių TI-K atsiliepime (b. l. 7–12) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad 2013 m. sausio 16–17 d., 2013 m. sausio 18 d. ryte, 2013 m. sausio 22–23 d., 2014 m. birželio 17–18 d., 2014 m. liepos 15 d., 2014 m. rugpjūčio 12 d., 2014 m. rugsėjo 16–17 d., 2014 m. rugsėjo 22–25 d., 2014 m. rugsėjo 30 d., 2014 m. spalio 2–7 d., 2014 m. spalio 21 d. vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytus reikalavimus, o laikotarpiais nuo 2013 m. sausio 24 d. iki 2014 m. birželio 17 d., nuo 2014 m. liepos 8 d. iki 2014 m. liepos 15 d., nuo 2014 m. liepos 29 m. iki 2014 m. rugpjūčio 12 d., nuo 2014 m. rugsėjo 9 d. iki 2014 m. rugsėjo 16 d., nuo 2014 m. spalio 14 d. iki 2014 m. spalio 21 d. pareiškėjo nebuvo Lukiškių TI-K, nes jis buvo išvykęs.
Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 8 str. nustato asmenų pristatymą į tardymo izoliatorių. Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, pristatomi į tardymo izoliatorių pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Taip pat pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartį asmenys yra perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pažymėjo, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytas ribas. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Taip pat paaiškino, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei kitas teisės aktų numatytas inventorius.
Paaiškino, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013 m. gruodžio 30 d. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.
Nurodė, jog kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pabrėžė, kad suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, stiklus, klozetus, laužydami langus, griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan., todėl suremontuotose kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą.
Paaiškino, kad Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 21 p. nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus.
Lukiškių TI-K nuomone, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretūs. Be to, pareiškėjo buvimo laikotarpis Lukiškių TI-K yra pakankamai neilgas. Tam tikras suimtųjų nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita, taip pat pabrėžė, jog nagrinėjamu atveju nėra būtinų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. nustatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.
Teismo posėdyje pareiškėjas, atsakovės atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą, vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 36, 44, 45).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo. Pasak pareiškėjo, žala kilo dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K.
Pažymėtina, kad pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą, patirtą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2013 m. sausio mėn. iki 2015 m. spalio mėn.
Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 str. nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 str. numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla pareiga atlyginti žalą.
CK 6.250 str. 1 d. neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 str. 2 d. nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 d. nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.
Nors pareiškėjas skunde atkreipė dėmesį į kameros plotą, kuris yra užstatytas baldais, tačiau nei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą. Vertinant kamerų plotą svarbu atsižvelgti į tai, ar asmuo turi galimybę judėti tarp baldų. Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo suvaržyta galimybė judėti tarp baldų.
Iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą bei jose laikytų asmenų skaičių, nustatyta, kad pareiškėjo nurodomu laikotarpiu (nuo 2013 m. sausio mėn. iki 2014 m. spalio mėn. imtinai) jo Lukiškių TI-K nebuvo nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. sausio 15 d., 2013 m. sausio 24 d. iki 2014 m. birželio 17 d., nuo 2014 m. liepos 8 d. iki 2014 m. liepos 15 d., nuo 2014 m. liepos 29 m. iki 2014 m. rugpjūčio 12 d., nuo 2014 m. rugsėjo 9 d. iki 2014 m. rugsėjo 16 d., nuo 2014 m. spalio 14 d. iki 2014 m. spalio 21 d., 2014 m. spalio 30 ir 31 d. taigi ginčo laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K iš viso praleido 109 paras. Minėtu laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus 2013 m. sausio 16–17 d., 2013 m. sausio 18 d. ryte, 2013 m. sausio 22–23 d., 2014 m. birželio 17–18 d., 2014 m. liepos 15 d., 2014 m. rugpjūčio 12 d., 2014 m. rugsėjo 16–17 d., 2014 m. rugsėjo 22–25 d., 2014 m. rugsėjo 30 d., 2014 m. spalio 2–7 d., 2014 m. spalio 21 d., t. y. 22,5 paros, tuo tarpu kitomis dienomis vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje buvo mažesnis nei 3,6 kv. m. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, spręstina, kad tinkamas plotas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjui nebuvo užtikrintas iš viso 86,5 paros, taigi pažeidimo faktas laikytinas nustatytu.
Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K argumentai, kad jis negali daryti įtakos suimtųjų ir / ar nuteistųjų asmenų skaičiui, šiuo atveju nereikšmingi, kadangi pagal CK 6.271 str. žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl Lukiškių TI-K administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą.
Teismas taip pat pažymi, jog pareiškėjo nusiskundimai dėl skalbimo galimybių perpildytose kamerose, aplinkybės, jog kamerose nebuvo galimybės pavalgyti atsisėdus ant kėdžių prie stalo, yra glaudžiai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad neturtinė žala jam kilo ir dėl kitų kamerose buvusių nepatogumų – žemos temperatūros, drėgmės, pelėsio, pareigūnų elgesio, sanitarinio mazgo įrengimo.
Siekiant užtikrinti tinkamas kalinimo sąlygas, laisvės atėmimo įstaigoms privalu pasirūpinti adekvačia kameros temperatūra, adekvačiu vėdinimu. Laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūrą, santykinę drėgmę ir oro judėjimo greitį nustato HN 76:2010 26 p. Pareigos užtikrinti tinkamą laisvės atėmimo vietų patalpų oro temperatūrą neįgyvendinimas taip pat yra glaudžiai susijęs su reikalavimų, nustatytų HN 76:2010 56 ir 62 p., nesilaikymu. Pagal HN 76:2010 56 p., ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių, o 62 p. įpareigoja atsakingas institucijas pagal poreikį atlikti laisvės atėmimo vietų patalpų paprastąjį remontą. Minėtų higienos normų nesilaikymas administracinių teismų praktikoje paprastai vertinamas kaip teisės į sveiką aplinką pažeidimas.
Atkreiptinas dėmesys, kad kalinami asmenys turi ribotas galimybes rinkti įrodymus, todėl pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui. Šiuo atveju Lukiškių TI-K duomenų, paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes, nepateikė, todėl darytina išvada, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinta sveika aplinka. Tačiau taip pat atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas nurodo, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų pablogėjo jo sveikata – pareiškėjas susirgo depresija, atsirado problemų dėl stuburo. Pažymėtina, kad asmuo, teigiantis, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė konkrečių sveikatos sutrikimų, šias aplinkybes privalo pagrįsti, tačiau pareiškėjas jokių įrodymų, pagrindžiančių jo teiginius dėl pablogėjusios sveikatos nepateikė, todėl minėti pareiškėjo teiginiai vertintini kritiškai ir laikytini neįrodytais.
Teismas taip pat atkreipia dėmesį, jog pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kalinimo sąlygų atitiktį teisės aktų reikalavimams atsakovui neturi kilti, jeigu pareiškėjas nepakankamai konkrečiai apibūdina galimai padarytą pažeidimą. Šiuo atveju pareiškėjas teigia, kad žala jam kilo ir dėl netinkamo pareigūnų elgesio, tačiau šios aplinkybės nedetalizavo, nenurodė, kokį pareigūnų elgesį laiko netinkamu, kokie pareigūnai ir kada elgėsi netinkamai, todėl, nors Lukiškių TI-K ir nepateikė duomenų dėl pareigūnų elgesio, nėra pagrindo pripažinti, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės buvo pažeistos.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad sanitarinis mazgas yra įrengtas prie pat durų, todėl matomas prižiūrėtojų, kitų kameroje laikomų asmenų, tačiau teismas pažymi, kad dėl nedidelių Lukiškių TI-K kamerų ploto nėra galimybės perkelti sanitarinį mazgą į kitą vietą. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 p. kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas. Taigi aplinkybė, kad sanitarinis mazgas buvo įrengtas prie pat durų, pati savaime nereiškia, jog nagrinėjamu atveju buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai. Pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodė, jog sanitarinio mazgo patalpa būtų neatitverta nuo likusio kameros ploto pertvara, kaip to reikalauja teisės aktai, taigi spręstina, kad pažeidimas šiuo aspektu nenustatytas.
Kadangi sanitarinis mazgas pagal teisės aktų reikalavimus įrengiamas kameroje, suprantama, kad kartais iš jo gali sklisti blogas kvapas, tačiau už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys kameroje laikomi asmenys (b. l. 17–19). Kaip nurodė, Lukiškių TI-K, į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kameroms, kriauklėms ir klozetams valyti, taigi Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų šiuo aspektu nenustatyta.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 d. (pavyzdžiui, administracinės bylos Nr. A662-410/2013, A525-113/2013). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir neužtikrinant jo teisės į tinkamo dydžio gyvenamąjį plotą, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.
Pagal CK 6.250 str. nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija. Teismo pareiga nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Pažymėtina, jog piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 str. 2 d.), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 str.), nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką.
Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už pareiškėjo laikymą perpildytose kamerose, kuriose nebuvo užtikrinta sveika aplinka, pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę, nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau, nors laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis sukėlė pareiškėjui diskomfortą ir psichologinius nepatogumus, nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 str. taikymo bei į anksčiau konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, jo trukmę, pažeidimo mastą bei intensyvumą, taip pat į tai, kad byloje nėra duomenų, jog Lukiškių TI-K sąmoningai būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir nustatytinas atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 450 Eur, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 88 str. 5 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjo D. U. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui D. U. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 450 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.