- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-08-28
- Bylos Nr.
- A-1708-1062/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02513-2017-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Ramutė Ruškytė (pran.), Stasys Gagys
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų
- Pareiškėjas
- M. K.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas M. K. su skundu (b. l. 2–3) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 11 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2014 m. lapkričio 10 d. iki 2017 m. sausio 1 d. buvo laikomas Alytaus PN nežmoniškomis sąlygomis, nes jam nebuvo išduotos higienos priemonės – dantų pasta, dantų šepetukas, skutimosi peiliukai. Dėl to pareiškėjas negalėjo palaikyti asmeninės higienos, patyrė pažeminimą, psichologines kančias, taip pat atsirado sveikatos sutrikimų – ėmė gesti dantys. Tokiais veiksmais Alytaus PN pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnį bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sukėlė pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis įvertino 11 000 Eur suma ir prašė šią sumą priteisti.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 7–9) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.
4. Nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos (galiojo iki 2017 m. liepos 1 d.; toliau – ir Aprūpinimo asmens higienos priemonėmis normos), galiojusias iki 2017 m. sausio 1 d., bausmę atliekantiems nuteistiesiems kiekvieno mėnesio pradžioje mėnesiui turėjo būti išduodama: 200 g skalbiamojo muilo; 100 g tualetinio muilo; 1 rulonas tualetinio popieriaus. Teisės aktuose nebuvo numatyta, jog nuteistieji turėtų būti aprūpinami dantų pasta, dantų šepetukais ar skutimosi priemonėmis. Taip pat pažymėjo, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala. Būtina konkrečiai apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų išraišką (pasekmes) asmeniui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.270 straipsnio prasme. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais, nepateikė jokių skunde dėstomas aplinkybes patvirtinančių objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių apie jam realiai padarytą neturtinę žalą, nenurodė, kuo grindžiamas prašomos priteisti žalos dydis.
II.
5. Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 20 d. sprendimu pareiškėjo M. K. skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 730 Eur neturtinei žalai atlyginti.
6. Teismas pažymėjo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Aprūpinimo asmens higienos priemonėmis normos, pagal kurias vyrams per mėnesį turėjo būti išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus, 100 g tualetinio muilo ir 200 g skalbiamojo muilo. Taigi, pataisos namams nustatytose normose ginčo laikotarpiu nebuvo numatytas dantų šepetėlio, dantų pastos bei skutimosi peiliukų išdavimas nuteistiesiems. Tačiau, pagal tų pačių Aprūpinimo asmens higienos priemonėmis normų (2009 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-79 redakcija) 7 punktą suimtiesiems kas mėnesį turėjo būti išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.). Taigi, ginčo laikotarpiu galiojusios teisės normos numatė skirtingas garantijas suimtiesiems ir nuteistiesiems – suimtieji buvo aprūpinami higienos priemonėmis (dantų pasta, dantų šepetėliu ir skutimosi peiliukais), o nuteistiesiems tokios higienos priemonės neturėjo būti išduodamos. Papildomai teismas nurodė, kad 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusio, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132 patvirtinto Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo, 4 ir 5 punktai numato, jog higienos reikmenys, avalynė, drabužiai išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui.
7. Teismas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju susiklostė tokia situacija, kad pareiškėjui, turinčiam nuteistojo statusą, nacionaliniais teisės aktais buvo nustatytos mažesnės garantijos nei suimtojo asmens statusą turinčiam asmeniui, nors šie asmenys, teismo vertinimu, nagrinėjamo klausimo kontekste laikytini esantys panašioje padėtyje ir atsakovas neįrodė, o teismas nenustatė, kad toks skirtingas asmenų vertinimas būtų objektyviai pateisinamas.
8. Teismas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, konstatavo, kad neaprūpinimas skunde nurodytomis asmens higienos priemonėmis vien dėl to, jog Aprūpinimo asmens higienos priemonėmis normos nenumatė tokių priemonių išdavimo nuteistiesiems, neatitiko Konvencijos 3 ir 14 straipsnių reikalavimų. Teismas, vadovaudamasis ir nenukrypdamas nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taip pat atsižvelgęs į tai, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo išduotos higienos priemonės, į tai, jog Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas ginčo laikotarpiu – nuo 2014 m. lapkričio 10 d. iki 2017 m. sausio 1 d. – konstatuoti neteisėtą valstybės neveikimą CK 6.271 straipsnio prasme.
9. Atsižvelgęs į byloje nustatytus faktus (nesant duomenų, kad pareiškėjas buvimo Alytaus PN metu įstaigos administracijai būtų teikęs skundus (prašymus) raštu dėl higienos priemonių išdavimo, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, pareiškėjo asmens sveikatos istorijos gydytojų įrašus), į Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydį įvertino 730 Eur ir šią sumą priteisė pareiškėjui iš atsakovo.
III.
10. Atsakovo atstovas Alytaus PN pateikė apeliacinį skundą (b. l. 42–44), kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
11. Nurodo, jog teisės aktai nenumatė ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjo prašomų higienos priemonių išdavimo nuteistiesiems, todėl Alytaus PN neturėjo pareigos suteikti pareiškėjui tokių priemonių kaip dantų pasta, dantų šepetėlis ir skustuvai.
12. Pažymi, kad pareiškėjas turi pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikiant patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus ir įrodant, jog nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų.
13. Atkreipia dėmesį į tai, kad EŽTT neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2016 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02).
14. Akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi pareiškėjo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1121-858/2017, nes minėtoje byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus pataisos namų administraciją, o nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad pareiškėjas tokį prašymą būtų pateikęs Alytaus PN. Atsižvelgiant į tai, kad bylose situacijos yra skirtingos, nagrinėjamos bylos situacija negalėjo būti laikoma analogiška pareiškėjo cituojamai bylai.
15. Vertina, jog byloje nebuvo nustatyta visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, todėl reikalavimas atlyginti neturtinę žala negali būti pripažintas pagrįstu. Mano, jog nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pareiškėjui.
16. Pareiškėjas nepateikė atsiliepimo į atsakovo atstovo apeliacinį skundą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
17. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimą pareiškėjas sieja su netinkamomis kalinimo sąlygomis Alytaus PN, laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 10 d. iki 2017 m. sausio 1 d., atlyginimo.
18. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs Alytaus PN neteisėtus veiksmus (neveikimą), pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 10 d. iki 2017 m. sausio 1 d. pareiškėjui higienos priemonės turėjo būti išduodamos, pripažino, jog pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Alytaus PN buvo pažeista, pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais tenkino iš dalies ir priteisė 730 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
19. Atsakovas Alytaus PN apeliaciniame skunde nurodo, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais. Teigia, jog ginčo laikotarpiu teisės aktuose nebuvo įtvirtinta pareiga išduoti nuteistiesiems dantų šepetėlių, dantų pastos bei skutimosi peiliukų, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovo veiksmų. Be to, teismo sprendime nustatyta, kad pareiškėjas nesikreipė raštu į Alytaus PN administraciją dėl higienos priemonių išdavimo. Atsakovo vertinimu, nebuvo nustatyta visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos.
20. Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
21. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ginčo laikotarpiu Alytaus PN laikėsi Aprūpinimo asmens higienos priemonėmis normų, nustatančių, kad dantų šepetėliai, dantų pasta bei vienkartiniai peiliukai buvo išduodami tik pataisos namuose laikomiems suimtiesiems. Tačiau vadovaudamasis EŽTT praktika bei aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad yra pagrindas pareiškėjui priteisti neturtinę žalą.
22. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamai bylai aktualus EŽTT sprendimas byloje Melnitis prieš Latviją ((žr., EŽTT 2012 m. vasario 28 d. sprendimą byloje Melnitis prieš Latviją (pareiškimo Nr. 30779/05), kurioje buvo nagrinėjamas pareiškimas dėl sulaikyto asmens laikymo kalėjime sąlygų, pažeidžiančių Konvencijos 3 straipsnį. Asmuo skundėsi be kita ko tuo, kad dėl to, jog įkalinimo įstaigos administracija atsisakė jį aprūpinti asmens higienos priemonėmis, tarp jų ir muilu, dantų šepetuku, dantų pasta, jis nuolat jautėsi nešvarus ir žeminamas. Teismas pripažino, kad sulaikyto asmens higienos priemonių trūkumas nesuderinamas su pagarba žmogaus orumui. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas negalėjo pasirūpinti savo higiena ilgesnį laikotarpį ir nuolat jautėsi nešvarus ir pažemintas. Akivaizdu, kad tai sukėlė kančią, kurios sunkumo laipsnis viršija sulaikymui būdingą kančią. Dar daugiau, nacionalinės valdžios nesugebėjimas aprūpinti sulaikytąjį nurodytomis higienos priemonėmis, pažeidė tarptautinius standartus, tarp jų, Europos Tarybos Ministrų komiteto 2016 m. sausio 11 d. priimtų Rekomendacijų šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ 19.6 punktą, numatantį, kad kaliniai laikytųsi švaros, įstaigos vadovybė turėtų aprūpinti juos tualeto reikmenimis bei valymo priemonėmis ir medžiagomis. Teismas be kita ko akcentavo, kad galimybė asmenims higienos priemones nusipirkti kalėjimo parduotuvėje ar kitaip gauti, neatleidžia valstybės nuo jos pareigų, nustatytų Konvencijoje, tarp kurių pareiga užtikrinti, kad asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios būtų suderinamos su asmens orumu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija akcentuoja, kad EŽTT pabrėžė, kad tokiomis aplinkybėmis nacionalinės valdžios atsainus požiūris – aiškus atsisakymas patenkinti pareiškėjo teisėtą prašymą aprūpinti asmens higienos priemonėmis yra ypač nepriimtinas. Toks nepagrįstas atsisakymas taikomas suimtiems asmenims, neišvengiamai lemia visiškos priklausomybės nuo kito asmens valios jausmą, bejėgiškumą ir galiausiai pažeminimą.
23. Nors EŽTT aptartoje byloje nagrinėjo skundą dėl suimtojo asmens statusą turinčio asmens kalinimo sąlygų, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, EŽTT pateiktas išaiškinimas reikšmingas nagrinėjamoje administracinėje byloje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1121-858/2017 pažymėjo, jog nors tokia EŽTT pozicija išreikšta dėl suimtojo asmens statusą turinčio asmens kalinimo sąlygų, išaiškinimas reikšmingas ir nuteistų asmenų atžvilgiu. Esminių asmens higienos priemonių išdavimas tik suimtiesiems negali būti pateisinamas jų statuso skirtingumu, nes suimtieji bei nuteistieji laikytini asmenimis, esančiais panašioje padėtyje. Todėl EŽTT padaryta išvada, kad sulaikyto asmens higienos priemonių trūkumas nesuderinamas su pagarba žmogaus orumui, atsižvelgus į Konvencijos 14 straipsnį, aktuali ir sprendžiant dėl valstybės pareigos aptartomis higienos priemonėmis aprūpinti nuteistąjį.
24. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju ginčo laikotarpiu nebuvo nei vieno pareiškėjo prašymo suteikti jam higienos priemones. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, nebuvo Alytaus pataisos namų atsisakymo tenkinti pareiškėjo teisėtą prašymą aprūpinti asmenį higienos priemonėmis, nes tokių prašymų jis nebuvo gavęs. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su atsakovo apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1121-858/2017, nes minėtoje byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją ir jam buvo atsisakyta išduoti prašomas higienos priemones.
25. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
26. Nagrinėjamu atveju, nenustačius, kad pareiškėjas kreiptųsi į Alytaus PN administraciją, o ši atsisakytų jam suteikti higienos priemones, konstatuotina, kad nenustatyta neteisėtų veiksmų (neveikimo), padarytų atsakovų pareiškėjų atžvilgiu. Nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, neatsiranda ir atsakovų viešoji atsakomybė, dėl to nėra pagrindo pareiškėjui priteisti turtinės žalos atlyginimą.
27. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus, pareiškėjo ir atsakovo pateiktus argumentus dėl bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo santykius. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad Alytaus PN atliko neteisėtus veiksmus ir priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, apeliacinį skundą tenkinti.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas neskundžiamas.