Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-708/2014

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-05-23
Bylos Nr.: 2A-708/2014
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Donatas Šernas, Konstantinas Gurinas, Egidija Tamošiūnienė
Atsakovas: akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“, uždarosios akcinės bendrovės „Limoris transport“, uždarajai akcinei bendrovei „Erabalta“
Ieškovas: Brauer

Civilinė byla Nr. 2A-708/2014Procesinio sprendimo kategorija 60. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. gegužės 23 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Limoris transport“ apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 15 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1139-264/2014 pagal ieškovo Brauer & Heye Assekuranz-Agentur GmbH ieškinį atsakovams akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“, uždarajai akcinei bendrovei „Limoris transport“, uždarajai akcinei bendrovei „Erabalta“ dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas Brauer & Heye Assekuranz-Agentur GmbH kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs, prašė: priteisti solidariai iš atsakovų UAB „Limoris transport“ ir UAB „Erabalta“ 125 670,00 EUR (433 913,00 Lt), iš kurių 300 000 Lt priteisiant solidariai iš atsakovų UAB „Limoris transport“ ir AB „Lietuvos draudimas“; priteisti solidariai iš atsakovų UAB „Erabalta“ ir UAB „Limoris transport“, solidariai iš UAB „Limoris transport“ ir AB „Lietuvos draudimas“ 6 procentų metines palūkanas nuo ieškinio pareiškimo dienos (o AB „Lietuvos draudimas“ atžvilgiu nuo patikslinto ieškinio padavimo dienos – 2013-02-11) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad Begarat Vertriebs - und Service GmbH (siuntėjas) per savo filialą Rusijoje 2011 m. spalio 28 d. užsakė klientui skirtos įrangos transportavimą iš Verdeno (Vokietija) per Kauną (Lietuva) į Podolską (Rusija). Krovinio gavėjas - siuntėjo filialas Rusijoje, krovinio vertė – 123 440,00 EUR, svoris 8.298 kg. Siuntėjas pateikė du transporto užsakymus: UAB „Limoris Transport“ - pervežti krovinį iš Verden į sandėlį Kaune, pristatymo terminas 2011 m. lapkričio 8 d.; UAB „Erabalta“ - pervežti krovinį iš sandėlio Kaune iki paskirties muitinės Rusijoje, pristatymo terminas 2011 m. lapkričio 21 d. Pervežimas iš Verden iki Kaune esančio sandėlio buvo sėkmingai atliktas pagal 2011 m. lapkričio 4 d. CMR važtaraštį, važtaraštyje nurodytas krovinio gavėjas - UAB „Erabalta“. 2011 m. lapkričio 8 d. krovinys iš sandėlio buvo klaidingai pakrautas į vežėjo TČUP „Sergeev V.“ transporto priemonę, pristatytą vežti kitą krovinį į Rusiją. Vežėjui TČUP „Sergeev“ 2011 m. lapkričio 9 d. kertant Baltarusijos sieną muitinės kontrolės poste Ašmenoje, patikrinus krovinį, jo gabenimo dokumentai nesutapo. Baltarusijos muitinė pradėjo administracinio teisės pažeidimo bylą ir teismo 2011 m. gruodžio 12 d. nutarimu krovinys buvo konfiskuotas. Draudikui 2012 m. spalio 10 d. atlyginus siuntėjo patirtą žalą – 123 016,30 EUR, ieškovas, veikdamas kaip teisėtas draudiko atstovas, įgijo regresinio reikalavimo teisę į už žalą atsakingus asmenis. Atsakovai UAB „Limoris transport“ ir UAB „Erabalta“, priimdami vežti krovinį, prisiėmė visą atsakomybę už krovinio pristatymą tinkamos kokybės ir laiku. Krovinys buvo prarastas dėl UAB „Limoris transport“ ir UAB „Erabalta“ darbuotojų ar agentų kaltės, klaidingai pakraunant krovinį ne į tą vilkiką, atsakovų neteisėti veiksmai pasireiškė iš vežimo sutarties kylančių prievolių netinkamu vykdymu, pažeidžiant CMR konvencijos nuostatas, CK 6.246 straipsnio 1 dalį ir kitas nacionalinės teisės nuostatas. Anot ieškovo, atsakovai turi atlyginti siuntėjo patirtus nuostolius, į kurių atlyginimą teisę įgijo ieškovas, po to, kai siuntėjui atlygino: 123 016,30 EUR už prarastą krovinį, kurio vertė apskaičiuota pagal CMR konvencijos 23 straipsnio 1 punktą; 2654,00 EUR už siuntėjo patirtas išlaidas ekspertams. Žala padaryta dėl neatsargumo, ji prilyginama tyčiniams veiksmams. Šių įmonių vadovas yra tas pats asmuo. Atsakovų UAB „Limoris transport“ ir UAB „Erabalta“ atsakomybė yra solidari ir pasireiškia tuo, kad žala padaryta bendrais veiksmais. Jei UAB „Limoris transport“ užsakymui vykdyti pasitelkė kitą bendrovę, tai kitas vežėjas atsako solidariai kartu su pagrindiniu užsakymo vykdytoju. 2012 m. spalio 10 d. išmokėjęs draudimo išmoką siuntėjui, ieškovas subrogacijos tvarka įgijo reikalavimo teisę į atsakingus dėl žalos (nuostolių) padarymo asmenis. Draudikas apdraudė UAB „Limoris transport“ sandėlio veiklą, o klaida, dėl kurios atsirado žala, padaryta UAB „Limoris transport“ sandėlyje. Todėl ieškovas prašė iš AB „Lietuvos draudimas“ solidariai su UAB „Limoris transport“ priteisti ieškovo patirtus nuostolius Draudimo polise numatytos draudimo sumos ribose (300 000 Lt).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2013 m. liepos 15 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies.

Iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškovui Brauer & Heye Assekuranz-Agentur GmbH priteisė 298 000 Lt draudiminės išmokos už UAB „Limoris Transport“ padarytą žalą (Draudimo liudijimas serija LD Nr. 95240992), 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos (t. y. 298 000 Lt) nuo patikslinto ieškinio padavimo dienos (2013-02-11) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 9420 Lt bylinėjimosi išlaidų;

Iš UAB „Limoris transport“ ieškovui Brauer & Heye Assekuranz-Agentur GmbH priteisė 135 913 Lt (atitinka 39372 EUR) žalos atlyginimo dalį, viršijančią iš AB „Lietuvos draudimas“ priteistą 298 000 Lt draudiminės išmokos dalį (Draudimo liudijimas serija LD Nr. 95240992), 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos (t. y. 135 913 Lt) nuo ieškinio padavimo dienos (2012-12-12) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 6419 Lt bylinėjimosi išlaidų;

Iš AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB „Limoris transport“ valstybei priteisė po 48,50 Lt teismo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, iš kiekvieno;

Šiuo sprendimu teismas atmetė ieškovo ieškinį atsakovo UAB „Erabalta“ atžvilgiu ir iš ieškovo Brauer & Heye Assekuranz-Agentur GmbH atsakovui UAB „Erabalta“ priteisė 5000 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas, įvertinęs ieškovo pateiktus duomenis, anot jo, pagrindžiančius, jog ieškovas turi teisę reikšti reikalavimus šioje byloje, atmetė atsakovų argumentus dėl ieškovo reikalavimo teisių neturėjimo.

Vadovaudamasis Europos Parlamento ir Tarybos 2007 m. liepos 11 d. reglamento Nr. 864/2007 „Dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės“ 4 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgdamas į tai, kad šiuo atveju dėl atsakovo UAB „Limoris transport“ darbuotojų neteisėtų veiksmų (klaidos pakraunant krovinį) įvykis kilo bei žala padaryta Lietuvos Respublikoje, sprendė, jog yra visos sąlygos žalos atlyginimo klausimus spręsti pagal Lietuvos Respublikos teisę (CPK 808 str.).

Teismas pažymėjo, kad CMR konvencija nereguliuoja krovinio pakrovimo ir iškrovimo procedūrų, todėl sutarties šalys gali dėl to susitarti. Nesant tokio susitarimo, krovinio pakrovimas yra siuntėjo reikalas.

Teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju nuostoliai atsirado (žala padaryta) dėl krovinio praradimo tranzite, esant vežėjo UAB „Limoris transport“, faktiškai vykdžiusio krovinio pristatymą į Kauną, valdyme, iš sandėlio pakrovus ne tą krovinį. Krovinys, teismo vertinimu, prarastas dėl UAB „Limoris transport“ neteisėtų veiksmų, todėl yra visos sąlygos jo deliktinei atsakomybei (CK 6.246 - 6.249 straipsniai). Teismas padarė išvadą, kad byloje esantys įrodymai nėra pakankami pripažinti, jog UAB „Limoris Transport“ padarė viską, ką turėjo padaryti ypač atsargus, rūpestingas ir sąžiningas vežėjas, ir kad krovinį prarado dėl aplinkybių, kurias galėjo numatyti ir jų išvengti, todėl, anot teismo, nėra sąlygų CMR konvencijos 23 straipsnio 3 daliai dėl vežėjo atsakomybės ribojimo ar jos netaikymo (CK 6.253 str. 1 d.).

Teismas pažymėjo, kad byloje esanti paraiška dėl ekspedicijavimo paslaugų suteikimo patvirtina, jog dėl krovinio pervežimo siuntėjas susitarė su atsakovu UAB „Erabalta“ joje nustatytomis sąlygomis, t. y. krovinį pakrauti 2011-11-17 iš sandėlio Nr. 13, Palemono gt. 171, Kaune, Lietuvoje, ir pristatyti į paskirties punktą 2011-11-21. Anot teismo, byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, įrodančių, jog siuntėjo nurodymu UAB „Erabalta“ būtų priėmusi krovinį savo žinion anksčiau, nei turėjo jį pakrauti pagal sutarties sąlygas, ginčo kroviniu faktiškai disponavo siuntėjas (CMR konvencijos 12 str. 1, 2 d., 13 str. 1 d.). Teismo vertinimu, taip pat nėra duomenų, įrodančių, kad UAB „Erabalta“ atliko kitus neteisėtus veiksmus dėl krovinio praradimo, todėl, anot teismo, nėra visų būtinų sąlygų jos deliktinei atsakomybei kilti (CK 6.246 - 6.248 str.). Teismo vertinimu, bylos duomenys įrodo, kad neteisėtus veiksmus atliko atsakovo UAB „Limoris Transport“ darbuotojai, duomenų, kad krovinys iki jo praradimo momento buvo saugomas atsakovo UAB „Erabalta“ muitinės sandėlyje, kurio kodas KA0052, esančiame Kaune, Palemono gt. 171, ir iš jo pakrautas, byloje nėra. Todėl teismas sprendė, kad už krovinio praradimą bei pasekmes atsakovas UAB „Erabalta“ nėra atsakingas (CPK 178 str.). Atsakovo UAB „Erabalta“ susirašinėjimo dokumentai dėl prarasto krovinio bei ieškovo nurodyta aplinkybė, kad abiejų bendrovių akcininkas ir vadovas buvo tas pats asmuo, anot teismo, nepakankami išvadai dėl UAB „Erabalta“ civilinės atsakomybės buvimo.

Teismas nesutiko su atsakovu, kad įvykis nėra draudžiamasis.

Teismas nustatė, kad UAB „Limoris transport“ savo žinioje turėjo krovinį ir juo disponavo, per klaidą išdavė krovinį iš sandėlio neįgaliotam jį valdyti asmeniui, taip pažeidė pareigą elgtis rūpestingai ir apdairiai, turtą prarado iš karto (Lietuvos teritorijoje), nepriklausomai nuo to, kad jis vėliau buvo konfiskuotas Baltarusijoje. Todėl, anot teismo, pagal Draudimo liudijimo priedo 1. 2 p., 1. 3 p., Taisyklių 2.8.2 p., II dalies 4 p., 10.1 p., toks įvykis laikytinas draudžiamuoju ir atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ turi pareigą atlyginti dėl draudėjo veiklos trečiajam asmeniui atsiradusius nuostolius Draudimo polise nustatytos draudimo sumos ribose (Draudimo įstatymo 107, 108 str., CK 6. 987 str.). Atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ argumentus dėl taisyklių 5. 2. 8 p. ir 5. 3. 1 p. taikymo teismas atmetė, pažymėjęs, kad juose nurodyti nedraudžiami įvykiai nagrinėjamu atveju netaikytini. Pažymėjęs, kad ieškovas turi teisę tiesiogiai reikalauti iš draudiko žalos atlyginimo draudiminės sumos ribose, teismas iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ priteisė 298 000 Lt draudiminės išmokos (300 000 Lt – 2000 Lt besąlyginė išskaita) už UAB „Limoris Transport“ padarytą žalą, o žalą, viršijančią draudiminę sumą – 135 913 Lt, priteisė iš atsakovo UAB „Limoris Transport“ . Ieškovo reikalavimą dėl 6 procentų metinių palūkanų priteisimo teismas patenkino iš dalies, remdamasis CMR Konvencijos 27 straipsnio 1 punktu, ir priteisė iš atsakovų 5 procentų dydžio palūkanas.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ prašo Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 15 d. sprendimo dalį dėl 298 000 Lt priteisimo iš AB „Lietuvos draudimas“ panaikinti ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinį AB „Lietuvos draudimas“ atžvilgiu atmesti, taip pat priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Ieškovas neturi teisės reikalauti kito asmens išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo, nes: 1) ieškovas Brauer & Heye Assekurantz-Agentur GmbH nėra ginčo krovinio draudikas (nei pagrindinis, nei dalyvaujantis), o tik vienas iš bendrojo draudimo sutartį sudariusių tarpininkų; 2) draudėjas begerat Vertriebs- und Service GmbH 2012 m. rugpjūčio 30 d. „Pareiškimu apie teisių perdavimą“ perdavė ieškovui teisę reikšti pretenzijas tretiesiems asmenims dėl ginčo įvykio. Ši teisė buvo realizuota, ieškovui pareiškus pretenziją Vokietijos draudimo brokerių bendrovei Lübcke & Co. GmbH, pastaroji išmokėjo draudėjui (t. y. begerat Vertriebs- und Service GmbH) draudimo išmoką. Pažymi, kad byla išspręsta, į bylą neįtrauktus tiesiogiai draudimo išmoką atlikusios Lübcke & Co. GmbH, todėl pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas nesukelia šiai įmonei jokių pasekmių ir neužkerta kelio jai pareikšti visiškai analogišką ieškinį atsakovams dar kartą.Teismas savo iniciatyva turėjo į bylą įtraukti „Sergeev V.“ TČUP trečiuoju asmeniu (CPK 47 str.), nes bent dalinė atsakomybė dėl ginčo krovinio praradimo turėtų kilti ir šiai bendrovei, nes Baltarusijos Respublikos Ašmenos rajono teismo nutarimu administracinės teisenos byloje nustatyta, kad šios bendrovės vairuotojas T. A. V. galėjo pastebėti ir nustatyti, kad jam pakrautas krovinys neatitinka pridedamų dokumentų.Pirmosios instancijos teismas sprendime lakoniškai ir iš esmės be motyvacijos nurodė, kad ginčo įvykis laikytinas draudžiamuoju, taip pat nemotyvuodamas atmetė atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ argumentus dėl draudimo taisyklių 5.2.8. p. ir 5.3.1. p. taikymo, nes, jo vertinimu, juose nurodyti nedraudžiamieji įvykiai nagrinėjamu atveju netaikytini. AB „Lietuvos draudimas“ atsikirsdamas nurodė netgi 5 minėtų draudimo taisyklių normas, atleidžiančias AB „Lietuvos draudimas“ nuo pareigos mokėti draudimo išmoką, tačiau teismas pasisakė tik dėl 3. Teismas visai nepasisakė dėl AB „Lietuvos draudimas“ atsikirtimų, kurie buvo grindžiami minėtų draudimo taisyklių I dalies 7.3.1. punktu (dėl konfiskavimo) ir II dalies 5.4. punktu (dėl reikalavimų, kai jie turi baudų ar baudinių požymių).Anot apelianto, ginčo įvykis yra nedraudžiamasis, nes: 1) žala kilo ne draudimo teritorijoje (Lietuvoje), o Baltarusijoje; 2) teismas nemotyvuodamas nusprendė, kad draudimo taisyklių II dalies 5.2.8 punktas šiuo atveju netaikomas, nors, apelianto vertinimu, akivaizdu, kad ginčo krovinys sandėliavimo ir išdavimo metu nebuvo nei sugadintas, nei sunaikintas, o jo klaidingas išdavimas netinkamam vežėjui pats savaime jokios žalos nesukelia, nes pastebėjus klaidą, ją nesunkiai galima būtų buvę ištaisyti (krovinį grąžinti ar peradresuoti); 3) teismas nemotyvuodamas nusprendė, jog nagrinėjamu atveju netaikomas draudimo Taisyklių II dalies 5.3.1 punktas, nors ginčo įvykio atveju Baltarusijos Respublikos Ašmenos rajono teismas pritaikė krovinio konfiskaciją. Todėl, apelianto nuomone, atsirado draudėjo (UAB „Limoris transport“) civilinė atsakomybė prieš krovinio siuntėją (begerat Vertriebs- und Service GmbH); 4) teismas iš viso nepasisakė dėl draudimo Taisyklių II dalies 5.4 punkto taikymo, nors Baltarusijos Respublikos Ašmenos rajono teismas pritaikė sankciją (administracinę nuobaudą), kurios sudėtinė dalis yra ginčo krovinio konfiskacija; 5) teismas nepasisakė, kodėl šiuo atveju netaikomas draudimo Taisyklių I dalies 7.3.13 punktas, kuris tiesiogiai ir nedviprasmiškai nurodo, kad: „draudikas atleidžiamas nuo draudimo išmokos mokėjimo <...> jeigu žala atsirado dėl turto konfiskavimo, arešto ar jo sunaikinimo valdžios institucijų nurodymu“, nors akivaizdu, kad reali galimybė susigrąžinti krovinį galutinai buvo prarasta (t. y. atsirado žala) tik po jo konfiskacijos.Teismas plečiamai aiškino tarp UAB „Limoris transport“ ir AB „Lietuvos draudimas“ sudarytos Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo sutarties sąlygas ir nurodė, kad draudžiamojo įvykio pripažinimui užtenka abstraktaus ginčo krovinio „praradimo“, ignoruodamas sutartyje nustatytas sąlygas ir apribojimus.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Limoris transport“ prašo Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 15 d. sprendimą pakeisti ir iš atsakovo UAB „Limoris transport“ ieškovui Brauer & Heye Assekuranz-Agentur GmbH priteisti 2000,00 žalos atlyginimo dalį, 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos (2000,00 Lt) nuo ieškinio padavimo dienos (2012-12-12) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat priteisti iš ieškovo Brauer &Heye Assekuranz-Agentur GmbH atsakovo UAB „Limoris transport“ turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nepagrįstai nurodė, kad šiuo atveju netaikytina CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalis. CMR konvencijos 23 straipsnio 3 punkte įtvirtintas vežėjo civilinės atsakomybės ribojimas yra taisyklė, o ne išimtis, todėl turi būti taikoma visais atvejais. CMR konvencija numato šios taisyklės išimtį ir ji įtvirtinta konvencijos 29 straipsnio 1 punkte, tačiau šiuo atveju ji netaikytina, kadangi nėra įrodymų, leidžiančių teigti, jog krovinys buvo prarastas dėl atsakovo UAB „Limoris transport“ tyčinių veiksmų ar didelio neatsargumo. Anot apelianto, šiuo atveju krovinys UAB „Limoris transport“ buvo prarastas dėl klaidos – neapsižiūrėjimo.Atsižvelgiant į tai, kad UAB „Limoris transport“ ir AB „Lietuvos draudimas“ yra sudariusios Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo sutartį; draudimo poliso serija LD Nr. 95240992, pagal kurią, yra apdrausta UAB „Limoris transport“ civilinė atsakomybė, draudimo sumos limitas vienam įvykiui 300 000,00 Lt, besąlyginė išskaita 2000,00 Lt, iš atsakovo UAB „Limoris transport“ turi būti priteista 2000,00 Lt, o iš atsakovo UAB „Limorits transport“ civilinės atsakomybės draudiko AB „Lietuvos draudimas“ neturėjo būti priteista daugiau kaip 277 454,70 Lt.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą atsakovas UAB „Limoris transport“ prašo AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Nepagrįsti AB „Lietuvos draudimas“ argumentai, susiję su galima daline „Sergeev V.“ TČUP atsakomybe už krovinio praradimą ir privalomu šio subjekto įtraukimu į bylą trečiuoju asmeniu. Nagrinėjamu atveju negali būti vadovaujamasi Ašmenos miesto teismo sprendime administracinėje byloje išdėstytais argumentais, nes teismas sprendė dėl muitinės taisyklių pažeidimo. Pažymi, kad vežėjo pareigos pagal CMR konvenciją yra aiškiai apibrėžtos, tai yra, jis turi patikrinti ar teisingai nurodytas krovinio vietų skaičius, jo ženklinimas ir numeracija važtaraštyje, taip pat turi patikrinti krovinio ir pakuotės išorinę būklę (CMR konvencijos 8 str. 1 p.), o šiuos veiksmus atlikęs vežėjas negalėtų identifikuoti krovinio pakuotėje esančio krovinio, todėl už krovinio praradimą atsakomybė tenka tik išimtinai UAB „Limoris transport“.Teismas sprendė išimtinai sutartinės civilinės atsakomybės už krovinio praradimą ir draudimo išmokos pagal civilinės atsakomybės draudimo sutartį priteisimo klausimus ir nenagrinėjo jokių galimų „Sergeev V.“ TČUP materialinių teisių ar pareigų, todėl nėra pagrindo taikyti CPK 47 straipsnį ir 329 straipsnį.Draudimo teisei krovinio sandėliavimo, kaip fizinių veiksmų komplekso, teisinis kvalifikavimas neturi jokios reikšmės, nes būtina žiūrėti, kokia draudimo rizika buvo apdrausta. AB „Lietuvos draudimas“ prisiimtos draudimo rizikos apimties ir mąsto klausimas išsprendžiamas aiškinant draudimo sutarties sąlygas, o ne vadovaujantis vien tik sutarties standartinių sąlygų pavadinimu arba faktinių veiksmų kompleksui suteikiant teisinį kvalifikavimą. Todėl argumentai, kad tarp UAB „Limoris transport“ ir AB „Lietuvos draudimas“ sudaryta sutartis vadinasi Bendrosios civilinės atsakomybės sutartimi ir nesivadina Vežėjo civilinės atsakomybės sutartimi (CMR) teisiškai nereikšmingi. Teismas pagrįstai sprendė, kad įvykis, kuris lėmė UAB „Limoris transport“ atsakomybę, yra draudžiamasis ir iš draudiko draudimo išmoka priteista pagrįstai.Taisyklėmis 054 šalys buvo susitarusios, kad žalos sąvoka apima ir turto praradimą, kaip ir įvyko nagrinėjamu atveju. Aptariamas įvykis atitinka visas 4 draudžiamojo įvykio sąlygas. Priešingai, nei nurodo AB „Lietuvos draudimas“, krovinio praradimas įvyko tuo metu, kai UAB „Limoris transport“, turėdamas teisėtą Begarat GmbH krovinio valdymo teisę ir pareigą jį saugoti bei perduoti tik krovinį gauti įgaliotam asmeniui, per klaidą fiziškai krovinio valdymą perdavė neįgaliotam vežėjui, kuris tapo neteisėtu krovinio valdytoju. Perdavus krovinį neteisėtam valdytojui, objektyviai nutrūksta valdymas ir taip pat pažeidžiama esminė sandėliuotojo pareiga išduoti krovinį įgaliotam jį gauti ir teisę jį valdyti turinčiam asmeniui. Taigi, pareigos kontroliuoti ir saugoti turtą pažeidimas įvyko Lietuvos Respublikoje. Baltarusijos valdžios veiksmai konfiskuojant krovinį buvo atlikti jau po saugomo turto praradimo ir reiškė tik vieną – išnykusią galimybę atgauti prarastą turtą.AB „Lietuvos draudimas“ sutartyje numatytus nedraudžiamuosius įvykius nepagrįstai aiškina plečiamai. Teismas netaikė Taisyklių II dalies 5.2.8 punkto, nes jis taikomas neatsiejamai nuo draudimo poliso priedo 1.2 punkto. Finansiniai nuostoliai turi būti suprantami kaip būtinos išlaidos, susijusios su žalos eliminavimu arba sumažinimu. Tuo tarpu šios bylos esmė yra ne finansinių nuostolių kompensavimas, o žalos atlyginimas, praradus patikėtą saugoti turtą. Teismas pagrįstai netaikė Taisyklių II dalies 5.3.1 punkto, nes Ašmenos teismas jokių sankcijų ar administracinės atsakomybės UAB „Limoris transport“ atžvilgiu netaikė.Teismas pagrįstai netaikė Taisyklių II dalies 5.4 punkto. Ieškovo reikalavimas buvo grindžiamas išimtinai kompensacija už prarastą turtą (krovinį) ir ieškinyje jokių baudų ar baudinių elementų nebuvo pareikšta. Teismas UAB „Limoris transport“ atžvilgiu nėra pritaikęs jokių Taisyklių II dalies 5.4 punkte nurodytų sankcijų ar patenkinęs ieškinių.AB „Lietuvos draudimas“ argumentai, susiję su tuo, kad Ašmenos teismas per klaidą neįgaliotam krovinį gauti asmeniui perduotą krovinį konfiskavo, yra nepagrįsti, nes žala - saugoto turto (krovinio) perdavimas neįgaliotam gauti asmeniui, nulėmęs krovinio savininko interesų pažeidimą, įvyko Lietuvoje. Po neteisėto turto perdavimo neįgaliotam asmeniui iš karto atsirado žala, kuri Taisyklių I dalies 1 skyriuje apibrėžiama kaip „turto sunaikinimas, sugadinimas, praradimas“. Pažymi, kad Ašmenos teismo sprendimu pritaikytas turto konfiskavimas įvyko jau po to, kai saugomo turto savininkui buvo padaryta žala, kas pasireiškė patikėto turto praradimu, todėl šioje situacijoje Taisyklių I dalies 7.13.3 punkto taikymas nėra galimas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į AB „Lietuvos draudimas“ UAB „Limoris transport“ apeliacinius skundus atsakovas UAB „Erabalta“ prašo UAB „Limoris transport“ apeliacinį skundą patenkinti, o AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš AB „Lietuvos draudimas“ bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

Anot atsakovo, krovinio praradimo per logistikos klaidą, kurią nulėmė elementarus žmogiškas neapsižiūrėjimas, aplinkybės lemia bendros taisyklės, numatytos CMR konvencijos 23 straipsnio 3 punkto taikymą, taikant vežėjui civilinę atsakomybę kompensacija, apskaičiuojama ribojant jos dydį 8,33 SDR už kilogramą bruto svorio.Ieškovą teismas pagrįstai laikė reikalavimo teisę turinčiu asmeniu, tačiau įgijimo pagrindas buvo ne subrogacija, o cesija. Atitinkamai, AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinio skundo argumentai, susiję su Lübcke & Co. GmbH neįtraukimu dalyvauti byloje, yra nepagrįsti, nes išmokėjus draudimo išmoką, minėtas subjektas, negalėjo įgyti jokių teisių, nes krovinio siuntėjas prieš tai visas reikalavimo teises buvo perleidęs ieškovui.AB „Lietuvos draudimas“ prašymo įtraukti „Sergeev V.“ TČUP į bylą trečiuoju asmeniu nepateikė, šią problemą iškėlė tik apeliaciniame skunde. Be to, teismas apskritai nesprendė klausimų, susijusių su šiuo subjektu, nenustatė jam jokių materialinių teisių ar pareigų, todėl naikinti sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytu pagrindu negalima.Ginčo draudimo sutartimi buvo apdrausta žalos padarymo tretiesiems asmenims rizika, kai draudėjas vykdė sandėliavimo veiklą. Šios bylos kontekste yra akivaizdu, kad turtas buvo prarastas ne fizinio krovinio vežimo metu, o kaip tik tuo metu, kai UAB „Limoris transport“ iki perdavimo teisėtam gavėjui pristatytą krovinį saugojo savo sandėlyje. Nors teisiškai UAB „Limoris transport“ veiksmai iki krovinio perdavimo CMR važtaraštyje numatyto krovinio gavėjo - UAB „Erabalta“ žinion, kvalifikuotini kaip vežimo sutarties vykdymas. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino riziką, kuri buvo apdrausta ir pagrįstai priteisė iš AB „Lietuvos draudimas“ draudimo išmoką.AB „Lietuvos draudimas“ argumentai dėl to, kad žala buvo padaryta Baltarusijos teritorijoje, yra paneigti pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, nes turto praradimas įvyko tuo metu, kai krovinį saugantis asmuo saugomą krovinį perdavė neįgaliotam asmeniui ir tuo pagrindu buvo prarastas turto valdymas, bei turto savininkas negalėjo atgauti UAB „Limoris transport“ saugomo turto, kadangi tai buvo įvykę Lietuvos teritorijoje. Taigi, teismas pagrįstai konstatavo draudžiamojo įvykio faktą ir tuo pagrindu kilusią draudiko pareigą mokėti draudimo išmoką, o argumentai dėl draudžiamojo įvykio fakto nebuvimo atmestini kaip visiškai nepagrįsti.Ieškinys UAB „Limoris transport“ buvo pareikštas, remiantis krovinio vežimo sutarties neįvykdymu, ir reikalauta kompensacijos už prarastą krovinį. Todėl AB „Lietuvos draudimas“ atsikirtimai, susiję su nedraudžiamaisiais įvykiais: finansiniais nuostoliais (Taisyklių II dalies 5.2.8 p.), baudomis ir netesybomis (Taisyklių II dalies 5.3.1 p.), baudomis ar panašiomis sankcijomis (Taisyklių II dalies 5.4 p.) ir turto konfiskavimu (Taisyklių I dalies 7.13.3 p.), yra visiškai nesusiję su faktinėmis draudžiamojo įvykio aplinkybėmis ir šio įvykio pasekmėmis, bei neturi jokios teisinės reikšmės, sprendžiant šį ginčą.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą ieškovas Brauer & Heye Assekuranz-Agentur GmbH prašo šį apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, taip pat priteisti iš šio atsakovo apeliacinės instancijos teisme ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:

Priešingai, nei teigia apeliantas, ieškovo reikalavimo teisę šioje byloje patvirtina į bylą pateikti įrodymai, kurie įrodo, kad nei dabar, nei ieškinio pateikimo metu nebuvo ir nėra kito asmens, turinčio teisę reikšti atsakovams ieškinį dėl žalos atlyginimo. 2012 m. rugpjūčio 30 d. reikalavimo perleidimo sutartimi krovinio siuntėjas Begarat Vetriebs-und Service GmbH visa apimtimi perleido ieškovui teisę savo vardu reikšti iš žalos atveju kylančias pretenzijas trečiųjų asmenų atžvilgiu. Taigi, būtent cesijos būdu ieškovui perėjo visos žalą patyrusio asmens teisės, tarp jų ir teisės reikalauti žalos atlyginimo iš trečiųjų asmenų, atsakingų už žalos padarymą, įskaitant ir tokių asmenų civilinės atsakomybės draudikų. Pažymi, kad ieškovo teisė reikalauti žalos atlyginimo taip pat kyla iš draudiko Mannheimer AG ir ieškovo tarpusavio santykių, kurie reguliuojami 1930 m. spalio 6 d. įgaliojimu ir senoviniu Hanzos laikų papročiu, kurio taikymas išaiškintas Vokietijos advokato išvadoje.Priešingai, nei teigia apeliantas, įmonė Lübcke & Co. GmbH veikė tik kaip draudimo agentas, per kurį krovinio siuntėjui buvo išduotas draudimo liudijimas ir vėliau išmokėta draudiminė išmoka, tačiau byloje nėra nei vieno įrodymo, kuris leistų spręsti, jog ši bendrovė yra įgaliota reikšti reikalavimą atsakovams dėl krovinio siuntėjui išmokėtos draudiminės išmokos susigrąžinimo. Aplinkybę, jog ieškovas yra įgaliotas reikšti reikalavimus atsakovams, patvirtina ir į bylą pateiktas draudiko Mannheimer AG 2013 m. birželio 20 d. patvirtinimas, kuriame nurodoma, jog Mannheimer AG, kaip pagrindinis draudikas pagal krovinio siuntėjui išduotą draudimo liudijimą Nr. 02 3995367 2011-142, patvirtina, kad ieškovas ne tik turi teisę, bet ir pareigą reikšti reikalavimus, kuriuos ieškovui perleido krovinio siuntėjas, taip pat pateikti ieškinį teisme, reikalaujant nuostolių atlyginimo savo vardu ir savo naudai.Apeliantas nepagrįstai teigia, kad šiuo metu yra daugiau asmenų, kurie galėtų pareikšti analogiškus ieškovo keliamiems reikalavimams reikalavimus dėl žalos atlyginimo, nes krovinio siuntėjas 2012 rugpjūčio 30 d. reikalavimo perleidimo sutartimi perleido galiojantį reikalavimą dėl žalos atlyginimo ieškovui. Draudikui Mannheimer AG 2012 m. spalio 10 d. (per agentą) išmokėjus draudimo išmoką, regresinio reikalavimo teisė į trečiuosius asmenis neperėjo, nes draudimo išmokos išmokėjimo metu krovinio siuntėjas šios teisės jau nebeturėjo. Todėl, ieškovo teigimu, draudimo išmokos išmokėjimas šiuo atveju neturi jokios reikšmės reikalavimo teisių į atsakovus atžvilgiu.Nepagrįsti apelianto teiginiai, kad dėl prarasto krovinio egzistuoja „Sergeev V.“ TČUP civilinės atsakomybės taikymo sąlygos, dėl ko į bylą trečiuoju asmeniu turėjo būti įtraukta ši bendrovė. Ieškovas teigia, kad kiekvienu konkrečiu atveju asmuo, kuris mano, kad jo teisės yra pažeistos, kreipdamasis dėl jų gynybos į teismą, pats savarankiškai suformuluoja ieškinio pagrindą ir dalyką bei pasirenka asmenį (- is), kuriam (-iems) reiškia atitinkamus reikalavimus. Krovinio siuntėjui perleidus ieškovui savo teises reikšti krovinio vežėjams reikalavimus dėl žalos atlyginimo, būtent šių asmenų civilinės atsakomybės sąlygas ieškovas ir pasirinko įrodinėti bei iš šių asmenų, su kuriais ieškovą sieja prievoliniai santykiai, reikalauti žalos atlyginimo. Be to, UAB „Limoris transport“ iš esmės pripažino savo atsakomybę dėl prarasto krovinio, todėl nebuvo pagrindo į bylą įtraukti ir „Sergeev V.“ TČUP.Tai, kad Baltarusijos Respublikos Ašmenos rajono teismo nutarimu administracinės teisenos byloje nustatyta, jog administracinėn atsakomybėn patrauktas S. vairuotojas galėjo pastebėti, kad jam pakrautas krovinys neatitinka pridedamų dokumentų, neturi jokios prejudicinės galios šioje byloje nagrinėjamam ginčui, nes i) Baltarusijos teismo sprendimas nėra pripažintas ir leistas vykdyti Lietuvos Respublikoje; ii) sprendimas priimtas nedalyvaujant šioje byloje dalyvaujantiems asmenis, kas būtų pagrindas prejudiciniam faktui konstatuoti (CPK 182 str. 2 p.); iii) sprendimas priimtas administracinės atsakomybės taikymo byloje, bet ne nagrinėjant ginčą, kylantį iš civilinių teisinių santykių.Kadangi UAB „Limoris transport“ patikslinto ieškinio pateikimo dieną nebuvo patenkinęs ieškovo reikalavimo atlyginti 125 670 EUR dydžio nuostolius, patirtus dėl šios bendrovės kaltės netinkamai pakraunant krovinį, apelianto solidarioji pareiga atlyginti žalą ieškovui kyla pagal Draudimo įstatymo 107 straipsnio 1 dalį, Taisyklių I dalies 2.8.2 punktą, 7.1 punktą, II dalies 4.1 punktą, 10.1 punktą, 10.2 punktą, 10.5 punktą.Priešingai nei teigia apeliantas, teismas, spręsdamas dėl draudžiamojo įvykio buvimo, nurodė visas sąlygas, dėl kurių krovinio praradimas laikytinas draudžiamuoju. Krovinio praradimas dėl UAB „Limoris transport“ kaltės neatitinka nei vienos iš sąlygų, kurioms esant apeliantas gali atsisakyti išmokėti draudimo išmoką.Priešingai, nei teigia apeliantas, teismas draudimo sutarties sąlygų neaiškino plečiamai. Pats apeliantas siaurai aiškina draudimo sutartimi apdraustų draudžiamųjų įvykių apibrėžimą. Draudimo sutarties priedais papildomai susitarta, kad draudimo objektas taip pat yra ir draudėjo civilinė atsakomybė trečiajam asmeniui už žalą, kilusią dėl sandėliavimo veiklos bei už žalą, padarytą draudėjui patikėtoms atsargoms jų pakrovimo/iškrovimo metu. Be to, Taisyklių bendrojoje dalyje apibrėžta „žalos“ sąvoka apima turto sunaikinimą, sugadinimą ir praradimą, kas ir įvyko šio ginčo atveju. Draudimo sutarties sąlygos, kurias pasiūlė draudikas (apeliantas), nagrinėjamu atveju turi būti aiškinamos ieškovo naudai, t. y. įvertinant, kad draudimo objektai „sandėliavimo veikla“ ir „draudėjui patikėtos atsargos jų pakrovimo / iškrovimo metu“ taip pat apima ir atvejus, kai per aplaidumą neteisingai pakraunamas krovinys.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į UAB „Limoris transport“ apeliacinį skundą atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ su UAB „Limoris transport“ apeliaciniu skundu sutinka iš dalies. Sutinka su apeliaciniame skunde išdėstytais teiginiais, kad nustačius ieškovo teisę reikalauti žalos atlyginimo, jai priteistinas žalos atlyginimas negalėjo būti didesnis nei 279 454,40 Lt (CMR Konvencijos 23 str. 3 d.). Tačiau nesutinka su apeliantu, kad nustačius ieškovo teisę reikalauti žalos atlyginimo, jis iš esmės turėtų būti priteistas iš AB „Lietuvos draudimas“, nes ieškinys AB „Lietuvos draudimas“ atžvilgiu turėjo būti atmestas visiškai. Anot AB „Lietuvos draudimas“, ieškovas neturi teisės reikalauti žalos atlyginimo, todėl ieškinys turėjo būti visiškai atmestas visų atsakovų atžvilgiu.

Atsiliepimu į UAB „Limoris transport“ apeliacinį skundą ieškovas Brauer & Heye Assekuranz-Agentur GmbH prašo šio atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš šio atsakovo ieškovui pastarojo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, taip pat bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pagrįstai netaikė UAB „Limoris transport“ civilinės atsakomybės ribojimo, numatyto CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalyje. CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vežėjas negali vadovautis CMR konvencijos nuostatomis, kurios jį atleistų nuo atsakomybės ar ją ribotų, jeigu žala buvo padaryta sąmoningai arba dėl jo kaltės, kuri pagal įstatymus, taikomus šią bylą nagrinėjančio teismo, prilyginama tyčiniams veiksmams. Jeigu nustatoma vežėjo kaltė, atitinkanti CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalies sąlygas, tai šiam vežėjui netaikytinos šios konvencijos nuostatos, atleidžiančios nuo civilinės atsakomybės arba ją ribojančios. Anot ieškovo, UAB „Limoris transport“ nesilaikė visų būtinų atidumo ir rūpestingumo standartų krovinio disponavimo metu. Pagal kasacinio teismo praktiką, taikant CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalį, vežėjo didelis neatsargumas pagal bylos aplinkybes gali būti prilyginamas tyčiniams veiksmams, kai tokie veiksmai pasireiškia paprasčiausių atidumo ir rūpestingumo taisyklių nepaisymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-172/2009). Taip pat kasacinis teismas yra nurodęs, kad aplinkybės, jog vežėjas perdavė krovinį neteisėtam gavėjui, kuris apskritai nebuvo įrašytas važtaraštyje, nesikreipė į krovinio siuntėją dėl instrukcijų, neišsiaiškino situacijos iškrovimo vietoje, teismai visiškai pagrįstai kvalifikuoja kaip vežėjo didelį neatsargumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. liepos mėn. 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2011).UAB „Limoris transport“ prarado krovinį, vykdydamas profesionalaus saugotojo pareigas, todėl jo atleidimas nuo atsakomybės galimas tik esant nenugalimos jėgos aplinkybėms. Apelianto atžvilgiu taikytina ir CK 6.845 straipsnio 2 dalis, reglamentuojanti, kad jeigu pasaugos sutartis atlygintinė, saugotojas atsako už turto praradimą, trūkumą ar sugedimą visais atvejais, išskyrus, kai tai įvyko dėl nenugalimos jėgos. Įstatymas įtvirtina tokių saugotojų atsakomybę be kaltės. Jų civilinės atsakomybės visiškai ar iš dalies nepašalina kitos civilinę atsakomybę šalinančios ar mažinančios aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2011).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinis skundas tenkintinas, atsakovo UAB „Limoris transport“ apeliacinis skundas atmestinas, Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 15 d. keistinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Bylos duomenų pagrindu nustatyta, kad krovinio siuntėjas Begerat Vertriebs- und Service GmbH su atsakovu UAB „Limoris Transport“ susitarė, jog pastarasis perveš krovinį iš Verden (Vokietija) į Kauną, Palemono g. 171, sandėlis Nr. 13, pristatymo terminas 2011 m. lapkričio 8 d. (12-13 b. l., 1 t.). Siuntėjas taip pat susitarė su atsakovu UAB „Erabalta“, kad pastarasis pervežtų krovinį iš Kauno, Palemono g. 171, sandėlio Nr. 13, iki paskirties muitinės Smolensko rajone, Rusijoje, pristatymo terminas 2011 m. lapkričio 21 d. (14-15 b. l., 1 t.). Pervežimą iš Verden (Vokietija) iki Kaune esančio sandėlio atsakovas UAB „Limoris Transport“ įvykdė per trečiąjį asmenį – IF STHAL I. T. (179-185 b. l., 3 t.), šis pervežimas buvo atliktas pagal 2011 m. lapkričio 4 d. CMR važtaraštį (16-17 b. l., 1 t.). CMR važtaraščio Nr. 852, atsakovų raštų, 2011-12-12 Gardino srities Ašmenos rajono teismo nutarimo kopijos su vertimais į lietuvių kalbą patvirtina, kad per klaidą krovinys iš atsakovo UAB „Limoris transport“ sandėlio buvo pakrautas 2011-11-08 į vežėjo TČUP „Sergeev V.“ transporto priemonę, pristatytą vežti kitą krovinį (spausdinimo plokštelei ir lipniai juostelei) į Rusiją (18-47 b. l., 1 t.). Dėl krovinio dokumentų neatitikimo, vežėjo vairuotojas-ekspeditorius buvo nubaustas administracine tvarka, o krovinys – konfiskuotas. Už krovinio praradimą pervežimo metu Jūrinio draudimo sutarties (krovinių) draudimo Vokietijos draudimo brokerių bendrovė Lübcke & Co. GmbH išmokėjo 123 016, 30 EUR draudimo išmoką įmonei Begarat Vertriebs- und Service GmbH (59-61 b. l., 1 t.).

Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl to, ar atsakovams UAB „Limoris transport“, UAB „ Erabalta“ ir AB „Lietuvos draudimas“ kyla atsakomybė už minėto krovinio praradimą.

Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas, be kita ko, padarė išvadą, pagrindo atsakovą UAB „Erabalta“ traukti civilinėn atsakomybėn už krovinio praradimą nėra. Kadangi ši sprendimo dalis apeliacine tvarka neapskųsta, teisėjų kolegija atskirai dėl šios pirmosios instancijos teismo išvados teisėtumo ir pagrįstumo nepasisako (CPK 320 str.).

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria nuspręsta iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškovui priteisti 298 000 Lt draudimo išmokos ir iš atsakovo UAB „Limoris transport“ ieškovui priteisti 135 913 Lt žalos atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

CMR Konvencijos 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar jo sugadinimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, ir iki jo perdavimo momento, taip pat už krovinio pavėluotą pristatymą. Konvencijos 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal sutartį įgaliojimus turintis asmuo gali, nepateikdamas kitų įrodymų, laikyti krovinį prarastu, jeigu jis, pasibaigus sutartam pristatymo terminui, per 30 dienų nepristatomas, o jeigu terminas nebuvo suderintas – tai per 60 dienų nuo to momento, kai krovinį perėmė vežėjas.

Pagal CMR konvencijos nuostatas, jeigu krovinys nepristatytas gavėjui arba pristatytas netinkamam gavėjui, jis laikomas prarastu. Taigi jeigu vežėjas, priešingai savo sutartiniams įsipareigojimams, perduoda krovinį ne siuntėjo nurodytam gavėjui, tai prilyginama krovinio praradimui. Tokiu atveju vežėjo atsakomybė tokia pati, kaip ir faktinio krovinio praradimo atveju.

Dėl ieškovo reikalavimo teisės

Apeliaciniu skundu atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas nagrinėjamu atveju turi reikalavimo teisę. Anot jo, teismo išvadą paneigia šios aplinkybės: 1) ieškovas Brauer & Heye Assekurantz-Agentur GmbH nėra ginčo krovinio draudikas (nei pagrindinis, nei dalyvaujantis), o tik vienas iš bendrojo draudimo sutartį sudariusių tarpininkų; 2) draudėjas Begerat Vertriebs- und Service GmbH 2012 m. rugpjūčio 30 d. „Pareiškimu apie teisių perdavimą“ perdavė ieškovui teisę reikšti pretenzijas tretiesiems asmenims dėl ginčo įvykio. Ši teisė buvo realizuota, ieškovui pareiškus pretenziją Vokietijos draudimo brokerių bendrovei Lübcke & Co. GmbH, pastaroji išmokėjo draudėjui (t. y. begerat Vertriebs- und Service GmbH) draudimo išmoką. Pažymi, kad byla išspręsta, į ją neįtrauktus tiesiogiai draudimo išmoką atlikusios Lübcke & Co. GmbH, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas nesukelia šiai įmonei jokių pasekmių ir neužkerta kelio jai pareikšti visiškai analogišką ieškinį atsakovams dar kartą.

Ieškovas savo reikalavimo teisę grindžia Vokietijos advokato išvada (62-67 b.l., 1 t.), 1930 m. įgaliojimu, kuris suteikė jam teisę veikti Mannhaimer draudimo bendrovės vardu (70-71 b. l., 1 t.), 2012 m. rugpjūčio 30 d. Begarat Vertriebs- und Service GmbH pareiškimu apie teisių perdavimą (76-77 b. l., 1 t.) bei 2013 m. birželio 20 d. Manheimer Versicherung patvirtinimu (19-20 b. l., 3 t.). Byloje pateikti duomenys apie krovinių pervežimo draudimą patvirtina, kad ginčo krovinys buvo draustas nuo visų rizikų, 123 016, 30 EUR draudimo išmoką sumokėjo draudimo brokeris Lübcke & Co. GmbH (48-61 b. l., 1 t.). Advokato rašte pažymėta, kad Brauer & Heye Assekurantz-Agentur GmbH draudimo sutartį aptarnaujantis draudimo tarpininkas, turintis šios draudimo sutarties pagrindinio draudiko išduotą įgaliojimą, įgalinantį jį savo vardu reikšti atgręžtinius (regresinius) reikalavimus. Taip pat rašte nurodyta, kad draudėjos draudimo makleris (brokeris) yra bendrovė Lübcke & Co. GmbH, Draudimo sutarties 9.2 punktas jai suteikia teisę (įgalina) išduoti atskirus draudimo liudijimus ir draudimo sertifikatus (patvirtinimus) (65-66 b. l., 1 t.). Draudimo sutarties 18.4.1 punkte nustatyta išlyga, pagal kurią bendro draudimo atveju kiti dalyvaujantys draudikai suteikia pagrindiniam draudikui teisę savo vardu ne teisme ir teisme reikšti ir kitų draudikų reikalavimus atlyginti žalą (154 b. l., 2 t.).

Taigi, minėtu 2012 m. rugpjūčio 30 d. pareiškimu apie teisių perleidimą krovinio siuntėjas (Begarat Vertriebs- und Service GmbH) visa apimtimi perleido ieškovui teisę savo vardu reikšti iš pareiškime nurodytos žalos atvejo kylančias pretenzijas trečiųjų asmenų atžvilgiu, taigi, ir atsakovų atžvilgiu. Vadinasi, ieškovas nagrinėjamu atveju turėjo teisę savo vardu reikšti reikalavimus dėl žalos priteisimo iš atsakingų asmenų.

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus AB „Lietuvos draudimas“ teiginius, kad Lübcke & Co. GmbH gali pareikšti analogišką ieškinį, kokį pareiškė ieškovas šioje byloje.

Jau minėtu AG 1930 m. įgaliojimu Mannheimer įgaliojo ieškovą Mannheimer AG vardu vykdyti ir sudaryti visų rūšių transporto draudimo ir perdraudimo sutartis, išduoti ir pateikti tokių sutarčių draudimo polisus, priimti draudimo įmokas <...> atlikti žalų reguliavimą, atlikti procesinius veiksmus ir kt. (70-71 b. l., 1 t.). Draudikas Mannheimer AG yra pagrindinis draudikas, kuris veikia keleto skirtingų draudikų vardu (154 b. l., 2 t.). Kaip minėta, įmonė Lübcke & Co. GmbH yra tik draudimo agentas (brokeris), kuriai su krovinio siuntėju sudarytos draudimo sutarties 9.2 punktas suteikia teisę išduoti atskirus draudimo liudijimus ir draudimo sertifikatus (66 b. l., 1 t.). Byloje nėra duomenų, įrodančių, jog ši bendrovė yra įgaliota draudiko vardu reikšti reikalavimą dėl krovinio siuntėjui išmokėtos draudiminės išmokos susigrąžinimo, todėl atmetamas kaip neįrodytas AB „Lietuvos draudimas“ argumentas, kad šis brokeris gali ateityje pareikšti analogišką ieškinį. Atitinkamai atmetamas kaip nepagrįstas apelianto argumentas, kad Lübcke & Co. GmbH gali ateityje atsakovams pareikšti reikalavimą, analogišką ieškovo nagrinėjamu atveju pareikštam reikalavimui.

Dėl AB „Lietuvos draudimas“ civilinės atsakomybės

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad krovinys buvo prarastas jo pakrovimo iš sandėlio į transporto priemonę, kuri turėjo vežti kitą krovinį, nurodytą CMR Nr. 852, iš jame nurodytos pakrovimo vietos Kaune, Taikos pr. 98A, į Rusiją (18-19 b. l., 1 t.) metu ir dėl to ginčo byloje nėra. Atsakovas UAB „Limoris transport“ pripažino, kad dėl jo darbuotojų klaidos jo sandėlyje buvo supainioti kroviniai ir dėl to buvo prarastas siuntėjo krovinys. Taip pat pripažino, jog jis yra atsakingas už praradus atsiradusią žalą krovinį. Taip pat laikė, jog kartu su juo atsakomybėn turi būti traukiama draudimo bendrovė – AB „Lietuvos draudimas“ (124 b. l., 1 t.).

Bylos duomenys patvirtina, kad tarp atsakovų UAB „Limoris transport“ ir AB „Lietuvos draudimas“ 2011 m. birželio 21 d. buvo sudaryta bendrosios civilinės atsakomybės draudimo sutartis (129-130 b. l., 1 t.), kurią sudaro draudimo liudijimas (polisas), jame išvardyti moduliai, Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo taisyklės Nr. 054 (133 b. l., 1 t.). Draudimo sutartimi buvo apdrausta UAB „Limoris transport“ veiklos civilinė atsakomybė, bendra draudimo suma 300 000 Lt, besąlyginė išskaita – 2000 Lt. Priedu prie draudimo liudijimo LD Nr, 95240992, TAI Nr.185831418 šalys papildomai susitarė, kad draudimo objektas yra draudėjo turtiniai interesai, susiję su draudėjo civiline atsakomybe trečiajam asmeniui už žalą, kilusią dėl sandėliavimo veiklos, ir žalą, padarytą draudėjui patikėtoms atsargoms jų pakrovimo/iškrovimo metu (130 b. l., 1 t.). Taigi, šiuo priedu šalys aiškiai susitarė dėl žymiai platesnių draudimo apsaugos ribų, nei jos numatytos standartinėse sąlygose.

Pagal AB „Lietuvos draudimas“ Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 054 II dalies 4.1 p. žalos trečiajam asmeniui padarymas, draudėjui vykdant apdraustą veiklą, laikomas draudžiamuoju įvykiu, jei yra 4 skyriuje nustatytų sąlygų visuma: 1) reikalavimas pateiktas per draudimo apsaugos laikotarpį ir draudikui apie jį pranešta per draudimo apsaugos laikotarpį arba per išplėstinį pranešimo terminą; 2) žala padaryta draudimo teritorijoje; 3) draudėjas pagal galiojančius įstatymus atsako už žalą; žala padaryta laikotarpiu nuo pradžios datos iki draudimo apsaugos laikotarpio pasibaigimo datos.

AB „Lietuvos draudimas“ teigimu, krovinio pakrovimas neįgaliotam asmeniui pats savaime žalos nepadarė, nes krovinys dėl to nebuvo sugadintas ar sunaikintas. Atkreipia dėmesį, kad jei ginčo krovinys nebūtų konfiskuotas Baltarusijoje, tai pastebėjus klaidą, ją nesunkiai buvo galima ištaisyti (susigrąžinti arba nukreipti krovinį į kitą paskirties vietą). Anot šio apelianto, nagrinėjamas įvykis nėra draudžiamasis įvykis, nes pagal draudimo taisyklių II dalies 5.2.8 punktą nedraudžiama draudėjo civilinė atsakomybė už žalą, susijusią su finansiniais nuostoliais, kurie kilo ne kaip žalos trečiajam asmeniui, dėl jo kūno sužalojimo (įskaitant mirtį) arba materialaus turto sunaikinimo (sugadinimo), pasekmė. Jo teigimu, draudžiamuoju įvykiu galėtų būti draudėjo civilinės atsakomybės atsiradimas dėl ginčo krovinio fizinio sugadinimo ar sunaikinimo draudėjui vykdant sandėliavimo veiklą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei įrodinėja AB „Lietuvos draudimas“, žala kilo ne Baltarusijoje, o Lietuvos Respublikoje, nes draudėjas UAB „Limoris transport“, turėdamas teisėtą Begarat GmbH krovinio valdymo teisę ir pareigą jį saugoti ir perduoti tik krovinį gauti įgaliotam asmeniui (UAB „Erabalta“, žr. CMR važtaraštį 16-17 b. l., 1 t.), dėl savo darbuotojų kaltės krovinio valdymą sandėlio teritorijoje (Lietuvoje) perdavė neįgaliotam vežėjui, kuris tapo neteisėtu krovinio valdytoju, dėl ko krovinys buvo prarastas (taigi, padaryta žala) būtent sandėlyje, o ne vėliau, kai krovinys buvo konfiskuotas, ką pagrįstai ir nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime. Taigi, pareigos saugoti turtą iki krovinio perdavimo momento (CMR Konvencijos 17 str. 1 d.) pažeidimas įvyko Lietuvos Respublikoje.

Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino draudimo sutarties, konkrečiai draudimo taisyklių sąlygas, kurios yra sudėtinė AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB „Limoris transport“ sudarytos draudimo sutarties dalis, ir aptariamą įvykį (krovinio praradimą) nepagrįstai pripažino draudžiamuoju įvykiu. Pažymėtina, jog AB „Lietuvos draudimas“ minimas draudimo taisyklių II dalies 5.2.8 punktas turi būti aiškinamas neatsiejamai nuo taisyklių II dalies 1.3 punkto, apibrėžiančio žalos sampratą, t. y. kad žala – tai trečiojo asmens materialaus turto sunaikinimas, sugadinimas arba trečiojo asmens kūno sužalojimas (įskaitant mirtį) bei dėl to patirtos išlaidos ir neturtinė žala, taip pat negautos pajamos, kurias trečiasis asmuo būtų gavęs, jei nebūtų padaryta žala.

Draudimo taisyklių II dalies 1.3 punkto ir šios dalies 5.2.8 punkto sisteminė, lingvistinė analizė sudaro pagrindą daryti išvadą, jog AB „Lietuvos draudimas“ sudaryta su UAB „Limoris transport“ draudimo sutartimi nebuvo apdrausta atsakomybė už žalą, padarytą praradus trečiojo asmens materialųjį turtą. Kadangi nagrinėjamu atveju žala buvo padaryta krovinį perdavus neįgaliotam asmeniui, t. y. krovinį praradus, yra pagrindas tokį įvykį laikyti nedraudiminiu įvykiu. Atitinkamai, neatsirado teisinis pagrindas AB „Lietuvos draudimas“ sutartinei atsakomybei kilti, t. y. išmokėti sutartą draudimo išmoką.

Šiuo atveju aplinkybė, kad draudimo taisyklių I dalies „Bendrosios sąlygos“ 1 punkte ,,Bendrosios sąvokos“ įtvirtinta žalos sąvoka apima ir turto praradimą, nesudaro pagrindo daryti kitokias išvadas, nes bendrosiose sąlygose nurodytos žalos samprata taikoma tik tokiu atveju, jei taisyklių draudimo sąlygose ir/arba draudimo apsaugos papildomose sąlygose, atsižvelgiant į draudimo objektą, žala neapibrėžta kitaip (134 b. l., 1 t.). Tuo tarpu taisyklių II dalyje yra nurodytos specialios sąlygos ir jose įtvirtinta žalos sąvoka yra siauresnė, nei bendrosiose sąlygose. Todėl šiuo atveju būtina vadovautis būtent specialiose sąlygose įtvirtintu žalos apibūdinimu, o ne bendrosiose sąlygose numatyta platesne žalos samprata.

Šių argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, netinkamai taikydamas ir aiškindamas tarp UAB „Limoris transport“ ir AB „Lietuvos draudimas“ sudarytos draudimo sutarties sąlygas, padarė nepagrįstą išvadą, jog ginčo įvykis laikytinas draudžiamuoju įvykiu ir atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ kyla atsakomybė pagal draudimo sutartį. Todėl yra pagrindas skundžiamą teismo sprendimo dalį, priimtą atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ atžvilgiu, panaikinti ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį šio atsakovo atžvilgiu atmesti (CPK 326 str. 1 d. 2 p., 330 str.).

Dėl UAB „Limoris transport“ apeliacinio skundo

Bylos duomenų pagrindu nustatyta, kad šis atsakovas ieškovo pareikštą ieškinį pripažino iš dalies, t. y. 279 454,70 Lt sumai. Anot jo, nagrinėjamu atveju turi būti taikoma CMR Konvencijos 23 straipsnio 3 dalis.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad ši CMR Konvencijos norma nagrinėjamu atveju netaikytina.

CMR Konvencijos 23 straipsnyje nustatyta, kad: kai, remiantis šios Konvencijos nuostatomis, vežėjas, praradus dalį arba visą krovinį, privalo atlyginti žalą, kompensacijos suma apskaičiuojama pagal krovinio vertę toje vietoje ir tuo laiku, kai jis buvo priimtas vežti (1 d.); krovinio vertė įvertinama pagal biržos kainas, o jeigu tokių nėra, - pagal rinkos, o jei nėra ir tokių, tai pagal to paties asortimento ir kokybės prekių vertę (2 d.); tačiau kompensacija negali būti didesnė kaip 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio (3 d.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. gegužės 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-271/2014, yra pasisakęs, kad CMR konvencija, griežtai reglamentuodama vežėjo atsakomybę, įtvirtindama jo kaltės dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo prezumpciją (CMR konvencijos 17, 18 straipsniai), kartu nustato ir tam tikras garantijas, kuriomis ribojamas vežėjui tenkančių atlyginti nuostolių dydis (CMR konvencijos 23 straipsnio 1–3 dalys, 28 straipsnis). Tačiau CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta tokio ribojimo išimtis: vežėjas negali vadovautis Konvencijos nuostatomis, kurios jį atleistų nuo atsakomybės ar ją ribotų, jeigu žala padaryta sąmoningai arba dėl jo kaltės, kuri pagal įstatymus, taikomus bylą nagrinėjančio teismo, prilyginama tyčiniams veiksmams. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad taikant CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalį, vežėjo didelis neatsargumas, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, gali būti prilyginamas tyčiniams veiksmams, kurie yra pagrindas taikyti vežėjui visišką atsakomybę už krovinio praradimą. Lietuvos teisėje didelis neatsargumas suprantamas kaip paprasčiausių atidumo ir rūpestingumo taisyklių nepaisymas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-172/2009). Pagal Lietuvos teismų praktiką ir teisės doktriną tyčiniams veiksmams prilygintinu neatsargumu laikomi tokie asmens veiksmai, kurių šis, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų, nebūtų padaręs, arba neveikimas – neatlikimas visų įmanomų veiksmų, galėjusių sumažinti žalos atsiradimo riziką arba padėti jos išvengti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2007; 2009 m. liepos 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2009).

Bylos duomenys patvirtina, kad UAB „Limoris transport“ įsipareigojo krovinį nugabenti į sandėlį, kurį nuomojosi 2011 m. birželio 6 d. patalpų nuomos sutarties pagrindu (13 b. l., 1 t.; 7-10 b. l., 2 t.). Kadangi krovinio siuntėjas susitarė su UAB „Erabalta“, kad jis iš šio sandėlio krovinį pasiims praėjus kelioms dienoms po krovinio atgabenimo į sandėlį – t. y. 2011 m. lapkričio 17 d. (tuo tarpu UAB „Limoris transport“ įsipareigojo krovinį į sandėlį pristatyti iki 2011 m. lapkričio 8 d.) (13, 15 b. l., 1 t.), yra pagrindas daryti išvadą, jog vežėjas UAB „Limoris transport“ įsipareigojo krovinį saugoti savo sandėlyje iki jo perdavimo įgaliotam vežėjui (CMR Konvencija 17 str. 1 d.). Taigi, atsakovas UAB „Limoris transport“ privalėjo laikytis didesnių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų tam, kad būtų išsaugotas krovinys iki jo pakrovimo įgaliotam vežėjui.

Ginčo dėl to, kad krovinys buvo prarastas tranzite, esant vežėjo UAB „Limoris transport“, faktiškai vykdžiusio krovinio vežimą į Kauną, valdyme, iš sandėlio pakrovus neįgaliotam asmeniui, nėra.

Byloje apklausti liudytojai E. D. ir T. M., kurie buvo atsakovo UAB „Limoris transport“ darbuotojai (49-56 b. l., 2 t.), paaiškino, kad jie per klaidą pakrovė ne tą krovinį vežėjui „Sergeev V.“ TČUP (159-160 b. l., 2 t.). Šią aplinkybę pripažino ir atsakovas UAB „Limoris transport“. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas sutikti su pirmosios instancijos teismu, kad byloje esantys įrodymai nėra pakankami pripažinti, jog šiuo atveju UAB „Limoris transport“ padarė viską, ką turėjo padaryti ypač atsargus, rūpestingas ir sąžiningas vežėjas, ir kad krovinį prarado dėl aplinkybių, kurias galėjo numatyti ir jų išvengti. Tokie UAB „Limoris transport“ veiksmai (konkrečiai jo darbuotojų) pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką prilyginami tyčiniams veiksmams, todėl iš tiesų nebuvo pagrindo taikyti apelianto UAB „Limoris transport“ cituojamą CMR Konvencijos 23 straipsnio 3 dalį.

Nustačius, jog AB „Lietuvos draudimas“ civilinė atsakomybė už krovinio praradimą UAB „Limoris transport“ sandėlyje pagal draudimo sutartį negali kilti, yra pagrindas visą ieškovo reikalaujamą žalos dydį, t. y. 433 913 Lt, priteisti iš UAB „Limoris transport“. Todėl skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš atsakovo UAB „Limoris transport“ ieškovui priteista 135 913 Lt žalos atlyginimo, yra pagrindas pakeisti, priteistą žalos atlyginimo dydį padidinant iki 433 913 Lt (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Dėl „Sergeev V.“ TČUP įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu

AB „Lietuvos draudimas“ apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva turėjo į bylą įtraukti „Sergeev V.“ TČUP trečiuoju asmeniu (CPK 47 str.), nes, anot jo, bent dalinė atsakomybė dėl ginčo krovinio praradimo turėtų kilti ir šiai bendrovei, nes Baltarusijos Respublikos Ašmenos rajono teismo nutarimu administracinės teisenos byloje nustatyta, kad šios bendrovės vairuotojas T. A. V. galėjo pastebėti ir nustatyti, kad jam pakrautas krovinys neatitinka pridedamų dokumentų.

Savo atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas iš esmės pagrįstai teigia, kad kiekvienas asmuo, kuris mano, kad jo teisės yra pažeistos, kreipdamasis dėl jų gynybos į teismą, pats savarankiškai suformuluoja ieškinio pagrindą ir dalyką bei pasirenka asmenį (asmenis), kuriam (kuriems) reiškia atitinkamus reikalavimus. Nagrinėjamu atveju atsakingais dėl krovinio praradimo asmenimis ieškovas laikė būtent UAB „Limoris transport“, AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB „Erabalta“. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu padarė išvadą, jog civilinė atsakomybė kyla tik pirmiems dviem atsakovams. Kadangi teismas apskritai nesprendė klausimų, susijusių su „Sergeev V.“ TČUP atsakomybe, nėra pagrindo konstatuoti, jog skundžiamu sprendimu buvo nuspręsta dėl šios bendrovės materialinių teisių ar pareigų, todėl naikinti sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytu absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo negalima.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad krovinio siuntėjo ir „Sergeev V.“ TČUP jokie sutartiniai teisiniai santykiai nesiejo, krovinio siuntėjas sutartis buvo sudaręs tik su vežėjais UAB „Limoris Transport“ ir UAB „Erabalta“. Taigi, žalos, atsiradusios praradus krovinį, atlyginimo ieškovas turėjo teisę reikalauti iš atsakingo už padarytą žalą vežėjo, su kuriuo krovinio siuntėjas buvo sudaręs susitarimą dėl krovinio vežimo – kaip konstatuota šioje nutartyje, UAB „Limoris Transport“, kuris įsipareigojo krovinį saugoti savo sandėlyje iki pakrovimo įgaliotam asmeniui – šiuo atveju UAB „Erabalta“, tačiau šios prievolės neįvykdė, dėl ko, kaip minėta, per neatsargumą, neapdairumą ir buvo prarastas jam patikėtas krovinys.

Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių ir argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad yra pagrindas Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 15 d. sprendimą pakeisti: atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ atžvilgiu ieškovo ieškinį atmetant, o iš atsakovo UAB „Limoris transport“ ieškovui priteistą žalos atlyginimo sumą padidinti iki 433 913 Lt (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pirmosios instancijos teismas pagrįstomis ir kompensuotinomis pirmosios instancijos teisme ieškovo patirtomis išlaidomis laikė 7500 Lt sumą, taip pat 8339 Lt žyminio mokesčio (94 b. l., 1 t.). Apeliacine tvarka šios teismo išvados ieškovas neginčijo, todėl yra pagrindas ja remtis, perskirstant bylinėjimosi išlaidas tarp šalių, pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą (93 str. 5 d.).

Šia teismo nutartimi atmetus ieškovo ieškinį ir atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ atžvilgiu, pirmosios instancijos teisme ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas (t. y. 15 839 Lt) ir valstybės išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų teikimu, t. y. 97 Lt, yra pagrindas priteisti iš atsakovo UAB „Limoris transport“ (CPK 93 str. 1 d.).

AB „Lietuvos draudimas“ už apeliacinio skundo padavimą sumokėjo 6960 Lt žymionio mokesčio (58 b. l., 3 t.). Patenkinus jo apeliacinį skundą, yra pagrindas tenkinti jo prašymą iš ieškovo priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas – šiuo atveju 6960 Lt žyminio mokesčio.

Kauno apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi atsakovui UAB „Limoris transport“ buvo atidėtas 3678 Lt žyminio mokesčio už paduotą apeliacinį skundą mokėjimas iki apeliacinės instancijos teismas priims byloje sprendimą (nutartį) (77-78 b. l., 3 t.). Netenkinus atsakovo UAB „Limoris transport“ apeliacinio skundo, yra pagrindas iš šio atsakovo valstybei priteisti atidėtą žyminį mokestį.

Patenkinus AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą, netenkinamas atsakovo UAB „Erabalta“ ir ieškovo prašymas iš šio atsakovo priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas (95, 108 b. l., 3 t.).

Atmetus atsakovo UAB „Limoris transport“ apeliacinį skundą, yra pagrindas iš šio atsakovo ieškovui priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas, susijusias su atsikirtimų į šio atsakovo apeliacinį skundą rengimu.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ 8.11 punkte už atsiliepimo į apeliacinį skundą ruošimą nustatytas maksimalus 1500 Lt dydžio užmokestis. Todėl yra pagrindas ieškovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovo UAB „Limoris transport“ tenkinti iš dalies ir iš šio atsakovo ieškovui priteisti Rekomendacijose numatyto dydžio atlyginimą už atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimą – 1500 Lt.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 15 d. sprendimą pakeisti ir šio sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo UAB „Limoris transport“ ( j. a. kodas – 302597974, buveinė - Ateities pl. 23 - 222, LT_52167, Kaunas, reg. buveinės adresas - Tremtinių gt. 2B. Teleičių km., Kauno r. sav., a. s. Nr. LT807300010126088819 Swedbank) ieškovui Brauer & Heye Assekuranz-Agentur GmbH (j. a. kodas – HRB 23359 HB, buveinės adresas – Langenstrasse 6-8, 28195 Bremenas, Vokietija, a. s. DE4890200000000021645 Bankhaus Neelmeyer AG (BLZ 290 200 00) Kto.-Nr.21645) 433 913 Lt (keturis šimtus trisdešimt tris tūkstančius devynis šimtus trylika litų, kurie atitinka 125 670 EUR) žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos (t. y. 433 913 Lt) nuo ieškinio padavimo dienos (2012-12-12) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 15 839 Lt (penkiolika tūkstančių aštuonis šimtus trisdešimt devynis litus) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovo UAB „Limoris transport“ ( j. a. kodas – 302597974) valstybei 97 Lt (devyniasdešimt septynis litus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų išsiuntimu valstybei.

Ieškinį atsakovų UAB „Erabalta“ ir AB „Lietuvos draudimas“ atžvilgiu atmesti.

Priteisti iš ieškovo Brauer & Heye Assekuranz-Agentur GmbH atsakovui UAB „Erabalta“ (j. a. kodas – 156877789, buveinės adresas – Ateities pl. 34, LT-52165 Kaunas, reg. buveinė – Saulėtekio g.8, Jonava, Jonavos r. sav., a. s. LT627400014958023810 AB Danske Bank A/S) 5000 Lt (penkis tūkstančius litų) bylinėjimosi išlaidų.

Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 12 d. nutartimi UAB „Limoris transport“ taikytas laikinąsias apsaugos priemones palikti galioti iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.“

Priteisti iš ieškovo Brauer & Heye Assekuranz-Agentur GmbH atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ 6960 Lt (šešis tūkstančius devynis šimtus šešiasdešimt litų) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovo UAB „Limoris transport“ valstybei 3678 Lt (tris tūkstančius šešis šimtus septyniasdešimt aštuonis litus) žyminio mokesčio už paduotą apeliacinį skundą.

Priteisti iš UAB „Limoris transport“ ieškovui Brauer & Heye Assekuranz-Agentur GmbH 1500 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjai Konstantinas GurinasDonatas ŠernasEgidija Tamošiūnienė