- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-06-14
- Bylos Nr.
- A-556-958-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Stasys Gagys, Arūnas Sutkevičius (pran.)
- Trečiasis asmuo
- A. B., P. V. J., M. D. V., S. V., Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijai, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentui, AB SEB bankui, J. G. M., D. M., J. K.
- Atsakovas
- Neringos savivaldybės tarybos, Neringos savivaldybės administracijos bei trečiųjų suinteresuotų asmenų A, Neringos savivaldybės administracijai, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritoriniam padaliniui, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos
- Pareiškėjas
- Klaipėdos apygardos vyriausiojo
- Advokatai
- Kazimieras Motieka
- Kategorijos
- 13.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 13.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 13.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 14.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
dalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens A. B. atstovui R. B., trečiajam suinteresuotam asmeniui P. V. J., jo ir A. B. atstovui advokatui Kazimierui Motiekai,
Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atstovui Tadui Škimeliui,
Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos atstovei Elzei Lagunavičiūtei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Neringos savivaldybės tarybos ir Neringos savivaldybės administracijos bei trečiųjų suinteresuotų asmenų A. B. ir P. V. J., M. D. V. ir S. V. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą atsakovams Neringos savivaldybės tarybai, Neringos savivaldybės administracijai, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritoriniam padaliniui, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos (Klaipėdos apskrities viršininko administracijos teisių perėmėjas), tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijai, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentui, AB SEB bankui, M. D. V., J. G. M., D. M., P. V. J., J. K., A. B., S. V. dėl administracinių aktų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas Klaipėdos apygardos vyriausiasis prokuroras (toliau – ir pareiškėjas, prokuroras) prašymu (T 1, b. l. 6-11), kurį patikslino (T 2, b. l. 9-14; T 3, b. l. 97-103), kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti:
1) Neringos savivaldybės tarybos 2000 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. 111 „Dėl žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini), detaliojo plano patvirtinimo“;
2) Neringos savivaldybės administracijos 2001 m. kovo 28 d. projektavimo sąlygų sąvadą moteliui (duomenys neskelbtini);
3) Kultūros vertybių apsaugos departamento (toliau – ir KVAD) Klaipėdos apygardos ir Klaipėdos apskrities viršininko administracijos valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos 2001 m. birželio 1 d. statybos leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) motelio statybai;
4) Klaipėdos apskrities viršininko 2001 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. 2222 sudarytos komisijos 2002 m. rugpjūčio 12 d. motelio, adresu (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkamu naudoti aktą.
Pareiškėjas nurodė, kad 2006 m. balandžio 27 d. Klaipėdos apygardos prokuratūroje iš Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2006 m. balandžio 19 d. raštu Nr. V3-2.8-618 gauti duomenys apie teisės aktų pažeidimus, susijusius su žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), detaliojo plano patvirtinimo. Pagal Klaipėdos apygardos prokuratūroje surinktus duomenis nustatyta, kad Neringos savivaldybės tarybos 2000 m. lapkričio 10 d. sprendimu Nr. 111 patvirtintu detaliuoju planu „Dėl žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), detaliojo plano patvirtinimo“ suformuotas žemės sklypas yra valstybės nuosavybė, kurią patikėjimo teise valdo Klaipėdos apskrities viršininko administracija. Žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), išnuomotas J. G. M., A. B., S. V., J. K., P. V. J. Žemės sklype esantys pastatai – moteliai, nuosavybės teise priklauso S. V., J. K., P. V. J., A. B., pastatas – sargo namelis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei kiti statiniai Nr. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso J. G. M.. Hipotekos registre įregistruotas teisių įkeitimas – P. V. J. įkeitė žemės nuomos teisę į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kreditoriui AB SEB Vilniaus bankui. Kreditoriui AB SEB Vilniaus bankui įkeistas ir šiame žemės sklype esantis, nuosavybės teise P. V. J. ir J. K. priklausantis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Neringos savivaldybės taryba skundžiamu 2000 m. lapkričio 10 d. sprendimu Nr. 11 patvirtino žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), detalųjį planą, kurio sprendiniai numato esamos automobilių ir treilerių stovėjimo aikštelės sklypo paskirties nekeisti, sklypo dalyje numatoma pastatyti du motelio statinius trumpalaikiam poilsiui ir apsaugos pastatą, kuriame būtų įrengtos patalpos sargui ir inventoriui laikyti. Statiniai iš lengvų medinių konstrukcijų, statybos aukštingumas – iki 8 m aukščio (iki kraigo), rekonstruoti inžinerinę infrastruktūrą pagal atitinkamas technines sąlygas, griauti esamą, menkavertį pastatą, rekonstruoti įvažiavimą, plėsti žaliuosius plotus. Šio detaliojo plano sprendiniams pritarė ir suderino Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, Kultūros vertybių apsaugos departamento Klaipėdos apygarda, Neringos miesto vyriausiasis architektas, Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija bei kitos institucijos. Klaipėdos apskrities viršininko administracija, patikrinusi detaliojo plano projektą, pateikė išvadą, kad detaliojo plano projektas gali būti teikiamas tvirtinti įstatymų nustatyta tvarka. Žemės sklypas, kurio detalųjį planą skundžiamu sprendimu patvirtino Neringos savivaldybės taryba, yra Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje ir priklauso šio parko rekreacinei zonai. Kuršių nerijos nacionalinis parkas įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. I-124, kuriuo Lietuvos Respublikos Vyriausybei deleguota teisė nustatyti Kuršių nerijos nacionalinio parko (toliau – ir KNNP) režimą. Toks režimas nustatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1269, kuriuo patvirtinta Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (generalinis planas) (toliau - ir KNNP schema), bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 308 patvirtintais Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatais. KNNP schema įregistruota Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų registre. Nurodyti norminiai aktai specialiai skirti KNNP teritorijai, jų nuostatos yra privalomos visiems detaliojo planavimo objektams. Skundžiamo detaliojo plano sprendiniai, numatantys sklypo dalyje pastatyti du motelio statinius trumpalaikiam poilsiui ir vieną apsaugos pastatą, kuriame būtų įrengtos patalpos sargui ir inventoriui laikyti, prieštarauja KNNP planavimo schemos sprendiniams, Pagrindinių teiginių 5, 4.1, 12 punktams bei Preilos ir apylinkių principinio plano Architektūrinio gyvenvietės ir jos aplinkos tvarkymo bei paminklosaugos priemonių programos XXII zonos nuostatoms, Saugomų teritorijų planavimo įstatymo 25 straipsnio 6 daliai, Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatų 4, 6.6 ir 11 punktams. Neteisėtas ir iš esmės savo turiniu prieštaraujantis aukščiau nurodytiems aukštesnės galios teisės aktams Neringos savivaldybės tarybos sprendimas naikintinas Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Panaikinus skundžiamą Neringos savivaldybės tarybos 2000 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. 111, turi būti panaikintos ir šio sprendimo pagrindu sukurtos teisinės pasekmės. Pagal bendruosiuose teisės principuose įtvirtintą nuostatą neteisėto sprendimo pagrindu negalėjo atsirasti ir neatsirado teisėtas administracinis aktas, nes ne teisės pagrindu negali atsirasti teisė. Projektavimo sąlygų 2001 m. kovo 28 d. sąvadas, išduotas ginčijamu sprendimu patvirtinto detaliojo plano pagrindu moteliui (duomenys neskelbtini), 2001 m. birželio 1 d. D. M., R. J. M. išduotas statybos leidimas Nr. (duomenys neskelbtini) motelio (duomenys neskelbtini), statybai, 2002 m. rugpjūčio 12 d. motelio, (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkamu naudoti aktas yra neteisėti, todėl naikintini. Panaikinus neteisėtą Neringos savivaldybės tarybos sprendimą patvirtinti detalųjį planą bei jo pagrindu atsiradusius administracinius aktus – projektavimo sąvadą, statybos leidimą bei statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą, siekiant galutinio viešojo intereso apgynimo, įstatymų nustatyta tvarka bus inicijuojamas procesas panaikinti ir jo sukurtas teisines pasekmes, t. y. išspręsti statinių likimo klausimą.
Atsiliepimas
Atsakovai Neringos savivaldybės taryba ir Neringos savivaldybės administracija atsiliepimu į prašymą (T 3, b. l. 117-119) prašė patikslinto prašymo pirmą, antrą ir trečią reikalavimus atmesti, o pagal ketvirtą reikalavimą bylą nutraukti, nes tikslinant prašymą, praleidus ABTĮ numatytą vieno mėnesio terminą ir neprašant atnaujinti šį terminą, buvo pareikštas naujas reikalavimas dėl administracinių aktų panaikinimo.
Atsakovai nurodė, jog Klaipėdos apygardos vyriausiasis prokuroras patikslintu prašymu jokių kitų naujų reikalavimų, išskyrus reikalavimus panaikinti administracinius aktus, nereiškia, todėl vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2009 m. kovo 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-756-268/2009 formuojama praktika, pareiškėjo reikalavimai dėl administracinių aktų panaikinimo turėtų būti atmesti, nes keliamų reikalavimų apimtimi nebūtų apgintas viešasis interesas.
Atsakovas Klaipėdos apskrities viršininko administracija atsiliepimu į prašymą (T 3, b. l. 127-128) neprieštaravo dėl prokuroro patikslinto prašymo tenkinimo.
Atsakovas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinis padalinys atsiliepimu į prašymą (T 3, b. l. 121) pripažįsta, kad prokuroro 2009-03-31 patikslintame prašyme Nr. 10.7-6 dėl administracinių aktų panaikinimo išdėstyti motyvai dėl administracinių aktų panaikinimo yra pagrįsti ir sutinka su pareiškėjo reikalavimais.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu į prašymą (T 3, b. l. 122-125) prašė prašymą patenkinti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, jog Neringos savivaldybės tarybai priėmus 2000 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. 111 buvo pažeisti Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) pagrindinių teiginių 5 ir 12 punktai, Preilos siūlomo teritorijų naudojimo schematinio plano, Preilos ir apylinkių principiniame plane XXII teritorijai nustatytos tvarkymo programos, Saugomų teritorijų įstatymo 25 straipsnio 6 dalies, Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatų 4, 6.6 punktų reikalavimai. Panaikinus Neringos savivaldybės tarybos 2000 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. 111, turi būti panaikintos ir šio sprendimo pagrindu sukurtos teisinės pasekmės.
Tretieji suinteresuoti asmenys A. B. ir P. V. J. atsiliepimu į prašymą (T 3, b. l. 112-116) prašė prašymo nepatenkinti.
Tretieji suinteresuoti asmenys nurodė, kad patikslintas prašymas yra nepagrįstas ir negali būti teisminio nagrinėjimo dalyku, nes prokuroro patikslintas prašymas pareikštas neatsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos pagrindinius nutarties motyvus, dėl kurių administracinė byla buvo grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti ją iš naujo. Prokuroro patikslintas prašymas grindžiamas tik formaliais teiginiais, kad skundžiamu detaliuoju planu ir kitais administracinės teisės aktais buvo pažeista Preilos gyvenvietės planavimo schema, principinio plano nuostatos, visiškai neatsižvelgiant į faktines administracinių aktų priėmimo aplinkybes ir suinteresuotų asmenų konstitucines teises. Nesant Neringos miesto bendrojo plano, Preilos gyvenvietės planavimo schema negali turėti imperatyvaus teisės akto statuso. Patikslintame prašyme be pakankamo pagrindo teigiama, jog Lietuvos Aukščiausios Tarybos 1991 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. I-1244 Vyriausybei buvo deleguota teisė nustatyti Kuršių nerijos nacionalinio parko režimą, taip pat be pakankamo pagrindo teigiama, kad tokį režimą Vyriausybė nustatė 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1269, kuriuo patvirtinta KNNP planavimo schema (generalinis planas), bei 1999 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 308 patvirtintais KNNP nuostatais. Priešingai negu teigiama patikslintame prašyme, iš Aukščiausios Tarybos nutarimo teksto nematyti, kad Vyriausybei buvo deleguota teisė nustatyti KNNP režimą, nutarimas įpareigojo Vyriausybę iki 1991-11-01 patvirtinti KNNP nuostatus, iki 1991-07-01 pažymėti žemės naudojimo planuose nacionalinių parkų ribas ir iki 1992-01-01 parengti žemės skyrimo projektus ir suteikti KNNP nuolatiniam naudojimui žemes, kurios įeina į jo ribas. Todėl patikslintame prašyme Aukščiausios Tarybos nutarimas aiškinamas išplėstai, neva, jis Vyriausybei delegavo teisę nustatyti KNNP režimą. Vyriausybės patvirtinta KNNP planavimo schema ir patvirtinti KNNP nuostatai nėra ir negali būti laikomi KNNP imperatyvų režimą nustatančiais teisės aktais, apie ką liudija aukštesnę galią turintys teisės aktai – Teritorijų planavimo įstatymas ir Saugomų teritorijų įstatymas. Pažymėjo, kad nei viename įstatyme ar teisės akte nėra jokių nuorodų ar išimčių, jog kol nėra patvirtintas Neringos bendrasis planas, KNNP planavimo schema galėtų turėti ne rekomendacinį, bet imperatyvaus teisinio akto statusą. Be to, iki kreipiantis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, pareiškėjas privalėjo nustatyti ne tai, ar skundžiamo detaliojo plano sprendiniai atitinka rekomendacinę reikšmę turinčiai KNNP planavimo schemai, bet, surenkant patvirtinančius ar paneigiančius įrodymus, privalėjo nustatyti, ar patvirtinto detaliojo plano sprendiniai daro nacionaliniam parkui, o tuo pačiu ir viešajam interesui, žalą.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2009 m. liepos 10 d. sprendimu (T 3, b. l. 218-231) pareiškėjo prašymą patenkino - panaikino Neringos savivaldybės tarybos 2000 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. 111 „Dėl žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini), detaliojo plano patvirtinimo“, Neringos savivaldybės administracijos 2001 m. kovo 28 d. projektavimo sąlygų sąvadą moteliui (duomenys neskelbtini), Kultūros vertybių apsaugos departamento Klaipėdos apygardos ir Klaipėdos apskrities viršininko administracijos valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos 2001 m. birželio 1 d. statybos leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) motelio statybai, Klaipėdos apskrities viršininko 2001 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. 2222 sudarytos komisijos 2002 m. rugpjūčio 12 d. motelio, adresu (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkamu naudoti aktą.
Teismas nustatė, kad Neringos miesto savivaldybės valdyba 1999 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 219 nusprendė organizuoti teritorijos (duomenys neskelbtini) (autoparkavimo aikštelė), (duomenys neskelbtini), detaliojo plano rengimą (sprendimo 1 p.), planavimo organizatoriaus funkcijas pavesdama vykdyti Neringos miesto savivaldybės administracijos Miesto tvarkymo ir statybos skyriui (sprendimo 5 p.). Sąlygos teritorijų planavimo dokumentui – sklypo (duomenys neskelbtini), detaliajam planui rengti buvo išduotos 1999 m. spalio 25 d. Išduotose planavimo sąlygose nurodyta, kad planuojamai teritorijai inter alia taikomi Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatai, KNNP schema (generalinis planas). Detaliojo planavimo organizatorius 1999 m. spalio 25 d. patvirtino planavimo užduotį, pagal kurią planavimo tikslas – nustatyti ir įteisinti atliktus procedūrinius veiksmus, planuojamoje teritorijoje esamų ir naujai formuojamų sklypų ribas, jų dydžius, architektūrinius urbanistinius apribojimus, paskirtį, paminklotvarkinius bei aplinkosauginius reikalavimus, galimybę rekonstruoti esamus pastatus. Teismas pažymėjo, jog vienas iš tikslų – galimybė rekonstruoti esamus pastatus, nebuvo numatyta Neringos miesto savivaldybės valdybos sprendime Nr. 219, kuriuo nuspręsta organizuoti ginčijamą detalųjį planą. Neringos miesto savivaldybės taryba 1999 m. gruodžio 2 d. sprendimu Nr. 178 patvirtino žemės sklypo (duomenys neskelbtini), detaliojo plano raidos programą. 2000 m. spalio 16 d. Klaipėdos apskrities viršininko administracija, atlikdama teritorijų planavimo priežiūrą, patikrino minėto žemės sklypo detalųjį planą ir pateikė išvadą, kad parengtą detalųjį planą galima tvirtinti nustatytąja tvarka. Neringos savivaldybės taryba 2000 m. lapkričio 10 d. sprendimu Nr. 111 patvirtino žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), detalųjį planą. Šio detaliojo plano sprendiniuose numatyta: 1) 4 lengvųjų automobilių stovėjimo vietos bei 27 trumpalaikio poilsio treilerių pastatymo vietos; 2) sklypo dalyje numatyta pastatyti 2 motelio statinius trumpalaikiam poilsiui ir apsaugos pastatą, kuriame būtų įrengtos patalpos sargui ir inventoriui laikyti; 3) rekonstruoti inžinierinę infrastruktūrą pagal atitinkamas technines sąlygas; 4) griauti esamą menkavertį pastatą; 5) rekonstruoti įvažiavimą; 6) plėsti žaliuosius plotus. Teismas byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatė, kad ginčijamu detaliuoju planu suformuotas žemės sklypas yra valstybės nuosavybė, patikėjimo teise jį valdo Klaipėdos apskrities viršininko administracija. Žemės sklypas, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), išnuomotas J. G. M., A. B., M. D. V., J. K., P. V. J. Žemės sklype, esantys pastatai – moteliai, nuosavybės teise priklauso M. D. V., J. K., P. V. J., A. B., pastatas – sargo namelis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso J. G. M.. Hipotekos registre įregistruotas teisių įkeitimas – P. V. J. įkeitė žemės nuomos teisę į žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), AB SEB bankui. Šiam kreditoriui įkeistas ir minėtame sklype esantis pastatas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantis P. V. J. ir J. K. Teismas konstatavo, kad ginčijamu detaliuoju planu suplanuotas žemės sklypas yra Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje, todėl šiai teritorijai taikomi Saugomų teritorijų įstatymo reikalavimai. Šis įstatymas ginčijamu detaliuoju planu suplanuoto sklypo teisinio statuso požiūriu yra specialus bendrųjų teritorijų planavimo ir statybos teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų sistemoje. Saugomų teritorijų įstatymo (1993 m. lapkričio 9 d. įstatymo Nr. 63-1188 redakcija, galiojusi ginčijamo sprendimo priėmimo metu), 25 straipsnio 6 dalis numatė, kad valstybinių parkų teritorijos tvarkomos pagal įstatymus ir teritorinio planavimo dokumentus (parko planavimo schemas, jų pagrindu parengtus detaliuosius projektus). Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1991 m. balandžio 23 d. priėmė nutarimą Nr. I-1244 „Dėl Dzūkijos, Kuršių nerijos, Žemaitijos nacionalinių parkų, Trakų istorinio nacionalinio parko ir Viešvilės valstybinio rezervato įsteigimo“, įsigaliojusį 1991 m. gegužės 1 d. Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. I-1244, siekiant išsaugoti Lietuvos žmonėms ir būsimoms kartoms vertingiausius Lietuvos kraštovaizdžio kompleksus bei etnokultūrinį paveldą, buvo inter alia nutarta įsteigti Lietuvos Respublikos kompleksinėje gamtos apsaugos schemoje numatytus nacionalinius parkus ir valstybinį rezervatą (pagal parengtas schemas): „<...> Kuršių nerijos nacionalinį parką – 19 tūkst. ha ploto (iš jų 9 tūkst. ha Kuršių marių ir Baltijos jūros akvatorijos)“ (1 punkto 2 papunktis) bei „įpareigoti <...> Vyriausybę iki 1991 m. lapkričio 1 d. patvirtinti Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatus“ (2 punkto 1 papunktis). Paminėtu teisės aktu įsteigtas Kuršių nerijos nacionalinis parkas bei apibrėžtas konkretus šio parko plotas. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1994 m. gruodžio 19 d. priėmė nutarimą Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“, kuriuo patvirtino KNNP schemą. Šis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas turėjo priedą „Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) pagrindiniai teiginiai“ (toliau – ir Pagrindiniai teiginiai), kuris buvo paskelbtas kartu kaip sudėtinė minėto teisės akto dalis. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1378 buvo pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimo Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ priedo „Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) pagrindiniai teiginiai“ 2 punktas, pagal kurį nebeliko nuostatos, kad Schema yra parengta laikotarpiui iki 2005 m. Konstitucinis Teismas 2007 m. birželio 27 d. nutarimo antruoju punktu pripažino, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ pagal paskelbimo tvarką neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. KNNP planavimo schema (generalinis planas) yra įregistruota Teritorijų planavimo dokumentų registre. Minėtame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad planavimo schemą parengęs Kauno technologijos universiteto Architektūros ir statybos institutas du jos originalius egzempliorius (tekstinę ir grafinę dalis) perdavė tuometinei Statybos ir urbanistikos ministerijai, vienas egzempliorius liko šiame institute, o Statybos ir urbanistikos ministerija 1995 m. liepos 12 d. perdavė Neringos miesto merui vieną originalų planavimo schemos egzempliorių. Akivaizdu, kad Neringos savivaldybės tarybai buvo žinomi KNNP planavimo schemos (generalinio plano) sprendiniai, pagal juos parengtos planavimo sąlygos, todėl jų buvo būtina laikytis rengiant ir tvirtinant detaliuosius planus. Konstitucinio Teismo nutarime pabrėžta, kad jokie su KNNP teritorijos administravimo (kartu su gyvenviečių detaliaisiais planais) susiję sprendimai negali būti priimami neatsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą Schemą ir negali prieštarauti Schemos nuostatoms. Šių sprendinių nepaisymas, ypač žinant, jog tai, kad Lietuvos valstybė visą laiką Kuršių neriją traktavo ir traktuoja kaip unikalų gamtos ir žmogaus sukurtą kraštovaizdžio kompleksą – saugotiną teritoriją, kuriai turi būti nustatytas ypatingas teisinis rėžimas, yra visuotinai žinomas faktas. 1972 m. lapkričio 16 d. Paryžiuje priimta Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo globos konvencija, prie kurios Lietuva prisijungė 1992 m. kovo 31 d. (Konvencijos 4, 5 str.). 2000 m. lapkričio 29 d. UNESCO Pasaulio paveldo komiteto dvidešimt ketvirtajame posėdyje Kuršių nerija buvo įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą kaip kultūros ir gamtos vertybė. Taigi šiai vietovei galioja visos Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo konvencijos įgyvendinimo gairėse numatytos apsaugos priemonės. Pagrindinių teiginių 5 punkte įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad KNNP tvarkomas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemą. Teismas taip pat vadovavosi Pagrindinių teiginių 4.1, 6, 12 punktais. Teismas nurodė, kad gyvenamųjų pastatų, aptarnavimo ir kitų objektų statybos, rekonstravimo ir restauravimo projektai turi būti rengiami vadovaujantis nustatytąja tvarka patvirtintais (duomenys neskelbtini) gyvenviečių bei apylinkių principiniais planais (14 p.). Pagal KNNP planavimo schemos (generalinio plano) Preilos siūlomų teritorijų naudojimo schematiniame plane detaliuoju planu suplanuota teritorija yra teritorijoje, schematiškai pažymėtoje kaip esamos ūkinės ir komunalinės paskirties pastatų teritorijos. Nagrinėjamas žemės sklypas yra teritorijoje, kuriai numatyta kompleksinė tvarkymo programa, pažymėta reglamento Nr. XXII. KNNP schemos tekstiniuose sprendiniuose (Preilos ir jos apylinkių principinio plano skyrius, Architektūrinio gyvenvietės ir jos aplinkos tvarkymo bei paminklosaugos priemonių programa) įtvirtinta, kad reglamentu Nr. XXII pažymėtos teritorijos tikslas – nebeplėsti šios zonos teritorijos ir nedidinti apstatymo, sumažinti esamo užstatymo vizualinį poveikį; programos „c“ punkte numatytas draudimas mašinų stovėjimo aikštelėje statyti pastatus ir mašinų aptarnavimo įrenginius, išskyrus laikino tipo medinį paviljoną aikštelės prižiūrėtojui, kuris, pasikeitus teritorijos paskirčiai, turės būti nukeltas ir negali būti privatizuojamas kaip nekilnojamojo turto objektas. Ginčijamo detaliojo plano sprendiniai, numatantys dviejų motelio pastatų statybą trumpalaikiam poilsiui ir vieną apsaugos pastatą, kuriame būtų įrengtos patalpos sargui ir inventoriui laikyti – akivaizdžiai prieštarauja KNNP planavimo schemos (generalinio plano) sprendiniams, draudžiantiems statyti naujas poilsio įstaigas KNNP rekreacinėje zonoje; didinti teritorijos, į kurią patenka detaliuoju planu suplanuotas sklypas, apstatymą; mašinų stovėjimo aikštelėje statyti pastatus ir įrenginius, išskyrus laikino tipo medinį paviljoną aikštelės prižiūrėtojui, kuris, pasikeitus teritorijos paskirčiai, turės būti nukeltas ir negali būti privatizuojamas kaip nekilnojamojo turto objektas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 308 patvirtintų Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatų (redakcija, galiojusi ginčijamo sprendimo priėmimo metu – iki 2004 m. birželio 20 d.) 4 punkte įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad nacionalinio parko teritorija tvarkoma pagal planavimo schemą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“, ir ja remiantis parengtais bei nustatytąja tvarka patvirtintais gyvenviečių detaliaisiais planais, miškotvarkos, vandentvarkos, rekreacijos, nekilnojamųjų kultūros vertybių tvarkymo, inžinierinių komunikacijų ir kitus projektus. Nuostatų 6.6. punktas numato, kad nacionaliniame parke urbanizacijos plėtra vykdoma pagal KNNP planavimo schemą, statinių formos ir tūriai ribojami pagal kultūros vertybių apsaugos reikalavimus, nustatytus teisės aktuose ir teritorijų planavimo dokumentuose, o Nuostatų 11 nustatyta, jog gyvenviečių detaliųjų planų sprendiniai neturi prieštarauti nacionalinio parko planavimo schemai. Teismas padarė išvadą, kad ginčijamo detaliojo plano sprendiniai, numatantys statybą dviejų motelio statinių trumpalaikiam poilsiui ir vieno apsaugos pastato, kuriame būtų įrengtos patalpos sargui ir inventoriui laikyti, akivaizdžiai prieštarauja KNNP schemos sprendiniams – Pagrindimų teiginių 5, 4.1 ir 12 punktams bei Preilos ir apylinkių principinio plano Architektūrinio gyvenvietės ir jos aplinkos tvarkymo bei paminklosaugos programos XXII punkto nuostatoms, Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatų 4, 6.6. bei 11 punktams. Ginčijamu sprendimu patvirtinto detaliojo plano sprendiniai inter alia prieštarauja Saugomų teritorijų įstatymo 25 straipsnio 6 daliai. Teismas konstatavo, kad Neringos savivaldybės tarybos 2000 m. lapkričio 10 d. sprendimas Nr. 111 „Dėl žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), detaliojo plano patvirtinimo“ yra neteisėtas ir naikintinas, nes prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.). Ginčijamo sprendimo pagrindu priimti kiti administraciniai aktai, t. y. Neringos savivaldybės administracijos 2001 m. kovo 28 d. projektavimo sąlygų sąvadas moteliui, adresu (duomenys neskelbtini), Kultūros vertybių apsaugos departamento Klaipėdos apygardos ir Klaipėdos apskrities viršininko administracijos valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2001 m. birželio 1 d. statybos leidimas Nr. (duomenys neskelbtini) ir Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2001 m. rugsėjo 29 įsakymu Nr. 2222 sudarytos komisijos 2002 m. rugpjūčio 12 d. motelio, adresu (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkamo naudoti aktas, taip pat naikintini, nes prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Teismas pažymėjo, kad teisės teorijoje laikomasi principo, kad iš ne teisės neatsiranda teisė, todėl pripažinus, jog detaliojo plano sprendiniai savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, akivaizdu, kad pažeistas teisinis reglamentavimas priimant ir kitus administracinius aktus, kuriais buvo suteikta teisė realizuoti detaliojo plano sprendinius tretiesiems suinteresuotiems asmenims. Dėl kreipimosi į teismą termino teismas, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 2 dalimi, konstatavo, kad pareiškėjas nepraleido kreipimosi į teismą termino, nes nepateikta duomenų, paneigiančių faktinę aplinkybę, kad apie viešojo intereso pažeidimą pareiškėjui tapo žinoma anksčiau, nei jam šiuos duomenis pateikė Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos. Teismas nustatė, kad 2006 m. balandžio 27 d. Klaipėdos apygardos prokuratūroje buvo gauta medžiaga iš Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos, susijusi su teisės aktų pažeidimais rengiant teritorijos (duomenys neskelbtini), detalųjį planą, ir prašoma kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. 2006 m. gegužės 29 d. (gegužės 27 ir 28 d. buvo nedarbo dienos) prokuroras kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti administracinius aktus. Dėl pareiškėjo ginamo intereso pripažinimo viešuoju teismas, vadovaudamasis ABTĮ 56 straipsnio 1 dalimi, Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, 19 straipsnio 2 dalies 1 punktu, LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-335/2008, konstatavo, kad pareiškėjo ginčijami viešojo administravimo subjekto priimti administraciniai aktai dėl juose įtvirtintų sprendimų gali turėti įtakos saugomai teritorijai (Kuršių nerija įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą kaip kultūros ir gamtos vertybė), todėl šių sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas yra laikytinas viešuoju interesu. Būtent tokį viešąjį interesą šioje byloje gina pareiškėjas. Kadangi nagrinėjamoje byloje sprendžiamas tik ginčijamų aktų teisėtumo klausimas, neribojant savininko teisių, asmens teisės ir teisėti interesai ir viešasis interesas nėra priešinami. Dėl viešojo intereso gynimo priemonių teismas, vadovaudamasis LVAT 2009 m. vasario 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822- 65-09, 2008 m. balandžio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-442-330-08, 2009 m. vasario 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-88/2009, nurodė, kad pareiškėjo ginčijami administraciniai aktai buvo viena iš prielaidų, leidusių statybas saugomoje teritorijoje, reikalavimas šiuos aktus panaikinti dėl galimai juos priimant padarytų teisės aktų pažeidimų yra keliamas srityje, susijusioje su viešojo intereso gynimu. Dispozityvumo principas, kuris galioja ir administraciniame procese, reiškia, jog materialinius teisinius reikalavimus byloje suformuluoja asmuo, kuris kreipiasi į teismą. Šis principas aktualus analizuojant, ar pareiškėjo keliami materialiniai reikalavimai yra pakankami pažeistam viešajam interesui apginti. Šioje administracinėje byloje prokuroro teikiama informacija dėl numatomo viešojo intereso gynimo būdo yra analogiška išplėstinės teisėjų kolegijos analizuojamai situacijai, todėl akivaizdu, kad jos pakanka pripažinti, jog pareiškėjas siekia visiško padėties atkūrimo ir šio proceso realizavimas yra pareiškėjo pasirinkimo teisė (reikšti reikalavimus dėl administracinių aktų panaikinimo ir neteisėtos statybos teisinių pasekmių šalinimo vienoje byloje, ar atskirai). Taigi sukurta tokia teisinė situacija, jog planavimo ir statybų procesas saugomoje teritorijoje vyko pagal sankcionuotą elgesio modelį ir statybos negali būti laikomos neteisėtomis, kol to nėra konstatavęs teismas. O reikalavimas nugriauti statinį ar jo dalį turi būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme. Tokia praktika dėl teismingumo yra suformuota Specialiosios teisėjų kolegijos 2006 m. liepos 10 d. nutartyje, priimtoje byloje O.V. v. Panevėžio apskrities viršininko administracija, 2007 m. balandžio 17 d. nutartyje, priimtoje byloje D.M. v. Telšių apskrities viršininko administracija, 2007 m. spalio 24 d. nutartyje, priimtoje byloje R.V. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt.). Analogiška nuostata išdėstyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2004. Teismas, remdamasis paminėta LVAT praktika, suformuota sprendžiant analogiško pobūdžio ginčus, įvertinusi faktines aplinkybes, padarė išvadą, jog šioje byloje prašymu keliami materialiniai reikalavimai yra pakankami pažeistam viešajam interesui apginti.
III.
Atsakovai Neringos savivaldybės taryba ir Neringos savivaldybės administracija apeliaciniu skundu (T 4, b. l. 8-11) prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - prokuroro prašymą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 4 dalis (įstatymo 2000 m. gegužės 24 d. redakcija) numatė, kad detalusis planas (programa ir sprendiniai) turi neprieštarauti bendrajam planui, bei 20 straipsnio 8 dalis numatė, kad detalusis planas netvirtinamas, jeigu jis prieštarauja bendrajam planui arba yra pažeista nustatyta derinimo, viešo svarstymo, priežiūros procedūra, detaliojo plano sprendiniai neatitinka teritorijų planavimo ar statybos normų. LR aplinkos ministerija 1999 m. rugsėjo 6 d. raštu Nr. 02-05-3819 Neringos savivaldybės administracijos Architektūros skyriui išaiškino, kad Kuršių nerijos planavimo schema (generalinis planas) yra specialusis planavimo dokumentas.
2. Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1996 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 159 ,,Dėl detaliųjų planų taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų ir tuo metu galiojusių Detaliųjų planų rengimo taisyklių 8 punktas nustatė, kad detalieji planai negali prieštarauti bendriesiems planams, tačiau 9 punktas taip pat nustatė, kad detalieji planai gali būti rengiami ir tais atvejais, kai bendrasis planas neparengtas. Taisyklių 42 punktas numatė, kad detaliojo plano sprendiniai neturi prieštarauti bendrojo plano sprendiniams. Tarpusavyje neatitinkantys detaliųjų planų sprendiniai keičiami, tikslinami ar papildomi. Derinant detaliojo plano sprendinius su specialiųjų planų sprendiniais, jei nėra parengto bendrojo arba detaliojo planų, šie specialieji planai yra tik rekomendacinio pobūdžio. Taisyklių 46 punktas nustatė, kad savivaldybės taryba netvirtina detaliojo plano, jeigu jis prieštarauja bendrajam planui arba yra pažeistas planavimo procesas ir procedūros; šiuo atveju pažeidimai nurodomi detaliojo plano patikrinimo akte.
Žemesnės instancijos teismas
3. Neringos savivaldybės tarybos 2000 m. lapkričio 10 d. sprendimu Nr. 111 patvirtintas detalusis planas yra suderintas su visomis planavimo procese dalyvavusiomis institucijomis, todėl ginčijamo detalaus plano sprendiniai neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. 2000 m. spalio 16 d. Klaipėdos apskrities viršininko administracija patikrino ginčijamą detalųjį planą, jokio akto dėl pažeidimų surašyta nebuvo. 2000 m. lapkričio 11 d. Neringos savivaldybės teritorijoje patvirtinto ir galiojančio bendrojo plano nebuvo, šio plano nėra ir dabar, detalusis planas yra suderintas, todėl akivaizdu, kad Neringos savivaldybės taryba Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 4 dalies imperatyvių nuostatų nepažeidė.
4. Prokuroras prašymą teismui dėl Klaipėdos apskrities viršininko 2001-09-29 įsakymu Nr. 2222 sudarytos komisijos 2002-08-12 motelio ((duomenys neskelbtini)) pripažinimo tinkamu naudoti akto panaikinimo padavė praėjus daugiau negu šešiems metams nuo ginčijamo akto priėmimo dienos, ir praėjus daugiau negu dvejiems metams nuo sužinojimo dienos, todėl ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas buvo praleistas. Pareiškėjas šio termino atnaujinti neprašė, todėl administracinė byla šioje dalyje turėjo būti nutraukta pagal ABTĮ 101 straipsnio 6 punktą. Teismas nurodytų aplinkybių apskritai netyrė, todėl pažeidė ABTĮ 81 straipsnį.
5. LVAT 2009 m. kovo 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-756-268/2009 išaiškino, kad jei neteisėti administraciniai aktai jau yra sukėlę materialinius teisinius padarinius, vien administracinio akto panaikinimas, nesiejant to su atitinkamų materialinių teisinių padarinių pašalinimu, savaime neleistų apginti viešojo intereso. Teismas nustatė, kad ginčijamo detaliojo plano sprendiniai jau yra realizuoti, pareiškėjas nepareiškė jokių reikalavimų dėl šiais aktais sukurtų materialinių teisinių padarinių pašalinimo (buvusios padėties atkūrimo), todėl pareiškėjo prašymo nebuvo pagrindo tenkinti, nes keliamų reikalavimų apimtimi nebūtų apgintas viešasis interesas. Atsakovai taip pat rėmėsi LVAT 2009 m. gegužės 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-438-296/2009. Teismui bylos nagrinėjimo metu nebuvo pateikta duomenų apie tai, kokias neigiamas pasekmes (žalą) valstybei, visuomenei ar jos daliai, įstatymų saugomiems teisiniams gėriams sukelia ar sukels skundžiami aktai ir koks bus šių pasekmių (žalos) pobūdis ir mastas. Iš pareiškėjo prašymo teismui turinio matyti, jog prokuroras administracinius aktus ginčija ne dėl jų sukeliamų negatyvių teisinių pasekmių konkretiems teisiniams gėriams, įstatymų saugomoms asmenų teisėms ir teisėtiems interesams, kitoms visuomenės vertybėms, bet dėl formalių teisės normų pažeidimų, galimai padarytų priimant šiuos aktus.
Šalies argumentai
Tretieji suinteresuoti asmenys M. D. V. ir S. V. apeliaciniu skundu (T 3, b. l. 234-237) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 10 d. sprendimą ir priimti šioje dalyje naują sprendimą - pareiškėjo prašymą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Byloje nėra nustatyta, kad detaliojo plano rengimo metu buvo pareikšti kokie nors prieštaravimai dėl detaliojo plano sprendinių. Nepagrįstas ir prieštaraujantis yra teismo sprendimo argumentas, kad ginčijamo detaliojo plano sprendiniai, numatantys statybą dviejų motelio statinių trumpalaikiam poilsiui ir vieno apsaugos pastato, kuriame būtų įrengtos patalpos sargui ir inventoriui laikyti, akivaizdžiai prieštarauja KNNP planavimo schemos (generalinio plano) sprendiniams - Pagrindimų teiginių 5, 4.1 ir 12 punktams bei Preilos ir apylinkių principinio plano Architektūrinio gyvenvietės ir jos aplinkos tvarkymo bei paminklosaugos programos XXII punkto nuostatoms, KNNP nuostatų 4, 6.6. bei 11 punktams. Be to, pagal Konstitucinio Teismo 2006-03-14 nutarimą konstitucinė nuostata dėl valstybinės reikšmės teritorijų ir objektų nėra absoliuti - Konstitucija turi būti taikoma kaip viena visuma, tai yra visos nuostatos galioja vienodai. Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinta, kad nuosavybė yra neliečiama.
2. LVAT 2003-03-24 plenarinės sesijos sprendimu konstatuota, kad detalieji planai yra ne norminiai teisės aktai, o individualūs teisės aktai. Konstitucinio Teismo nutarimais yra išaiškinta, kad teisės aktas sudaro bendrą vieną visumą su to akto priedais ir visi aktai turi būti publikuojami kartu su visais savo priedais. Vyriausybės nutarimas, kuriuo buvo patvirtinta Neringos tvarkymo schema, buvo publikuoti Valstybės žiniose, o tais nutarimais patvirtintos tvarkymo schemos - nebuvo. Valstybės žiniose neskelbti generaliniai planai ar specialiojo planavimo dokumentai neturi juridinės galios. LVAT 2005 m. liepos 27 d. sprendime (administracinė byla Nr. A5-740/2005) konstatavo, kad vizualinės apsaugos zonos nustatymas savaime nereglamentavo konkrečių specialių žemės naudojimo sąlygų, o tik sudarė prielaidas jas nustatyti kitais teritorijų planavimo dokumentais. Be to, ir dokumentas, kuriuo nustatomos tokios apsaugos zonos, savo esme turėjo būti pripažįstamas teritorijų planavimo dokumentu, kas tiesiogiai įtvirtinta Teritorijų planavimo įstatyme. Todėl KVAD pagal NKVAĮ atliktas vizualinės apsaugos zonos nustatymas apie tai tinkamai neinformavus sklypo savininko ir nekilnojamojo turto registro tvarkytojo, sklypo savininkui tiesiogiai nesukūrė jokių teisinių pasekmių, susijusių su sklypo naudojimu.
3. Pagal Preilos siūlomų teritorijų naudojimo schematinį planą detaliuoju planu suplanuota teritorija yra teritorijoje, schematiškai pažymėtoje kaip esamos ūkinės ir komunalinės paskirties pastatų teritorijos. Todėl detalusis planas jokiais būdais neprieštarauja Preilos principiniam planui. Taip pat atkreipia dėmesį, kad LR Aukščiausiosios Tarybos nutarimas Nr. 1-1244 „Dėl (duomenys neskelbtini) nacionalinių parkų, (duomenys neskelbtini) istorinio nacionalinio parko ir (duomenys neskelbtini) valstybinio rezervato įsteigimo“ buvo priimtas 1991 m. balandžio 23 d. Nuo pat 1991 m. iki detaliojo plano patvirtinimo sklypas, (duomenys neskelbtini) buvo nenaudojamas, apleistas ir neprižiūrėtas. Jokio visuomenės intereso šioje teritorijoje nebuvo - nei poilsio zonų, nei žaidimų ar sporto aikštelių, nei normalios ir tinkamai įrengtos vietos trumpalaikiam treilerių poilsiui. Tretieji suinteresuoti asmenys yra teisėti pastato savininkai ir sąžiningi įgijėjai, todėl toks žmogaus teisių pažeidimas, kaip draudimas gyventi teisėtai įsigytame būste tam tikromis aplinkybėmis, pažeidžia jų teises.
4. Teismas formaliai konstatavo, kad visi ginčijami administraciniai aktai prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Toks teismo argumentas visiškai nepagrįstas, nes teismas netyrė ir nesiaiškino, ar detaliojo plano sprendiniai ir pastatyti statiniai trukdo visuomenei naudotis KNNP teritorija, ar išlaikytas teisės, tarp jų ir trečiųjų asmenų, naudotis turtu ir ar tai suderinama su kita Konstitucijos garantuojama ir ginama nuosavybės teise, ar buvo sunaikinta, suniokota, nuskurdinta ar kitaip pažeista KNNP teritorija.
5. Prokuroras į teismą kreipėsi akivaizdžiai praleidęs senaties terminą administraciniams aktams ginčyti, nes tuo metu ginčo statiniai jau buvo pastatyti, o ginčijami aktai realizuoti. Apie detaliojo plano rengimą buvo skelbiama viešai, Klaipėdos apskrities viršininko administracija jau 2005 m. spalio 13 d. raštu Nr. 13.l-2664-(3.4-13.1) Klaipėdos apygardos prokuratūrai pranešė, kad buvo patikrintas detalus planas, patvirtintas Neringos savivaldybės tarybos 2000 m. lapkričio 10 d. sprendimu Nr. 111, todėl Klaipėdos apygardos prokuratūra jau 2005 m. žinojo apie rengiamą detalųjį planą. Nepagrįstas teismo motyvas yra, kad termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas. Teismas nenurodė, kokių duomenų nuo 2005 m. iki 2006 m. gegužės 29 d. neturėjo ir negalėjo gauti prokuroras. Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2006 m. balandžio 27 d. prašymas kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo negali būti laikomas tinkamas momentas senaties termino pradžiai nustatyti.
Tretieji suinteresuoti asmenys A. B. ir P. V. J. apeliaciniu skundu (T 4, b. l. 1-5) prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - prokuroro prašymą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismo sprendimas priimtas neatsižvelgiant į LVAT 2009 m. vasario 12 d. nutarties nurodymus, nesivadovaujant Teritorijų planavimo įstatymu ir klaidingai aiškinant Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarimą bei Saugomų teritorijų įstatymo nuostatas.
2. Teismas išnagrinėjo bylą prokurorui nesuformulavus materialinių teisinių reikalavimų, t. y. ignoruojant Konstitucijoje įtvirtintas vertybes - asmens teisių ir teisėtų interesų apsaugą bei gynimą ir tuo neužtikrinant šioje srityje būtiną teisingą pusiausvyrą.
3. Teismas be pagrindo sureikšmino Saugomų teritorijų įstatymo nuostatas. Teismas privalėjo atsižvelgti ir į kitų įstatymų nuostatas, kiek jos liečia valstybinių parkų planavimo schemų pagrindu teritorinio planavimo dokumentų parengimą. Sprendime nenurodyti jokie motyvai, kodėl teismas nesivadovauja Teritorijų planavimo įstatymo 12 straipsniu ir 14 straipsnio 2, 3 dalimis. Teritorijų planavimo įstatymas nustatė aiškią KNNP planavimo schemos (generalinio plano) reikšmę ir vietą kitų teisės aktų tarpe nesuteikiant jai, kol nėra bendrojo plano, jokio imperatyvaus pobūdžio. Kadangi nacionalinių parkų planavimo schemų, kaip specialiųjų planavimo dokumentų, rekomendacinės reikšmės ribų įstatymas nenustatė, todėl sprendžiant detaliojo plano ir kitų planavimo dokumentų projektų parengimą nėra būtina griežtai laikytis tokių schemų raidės.
Žemesnės instancijos teismas
4. Konstitucinis Teismas 2007 m. birželio 27 d. nutarimu nenustatė ir jame nenurodė, jog Teritorijų planavimo įstatymo 12 straipsnis, 14 straipsnio 2 dalis ir 14 straipsnio 3 dalis prieštarauja Konstitucijai. Todėl Konstitucinio Teismo nutarimo ir teismo sprendimo nuorodos, jog jokie su KNNP teritorijos administravimu (kartu su gyvenviečių detaliaisiais planais) sprendimai negali prieštarauti KNNP planavimo schemai, negali būti vertinamos kaip imperatyvios, nes nesant bendrojo plano KNNP gyvenviečių teritorijų planavimo sprendiniai negali prieštarauti ne KNNP planavimo schemos raidei, bet tiktai tokioje jos apimtyje, kurią nustatė tuo metu galiojęs Teritorijų planavimo įstatymas.
5. Prokuroro prašymas ir teismo sprendimas suformuluoti vienašališkai, neatsižvelgiant į jų teises ir teisėtus interesus.
Atsiliepimas
Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinius skundus (T 4, b. l. 29-32) prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinius skundus atmesti.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad ginčo teisinį santykį reguliuoja Saugomų teritorijų įstatymas ir kiti, su juo susiję teisės aktai, teismas sprendime nurodytų pažeidimų negrindė Teritorijų planavimo įstatymo normomis. KNNP generalinis planas yra specialusis teritorijų planavimo dokumentas, nes taip įregistruotas Valstybiniame teritorijų planavimo registre, tačiau apeliantų išvada, kad jis rekomendacinio pobūdžio, yra neteisinga. Atsižvelgiant į tai, kad rengiant ir tvirtinant KNNP planavimo schemą nebuvo galiojančių atitinkamo lygmens specialiųjų ir detaliųjų planų, su kuriais minėtą planavimo schemą pagal įstatymo nuostatas reikėtų derinti, KNNP planavimo schema negali būti laikoma rekomendacinio pobūdžio teritorijų planavimo dokumentu ir yra privaloma. Be to, dėl šio teritorijų planavimo dokumento privalomumo pasisakė Konstitucinis Teismas 2007 m. birželio 27 d. nutarime. Teigia, kad terminas kreiptis į teismą nėra praleistas. Pažymi, kad viešojo intereso pažeidimas nebūtinai turi būti siejamas su konkrečios žalos, kuri turėtų materialinę išraišką, nustatymu.
Atsiliepimas
Atsakovas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritoriniam padalinys atsiliepimu į atsakovų ir trečiųjų suinteresuotų asmenų A. B. ir P. V. J. apeliacinius skundus (T 4, b. l. 25-27) prašo palikti galioti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 10 d. sprendimą.
Atsakovas nurodo, kad nesutinka su apeliacinio skundo motyvu, jog KNNP planavimo schema yra rekomendacinio pobūdžio. Kuršių nerijoje bendrojo plano rengta ir patvirtinta nebuvo, taip pat nebuvo ir atitinkamo lygmens specialiųjų ar detaliųjų planų. Todėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema turėjo ir turi būti laikoma kaip privalomasis teritorijų planavimo dokumentas, kuriuo reikėjo ir reikia vadovautis, rengiant kitus teritorijų planavimo dokumentus. Taip pat atkreipia dėmesį, kad KNNP planavimo schema apskritai buvo patvirtinta Vyriausybės sprendimu 1994 metais - iki Teritorijų planavimo įstatymo įsigaliojimo. Nesutinka ir su apeliantų pateikiamais argumentais, kad detalusis planas galiojantis, nes buvo suderintas su visomis planavimo procese dalyvaujančiomis institucijomis bei buvo patikrintas Klaipėdos apskrities viršininko administracijos. Atsakovo manymu, institucijų atstovai neturėjo teisės derinti detalųjį planą o Klaipėdos apskrities viršininko administracija negalėjo pateikti teigiamas detaliojo plano patikrinimo išvadas, nes detaliojo plano sprendiniai prieštaravo ir prieštarauja KNNP planavimo schemai. Pagal bendrąjį teisės principą „iš neteisės teisė negali gimti“.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu į atsakovų ir trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinius skundus (T 4, b. l. 17-22) prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinius skundus atmesti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad KNNP planavimo schemos (generalinio plano) privalomą pobūdį įtvirtina tiek Saugomų teritorijų įstatymas, kaip specialus saugomų teritorijų apsaugos ir tvarkymo teisinius pagrindus reglamentuojantis teisės aktas, tiek Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 308. Konstitucinis Teismas 2007 m. birželio 27 d. nutarime konstatavo, kad jokie su Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijos administravimu (inter alia su gyvenviečių detaliaisiais planais, miškotvarka, žemėtvarka, vandens ūkiu, gyvenviečių planavimu, kaimų regeneravimu, rekreacija, kelių bei inžinerinėmis komunikacijomis ir pan.) susiję sprendimai negalėjo (ir šiuo metu negali) būti priimami neatsižvelgiant į minėtą Vyriausybės patvirtintą Planavimo schemą ir negalėjo (ir šiuo metu negali) prieštarauti minėtos Planavimo schemos sprendiniams. Priešingu atveju ne tik būtų pažeistas Kuršių nerijos, kaip unikalaus gamtos ir žmogaus sukurto kraštovaizdžio komplekso - saugotinos teritorijos, tapatumas ir integralumas, bet ir būtų nusižengta Konstitucijos 53, 54 straipsnių imperatyvams, inter alia Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalies, 53 straipsnio 3 dalies nuostatoms. Be to, LVAT 2007 m. rugpjūčio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A10-1534/2007, 2008 m. spalio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-1622/2008, 2008 m. spalio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-l567/2008 ir kt. taip pat pripažino privalomąjį KNNP planavimo schemos (generalinio plano) pobūdį. Atkreipia dėmesį į tai, kad pačios Neringos savivaldybės išduotose ginčijamo detaliojo plano rengimo sąlygose nurodyta, jog planuojamai teritorijai taikomi KNNP planavimo schemos (generalinio plano), kaip galiojančio teritorijų planavimo dokumento, reikalavimai. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Vyriausybės nutarimas, kuriuo buvo patvirtinta Planavimo schema, nepaisant to, kad ji „Valstybės žiniose“ buvo publikuota ne visa apimtimi, buvo paskelbtas pagal Konstituciją. Taigi, Planavimo schema yra galiojanti ir turi juridinę galią visa apimtimi. Nurodo, kad ginčijamų administracinių aktų panaikinimas sukels realias teisines pasekmes, panaikinus ginčijamus administracinius aktus, jų pagrindu pastatyti statiniai bus pripažinti neteisėta statyba. Panaikinus šiuos aktus, atsirastų prielaidos taikyti teisės aktų normas, reglamentuojančias neteisėtų statybų padarinių šalinimą, taip galutinai apginant viešą interesą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu į atsakovų ir trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinius skundus (T 4, b. l. 23-24) prašo apeliacinius skundus atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad teismui patenkinus prokuroro prašymą ir panaikinus ginčijamus administracinius teisės aktus pareiškėjas Statybos įstatymo ir jo poįstatyminių teisės aktų nustatyta tvarka kreipsis į statybos valstybinę priežiūrą atliekančius viešojo administravimo subjektus su prašymu spręsti neteisėtos statybos padarinių šalinimo klausimą. Tokiu būdu bus pašalinti jau atlikti statybos darbai ir pilna apimtimi apgintas viešasis interesas. Pažymi, kad LVAT 2007 m. rugpjūčio 31 d. nutartyje administracinėje byloje A10-1534/2007 išaiškino, kad „panaikinus administracinį aktą pagrįstai yra pripažinti negaliojančiais jo pagrindu priimti administraciniai aktai“.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliaciniai skundai netenkintini.
Byloje yra nagrinėjamas Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymas panaikinti administracinius aktus – detalųjį planą, statinio projektavimo sąlygų sąvadą, statybos leidimą bei statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą –, sudariusius prielaidas galimai Kuršių nerijos nacionaliniam parkui teisės aktais nustatyto specialaus priežiūros bei naudojimo režimo neatitinkančioms statyboms vykdyti bei statinio – motelio, adresu (duomenys neskelbtini) – įregistravimui ir naudojimui. Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjas, gindamas viešąjį interesą, siekia panaikinti galimai neteisėtai viešojo administravimo subjektų priimtus konkrečius individualius teisės aktus.
Vyriausiasis administracinis teismas pirmą kartą tikrindamas šią bylą, 2009 m. vasario 12 d. nutartimi (III t., b. l. 72–90), vertindamas pareiškėjo reikalavimus (išskyrus reikalavimą panaikinti statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą), jau pripažino, jog pareiškėjas Klaipėdos apygardos vyriausiasis prokuroras ginamo viešojo intereso turinio požiūriu turėjo teisę šioje byloje kreiptis į teismą gindamas viešąjį interesą, pareiškėjo ginami interesai jų turinio prasme laikytini viešuoju interesu, ir į teismą pareiškėjas kreipėsi nepraleidęs teisės aktuose nustatytų terminų skundui (prašymui) paduoti. Šiuo atžvilgiu pastebėtina, jog teisėjų kolegija, pakartotinai tikrinanti bylą, neturi pagrindo kitaip aiškinti nei išplėstinė penkių teisėjų kolegija ką tik paminėtus aspektus, todėl apeliantų argumentai šioje dalyje pakartotinai nebus vertinami.
Sprendžiant klausimą, ar prašymas panaikinti minėtą statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą gali būti vertinamas kaip susijęs su viešojo intereso gynimu, akcentuotina, jog šis aktas yra tiesiogiai ir betarpiškai susijęs su prašomais panaikinti detaliuoju planu, statinio projektavimo sąlygų sąvadu bei statybos leidimu. Todėl, reikalavimą dėl pastarųjų aktų panaikinimo pripažinus susijusiu su viešojo intereso gynimu, atitinkamai turėtų būti vertinamas ir reikalavimas panaikinti Klaipėdos apskrities viršininko 2001 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. 2222 sudarytos komisijos 2002 m. rugpjūčio 12 d. motelio, adresu (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkamu naudoti aktą (I t., b. l. 50, 51). Tai, jog siekiant apginti viešąjį interesą, be kita ko, būtina nuginčyti pastarąjį aktą, nurodė ir Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje 2009 m. vasario 12 d. nutartyje. Be to, atsižvelgiant į tai, jog aptariamas statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas buvo pateiktas kartu su 2006 m. gegužės 26 d. prašymu (I t., b. l. 6–11), o būtinybę ginčyti šį administracinį aktą ir, savo ruožtu, pirmosios instancijos teismo pareigą pasiūlyti pareiškėjui patikslinti savo prašymą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 10 str.) nurodė Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje nutartyje, nėra pagrindo išvadai, kad prašymas dėl minėto statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto panaikinimo buvo pateiktas praleidus skundo (prašymo) padavimo terminą.
V.
Kaip matyti iš trečiųjų suinteresuotų asmenų A. B. ir P. V. J. apeliacinio skundo argumentų (V t., b. l. 1–5), šie apeliantai savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu pirmiausia grindžia aplinkybe, jog pareiškėjas, gindamas viešąjį interesą, nepareiškė reikalavimo dėl skundžiamų administracinių aktų pagrindu atsiradusių materialinių teisinių pasekmių panaikinimo.
Vyriausiasis administracinis teismas, minėta 2009 m. vasario 12 d. nutartimi grąžindamas bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, be kita ko, akcentavo būtinybę įvertinti pasirinktų viešojo intereso gynimo būdų (priemonių) tinkamumą. Kaip minėtoje nutartyje iš esmės pažymėjo išplėstinė teisėjų kolegija, pareiškėjo, ginančio viešąjį interesą, pareikšti materialiniai reikalavimai turi būti tinkami pažeistam viešajam interesui apginti, nes pareiškimo, kuriuo ginamas viešasis interesas, dalykas yra viešojo intereso gynimas, o administracinių aktų panaikinimas ar kitų gynybos priemonių taikymas (uždraudimas atlikti veiksmus, žalos atlyginimo priteisimas ir pan.) yra būdas, kuriuo viešasis interesas gali būti apginamas. Todėl teismas, nagrinėdamas prokuroro reikalavimą panaikinti administracinius aktus, turi nustatyti, ar šių aktų panaikinimas sukels siekiamas teisines pasekmes, t. y. ar realiai leis apginti viešąjį interesą. Nenustačius, kad administracinių aktų panaikinimas sukeltų realias teisines pasekmes viešojo intereso gynimui, pareiškėjo reikalavimas turėtų būti netenkinamas, nes keliamų reikalavimų apimtimi nebūtų apgintas viešasis interesas (taip pat žr., 2009 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502–866/2009, 2009 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P822–242/2009).
Neabejotina, jog jei neteisėti administraciniai aktai jau yra sukėlę materialinius teisinius padarinius, vien administracinio akto panaikinimas, nesiejant to su atitinkamų materialinių teisinių padarinių pašalinimu, savaime neleistų apginti viešojo intereso. Priešingai, jei būtų bylinėjamasi vien dėl administracinių aktų panaikinimo, nesiekiant šiais aktais sukurtų materialinių teisinių padarinių pašalinimo (buvusios padėties atkūrimo), būtų neracionaliai naudojami valstybės resursai (prokuratūros, teismų darbas), sukuriamas nestabilumas susiformavusiuose teisiniuose santykiuose, o realiai nebūtų apgintas viešasis interesas.
Šiame kontekste pažymėtina, jog iš bylos medžiagos matyti, kad ginčijamų administracinių aktų pagrindu statybos darbai yra atlikti, statiniai pastatyti bei įregistruoti. Todėl nagrinėjamu atveju viešojo intereso apgynimas nėra įmanomas nekeliant reikalavimų, susijusių su galimai neteisėtos statybos teisinių pasekmių pašalinimu ir buvusios padėties atkūrimu.
Savo patikslintame skunde (III t., b. l. 102) pareiškėjas nurodo, jog panaikinus neteisėtą Neringos savivaldybės tarybos sprendimą patvirtinti detalųjį planą bei jo pagrindu priimtus administracinius aktus – projektavimo sąlygų sąvadą, statybos leidimą bei statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą, siekiant galutinio viešojo intereso apgynimo, bus įstatymų nustatyta tvarka inicijuotas procesas panaikinti jais (administraciniais aktais) sukurtas teisines pasekmes, t. y. išspręsti statinių likimo klausimą. Teismo posėdyje, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, pareiškėjo atstovas iš esmės patikslino, jog panaikinus minėtus administracinius aktus, remiantis Statybos įstatymu bei Civilinio kodekso 4.103 straipsniu, atsirastų pagrindas spręsti klausimą dėl statybos padarinių šalinimo (III t., b. l. 211).
Vertinant šiuos pareiškėjo argumentus, pirmiausia pažymėtina, jog nors teisės aktai nenustato, kad viešąjį interesą ginantis subjektas reikalavimus dėl administracinių aktų panaikinimo ir reikalavimus dėl statybos teisinių pasekmių šalinimo reikštų toje pačioje byloje, tačiau, tais atvejais, kai neteisėtų administracinių aktų pagrindu yra pastatyti statiniai, administracinių aktų panaikinimas pripažintinas nukreiptu į viešojo intereso gynimą tik tuo atveju, jei toks panaikinimas būtų siejamas su atitinkamais materialiniais teisiniais padariniais (buvusios padėties atkūrimu). Todėl, kaip jau minėta, tais atvejais, kai neteisėtų administracinių aktų pagrindu yra pastatyti statiniai, jeigu jų statyba pažeidė viešąjį interesą, viešojo intereso apgynimas reikštų neteisėtos statybos teisinių pasekmių pašalinimą, o ne vien administracinių aktų, kurie sąlygojo šias statybas, panaikinimą (2009 m. vasario 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A822–65/2009).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apsiriboja prašymu panaikinti administracinius aktus, tačiau nekelia jokio konkretaus reikalavimo dėl šių administracinių aktų pagrindu atsiradusių materialinių teisinių pasekmių likvidavimo, t. y., galimai neteisėtos statybos padarinių pašalinimo, bendrai nurodydamas, jog panaikinus aptariamus administracinius aktus, bus inicijuojamas procesas dėl statinių likimo Statybos įstatymo ir Civilinio kodekso 4.103 straipsnyje nustatyta tvarka. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas šioje byloje pasirinko tinkamas aptariamo viešojo intereso gynimo priemones, yra nepagrįsta.
Vis dėlto pažymėtina, jog šios bylos nagrinėjimas administraciniuose teismuose užsitęsė beveik ketverius metus, pirmosios instancijos teismas, Vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 12 d. nutartimi grąžinus bylą nagrinėti iš naujo, neįvykdė pareigos pasiūlyti pareiškėjui patikslinti prašymą, kiek tai susiję su keliamu reikalavimu (Administracinių bylų teisenos įstatymo 10 str.). Byloje taip pat nėra pagrindo abejoti pareiškėjo teiginiais, jog panaikinus ginčijamus administracinius aktus, bus imamasi aktyvių priemonių šių aktų materialinių teisinių pasekmių pašalinimui, be to, Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, res judicata galią įgijęs administracinio teismo sprendimas paspartintų ir palengvintų bylos nagrinėjimą bendrosios kompetencijos teisme. Tuo tarpu atmetus pareiškėjo prašymą, tie patys klausimai, t. y. dėl aptariamų administracinių aktų teisėtumo, būtų pakartotinai nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme, nors faktiškai jų teisėtumo klausimas galėtų būti išspręstas specializuotame teisme. Ir priešingai, nagrinėjamu atveju pripažinus, jog ginčijami administraciniai aktai yra teisėti, nebebūtų pagrindo spręsti klausimo dėl šių aktų pagrindu atsiradusių materialinių teisinių pasekmių šalinimo. Todėl, atsižvelgiant į šias aplinkybes, bei siekiant užtikrinti racionalų valstybės resursų (prokuratūros, teismų darbo, bylų nagrinėjimo kaštų) naudojimą, proceso dalyvių teises inter alia teisę į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką, konstatuotina, jog šiuo nagrinėjamu atveju, pareiškėjui, ginant viešąjį interesą, neturi būti užkirstas kelias administraciniam teismui pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš esmės.
VI.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą, be kita ko, prašydamas panaikinti Neringos savivaldybės tarybos 2000 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. 111, kuriuo buvo patvirtintas žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), detalusis planas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu šį prašymą patenkino, pripažinęs, jog ginčijamo detaliojo plano sprendiniai, numatantys statybą dviejų motelio statinių trumpalaikiam poilsiui ir vieno apsaugos pastato, kuriame būtų įrengtos patalpos sargui ir inventoriui laikyti, akivaizdžiai prieštarauja Saugomų teritorijų įstatymo (1995 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. I-1013 redakcija) 25 straipsnio 6 daliai, KNNP planavimo schemos (generalinio plano) sprendiniams – pagrindimų teiginių 5, 4.1 ir 12 punktams bei (duomenys neskelbtini) ir apylinkių principinio plano Architektūrinio gyvenvietės ir jos aplinkos tvarkymo bei paminklosaugos programos XXII punkto nuostatoms, bei ginčo laikotarpiu galiojusių Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatų 4, 6.6 bei 11 punktams.
Minėta Saugomų teritorijų įstatymo (1995 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. I-1013 redakcija) 25 straipsnio 6 dalis nustato, jog valstybinių parkų teritorijos tvarkomos pagal įstatymus ir teritorinio planavimo dokumentus (parko planavimo schemas, jų pagrindu parengtus detalius projektus). Vyriausybės 1999 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 308 patvirtintų Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatų 4 punkte buvo įtvirtinta, kad nacionalinio parko teritorija tvarkoma pagal KNNP planavimo schemą (generalinį planą). Pagal šį planą vykdoma ir urbanizacijos plėtra KNNP parke (Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatų 6.6 p.), o Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatų 11 punktas expressis verbis įtvirtina, jog gyvenviečių detaliųjų planų sprendiniai neturi prieštarauti nacionalinio parko planavimo schemai.
Taigi, pirmosios instancijos teismas ginčijamus administracinius aktus inter alia sprendimą dėl detaliojo plano patvirtinimo panaikino pripažinęs, jog jie priimti, be kita ko, pažeidžiant imperatyvius reikalavimus laikytis KNNP planavimo schemos (generalinio plano) įtvirtintų sprendinių dėl šios saugomos teritorijos tvarkymo. Todėl, nagrinėjamu atveju, pirmiausia pasisakytina dėl apeliacinių skundų argumentų, susijusių su minėto teritorijų planavimo dokumento galiojimu bei teisinio statuso.
VII.
Savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu tretieji suinteresuoti asmenys M. D. V. ir S. V. pirmiausia grindžia aplinkybe, jog KNNP planavimo schema (generalinis planas) nebuvo teisės aktų nustatyta tvarka paskelbta leidinyje „Valstybės žinios“, todėl neturi privalomos juridinės galios. Atmetant šiuos argumentus, pakanka pastebėti, jog Konstitucinis Teismas 2007 m. birželio 27 d. nutarime, priimtame sprendžiant būtent pareiškėjų nurodomą klausimą, yra konstatavęs, kad Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ (1994 m. gruodžio 19 d. redakcija) pagal paskelbimo tvarką neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Atmestini ir trečiųjų suinteresuotų asmenų A. B. ir P. V. J. apeliacinio skundo argumentai, jog KNNP planavimo schema (generalinis planas) yra rekomendacinio pobūdžio.
Kaip matyti iš apeliacinio skundo, šią poziciją apeliantai grindžia Teritorijų planavimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalimi (1995 m. gruodžio 12 d. įstatymo Nr. I-1120 redakcija), be kita ko, nustatančia, jog, kol specialiųjų planų sprendiniai nesuderinti su bendrojo plano arba jeigu jo nėra, – su visais atitinkamo lygmens galiojančiais specialiųjų ir detaliųjų planų sprendiniais, jie yra rekomendacinio pobūdžio. Tačiau šiame kontekste pažymėtina, jog tiek administraciniai teismai (pvz., 2008 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822–1651/2008; 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525–648/2010; 2010 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-608/2010), tiek bendrosios kompetencijos teismai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2010), vertindami pastarosios Teritorijų planavimo įstatymo nuostatos taikymo KNNP planavimo schemos (generalinio plano) atžvilgiu, ne kartą yra pažymėję, jog rengiant ir tvirtinant KNNP planavimo schemą (generalinį planą) nebuvo galiojančių bendrojo ar atitinkamo lygmens specialiųjų ir detaliųjų planų, su kuriais šią schemą reikėtų derinti, todėl KNNP planavimo schema (generalinis planas) negali būti laikoma rekomendacinio pobūdžio.
Be to, KNNP planavimo schema buvo parengta ir patvirtinta Teritorijų planavimo įstatymui dar neįsigaliojus, pagal Vyriausybės 1993 m. kovo 12 d. nutarimu Nr. 161 „Dėl Lietuvos Respublikos teritorinio planavimo“ patvirtintus Lietuvos Respublikos teritorinio planavimo laikinuosius nuostatus, kurių 8 punktas nustatė, jog teritorijų planavimo dokumentai inter alia specialieji planai yra privalomi visoms Lietuvos Respublikos valstybinėms institucijoms, savivaldybėms, taip pat juridiniams ir fiziniams asmenims. Įsigaliojus Teritorijų planavimo įstatymui (1996 m. sausio 1 d.), KNNP planavimo schemos teisinio statuso klausimas buvo išspręstas Vyriausybės 1996 m. gegužės 24 d. nutarimu Nr. 617 „Dėl Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo taikymo patvirtintiems, pradėtiems ir iki šio įstatymo įsigaliojimo nebaigtiems rengti teritorijų planavimo dokumentams“, pagal kurio 1.1 punktą tokie planavimo dokumentai, kaip KNNP planavimo schema (generalinis planas), buvo pripažinti teritorijų planavimo dokumentais minėto įstatymo prasme. Tai savo ruožtu lėmė, jog, vadovaujantis Saugomų teritorijų įstatymo (1995 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. I-1013 redakcija), kaip specialaus Teritorijų planavimo įstatymo atžvilgiu teisės akto, 25 straipsnio 6 dalimi, šiuo teritorijų planavimo dokumentu privaloma vadovautis atliekant KNNP teritorijos tvarkymą inter alia rengiant šioje teritorijoje esančių žemės sklypų detaliuosius planus.
KNNP planavimo schemos (generalinio plano) privalomąjį pobūdį yra akcentavęs ir Konstitucinis Teismas minėtame 2007 m. birželio 27 d. nutarime konstatavęs, kad jokie su Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijos administravimu (inter alia su gyvenviečių detaliaisiais planais, miškotvarka, žemėtvarka, vandens ūkiu, gyvenviečių planavimu, kaimų regeneravimu, rekreacija, kelių bei inžinerinėmis komunikacijomis ir pan.) susiję sprendimai negalėjo (ir šiuo metu negali) būti priimami neatsižvelgiant į šį Vyriausybės nutarimu patvirtintą teritorijos planavimo dokumentą ir negalėjo (ir šiuo metu negali) prieštarauti KNNP planavimo schemos (generalinio plano) sprendiniams.
Šiomis aplinkybėmis taip pat atmestini ir atsakovo apeliacinio skundo argumentai, jog, vadovaujantis ginčijamo detaliojo plano rengimo ir tvirtinimo metu galiojusiomis teisės nuostatomis, rengiant detaliuosius planus privaloma užtikrinti tik tai, kad jie (jų sprendiniai) neprieštarautų toje teritorijoje galiojantiems bendriesiems planams bei jų sprendiniams.
VIII.
Kaip jau konstatuota šiame baigiamajame teismo akte, KNNP planavimo schema (generalinis planas) yra privalomojo pobūdžio teritorijų planavimo dokumentas, todėl rengiant bei tvirtinant ginčijamą detalųjį planą turėjo būti užtikrinta, jog šis vietos lygmens teritorijų planavimo dokumentas ir jo sprendiniai neprieštaraus minėtai planavimo schemai (generaliniam planui) bei jos sprendiniams.
Neringos savivaldybės taryba ginčijamu 2000 m. lapkričio 10 d. sprendimu Nr. 111 patvirtino žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), detalųjį planą (1 T, priedas (vokas)), kurio sprendiniuose, be kita ko, numatė pastatyti 2 motelio statinius trumpalaikiam poilsiui ir apsaugos pastatą, kuriame būtų įrengtos patalpos sargui ir inventoriui laikyti, įrengti 4 lengvųjų automobilių bei 27 trumpalaikio poilsio treilerių pastatymo vietas.
Nėra ginčo, jog žemės sklypas, kurio detalųjį planą ginčijamu sprendimu patvirtino Neringos savivaldybės taryba, yra Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje ir priklauso šio parko rekreacinei zonai. Šios zonos plėtojimo taisyklės, be kita ko, buvo numatytos ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios KNNP planavimo schemos (generalinio plano) pagrindinių teiginių 12 punkte, nustatančiame, jog „visoje nacionalinio parko teritorijoje, išskyrus gamtinius rezervatus, bus plėtojama pažintinė rekreacija, kurios tikslas – supažindinti lankytojus su gamtos, kultūros ir istorijos vertybėmis. Bus skatinamas vandens turizmas ir sportas. Statyti naujų poilsio įstaigų gyvenvietėse ir kitoje parko teritorijoje nenumatyta“.
KNNP planavimo schemos (generalinio plano) tekstiniuose sprendiniuose (Preilos ir jos apylinkių principinio plano skyrius, Architektūrinio gyvenvietės ir jos aplinkos tvarkymo bei paminklosaugos priemonių programa) (I t., b. l. 37–45) įtvirtinta, kad reglamentu Nr. XXII pažymėtos teritorijos, kuriai priklauso ginčo žemės sklypas (I t., b. l. 37), tikslas – nebeplėsti šios zonos teritorijos ir nedidinti apstatymo, sumažinti esamo užstatymo vizualinį poveikį, o programos c punkte numatytas draudimas mašinų stovėjimo aikštelėje statyti pastatus ir mašinų aptarnavimo įrenginius, išskyrus laikino tipo medinį paviljoną aikštelės prižiūrėtojui, kuris, pasikeitus teritorijos paskirčiai, turės būti nukeltas ir negali būti privatizuojamas kaip nekilnojamojo turto objektas.
Šiomis aplinkybėmis sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ginčijamo detaliojo plano sprendiniai, numatantys dviejų motelio pastatų statybą trumpalaikiam poilsiui ir vieną apsaugos pastatą, kuriame būtų įrengtos patalpos sargui ir inventoriui laikyti bei naujų transporto priemonių stovėjimo aikštelių įrengimą, prieštarauja paminėtoms KNNP planavimo schemos (generalinio plano) nuostatoms.
Šios išvados nepaneigia ir trečiųjų suinteresuotų asmenų M. D. V. ir S. V. apeliaciniame skunde nurodytas teisės aiškinimas, pateiktas Vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. birželio 27 d. administracinėje byloje Nr. A5–740/2005 priimtame sprendime. Kadangi pastarojoje byloje buvo nagrinėjami visuomeniniai teisiniai santykiai, susiję su nekilnojamosios kultūros vertybės vizualinės apsaugos zonos nustatymu, minėtame sprendime pateiktos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės nesaisto Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos sprendžiant ginčą šioje byloje.
Atitinkamai ir atsakovo apeliacinio skundo argumentai, jog aptariamas detalusis planas buvo suderintas su visomis įgaliotomis institucijomis, nagrinėjamos bylos kontekste negali paneigti išvados, jog detaliojo plano sprendiniai prieštarauja privalomojo pobūdžio teritorijų planavimo dokumentui.
Esant išdėstytoms aplinkybėms, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagristai panaikino pareiškėjo, ginančio viešąjį interesą, ginčijamą Neringos savivaldybės tarybos 2000 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. 111 bei juo patvirtintą detalųjį planą, todėl atsakovo bei trečiųjų suinteresuotų asmenų argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.
Pripažinus, jog minėtas detalusis planas prieštarauja KNNP planavimo schemai (generaliniam planui) ir jį panaikinus, atitinkamai turi būti panaikinti ir šio detaliojo plano pagrindu priimti ir patvirtinti kiti administraciniai aktai, kaip įtvirtinantys ir įgyvendinantys KNNP planavimo schemai (generaliniam planui) prieštaraujančius detaliojo plano sprendinius. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino Neringos savivaldybės administracijos 2001 m. kovo 28 d. projektavimo sąlygų sąvadą moteliui (duomenys neskelbtini), Kultūros vertybių apsaugos departamento Klaipėdos apygardos ir Klaipėdos apskrities viršininko administracijos valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos 2001 m. birželio 1 d. statybos leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) motelio statybai, bei Klaipėdos apskrities viršininko 2001 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. 2222 sudarytos komisijos 2002 m. rugpjūčio 12 d. motelio, adresu (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkamu naudoti aktą.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, atsižvelgiant į nustatytas faktines bylos aplinkybes, taikytinų teisės aktų nuostatas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra iš esmės teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai įvertinus faktines aplinkybes ir taikytinus teisės aktus. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmestini.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o Neringos savivaldybės tarybos ir Neringos savivaldybės administracijos bei trečiųjų suinteresuotų asmenų A. B. ir P. V. J., M. D. V. ir S. V. apeliacinius skundus atmesti.
Nutartis neskundžiama.