Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolantos Medvedevienės ir Astos Urbonienės,

atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriaus atstovei J. N.,

trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos atstovams D. L.-B. ir S. S.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. P. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriui, tretieji suinteresuoti asmenys Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Įvertinus tai, kad pagal VMI teikiamus duomenis pareiškėja yra priskiriama prie draudėjų – asmenų, vykdančių individualią veiklą (ne žemės ūkio), gavus duomenis apie pareiškėjos deklaruotas pajamas, kurios priskirtos individualios veiklos pajamoms, buvo perskaičiuotos pareiškėjos mokėtinos VSD ir PSD įmokos, vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 str. 2 d. 2 p., kuriame nurodyta, kad asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, socialinio draudimo įmokų bazę sudaro 50 procentų individualios veiklos apmokestinamųjų pajamų (neatėmus PSD ir VSD įmokų) suma. Kadangi pareiškėjos parduotas ilgalaikis turtas, naudotas žemės ūkio veikloje pagal GPM įstatymą ir VMI išaiškinimą buvo priskirtas prie individualios veiklos apmokestinamų pajamų, pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymą toks asmuo privalo mokėti VSD ir PSD įmokas šio įstatymo nustatyta tvarka kaip individualią veiklą vykdantis asmuo.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, atsakovo nuomone, nėra teisinio pagrindo naikinti VSDFV Kauno skyriaus 2016-08-30 sprendimo Nr. (4.26E) S-72280 ir Fondo valdybos 2016-10-18 sprendimo Nr. (9.8) I-5964, nes jie yra pagrįsti ir teisėti. Taip pat nėra pagrindo grąžinti pareiškėjos prašomas VSD ir PSD įmokų sumas, nes jos yra apskaičiuotos, vadovaujantis teisės aktų reikalavimais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos atsiliepime (b. l. 89-92) bei jos atstovai teismo posėdžio metu su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė jį atmesti ir nurodė, kad pajamos, gautos (uždirbtos) pardavus ilgalaikį turtą, naudotą žemės ūkio veikloje, yra priskiriamos individualios (ne žemės ūkio) veiklos pajamoms, kurios metinės pajamų mokesčio deklaracijos GPM308 (toliau – Deklaracija GPM308) V priede yra deklaruojamos atskira eilute. VMI atstovai taip pat paaiškino, kad tik tuo atveju, jei žemės ūkio veiklą vykdantis gyventojas, prieš parduodamas žemės ūkio veikloje naudojamą ilgalaikį turtą, mokesčių administratoriui pateikia patikslintą Deklaraciją FR0457 ir nurodo, jog ilgalaikio turto veikloje nebenaudoja, laikoma, kad pardavus tokį turtą gyventojas gavo neindividualios veiklos turto pardavimo pajamų. Todėl gautos pajamos nėra laikomos individualios veiklos pajamomis ir yra apmokestinamos kaip asmeninio turto pardavimas vadovaujantis GPMĮ 17 straipsnio ir 6 straipsnio nuostatomis. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju, pareiškėja žemės ūkio veikloje naudojamą ilgalaikį turtą – krautuvą, pardavė iki patikslintos Deklaracijos FR0457 pateikimo datos, mokesčių administratoriui abejoti jos pateiktų deklaracijų GPM308 teisingumu, kuriose nurodyti vienodi duomenys tiek apie žemės ūkio veiklos apmokestinamąsias pajamas, tiek ir apie žemės ūkio veikloje naudoto ilgalaikio turto apmokestinamąsias pajamas, nebuvo (ir nėra) pagrindo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad duomenis apie individualių įmonių, tikrųjų ūkinių bendrijų, komanditinių ūkinių bendrijų ir savarankiškai dirbančių asmenų (kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje), išskyrus asmenų, kurie verčiasi individualia veikla turėdami verslo liudijimus, deklaruotas pajamų (pelno) metines sumas bei individualios veiklos pajamų metines sumas, išdėstytas mėnesiais, mokesčių administratorius VSDFV teikia vadovaudamasis tarp VMI prie FM ir VSDFV 2004 m. vasario 17 d. pasirašyta duomenų teikimo sutartimi Nr. (1.11-02)-23-5/F1-0-16 (toliau – Duomenų teikimo sutartis).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme įtvirtintais principais, mokesčių mokėtojo deklaruojamus duomenis mokesčių administratorius laiko teisingais kol mokestinio tyrimo, patikrinimo metu ar kt. nėra nustatoma kitaip ir, pagal sudarytą Duomenų teikimo sutartį, automatiniu būdu VSDFV teikia duomenis apie Deklaracijoje GPM308 nurodytus duomenis. Todėl gyventojo, vykdančio individualią veiklą, VSD ir PSD įmokų mokėjimo prievolė yra suformuojama pagal duomenis, kurie yra įrašyti paties gyventojo užpildytoje ir mokesčių administratoriui pateiktoje Deklaracijoje GPM308. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, atsakovas pagrįstai paskaičiavo VSD ir PSD įmokas, pagal pačios pareiškėjos užpildytos ir mokesčių administratoriui pateiktos Deklaracijos GPM308 duomenis.

Pareiškėjos skundas atmestinas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja yra individualią veiklą vykdantis asmuo, kuris, kaip mokesčių mokėtojas, kasmet deklaruoja savo pajamas, pateikdamas Valstybinei mokesčių inspekcijai metines pajamų deklaracijas, ir kuriam, be kita ko, teisės aktų nustatyta pareiga sumokėti atsakovui valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Bylos duomenimis pareiškėja 2015 m. kovo 25 d. Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė gyventojų pajamų mokesčio deklaraciją GPM308 už 2014 metus (toliau – Deklaracija), vėliau Deklaraciją tikslino: 2015 m. balandžio 8 d., 2015 m. rugsėjo 11 d., 2015 m. rugsėjo 14., 2015 m. rugsėjo 21 d., 2015 m. gruodžio 23 d. ir 2016 m. sausio 6 d. (b. l. 94-129). 2015-03-31 pareiškėja gavo iš Sodros pranešimą apie mokėtinas 6,44 Eur VSD įmokas ir 1,46 Eur PSD įmokas, kurias sumokėjo (b. l. 12). 2015-09-01 pareiškėja gavo Raginimą dėl skolos sumokėjimo, kuriuo buvo reikalaujama sumokėti VSD - 1228,70 Eur ir PSD - 374,85 Eur, kurias taip pat sumokėjo (b. l. 13). Pareiškėja, nesutikdama su paskaičiuotomis įmokų sumomis, kreipėsi į Sodros Kauno skyrių su prašymu grąžinti Raginime nurodytą 1228,70 Eur VSD ir 374,85 Eur PSD permoką už ilgalaikio žemės ūkio veiklos turto pardavimą 2014 metais, bei panaikinti VSD (6,87 Eur) ir PSD (1,58 Eur), bendrai - 8,45 Eur skolą (b. l. 15). VSDFV Kauno skyrius 2016-08-30 sprendimu Nr.(4.26E) S-72280 „Dėl įmokų negrąžinimo“ (toliau – ir VSDFV Kauno skyriaus sprendimas) atsisakė grąžinti sumokėtas VSD ir PSD įmokas (b. l. 16). Pareiškėja išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka šį sprendimą apskundė Fondo valdybai, kuri 2016-10-18 sprendimu Nr. (9.8)I-5964 (toliau – ir Fondo valdybos sprendimas), VSDFV Kauno skyriaus sprendimą pripažino teisėtu ir pagrįstu (b. l. 8).

Byloje ginčas kilo dėl VSDFV Kauno skyriaus sprendimo bei Fondo valdybos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėja nesutikdama su skundžiamais sprendimais, mano, kad jos pateiktos GPM308 deklaracijos V priede teisingai deklaruoti duomenys yra neteisingai administruojami Fondo valdybos, ko pasėkoje buvo neteisingai apskaičiuoti VSD ir PSD mokesčiai. Pažymėtina, kad byloje neginčijami atsakovo paskaičiuoti VSD ir PSD įmokų dydžiai. Pareiškėja ginčija tai, kad pajamos, gautos už jos parduotą ilgalaikį turtą (specializuotą krautuvą), kuris buvo naudojamas ūkyje pašarų paruošimui, gyvūnų šėrimui, ūkyje gaminamų žemės ūkio produktų apdorojimui ir gamybai, atsakovo nepagrįstai buvo apmokestintos VSD ir PSD įmokomis.

Teisėjų kolegija pažymi, kad individualia veikla besiverčiančių asmenų (šiai asmenų kategorijai priklauso pareiškėja) socialinio draudimo įmokos skaičiavimas yra nustatytas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkte, pagal kurį asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme (advokatai, advokatų padėjėjai, notarai, antstoliai ir kiti asmenys, išskyrus asmenys, kurie vykdo individualią veiklą turėdami verslo liudijimą), socialinio draudimo įmokų bazę sudaro 50 procentų individualios veiklos apmokestinamųjų pajamų (neatėmus privalomojo sveikatos draudimo ir valstybinio socialinio draudimo įmokų) suma.

Lietuvos Respublikos Sveikatos draudimo įstatymo 17 str. 4 d. nurodyta, kad individualią veiklą vykdančių asmenų PSD įmokos skaičiuojamos nuo pajamų, nuo kurių skaičiuojamos VSD įmokos. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 32 straipsnio 6 punkte nurodyta, kad Valstybinė mokesčių inspekcija teikia Fondo valdybai ir Fondo valdybos teritoriniams skyriams informaciją, reikalingą socialiniam draudimui vykdyti. Socialinio draudimo įmokų kontrolės ir informacijos teikimo tvarką nustato Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, suderinusi su Fondo valdyba. Pagal LR valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių, patvirtintų LR vyriausybės 2005-06-14 nutarimu Nr. 647, 39 punktą VMI prie LR Finansų ministerijos teikia fondo valdybai informaciją apie savarankiškai dirbančių asmenų gautas pajamų metines sumas, nuo kurių turi būti apskaičiuotos ir sumokėtos VSD įmokos. Duomenis apie individualių įmonių, tikrųjų ūkinių bendrijų, komanditinių ūkinių bendrijų ir savarankiškai dirbančių asmenų (kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje), išskyrus asmenų, kurie verčiasi individualia veikla turėdami verslo liudijimus, deklaruotas pajamų (pelno) metines sumas bei individualios veiklos pajamų metines sumas, išdėstytas mėnesiais, mokesčių administratorius VSDFV teikia vadovaudamasis tarp VMI prie FM ir VSDFV 2004 m. vasario 17 d. pasirašyta duomenų teikimo sutartimi Nr. (1.11-02)-23-5/F1-0-16 (b. l. 130-158, toliau – ir Duomenų teikimo sutartis).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme įtvirtintais principais, mokesčių mokėtojo deklaruojamus duomenis mokesčių administratorius laiko teisingais, kol mokestinio tyrimo, patikrinimo metu ar kt. nėra nustatoma kitaip ir, pagal sudarytą Duomenų teikimo sutartį, automatiniu būdu VSDFV teikia duomenis apie Deklaracijoje GPM308 nurodytus duomenis.

Taigi, atsižvelgiant į minėtus teisės aktus, reglamentuojančius valstybinį socialinį draudimą, darytina išvada, kad VMI Sodrai teikia tik tuos duomenis, kurie reikalingi apskaičiuoti ir sumokėti VSD ir PSD įmokas ir jokių kitų duomenų, nuo kurių neturėtų būti skaičiuojamos VSD ir PSD įmokos, neteikia. Todėl gyventojo, vykdančio individualią veiklą, VSD ir PSD įmokų mokėjimo prievolė yra suformuojama pagal duomenis, kurie yra įrašyti paties gyventojo užpildytoje ir mokesčių administratoriui pateiktoje Deklaracijoje GPM308.

Įvertinus nurodytas aplinkybes ir tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjos pateiktos pirminė bei patikslintos deklaracijos GPM308 būtų neteisingai užpildytos, bei tai, kad VSDFV teritoriniai skyriai neadministruoja mokesčių, mokamų pagal LR Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą ir nesprendžia galimų priskyrimų/nepriskyrimų individualios veiklos pajamoms, taip pat nesant ginčo dėl atsakovo paskaičiuotų VSD ir PSD įmokų dydžių, nėra teisinio pagrindo naikinti VSDFV Kauno skyriaus 2016-08-30 sprendimo Nr. (4.26E) S-72280 ir Fondo valdybos 2016-10-18 sprendimo Nr. (9.8) I-5964, nes jie yra pagrįsti ir teisėti. Atsižvelgiant į šias aplinkybes atmestini ir kiti pareiškėjos reikalavimai dėl VSD ir PSD įmokų grąžinimo, skolos panaikinimo.

Likusieji šalių argumentai laikytini pertekliniais, neturintys tiesioginės juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui iš esmės, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 str. - 87 str., 88 str. 1 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjos D. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiog Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.