Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Remigijaus Preikšaičio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. U. gynėjo advokato Vaidoto Rutavičiaus apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 7 d. nuosprendžio, kuriuo S. U. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 str. 3 d., 165 str. 1 d., 187 str. 1 d. ir nuteistas:

pagal BK 187 str. 3 d. (2013 metų liepos 9–10 d. epizodas) 1 (vieno) mėnesio viešųjų darbų bausme, įpareigojant neatlygintinai išdirbti 20 val. per mėnesį visuomenės labui;

pagal BK 165 str. 1 d. (2013-08-02 epizodas) 2 (dviejų) mėnesių viešųjų darbų bausme, įpareigojant neatlygintinai išdirbti po 20 val. per mėnesį visuomenės labui;

pagal BK 187 str. 1 d. (2013-08-02 epizodas) 2 (dviejų) mėnesių viešųjų darbų bausme, įpareigojant neatlygintinai išdirbti po 20 val. per mėnesį visuomenės labui.

Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p., bausmės, paskirtos už nusikalstamas veikas, numatytas BK 165 str. 1 d. ir 187 str. 1 d., subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir paskirta subendrinta bausmė – 2 (du) mėnesiai viešųjų darbų, įpareigojant neatlygintinai išdirbti po 20 val. per mėnesį visuomenės labui.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 3 dalimi, ši subendrinta bausmė subendrinta su bausme, paskirta už nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 str. 3 d., jas visiškai sudedant, prie griežčiausios bausmės pridedant švelnesnes ir S. U. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 3 (trys) mėnesiai viešųjų darbų, įpareigojant neatlygintinai išdirbti po 20 val. per mėnesį visuomenės labui.

Nukentėjusiosios A. U. pareikštas civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš kaltinamojo S. U. priteista 2 597,36 Lt turtinei žalai atlyginti ir 500 Lt neturtinei žalai atlyginti. Nukentėjusiosios A. U. turėtos išlaidos už teisines paslaugas 2 500 Lt pripažintos proceso išlaidomis ir priteistos iš kaltinamojo S. U.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. U. nuteistas už tai, kad 2013 metų liepos 9–10 dienomis bute, adresu Butkų Juzės g. „(duomenys neskelbtini)“, Klaipėdoje, tyčia sugadino nukentėjusiajai A. U. priklausančias statybines medžiagas, kurių vertė 300 litų.

Be to, S. U. nuteistas ir už tai, kad 2013-08-02, nenustatytu laiku, neteisėtai slapta įsibrovęs prieš jos valią į nukentėjusiajai A. U. priklausančias gyvenamąsias patalpas, pažymėtas indeksais 3-2, 3-3, 3-6, esančias bendro naudojimo bute, adresu Butkų Juzės g. „(duomenys neskelbtini)“, Klaipėdoje, tyčia sugadinęs duris bei išpjovęs dalį sienos, padarė nukentėjusiajai A. U. 418,61 Lt turtinę žalą.

Iš nukentėjusiosios pirkimo kvitų matyti, kad ji pirko vis kitas statybines medžiagas, t. y. nepirko tokių pačių medžiagų, kurias neva ginamasis sugadino. Taigi neaišku, jeigu S. U. sugadino nukentėjusiosios statybines medžiagas, tuomet kodėl reikėjo jai pirkti kitas statybines medžiagas ir kodėl nebuvo pirktos neva tai sugadintos medžiagos? Jei, kaip teigia nukentėjusioji, ji pirko tokias pačias neva S. U. sugadintas statybines medžiagas, tuomet kyla klausimas – kaip galima sugadinti spynos šerdelę, įleidžiamą jungiklį, instaliacinę dėžutę, medvarščių dangtelius, metalinį sraigtą ir t. t., kurias ji pirko neva dėl sugadintų medžiagų.

Teismas nukentėjusiosios civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos tenkino iš dalies ir priteisė nukentėjusiajai iš S. U. 500 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Šį žalos dydį teismas motyvavo nukentėjusiosios patirtu stresu ir išgyvenimais, nors nukentėjusioji nepateikė tai pagrindžiančių įrodymų. Priteisiant neturtinę žalą, taip pat būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp kaltinamojo padarytos neteisėtos veikos ir padarytos neturtinės žalos, tačiau to teismas nepadarė. Be to, baudžiamojoje byloje teismas nepriėmė nutarimo pripažinti S. U. civiliniu atsakovu (BPK 111 str. 1 d.), todėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimas neteisėtas.

Teismas taip pat priteisė iš S. U. 2 500 Lt nukentėjusiosios patirtas išlaidas už teisines paslaugas. Šios išlaidos negalėjo būti priteisiamos, nepateikus byloje išlaidų pagrindimo, iš ko jos susideda (išlaidų apskaičiavimas) (CPK 98 str. 2 d.), nes šioje byloje buvo nagrinėjamas civilinis ieškinys ir turi būti šiuo klausimu taikomos civilinio proceso nuostatos. Sprendžiant baudžiamojoje byloje nukentėjusiojo patirtų atstovavimo išlaidų priteisimo klausimą, BPK normos nereglamentuoja, kaip ir kokio dydžio jos gali būti atlyginamos. Todėl manome, kad nukentėjusiojo patirtų ir priteistinų atstovavimo išlaidų dydžio klausimo sprendimui pagal analogiją turi būti taikomos BPK 113 str. 2 d. nuostatos, nukreipiančios į CPK nuostatas, reglamentuojančias leistinų priteisti išlaidų dydžius (CPK 98 str. 2 d.). Be to, S. U. išteisinus, atstovavimo išlaidos neatlyginamos (BPK 106 str. 2 d.). Taip pat įstatyme numatyta galimybė šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti, atsižvelgus į nuteistojo turtinę padėtį (BPK 106 str. 2 d.), tačiau teismas ginamojo turtinės padėties nenustatinėjo ir į tai, priteisiant šias išlaidas, neatsižvelgė. Priteista 2500 Lt šių išlaidų suma S. U. yra labai didelė ir pagal jo turtinę padėtį neįmanoma atlyginti, todėl teismo prašo pakeisti šią teismo sprendimo dalį ir šių išlaidų nepriteisti. Pateiktas apeliacinis skundas apibendrinamas tuo, jog teismas neišsamiai ištyrė įrodymus: neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino ištirtų įrodymų prieštaravimo (pvz., pareiškime nurodyta, kad sugadintos durys, sugadinta spyna, išdaužtas stiklas, tačiau antstolės darytoje filmuotoje medžiagoje bei pačios nukentėjusios darytose nuotraukose užfiksuota priešingai, t. y. niekas nėra sugadinta, o pati nukentėjusioji pripažino, kad durų stiklą vaikai išdaužė prieš daugelį metų ir jo duryse jau seniai nėra, ir nuo tada stiklas nėra įstatytas).

Teismo posėdyje nuteistojo S. U. gynėjas advokatas Vaidotas Rutavičius prašo skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 4 d. ir 329 str. 1 p.).

Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, daro išvadą, jog S. U. nepagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 str. 3 d., 165 str. 1 d., 187 str. 1 d.

BK 165 str. numatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą asmens būsto neliečiamumo pažeidimą. BK 187 str. įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė už turto sunaikinimą ar sugadinimą.

Nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo pripažinti, kad nuteistasis savo veiksmais padarė nusikalstamas veikas. Konstatuotina, kad šiuo atveju galbūt padarytu teisės pažeidimu padaryta turtinė žala nukentėjusiam asmeniui gali būti atlyginta remiantis civilinės teisės normų taikymu, t. y. galbūt pažeistos teisės apgintos kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis.

Dėl baudžiamojo nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 str. 3 d.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad yra įrodyta, jog S. U. 2013 m. liepos 9–10 dienomis bute, adresu Butkų Juzės g. „(duomenys neskelbtini)“, Klaipėdoje, tyčia sugadino nukentėjusiajai A. U. priklausančias statybines medžiagas. Be to, apylinkės teismas padarė išvadą, kad S. U. puikiai suprato, kad jis neteisėtai gadina jam nepriklausančias statybines medžiagas, t. y. veikia pavojingai, jis suvokė, kad taip elgdamasis jis būtinai sukels neigiamas pasekmes – sugadins svetimą turtą, ir šių pasekmių siekė.

Tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su tokiomis apylinkės teismo išvadomis nesutinka ir konstatuoja, kad byloje nėra nustatyta S. U. veikos pavojingumo (taip pat subjektyviosios nusikalstamos veikos sudėties požymio – tyčios).

Tyčią, kaip tam tikrą kaltininko psichinį santykį su daroma nusikalstama veika, apibūdina du elementai – intelektinis ir valinis. Baudžiamosios teisės teorijoje priimta laikyti, taip pat tai patvirtina ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 15 str., kad intelektinį tyčios elementą sudaro nusikalstamos veikos pavojingo pobūdžio suvokimas. Nusikalstamose veikose, baudžiamajame įstatyme aprašytose materialiosiomis sudėtimis, tradiciškai išskiriamas dar vienas intelektinio elemento aspektas – numatymas, kad dėl asmens veikos gali atsirasti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso numatyti padariniai.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, daro išvadą, kad šiuo atveju padaryti veiksmai – A. U. priklausančių statybinių medžiagų pernešimas į laiptinę (laiptinės patalpą) – negali būti laikomi pavojingais, kadangi kaltininkas susiklosčiusioje situacijoje negalėjo suprasti (intelektinis tyčios elementas) savo veiksmų A. U. turtui pavojingumo, t. y. jo tyčia nebuvo nukreipta į minėto turto sugadinimą.

Teisėjų kolegija išsamiai išanalizavusi visą byloje surinktą medžiagą konstatuoja, kad S. U. veiksmuose formaliai galėtų būti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 str. 3 d. numatytos veikos požymiai, tačiau minėti jo veiksmai negali būti pripažinti nusikalstamais, kadangi ši jo veika negali būti laikoma pavojinga.

Akcentuotina, kad tam, jog žmogaus poelgis įgytų nusikalstamos veikos statusą, žmogaus poelgis turi pasižymėti pavojingumu. Žmogaus poelgio pavojingumas yra jo veiksmų kriminalizavimo prielaida. Aukščiausios visuomenės vertybės yra imamos baudžiamosios teisės apsaugon, kriminalizuojant pasikėsinimus į šias vertybes. Todėl nusikalstamos pripažįstamos ne šiaip pavojingos veikos, o pačios pavojingiausios – veikos, kuriomis kėsinamasi į didžiausias vertybes.

Teisminio nagrinėjimo metu nuteistasis S. U. parodė, kad medžiagos, kurios matosi nuotraukose, jis gražiai sudėjo į laiptinę. Nuteistojo gynėjas teismo posėdyje palaikė nuteistojo poziciją ir parodė, kad praėjimas buvo užgriozdintas, todėl S. U. statybines medžiagas perkėlė į kitą vietą, kad galėtų praeiti (b. l. 56, 65).

Byloje yra pateiktas antstolės Laimos Neniškienės 2013-07-15 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuriame konstatuota, jog atvykus adresu Butkų Juzės g. „(duomenys neskelbtini)“, Klaipėdoje, pagal buto projekto planą atstatyta siena tarp kambario, žymimo indeksu 3-3, ir kambario, žymimo indeksu 3-2. Į kambarį, kuris žymimas indeksu 3-3, įstatytos durys (b. l. 9). Teisėjų kolegija, susipažinusi su priedu prie 2013-07-15 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo (fotonuotraukomis), daro išvadą, kad nuteistasis S. U. nukentėjusiosios statybines medžiagas iš bendro naudojimo patalpos 3-1 (koridoriaus) perneša į laiptinės patalpą (b. l. 117–119). Apeliacinės instancijos teismas abejoja, kad šiais veiksmais S. U. galėjo tyčia sugadinti A. U. priklausančias statybines medžiagas. Akcentuotina, jog byloje nėra jokių duomenų, kurie bent jau leistų manyti, kad S. U. būtų norėjęs tyčia šias statybines medžiagas sugadinti.

Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija, kad buto, esančio Butkų Juzės g. „(duomenys neskelbtini)“, Klaipėdoje, dalininkė, jo buvusi sutuoktinė A. U., bendro naudojimosi patalpoje (koridoriuje), plane pažymėtoje 3-1, laikė statybines medžiagas, kurios trukdė praeiti.

Atsižvelgiant į tai, kad bendro naudojimo patalpoje sukrauti minėti nukentėjusiosios daiktai galėjo trukdyti nuteistajam praeiti į bendro naudojimo vonios patalpą, plane pažymėtą Nr. 3-4, taip pat galėjo trukdyti praeiti į laiptinės patalpą, todėl jis nukentėjusiosios statybines medžiagas iš bendro naudojimo patalpos 3-1 (koridoriaus) ir pernešė į laiptinės patalpą.

Paminėtina ir tai, kad byloje nėra surinkta jokių duomenų, kurie leistų teigti, jog nuteistasis su minėtomis statybinėmis medžiagomis būtų elgęsis necivilizuotai (jas daužęs, išmėtęs ar pan). Nagrinėjant bylą apylinkės teisme nukentėjusioji A. U. nurodė, kad praėjusią vasarą, kai ji atstatė sieną, po sugadinimo jai teko pirkti papildomai už 300 Lt statybinių medžiagų (b. l. 105). Tačiau konkrečiai, kuo pasireiškė minėtas statybinių medžiagų sugadinimas, nei privataus kaltinimo skunde, nei bylos nagrinėjimo metu nukentėjusioji A. U. konkrečiai nenurodė, t. y. kuo pasireiškė būtent nurodyta 300 Lt dydžio žala. Tai yra byloje nėra pateikta jokių duomenų, kurie leistų teigti, kad minimų statybinių medžiagų nebegalima panaudoti pagal jų tiesioginę paskirtį, jos būtų praradusios savo funkcionalumą ar vizualinę išvaizdą.

Nors teismo posėdyje A. U. teigė, kad nuteistasis jos statybines medžiagas išmesdavo į laiptinę, tačiau tokių aplinkybių, be pačios nukentėjusiosios, byloje daugiau niekas nepatvirtina. Juolab, kaip minėta antstolės Laimos Neniškienės 2013-07-15 faktinių aplinkybių konstatavimo protokole, užfiksuota, kad S. U. nukentėjusiosios statybines medžiagas iš bendro naudojimo patalpos 3-1 (koridoriaus) perneša į laiptinės patalpą. Be to, fotonuotraukose matyti, kad laiptinės patalpoje statybinės medžiagos sudėtos pakankamai tvarkingai (b. l. 119).

Pažymėtina, kad BPK 96 str. numatytos dokumentų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, rūšys. BPK 96 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad dokumentai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, yra įstaigų, įmonių, organizacijų dokumentai: raštai, pažymos, apskaitos dokumentai, posėdžių protokolai ir kiti oficialūs dokumentai.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad CPK 197 str. 2 d. nustatyta, kad dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią.

Taigi nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo priedo nuotraukose užfiksuotų aplinkybių. Dėl išvardytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad S. U. veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 str. 3 d., sudėtis. Esant tokioms nustatytoms bylos aplinkybėms S. U. nuteisimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 str. 1 d. yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl jis išteisintinas.

Dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 165 str. 1 d. ir 187 str. 1 d.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005 m. kovo 8 d. sprendimu buvo nutraukta A. U. ir S. U. santuoka bendru sutarimu bei patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuria pareiškėjai sutarė, jog S. U. atitenka 34/100 dalys buto, esančio Butkų Juzės g. „(duomenys neskelbtini)“, Klaipėdoje, su teise naudotis kambariu, plane pažymėtu 3-5, ir bendro naudojimosi patalpomis, plane pažymėtomis 3-1 ir 3-4, A. U. atitenka 66/100 dalys buto, esančio Butkų Juzės g. „(duomenys neskelbtini)“, Klaipėdoje, su teise naudotis kambariais, plane pažymėtais 3-3, 3-6, 3-2, ir bendro naudojimosi patalpomis 3-1, 3-4 (b. l. 4–5).

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 165 str. 1 d. numatyta, kad tas, kas neteisėtai slapta ar atvirai, panaudodamas apgaulę ar smurtą arba kitokiu būdu prieš savininko ar jo įgaliotų asmenų valią įsibrovė į kito žmogaus gyvenamąjį namą, butą ar kitą gyvenamąją patalpą arba jos priklausinius, įskaitant saugomą būsto teritoriją, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 str. 1 d. numatyta, kad tas, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas S. U. kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 165 str. 1 d. ir 187 str. 1 d., nurodė, kad S. U. buvo žinoma apie teismo sprendimą ir jam bei jo buvusiai sutuoktinei priklausančias patalpas ir prieš neteisėtai patekdamas į tas patalpas, jis suvokė, kad veikia prieš patalpos valdytojų valią ir norėjo taip veikti, tyčia sugadinęs duris bei išpjovęs dalį sienos, padarydamas nukentėjusiajai A. U. 418,61 Lt turtinę žalą.

Kaip minėta, teismo sprendimu buto, esančio Butkų Juzės g. „(duomenys neskelbtini)“, Klaipėdoje, plane pažymėtos patalpos Nr. 3-1 ir 3-4 nustatytos bendro naudojimosi patalpomis (b. l. 4–5). CK 4.83 str. reglamentuoto butų ir kitų patalpų savininkų teisės ir pareigos naudojantis bendrąja daline nuosavybe.

Buto ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) turi teisę naudotis gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektais pagal jų funkcinę paskirtį, nepažeisdamas kitų patalpų savininkų (naudotojų) teisių ir teisėtų interesų (CK 4.83 str. 1 d.).

Buto ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) taip pat turi teisę reikalauti iš kitų butų ir kitų patalpų savininkų (naudotojų), kad gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektų valdymas ir naudojimas atitiktų bendrąsias buto ir kitų patalpų savininkų (naudotojų) teises ir teisėtus interesus (CK 4.83 str. 2 d. 2 p.).

Nagrinėjamu atveju paminėtina ir tai, kad CK 4.83 str. 5 d. nustatyta, kad buto ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) privalo leisti įgaliotiems asmenims remontuoti ar kitaip tvarkyti jo bute ir kitose patalpose esančią bendrojo naudojimo mechaninę, elektros, techninę ir kitokią įrangą.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad nukentėjusiosios iniciatyva tarp patalpų Nr. 3-3 ir 3-2 bei tarp patalpų Nr. 3-1 (bendro naudojimosi patalpa) ir Nr. 3-3 buvo pastatyta pertvara ir joje įstatytos durys (b. l. 113, 114). Akcentuotina tai, kad siena ir durys buvo statomos tarp bendro naudojimo patalpos 3-1 ir A. U. naudojamos patalpos Nr. 3-3, todėl ši vidinė pertvara atskyrė bendrojo naudojimo patalpas nuo skirtingiems savininkams priklausančių buto patalpų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės aktuose nėra numatyta, kad prieš atlikdama anksčiau minėtus darbus (tarp bute esančių patalpų pastatydama pertvarą ir joje įstatydama durys), nukentėjusioji turėtų gauti kitų patalpų savininko (S. U.) rašytinį sutikimą, tačiau, kaip minėta, vienas patalpų savininkas (naudotojas) turi teisę reikalauti iš kitų butų ir kitų patalpų savininkų (naudotojų), kad bendrojo naudojimo objektų valdymas ir naudojimas atitiktų bendrąsias patalpų savininkų (naudotojų) teises ir teisėtus interesus.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju nevertina to, ar nukentėjusiosios be nuteistojo sutikimo tarp bute esančių patalpų pastatyta pertvara ir joje įstatytos durys atitiko bendrąsias patalpų savininkų (naudotojų) teises ir teisėtus interesus, ar ne.

Teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame nuosprendyje nurodytu teiginiu, jog įsibrovimas į būstą pasireiškia aktyviais veiksmais, kai kaltininkas patenka į jį prieš būsto savininko, jo įgaliotų asmenų, būste legaliai esančių žmonių valią ir neturint tam teisėto pagrindo. Tačiau būtent šioje nagrinėjamoje byloje nuteistasis S. U., atsižvelgiant į teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijus, negali būti besąlygiškai laikomas tinkamu BK 165 str. numatytos nusikalstamos veikos subjektu. Toks vertinimas nagrinėjamu atveju būtų itin formalus. Tokia išvada pirmiausia darytina todėl, kad nuteistasis realiai gyvena viename bute, tačiau teismo sprendimu su nukentėjusiąja naudojasi skirtingomis patalpomis. Antra, pačios nukentėjusiosios parodymais nustatyta, kad didžiąją laiko dalį ji praleidžia užsienyje, todėl ši aplinkybė neturėtų užkirsti kelio kitų patalpų savininko (nuteistajam) teisių naudotis bendrąja daline nuosavybe bei reikalauti iš nukentėjusiosios, kad buto bendrojo naudojimo objektų valdymas ir naudojimas atitiktų bendrąsias buto ir kitų patalpų savininkų (naudotojų) teises ir teisėtus interesus.

Nuteistojo S. U. gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma, kad A. U. atskyrė bendro naudojimo patalpą 3-1 nuo savo patalpos 3-3, neišsprendusi būtinų klausimų – savo patalpose 3-3 ir 3-2 nesutvarkiusi elektros sistemos ir nepasidariusi šiose patalpose atskirų elektros jungiklių, todėl S. U. įjungus bendro naudojimo patalpoje 3-1 šviesą, užsidegdavo šviesa ir A. U. patalpose 3-2 ir 3-3. Sutartį su VST dėl elektros energijos apmokėjimo buvo sudaręs S. U., už suvartotą elektros energiją mokėjo jis, todėl ginamajam buvo būtina patekti į A. U. patalpą 3-3 tam, kad išsuktų lemputę, kad nebūtų be reikalo naudojama elektros energija, už kurią prievolė apmokėti sutartimi nustatyta jam (b. l. 152).

Byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kas (nukentėjusioji ar nuteistasis) mokėdavo ir (ar) moka už teikiamas elektros paslaugas bute, esančiame Butkų Juzės g. „(duomenys neskelbtini)“, Klaipėdoje. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo atmesti nuteistojo gynėjo argumentų, jog A. U. nebuvo sutvarkiusi elektros sistemos ir pasidariusi savo naudojamose patalpose atskirus elektros jungiklius. Atsižvelgiant į tai, negalima besąlygiškai paneigti ir to, jog nuteistasis iš tikrųjų galėjo siekti patekti į A. U. naudojamą patalpą Nr. 3-3 tam, kad išsuktų lemputes dėl to, kad nebūtų bereikalingai naudojama elektros energija. Juolab, kad priedas prie 2013-08-07 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo (fotonuotrauka Nr. 13) patvirtina, jog iš elektros lizdų yra išsuktos elektros lemputės (b. l. 122).

Taigi byloje nesant įrodymų apie tai, kaip buto, esančio Butkų Juzės g. „(duomenys neskelbtini)“, Klaipėdoje, savininkai (buvę sutuoktiniai U.) atsiskaitydavo už teikiamas įvairias komunalines paslaugas (vandenį, elektrą ir t.t.), negalima besąlygiškai atmesti galimybės, jog nuteistasis galėjo siekti įgyvendinti savo kaip patalpos savininko teises, numatytas CK 4.83 str. Tai, ar nuteistasis padarė tai pažeisdamas kito patalpų savininko turtines teises ar ne, teisėjų kolegijos įsitikinimu, yra išimtinai civilinės teisės reguliavimo dalykas.

Dėl šių faktinių bylos aplinkybių teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad S. U. prieš neteisėtai patekdamas į A. U. priklausančias patalpas, suvokė, kad veikia prieš patalpos valdytojų valią ir norėjo taip veikti, tyčia sugadinęs duris bei išpjovęs dalį sienos, padarydamas nukentėjusiajai A. U. 418,61 Lt turtinę žalą.

Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas yra įsitikinęs, kad S. U. padaryti veiksmai galbūt turi deliktinės civilinės atsakomybės požymių, bet ne nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 165 str. 1 d. ir 187 str. 1 d., sudėtį.

Pažymėtina, kad nagrinėjamos bylos kontekste labai svarbus yra baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“. (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pasisakyta, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinė nutartis Nr. 2K-409/2011).

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju sprendžiant tarp nuteistojo S. U. iš vienos pusės ir A. U. iš kitos pusės realiai kilusį civilinį ginčą buvo nepagrįstai taikomos baudžiamosios teisės normos.

Darytina išvada, kad nuteistojo S. U. atlikti veiksmai, t. y. patekimas į A. U. priklausančias patalpa ir durų sugadinimas bei dalies sienos išpjovimas, padarant nukentėjusiajai A. U. 418,61 Lt turtinę žalą, nepagrįstai pripažinti nusikalstamomis veikomis.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad civilinės atsakomybės samprata ir rūšys reglamentuotos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.245 str.

Civilinė atsakomybė yra dviejų rūšių: sutartinė ir deliktinė (CK 6.245 str. 2 d.). Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 str. 4 d.).

CK 6.263 str. nustatyta pareiga atlyginti padarytą žalą. CK 6.263 str. numato, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo (CK 6.263 str. 2 d.).

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 5 str. 1 d. numatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.

Pažymėtina, kad CK 1.138 str. nustatytas civilinių teisių gynimas. Civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos, išieškodamas iš pažeidusio teisę asmens padarytą turtinę ar neturtinę žalą (nuostolius), o įstatymų arba sutarties numatytais atvejais – netesybas (baudą, delspinigius) (CK 1.138 str. 6 p.). Todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad A. U. dėl jai padarytos turtinės žalos atlyginimo turi teisę kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka.

Vadovaudamasis byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog aptarta S. U. veika, atsižvelgus į padarytos veikos pobūdį bei padarymo aplinkybes, neužtraukia baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 165 str. 1 d. ir 187 str. 1 d., o galbūt atitinka deliktinės civilinės atsakomybės sąlygas. Todėl skundžiamas nuosprendis, kuriuo S. U. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 165 str. 1 d., 187 str. 1 d. ir 187 str. 3 d., naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, nes S. U. nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 329 straipsnio 1 punktas).

Byloje A. U. pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė iš civilinio atsakovo S. U. priteisti 2 598,36 Lt dydžio turtinę ir 10 000 Lt dydžio neturtinę žalą, taip pat bylinėjimosi išlaidas (b. l. 111–112). Apeliacinės instancijos teismas priima išteisinamąjį nuosprendį S. U., todėl civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas (BPK 115 str. 3 d. 2 p.). Pažymėtina, kad civilinė ieškovė A. U. turi teisę pareikšti civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 7 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį:

S. U. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 165 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turintis nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

S. U. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 straipsnio 1 ir 3 dalis, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Civilinės ieškovės A. U. pareikštą civilinį ieškinį civiliniam atsakovui S. U. palikti nenagrinėtą.