- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-11-09
- Bylos Nr.
- I-3839-402/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01445-2016-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- T. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 30 000 Eur neturtinės žalos dėl netinkamų kalinimo sąlygų atliekant bausmę Alytaus pataisos namuose (toliau – Alytaus PN), laikotarpiu nuo 2013-04-19 iki 2015-05-22 (b.l. 4).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2013-04-19 iki 2015-05-22 atliko bausmę Alytaus PN, kuriuose jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Pažymėjo, jog baldai esantys bendrabučio tipo miegamuosiuose užima vietą ir taip nuteistiesiems tenka mažiau gyvenamojo ploto. Pabrėžė, kad brigados nuteistiesiems buvo skirtas nepakankamas kiekis klozetų, pisuarų, kriauklių prausykloje, dušo kabinų. Nurodė, jog buvo kalinamas su asmenimis kurie vartoja narkotikus ir daugelis iš jų serga ŽIV, todėl bijojo ir pats užsikrėsti minėtu virusu. Tokios kalinimo sąlygos prilygo kankinimui, patyrė emocinius ir dvasinius sukrėtimus, todėl prašė priteisti neturtinę žalą.
Atsiliepimas
Atsakovas teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b.l. 7-11). Nurodė, kad pareiškėjas periodiškai atliko bausmę Alytaus PN nuo 2013-04-19 iki 2015-05-22. Pareiškėjas buvo laikomas įvairiuose bendrabučio tipo miegamuosiuose, kuriuose vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas svyravo nuo 2,53 kv. m. iki 3,24 kv. m. Pabrėžia, kad pareiškėjas bausmę atliko pataisos namuose, t. y. įstaigoje, kuri nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga. Atstovo nuomone, nedidelį gyvenamojo ploto trūkumą kompensuoja jam taikomas režimas, pagal kurį nuteistieji pataisos namuose dienotvarkėje nustatytu laiku gali laisvai judėti visoje teritorijoje, sportuoti, nevaržomai užsiimti kita leistina, prasminga veikla. Pažymi, kad pareiškėjas nesikreipė į administraciją dėl netinkamų laikymo sąlygų, jam diagnozuotos ligos yra tipinės, kuriomis serga ir laisvėje esantys žmonės. Mano, kad pareiškėjo teiginiai, kad pareigūnai piktnaudžiavo savo teisėmis, kad kalinimo sąlygos buvo žeminančios ir nežmoniškos, nepagrįsti. Pabrėžia, kad nuteistasis, siekdamas žalos atlyginimo, remiasi abstrakčiais teiginiais, prielaidomis. Pareiškėjas neįrodė neteisėtų Alytaus pataisos namų pareigūnų veiksmų bei jam padarytos neturtinės žalos, todėl jo skundas atmestinas. Prašo pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą trijų metų ieškinio senatį.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais laikotarpiu nuo 2013-04-19 iki 2015-05-22 jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose (toliau - ir Alytaus PN) perpildytose, higienos sąlygų neatitinkančiose gyvenamosiose patalpose.
Atsakovas prašo taikyti pareiškėjo reikalavimui trejų metų ieškinio senaties institutą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą, todėl pareiškėjo reikalavimui jo prašomas bendras senaties terminas netaikytinas. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2013-04-19 iki 2015-05-22. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Alytaus PN pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl per mažo gyvenamojo ploto, higienos reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų į Alytaus PN administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš Alytaus PN administracijos. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo jo apgyvendinimo Alytaus PN pradžios, t.y. nuo 2013-04-23, tačiau į teismą kreipėsi tik 2016-07-21 (b.l. 5).
CK1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog vertinamuoju laikotarpiu būdamas Alytaus PN jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie šiuos pažeidimus. Be to, gavęs atsiliepimą į skundą, kuriame yra prašoma jo reikalavimui taikyti ieškinio senatį, pareiškėjas neprašė teismo atnaujinti senaties terminą, nenurodė šio termino praleidimo aplinkybių ar priežasčių.
Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo.
Esant šioms aplinkybėms, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, prašymas tenkintinas, pareiškėjo skundo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2013-04-23 iki 2013-07-21 atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).
Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos Alytaus PN laikotarpiu nuo 2013-07-21 iki 2015-05-22.
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Europos Žmogaus Teisių teismo praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Konvenciją. Tai priklauso nuo daugelio aplinkybių, tokių kaip įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmė, fizinių ir psichinių įkalintojo savybių, kalinčio asmens amžiaus, lyties, sveikatos ir kt.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (Toliau tekste – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹. 1. punkte nurodyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv.m. Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas patalpos plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv.m. viso bendro patalpos ploto. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013-07-21 iki 2014-03-12 atliko bausmę 16 būrio 1 miegamajame (b.l. 8, 25, 26-27). Šio miegamojo gyvenamasis plotas yra 45,44 kv.m., jame įrengta 14 miegamųjų vietų, todėl vienam nuteistajam teko 3,24 kv.m. gyvenamojo ploto. Laikotarpiu nuo 2014-03-12 iki 2015-05-22 atliko bausmę 22 būrio 4 miegamajame (b.l. 8, 25, 26-27). Šio miegamojo gyvenamasis plotas yra 17,73 kv.m., jame įrengta 7 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam teko 2,53 kv.m. gyvenamojo ploto.
Aukščiau nurodyti įrodymai patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2014-03-12 iki 2015-05-22 pareiškėjui atliekant bausmę Alytaus PN 22 būrio 4 miegamajame nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje.
Konstatavus gyvenamojo ploto normos pažeidimą, spręstina, kad gyvenamosiose patalpose buvusių baldų užimamas plotas santykinai mažino vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą. Tačiau, nustatęs gyvenamojo ploto normos pažeidimą, teismas atkreipia dėmesį ir į atsakovo nurodytas aplinkybes, jog vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas yra tik santykinis dydis, t.y. apskaičiuojamas atsižvelgiant į patalpos plotą ir numatytą apgyvendinti nuteistųjų skaičių, tačiau neatspindi faktinės padėties, nes nuteistųjų skaičiuos gyvenamosiose patalpose keičiasi (miegamasis ne visada būna užpildytas dėl nuolatinės nuteistųjų rotacijos, kai nuteistieji išvyksta etapais į kitus pataisos namus, Laisvės atėmimo vietų ligoninę, lankosi Sveikatos priežiūros tarnyboje ir pan.), todėl likusiems nuteistiesiems tenka santykinai daugiau gyvenamosios patalpos ploto. Šių atsakovo atstovo argumentų neginčijo ir pareiškėjas.
Neturtinę žalą pareiškėjas kildina ir iš to, kad brigados nuteistiesiems buvo skirta nepakankamas kiekis klozetų, pisuarų, kriauklių prausykloje, dušų.
Praustuvių, klozetų arba unitazų, pisuarų kiekiai numatyti Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose (toliau – Normos), patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139. Normose numatyta, kad 1 praustuvė turi būti skiriama dešimčiai asmenų, 1 klozetas arba unitazas - dvylikai asmenų, šis normatyvas taikytinas ir dėl pisuarų skaičiaus (skyrius „Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos“).
Atsakovas atsiliepime nurodė, jog Alytaus PN 16 būrio sanitarinio mazgo patalpoje įrengti 8 tualetai ir 6 pisuarai, 22 būryje įrengti 2 tualetai, dušinėje – 4 dušo rageliai. Minėti įrodymai duoda pagrindą išvadai, jog praustuvių, klozetų, pisuarų, atskiros paskirties (išskyrus gyvenamųjų) patalpų skaičius, atsižvelgiant į esamą nuteistųjų skaičių, nevisiškai atitinka 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos atliekančių nuteistųjų (...) materialinio buitinio aprūpinimo normatyvus. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas vertinamu laikotarpiu būtų kėlęs pretenzijas pataisos namų administracijai dėl laukimo eilėje prie prausimosi, unitazo, skunde šios aplinkybės taip pat išdėstytos abstrakčiai, jų nekonkretizuojant. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad aplinkybė, jog asmuo buvo priverstas sanitariniu mazgu naudotis su daug kitų nuteistųjų, dėl to nebuvo galimybių tinkamai laikytis asmeninės higienos, yra neatsiejamai susijusi su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintina kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013 ir kt.).
Pareiškėjas nerimauja, jog jis galėjo užkrėsti ŽIV virusu, nes kartu su juo gyveno infekuotieji nuteistieji.
BVK 70 straipsnis, reglamentuojantis nuteistųjų atskirą arba izoliuotą laikymą pataisos įstaigose, nenumato, kad ŽIV sergantys asmenys privalo būti laikomi atskirai arba izoliuoti nuo kitų nuteistųjų. Priešingai, Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R(98)7 „Dėl etinių ir organizacinių sveikatos priežiūros aspektų įkalinimo įstaigose“ 39 punktas numato, kad asmenų, infekuotų ŽIV, atžvilgiu negali būti taikoma jokia segregacijos forma. Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R(93)6 „Dėl infekcinių ligų, taip pat AIDS, kontrolės aspektų bei susijusių sveikatos problemų įkalinimo įstaigose“ 9 punktas taip pat įtvirtina, kad atsižvelgiant į tai, jog segregacija, izoliacija ar užimtumo, sporto bei poilsio apribojimai netaikomi ŽIV infekuotiems asmenims laisvėje, tokio paties požiūrio turi būti laikomasi kalbant ir apie ŽIV infekuotus kalinius. Minėtų tarptautinių teisės aktų pagrindu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra padaręs išvadą, kad asmenų, infekuotų ŽIV, izoliavimas vien dėl tos priežasties, kad jie yra infekuoti ŽIV, yra laikomas asmenų, infekuotų ŽIV, diskriminacija asmenų, kurie nėra infekuoti ŽIV, atžvilgiu (žr., pvz., LVAT 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2477/2012). Atitinkamai, remiantis 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“, išdėstyto nauja redakcija 1999 m. gruodžio 27 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 704 „Dėl vidaus reikalų ministro 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“ pakeitimo“, 1 punktu, atskirai kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose turi būti laikomi infekuoti ŽIV ir sergantys AIDS asmenys, kurie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Taigi, teisės aktai nenumato atsakovui pareigos izoliuoti ŽIV infekuotus asmenis, išskyrus, jei jie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Pažymėtina, kad nors byloje ir nėra pateikta įrodymų, jog kartu su pareiškėju buvo kalinami ŽIV infekuoti asmenys, ar kad tokie asmenys būtų pareiškę norą būti izoliuotais ar linkę elgtis nesaugiai ir neatsargiai, tačiau atsižvelgiant į aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, net ir pasitvirtinus pareiškėjo nurodytai aplinkybei, jog kartu su juo vienoje gyvenamojoje patalpoje buvo kalinami asmenys, infekuoti ŽIV, nesant atsakovo pareigos izoliuoti tokius asmenis, nėra pagrindo teigti, jog nurodytais veiksmais buvo pažeidžiamos pareiškėjo teisės ir teisėti interesai.
Į bylą pateiktas Alytaus PN Medicinos pažymėjimas (b.l. 29) patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Alytaus PN Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus kreipėsi kelis kartus – dėl dermatito, pėdos nykščio sumušimo, raumenų patempimo ir kt., tačiau šių sveikatos sutrikimų su netinkamomis kalinimo sąlygomis pareiškėjas nesiejo. Be to, minėti sveikatos sutrikimai niekuo nesiskiria nuo laisvėje esančių asmenų patiriamų sveikatų sutrikimų, todėl negalimas konstatavimas, kad nurodyti sveikatos sutikimai buvo sąlygoti netinkamų kalinimo sąlygų Alytaus PN. Pareiškėjas nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė dvasinių išgyvenimų. Duomenų apie pareiškėjo kreipimąsi į Alytaus PN psichinės sveikatos specialistus byloje nėra, todėl darytina išvada, kad byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, jų pablogėjimą kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl netinkamų kalinimo sąlygų neigiamo poveikio pareiškėjui masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio.
Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų (per mažo ploto) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-28 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009), tačiau nustatant padarytos žalos dydį, privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.
Nagrinėjamu atveju nustatyti pažeidimai truko pakankamai ilgai (gyvenamojo ploto norma pažeista 430 parų). Ginčo kontekste svarbios ir bausmės atlikimo Alytaus PN bendrosios sąlygos - t.y. ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, joje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla (b.l. 12, 13-14, 21-22). Pažymėtina, kad pareiškėjas gyveno besargybos būryje, prie kurio yra du kiemai, kuriuose pareiškėjas galėjo laisvai judėti, naudotis lauke įrengtu sporto inventoriumi, sporto sale. Pastebėtina, kad pareiškėjas gyvenamojoje patalpoje buvo ne visą dieną, be to byloje konstatuota, jog vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas yra santykinis dydis, kuris, esant pastoviai nuteistųjų rotacijai, kito. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, darytina išvada, jog santykinai mažą patalpų plotą iš dalies kompensavo suteikta judėjimo laisvė lokalinio sektoriaus ribose.
Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Nustatytos aplinkybės, teismo nuomone, nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad nurodyti pažeidimai galėjo sukelti pareiškėjui tokio laipsnio neigiamas pasekmes, kurias galima būtų įvardinti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnio prasme, tačiau, nagrinėjamu atveju, vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Įvertinus pažeidimų trukmę, jų pobūdį, nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų skundais ar prašymais buvo kreipęsis į Alytaus PN administraciją, Sveikatos priežiūros ar Psichologinę tarnybą, taip pat nesant įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis ar kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 200 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu,
nusprendžia:
Priteisti T.R. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.
Sprendimas per 1 mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.