- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-01-24
- Bylos Nr.
- e2A-482-803/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-15483-2016-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginijus Kairevičius, Rūta Petkuvienė (pran.), Ona Gasiulytė
- Ieškovas
- J. B., H. V.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Utenos duona“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės, Virginijaus Kairevičiaus ir Rūtos Petkuvienės (kolegijos pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 8 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovų J. B. ir H. V. ieškinį dėl atleidimų iš darbo pripažinimo neteisėtais, kompensacijų už nepanaudotas kasmetines atostogas, išeitinių išmokų, vidutinių darbo užmokesčių už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Utenos duona“.
Aprašomoji dalis
nustatė
Ginčo esmė
1. Apeliacinėje byloje kyla klausimas dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, kai darbo sutartis nutraukta dėl struktūrinių pertvarkymų, įrodinėjant teisės aktų pažeidimus, atliekant struktūrinius pertvarkymus.
Šalies argumentai
2. Ieškovai kreipėsi į teismą prašydami: 1) pripažinti jų atleidimą iš darbo uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – UAB) „Utenos duona“ neteisėtu; 2) pripažinti, kad darbo sutartys yra nutrauktos teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos; 3) perskaičiuoti jų vidutinį darbo užmokesčio dydį ir priteisti jiems iš atsakovo pinigines kompensacijas už nepanaudotas kasmetines atostogas, išeitines išmokas, vidutinius darbo užmokesčius už priverstinės pravaikštos laiką ir bylinėjimosi išlaidas.
3. Ieškovė J. B. nurodė, kad pas atsakovą dirbo kepėja konditere 2009-03-31 su atsakovu sudarytos darbo sutarties Nr. 16 pagrindu, o nuo 2015-06-22 dirbo 0,5 etato gamybos vadove – technologe atsakovo padalinyje – kepykloje, esančioje (duomenys neskelbtini). Ieškovas H. V. su atsakovu sudarytos 2009-04-30 darbo sutarties pagrindu dirbo kepėju – konditeriu atsakovo padalinyje – kepykloje, esančioje (duomenys neskelbtini). Ieškovų teigimu, atsakovo reikalų vedėja A. S. atvažiavusi į ieškovų darbo vietas pareikalavo, jog ieškovai kartu su kitais darbuotojais nutrauktų su atsakovu sudarytas darbo sutartis pačių darbuotojų pareiškimu, tačiau jiems to nepadarius, atvažiavę atsakovo atstovai kvietėsi darbuotojus atskirai pokalbiui, siūlydami bei darydami spaudimą pasirašyti pareiškimus dėl darbo sutarčių nutraukimo savo noru. Kadangi ieškovai su atsakovo atstovų reikalavimu nesutiko, 2016-03-31 atsakovo reikalų vedėja A. S. darbo vietoje ranka užpildė įsakymus dėl darbo sutarties nutraukimo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 129 straipsnio 2 dalį (vykdant struktūrinius pertvarkymus).
4. Su atleidimu nesutinka, įrodinėdami, jog nebuvo įspėti apie darbo sutarties nutraukimą (J. B. turėjo gauti įspėjimą dėl darbo sutarties nutraukimo prieš du mėnesius, o H. V. prieš keturis mėnesius, nes jis augina mažametį vaiką), nebuvo pasiūlyta persikelti į kitą darbo vietą, nebuvo informuoti apie jokius struktūrinius pertvarkymus nei žodžiu, nei raštu, apie struktūrinius pertvarkymus jiems tapo žinoma tik susipažinus su įsakymais dėl darbo sutarčių nutraukimo. Taip pat nurodo, jog jiems nesuteikta laiko naujo darbo paieškoms, nesurengtos konsultacijos su darbuotojų atstovais.
Atsiliepimas
5. Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad darbo teisinius santykius reglamentuojančios materialinės normos pažeistos nebuvo, kadangi dėl vykdomos nuostolingos Vilniaus mieste veiklos dvejose kepyklose (adresais: (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)), dėl Vilniaus valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos draudimo dalį produkcijos tiekti į rinką, sustabdant kepyklos veiklą (ieškovei J. B. kaip atsakingam asmeniui buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas) atsakovas priėmė sprendimą, jog veiklą tęstų kitas juridinis asmuo – MB „Latmus“, o atsakovo darbuotojai tęsė darbo santykius tomis pačiomis sąlygomis kaip ir pas atsakovą. Pažymėjo, kad darbuotojai apie numatomus pasikeitimus buvo informuoti atsakovo atstovų anksčiau nei prieš 10 dienų, tačiau kilus konfliktinei situacijai ir darbuotojams kategoriškai atsisakius pasirašyti bet kokius trišalius susitarimus, atsakovas turėjo vienintelę išeitį - formaliai darbuotojus atleisti nuo 2016-03-31, išmokant išeitines kompensacijas ir išmokas už nepanaudotas kasmetines atostogas. Nurodė, jog iš esmės visi kepyklose dirbę darbuotojai buvo įdarbinti MB „Latmus“, išskyrus ieškovę J. B., kuri atsisakė sudaryti sutartį su MB „Latmus“; ieškovas H. V. darbo teisinius santykius nuo 2016-04-01 tęsia analogiškomis sąlygomis MB „Latmus“, o darbo santykių tęstinumas jam buvo užtikrintas. Pažymėjo, kad darbo santykių su darbuotojais nutraukti nesiekė, tiesiog dėl darbuotojų spaudimo ir reikalavimo išmokėti išmokas darbo teisiniai santykiai formaliai buvo nutraukti. Pažymi, jog DK 130 straipsnio 3 dalis netaikytina, kadangi darbo teisiniai santykiai buvo tęsiami tapačiomis sąlygomis, visi asmenys nei vieną dieną nebuvo bedarbiai, nebuvo poreikio kitam darbui ar jo paieškoms, o faktiškai darbo teisiniai santykiai nutraukti tik su viena ieškove atsisakius tęsti darbo santykius.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. liepos 8 d. sprendimu ieškinį atmetė; laikė, jog ieškovas H. V. darbo santykius tęsia pagal DK 138 straipsnyje įtvirtintas verslo perdavimo nuostatas, o ieškovė J. B. atleista savo iniciatyva pagal DK 127 straipsnio 1 dalies 2 nuostatas; paskirstytos bylinėjimosi išlaidos.
7. Teismas įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus ir konstatavo realų atsakovo verslo perdavimą MB „Latmus“ ir darbo santykių su darbuotojais tęstinumą tomis pačiomis sąlygomis.
8. Nustatęs, jog darbuotojai apie verslo perdavimą ir darbo santykių tęstinumą tomis pačiomis sąlygomis žinojo 2016 m. vasario mėn., o aplinkybė, jog įspėjimo surašymas raštu nedaro darbdavio veiksmų neteisėtais, pažymėjo, jog DK 138 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas 10 darbo dienų įspėjimo terminas nebuvo pažeistas.
9. Teismas nenustatė darbuotojų teisių pažeidimo dėl darbo teisinių santykių tęstinumo MB „Latmus“, konstatuodamas, jog darbdavys dėl verslo perdavimo dokumentų įforminimo nepagrįstai išmokėjo darbuotojams nutraukiant darbo sutartis išeitines išmokas ir kompensacijas už nepanaudotas kasmetines atostogas. Pažymėjo, jog vien tik netinkamas dokumentų įforminimas nelaikomas neteisėtu veikimu, o ieškovė J. B. pati savo laisva valia nutarė nebetęsti darbo santykių.
10. Kadangi užtikrintas darbuotojų darbo santykių tęstinumas, sprendė, jog nėra pagrindo konstatuoti darbuotojų grupės atleidimo, o kartu ir konsultacijų su darbuotojų atstovais, atleidžiant grupę darbuotojų, pažeidimo.
11. Teismas ieškovų elgesį vertino kaip piktnaudžiavimą savo teisėmis, kadangi atsakovas sudarė galimybes iš karto po verslo perdavimo tęsti darbo teisinius santykius tomis pačiomis sąlygomis verslo perėmėjo įmonėje, ieškovas H. V. sutiko tęsti darbo santykius, o ieškovė J. B. laisva valia nesutiko tęsti darbo santykių, be to, ieškovai papildomai gavo kompensacijas iš darbdavio, kurios jiems pagal teisės aktų nuostatas nagrinėjamoje situacijoje netgi nepriklausė.
12. Teismas laikė, jog ieškovas H. V. darbo teisinius santykius tęsia MB „Latmus“ pagal DK 138 straipsnyje įtvirtintas verslo perdavimo nuostatas, o J. B. iš darbo pas atsakovą atleista jos iniciatyva pagal DK 127 straipsnio 1 dalies nuostatas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
13. Ieškovė J. B. pateikė apeliacinį skundą, prašydama pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 8 d. sprendimą - pripažinti darbo sutarties nutraukimą tarp ieškovės ir atsakovo, kurio teisių ir pareigų perėmėja yra MB „Latmus, DK 129 straipsnio 2 dalies pagrindu neteisėtu ir nustatyti, kad darbo sutartis nutraukta nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos DK 300 straipsnio 4 dalies pagrindu; priteisti 94,52 Eur kompensaciją už nepanaudotas atostogas, 540,12 Eur išeitinės išmokos, vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos bei peržiūrėti ginčijamo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo bei priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Nurodė šiuos, kaip esminius, apeliacinio skundo argumentus:
13.1. Teismas, nepasisakydamas dėl to, ar ieškovės atleidimas iš darbo buvo teisėtas pagal DK 129 straipsnio 2 dalį, nepagrįstai sprendė, jog ieškovės darbo santykiai pasibaigė pagal DK 127 straipsnio 1 dalies nuostatas, tokiu būdu viršydamas ieškinio reikalavimus. Pažymi, jog dėl tokio teismo sprendimo ieškovės padėtis pablogėjo, kadangi nebuvo išnagrinėti kiti ieškinio reikalavimai, t. y. neišspręstas ginčas dėl išeitinės kompensacijos ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas;
13.2. nors sutinka su apylinkės teismo išvada dėl 2016-03-31 įvykusio atsakovo verslo perdavimo, tačiau mano, jog tokia aplinkybė nedaro apeliantės darbo sutarties nutraukimo pagal DK 129 straipsnio 2 dalį teisėtu, kadangi tai prieštarauja DK 138 straipsnio 2 dalyje numatytam draudimui pakeisti darbo sąlygas ar nutraukti darbo sutartį dėl verslo ar jo dalies perdavimo;
13.3. nesutinka dėl darbo teisinių santykių tęstinumo užtikrinimo, kadangi atsakovas pats pripažino, jog nutraukė su ieškove sudarytą darbo sutartį DK 129 straipsnio 2 dalies pagrindu, nesuteikdamas ieškovei aiškios ir užtikrintos galimybės išsaugoti darbo santykius su MB „Latmus“;
13.4. išmokėta išeitinė 4 mėn. dydžio vidutinio darbo užmokesčio išmoka bei kompensacija už nepanaudotas atostogas apskaičiuota neteisingai, kadangi kovo mėnesį, kuris imamas skaičiuojant vidutinį darbo užmokestį, atsakovas apskaičiavo mažesnį darbo užmokestį neišmokant priedo. Kadangi atsakovas nesilaikė DK 130 straipsnyje reglamentuotų atleidimo procedūrų, vidutinis darbo užmokestis turėjo būti skaičiuojamas pagal ieškovės darbo užmokestį 2015 m. lapkričio, gruodžio ir 2016 m. sausio mėnesius.
Atsiliepimas
14.Atsakovas UAB „Utenos duona“ atsiliepime prašo apeliantės apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog teismas nuosekliai nagrinėjo ieškinio reikalavimus, o atmetus pirmąjį ieškinio reikalavimą, nėra pagrindo tenkinti iš ieškinio primojo reikalavimo kylančių kitų reikalavimų. Pagal CPK 417 straipsnį teismas turi teisę viršyti ieškinio reikalavimus, todėl teismas, nustatęs, kad darbo santykiai nutrūko ieškovės iniciatyva, pagrįstai sprendė, jog darbo santykiai pasibaigė DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu. Mano, jog toks pagrindo pakeitimas nepablogina apeliantės teisinės padėties, kadangi bet kokiu atveju išmokos jai buvo išmokėtos, be to, apeliantė nenurodo konkrečių jos padėtį pabloginančių aplinkybių. Pažymi, kad sudarė visiems darbuotojams objektyvią galimybę tapačiomis sąlygomis tęsti darbo teisinius santykius perimančioje bendrovėje, tačiau apeliantė savo noru atsisakė tęsti darbus perimančioje bendrovėje. Nurodo, kad apeliantei nebuvo pagrindo mokėti priedo prie darbo užmokesčio už 2016 m. kovo mėn., kadangi dėl apeliantės veiklos buvo sustabdyta kepyklos veikla ir patenkintos išdirbio normos, o atsakovas patyrė tiesioginių ir netiesioginių nuostolių.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15.Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-09-21 nutarimas). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo išeiti už pareikštų reikalavimų ribų, todėl nepasisakoma dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, priimto dalyje dėl H. V. ieškinio, jam nepareiškus apeliacinio skundo.
Dėl darbo santykių nutraukimo teisėtumo
16.Teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išvadomis, kad: a) ieškovei J. B. buvo žinoma, kad keisis įmonės savininkai, b) J. B. laisva valia nebesiekė tęsti darbo teisinių santykių. Byloje nustatyta, jog atsakovo 2016-03-31 įsakymu Nr. 15-K „Dėl darbo sutarties nutraukimo“ nutraukta J. B. darbo sutartis pagal DK 129 straipsnio 2 dalį vykdant struktūrinius pertvarkymus (el. b. t. I, b. l. 13). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovė J. B. teismo posėdžio metu papildomai paaiškino, kad ji nesutiko pereiti dirbti į MB „Latmus“, nes manė, kad ras geresnį darbą; iki 2016-03-31 likus savaitei ar dviems ji buvo informuota apie MB „Latmus“ tolesnę veiklą kepykloje. Teismas, įvertinęs šią aplinkybę, sprendė, kad ieškovė J. B. pati savo laisva valia nutarė nebetęsti darbo santykių, todėl padarė išvadą, jog J. B. iš darbo pas atsakovą atleista jos iniciatyva pagal DK 127 straipsnio 1 dalies nuostatas.
17.Nesutikdama šioje dalyje su teismo sprendimu, apeliantė įrodinėjo, kad teismas pakeitė jos reikalavimą, taip viršydamas ieškinio ribas.
18.Teisėjų kolegija pripažįsta apeliantės argumentą kaip pagrįstą, kad teismas sprendė dėl aplinkybių, kurios nebuvo ginčo objektu (CPK 13 straipsnis), todėl šalina pirmos instancijos teismo sprendimo argumentus dėl to, kad J. B. iš darbo pas atsakovą atleista jos iniciatyva pagal DK 127 straipsnio 1 dalies nuostatas, panaikindama šioje dalyje teismo sprendimą dėl netinkamai taikytų proceso teisės normų (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Apeliantė prašė teismo pripažinti jos atleidimą iš darbo neteisėtu pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, o ne pakeisti atleidimo iš darbo formuluotę.
19.Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismui pripažinus, kad atsakovas ieškovę atleido pagal DK 129 straipsnio 2 dalį, ieškovei priklausytų išeitinė išmoka (DK 140 straipsnio 1 dalis), kuri laikant darbo santykius pasibaigus DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu nėra mokama (DK 140 straipsnio 3 dalis).
20.Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog ieškovė nereikalavo pakeisti atleidimo iš darbo formuluotės. Ji prašė pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu būtent pagal DK 129 straipsnio 2 dalį. Teismas, sprendęs, kad nėra tam pagrindo, atmetė ieškinį. CPK 414 straipsnio 1 dalyje reglamentuota teismo teisė darbo bylose rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jei tai būtina siekiant teisingai išspręsti bylą, negali būti aiškinama tokiu būdu, jog atleidžia proceso šalis nuo įrodymų pateikimo ir argumentų nurodymo. Ši norma taip pat nesuteikia teisės teismui ieškinį papildyti faktinio pobūdžio argumentais, kurių ieškovė nenurodė.
21.Apeliantė sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2016-03-31 iš tikrųjų įvyko atsakovo verslo perdavimas MB „Latmus“, tačiau įrodinėja, kad negalėjo būti atleista pagal DK 129 straipsnio 2 dalį, nes tai prieštarautų DK 138 straipsnio 2 dalies numatytam draudimui pakeisti darbo sąlygas ar nutraukti darbo sutartį dėl verslo ar jo dalies perdavimo ir šiuo straipsniu įgyvendinamoje Europos Sąjungos Tarybos 2001 m. kovo 12 d. direktyvoje 2001/23/EB įtvirtintas ieškovės teises į darbo santykių tęstinumą.
22.Pagal DK 138 straipsnio 2 dalį verslo ar jo dalies perdavimo atveju darbo santykiai tęsiasi tokiomis pačiomis sąlygomis verslo perėmėjo įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje, nepaisant verslo ar jo dalies perdavimo teisinio pagrindo. Pakeisti darbo sąlygas ar nutraukti darbo sutartį dėl verslo ar jo dalies perdavimo draudžiama. Apie būsimą verslo ar jo dalies perdavimą darbuotojui turi būti pranešta iš anksto raštu ne vėliau kaip prieš dešimt darbo dienų, nurodant verslo ar jo dalies perdavimo datą, teisinį pagrindą, tokio perdavimo ekonominius ir socialinius padarinius darbuotojui.
23.Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2016-04-01 vyko atsakovo verslo perdavimas MB „Latmus“, apie verslo perdavimą ir darbo santykių tęstinumo užtikrinimą tomis pačiomis sąlygomis ieškovai patys patvirtino jau žinoję 2016 m. vasario mėn. pabaigoje, ieškovė atleista iš darbo 2016-03-31. Esant šiai aplinkybei, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad buvo tinkamai taikytas DK 138 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas 10 darbo dienų įspėjimo terminas, o vien tai, kad įspėjimas nebuvo surašytas raštu, nesudaro pagrindo pripažinti atsakovo veiksmus neteisėtais. Tokiu atveju daroma išvada, kad išlaikytas 10 darbo dienų įspėjimo terminas iki pranešimo apie verslo perdavimą MB „Latmus“ yra laikomas priimtina situacija, todėl dėl šios aplinkybės konstatuojamas darbdavio pareigų tinkamas įvykdymas (DK 229 straipsnis).
24.Sprendžiant dėl atleidimo pagrindo teisėtumo, teisėjų kolegija nurodo, kad darbo įstatymai negarantuoja darbo sąlygų nepasikeitimo. DK 120 straipsnio 1 dalis numato, kad kai keičiama gamyba, jos mastas, technologija arba darbo organizavimas, taip pat kitais gamybinio būtinumo atvejais darbdavys turi teisę pakeisti darbo sutarties sąlygas. Jei darbuotojas nesutinka dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, jis gali būti atleistas iš darbo pagal šio Kodekso 129 straipsnį laikantis nustatytos darbo sutarties nutraukimo tvarkos.
25.Minėta, kad atsakovas pasiūlė apeliantei darbą MB „Latmus“ tokiomis pačiomis sąlygomis, kai buvo nuspręsta šiai įmonei perduoti kepyklos verslą. DK 138 straipsnio 2 dalis darbdaviui draudžia pakeisti darbo sąlygas ar nutraukti darbo sutartį dėl verslo ar jo dalies perdavimo. Tačiau pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė (apeliantė) nėjo dirbti į MB „Latmus“, nes nenorėjo (el. b. t. I, b. l. 124–128), todėl padarė išvadą, jog J. B. savo iniciatyva savo laisva valia nebesiekė tęsti darbo teisinių santykių, t. y. nutarė nutraukti darbo teisinius santykius. Apeliantei pripažinus faktą, kad ji atsisakė tęsti darbo santykius MB „Latmus“, atmetamas apeliacinio skundo argumentas, kad buvo pažeista jos teisė į darbo santykių tęstinumą, kuri reglamentuota Europos Sąjungos Tarybos 2001 m. kovo 12 d. direktyvoje 2001/23/EB, o apeliantės nurodoma Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika (2000 m. gegužės 18 d. sprendimas KVS International, C-301/98, 2006 m. liepos 6 d. sprendimas Komisija prieš Portugaliją, C-53/05, 1985 m. liepos 11 d. sprendimas Mikkelsen byloje Nr.105/84) tampa neaktuali. Europos socialinė chartija, reglamentuodama teisę į darbą ir teisę tinkamas darbo sąlygas, neįpareigoja valstybės narės numatyti darbdaviui tokius įpareigojimus dėl darbuotojų teisių, kurie darytų esminę žalą jo verslui. Nagrinėjamoje byloje atsakovas aiškiai nurodė, kad kepyklos veikla buvo sustabdyta dėl Vilniaus valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos nustatytų pažeidimų, todėl mažiausiai socialiai žalingas sprendimas buvo perduoti šį verslą kitam juridiniam asmeniui.
26.DK 95 straipsnio 1 dalis numato, kad „kiekvienoje darbo sutartyje šalys privalo sulygti dėl būtinųjų sutarties sąlygų: darbuotojo darbovietės (įmonės, įstaigos, organizacijos, struktūrinio padalinio ir kt.) ir darbo funkcijų, t. y. dėl tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbo arba tam tikrų pareigų“. Nagrinėjamu atveju pasikeitus būtinajai darbo sąlygai dėl darbdavio, tačiau nekeičiant kitų sutartų darbo sąlygų, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantei nesutikus dėl darbo sąlygos dėl darbdavio pakeitimo, atsakovas pagrįstai taikė DK 129 straipsnį.
27.Ieškovė įrodinėjo, kad ją atleidžiant turėjo būti išlaikytas DK 130 straipsnio reikalavimas dėl 2 mėnesių įspėjimo termino (el. b. t. I, b. l. 4). Pažymėtina, kad atsakovas nesiekė atleisti apeliantės dėl struktūrinių pertvarkymų. Kilus konfliktui, buvo priimtas sprendimas atleisti darbuotojus pagal DK 129 straipsnio 2 dalį. DK 129 straipsnio 1 dalis numato, kad darbdavys gali nutraukti neterminuotą darbo sutartį su darbuotoju tik dėl svarbių priežasčių, apie tai įspėjęs jį šio Kodekso 130 straipsnyje nustatyta tvarka. Atleisti darbuotoją iš darbo, kai nėra darbuotojo kaltės, leidžiama, jei negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą. Kaip jau minėta, apeliantė nesutiko su darbo sąlygų pakeitimu. Apeliacinis teismas nurodo, kad tokiu atveju turėjo būti taikoma DK 120 straipsnio 1 dalis, nukreipianti į DK129 straipsnio 1 dalį. Tai reiškia, kad ieškovė buvo teisi, įrodinėdama DK 130 straipsnio reikalavimo dėl 2 mėnesių įspėjimo termino pažeidimą. Teisėjų kolegija dar kartą nurodo, jog tai, kad ieškovė pati savo laisva valia nutarė nebetęsti darbo santykių, nesuteikia teismui spręsti, jog J. B. iš darbo pas atsakovą atleista jos iniciatyva pagal DK 127 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes tai tik nuo darbuotojo valios priklausantis teisinių santykių pasibaigimo pagrindas, kuris turi būti įformintas šio straipsnio nustatyta tvarka.
28.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad atleidimas iš darbo darbdavio iniciatyva, nesant darbuotojo kaltės, gali būti pripažintas neteisėtu, jeigu darbuotojas iš viso nebuvo įspėtas apie būsimą atleidimą; o įstatyme nustatytų įspėjimo terminų nesilaikymas nesukelia tokių teisinių padarinių, nes įstatymų leidėjo įtvirtintas tik atleidimo datos perkėlimas. Taigi įstatyme nustatyto įspėjimo apie būsimą atleidimą iš darbo termino pažeidimas negali būti pagrindas pripažinti darbo sutarties su darbuotoju nutraukimą neteisėtu, šis pažeidimas gali būti ištaisomas perkeliant atleidimo iš darbo datą įstatymu nustatytam įspėjimo terminui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-198/2012 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
29.Atsižvelgiant į nurodytą kasacinio teismo išaiškinimą, apeliantės argumentas, jog nagrinėjamoje byloje turėjo būti taikytas DK 300 straipsnio 4 dalis, laikant, jog darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, atmetamas.
30.Pagal Europos socialinės chartijos 4 straipsnio 4 dalį yra pripažįstama visų darbuotojų teisė į tinkamą išankstinio pranešimo apie atleidimą iš darbo laiką. J. B. pripažino, jog ji buvo informuota apie verslo dalies pardavimą nuo 2016 m. vasario mėnesio, apeliantė atleista iš darbo 2016-03-31 pagal DK 129 straipsnio 2 dalį, šalims nesusitarus dėl darbo MB „Latmus“. DK 130 straipsnis numato, kad darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį raštu pasirašytinai įspėjęs darbuotoją prieš du mėnesius. Apeliantė pati nurodė, kad ji turėjo teisę būti įspėta apie ketinimą atleisti prieš du mėnesius. Tai reiškia, kad darbdaviui neįrodžius konkrečios išankstinio pranešimo apie atleidimą iš darbo datos, jos atleidimo iš darbo data perkeliama į 2016-05-31, atitinkamai už du mėnesius priteisiant vidutinį darbo užmokestį.
Dėl vidutinio darbo užmokesčio
31.Apeliantė nurodė, kad atsakovo apskaičiuota išmoka atleidimo iš darbo dieną už 84 darbo dienas, vidutinį darbo užmokestį skaičiuojant iš paskutinių 3 mėnesių, t.y. sausio, vasario ir kovo darbo užmokesčio, neatitinka teisės aktų reikalavimų, nes ieškovės vidutinis mėnesio darbo užmokestis turėjo sudaryti 781,13 EUR (t.y. (782,53+782,07+778,80)/3), o dienos – 37,80 EUR (t.y. (782,53+782,07+778,80)/62), imant darbo užmokestį 2015 m. lapkričio, gruodžio ir 2016 m. sausio mėnesiais.
32.Remiantis Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimo Nr. 650, 7.1. punktu, apskaičiuojant darbuotojo vidutinį darbo užmokestį, skaičiuojamasis laikotarpis yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis. Darbuotojo vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas iš skaičiuojamojo laikotarpio užmokesčio, apskaičiuoto už atliktą darbą ar dirbtą laiką (jeigu teisės aktuose nenumatyta kitaip), įskaitant visas darbo apmokėjimo rūšis, nurodytas Aprašo 4.1–4.4 papunkčiuose, ir mėnesines premijas.
33.Atsižvelgiant į tai, kad apskaičiuojant darbuotojo vidutinį darbo užmokestį, skaičiuojamasis laikotarpis yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, apeliantės argumentas dėl neteisingai išmokėtos kompensacijos sumos už 4 mėnesius pagal DK 140 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir nepanaudotas atostogas atmetamas. Ieškovė negali pasirinkti, kuris laikotarpis apskaičiuojant darbuotojo vidutinį darbo užmokestį būtų jai palankiausias, o kaip minėta, konstatavus DK 130 straipsnio 1 dalies pažeidimą, išmokos skaičiavimas atgal nenumatytas, todėl nėra pagrindo imti, kaip ji nurodo, 2015 m. lapkričio, gruodžio ir 2016 m. sausio mėnesius.
34.Taip pat apeliantė nurodo, kad jai nebuvo išmokėtas pagal darbo sutartį priklausantis darbo užmokesčio priedas. Teisėjų kolegija atmeta šį argumentą, nes J. B. 2009-03-31 su atsakovu sudarytoje darbo sutartyje Nr. 16, pagal kurią ji dirbo kepėja–konditere padalinyje–kepykloje adresu: (duomenys neskelbtini), o nuo 2015-06-22 dirbo 0,5 etato gamybos vadove–technologe padalinyje–kepykloje, adresu: (duomenys neskelbtini) (el. b. t. I, b. l. 16–19), nėra susitarta dėl konkretaus priedo (DK 95 straipsnio 3 dalis, 186 straipsnio 1, 2 dalys).
35.Atsakovas pateikė įrodymus, kad apeliantės vienos dienos darbo užmokestis yra 31,37 euro. Kaip jau sprendė apeliacinės instancijos teismas šios nutarties 30 punkte, apeliantės teisių pažeidimas gali būti ištaisomas perkeliant atleidimo iš darbo datą įstatymu nustatytam įspėjimo terminui, todėl jos naudai priteisiama 1 348,91 eurų vidutinio darbo užmokesčio (21 d.d. balandžio mėnesį + 22 d.d. gegužės mėnesį x 31,37 euro = 1 348,91 eurų). Taip pat apeliantei priteisiama 94,11 eurų piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas už šį laikotarpį (3 k.d. (nepanaudotų atostogų kalendorinių dienų suma už 43 darbo per dienas balandžio ir gegužės mėnesį) x 0,7 (metinio darbo dienų koeficientas pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2015 m. gruodžio 23 d. įsakymąNr. A1-789) x 31,37 eurų).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
31.CPK normos yra viešosios teisės normos. Bylinėjimosi išlaidos reglamentuojamos CPK, todėl jų mokėjimas, paskirstymas, grąžinimas, priteisimas yra vertinami kaip teismo veikla veikiant ex officio. Patenkinus apeliacinį skundą iš dalies ir pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, atitinkamai pakeičiamas pirmosios instancijos teismo nustatytas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Nagrinėjamoje byloje apeliacinis skundas yra atmestas 70 proc., nes pripažinta, kad atleidimas iš darbo buvo teisėtas, tačiau nusprendus, jog iš dalies netinkamai įgyvendinta atleidimo iš darbo tvarka. Pirmosios instancijos teismas priteisė iš apeliantės 325 Eur bylinėjimosi išlaidų, laikydamas, kad tokia suma yra adekvati nagrinėjamai bylai. Apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad ieškovės reikalavimai tenkinami 30 proc., iš jos priteistą 325 Eur bylinėjimosi išlaidų sumą sumažina iki 195 eurų. Atsakovas už atsiliepimo parengimą į apeliacinį skundą sumokėjo 550 eurų, todėl atsižvelgiant į atmesto apeliacinio skundo procentą, atsakovo naudai priteisiama 330 eurų. Ieškovė pirmosios instancijos teisme patyrė 100 eurų bylinėjimosi išlaidų, todėl patenkinus jos reikalavimą iš dalies, iš atsakovo priteisima 30 eurų jos naudai (CPK 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr.1R-77 „Dėl 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimo“).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nutarė:
ieškovės J. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 8 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Ieškovės J. B. ieškinį tenkinti iš dalies, o H. V. ieškinį atmesti.
Laikyti, kad H. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) darbo teisinius santykius tęsia pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 138 straipsnyje įtvirtintas verslo perdavimo nuostatas.
Nustatyti, kad ieškovės J. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir atsakovo UAB „Utenos duona“ (j. a. k. 183784734) darbo sutartis yra nutraukta nuo 2016 m. gegužės 31 d. pagal DK 129 straipsnio 2 dalį.
Priteisti iš atsakovo UAB „Utenos duona“ (j. a. k. 183784734) ieškovei J. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1443,02 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus keturiasdešimt tris Eur 2 ct) kompensaciją.
Priteisti iš ieškovės J. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 525 Eur (penkis šimtus dvidešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų atsakovo UAB „Utenos duona“ (j. a. k. 183784734) naudai.
Priteisti iš ieškovo H. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) 325 Eur (tris šimtus dvidešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų atsakovo UAB „Utenos duona“ (j. a. k. 183784734) naudai.
Priteisti iš atsakovo UAB „Utenos duona“ (j. a. k. 183784734) 30 Eur (trisdešimt eurų) ieškovės J. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) bylinėjimosi išlaidų naudai.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.