Kauno apygardos teismo sprendimas, 2A-506-510/2008

Teismas: Kauno apygardos teismas
Data: 2008-05-13
Bylos Nr.: 2A-506-510/2008
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Ramūnas Mitkus (pirm.), Jolita Cirulienė, Gražina Davidonienė
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Dzūkijos vandenys“
Trečiasis asmuo: Alytaus miesto savivaldybei, Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, Valstybinei kainų ir energetikos komisijai

Kategorijos

42.2pavadinimo nepavyko patikrinti
42.11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
121.15pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr.2A-506-510/2008

Pirmosios instancijos teismo teisėja D.Kvedaravičienė

Procesinio sprendimo kategorijos: 42.2; 42.11.2; 121.15

(s)KAUNO APYGARDOS TEISMASnutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. gegužės 13 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Ramūno Mitkaus, kolegijos teisėjų Jolitos Cirulienės ir Gražinos Davidonienės, sekretoriaujant Daivai Danylienei, dalyvaujant ieškovo atstovams D.Žepnickui ir advokatui D.Burduliui, atsakovo atstovams T.Valatkai ir advokatui L.Viliui, teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-64-292/2008 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Dzūkijos vandenys“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Litesko“ bei tretiesiems asmenims Alytaus miesto savivaldybei ir Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl sutarties pakeitimo ir pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ priešieškinį ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Dzūkijos vandenys“ bei tretiesiems asmenims Alytaus miesto savivaldybei bei Valstybinei kainų ir energetikos komisijai dėl sutarties pakeitimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas UAB „Dzūkijos vandenys“ prašė teismo (1t., b.l.1-4, 2t., b.l.67-69) pakeisti 2001 m. rugpjūčio 1 d. vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sutarties Nr. 531, pasirašytos tarp ieškovo UAB „Dzūkijos vandenys“ ir atsakovo UAB „Litesko“ filialo „Alytaus energija“, 4.2 punktą, nustatant, kad tiekiamo į karšto vandens ruošimo įrenginius (individualius šilumokaičius), iš kurių karštas vanduo tiekiamas daugiabučiams gyvenamiesiems namams, suvartoto šalto vandens kiekis nustatomas pagal įvadinių į karšto vandens ruošimo įrenginius (individualius šilumokaičius) šalto vandens skaitiklių rodmenis; priteisti ieškovui UAB „Dzūkijos vandenys“ iš atsakovo UAB „Litesko“ 100 Lt sumokėto žyminio mokesčio, taip pat išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Ieškovas nurodė, kad UAB „Dzūkijos vandenys“ su atsakovo filialu „Alytaus energija“ 2001 m. rugpjūčio 1 d. pasirašė vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sutartį Nr. 531 (toliau - vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sutartis), pagal kurią ieškovas įsipareigojo tiekti atsakovui geriamąją vandenį karšto vandens ruošimui, technologinio garo gamybai bei šildymo sistemų papildymui, priimti iš abonento ūkio ir lietaus nuotekas, o atsakovas – apmokėti tiekėjo pateiktas sąskaitas bei laikytis kitų sutarties sąlygų. Ši sutartis buvo pakeista 2002 m. gegužės 23 d., 2002 m. spalio 2 d., 2003 m. kovo 21 d. ir 2003 m. birželio 6 d. šalių pasirašytais papildomais susitarimais. Vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sutarties 4.2 punktas nustatė, kad tiekiamo į karšto vandens ruošimo įrenginius (individualius šilumokaičius), iš kurių karštas vanduo tiekiamas daugiabučiams gyvenamiesiems namams, suvartoto šalto vandens kiekis nustatomas pagal butuose įrengtų karšto vandens skaitiklių rodmenis. Ši sutarties sąlyga atsakovui nepagrįstai suteikė perdėtą pranašumą, kadangi ieškovui yra perkeliami karšto vandens tiekėjo nuostoliai.

2007 m. vasario 8 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. sausio 31 d. nutarimas Nr. 127, kuriuo patvirtintas Atsiskaitymo už patiektą geriamąjį vandenį ir suteiktas nuotekų tvarkymo paslaugas tvarkos aprašas. Vadovaujantis šio aprašo 5 punktu, karšto vandens tiekėjai, kurie perka iš vandens tiekėjo geriamąjį vandenį karštam vandeniui ruošti, atsiskaito su pastaruoju pagal geriamojo vandens apskaitos prietaiso, įrengto prieš karšto vandens ruošimo įrenginį, rodmenis. Aprašo 6 punkte įtvirtinama, kad vandens tiekėjo priimtų tvarkyti nuotekų kiekis nustatomas pagal šiame apraše nustatytais atvejais įrengtų nuotekų apskaitos prietaisų rodmenis. Tais atvejais, kai nuotekų apskaitos prietaisai neįrengti arba nors ir įrengti, tačiau pagal šio aprašo 8 punktą nenaudojami atsiskaityti, vandens tiekėjo priimtų tvarkyti nuotekų kiekis prilyginamas patiekto geriamojo vandens kiekiui. Vadovaujantis Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 23 straipsnio 3 dalimi ir paminėto aprašo 8 punktu, daugiabučiuose namuose ir kituose gyvenamuosiuose pastatuose nuotekų apskaitos prietaisai neįrengiami, o net ir įrengti jie atsiskaitymui nenaudojami. Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad vandens tiekėjo priimtų tvarkyti nuotekų kiekis, kai nėra nustatyta tvarka įrengtų nuotekų apskaitos prietaisų, prilyginamas patiekto vandens kiekiui. Taigi atsakovas kaip šilumos (karšto vandens) tiekėjas privalo atsiskaityti ieškovui, kaip vandens tiekėjui, už geriamąjį vandenį karštam vandeniui ruošti bei nuotekų tvarkymą pagal geriamojo vandens apskaitos prietaiso, įrengto prieš karšto vandens ruošimo įrenginį, rodmenis. Dėl to, atitinkamai turėtų būti pakeistas 2001 m. rugpjūčio 1 d. vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sutarties Nr. 531 4.2 punktas.

Be to, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2007 m. kovo 16 d. nutarimu Nr. 03-23 pakeitė Centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodikos, patvirtintos Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2003 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. 03-43, 108 punktą, kuriuo nustatė, kad karšto vandens apskaitos prietaisų butuose įrengimą, patikrą ir priežiūrą vykdo karšto vandens tiekėjas savo lėšomis, apmokėjimui už šias paslaugas taikydamas karšto vandens pardavimo kainą daugiabučio namo butui. Ši teisės norma įgalina atsakovą kaip šilumos (karšto vandens) tiekėją kreiptis į Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją su prašymu nustatyti ne tik karšto vandens kainą, bet ir karšto vandens pardavimo kainą, kas sudarytų jam sąlygas išvengti karšto vandens gamybos ir tiekimo nuostolių daugiabučiuose namuose. Tuo tarpu Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo metodika, patvirtinta Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimu Nr. 03-92, nenumato ieškovui kaip geriamojo vandens tiekėjui galimybės nei į geriamojo vandens kainą, nei į geriamojo vandens pardavimo kainą įtraukti karšto vandens apskaitos prietaisų butuose įrengimo, patikros ir priežiūros sąnaudų. Kadangi atsakovas yra atsakingas ir turi visas teises, įgalinančias atsakovą kontroliuoti karšto vandens gamybos ir tiekimo nuostolius bei juos įtraukti į karšto vandens pardavimo kainą, yra nesąžininga ir neprotinga, kad karšto vandens tiekimo nuostolius ir toliau dengtų ieškovas. Tai sudaro pagrindą sutarties pakeitimui (CK 6.223 str., 6.228 str.).

Ieškovas papildomai pateikė UAB „Litesko“ filialo „Alytaus energija“ 2007 m. vasario 21 d. pretenzijos Nr. 135-56 nuorašą, kuriuo atsakovas pripažino, jog jis teisėtai valdė daugiabučiuose namuose esančius individualius šilumokaičius, kurie yra prijungti prie daugiabučių namų vidaus karšto vandens tiekimo tinklų. Tai patvirtina, kad atsakovas su daugiabučių namų gyventojais yra sudaręs neterminuotas karšto vandens pirkimo - pardavimo sutartis (CK 1.71 str. 1 d., 6.384 str. 1 d.). Vykdydamas šias sutartis, jis į pagalbą pasitelkia ieškovą UAB „Dzūkijos vandenys“ (iš jo perka geriamąjį vandenį ir nuotekų tvarkymo paslaugas), pats likdamas prieš gyventojus atsakingas už tinkamą prievolės įvykdymą, t.y. karšto vandens patiekimą nuo individualaus šilumokaičio iki kiekvieno buto (CK 6.38 str. 4 d.).

Šalies argumentai

Atsakovas UAB „Litesko“ priešieškiniu prašė teismo (1t., b.l.182-186) UAB „Dzūkijos vandenys“ ir UAB „Litesko“ filialo „Alytaus energija“ 2001 m. rugpjūčio 1 d. Vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sutartį Nr. 531 (su 2002 m. gegužės 23 d., 2002 m. spalio 2 d., 2003 m. kovo 21 d. ir 2003 m. birželio 6 d. pakeitimais) pakeisti, pripažįstant šios sutarties 2.2.4, 3.3.11, 4.2, 5.3.2 punktus, 5.6 punkto 2 pastraipą ir 4 priedą netekusiais galios nuo teismo sprendimo priėmimo dienos, visas kitas sutarties nuostatas paliekant galioti; priteisti iš ieškovo atsakovo naudai šio patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas priešieškinį grindė šiomis aplinkybėmis. Pagal UAB „Dzūkijos vandenys“ ir UAB „Litesko“ filialo „Alytaus energija“ 2001 m. rugpjūčio 1 d. Vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sutartį Nr. 531 (su 2002 m. gegužės 23 d., 2002 m. spalio 2 d., 2003 m. kovo 21 d. ir 2003 m. birželio 6 d. pakeitimais; toliau - sutartis), geriamasis vanduo tiekiamas į konkrečius nurodytus atsakovo objektus (Alytaus rajoninė katilinė, termofikacinė siurblinė Nr. 1, Žuvinto g. 4, ir Alyčio katilinė, Pramonės g. 4; sutarties 2.2.1 punktas), o taip pat - į karšto vandens ruošimo įrenginius (sutarties 2.2.4 p.). Modernizuojant Alytaus miesto šilumos ūkį, atsisakant neefektyvaus karšto vandens ruošimo už daugiabučių namų ribų, dėl ko perduodant paruoštą karštą vandenį būdavo patiriami papildomi tiek šilumos energijos, tiek geriamojo vandens nuostoliai, tokie seno tipo centralizuoto vandens ruošimo įrenginiai (grupinės boilerinės) visame Alytaus mieste buvo likviduoti. Šiuo metu karštas vanduo yra ruošiamas kiekviename Alytaus miesto daugiabučiame gyvenamajame name esančių šilumos punktų karšto vandens ruošimo įrenginiuose (individualiuose šilumokaičiuose), t.y. šiuo metu sutarties 2.2.4 p. nurodyti „karšto vandens ruošimo įrenginiai“ jau reiškia nebe atsakovui priklausiusias grupines boilerines, tačiau kiekviename Alytaus miesto daugiabučiame gyvenamajame name esančius, įvairių ūkio subjektų, tame tarpe daugiabučių namų savininkų bendrijų, tiesiogiai daugiabučių namų savininkų, Alytaus m. savivaldybės, UAB „Alytaus šilumos tinklų“ ir kt., įrengtus individualius šilumokaičius.

Pagal 2004 m. kovo 4 d. Šilumos tiekimo licenciją, išduotą Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos, atsakovas vykdo šilumos tiekimo veiklą. Karšto vandens tiekimo veikla nėra licencijuojama ir tokios veiklos atsakovas nevykdo. Nuo 2003 m. liepos 1 d. pagal naujai įsigaliojusius teisės aktus (Šilumos ūkio įstatymas, Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės ir kt.) iš esmės pasikeitė tiek šilumos tiekimo, tiek karšto vandens tiekimo veiklų reglamentavimas. Be kita ko, pagal naujai įsigaliojusią teisinę bazę buvo įtvirtinta, jog esant geriamojo vandens tiekėjui ir šilumos tiekėjui, karšto vandens tiekėjo dalyvavimas užtikrinant gyventojų aprūpinimą karštu vandeniu nėra būtinas, o toks papildomas subjektas - karšto vandens ruošimo grandinėje atsiranda tik laisvu vartotojų pasirinkimu, po to karšto vandens tiekimo veikla norinčiam užsiimti subjektui atitinkamose valstybės institucijose suderinus ir pasitvirtinus kompleksinio produkto - karšto vandens kainas bei sudarius su gyventojais karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis. Nei viena šių aplinkybių nagrinėjamu atveju Alytuje neegzistuoja.

Ieškovo UAB „Dzūkijos vandenys“ su atsakovu UAB „Litesko“ 2001 m. rugpjūčio 1 d. sudarytos sutarties nuostatos, kurios susijusios su geriamojo vandens tiekimu į daugiabučių gyvenamųjų namų individualius šilumokaičius, nebėra suderinamos su šiuo metu galiojančių teisės aktų, reglamentuojančių atsakovo, kaip šilumos tiekėjo, veiklą bei statusą, nuostatomis, todėl yra keistinos. Vadovaudamasis CPK 143 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 3 punktu, 3 dalimi, atsakovas teikia šį priešieškinį dėl dalies sutarties nuostatų pripažinimo netekusiomis galios, kadangi ieškiniu taip pat yra siekiama susijusių tos pačios 2001 m. rugpjūčio 1 d. sutarties nuostatų pakeitimo.

Pagal sutartį ieškovo geriamasis vanduo tiekiamas į konkrečius nurodytus atsakovo objektus (katilines, siurblines ir kt.), kur naudojamas vienam pagrindiniam tikslui - šilumos šilumnešio - karšto termofikacinio vandens pavidalu gamybai. Ši pagaminta šilumos energija iš atsakovo katilinių centralizuotais šilumos perdavimo tinklais yra tiekiama į daugiabučius gyvenamuosius namus, jų šilumos punktus, vidaus sistemas, stovus ir bendrųjų patalpų / butų radiatorius. Šilumos tiekimas Alytaus miesto gyventojams atsakovo yra vykdomas pagal šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis, sudarytas pagal individualiai aptartas arba LR Ūkio ministro įsakymu patvirtintas standartines tokių sutarčių sąlygas. Už šį UAB „Litesko“ objektams patiektą vandenį ir už iš katilinių išleistų nuotekų tvarkymą (priėmimą/šalinimą) atsakovas pagal pateikiamas sąskaitas su ieškovu atsiskaito „kitiems vartotojams“ patvirtintais tarifais.

Be vandens tiekimo į atsakovo katilines, pagal 2001 m. rugpjūčio 1 d. sutarties 2.2.4 punktą, taip pat yra numatytas geriamojo vandens tiekimas į karšto vandens ruošimo įrenginius (po grupinių boilerinių likvidavimo tokiais įrenginiais yra daugiabučių gyvenamųjų namų individualūs šilumokaičiai). Šio į daugiabučius gyvenamuosius namus tiekiamo geriamojo vandens atsakovas UAB „Litesko“ savo šilumos gamybos bei tiekimo procese nenaudoja. Daugiabučių gyvenamųjų namų individualiuose šilumokaičiuose ieškovo vanduo iki higienos normomis nustatytos temperatūros yra pašildomas iki tų pačių šilumokaičių pristatyta atsakovo šilumos energija, o šį pašildomą vandenį faktiškai suvartoja, perka ir už jį ieškovui UAB „Dzūkijos vandenys“ per atsakovą atsiskaito gyventojai - buitiniai geriamojo vandens ir šilumos vartotojai. Atsakovas nėra nei karšto, nei šalto vandens tiekėjas. Atsakovas yra šilumos tiekėjas, tiekiantis gyventojams šilumą jų buitiniams poreikiams tenkinti - tiek jų butų ir bendrojo naudojimo patalpų šildymui, tiek ir gyventojams tiekiamo ieškovo geriamojo vandens pašildymui. Atsakovas nevykdo nei karšto vandens gamybos, nei karšto vandens pardavimo veiklos, pagal teisės aktus tam būtinos, nustatyta tvarka patvirtintos karšto vandens kainos(-ų) neturi. Pagal LR Ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 90 punktą, karšto vandens tiekėjas pastato buto ar kitų patalpų savininkui - buitiniam karšto vandens vartotojui pagal karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutartį tiekia (pristato ir parduoda) kompleksinį produktą - karštą vandenį: šilumą karštam vandeniui ruošti ir šaltą vandenį. Karšto vandens tiekėjas šilumą šaltam vandeniui sušildyti bei karšto vandens temperatūrai palaikyti perka iš šilumos tiekėjo, o šaltą vandenį karštam vandeniui ruošti - iš šalto vandens tiekėjo. Galutinių vartotojų pasirinkimu karšto vandens tiekimo veikla gali užsiimti bet kuris tam minimalios kompetencijos ir resursų turintis ūkio subjektas (be abejonės, ne tik atsakovas, bet ir pats ieškovas UAB „Dzūkijos vandenys“, daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo įmonės, eksploatavimo paslaugas teikiančios įmonės ir pan.). Yra pakankamai aiškiai preziumuojama, kad šilumos tiekėjas ir karšto vandens tiekėjas nesutampa viename asmenyje (Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 82, 94 punktai). Pažymėtina, kad karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis negali būti šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo dalimi (Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 92 p.). Nagrinėjamu atveju daugiabučių gyvenamųjų namų gyventojų apsisprendimu sąlygoto pirmiausia ekonominės logikos nesant nei karšto vandens tiekėjo, nei karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutarčių, tarp ieškovo (kaip geriamojo vandens tiekėjo), atsakovo (kaip šilumos tiekėjo) ir gyventojų (kaip buitinių vartotojų) susiklosčiusiems santykiams taikytinas Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 84 punktas, pagal kurį pastato buto ar kitų patalpų savininkas - buitinis karšto vandens vartotojas šaltą vandenį karštam vandeniui ruošti perka iš šalto vandens tiekėjo, o šilumą jam sušildyti iki teisės aktuose nustatytos karšto vandens temperatūros bei karšto vandens temperatūrai palaikyti perka iš šilumos tiekėjo pagal šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartį. Papildomų tarpininkų „karšto vandens tiekėjų“ dalyvavimas šiuose santykiuose ne tik neprivalomas (Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 77, 84 p.), bet ir negalimas, nes Alytaus vartotojai turėti karšto vandens tiekėją teisės aktų nustatyta tvarka nėra išreiškę jokio noro. Akivaizdu, kad daugiabučio namo bendrasavininkų nenoras pasirinkti ar iš viso turėti karšto vandens tiekėją (dar vieną tarpininką) yra susijęs su pakankamai objektyviomis aplinkybėmis - toks pasirinkimas ne tik juridiškai neprivalomas, bet buitiniam vartotojui (buto savininkams / gyventojams) neatneša jokios naudos ar garantijų, o tik papildomą finansinę naštą. Atsižvelgiant į pasikeitusių, nuo 2003 m. liepos 1 d. šilumos tiekimo veiklą naujai reguliuojančių teisės aktų reglamentavimą, papildomas subjektas „karšto vandens tiekėjas“ karšto vandens ruošimo grandinėje gali būti/atsirasti tik laisvu vartotojų pasirinkimų ir karšto vandens tiekimo veikla norinčiam užsiimti subjektui atitinkamose valstybės institucijose suderinus ir pasitvirtinus kompleksinio produkto - karšto vandens kainas bei sudarius su gyventojais karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis. Nei viena iš šių aplinkybių nagrinėjamu atveju ne tik Alytuje, bet ir daugumoje kitų Lietuvos miestų neegzistuoja.

Kadangi šilumos tiekėjas UAB „Litesko“ nėra karšto vandens tiekėju ir juo niekuomet nebuvo, 2001 m. rugpjūčio 1 d. sutartyje reguliuotas geriamojo vandens tiekimas į daugiabučių namų individualius šilumokaičius (tolesniam jo pašildymui) ateityje gali ir privalo būti reglamentuojamas tiesioginėse sutartyse tarp vandens tiekėjo UAB „Dzūkijos vandenys“ ir buitinių vartotojų. Minėto geriamo vandens tiekimą/gyventojų atsiskaitymą ieškovas privalo vykdyti/administruoti tiesiogiai, tame tarpe gyventojams pateikiant sąskaitas už visą pristatytą geriamąjį vandenį (tiek pašildytą, tiek šaltą). Dėl jo tiekiamo vandens pirkimo-pardavimo ieškovas su daugiabučių namų gyventojais jau seniai turi sudaręs rašytines sutartis, be to, pagal CK 1.39 straipsnio 1 dalį, 6.384 straipsnio 1 dalį, 6.391 straipsnį, su fiziniais asmenimis-buitiniais vartotojais tokios sutartys yra laikomos sudarytos konkliudentiniais veiksmais nuo vartotojo įrenginių prijungimo prie UAB „Dzūkijos vandenys“ tiekimo tinklų. Tiek iki, tiek ir nuo sutarties sudarymo būtent Alytaus daugiabučių namų butų gyventojai faktiškai perka, suvartoja ir atsiskaito už į jų namuose esančius individualius šilumokaičius UAB „Dzūkijos vandenys“ tiekiamą geriamąjį vandenį. Be to pažymėtina, kad ir iš šio vandens susidarančias nuotekas UAB „Dzūkijos vandenys“ priima ne iš atsakovo, bet iš daugiabučių namų butų gyventojų.

Dėl aukščiau išdėstyto darytina išvada, jog daugiabučių gyvenamųjų namų gyventojams nenusprendus nei dėl karšto vandens tiekėjo būtinumo bei pasirinkimo, nei dėl su tuo susijusių papildomų išlaidų (mokėjimų), visos tos paslaugos, kurias atsakovas-šilumos tiekėjas UAB „Litesko“ pagal dalį sutarties nuostatų šiuo metu yra priverstas teikti ieškovui, t.y. paslaugos, susijusios su gyventojų atsiskaitymu už ieškovo geriamąjį vandenį, suvartojamą jų asmeninėms, šeimos, namų ūkio reikmėms, neatlygintinų įmokų surinkimu bei perdavimu ieškovui, su šilumos tiekimo veiklą ir šilumos tiekėjo statusą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis yra nesuderinamos, o taip pat visiškai nepagrįstos ir nenaudingos ekonomiškai, todėl šių tarpininkavimo paslaugų atsakovas ieškovui UAB „Dzūkijos vandenys“ toliau teikti nebegali. Pagal galiojančius teisės aktus bet kokias jam reikalingos informacijos, mokėtinų sumų surinkimo ir pan. funkcijas turėtų atlikti pats geriamojo vandens pardavėjas UAB „Dzūkijos vandenys“, platesne apimtimi bendraudamas su savo galutiniais vartotojais arba sutartiniu pagrindu dalį tokių administracinio pobūdžio darbų galimai pavesdamas tretiesiems asmenims (pvz.: daugiabučių namų savininkų bendrijoms, bendrosios nuosavybės administratoriams ir pan.).

Po 2003 m. liepos 1 d. UAB „Dzūkijos vandenys“ ir UAB „Litesko“ filialo „Alytaus energija“ 2001 m. rugpjūčio 1 d. sutarties, kaip sudarytos tarp geriamojo vandens tiekėjo ir šilumos tiekėjo, nuostatos, reglamentuojančios geriamojo vandens tiekimą į karšto vandens ruošimo įrenginius, prieštarauja minėtiems Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 84, 90, 91, 94 punktams, o jų pasėkoje susiklostę faktiniai neatlygintino tarpininkavimo (tarp gyventojų ir geriamojo vandens tiekėjo) santykiai yra nepagrįsti ir visiškai nenaudingi atsakovui, nesuderinami su sąžiningumo bei protingais sąžiningos verslo praktikos reikalavimais, kaip to reikalauja CK 6.228 straipsnio 2 dalis. Todėl sutartis yra keistina. Vadovaudamasis sutarties 8.1 punktu ir CK 6.223 straipsnio 1 ir 3 dalimis, atsakovas 2006 m. gruodžio 29 d. raštu Dėl Vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sutarties Nr. 531 pakeitimo (pridedamas) ieškovui siūlė sutartį atitinkamai pakeisti, tačiau UAB „Dzūkijos vandenys“ savo 2007 m. sausio 5 d. raštu keisti sutartį atsisakė.

Žemesnės instancijos teismas

Alytaus rajono apylinkės teismas 2008 m. sausio 18 d. sprendimu (3t., b.l.71-81) ieškinį tenkino visiškai: pakeitė 2001 m. rugpjūčio 1 d. Vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sutarties Nr. 531, pasirašytos tarp ieškovo UAB „Dzūkijos vandenys“ ir atsakovo UAB „Litesko“ filialo „Alytaus energija“, 4.2 punktą, nustatant, kad tiekiamo į karšto vandens ruošimo įrenginius (individualius šilumokaičius), iš kurių karštas vanduo tiekiamas daugiabučiams gyvenamiesiems namams, suvartoto šalto vandens kiekis nustatomas pagal įvadinių į karšto vandens ruošimo įrenginius (individualius šilumokaičius) šalto vandens skaitiklių rodmenis. Tuo tarpu priešieškinį teismas atmetė. Priteisė iš UAB „Litesko“ UAB „Dzūkijos vandenys“ 100 Lt žyminį mokestį bei 59,40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

Teismas nurodė, jog CK 6.223 straipsnio 2 dalis numato, kad vienos iš sutarties šalių reikalavimu sutartis gali būti pakeista teismo sprendimu, jeigu: kita sutarties šalis iš esmės pažeidė sutartį; kitais sutarties ar įstatymų nustatytais atvejais. Ieškovas teismo prašė pakeisti sutarties sąlygą remdamasis CK 6.228 straipsniu, t. y. kad sutarties sudarymo metu ši sąlyga nepagrįstai suteikė atsakovui perdėtą pranašumą, nes atsiskaitant už patiektą geriamą vandenį pagal tokią sutarties sąlygą, ieškovas patiria nuostolius, kurie atsiranda tarp įvadinio skaitiklio prieš šilumos ruošimo įrenginius ir daugiabučio namo butų karšto vandens skaitiklių, karšto vandens vartotojams nedeklaruojant suvartoto karšto vandens kiekio. Šiuos nuostolius ieškovas dengia iš savo likutinio pelno, nes Valstybinė kainų ir energetikos komisija, tvirtinanti šalto vandens kainą, neleidžia šių nuostolių įskaičiuoti į šalto vandens kainą. Pagal šį CK straipsnį leidžiama atsisakyti tam tikros sutarties sąlygos, jeigu ji lemia didžiulį šalių prievolių neatitikimą – viena šalis kitos sąskaita įgyja neproporcingai didelį pranašumą, gauna neproporcingai didelę, palyginti su jos prievolėmis, naudą, o kita šalis negauna nieko arba jos gaunama nauda yra neproporcingai maža, atsižvelgiant į jos prievoles. Teismas pažymėjo, kad akivaizdus šalių tarpusavio prievolių neatitikimas turi būti sudarant sutartį. Tačiau jeigu toks neatitikimas atsiranda dėl sudarius sutartį pasikeitusių aplinkybių, taikomas ne CK 6.228 straipsnis, o CK 6.204 straipsnis. Aplinkybės, kurios daro sutarties sąlygos vykdymą ieškovui labai sudėtingą, turi atsirasti arba tapti žinomos sutartį vykdančiai šaliai jau sudarius sutartį. Teismas konstatavo, jog sudarydamas sutartį ieškovas negalėjo protingai numatyti, kad tokios aplinkybės gali atsirasti, nes 2001 m. rugpjūčio 1 d. šalims sudarius sutartį, tuo pačiu metu buvo pasirašyta ir UAB „Litesko“ sutartis su Alytaus miesto savivaldybės taryba dėl Alytaus miesto šilumos ūkio modernizavimo ir renovavimo (1t., b.l.104-112), pagal kurią atsakovas įsipareigojo nustatyta tvarka ir sąlygomis investuoti į Alytaus miesto šilumos ūkį, atlikti šio ūkio techninį modernizavimą ir renovavimą bei tiekti šio ūkio aptarnaujamiems klientams šiluminę energiją, vykdyti namų vidaus šildymo bei karšto vandens sistemų eksploataciją. Be to, šilumos ūkį reguliuojančių įstatymų ir poįstatyminių aktų paketas, kuris įvirtino konkurencijos principą tiekiant karštą vandenį, įsigaliojo 2003 metais. Sutarties sudarymo metu negaliojo 2007 m. Geriamojo vandens ir nuotekų šalinimo įstatymas. Šių aplinkybių atsiradimas nepriklausė nuo ieškovo valios. Teismas pažymėjo, kad sutarties šalys šiuos nurodytus CK 6.204 straipsnio 2 dalyje bendro pobūdžio kriterijus detalizavo tarp šalių sudarytos sutarties 8.2 punkte, nurodydamos, jog sutartis gali būti nutraukta, pasikeitus įstatymams ar kitiems teisės norminiams aktams, darantiems negalimą šios sutarties vykdymą. Teismas pripažino, jog šis punktas apima ir sutarties sąlygų pakeitimą. Sutarties šalys nenurodė sutartyje konkrečių aplinkybių, kurias jos susitaria laikyti nenugalima jėga force majeure, nors sutarčių praktikoje valstybės veiksmai taip pat laikomi fore majeure.

Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad ji nėra karšto vandens tiekėja, o pakeitus sutarties sąlygą, kaip to prašo ieškovas, jis prieš karšto vandens naudotojų valią taptų karšto vandens tiekėju, o tai pažeistų karšto vandens vartotojų interesus. Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2006 m. vasario 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3k-3-119/2006 UAB „Vilniaus vandenys“ v. UAB „Švenčionių energija“ (Teismų praktika Nr. 25) suformavo teismų praktiką dėl karšto vandens tiekėjo, nurodydamas, jog siekiant užtikrinti LR šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą patikimo ir kokybiško šilumos tiekimo vartotojams tikslo įgyvendinimą, tuo atveju, kai nėra sąlygų realizuoti LR šilumos ūkio įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas ir sudaryti vartotojams galimybę pasirinkti karšto vandens tiekėją, įstatymas, nors ir netiesiogiai, įpareigoja šilumos tiekėją tiekti vartotojams ne tik šilumą, bet ir karštą vandenį.

Teismas nurodė, kad atsakovui prijungus šiluminius tinklus prie daugiabučių namų karšto vandens įrenginių, tarp atsakovo ir butų savininkų susiklostė neterminuoti sutartiniai karšto vandens pirkimo-pardavimo santykiai (CK 1.71 str. 1 d. 6.384 str. 1 d.). Nors atsakovas teigia, kad negalima remtis aukščiau nurodyta AT nutartimi, nes šioje byloje yra kitos faktinės aplinkybės, tačiau ir šioje byloje buvo svarbu ar šilumos tiekėjas vykdė grupinių boilerinių panaikinimą ir vietinių boilerinių įrengimą. Atsakovas neginčija ir byloje įrodyta (1t., b.l.140-172), kad grupines boilerines Alytaus mieste panaikino pats atsakovas, t. y. karšto vandens rengimo vietą savo veiksmais perkėlė iš grupinių boilerinių į vietinius šilumokaičius. Kaip ir AT byloje, taip ir šioje byloje nustatyta, kad nėra kitų juridinių asmenų, kurie tiektų karštą vandenį vartotojams. Pažymėtina, kad ir bylos nagrinėjimo metu 1998 m. įsigaliojęs LR šilumos ūkio įstatymas (jo 15 str.), nustatė, kad kol vartotojai pasirenka karšto vandens tiekėją arba kitą apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, taikomas esamas aprūpinimo karštu vandeniu būdas, o karšto vandens apskaitos prietaisus daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose įrengia ir prižiūri bei jų patikrą atlieka esamas tiekėjas, jeigu iki šio įstatymo sudarytose karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose sutartyse nenumatyta kitaip. Tokiu būdu, pagal AT suformuotą praktiką, Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos išvadą (3t., b.l.1-7), ir įsigaliojus naujam Šilumos ūkio įstatymui, atsakovas ir toliau liko dėl jau nurodytų aplinkybių karšto vandens tiekėja.

Be to, sutarties sudarymo momentu, atsakovas pats prisiėmė, kaip jis teigia, perteklinius įsipareigojimus. Šilumos ūkį reglamentuojančių teisės aktų pasikeitimas 2003 m. jos, kaip šilumos ir karšto vandens tiekėjo statuso dėl aukščiau nurodytų aplinkybių, nepakeitė. Priešingai, prašydamas panaikinti sutarties punktus, reglamentuojančius karšto vandens tiekimą į daugiabučius namus, atsakovas siekia atsisakyti karšto vandens tiekėjo į daugiabučius namus statuso, kas sukeltų neigiamas pasekmes karšto vandens vartotojams. Todėl priešieškinis, atsakovui neįrodžius faktinių ir teisinių aplinkybių dėl kurių gali būti naikinamos sutarties sąlygos, reglamentuojančios karšto vandens tiekimą į daugiabučius namus, atmestinas.

Šalies argumentai

Atsakovas UAB „Litesko“ apeliaciniu skundu teismo prašo (3t., b.l.121-130) panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą UAB „Dzūkijos vandenys“ ieškinį atmesti ir tenkinti UAB „Litesko“ priešieškinį; priteisti iš ieškovo UAB „Dzūkijos vandenys“ bylinėjimosi išlaidas atsakovo naudai.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais motyvais. Alytaus rajono apylinkės teismas nepagrįstai atmetė atsakovo argumentus, kad jis nėra karšto vandens tiekėjas, o pakeitus sutarties sąlygą, kaip to prašė ieškovas, atsakovas prieš karšto vandens naudotojų valią taptų karšto vandens tiekėju, o tai pažeistų galiojančių teisės aktų (Šilumos ūkio įstatymas, Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas, Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės ir kt.) įtvirtintus ir ginamus karšto vandens vartotojų interesus. Pagal istoriškai dar iki šių teisės aktų priėmimo susiklosčiusią situaciją Alytaus miesto daugiabučių namų gyventojai savo reikmėms perka visą geriamąjį vandenį (tiek iki butų tiekiamą šaltą, tiek ir tiekimo eigoje pašildomą). Pagal Geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo įstatymo 23 straipsnio 1 dalį atsiskaityti už geriamąjį vandenį ir suteiktas nuotekų tvarkymo paslaugas tiekimo-vartojimo riba yra kiekvienas butas ar kita patalpa, t.y. gyventojai geriamąjį vandeni perka butuose, o ne namo įvade. Kaip išimtis iš taisyklės, geriamasis vanduo daugiabučio namo įvade gali būti perkamas tik dviem konkrečiais atvejais: jei taip nusprendžia visi daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai, sudarydami rašytinį susitarimą bei numatydami tokią sąlygą sutartyse su vandens tiekėju (Geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo įstatymo 23 str. 1 d.), arba jei daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai nusprendžia pasirinkti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą per papildomą tarpininką „karšto vandens tiekėją“. Kaip ir Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir daugelio kitų Lietuvos miestų, taip ir Alytaus miesto atveju, nei vienos iš nurodytų dviejų situacijų neegzistuoja, kadangi gyventojai karštu vandeniu apsirūpina paprasčiausiu ir ekonomiškiausiu būdu: šilumą karštam vandeniui ruošti perka iš šilumos tiekėjo, o geriamąjį vandeni karštam vandeniui ruošti perka iš geriamojo vandens tiekėjo (Šilumos ūkio įstatymo 2 str. 2 dalis, 3 str. 3 dalis, Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 77, 82, 84, 92, 94 punktai). Alytaus miesto daugiabučių namų gyventojai už geriamąjį vandenį visada atsiskaitydavo ir iki šiol atsiskaito ne pagal namo įvadinį, tačiau pagal butų skaitiklius; jie niekada nepageidavo, kad karštu vandeniu juos aprūpintų karšto vandens tiekėjas; niekada nesutiko mokėti ir nemoka karšto vandens kainos (kuri, ją nustatant Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje, yra didesnė, nei vien geriamojo vandens ir jam pašildyti reikalingos šilumos kainų suma).

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad UAB „Litesko“ yra šilumos, o ne karšto vandens tiekėjas, tiekiantis gyventojams tik šilumą ieškovo tiekiamam geriamajam vandeniui pašildyti; kad jis karšto vandens gamybos ir pardavimo veiklos nevykdo; kad UAB „Litesko“ nėra vartotojų pasirinktas karšto vandens tiekėju; kad Alytaus miestui nėra teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintos karšto vandens kainos ir todėl atsakovas negali ir neturi prisiimti atsakomybės už ieškovo nurodomus geriamojo vandens nuostolius, atsirandančius tarp daugiabučių namų įvadinio skaitiklio ir daugiabučių namų butuose įrengtų geriamojo (ir šalto, ir karšto) vandens skaitiklių.

Karšto vandens tiekimo daugiabučiuose namuose organizavimą nuo 2008 m. sausio 1 d. reglamentuoja šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalis numato, kad vartotojai daugiabučiuose namuose gali CK 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka pasirinkti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą arba karšto vandens tiekėją ir sudaryti su juo karšto vandens pirkimo-pardavimo sutartį. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, kol vartotojai pasirenka karšto vandens tiekėją arba kitą apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, taikomas esamas apsirūpinimo karštu vandeniu būdas, t. y. šiuo atveju vartotojas atskirai perka geriamąjį vandenį iš vandens tiekėjo ir šilumą jam pašildyti iš šilumos tiekėjo, o karšto vandens tiekėjo bei karšto vandens, kaip kompleksinio produkto, tiekimo šiuo atveju nėra ir neturi būti (Šilumos ūkio įstatymo 2 str. 2, 9, 10 d.). Taikant Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalį vartotojų atžvilgiu iš kelių galimų apsirūpinimo karštu vandeniu būdų niekaip negali būti preziumuojamas sudėtingesnis ir brangesnis apsirūpinimo karštu vandeniu būdas. Pažymėtina, kad analogiškos tai patvirtinančios nuostatos buvo ir yra įtvirtintos nuo 2003 m. liepos 1 d. galiojančiose Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse, patvirtintose Ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258, taip pat ir ankstesnės redakcijos (nuo 2003 m. liepos 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d.) Šilumos ūkio įstatyme, kurio 3 straipsnio 3 dalis aiškiai įtvirtino skatintiną konkurenciją karšto vandens ruošimo ir tiekimo santykiuose vartotojams ne tik pasirenkant karšto vandens tiekėją, tačiau ir žymiai platesne prasme - vartotojams pasirenkant apsirūpinimo karštu vandeniu būdą apskritai. Nuo pat savo veiklos Alytaus mieste pradžios (2001 m. rugpjūčio mėn.) atsakovas vartotojams teikia sąskaitas, atskirai jose nurodydamas sumas už karšto vandens ruošimui panaudotą atsakovo šilumos kiekį ir už ieškovo geriamąjį šaltą vandenį, kuris buvo pašildytas iki nustatytos temperatūros. Sumas, surinktas iš gyventojų už ieškovo geriamąjį šaltą vandenį, atsakovas perduoda ieškovui, t.y. dar 2001 m. sudarytos Vandens tiekimo sutarties Nr. 531 pagrindu susiklostę ieškovo ir atsakovo faktiniai santykiai dėl geriamojo vandens tiekimo į daugiabučius namus yra kvalifikuotini ne kaip tokio vandens pirkimas, tačiau tik kaip neatlygintinis gyventojų įmokų už ieškovo į butus tiekimą geriamąjį vandenį surinkimas bei perdavimas. Tiek iki 2003 m. liepos 1 d., tiek ir galiojant Šilumos ūkio įstatymui savo elgesiu atsakovas realizavo ir realizuoja Šilumos ūkio įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintas nuostatas dėl konkurencijos šilumos ūkyje ir galimybės vartotojams pasirinkti ekonomiškiausia apsirūpinimo karštu vandeniu būdą. Pažymėtina, kad vartotojai tokias atsakovo pateikiamas sąskaitas apmoka be jokių pretenzijų dėl to, kad iš gyventojų nėra renkama ir sąskaitose nėra nurodoma jokia karšto vandens pardavimo kaina, taip pat kad sąskaitose nurodoma ne karšto vandens kaina, bet konkrečios jų mokėtinos sumos dedamosios - ieškovo geriamojo šalto vandens ir jam pašildyti sunaudoto atsakovo šilumos kiekio kainos. Tokiu būdu vartotojai savo konkliudentiniais veiksmais yra akceptavę būtent tokį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, kuris pagal Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalį yra taikomas, kol vartotojai nėra pasirinkę kitokio apsirūpinimo būdo. Tiek Lietuvos Respublikos Seimas, tiek įstatymą pasirašęs Lietuvos Respublikos Prezidentas atsisakė naujajame Šilumos ūkio įstatyme įtvirtinti nuostatą, kad „kol vartotojai pasirenka karšto vandens tiekėją, karštą vandenį vartotojams tiekia, karšto vandens apskaitos prietaisus daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose įrengia, prižiūri ir jų patikrą atlieka šilumos tiekėjas, jeigu iki šio įstatymo įsigaliojimo sudarytose karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose sutartyse nenumatyta kitaip“ (Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo statymo projektas XP-804(3), nurodytas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2007 m. gruodžio 3 d. rašte Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijai „Dėl Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo“). Tai rodo, kad įstatymų leidėjas, nepriimdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės siūlytos įstatymo projekto formuluotės, kuri „automatiškai“ šilumos tiekėjui priskirtų karšto vandens tiekėjo funkcijas, konkrečiai išreiškė valią, kad karšto vandens tiekimas tarpininkaujant karšto vandens tiekėjui yra tik vienas iš vartotojo nuožiūra pasirinktinų karšto vandens tiekimo būdų, o karšto vandens tiekėjas niekaip nėra privalomas ar savaime egzistuojantis subjektas (priešingai, nei aiškino Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. vasario 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2006). Kadangi naujuoju įstatymu teisės aktų leidėjas šioje dalyje teisinio reguliavimo iš esmės nepakeitė, o tik patikslino ir paaiškino sąvokas ir jų taikymo tvarką bei sąlygas, darytina išvada, kad ankstesnės redakcijos Šilumos ūkio įstatymas (3 straipsnio 3 dalis) taip pat negalėjo „netiesiogiai įpareigoti šilumos tiekėją būti ir karšto vandens tiekėju“. Dar daugiau, faktinės civilinėje bylos Nr. 3K-3-119/2006 aplinkybės iš esmės skiriasi nuo Alytaus mieste esančios situacijos. Todėl Alytaus rajono apylinkės teismui priimant 2008 m. sausio 18 d. sprendimą rėmimasis nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi yra visiškai nepagrįstas.

Galiojančios Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės (toliau taip pat - taisyklės), kurios yra privalomos šilumos tiekėjams, karšto vandens tiekėjams, šilumos vartotojams, karšto vandens vartotojams, pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojams ir kitiems subjektams, tam pačiam subjektui leidžia būti ir šilumos, ir karšto vandens tiekėju, tačiau nustato, kad šilumos tiekėjas yra kartu ir karšto vandens tiekėjas tik tuo atveju, jeigu tai numato visų pastato butų ir kitų patalpų savininkų - buitinių šilumos ir (ar) karšto vandens vartotojų prašymu sudaryta karšto vandens vartojimo pirkimo - pardavimo sutartis (taisyklių 94 p.). Daugiabučio namo bendrasavininkiams CK 4.75, 4.85 straipsniuose nustatyta tvarka (naujosios Šilumos ūkio įstatymo redakcijos 15 str. 1 d.) neišreiškus savo apsisprendimo ir nepasirinkus karšto vandens tiekėjo, nei karšto vandens tiekėjo dalyvavimas šalto vandens tiekimo bei šilumos energijos šalto vandens pašildymui pardavimo santykiuose, nei karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutartys nėra privalomi (taisyklių 77, 84 punktai). Tuo atveju, jei šilumos tiekėjas ir karšto vandens tiekėjas yra tas pats juridinis asmuo (sutampa), pagal Šilumos tiekimo ir vartojimo taisykles, šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis su pastato buto ar kitų patalpų savininku - buitiniu šilumos vartotoju ir karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis šiuo buitiniu vartotoju sudaromos atskirai (taisyklių 92 p.). Daugiabučių namų gyventojai, kuriems atsakovas tiekia šilumą, jo nėra pasirinkę karšto vandens tiekėju, su gyventojais taisyklių imperatyvius reikalavimus atitinkančios karšto vandens pirkimo-pardavimo sutartys nesudarytos, gyventojai nėra atsisakę teisės aktais jiems suteikiamos teisės laisvai pasirinkti karšto vandens tiekėją arba savo nuožiūra pirkti šaltą vandenį karštam vandeniui ruošti iš šalto vandens tiekėjo, o šilumą jam sušildyti - iš šilumos tiekėjo. Tokios teisės gyventojams teikimas užtikrina karšto vandens ūkio konkurenciją, kaip to reikalauja Šilumos ūkio įstatymas, būtent, kad vartotojai savo nuožiūra pasirenka karšto vandens tiekėją ar apsirūpinimo karštu vandeniu būdą; savivaldybės skatina konkurenciją karšto vandens ūkyje (Šilumos ūkio įstatymo 3 str. 3 d.) ir iki aiškios vartotojų valios reiškimo teisės aktų nustatyta tvarka negali būti preziumuojamas vartotojams brangesnio bei sudėtingesnio apsirūpinimo karštu vandeniu būdo (karšto vandens tiekėjo) buvimas, t.y. tokio būdo primetimas prieš vartotojų valią grubiai pažeistų Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnyje nurodytus tikslus, vartotojų teises ir teisėtus interesus. Tarp gyventojų-šilumos vartotojų ir UAB „Litesko“ šiuo metu yra sudarytos tik šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartys. Su tų daugiabučių namų gyventojais, kurie yra pasirinkę šilumos paskirstymo (išdalijimo) metodus (taisyklių 59 p.), sudaromos naujo pavyzdžio šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartys pagal individualiai aptartas sąlygas. Kitais atvejais galioja iki pasikeitusio reglamentavimo šilumos ūkio sektoriuje (nuo 2003 m. liepos 1 d.) sudarytos sutartys, kiek jos neprieštarauja imperatyvioms galiojančių teisės aktų nuostatoms. Atitinkamiems neaptartiems santykiams reguliuoti yra taikomos Šilumos pirkimo - pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinės sąlygos, patvirtintos Ūkio ministro 2003 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 4-289. Tuo tarpu karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutarčių tarp gyventojų ir atsakovo nėra sudaroma nei, pagal individualiai aptartas (Taisyklių 76 punktas), nei standartines sąlygas. Pagal standartines sąlygas karšto vandens vartojimo pirkimo - pardavimo sutartis būtų laikoma sudaryta nuo pastato karšto vandens įrenginių prijungimo prie karšto vandens tiekėjo įrenginių datos (Sąlygų 20 p.), o karšto vandens tiekėju UAB „Litesko“ nėra ir niekuomet nebuvo. Tai, kad įvairiems asmenims priklausantys daugiabučių namų karšto vandens ruošimo įrenginiai yra prijungti prie daugiabučių namų vartotojų vidaus karšto vandens tiekimo sistemų, nėra ir negali būti kriterijumi nustatant, ar konkrečiu atveju egzistuoja karšto vandens tiekėjas ir savo ruožtu - ar yra sudaryta karšto vandens pirkimo-pardavimo sutartis. Kad tokios sutartys yra nesudarytos, jei vartotojai neišreiškė valios dėl karšto vandens tiekėjo buvimo, aiškiai nurodoma ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2007 m. gruodžio 3 d. rašte Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijai „Dėl Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo“. Alytaus miesto daugiabučių namų gyventojai (kaip šilumos vartotojai) reguliariai gauna ir akceptuoja bei apmoka atsakovo sąskaitas, kuriose nėra nurodyta jokia karšto vandens kaina, o tik ieškovo šalto vandens, tiekiamo vartotojui iš ieškovo tinklų kaina, ir atsakovo šilumos kaina jam pašildyti. Be to, per penkerius metus (nuo Šilumos ūkio įsigaliojimo) iš vartotojų pusės jokia forma nėra pareikšta pageidavimo turėti karšto vandens tiekėją ar sutikimo mokėti karšto vandens kainą, į kurią be geriamojo vandens ir šilumos sudedamųjų dalių kainos būtų privalomai įtraukti individualių šilumokaičių nusidėvėjimo/ amortizaciniai atskaitymai, karšto vandens tiekėjo veiklos sąnaudos, normatyvinio pelno poreikis ir t.t.

Atsakovo nuomone, teismas bylos nagrinėjimo metu grubiai pažeidė CPK tvirtintus šalių lygiateisiškumo, teismo nešališkumo principus. Teismas gali pakeisti teisinį pagrindą, jei nustato, kad faktinis reikalavimo pagrindas atitinka kitą teisės normą, o ne tą, kuria remiasi ginčo šalis. Tačiau teismo nešališkumo principas draudžia teismui už ginčo šalį pasirūpinti faktines aplinkybes patvirtinančiais duomenimis. Būtent taip ir pasielgė šioje byloje teismas, nes, nesant ieškovo apsisprendimo dėl tokio faktinio pagrindo įrodinėjimo grindžiant savo reikalavimus, pats iškėlė klausimą dėl nuostolių patyrimo. CK 6.204 straipsnio 1 dalis nustato tvarką, pagal kurią turi būti vykdoma sutartis, jeigu įvykdyti sutartį vienai šaliai tampa sudėtingiau negu kitai šaliai. Sutarties vykdymo suvaržymu laikomos aplinkybes, kurios iš esmės pakeičia sutartinių prievolių pusiausvyrą, t.y. arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas, jeigu: tos aplinkybės atsiranda arba nukentėjusiai šaliai tampa žinomos po sutarties sudarymo; tų aplinkybių nukentėjusi šalis sutarties sudarymo metu negalėjo protingai numatyti; tų aplinkybių nukentėjusi šalis negali kontroliuoti; nukentėjusi šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos (CK 6.204 str. 2 dalis). Alytaus rajono apylinkės teismas visų šių kriterijų neišnagrinėjo ir nenustatė, todėl nepagrįstai padarė išvadą, kad tarp šalių sudaryta sutartis gali būti keičiama pasikeitus aplinkybėms pagal CK 6.204 straipsnį. Neturėdamas jokių konkrečių įrodymų dėl ieškovo tariamai patiriamų nuostolių ir jų dydžio, Alytaus rajono apylinkės teismas pasirėmė vien ieškovo atstovo T.Valatkos 2008 m. sausio 4 d. posėdyje išsakytais teiginiais apie ieškovo bendrovės 2003 - 2006 m. patirtų nuostolių sumas. Skundžiamą sprendimą teismas priėmė ne tik neišreikalavęs į bylą iš ieškovo jokių objektyvių duomenų, pagal kuriuos būtų galima įvertinti, ar minėtos ieškovo nurodomos sumos yra pagrįstos ir ar apskritai tai yra nuostoliai, bet net pats nesusipažinęs su tokiais duomenimis, taigi ir negalėdamas jų betarpiškai ištirti ir įvertinti, kaip to reikalaujama pagal CPK nuostatas. Tokiu elgesiu teismas nesudarė jokių galimybių atsakovui ir kitiems bylos dalyviams reaguoti į ieškovo teiginius juos paneigiant įstatyme numatytomis procesinėmis priemonėmis – pateikiant šiuos teiginius paneigiančius duomenis, todėl tokiais veiksmais buvo pažeistas ginčo šalių rungimosi proceso metu principas ir atsakovo procesinės teisės. Be to, pagal CK 6.204 straipsnio 2 dalies formuluotę, minėtas sutarties šalių pusiausvyros pažeidimas turi būti esminis, t.y. ieškovui sutarties vykdymo kaina turėjo padidėti iš esmės, tačiau teismas nesiaiškino ir nevertino, ar ieškovo, kaip teigiama, patiriamų netekimų sumos (jei jos apskritai patiriamos ir gali būti pripažįstamos nuostoliais visa apimtimi) yra tokios didelės, kad gali sudaryti esminę visos pagal sutartį ieškovo gaunamos naudos dalį. Atsakovas nurodo, kad ieškovui, kaip profesionaliam ir ilgą veiklos patirtį turinčiam vandens tiekėjui, 2001 m. rugpjūčio 1 d. sutarties su atsakovui sudarymo metu negalėjo būti nežinomos Vandentvarkos ūkio naudojimo taisyklių nuostatos, kurias ieškovas dabar nurodo kaip jam nepalankias. Analogiškai su atsakovu sudarytai 2001 m. rugpjūčio 1 d. Vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sutarčiai Nr. 531, ir pagal ankstesnę 1999 m. birželio 25 d. vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sutartį Nr. 16, ieškovo buvusią sudarytą su SPAB „Alytaus šilumos tinklai“, už daugiabučių namų gyventojų reikmėms patiektą geriamąjį vandenį su ieškovu buvo atsiskaitoma ne pagal namo įvadinio skaitiklio, tačiau pagal gyventojų butuose apskaičiuotą vandens kiekį. Ieškovas bylos nagrinėjimo metu žodžiu nurodė, kad dar iki ginčijamos sutarties sudarymo dėl atsiskaitymo už vandenį pagal butuose įrengtus skaitiklius patirtų nuostolių jam nebuvo leidžiama įtraukti į apskaičiuojamą geriamojo vandens kainą, o tai reiškia, kad ši aplinkybė dėl nuostolių nekompensavimo jam tapo žinoma ne po Sutarties sudarymo, bet iki to.

Ieškovas neginčijo tuometinės Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos Vandens skyriaus pareigūnų nuomonės (dėl galimybės geriamojo vandens kainą įskaičiuoti ieškovo pagal įstatymą iki butuose esančios tiekimo-vartojimo ribos tiekiamo geriamojo vandens nuostolius) ir neskundė nei Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2003 m. liepos 29 d. pažymos Nr. VI-18, nei vėlesnių pažymų. Ieškovas nediskutavo dėl tvirtinant geriamojo vandens kainas jo atžvilgiu Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos užimtos pozicijos, nors nuo 2007 metų įsigaliojus Geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo įstatymui, o nuo 2008 metų - naujos redakcijos Šilumos ūkio įstatymui, tokios valstybinio reguliatoriaus pozicijos pagrįstumas ir atitikimas įstatymui yra pakankamai abejotinas.

Bylos duomenys, paties ieškovo bei Alytaus miesto savivaldybės atstovų išsakyti teiginiai patvirtina, kad dar iki ginčo sutarties sudarymo ieškovui nebuvo kompensuojami jokie netekimai, atsiradę dėl pašildymui tiekiamo šalto vandens kiekio nustatymo į butuose esančius skaitiklius. Vadinasi, tokia padėtis ieškovą tenkino ir būtent tokiomis sąlygomis buvo sudaryta 2001 m. rugpjūčio 1 d. ginčo sutartis, be to ieškovas savo nurodomus nuostolius turėjo patirti ir nuo pat ginčo sutarties su atsakovu sudarymo, taigi tam faktiškai negalėjo turėti įtakos jokios pasikeitusios aplinkybės. Pats ieškovas ieškinyje nurodo, kad „visą vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sutarties galiojimo laikotarpį <...> dengė karšto vandens tiekėjo nuostolius, kas atsakovui nepagrįstai suteikė perdėtą pranašumą“.

Priešingai, nei nurodo Alytaus rajono apylinkės teismas, minėta atsakovo sutartis su Alytaus miesto savivaldybe buvo pasirašyta ne tuo pačiu metu, kaip ginčo sutartis, bet 2001 m. rugpjūčio 2 d., todėl ieškovas iš tikrųjų negalėjo tiksliai žinoti, koks bus galutinis šios sutarties teisių ir pareigų turinys. Kita vertus, pasirašytoje sutartyje su Alytaus miesto savivaldybe „Dėl Alytaus miesto šilumos ūkio modernizavimo ir renovavimo“ atsakovas įsipareigojo, kaip šilumos tiekėjas, tiekti šiluminę energiją šiluminės energijos vartotojams, vykdyti namų vidaus šildymo bei karšto vandens sistemų eksploataciją (šios sutarties 5.1 punktas), tačiau sutartyje nėra jokių atsakovo pareigų, kurias būtų galima kaip nors sieti su karšto vandens tiekimu ar ieškovo nurodomų nuostolių mažinimu ir dėl kurių ieškovas galėjo pagrįstai tikėtis, kad tokie nuostoliai mažės. Tai rodo, kad ieškovas negalėjo būti tikras, kad ateityje sudarytos ginčo sutarties sąlygos sudarys pagrindą jam palankiai išspręsti jo patiriamų praradimų klausimą.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, bendrovė energijos tiekėjas, kaip pelno siekiantis juridinis asmuo, verslo santykiuose veikia savo rizika ir privalo būti apdairus (2005 m. spalio 19 d. nutartis civ. byloje AB „Lietuvos dujos“ v AB „Kauno energija“, Nr. 3K-7-378/2005). Akivaizdu, kad ieškovas prisiėmė riziką dėl aplinkybių, susijusių su sutarties tarp atsakovo ir savivaldybės sąlygomis ir jų vykdymo pasekmėmis. Be to, ieškovas pats nurodė, kad jo tikslas – pelno siekimas. Ieškovas ir atsakovas yra patyrę verslo subjektai, veikiantys jau ilgą laiką, turi ne tik derybų patirties, bet ir yra gerai susipažinę su jų veiklą reguliuojančiais teisės aktų reikalavimais bei jų nesilaikymo pasekmėmis. Jei ieškovas, jau kurį laiką iki sutarties sudarymo, kaip teigiama, patiriantis nuostolius dėl atsiskaitymo už tiekiamą vandenį būdo, pateikdamas pasirašymui ginčo sutartį nesiūlė atsakovui nustatyti sąlygų, kurios jo manymu, atitiktų esamą situaciją, vadinasi arba tam buvo pagrindas ir tokiu būdu tariamas atsakovo pranašumas nelaikytinas nepagrįstu, arba ieškovas elgėsi taip neapdairiai, kad tokio elgesio negalima būtų vadinti protingo, apdairaus, rūpestingo bonus pater familias elgesio etalonu, t.y. sąžiningu elgesiu. Iš aukščiau nurodytų argumentų darytina išvada, jog Alytaus rajono apylinkės teismo skundžiamame sprendime nurodyti faktiniai reikalavimo pagrindai neatitinka CK 6.204 straipsnio reikalavimų. Tam, kad galima būtų remtis šiuo straipsniu, turi vienu metu egzistuoti visos jo 2 dalyje nustatytos aplinkybės, todėl laikytina, kad ieškovo reikalavimas negalėjo būti tenkinamas šiuo pagrindu.

2001 m. rugpjūčio 1 d. sutarties 8.2 punktas numato, kad sutartis gali būti nutraukta anksčiau laiko, vienai iš šalių neįvykdžius sutartinių įsipareigojimų, pasikeitus įstatymams ar kitiems teisės norminiams aktams, darantiems negalimu tolesnį šios sutarties vykdymą arba bet kurios iš šalių iniciatyva prieš vieną mėnesį informavus kitą sutarties šalį. Pirma, ši sutarties sąlyga yra skirta tik sutarties nutraukimui, bet ne pakeitimui. Sutarties pakeitimo, papildymo tvarką numato jos 8.1 punktas. Antra, pagal sutarties 8.2 punktą įstatymų ar kitų teisės norminių aktų pasikeitimas turi daryti negalimu šios sutarties vykdymą. Jei ieškovui sutarties vykdymas tampa sudėtingesnis, tai nesudaro pagrindo taikyti sutarties 8.2 punktą.

Iš ankstesnės redakcijos Šilumos ūkio įstatymo, Šilumos tiekimo licencijavimo taisyklių, patvirtintų LR Vyriausybės 2003 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 982, 41.2 punkto, priešingai, nei teigia ieškovas, neišplaukia, kad atsakovas privalo tiekti šilumą ir karštą vandenį Alytaus miesto gyventojams pagal šilumos pirkimo-pardavimo sutartis. Minėtas taisyklių punktas numato, kad „Įmonė, kuri verčiasi šilumos tiekimo veikla, privalo <...> tiekti šilumą ir (ar) karštą vandenį vartotojams pagal šilumos pirkimo-pardavimo sutartis“. Ankstesnės redakcijos Šilumos ūkio įstatymo 24 straipsnio 1 dalis numatė: šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjas privalo parduoti buitiniam šilumos vartotojui sutartyje numatytą šilumos ir (ar) karšto vandens kiekį laikydamasis šalių suderinto šilumos ir (ar) karšto vandens tiekimo režimo“.

Šalies argumentai

Atlikus priešieškiniu siūlomus 2001 m. rugpjūčio 1 d. ginčo sutarties pakeitimus, ši sutartis būtų skirta tik geriamojo vandens tiekimui į UAB „Litesko“ katilines. Atsakovas priešieškiniu prašo pakeisti sutartį panaikinant tuos jos punktus, kurie iš tikro nebeatspindi susiklosčiusių santykių esmės, kai buvo priimti nauji teisės aktai, reguliuojantys šilumos ūkio veiklos subjektų santykius. Geriamojo vandens tiekimas į daugiabučių namų butus yra ne atsakovo, bet ieškovo pareiga. Atsakovas neturi karšto vandens tiekėjo statuso, tačiau jei gyventojai pasirinktų brangesnį ir sudėtingesnį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą su papildomu tarpininku (t.y. karšto vandens tiekėju) ir tokiu tarpininku pageidautų turėti būtent atsakovą, tokiu atveju UAB „Litesko“, kaip vartotojų pasirinktasis karšto vandens tiekėjas, turėtų pirkti geriamąjį vandenį (karšto vandens paruošimui) iš geriamojo vandens tiekėjo namo įvade, pasitvirtinti Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje karšto vandens kainą bei pradėti karšto vandens vartotojams ją taikyti. Tuo tarpu, jei geriamąjį vandenį apsirūpinimo karštu vandeniu tikslais perka ne karšto vandens tiekėjas, bet gyventojai, geriamasis vanduo perkamas ne namo įvade, tačiau gyventojų butuose - kas visiškai atitinka tiek faktinę situaciją Alytaus mieste, tiek ir galiojantį norminį daugiabučių namų apsirūpinimo geriamuoju / karštu vandeniu reguliavimą.

Byloje esanti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pateikta statistika, kad 70 proc. vartotojų nėra išreiškę valios pasirinkti karšto vandens tiekėją ir su jais nėra sudarytos karšto vandens tiekimo sutartys (2007 m. gruodžio 3 d. raštas LR Prezidento kanceliarijai), įrodo, kad vartotojai vertina jiems aktualias aplinkybes ir neranda priežasčių apsispręsti mokėti karšto vandens kainą, kas yra brangiau, nei mokėti atskirai už šaltą vandenį ir šilumą, reikalingą karštam vandeniui paruošti.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas UAB „Dzūkijos vandenys“ prašė(3t, b.l.136-143) atmesti UAB „Litesko“ apeliacinį skundą ir palikti galioti nepakeistą Alytaus rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 18 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-64-292/08.

Ieškovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindė tokiais argumentais. Apeliantas UAB „Litesko“ savo apeliaciniame skunde remiasi kitokiu faktinių aplinkybių vertinimu negu nustatė pirmosios instancijos teismas. Nepaisant Šilumos ūkio įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje deklaruojamos konkurencijos šilumos ūkyje, vartotojams pasirenkant karšto vandens tiekėją ar apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, Alytaus miesto gyventojai neturi pasirinkimo galimybės, nes nėra kitų juridinių asmenų, pageidaujančių Alytaus mieste tiekti karštą vandenį vartotojams. Esant tokioms aplinkybėms, atsakovas, kaip šilumos tiekimo licencijos turėtojas, privalo vykdyti Šilumos tiekimo licencijavimo taisyklių 41.2 punktą, t.y. privalo tiekti šilumą ir karštą vandenį Alytaus miesto gyventojams pagal šilumos pirkimo-pardavimo sutartis. Analogiška šilumos tiekėjo pareiga tiekti karštą vandenį įtvirtinta Šilumos ūkio įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje bei Ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 111.4 ir 111.5 punktuose. Kaip nurodė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. vasario 15 d. nutartyje civilinėje byloje UAB „Vilniaus vandenys“ v. UAB „Švenčionių energija“, siekiant užtikrinti Šilumos įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą patikimo ir kokybiško šilumos patiekimo vartotojams tikslo įgyvendinimą, tuo atveju, kai nėra sąlygų realizuoti Šilumos ūkio įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas ir sudaryti vartotojams galimybę pasirinkti karšto vandens tiekėją. Įstatymas, nors ir netiesiogiai, įpareigoja šilumos tiekėją tiekti vartotojams ne tik šilumą, bet ir karštą vandenį. Tuo atveju, kai šilumos tiekėjas yra ir karšto vandens tiekėjas, karštas vanduo vartotojams yra tiekiamas pagal karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis (Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 7 dalis, Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų (toliau - sąlygos), patvirtintų Ūkio ministro 2003 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 4-289, 26 punktas). Remiantis sąlygų 17 punktu pagal karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis vartotojams yra tiekiamas kompleksinis produktas - karštas vanduo, kurį sudaro geriamasis šaltas vanduo ir šiluma jam sušildyti iki teisės aktuose nustatytos karšto vandens temperatūros bei karšto vandens temperatūrai palaikyti. Tokia sutartis laikoma sudaryta nuo pastato karšto vandens įrenginių prijungimo prie karšto vandens tiekėjo įrenginių (civilinės bylos Nr. 3K-3-119/2006, „Teismų praktika“, Nr. 25). Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2004 m. birželio 29 d. nutarimu Nr. 03-78 nustatė UAB „Švenčionių energija“ karšto vandens kainą be šalto vandens ir nuotekų šalinimo kainų. Taigi iš esmės uždarajai akcinei bendrovei „Švenčionių energija“ kaip ir UAB „Litesko“ filialui „Alytaus energija“ yra nustatyta tik šilumos karštam vandeniui paruošti ir jo temperatūrai palaikyti iki teisės aktuose nustatytos temperatūros kaina. Taigi nagrinėjamos civilinės bylos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinės bylos Nr. 3K-3-119/2006 ratio decidendi nesiskiria.

LR šilumos ūkio įstatymo naujos redakcijos, įsigaliojusios nuo 2008 m. sausio 1 d. 15 straipsnio 2 dalyje yra aiškiai nurodyta, kad „Kol vartotojai pasirenka karšto vandens tiekėją arba kitą apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, taikomas esamas apsirūpinimo karštu vandeniu būdas, o karšto vandens apskaitos prietaisus daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose įrengia, prižiūri ir jų patikrą atlieka esamas tiekėjas, jeigu iki šio įstatymo įsigaliojimo sudarytose karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose sutartyse nenumatyta kitaip“. Atsakovo apeliaciniame skunde dėstomi teiginiai, kad vartotojai yra pasirinkę apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, kai karšto vandens tiekėjas neegzistuoja, yra nepagrįsti įrodymais, netgi priešingai yra paneigti faktinėmis aplinkybėmis, kurios patvirtina, kad Alytaus mieste nėra alternatyvių tiekėjų ir dėl to kitų karšto vandens tiekėjų nebuvo galimybių pasirinkti.

Pagal nuo 2008m. sausio 1 d. galiojančio Šilumos ūkio įstatymo 3 straipsnio 3 dalį karšto vandens ruošimas ir tiekimas yra grindžiami konkurencija vartotojams pasirenkant karšto vandens teikėją ar apsirūpinimo karštu vandeniu būdą. Šio įstatymo 1 straipsnio, reglamentuojančio įstatymo paskirtį ir tikslus, 2 dalis kaip vieną pagrindinių šilumos ūkio reglamentavimo tikslų numato patikimo ir kokybiško šilumos tiekimo šilumos vartotojams užtikrinimą. Taigi įstatymų leidėjas, reglamentuodamas šilumos ūkio valstybinį valdymą, šilumos ūkio subjektų veiklą, jų santykius su šilumos vartotojais, tarpusavio ryšius ir atsakomybę, viena vertus, skatina konkurenciją tarp šilumos gamintojų ir tiekėjų vartotojų poreikiams šilumai tenkinti, siekdamas sudaryti kiek įmanoma palankesnes teisines galimybes vartotojams savo nuožiūra pasirinkti alternatyvių energijos rūšių šilumos tiekėją, šilumos gamintoją, karšto vandens tiekėją ar apsirūpinimo karštu vandeniu būdą. Kita vertus, šilumos ūkio subjektų santykių reglamentavimo pagal konkurencijos normas principas neturėtų sudaryti kliūčių vartotojų poreikių šilumai, kaip tokių, patenkinimui bei turėtų būti derinamas su įstatyme visuotinai deklaruojamu tikslu užtikrinti patikimą ir kokybišką, vartotojų poreikius ir finansines galimybes atitinkančių šilumos ir karšto vandens gamybos bei tiekimo vartotojams paslaugų teikimą.

Šilumos tiekimo licencijavimo taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2003 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 982, 41.2 punkte nustatyta, kad įmonė, kuri verčiasi šilumos tiekimo veikla, privalo tiekti šilumą ir (ar) karštą vandenį vartotojams pagal šilumos pirkimo-pardavimo sutartis. Pagal nuo 2008 m. sausio 1 d. galiojančio Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 9 dalį karšto vandens tiekėju yra juridinis asmuo, tiekiantis karštą vandenį vartotojams pagal pirkimo-pardavimo sutartis. Pagal šio įstatymo 28 straipsnyje įtvirtinamos šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjo teisės, pareigos ir atsakomybė buitiniam šilumos vartotojui. Pagal šio straipsnio 1 dalį šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjas privalo parduoti buitiniam šilumos vartotojui sutartyje numatytą šilumos ir (ar) karšto vandens kiekį laikydamasis šalių suderinto šilumos ir (ar) karšto vandens tiekimo režimo. Taigi, nesant kitų juridinių asmenų, su kuriais vartotojai būtų pasirašę karšto vandens pirkimo - pardavimo sutartis, pareiga buitiniam šilumos vartotojui parduoti karštą vandenį tenka šilumos teikėjui. Darytina išvada, kad, siekiant užtikrinti nuo 2008 m. sausio 1 d. galiojančio Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą patikimo ir kokybiško šilumos tiekimo vartotojams tikslo įgyvendinimą, tuo atveju, kai nėra sąlygų įgyvendinti Šilumos ūkio įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas ir sudaryti vartotojams galimybę pasirinkti karšto vandens tiekėją, įstatymas, nors ir netiesiogiai, įpareigoja šilumos tiekėją tiekti vartotojams ne tik šilumą, bet ir karštą vandenį. Tuo atveju, kai šilumos tiekėjas yra ir karšto vandens tiekėjas, karštas vanduo vartotojams yra tiekiamas pagal karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis.

Įvertinus paminėtas teisės normas, darytina išvada, kad iki vartotojams pasirenkant apsirūpinimo karštu vandeniu būdą ir karšto vandens tiekėją pagal nuo 2008 m. sausio 1 d. galiojančio Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje numatyta pareiga tiekti karštą vandenį, įrengti daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose karšto vandens prietaisus, juos prižiūrėti ir atlikti jų patikrą tenka karšto vandens tiekėjui, su kuriuo vartotojas yra pasirašęs karšto vandens pirkimo - pardavimo sutartį, o nesant pasirašytos tokios sutarties,- šilumos tiekėjui. Vien vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sutarties Nr. 531 sudarymo faktas patvirtina, kad Alytuje karšto vandens tiekėjas buvo ir yra, kuris perka vandenį karšto vandens ruošimui. Tai vienareikšmiškas ir akivaizdus patvirtinimas, kad karšto vandens tiekėjas egzistuoja ir netgi pats patvirtino tokius įsipareigojimus. Apelianto teiginys, kad jis neatlygintinai rinko mokėjimus iš gyventojų už jiems patiektą šaltą vandenį karštam vandeniui ruošti yra nepagrįsti, nes vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sutartyje Nr. 531 santykiai tarp šalių įvardinti labai paprastai, tai yra šalto vandens pirkimas - pardavimas. Tokiu būdu atsakovas pasitelkdamas UAB „Dzūkijos vandenys“ ir jos tiekiamą produktą šaltą vandenį, patiekdavo vartotojams karštą vandenį. Kitokiu būdu, tai yra nenaudojant šalto geriamojo vandens patiekti vartotojams šilumos energiją karšto vandens pavidalu arba šilumą į vonios šildytuvus („gyvatukus“) neįmanoma. Tokiu būdu atsakovas siekdamas vykdyti savo veiklą pasitelkė ieškovą, o ne atvirkščiai. Ieškovas nėra įpareigotas teikti šaltą vandenį į vartotojų butus dviem vamzdžiais, dėl ko atsikaitymas už patiektą šaltą geriamąjį vandenį karštam ruošti pagal karšto vandens skaitiklius butuose yra atsakovo veikloje atsirandančių nuostolių perkėlimas ieškovui. Pabrėžtina, kad atsakovas nėra pakeitęs karšto vandens skaitiklių vartotojų butuose, kuo tik didina ieškovo patiriamus nuostolius.

Alytaus rajono apylinkės teismas 2008 m. sausio 18 d. sprendime aiškiai konstatavo Alytuje susiklosčiusias faktines aplinkybes ir jų įtaką teisiniams šalių santykiams, tai yra teismas nustatė, kad „Atsakovas pats pripažino, kad kai tiekė karštą vandenį iš grupinių boilerinių, jis buvo karšto vandens tiekėju, o jų nebelikus, jis staiga nebeliko ir karšto vandens tiekėju“. Tačiau karšto vandens ruošimo vietos pakeitimas nepakeičia teisinių santykių. Boilerinių rekonstrukcija ir vietinių šilumokaičių įrengimu rūpinosi SP AB „Alytaus šilumos tinklai“, už kurios veiksmus ir atsakomybę karšto vandens tiekimo srityje prisiėmė atsakovas pagal 2001 m. rugpjūčio 2 d. sutartį „Dėl Alytaus šilumos ūkio modernizavimo ir renovavimo“. Nepanaikina apelianto pareigos tiekti vartotojams karštą vandenį ir tas faktas, kad jis nesikreipė į Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją dėl karšto vandens kainų nustatymo. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2004 m. gruodžio 3 d. nutarimu Nr. 03-129 nustatė UAB „Litesko“ filialui „Alytaus energija“ centralizuotai tiekiamos šilumos bazines kainas. Sutinkamai su Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2003 m. liepos 8 d. Nr. 03-43 patvirtintos Centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodikos 104 ir 105 punktais, „į karšto vandens, tiekiamo tiek iš grupinių šilumokaičių, tiek iš individualių šilumokaičių, kainą yra skaičiuojamos sąnaudos šaltam vandeniui pirkti su nuotekų tvarkymu“. Tokia nuostata yra logiška, kadangi neįsigijęs šalto vandens, karšto vandens tiekėjas negalės į butą vartotojui pristatyti šilumos karšto vandens temperatūrai palaikyti ir vonios kambariui sušildyti (Energetikos įstatymo 12 str. 1 d., Šilumos ūkio įstatymo 11 str. 2 d.). Nepaisant to, kad atsakovui UAB „Litesko“ atskirai nėra patvirtinta karšto vandens kaina, tai nesudaro jam kliūčių parduoti gyventojams karštą vandenį kaip vieningą prekę už kainą, kurią sudaro šilumos kaina su sąnaudomis šaltam vandeniui pirkti su nuotekų tvarkymu.

Pagal Vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sutarties Nr. 531 8.2. punktą šalys taip pat neprisiėmė ir atsakomybės teisės aktų pasikeitimo ir su tuo susijusios rizikos. Sudarant minėtą sutartį nebuvo jokių abejonių dėl karšto vandens tiekėjo buvimo ir subjekto, UAB „Dzūkijos vandenys“ sudarydamos sutartį pagrįstai tikėjosi, kad atsakovas tinkamai vykdys 1997 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr. 1507 „Dėl dujų elektros ir šiluminės energijos, šalto bei karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo ir eksploatavimo“, kuriuo karšto vandens tiekėjas yra įpareigotas įrengti, tikrinti ir eksploatuoti karšto vandens skaitiklius, ko nebuvo daroma. UAB „Dzūkijos vandenys“ negalėjo žinoti aplinkybių, kad atsakovas nevykdys šių pareigų ir netgi vengs to teigdamas, kad nėra karšto vandens tiekėjas. Esant šioms aplinkybėms ir teismui nustačius, kad atsakovas yra karšto vandens tiekėjas Alytuje, 2001 m. rugpjūčio 1 d. Vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sutarties Nr. 531 pakeitimas pagal UAB „Dzūkijos ieškinį“ yra pagrįstas ir teisėtas.

Apeliantas nurodydamas, kad Vilniaus mieste nėra karšto vandens tiekėjos vienareikšmiškai klaidina teismą, nes dar Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gegužės 12 d. nutartyje byloje 257-oji DNSB v. UAB „Vilniaus vandenys“, UAB „Vilniaus energija“, civilinės bylos Nr. 3K-3-579/2003 m., konstatavo „bylą nagrinėję teismai pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą pripažinti, jog UAB „Vilniaus vandenys“ yra ir karšto vandens tiekėjas. Iš byloje esančios 1999 m. lapkričio 29 d. sutarties matyti, kad šilumos energiją šildymui ir karštam vandeniui paruošti bendrijos gyventojams parduoda (tiekia) UAB „Vilniaus energija“. Taigi šilumos energijos (karšto vandens) pardavėjas yra aiškus, o aiškūs faktai nereikalauja teisminio pripažinimo. Ta aplinkybė, jog UAB „Vilniaus energija“, parduodama gyventojams šilumos energiją, šiai prievolei vykdyti pasitelkia ir kitus asmenis (taip pat ir UAB „Vilniaus vandenys“, nėra pagrindas daryti išvadą, kad UAB „Vilniaus vandenys“ yra ir šilumos energijos (karšto vandens) pardavėjas. Pagal CK 6.38 straipsnio 4 dalį, jeigu skolininkas, vykdydamas prievolę, naudojasi kitų asmenų pagalba, tai prieš kreditorių už tinkamą prievolės įvykdymą lieka atsakingas pats skolininkas. Akivaizdu, kad karšto vandens tiekėjai Lietuvoje egzistuoja ne tik pagal įstatymą, bet konstatuojama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse ir tai nurodoma, kaip akivaizdus faktas. Šiuo atveju atsakovas, siekdamas supainioti situaciją, siekia išvengti teisės aktuose nustatytos pareigos visiškai atsiskaityti už jo pasinaudotą šaltą geriamąjį vandenį, kurio pagalba yra patiekiamas karštas vanduo ir šilumos energija.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nustatyta, kad 2001 m. rugpjūčio 1 d. ieškovas UAB „Dzūkijos vandenys“ ir atsakovas UAB „Litesko“ sudarė vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sutartį Nr.531 (1t., b.l.23-24), pagal kurią ieškovas įsipareigojo tiekti atsakovui geriamą vandenį bei priimti nuotekas. Šios sutarties 4.2. papunkčiu sutarties šalys susitarė, kad tiekiamo į karšto vandens ruošimo įrenginius (individualius šilumokaičius), iš kurių karštas vanduo tiekiamas daugiabučiams gyvenamiesiems namams, suvartoto vandens kiekis nustatomas pagal butuose įrengtus karšto vandens skaitiklių rodmenis. Ši sutartis šalių susitarimu 2002 m. gegužės 23 d., 2002 m. spalio 2 d., 2003 m. kovo 21 d., 2003 m. birželio 6 d. buvo keičiama (1t., b.l.36-43), tačiau sutarties 4.2. papunktis nebuvo pakeistas.

Ieškovas ieškinį pagrindė teiginiu, jog sutarties 4.2. papunktyje numatyta sąlyga atsakovui nepagrįstai suteikė perdėtą pranašumą, kadangi ieškovui yra perkeliami karšto vandens tiekėjo nuostoliai. Ieškovo manymu, atsakovas kaip šilumos (karšto vandens) tiekėjas privalo atsiskaityti su ieškovu kaip vandens tiekėju už geriamąjį vandenį karštam vandeniui ruošti bei nuotekų tvarkymą pagal geriamojo vandens apskaitos prietaiso, įrengto prieš karšto vandens ruošimo įrenginį, rodmenis.

Žemesnės instancijos teismas

Alytaus rajono apylinkės teismas 2008 m. sausio 18 d. sprendimu patenkino ieškinį, nurodydamas, kad ši sutarties sąlyga pažeidžia sutarties šalių pusiausvyros bei protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus, nes ieškovas dėl sutarties 4.2 p. vykdymo be pagrindo privalo padengti nuostolius. Kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

Civilinio kodekso 6.204 straipsnio 2 dalis numato, kad sutarties vykdymo suvaržymu laikomos aplinkybės, kurios iš esmės pakeičia sutartinių prievolių pusiausvyrą, t. y. arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas, jeigu: 1) tos aplinkybės atsiranda arba nukentėjusiai šaliai tampa žinomos po sutarties sudarymo; 2) tų aplinkybių nukentėjusi šalis sutarties sudarymo metu negalėjo protingai numatyti; 3) tų aplinkybių nukentėjusi šalis negali kontroliuoti; 4) nukentėjusi šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos. Kai sutarties įvykdymas sudėtingesnis, nukentėjusi sutarties šalis turi teisę kreiptis į kitą šalį prašydama sutartį pakeisti, o šalims nesusitarus, jos turi teisę kreiptis į teismą dėl sutarties sąlygų pakeitimo, kad būtų atkurta šalių sutartinių prievolių pusiausvyra (CK 6.204 str. 3 d.).

Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos vandens skyrius dar 2003 m. liepos 29 d. pažymoje Nr.V1-18 (1t., b.l.44-52) konstatavo, kad ieškovas neturi teisės parodyti šalto vandens pardavimus karšto vandens gamybai kaip gyventojams parduotą vandenį. Remiantis šia pažyma, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2003 m. rugpjūčio 5 d. nutarimu Nr.03-52 (1t., b.l.53) nustatė ieškovui šalto vandens tiekimo kainą gyventojams, į kurią nebuvo įskaičiuoti vandens nuostoliai, atsirandantys tarp daugiabučio namo įvadinio skaitiklio ir gyventojų butų skaitiklių. Pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2003 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. 03-43 (2003 m. liepos 8 d. redakcija) patvirtintos Centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodikos 102.1 punktą šie nuostoliai galėjo būti įskaičiuoti į karšto vandens kainą. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 127 patvirtinto Atsiskaitymo už patiektą geriamąjį vandenį ir suteiktas nuotekų tvarkymo paslaugas tvarkos aprašo 5 punktą karšto vandens tiekėjai, kurie perka iš vandens tiekėjo geriamąjį vandenį karštam vandeniui ruošti, atsiskaito su pastaruoju pagal geriamojo vandens apskaitos prietaiso, įrengto prieš karšto vandens ruošimo įrenginį, rodmenis. Taigi iš šių teisės aktų matyti, kad karšto vandens nuostoliai, atsirandantys tarp daugiabučio namo įvadinio skaitiklio ir gyventojų butų skaitiklių, nėra įtraukiami į ieškovo tiekiamo šalto vandens kainą. 2001 m. rugpjūčio 1 d. vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sutarties Nr.531 sudarymo metu ieškovas negalėjo žinoti ir protingai numatyti būsimų Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos veiksmų ir sprendimų bei būsimų teisės aktų pasikeitimų, ieškovas negalėjo šių aplinkybių kontroliuoti, o taip pat nebuvo prisiėmęs šių aplinkybių atsiradimo rizikos. Taigi yra visos CK 6.204 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos, leidžiančios teigti, jog ieškovo patiriami nuostoliai laikytini sutarties vykdymo suvaržymu, iš esmės pakeičiančiu sutartinių prievolių pusiausvyrą. Esant tokioms aplinkybėms, Alytaus rajono apylinkės teismas pagrįstai pakeitė 2001 m. rugpjūčio 1 d. sutarties Nr. 531 4.2 papunktį, nustatydamas, kad vandens kiekis turi būti nustatomas pagal įvadinių į karšto vandens ruošimo įrenginius (individualius šilumokaičius) šalto vandens skaitiklių rodmenis.

Atsakovas, siekdamas įrodyti, kad jis nėra karšo vandens tiekėjas, šioje byloje pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiomis tas 2001 m. rugpjūčio 1 d. sutarties sąlygas, kurios yra susijusios su karšto vandens tiekimu gyventojams.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantas vykdo centralizuoto šilumos tiekimo veiklą Alytaus mieste. Apeliantas apeliaciniame skunde remiasi Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (nuo 2008 m. sausio 1 d. įsigaliojusi redakcija). Pagal Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 8 dalį karštas vanduo yra iš geriamojo vandens paruoštas, pašildant jį iki higienos normomis nustatytos temperatūros, vanduo. Karšto vandens tiekėjas - juridinis asmuo, tiekiantis karštą vandenį vartotojams pagal pirkimo - pardavimo sutartis (Įstatymo 2 str. 9 d.). Karšto vandens tiekimu laikomas centralizuotai paruošto karšto vandens pristatymas ir pardavimas karšto vandens vartotojams (Įstatymo 2 str. 10 d.). Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 2 dalis numato tris apsirūpinimo karštu vandeniu būdus: 1) centralizuotai paruošto karšto vandens pirkimą iš karšto vandens tiekėjo; 2) šilumos karštam vandeniui ruošti pirkimą iš šilumos tiekėjo, o geriamojo vandens karštam vandeniui ruošti pirkimą iš geriamojo vandens tiekėjo; 3) individualus karšto vandens ruošimą jo vartojimo vietoje, naudojant kitus energijos šaltinius (dujas, elektrą, kietąjį kurą) geriamajam vandeniui pašildyti iki higienos normomis nustatytos temperatūros. Įstatymo 15 straipsnio 2 dalis nustato, kad kol vartotojai pasirenka karšto vandens tiekėją arba kitą apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, taikomas esamas apsirūpinimo karštu vandeniu būdas. Šioje byloje nėra duomenų, kad karšto vandens vartotojai Alytaus mieste būtų pasirinkę karšto vandens tiekėją arba kitą apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, todėl turi būti taikomas esamas apsirūpinimo karštu vandeniu būdas. Be to, šiuo klausimu teismų praktiką jau yra suformavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, esant analogiškoms faktinėms bylos aplinkybėms, 2006 m. vasario 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr.3K-3-119/2006, yra konstatavusi, kad tuo atveju, kai nėra sąlygų sudaryti vartotojams galimybę pasirinkti karšto vandens tiekėją, įstatymas, nors ir netiesiogiai, įpareigoją šilumos tiekėją tiekti vartotojams ne tik šilumą, bet ir karštą vandenį. Alytaus rajono apylinkės teismas skundžiamame sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas ir toliau lieka karšto vandens tiekėju, o apeliacinio skundo argumentai ir byloje esantys įrodymai šios pirmosios instancijos teismo sprendimo išvados nepaneigia.

Sutarties sąlygų, reglamentuojančių karšto vandens tiekimą į daugiabučius namus, panaikinimas gali sudaryti sąlygas atsakovui atsisakyti karšto vandens tiekėjo statuso. Nesant įrodymų, jog vartotojai turi galimybę pasirinkti kitus karšto vandens tiekėjus, priešieškinio patenkinimo atveju gali sutrikti karšto vandens tiekimo organizavimas. Apylinkės teismas sprendimo motyvuojamoje dalyje pagrįstai nurodė, kad dėl šios priežasties gali būti pažeistos vartotojų teisės. Apeliantas apeliaciniame skunde pateikė teisės aktų, reglamentuojančių karšto vandens tiekimą, analizę, tačiau nenurodė konkretaus mechanizmo kaip vartotojai šiuo metu galėtų pasirinkti kitą karšto vandens tiekėją. Kolegija laiko, kad apeliantas apylinkės teismo išvadų dėl karšto vandens vartotojų teisių galimo pažeidimo nepaneigė. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria teismas atmetė atsakovo priešieškinį, taip pat yra teisėta ir pagrįsta.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Apeliacinio skundo motyvais panaikinti skundžiamą sprendimą nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Alytaus rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 18 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Alytaus rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Ramūnas MitkusTeisėjai Jolita CirulienėGražina Davidonienė