Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš

gynėjoms advokatėms Leonorai Vasiliauskienei, Jolantai Teresei Litvinskienei, Jolantai Savickaitei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. , nukentėjusiosios T. J. ir Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2008 m. liepos 4 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 310 straipsnį ir nuteistas laisvės atėmimu trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 4 dalimis prie šios bausmės pridėta dalis 2006 m. birželio 15 d. Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Taip pat, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktu, A. K. išteisintas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir 180 straipsnio 2 dalį neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.

Iš A. K. priteista nukentėjusiajai T. J. 150 litų turtinei žalai atlyginti.

L. B. išteisintas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir BK 180 straipsnio 2 dalį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.

Ž. D. išteisintas pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Nuosprendžiu taip pat atmestas nukentėjusiosios T. J. civilinis ieškinys dalyje dėl turtinės žalos, susijusios su A. P. nužudymu, padarymo.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

A. K. nuteistas už tai, kad 2007 m. rugpjūčio mėnesio pradžioje, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, Kėdainių mieste, Kęstučio gatvėje, prie Dotnuvėlės upelio, žiauriai elgėsi su gyvūnu, tai yra nenustatytu degiu skysčiu apipylė 150 litų vertės A. P. ožką ir ją padegė, dėl to nuo dėl pusės kūno apdegimo ir patirtų kančių, ožka buvo užmigdyta.

L. B. , A. K. buvo kaltinami pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir 180 straipsnio 2 dalį, o Ž. D. pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, tuo, kad jie 2007 m. rugpjūčio 18 d., apie 17 valandą, Kėdainių mieste, ties Kęstučio gatvėje esančiu metaliniu garažu (duomenys neskelbtini), siekdami užvaldyti svetimą turtą, užpuolė A. P. , gim. 1928 m. liepos 15 d., Ž. D. apglėbus ir laikant nukentėjusįjį už rankų ir taip atimant galimybę nukentėjusiajam priešintis, L. B. ir A. K. pareikalavo nukentėjusiojo atiduoti visus pinigus, tikrino kelnių kišenes. Pinigų neradus, ir Ž. D. paleidus nukentėjusiojo rankas, L. B. iš A. P. atėmė lazdą ir ja sudavė jam vieną kartą į galvos sritį, A. K. turėdamas rankoje atsineštą medinį pagalį, t.y. specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą, du kartus juo sudavė nukentėjusiajam į galvos sritį, dėl to A. P. nukrito ant žemės bei A. K. vieną kartą įspyrė į galvos sritį, tuo A. P. padarydami galvos ir veido sumušimą su poodinėmis ir minkštųjų audinių kraujosruvomis viršutinėje lūpoje, kairiame žande ir pakaušio srities kairėje pusėje, galvos smegenų kaktinių skilčių sumušimą, su kraujo išsiliejimu į smegenų skilvelius bei po kietuoju galvos smegenų dangalu, virš kairiojo smegenų pusrutulio, dėl to nuo galvos ir veido sumušimų visumos nukentėjusysis 2007 m. rugpjūčio 27 d. Kauno medicinos universiteto klinikose mirė, taip palaužus nukentėjusiojo pasipriešinimą, pagrobė A. P. priklausančius 500 litų bei 20 litų vertės nenustatyto modelio elektroninį laikrodį.

Iš šių kaltinimų L. B. , A. K. ir Ž. D. išteisinti, neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant šias jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas (BPK 303 str. 5 d. 2 p.).

Apygardos teismas išteisindamas šiuos asmenis nuosprendyje konstatavo, kad ikiteisminiame tyrime sulaikant ir atliekant proceso veiksmus su vaikais Ž. D. , L. B. , A. K. , buvo grubiai pažeisti ne tik BPK reikalavimai, susiję su jų sulaikymo pagrįstumu, teisių išaiškinimu, tyrimo veiksmų fiksavimu, bet ir Jungtinių Tautų Vaikų teisių apsaugos konvencijos bei Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatos, jiems laisvė buvo atimta neteisėtai, jokios kraštutinės būtinybės sulaikyti vaikus nebuvo. Atsižvelgęs į jų parodymus apie sulaikymų aplinkybes ir atliktus jų atžvilgiu policijos veiksmus bei nustatytas jų sulaikymo bei procesinių veiksmų atlikimo aplinkybes, apygardos teismas konstatavo, kad vaikai buvo verčiami duoti parodymus ir prisipažinti kaltais, jų atžvilgiu buvo vartojama psichinė prievarta, todėl vaikų Ž. D. ir L. B. parodymų prieš save ir kitus negalima laikyti įrodymais, nes nepaneigti jų parodymai teismui, kad jie save ir kitus apkalbėjo neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų pasėkoje. Išskyrus Ž. D. ir L. B. parodymus ikiteisminiame tyrime ir teisme, nuo kurių jie vėliau atsisakė, kitokių įrodymų, kad būtent kaltinamieji įvykdė jiems inkriminuotus nusikaltimus – tyčinį A. P. nužudymą ir apiplėšimą, nėra.

Nukentėjusioji Tamara Juozaitienė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2008 m. liepos 4 d. nuosprendžio dalį, kuria A. K. ir L. B. išteisinti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir 180 straipsnio 2 dalį, o Ž. D. išteisintas pagal BK 180 straipsnio 2 dalį ir šioje dalyje priimti šių asmenų atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį.

Apeliantė nurodo, kad teismas neatsižvelgė, jog pirmieji išteisintųjų byloje duoti parodymai yra teisingiausi. Vėlesniuose parodymuose jie jau meluoja ir išsisukinėja. Nukentėjusiosios nuomone, tai patvirtina Ž. D. parodymai, kuriuose jis nurodo, kad dalyvavo liudytojos K. L. išleistuvėse, tačiau pastaroji liudytoja parodė, kad išleistuvės vyko 2007 m. rugpjūčio 4 d., o ne 18 d., kada buvo įvykdytas nužudymas. Išteisintasis L. B. taip pat išsisukinėja teigdamas, neva įvyko metu jis galėjo būti adresu (duomenys neskelbtini), Kėdainiuose arba namuose, galėjo eiti į parduotuvę. T. J. nuomone, tokie jo parodymai nepatikimi, teismas jų nepatikrino. Apeliantė nesupranta, kodėl teismas netiki ikiteisminio tyrimo pareigūnais, kurie nesuinteresuoti apkaltinti nekaltus asmenis, o tiki nedirbančiais ir nesimokančiais asmenimis, kurie jau padarė ne vieną nusikalstamą veiką.

Nukentėjusioji teigia, kad teismas neįvertino, jog L. B. parodė, kad pas nukentėjusįjį rado laikrodį, kuris buvo be vienos apyrankės dalies, laikrodis buvo suvyniotas į polietileninį maišelį. Šias aplinkybes T. J. nuomone, galėjo žinoti tik L. B. ir jo niekas negalėjo priversti tokias aplinkybes nurodyti. Be to, tai patvirtina ir L. B. parodymų patikrinimo vietoje, metu rastas polietileninis maišelis. Nukentėjusioji taip pat teigia, jog jai buvo žinoma, kad tėvas mėgo daiktus vynioti į maišelius.

Taip pat apeliantė nurodo, kad Ž. D. iki nuosprendžio paskelbimo buvo paleistas į laisvę, tačiau per tą laiką pastarasis vėl apiplėšė žmogų ir buvo sulaikytas.

T. J. teigimu, teismas išteisindamas kaltinamuosius nustatė, kad buvo suvaržytos jų teisės, tačiau nevertino, kokios buvo pažeistos jos teisės netekus tėvo. Taip pat teismas be pagrindo tikėjo kaltinamųjų parodymais, neva prieš juos buvo naudota prievarta, nes toks elgesys įprastas nusikaltėliams, siekiantiems išvengti atsakomybės. Apeliantė nesutinka, kad kaltinamieji laikomi vaikais, nes jos manymu vaikais laikomi asmenys iki 12 metų, o vėliau paaugliai, jaunuoliai.

Nuteistasis A. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2008 m. liepos 4 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal BK 310 straipsnį ir jį išteisinti. Jei teismas priimtų sprendimą jo neišteisinti, tuomet nuteistasis prašo taikyti jam lygtinį atleidimą nuo laisvės atėmimo bausmės.

Apeliantas nurodo, kad jis nepagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 310 straipsnį dėl ožkos apdeginimo, nes to gyvūno jis nėra matęs, o tuo labiau nepadegė. Taip pat teigia, kad dėl nužudymo, suėmime išbuvo apie dešimt mėnesių, o vėliau buvo išteisintas, todėl mano, kad nepagrįstai buvo laikomas nelaisvėje. Be to, A. K. nesupranta, kokiu būdu subendrinus jam pagal BK 310 straipsnį paskirtą trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmę su pagal ankstesnį nuosprendį neatliktos bausmės dalimi, galutinė bausmė jam paskirta trys metai laisvės atėmimo. Nuteistasis, teigia, kad pagal 2006 m. birželio 15 d. Panevėžio apygardos teismo nuosprendį jam buvo likę atlikti dvejų metų ir keturių mėnesių bausmę, todėl prie šios bausmės pridėjus trijų mėnesių bausmę, jo nuomone, jam turėjo būti paskirta galutinė dvejų metų ir septynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Tuo atveju, jei jis nebūtų išteisintas, nuteistasis prašo atsižvelgti į jo jauną amžių ir laisvės atėmimo bausmę pakeisti į lygtinį atleidimą nuo šios bausmės. Įsipareigoja laikytis visų teismo paskirtų apribojimų.

Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2008 m. liepos 4 d.. Panevėžio apygardos teismo nuosprendžio dalį dėl A. K. ir L. B. išteisinimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir 180 straipsnio 2 dalį bei Ž. D. išteisinimo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį ir šioje dalyje priimti šių asmenų atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį. Apkaltinamuoju nuosprendžiu prokuroras prašo:

Ž. D. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje ir skirti 5 metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant nepilnamečių pataisos namuose.

L. B. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte ir skirti jam aštuonerius metus laisvės atėmimo, pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje ir skirti penkerius metus laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 straipsniu, šias bausmes subendrinti, jas apimant ir L. B. skirti galutinę subendrintą bausmę aštuonerius metus laisvės atėmimo, ją atliekant nepilnamečių pataisos namuose.

A. K. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte ir skirti aštuonerius metus laisvės atėmimo, pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje ir skirti penkerius metus laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BPK 63 straipsniu, šias bausmes bei 2008 m. liepos 4 d. Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu paskirtą trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmę už nusikalstamos veikos, numatytos BK 310 straipsnyje, padarymą, subendrinti apėmimo būdu, skiriant aštuonerius metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 64 straipsniu, prie šios bausmės pridėti dalį 2006 m. birželio 15 d. Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės ir skirti galutinę subendrintą dešimties metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant nepilnamečių pataisos namuose.

Apeliantas taip pat prašo tenkinti byloje pareikštus civilinius ieškinius bei panaikinti 2008 m. liepos 4 d. Panevėžio apygardos teismo nutartį, kuria teismas pranešė Panevėžio apygardos prokurorui, kad Kėdainių rajono Policijos komisariato vyresnysis tyrėjas S. M. ir Kėdainių rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriaus viršininko pavaduotojas S. R. , tirdami A. P. nužudymo bylą, gali būti padarę nusikalstamas veikas numatytas BK 228 straipsnio 1 dalyje ir 229 straipsnyje.

Prokuroras skunde nurodo, kad teismas išteisindamas kaltinamuosius, įrodymus vertino vienpusiškai ir rėmėsi tik teismo konstatuotais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, taip pat vien kaltinamuosius teisinančiomis aplinkybėmis, visai neįvertindamas kitų ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisiamojo posėdžio metu patikrintų faktinių aplinkybių, kurios patvirtina, kad kaltinamieji padarė jiems inkriminuotas veikas. Tuo teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytus reikalavimus.

Prokuroras skunde nurodo, kad teismas nevertino, jog Ž. D. ir L. B. apklausiami ikiteisminio tyrimo metu prisipažino ir nuosekliai nurodė įvykio aplinkybes, jas patvirtino atliekant jų parodymų patikrinimus vietoje. Parodymus pakeitė ir viską neigti pradėjo tik teisiamojo posėdžio metu.

Todėl prokuroras sprendžia, kad teismas, išteisindamas kaltinamuosius dėl plėšimo, padaryto A. P. atžvilgiu bei jo nužudymo, rėmėsi tik jų pačių teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais. Teismas konstatavo, kad Ž. D. , L. B. save apkalbėjo verčiami policijos pareigūnų ir tokių jų parodymų negalima laikyti įrodymais. Apelianto nuomone, teismas visiškai neatsižvelgė į policijos pareigūno S. M. duotus parodymus ikiteisminio tyrimo metu bei teisiamojo posėdžio metu, pareigūno S. R. ir prokuroro G. J. parodymus, duotus teisiamojo posėdžio metu. Šie liudytojai kategoriškai paneigė, kad ikiteisminio tyrimo metu įtariamiesiems būtų buvęs daromas koks nors poveikis, nei vienas iš pareigūnų nematė, kad kaltinamieji būtų sužaloti. Pažymėtina, kad nei patys kaltinamieji, nei jų gynėjai dėl prieš juos vartoto smurto ar ikiteisminio tyrimo veiksmų jokių pastabų ikiteisminio tyrimo metu nepareiškė. Todėl netikėti pareigūnų parodymais nėra pagrindo. Be to, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių daryti kategorišką išvadą, kad tiek Ž. D. , tiek kitiems kaltinamiesiems buvo daromas koks nors poveikis. Todėl, prokuroras mano, kad kaltinamųjų parodymai apie jų atžvilgiu neva vartotą fizinį ar psichinį smurtą yra vertintini kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Prokuroras nurodo, kad teismas tikėdamas kaltinamųjų parodymais, duotais teisiamojo posėdžio metu ir darydamas išvadą, kad jie teisingi, nuosprendyje daro kitą, priešingą išvadą, kuria paneigia aplinkybę, kad Ž. D. 2007 m. rugpjūčio 18 d. buvo ne Kėdainių mieste, o Kėdainių rajone, Žilvyčių kaime, kur šventė draugės išleistuves. Teismas nuosprendyje nurodo, kad ši Ž. D. ir jo motinos pateikta teismui aplinkybė paneigta teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas iš esmės pripažino, kad kaltinamojo Ž. D. parodymai, duoti teisiamojo posėdžio metu, t.y. tada, kad jis juos pakeitė, yra neteisingi. Todėl, prokurorui neaišku, kodėl teismas, prieštaraudamas pats sau, jais nuosprendyje remiasi ir laiko juos teisingais.

Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai nuosprendyje konstatavo, kad išskyrus Ž. D. ir L. B. parodymus ikiteisminiame tyrime ir teisme, kurių jie vėliau atsisakė, kitokių įrodymų, kad būtent kaltinamieji įvykdė jiems inkriminuotus nusikaltimus, nėra. Prokuroro nuomone, teismas nepilnai ištyrė ir neatsižvelgė į kaltinamojo Ž. D. motinos Z. M. parodymus, kuriuose pastaroji parodė, jog sūnus jai pasakojo įvykio detales. Šios liudytojos parodymus patvirtino ir ją apklausęs prokuroras G. J. . Taip pat teismas neatsižvelgė į liudytojų V. J. (4t., b.l.56-57) bei nukentėjusiosios T. J. parodymus. Visa tai, apelianto manymu, sutrukdė teismui padaryti teisingas išvadas.

Prokuroras mano, kad teismas nepagrįstai konstatavo, kad Ž. D. , L. B. bei A. K. buvo laikinai sulaikyti neteisėtai, nesant tam pagrindų. Teismas nepaneigė liudytojų S. M. bei S. R. parodymų, kad jie apie A. P. smurtinę mirtį turėjo operatyvinės informacijos, be to, sulaikius L. B. , jis nurodė A. P. apiplėšimo aplinkybes. 2007 m. rugpjūčio 29 d. ryte buvo sulaikytas Ž. D. . Pagal teisiamojo posėdžio metu gautą iš Kėdainių PK informaciją, esančią komisariato informacinėje sistemoje, matyti, kad Ž. D. sulaikytas 2007 m. rugpjūčio 29 d., 7 val. 20 min. ir tos pačios dienos 10 val. 20 min. paleistas. S. M. neigė, kad šiuo laiku su Ž. D. atliko kokius nors ikiteisminio tyrimo veiksmus. Byloje nėra duomenų apie minimu laiku atliktus ikiteisminio tyrimo veiksmus. Kaip nurodo S. M. , Ž. D. pristatęs į policijos komisariatą ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimui jį perdavė tyrėjui S. R. . Ž. D. oficialiu sulaikymo protokolu sulaikytas 2007 m. rugpjūčio 29 d. 11 val. 45 min. tyrėjo S. R. . Nors teisiamojo posėdžio metu nebuvo nustatyta, kodėl policijos komisariato kompiuterinėje duomenų bazėje yra du skirtingi sulaikymo laikai, tačiau apeliantas mano, kad remiantis šiuo faktu, negali būti daroma išvada, kad Ž. D. buvo sulaikytas nesant sulaikymo pagrindo bei kad kaltinamieji nepadarė jiems inkriminuojamų nusikalstamų veikų.

Apeliantas nurodo, kad iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog sulaikius Ž. D. , pagal turimą policijos darbuotojų informaciją, preliminarias teismo medicinos specialisto išvadas (konsultacijas su teismo medicinos specialistu J. V. 2007 m. rugpjūčio 29 d. atliekant lavono tyrimą, šios aplinkybės teisiamojo posėdžio metu nepaneigė ir pats specialistas), įtariamiesiems buvo pareikšti įtarimai. Be to, prokuroras atkreipia dėmesį, kad dar negavus galutinių medicininio tyrimo išvadų, ir policijos pareigūnams nedisponuojant tikslia informacija, jau pirmųjų apklausų metu kaltinamieji Ž. D. ir L. B. tiksliai nurodė A. P. kūno vietas, į kurias buvo suduoti smūgiai. Tokie kaltinamųjų parodymai pilnai sutapo su sužalojimų vietomis, kurias objektyviai nustatė teismo medicinos specialistas, atlikęs A. P. lavono tyrimą. Ši aplinkybė, prokuroro nuomone, prieštarauja teismo padarytoms išvadoms, kad kaltinamieji šio nusikaltimo nepadarė, o ikiteisminio tyrimo metu prisipažino, verčiami policijos pareigūnų.

Be to, prokuroras nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu su kaltinamaisiais atliekami ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo filmuojami. Parodymų patikrinimas vietoje filmuojant buvo atliktas su Ž. D. , įraše užfiksuoti jo parodymai sutampa su parodymais, esančiais protokole. Šio veiksmo metu Ž. D. pilnai pripažino savo kaltę, nurodydamas kaip ir kurioje vietoje užpuolė A. P. bei kurioje vietoje jį paliko po užpuolimo. Įvykio vietą parodymų patikrinimo vietoje metu nurodė ir L. B. , bei nurodė vietą, kur buvo išmestas iš A. P. pagrobtas laikrodis, šioje vietoje rastos polietileno skiautės į kurias, kaip nurodė L. B. , buvo suvyniotas laikrodis (t. 2, b. l. 58-59). Įtariamojo L. B. apklausa taip pat buvo filmuojama. Teismas nuosprendyje nurodo, kad tarp protokole ir vaizdo įraše užfiksuotų L. B. parodymų yra nesutapimų. Tačiau apelianto nuomone, teismo nustatyti parodymų skirtumai, esantys įtariamojo L. B. apklausos protokole bei vaizdo įraše, neesminiai, tai tik rašant protokolą patikslintos kai kurios įvykio aplinkybės. Liudytojas S. R. patvirtino, kad surašant įtariamojo L. B. apklausos protokolą, L. B. buvo klausiamas, siekiant patikslinti kai kurias aplinkybes. Iš pranešimo apie įtarimą bei įtariamojo apklausos protokolo (t. 2, b.l. 36-38) matyti, kad L. B. buvo išaiškintos įtariamojo teisės, tiek šio, tiek kitų aukščiau minėtų ikiteisminio tyrimo veiksmų metu, kurie buvo fiksuojami filmuojant, dalyvavo gynėjai, kurie kaip ir įtariamieji, susipažinę su atliktų veiksmų protokolais, jokių pastabų nepareiškė. Todėl, prokuroras teigia, kad teismo išvada, jog šie veiksmai atlikti pažeidžiant BPK reikalavimus, nepagrįsta.

Taip pat remdamasis aukščiau minėtais motyvais, kuriais paneigiami tariamai pareigūnų padaryti BPK pažeidimai, prokuroras prašo panaikinti ir 2008 m. liepos 4 d. Panevėžio apygardos teismo nutartį, kuria pranešta Panevėžio apygardos vyriausiajam prokurorui apie policijos pareigūnų galimai padarytas nusikalstamas veikas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašo jo ir nukentėjusiosios apeliacinius skundus patenkinti, o nuteistojo A. K. apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis A. K. bei jo gynėja prašo nuteistojo skundą patenkinti, o nukentėjusiosios ir prokuroro skundus atmesti. Išteisintieji L. B. ir Ž. D. prašo prokuroro ir nukentėjusiosios apeliacinius skundus atmesti.

Nukentėjusiosios T. J. , nuteistojo A. K. bei Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro apeliaciniai skundai atmetami.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo byloje surinktus įrodymus bei juos tinkamai įvertinęs byloje padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas dėl L. B. ir A. K. pareikšto kaltinimo padarius nusikalstamas veikas numatytas BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte ir BK 180 straipsnio 2 dalyje bei dėl Ž. D. pareikšto kaltinimo padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje. Kolegijos nuomone, Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro bei nukentėjusiosios T. J. apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai nepaneigia Panevėžio apygardos teismo nuosprendyje padarytų išvadų bei nepatvirtina L. B. , Ž. D. bei A. K. kaltės dėl savanaudiškų paskatų nužudžius nukentėjusįjį A. P. bei jį apiplėšus. Taip pat šie argumentai nepaneigia ir nuteistojo bei išteisintųjų pateiktos įvykio versijos.

Dėl L. B. ir A. K. išteisinimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir BK 180 straipsnio 2 dalį bei dėl Ž. D. išteisinimo

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad L. B. , A. K. buvo kaltinami pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir 180 straipsnio 2 dalį, o Ž. D. pagal BK 180 straipsnio 2 dalį. Būtent dėl šių kaltinimų byla buvo perduota teismui. Kaltinime buvo nurodyta, kad kaltinamieji 2007 m. rugpjūčio 18 d., apie 17 valandą, Kėdainių mieste, ties Kęstučio gatvėje esančiu metaliniu garažu Nr. 9, siekdami užvaldyti svetimą turtą, užpuolė A. P. (gim. 1928 m. liepos 15 d.). Ž. D. apglėbus ir laikant nukentėjusįjį už rankų ir taip atimant galimybę nukentėjusiajam priešintis, L. B. ir A. K. pareikalavo nukentėjusiojo atiduoti pinigus, tikrino kelnių kišenes, tačiau pinigų nerado. Ž. D. paleidus nukentėjusiojo rankas, L. B. iš A. P. atėmė lazdą ir ja sudavė jam vieną kartą į galvos sritį. A. K. turėdamas rankoje atsineštą medinį pagalį, t. y. specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą, du kartus juo sudavė nukentėjusiajam į galvos sritį, dėl to A. P. nukrito ant žemės, tada A. K. vieną kartą įspyrė nukentėjusiajam į galvos sritį, tuo A. P. padarydamas galvos ir veido sumušimą su poodinėmis ir minkštųjų audinių kraujosruvomis viršutinėje lūpoje, kairiame žande ir pakaušio srities kairėje pusėje, galvos smegenų kaktinių skilčių sumušimą, su kraujo išsiliejimu į smegenų skilvelius bei po kietuoju galvos smegenų dangalu, virš kairiojo smegenų pusrutulio, dėl to, nuo galvos ir veido sumušimų visumos nukentėjusysis 2007 m. rugpjūčio 27 d. Kauno medicinos universiteto klinikose mirė. Taip palaužus nukentėjusiojo pasipriešinimą, Ž. D. , A. K. ir L. B. pagrobė A. P. priklausančius 500 litų bei 20 litų vertės nenustatyto modelio elektroninį laikrodį.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas tikrindamas ir vertindamas byloje surinktus duomenis padarė pagrįstą išvadą, kad kaltinamiesiems inkriminuoti kaltinimai grindžiami iš esmės tik pačių kaltinamųjų Ž. D. ir L. B. parodymais, kurie gauti pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatyme numatytą tvarką, todėl šie duomenys byloje nelaikytini įrodymais. Todėl teismas pagrįstai L. B. , A. K. ir Ž. D. išteisino iš šių kaltinimų neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas (BPK 303 str. 5 d. 2 p.).

BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Taigi, spręsdamas, ar išnagrinėtus duomenis pripažinti įrodymais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams ir ar jie patikrinti BPK numatytais veiksmais, kitaip tariant šiame BPK straipsnyje yra įtvirtintas įrodymų leistinumo principas.

Šioje byloje apygardos teismas ištyręs teismo posėdyje ikiteisminio tyrimo metu surinktus įrodymus pagrįstai konstatavo, kad pradėjus ikiteisminį tyrimą (BPK 166 str.), duomenys, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti, renkami tik BPK nustatyta tvarka, kitų įstatymų (pvz. Operatyvines veiklos įst.) nustatyta tvarka tik ieškoma duomenų šaltinių, kuriuos nustačius atliekami BPK numatyti proceso veiksmai. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas Kėdainių policijos komisariate 2007 m. rugpjūčio 19 d. dėl 2007 m. rugpjūčio 18 d. 23.50 val., Kėdainiuose, ties (duomenys neskelbtini) esančiais garažais rasto žmogaus sužalojimo (t. 1, b. l. 1). Iš tyrėjo S. M. 2007 m. rugpjūčio 28 d. tarnybinės ataskaitos matyti, kad ataskaitos surašymo dieną jis jokios informacijos apie įtariamuosius neturėjo, byloje būtinų atlikti operatyvinių ar procesinių veiksmų nenurodė. Šią dieną tik buvo gauta informacija, kad A. P. mirė ir prokuroras pavedė teismo medicinos specialistams atlikti A. P. teismo medicininį tyrimą, o tyrėjas S. M. laikotarpiu nuo 10.50 val. iki 11.20 val., dalyvaujant motinai J. B. , apklausė liudytoju L. B. , kuris parodė, kad prieš mėnesį jį į „Garadoką“ pasikvietė A. K. , už garažų prie upelio jis pamatė apsvilusią ožką, A. K. pasakė, kad tai jis padegė šią ožką, matė prieš mėnesį pas A. K. metalinį strypą. Apie rastą su sužalota galva vyrą sužinojo iš policijos pareigūnų, apie šio įvykio aplinkybes nieko papasakoti negali, nes nieko nežino (t. 1, b. l. 94-95). Byloje 2007 m. rugpjūčio 28 d. jokių kitų BPK nustatyta tvarka surinktų duomenų apie vaikų Ž. D. , L. B. ir A. K. dalyvavimą A. P. sužalojime nėra. Tačiau 2007 m. rugpjūčio 28 d. tyrėjas S. M. , BPK 140 straipsnio tvarka, laikinai sulaikė įtariamaisiais A. P. sveikatos sutrikdymu, 16 val. – A. K. (t. 2, b. l. 83), 16.30 val. - L. B. (t. 2, b. l. 33), sulaikymo protokoluose nurodydamas sulaikymo pagrindą – gali slapstytis, trukdyti ikiteisminiam tyrimui. Šių asmenų sulaikymo laikotarpiu galiojusio BPK 140 straipsnyje buvo nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas gali sulaikyti asmenį, užkluptą darant nusikalstamą veiką ar tuoj po to, kai jis nusikalstamą veiką padarė, kai yra pagrindas manyti, kad tas asmuo gali pabėgti ar iš karto neįmanoma nustatyti jo asmenybės, taip pat kitais atvejais, kai yra suėmimo skyrimo pagrindai ir sąlygos. Iš aukščiau paminėtų aplinkybių matyti, kad nei vieno iš įstatyme numatytų sulaikymo pagrindų, sulaikant nepilnamečius L. B. ir A. K. nebuvo. Nė vienas iš jų nebuvo užkluptas darant šią nusikalstamą veiką, taip pat byloje nėra duomenų, kad jų sulaikymo metu tyrėjai disponavo informacija liudijančia, kad šią nusikalstamą veiką galėjo padaryti būtent jie. Nesant šių sąlygų, taip pat nebuvo pagrindo manyti, kad šie asmenys gali pabėgti ar slėptis, jų asmenybės buvo žinomos, jie surasti savo gyvenamosiose vietos. Todėl, kolegijos nuomone, apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad L. B. ir A. K. laikinas sulaikymas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad sulaikius nepilnamečius L. B. ir A. K. , iki 2007 m. rugpjūčio 29 d. ryto kokių nors papildomų duomenų apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir juos padariusius asmenis byloje neatsirado, L. B. apklaustas tik 2007 m. rugpjūčio 29 d. 15.30 val., o Ž. D. tos pačios dienos 16.00 val. Tačiau, nežiūrint į tai, iš policijos įskaitos informacijos matyti, kad 2007 m. rugpjūčio 29 d. 7.20 val. tyrėjas S. M. sulaikė nepilnametį Ž. D. , jį apklausė ir 10.20 val., paleido iš sulaikymo (t. 1, b. l. 147). Jokių dokumentų, patvirtinančių šiuo laikotarpiu tyrėjo S. M. atliktus procesinius veiksmus, ar liudijančių apie šio sulaikymo teisėtumą ir pagrįstumą, byloje nėra. Tyrėjas S. M. pirmosios instancijos teisme šią aplinkybę neigė ir tvirtino, kad 7.20 val. sulaikęs Ž. D. jį perdavė tyrėjui S. R. , tačiau kolegijos nuomone, apygardos teismas pagrįstai nusprendė, kad nėra pagrindo netikėti oficialia policijos komisariato informacija, esančia byloje, juolab kad tyrėjas S. R. parodė, jog Ž. D. jam buvo pristatytas 2007 m. rugpjūčio 29 d. 10-11 val. laikotarpiu. Taigi, byloje neginčijamai nustatyta, kad Ž. D. buvo atvežtas ir laikomas policijos komisariate mažiausiai 3 valandas, t. y. nuo 7.20 val. iki 10.20 val. visiškai be jokio teisinio pagrindo. Maža to, apeliacinės instancijos teismo posėdyje tyrėjas S. R. negalėjo paaiškinti, kur Ž. D. buvo laikomas laikotarpiu nuo 10.20 val. iki 11.45 val., kai tyrėjas S. R. oficialiu laikinojo sulaikymo protokolu pastarąjį sulaikė. Ž. D. motina, tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme patvirtino, kad jos sūnus nuo jo sulaikymo 7.20 val. iš policijos komisariato nebuvo išleistas. O ji sūnų pamatė tik 13 val. Vėlgi, konstatuotina, kad ir šis Ž. D. sulaikymas atliktas taip pat nesant jokio įstatyminio pagrindo ir duomenų, kad jis gali būti padaręs šią nusikalstamą veiką. Sulaikymo protokole Ž. D. parašų apie teisių jam išaiškinimą, sulaikymo paskelbimą nėra, atžymų apie atsisakymą pasirašyti protokolą taip pat nėra. Tos pačios dienos 12 val. tyrėjas S. R. įteikė Ž. D. pranešimą apie įtarimą ir apklausė jį įtariamuoju.

Ž. D. įteiktame pranešime apie įtarimą nurodyta, kad 2007 m. rugpjūčio 18 d. apie 17 val. jis su A. K. , L. B. Kėdainių mieste, (duomenys neskelbtini) namo kieme, grasindamas reikalavo pinigų: apglėbė rankomis A. P. per juosmenį, apieškojo jo drabužius, nukentėjusiajam bandant išsilaisvinti, lazda smogė jam per galvą bei kumščiu į veidą, A. P. pargriuvus ir galva atsitrenkus į gatvės grindinio kietąjį paviršių, prarado sąmonę, iš nukentėjusiojo drabužių pagrobė 500 litų, nuo rankos nusegė laikrodį. A. P. nuo gautų sužalojimų ligoninėje mirė. Kolegijos nuomone, apygardos teismas pagrįstai nustatė, jog iš bylos medžiagos nėra aišku, kokių duomenų pagrindu suformuluotas būtent toks įtarimas. Iš esmės šiame įtarime objektyvią tiesą atitinka tik faktiniai bylos duomenys, t. y. kad įtarimo pareiškimo Ž. D. momentu byloje buvo objektyviai žinoma, kad A. P. buvo rastas sužalotas Kęstučio gatvėje prie garažų 2007 m. rugpjūčio 18 d. apie 24 val., diena prieš įvykį jis iš banko pasiėmė 500 litų, o 2007 m. rugpjūčio 27 d. ligoninėje mirė dėl smurtinių sužalojimų. Pirmosios instancijos teisme tyrėjas S. R. parodė, kad tokį pranešimą apie įtarimą jis suformulavo eksperto preliminarios išvados, operatyvinės informacijos, pokalbio su Ž. D. pagrindu. Tačiau pastebėtina, kad byloje duomenų apie kokią nors operatyvinę informaciją, kokį nors pokalbį su Ž. D. nėra. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta prokuroro apeliacinio skundo argumentus, kad apygardos teismas nepaneigė liudytojų S. M. bei S. R. parodymų, jog jie apie A. P. smurtinę mirtį turėjo operatyvinės informacijos. Bylos medžiaga tokio prokuroro skundo teiginio nepatvirtina. Liudytojas S. M. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad buvo gauti slaptųjų darbuotojų pranešimai ir jie yra byloje, tačiau tokių pranešimų byloje nenustatyta. Tyrėjas S. R. tvirtina, kad įtarimas formuluotas ir pokalbio su Ž. D. , pagrindu. Tačiau, kolegija atkreipia dėmesį, kad tokio veiksmo baudžiamojo proceso įstatymas nenumato. Jau minėta, kad vadovaujantis BPK 166 straipsniu, pradėjus ikiteisminį tyrimą, duomenys, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti, renkami tik BPK nustatyta tvarka, kitų įstatymų nustatyta tvarka tik ieškoma duomenų šaltinių, kuriuos nustačius atliekami BPK numatyti proceso veiksmai. Taigi, pradėjus ikiteisminį tyrimą bet koks pokalbis su asmeniu turinčiu duomenų apie padarytą nusikalstamą veiką įforminamas BPK numatytu apklausos protokolu, jei tai nėra operatyvinės veiklos įstatyme numatytas veiksmas, kuriuo ieškoma, kokių nors papildomų duomenų šaltinių. Kolegijos nuomone, bet koks tyrėjo vykdomas preliminarus, baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka neužfiksuotas pokalbis su potencialiu įtariamuoju Ž. D. apie nusikalstamą veiką laikytinas grubiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu ir vertintinas kaip neteisėtas poveikis šiam asmeniui. Be to, tyrėjas S. R. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad įtarimas pateiktas remiantis ir liudytojo E. M. , dalyvavusio nukentėjusiojo lavono skrodime, telefonu perduota informacija apie preliminarias teismo medicinos eksperto išvadas, tai patvirtino ir E. M. , tokios galimybės pirmos instancijos teismo posėdžio metu neatmetė ir teismo medicinos specialistas. Išties ši aplinkybė patvirtintų įtarime nurodytus ant nukentėjusiojo kūno objektyviai nustatytus sužalojimus, tačiau, kolegijos nuomone, ši aplinkybė kartu leidžia pagrįstai suabejoti prokuroro apeliacinio skundo argumentu, kad dar negavus galutinių medicininio tyrimo išvadų, ir policijos pareigūnams nedisponuojant tikslia informacija, jau pirmųjų apklausų metu Ž. D. ir L. B. tiksliai nurodė A. P. kūno vietas, į kurias buvo suduoti smūgiai. Vertinant tyrėjo S. R. nurodytą aplinkybę, kad įtarimas pareikštas tik gavus preliminarias eksperto išvadas, o Ž. D. ir L. B. įtariamaisiais apklausti tik po to kai jiems pranešta apie įtarimą, galima daryti pagrįstą išvadą, kad tyrėjai prieš šių asmenų apklausas jau turėjo pakankamai išsamią informaciją apie nukentėjusiajam padarytus sužalojimus. Tai matyti ir iš pačių pranešimų apie įtarimus. Todėl ši aplinkybė negali būti vertinama, kaip pagrindas atmesti abejones dėl galimai nepilnamečiams Ž. D. bei L. B. darytą psichinį poveikį. Juolab, kad iš įtariamojo Ž. D. apklausos protokolo matyti, jog jis savo parodymais iš esmės pakartojo pranešimo apie įtarimą fabuloje nurodytas aplinkybes. Nurodė, kad nukentėjusįjį sutiko eidami Lukšio gatve link parduotuvės „Leader Price“, tačiau jo nurodyta užpulto vyriškio apranga neatitinka tai aprangai, kuri buvo rasta ant A. P. kūno. Ž. D. tvirtina, kad matė ant nukentėjusiojo žando kraujo, nors teismo medikas parodė, kad jokių išoriškų sužalojimų pas A. P. nebuvo rasta. Iš Ž. D. parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, kad šiame procesiniame veiksme dalyvavo prieš tai vaikui galimai poveikį areštinėje daręs S. M. . Šio procesinio veiksmo metu Ž. D. tvirtina, kad vyriškį pamatė sėdėdami Lukšio g. prie 3-5 namo, iš videoįrašo matyti, kad Ž. D. nurodant vyro užpuolimo vietą mostelėjus ranka link upelio, tyrėjas S. R. pareiškęs, kad iki nurodytos vietos yra 300 metrų, filmavimą nutraukia ir jį atnaujina gatvėje prie garažų, vaizdo įraše upelio nesimato. Iš protokolo ir vaizdo įrašo negalima nieko spręsti apie Ž. D. nurodytą užpuolimo vietą, ar ji atitinka įvykio vietos apžiūros duomenims, nes protokole kokių nors duomenų apie įtariamojo nurodytą vietą nėra, vaizdo įraše matosi tik tai, kad ji yra prie garažų, o pati užpuolimo vieta yra kitoje nei garažai kelio pusėje. Iš 2007 m. rugpjūčio 29 d. S. R. atliktos įtariamojo L. B. apklausos protokolo ir vaizdo įrašo matyti, kad vaikui prieš apklausiant įtariamuoju jo teisės išaiškintos nebuvo, protokole ir vaizdo įraše užfiksuoti L. B. parodymai skiriasi. Įtariamojo L. B. parodymų patikrinimo protokolo duomenų patikimumą patikrinti negalima, nes dingęs šio tyrimo veiksmo vaizdo įrašas.

Atliekant baudžiamojo proceso įstatyme numatytus procesinius veiksmus, gauti duomenys dėl leistinumo reikalavimo pažeidimo, negali būti laikomi įrodymais, jei atliekant šiuos procesinius veiksmus buvo nepagrįstai suvaržytos žmogaus teisės, pažeisti proceso principai ar proceso veiksmas būtų atliktas nepakankamai tiksliai laikantis tam veiksmui atlikti nustatytų pagrindinių taisyklių (kasacinė byla Nr. 2K-4/2007).

Viena iš pagrindinių žmogaus teisių, įtvirtintų ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijoje yra – kiekvieno asmens teisė į laisvę. Ši teisė gali būti gali būti suvaržoma tik esant tam tikroms įstatyme numatytoms sąlygoms ir laikantis tam tikrų, įstatyme įtvirtintų procedūrų. Iš šios baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad įtariamieji L. B. ir A. K. byloje buvo sulaikyti grubiai pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatyme numatytas taisykles, nesant tam BPK 140 straipsnyje numatytų pagrindų, o Ž. D. buvo pakankamai ilgą laiką sulaikytas dar ir nesurašius laikino sulaikymo protokolo. Kolegijos nuomone, net ir nenustačius, kad prieš nepilnamečius Ž. D. bei L. B. pareigūnai vartojo fizinę prievartą, neteisėtas ir nepagrįstas sulaikymas vertintinas kaip psichinė prievarta prieš nepilnamečius, t. y. kaip neteisėtas poveikis šiems asmenims, siekiant išgauti baudžiamąjį persekiojimą atliekantiems pareigūnams palankius parodymus. Vis gi, vertinant šios baudžiamosios bylos medžiagą negalima kategoriškai atmesti ir to, kad šiuo atveju buvo panaudota fizinė prievarta, ką pirmosios instancijos teismo posėdžio metu tvirtino Ž. D. , L. B. bei Z. M. . Vien tik prokuroro apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad ant įtariamųjų vizualiai nesimatė jokių prievartos požymių ir jie dėl to nerašė nusiskundimų, kolegijos nuomone, nėra esminis argumentas leidžiantis neabejotinai spręsti, kad fizinė prievarta nebuvo naudota. Tokios, aukščiau paminėtos aplinkybės, kaip nepilnamečio Ž. D. nepagrįstas sulaikymas beveik penkioms valandoms, bei šį sulaikymą pagrindžiančių dokumentų nebuvimas, taip pat nepilnamečių A. K. bei L. B. nepagrįstas sulaikymas, neapklausus beveik parą, kai jie buvo sulaikyti darbo dienos metu ir juos buvo galima nedelsiant apklausti, kelia abejonių policijos pareigūnų siektais tikslais.

Pastebėtina ir tai, kad BPK 53 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įtariamojo, kaltinamojo, nuteistojo arba nukentėjusiojo atstovai pagal įstatymą gali dalyvauti procese ir ginti savo atstovaujamų proceso dalyvių interesus, jeigu šie yra nepilnamečiai arba nustatyta tvarka pripažinti neveiksniais, išskyrus atvejus, kai tai prieštarautų nepilnamečio ar neveiksnaus asmens interesams. BPK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad atstovui pagal įstatymą, pateikusiam rašytinį ar žodinį prašymą, leidžiama dalyvauti procese, kai ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras priima dėl to nutarimą, o teismas – nutartį. BPK 54 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įstatyminis atstovas pagal įstatymą turi teisę dalyvauti atliekant proceso veiksmus, kuriuose dalyvauja jo atstovaujamas asmuo, ir padėti šiam asmeniui pasinaudoti įstatymų suteiktomis teisėmis. Iš bylos medžiagos matyti, kad prieš Ž. D. apklausą, jo motina Z. M. buvo atvykusi pas tyrėją S. R. ir jo teiravosi dėl jos nepilnamečiui sūnui pareikštų įtarimų, tačiau jai tyrėjas nieko nepaaiškino bei neleido susitikti su sūnumi, nurodydamas, kad viską paaiškins gynėjas. Šią aplinkybę apeliacinės instancijos teisme patvirtino pats liudytojas S. R. . Kolegijos nuomone, tokiu būdu Ž. D. atstovė pagal įstatymą Z. M. iš esmės išreiškė norą dalyvauti su jos nepilnamečiu sūnumi atliekamuose proceso veiksmuose ir žinoti su jos sūnumi susijusias bylos aplinkybes, nežiūrint į tai, kad ji nepateikė tokio raštiško pageidavimo. Kolegijos nuomone, eilinis pilietis neprivalo žinoti įstatymo subtilybių, t. y. kad turi teisę dalyvauti nepilnamečio sūnaus apklausoje. Pakanka tos aplinkybės, kad motina savo veiksmais išreiškė suinteresuotumą byloje. Tokiu atveju tyrėjas, vadovaudamasis BPK 53 straipsnio 3 dalimi turėjo nutarimu arba leisti, arba atsisakyti leisti įstatyminiam atstovui dalyvauti atstovaujamojo apklausoje. Tačiau nei vieno, nei kito dokumento baudžiamojoje byloje nėra. Maža to, iš tyrėjo S. R. parodymų, duotų apeliacinės instancijos teisme, matyti, kad šios teisės jis Ž. D. įstatyminei atstovei neišaiškino ir žodžiu. Todėl, kolegijos nuomone, tiek įtariamajam Ž. D. , tiek jo įstatyminei atstovei Z. M. nebuvo tinkamai išaiškintos jų teisės.

Kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos (toliau – Konvencija) bei Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatas. Konvencijos 1 straipsnyje nustatyta, jog vaiku laikomas kiekvienas žmogus neturintis 18 metų, 37 straipsnio b punkte nustatyta, kad nė iš vieno vaikų negali būti neteisėtai ar savavališkai atimta laisvė. Vaikas areštuojamas, sulaikomas ar įkalinamas pagal įstatymą, tik kraštutiniu atveju ir kiek įmanoma trumpesniam laikui. Be to, Konvencijos 40 straipsnio 2 dalies b punkto IV papunktyje nustatyta, kad vaikas turi teisę nebūti verčiamam duoti parodymus arba prisipažinti kaltu. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad vaikas yra žmogus, neturintis 18 metų, 53 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad draudžiama bet kokia fizinė ar psichinė prievarta vaikui. Vaikas neturi būti verčiamas duoti parodymus prieš save, tėvus, kitus šeimos narius, prisipažinti kaltu. 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suėmimas, laisvės atėmimas ar kitoks laisvės ribojimas vaikui turi būti pagrįstas, kiek galima trumpesnis ir taikomas tik išimtinais atvejais. Kolegija atkreipia dėmesį, kad šios Konvencijos bei Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatos paneigia nukentėjusiosios T. J. apeliacinio skundo argumentus, kad vaiku laikomi tik asmenys iki 12 metų.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad visos aukščiau paminėtos aplinkybės patvirtina, jog apygardos teismas pagrįstai nustatė, kad ikiteisminiame tyrime sulaikant ir atliekant proceso veiksmus su vaikais Ž. D. , L. B. , A. K. , buvo grubiai pažeisti ne tik BPK reikalavimai, susiję su jų sulaikymo pagrįstumu, teisių išaiškinimu, procesinių veiksmų fiksavimu, bet ir Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos bei Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatos. Jiems laisvė buvo atimta neteisėtai ir nepagrįstai, jokio kraštutinio atvejo sulaikyti vaikus nebuvo. Atsižvelgiant į jų parodymus apie sulaikymų aplinkybes ir atliktus jų atžvilgiu policijos veiksmus bei nustatytas jų sulaikymo bei procesinių veiksmų atlikimo aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad vaikai buvo verčiami duoti parodymus ir prisipažinti kaltais, jų atžvilgiu buvo vartojama psichologinė prievarta, todėl vaikų Ž. D. ir L. B. parodymų prieš save ir kitus negalima laikyti įrodymais, nes nepaneigti jų parodymai teismui, kad jie save ir kitus apkalbėjo neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų pasėkoje.

Be to, nė vienas iš kaltinamųjų net nebuvo apklausti pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nors yra nepilnamečiai. Buvo apsiribota tik jų apklausomis pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus. Įvertinus anksčiau aptartus baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, konstatuotina, kad ši aplinkybė taip pat kelia abejonių kaltinamųjų duotų parodymų objektyvumu.

Atsižvelgdama į tai, kas aukščiau išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas neteisėto ir nepagrįsto sulaikymo pasėkoje iš nepilnamečių Ž. D. bei L. B. gautus parodymus įvertinęs kaip neatitinkančius įrodymų leistinumo reikalavimų, t. y. surinktus pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių reikalavimų nepažeidė. Todėl nėra įstatyminio pagrindo šiuos išteisintųjų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus vertinti kaip patikimus ir neginčijamai patvirtinančius jų kaltę padarius jiems inkriminuotas veikas. Juolab, kad visi byloje surinkti duomenys BPK numatyta tvarka turi būti patikrinti teisme ir tik teismas vertina jų patikimumą ir leistinumą bei pripažįsta ar nepripažįsta įrodymais. Kitų įrodymų, neginčijamai patvirtinančių nepilnamečių Ž. D. , A. K. ir L. B. kaltę nužudžius ir apiplėšus A. P. , byloje nėra.

Kartu atmetami ir prokuroro apeliacinio skundo teiginiai, kad teismas tikėdamas Ž. D. parodymais, duotais teisiamojo posėdžio metu ir darydamas išvadą, kad jie teisingi, nuosprendyje daro kitą, priešingą išvadą, kuria paneigia aplinkybę, kad Ž. D. 2007 m. rugpjūčio 18 d. buvo ne Kėdainių mieste, o Kėdainių rajone, Žilvyčių kaime, kur šventė draugės išleistuves. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas būtent šioje dalyje Ž. D. ir jo motinos Z. M. parodymus atmetė ir konstatavo, kad jie paneigti liudytojos K. L. parodymais, kuri parodė, kad išleistuvės, kuriose dalyvavo Ž. D. , Žilvyčių kaime, Kėdainių rajone įvyko 2007 m. rugpjūčio 4 d. Tačiau, kolegija konstatuoja, jog vien ta aplinkybė, kad apygardos teismas atmetė dalį teisme duotų Ž. D. parodymų, dėl kurių jis objektyviai galėjo klysti, nes buvo praėjęs nemažas laiko tarpas, negali būti vertinama kaip pagrindas spręsti, jog ir kita šio asmens parodymų dalis neteisinga.

Kolegijos nuomone, nepagrįstas ir prokuroro apeliacinio skundo argumentas, kad Ž. D. , L. B. ir A. K. kaltę patvirtina Ž. D. motinos Z. M. parodymai, jog sūnus jai pasakojo įvykio detales bei šios liudytojos parodymus patvirtino ir ją apklausęs prokuroras G. J. . Be to, teismas neatsižvelgė į liudytojo V. J. bei nukentėjusiosios T. J. parodymus. Kolegija konstatuoja, kad liudytojos Z. M. parodymai iš esmės yra netiesioginiai. Pati ji įvykio nematė, tik tariamai girdėjo įvykio aplinkybes iš sūnaus. Pastebėtina, kad šios liudytojos parodymais galima būtų tik patikrinti kitų byloje surinktų įrodymų - Ž. D. parodymų teisingumą. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad Ž. D. parodymai gauti pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, todėl jie nelaikytini įrodymais byloje. Taigi, asmuo, iš kurio liudytoja Z. M. neva išgirdo įvykio aplinkybes nelaikytinas įrodymų šaltiniu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytoja Z. M. pakeitė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus bei parodė, kad apklausos protokolą pasirašė neskaičiusi dėl patirto šoko, vykdė advokato nurodymus, kuris teigė, kad jei ji bei jos sūnus pripažins kaltę, bus paskirta lygtinė bausmė. Prokuroras apeliaciniame skunde teigia, kad liudytojos Z. M. parodymus pirmosios instancijos teisme patvirtino ją apklausęs prokuroras G. J. . Tačiau kolegija mano, kad byloje nustačius procesinius pažeidimus (susijusius su sulaikymo pagrįstumu, teisių išaiškinimu, tyrimo veiksmų fiksavimu), toje pačioje byloje ikiteisminį tyrimą kontroliavusio prokuroro G. J. apklausos teisingumas kelia pagrįstų abejonių. Kolegijos nuomone, nei liudytojos T. J. , nei V. J. parodymai taip pat nelaikytini svariu įrodymu pripažįstant Ž. D. , A. K. bei L. B. kaltę nužudžius bei apiplėšus nukentėjusįjį A. P. . Taigi, dėl tokių pačių motyvų kaip ir liudytojos Z. M. atveju, šių liudytojų parodymus nėra pagrindo vertinti kaip pagrindžiančius Ž. D. , A. K. bei L. B. kaltę. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad prokuroras iš esmės iškreipia V. J. parodymų prasmę, nes iš jo parodymų matyti, kad jam Ž. D. iki apklausos policijoje nieko nesakė apie sumuštą senelį. Po to kai Ž. D. buvo apklaustas policijoje V. J. su juo kalbėjo, tačiau Ž. D. jam sakęs kuo jį policijoje kaltino, tačiau nesakė, kad jis tai padarė (t. 4, b. l. 56-57).

Tais pačiais motyvais atmetamas ir nukentėjusiosios T. J. apeliacinis skundas. Nukentėjusiosios apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas panašiais argumentais kaip ir Panevėžio apygardos prokuroro apeliacinis skundas. Todėl kolegijos nuomone nėra pagrindo atskirai atsakinėti į šio skundo argumentus. Iš esmės į nukentėjusiosios apeliacinio skundo motyvus atsakyta pasisakant dėl prokuroro skundo. Dėl Ž. D. parodymų, kad įvykio metu jis buvo K. L. išleistuvėse, pasisakyta tiek apygardos teismo nuosprendyje, tiek ir šioje nutartyje. L. B. teiginių, kad įvykio metu jis galėjo būti Kėdainiuose adresu Žemaitės g. 10-20, kolegija nemato pagrindo tikrinti.

Kolegija nustačiusi, kad su nepilnamečiais Ž. D. , L. B. ir A. K. proceso veiksmai atlikti pažeidžiant BPK reikalavimus, nei jų parodymų, nei kitų byloje su nepilnamečiais atliktų procesinių veiksmų nepripažįsta įrodymais. Be išteisintųjų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, kitų objektyvių įrodymų byloje nesurinkta, o prokuroro apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės neva pagrindžiančios išteisintųjų kaltę, vertintinos kaip prielaidos. Teismų praktika taikant BPK normas reglamentuojančias nuosprendžio surašymą bei 2003 m. birželio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punktas numato, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes. Visos abejonės, kai jų nepavyksta pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai. Todėl kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas pagrįstai A. K. ir L. B. išteisino iš kaltinimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir 180 straipsnio 2 dalį, o Ž. D. iš kaltinimo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį.

Prokuroras apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2008 m. liepos 4 d. Panevėžio apygardos teismo nutartį, kuria pranešta Panevėžio apygardos vyriausiajam prokurorui apie policijos pareigūnų galimai padarytas nusikalstamas veikas. Kolegija atkreipia dėmesį, kad BPK 257 straipsnis numato, kad tokiu atveju, kai bylos nagrinėjimo teisme metu paaiškėja, kad kaltinamasis gali būti padaręs kitą nusikalstamą veiką, kuri nebuvo nurodyta kaltinamajame akte, taip pat kad nusikalstamą veiką gali būti padaręs kitas asmuo, teismas motyvuota nutartimi tai praneša prokurorui. Jau aukščiau minėta, kad apygardos teismas pagrįstai nustatė, jog byloje atliekant proceso veiksmus su vaikais Ž. D. , L. B. , A. K. buvo grubiai pažeisti ne tik BPK reikalavimai, susiję su jų sulaikymo pagrįstumu, teisių išaiškinimu, procesinių veiksmų fiksavimu, bet ir Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos bei Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatos. Todėl pareigūnų padariusių šiuos pažeidimus veiksmuose galima įžvelgti nusikalstamų veikų, numatytų BK 228 straipsnio 1 dalyje bei BK 229 straipsnyje, požymių. Taigi, šiuo atveju apygardos teismas nepažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų ir pagrįstai apie galimai padarytas nusikalstamas veikas nutartimi pranešė prokuratūrai. Atsižvelgdama į tai, kolegija konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo naikinti 2008 m. liepos 4 d. Panevėžio apygardos teismo nutarties, nes ji pagrįsta ir teisėta.

Dėl nuteistojo A. K. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 310 straipsnyje, bei jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismo nuosprendžio dalis, kuria A. K. pripažintas kaltu pagal BK 310 straipsnį ir nuteistas laisvės atėmimu 3 (trims) mėnesiams, pagrįsta ir teisėta, ką nepagrįstai apeliaciniame skunde ginčija nuteistasis A. K. . Panevėžio apygardos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė nuteistajam A. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos sudėties, jo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 310 straipsnyje, pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nors A. K. kaltu neprisipažino, parodė, kad apie ožką ir jos sudeginimą nieko nežino, ožkos nedegino ir apie tai niekam nekalbėjo, tačiau tokie jo parodymai paneigti kitais byloje surinktais įrodymais. Liudytojas Ruslanas Linevas parodė, kad 2007 m. rugpjūčio mėnesį sutiko A. P. , kuris jam pasiguodė, jog kažkas padegė jo ožką. Liudytojui paprašius A. P. parodė jam apdegintą ožką, o liudytojas iškvietė policiją, kuri atvyko po valandos, nufotografavo ožką ir juos apklausė. Paskambino savo darbuotojams, jie nuvežė ožką pas veterinarą. Vėliau parvežė ožką pas save į namus. Leido vaistus ožkai, bet padėtis blogėjo ir veterinaras ožką užmigdė (t. 4, b. l. 58-59). Tokius šio liudytojo parodymus patvirtino liudytojai V. B. ir E. E. . Liudytoja V. B. parodė, kad 2007 m. rugpjūčio 8 d., kaip policijos tyrėja buvo iškviesta pas Kėdainių mieste, Kęstučio gatvėje prie Dotnuvėlės upelio gamtoje gyvenusį A. P. dėl apdegintos ožkos. A. P. aiškino, kad ožką kažkas padegė, įtarė anūkus (t. 4, b. l. 60). Šią aplinkybė patvirtina ir Kėdainių PK informacijos knygos išraše esantis įrašas Nr.6995, iš kurio matyti, kad 2007 m. rugpjūčio 8 d. 16.31 val. užregistruotas R. L. , gyv. Biliūno g. 28, pranešimas, jog „benamio ožkos akys išdegintos“, į įvykio vietą 16.33 val. atvyko tyrėja V. B. - savininkas rašyti pareiškimą atsisakė, jam žala nepadaryta, ožką pasiėmė veterinaras, sakė, kad ožka išgis (t. 1, b. l. 27-29). Liudytojas E. E. patvirtino, kad 2007 m. rugpjūčio mėnesį jam buvo pristatyta gydymui stipriai apdegusi ožka, jos galva buvo užtinusi, akių nesimatė, galva ir nugara buvo nudegę, sužalojimai buvo terminiai - nudeginta karštu skysčiu, atvežus gyvūną, bandė gydyti – suleido vaistus, bet po dienos dėl stiprių terminių pažeidimų ožką užmigdė (t. 4, b. l. 59). Liudytojai V. J. , A. Š. patvirtino, kad jiems padegęs degiu skysčiu ožką prisipažino A. K. (t. 4, b. l. 74-75, t. 4, b. l. 56-57). Liudytoja J. B. parodė, kad 2007 m. rugpjūčio mėn. girdėjo, jog žmonės kalbėjo apie ožkos deginimą. Klausė sūnaus L. B. ar ne jis taip padarė - jis pasakė, kad ožką padegė A. K. . Dėl ožkos deginimo sūnų apklausinėjo policijos pareigūnai (t.4, b. l. 53-54). Apklausiamas liudytoju policijoje L. B. taip pat patvirtino, kad A. K. rodė jam apdegusią ožką ir sakėsi, kad tai jis padegė ožką (t.1 b.l. 94-95). A. K. motina K. L. taip pat patvirtino, kad jos duktė Kristina minėjo, jog ožką padegė A. K. , ji matė bėgančią degančią ožką (t. 4, b. l. 54). Konstatuotina, kad apygardos teismui nebuvo pagrindo netikėti šiais liudytojų parodymais, nes jų parodymai sutampa tarpusavyje bei papildo vieni kitus, pagrindo apkalbėti A. K. liudytojai neturi.

Kolegijos nuomone, apygardos teismas išsamiai ir visapusiškai įvertinęs aukščiau paminėtus įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad A. K. 2007 m. rugpjūčio mėnesio pradžioje Kėdainių mieste, Kęstučio gatvėje, prie Dotnuvėlės upelio, žiauriai elgėsi su gyvūnu, tai yra nenustatytu degiu skysčiu apipylė 150 litų vertės A. P. ožką ir ją padegė, dėl to, nuo pusės kūno apdegimo ir patirtų kančių, ožka žuvo (buvo užmigdyta veterinaro). A. K. apipildamas ožką degiu skysčiu ir ją padegdamas, suvokė, kad žiauriai elgiasi su gyvūnu, suprato, kad gyvūnas gali žūti ir to norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Todėl, kolegija konstatuoja, kad A. K. veika pagal BK 310 str. kvalifikuota teisingai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas paskirdamas A. K. trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmę už nusikalstamos veikos, numatytos BK 310 straipsnyje, padarymą, atsižvelgė į jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir tyčios rūšį, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, kaltininko asmenybę bei kitas reikšmingas bausmės dydžio parinkimui aplinkybes ir nepažeidė BK 54 straipsnyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų.

Apygardos teismas įvertino tai, kad A. K. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Jis padarė nesunkų, tačiau tyčinį nusikaltimą. A. K. veikos padarymo metu suprato ir šiuo metu supranta savo veiksmų esmę ir gali juos valdyti, administracinėmis nuobaudomis nebaustas. Kaip asmenybė charakterizuojamas neigiamai. Kėdainių PK prevencijos poskyrio nepilnamečių reikalų inspekcijos charakterizuojamas neigiamai (t. 2, b.l. 130), Kėdainių pataisos inspekcijos charakterizuojamas neigiamai. Per pakankamai trumpą laikotarpį po paleidimo į laisvę A. K. padarė du pažeidimus, jam buvo paskirta nuobauda įspėjimas (t. 2, b.l. 141), Kauno NTI-PN 2007 m. kovo 30 d. charakterizuojamas neigiamai (t. 2, b. l. 143), 2007 m. birželio 26 d. nepilnamečių pataisos namų charakterizuojamas gerai (t. 2, b.l. 144-145). Šią nusikalstamą veiką padarė nesulaukęs pilnametystės, būdamas praeityje teistas už labai sunkų nusikaltimą, lygtinio paleidimo nuo 3 metų 3 mėnesių 14 dienų laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu. Kolegijos nuomone, apygardos teismas dėl šių aplinkybių pagrįstai konstatavo, kad visa tai rodo, jog A. K. nelinkęs taisytis, todėl jam skirtina bausmės rūšis - laisvės atėmimas, nes kitos rūšies bausmių jo nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka. Teismas pagrįstai atsižvelgė, kad A. K. nusikalto būdamas nepilnametis, todėl laisvės atėmimo bausmės trukmę nustatė vadovaudamasis BK 91 straipsnio 2 dalies reikalavimais.

Nuteistasis A. K. apeliaciniame skunde teigia, kad jam paskirta bausmė netinkamai subendrinta su 2006 m. birželio 15 d. Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta laisvės atėmimo bausmės dalimi. Nuteistojo teigimu, pagal ankstesnį apygardos teismo nuosprendį jam buvo likę tik dveji metai ir keturi mėnesiai neatliktos laisvės atėmimo bausmės, todėl net visiškai pridėjus nauju nuosprendžiu paskirtą trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmę jam turėjo būti paskirta ne didesnė nei dveji metai ir septyni mėnesiai laisvės atėmimo. Tačiau kolegija konstatuoja, kad tokie nuteistojo teiginiai nepagrįsti. BK 64 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tokiu atveju, jeigu naują nusikalstamą veiką, neatliktos bausmės laikotarpiu padaro asmuo, lygtinai atleistas nuo bausmės prieš terminą, teismas, paskyręs bausmę už naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, bausmes subendrina. Skirdamas subendrintą bausmę, teismas gali bausmes visiškai ar iš dalies sudėti. Nors apygardos teismo nuosprendyje nurodyta, kad skiriant A. K. bausmę vadovaujamasi BK 64 straipsnio 1 ir 4 dalimis, kolegijos pastebi, kad teismas neteisingai nuosprendyje nurodė BK 64 straipsnio 4 dalį. Iš nuosprendžio matyti, kad bendrinant A. K. bausmes, iš tikro vadovautasi BK 64 straipsnio 3 dalimi ir A. K. paskirtos bausmės iš dalies sudėtos. Šioje BK 64 straipsnio dalyje nustatyta, kad tokiu atveju, kai bausmės iš dalies sudedamos, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedama neatliktos bausmės dalis. Jeigu neatliktos bausmės dalis yra didesnė, tai prie jos pridedama nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis. Iš šioje byloje esančios 2007 m. liepos 9 d. Kauno miesto apylinkės teismo nutarties (t. 2, b. l. 130), kuria A. K. lygtinai paleistas iš laisvės atėmimo vietos, matyti, kad A. K. neatliktas bausmės laikas treji metai trys mėnesiai ir keturiolika dienų, o ne dveji metai ir keturi mėnesiai, ką nepagrįstai apeliaciniame skunde tvirtina nuteistasis. Taigi vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, būtent prie šios neatliktos bausmės turi būti pridėta dalis nauju nuosprendžiu paskirtos trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmės. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad nuteistajam paskirta galutinė subendrinta bausmė yra netgi švelnesnė, t. y. treji metai laisvės atėmimo. Taigi, kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju skiriant nuteistajam A. K. bausmę, bausmių bendrinimo taisyklės nepažeistos.

Taip pat kolegija atmeta nuteistojo prašymą atsižvelgti į jo jauną amžių ir laisvės atėmimo bausmę pakeisti į lygtinį atleidimą nuo šios bausmės. BK 77 straipsnio 3 dalies 3 punktas numato, kad lygtinis atleidimas nuo bausmės prieš terminą ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalies pakeitimas švelnesne bausme netaikomas asmeniui, kuris jau buvo lygtinai atleistas nuo bausmės prieš terminą ir per neatliktos bausmės dalies laiką padarė naują tyčinį nusikaltimą. Taigi, kolegija konstatuoja, kad nuteistajam A. K. nėra teisinio pagrindo taikyti lygtinį atleidimą nuo bausmės prieš terminą. Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodomas jo jaunas amžius šiuo atveju esminės reikšmės neturi.

Apygardos teismo nuosprendis ir nutartis teisėti ir pagrįsti.

Kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 5 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nukentėjusiosios T. J. , Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro bei nuteistojo A. K. apeliacinius skundus atmesti.