Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-05-15 · Administracinė byla Nr. I-426-643/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-05-15
Bylos Nr.
I-426-643/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02361-2018-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Margarita Stambrauskaitė
Pareiškėjas
E. Š.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-426-643/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02361-2018-6Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gegužės 15 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Margarita Stambrauskaitė

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki 2019 m. balandžio 1 d. buvęs atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas), dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas E. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (buvęs atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K)) (toliau – ir Vilniaus PN), 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Skunde nurodo, kad nuo 2017 m. lapkričio 9 d. iki 2018 m. balandžio 20 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjo teigimu, kamerose, kuriose jis buvo laikomas, bendras plotas 7–8 kv. m, o jose dažniausiai buvo laikomi du asmenys, todėl iš bendro ploto atėmus baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą, jam likdavo mažiau nei 2–2,5 kv. m laisvo judėjimo ploto. Judėjimas kameroje buvo suvaržytas, joje neturėjo vietos pasivaikščioti arba sportuoti, todėl jautė fizinį diskomfortą, kuris pasireiškė kojų ir rankų sąnarių skausmu. Sanitarinis mazgas nuo bendro kameros ploto atitvertas tik 1,2–1,6 m aukščio ir 1 m ilgio sienele, todėl praktiškai visą laiką jis buvo kalinamas tualete. Prie sanitarinio mazgo įrengtos užuolaidos, tačiau jos neužtikrina privatumo atliekant gamtinius reikalus, todėl pareiškėją galėjo stebėti kiti kameroje esantys asmenys bei pareigūnai per stebėjimo langelį. Dėl to pareiškėjas jautė nuolatinį diskomfortą, buvo pažeista jo garbė ir orumas.

Pareiškėjo teigimu, jis ilgą laiką buvo kalinamas Lukiškių TI-K I korpuso kamerose, kuriose nėra pareigūnų iškvietimo mygtuko. II korpuso kamerose trūksta gryno oro, beveik neįmanoma vėdinti kameras, nes tarp lango ir likusio kameros ploto įrengtos grotos. Nebuvo sudarytos galimybės išsiskalbti drabužius ir juos džiovinti kameroje, pareiškėjas iš savo asmeninių daiktų turėjo darytis virves drabužiams džiauti. Nuo džiovinamų drabužių padidėdavo drėgmė kamerose, todėl kilo pavojus susirgti tuberkulioze ir kitomis pavojingomis ligomis.

Nurodo, kad 2017 m. gruodžio 1 d. – 2018 m. sausio 1 d. nebuvo išduodamos antklodės, užvalkalai, dėl to tekdavo miegoti su nešvaria antklode, ko pasėkoje buvo sudirgusi oda, jautė niežulį.

Dėl tokių Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų pareiškėjas teigia patyręs įvairias kančias, diskomfortą ir nepatogumus, pablogėjo jo sveikata, atsirado sveikatos problemų, susijusių su skrandžiu, pablogėjo miego kokybė, jis tapo irzlus ir nervingas, todėl mano, kad dėl nurodytų aplinkybių jam kilo neturtinė žala, kurią prašo priteisti iš atsakovės.

Šalies argumentai

Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujantis Vilniaus PN (buvęs atstovas Lukiškių TI-K) su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 6–15).

Nurodo, kad šiuo metu galiojančiame teisės akte nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Atsakovės atstovo teigimu, iš pateiktų duomenų apie pareiškėjo judėjimą matyti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas gyvenamosiose kamerose atitiko nustatytus reikalavimus. Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui, turi būti skaičiuojamas atėmus kameroje užimamų baldų plotą, kadangi nei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, nei Lietuvos Respublikos teisės aktai to nenumato.

Pažymi, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas nurodo, kad sanitarinis mazgas kamerose atskirtas nuo likusio kameros ploto sienele, kuri yra ne mažesnė kaip 1,5 m aukščio ir toks jo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Langai pritaikyti vėdinimui. Langų angoje įstatytos metalinės grotos, o langų stiklai aptraukti metaliniu tinklu pagal teisės aktų reikalavimus. Pabrėžia, kad kamerose gyvenantys asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir jas tvarko, neturi problemų dėl drėgmės kamerose.

Nurodo, kad pagal teisės aktų reikalavimus, suimtiesiems ir nuteistiesiems sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Valdiška patalynė, asmeninė patalynė, asmeniniai apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai ne rečiau kaip kartą per savaitę. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems (nuteistiesiems) grąžinami tą pačią dieną jau sausi.

Pažymi, kad pareiškėjui 2017 m. lapkričio 9 d. buvo išduota antklodė, čiužinys, pagalvė, patalynės komplektas, rankšluosčiai (2 vnt.) ir indų komplektas. Paaiškina, kad visi asmenys, laikomi gyvenamosiose kamerose, pareiškėjo nurodytu laikotarpiu turėjo galimybę išsikviesti nuolat priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Pažymi, jog teisės aktai nenustato konkretaus laiko, per kurį pareigūnams privaloma priteiti prie kameros, kurioje įjungtas aliarminis iškvietimas ar kurioje suimtasis ar nuteistasis kitais būdais kviečia prižiūrėtoją.

Atsakovės atstovo teigimu, pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretizuoti, jis neįrodė, kad skunde minimi įstaigos trūkumai sukėlė konkrečias neigiamas pasekmes pareiškėjui. Mano, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą tėra jo siekis pasipelnyti valstybės sąskaita, nes Lukiškių TI-K neatliko neteisėtų veiksmų. Atsakovės atstovas taip pat mano, kad pareiškėjo skunde minimi trūkumai ir kilę neigiami išgyvenimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, o patirti nepatogumai labiau sietini su jo paties elgesiu, kuris lėmė pareiškėjo patekimą į laisvės atėmimo vietą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų nuo 2017 m. lapkričio 9 d. iki 2018 m. balandžio 20 d.

Dėl valstybės pareigos atlyginti žalą

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų Lukiškių TI-K laikymo sąlygų ir dėl to patirtų sukrėtimų, todėl šioje byloje taip pat aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Šioje byloje taip pat aktuali Konvencijos 8 straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, bei Konvencijos 8 straipsnio 2 dalis, nustatanti, kad valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) suformulavo taisyklę, nustatančią, jog, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT 2013 m rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013).

Dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad Lukiškių TI-K kamerose jam trūko laisvo judėjimo ploto. Pareiškėjo teigimu, kamerose, kuriose jis buvo laikomas, bendras plotas 7–8 kv. m, o jose dažniausiai buvo laikomi du asmenys, todėl iš bendro ploto atėmus baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą, jam likdavo 2–2,5 kv. m laisvo judėjimo ploto, vietoj nustatyto 5 kv. m.

Atsakovės atstovas su pareiškėjo skunde išdėstytomis aplinkybėmis nesutinka ir nurodo, kad visu ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas gyvenamosiose kamerose atitiko teisės aktų nustatytus reikalavimus.

Ginčo laikotarpiu minimalius kalinimo vietų kamerų plotui keliamus reikalavimus reglamentavo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 papunktis, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Atkreiptinas dėmesys, jog nacionaliniai teisės aktai nenustato, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo patalpos ar baldų užimamas plotas.

Pažymėtina, kad EŽTT yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą, tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Tokios pozicijos laikomasi ir LVAT praktikoje (žr., LVAT 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-561-261/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-146/2017).

Iš atsiliepime į skundą ir Suimtojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelėje (b. l. 6–7, 16–17) nurodytų duomenų apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius, kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus, matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo šiose kamerose: Nr. 107, 153, 190. Akcentuotina, kad pareiškėjas skunde nenurodė nei vienos EŽTT bylos, kurioje teismas būtų išaiškinęs, kad vienam kameroje laikomam asmeniui turėtų tekti ne mažiau kaip 5 kv. m ploto, neįskaitant kameroje esančių baldų ir sanitarinio mazgo užimamo ploto.

Pareiškėjas 2017 m. lapkričio 9 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 107 (plotas 7,38 kv. m) ir joje buvo laikomas vienas. 2017 m. lapkričio 10–11 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 153 (plotas 7,94 kv. m) vienas, o 2017 m. lapkričio 12–19 d. kartu su kitu asmeniu, t. y. kameroje buvo dviese. 2017 m. lapkričio 20 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 190 (plotas 7,94 kv. m) ir joje buvo laikomas vienas. Pareiškėjas kameroje Nr. 190 2017 m. lapkričio 21–22 d. buvo laikomas kartu su kitu asmeniu, 2017 m. lapkričio 23 d. vienas, 2017 m. lapkričio 24–gruodžio 26 d. kartu su kitu asmeniu (dviese), 2017 m. gruodžio 27 d. vienas, 2017 m. gruodžio 28 d.–2018 m. vasario 26 d. kartu su kitu asmeniu, 2018 m. vasario 27 d. vienas, 2018 m. vasario 28–kovo 14 d. kartu su kitu asmeniu, 2018 m. kovo 15 d. vienas, 2018 m. kovo 16–balandžio 4 d. kartu su kitu asmeniu, 2018 m. balandžio 5 d. vienas, 2018 m. balandžio 6–11 d. kartu su kitu asmeniu, 2018 m. balandžio 12 d. vienas, 2018 m. balandžio 13–19 d. kartu su kitu asmeniu, 2018 m. balandžio 20 d. vienas.

Taigi, iš sprendime nustatytų aplinkybių, matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2017 m. lapkričio 9 d. iki 2018 m. balandžio 20 d., t. y. iš viso 163 paras. Iš sprendime nurodytų duomenų, taip pat matyti, kad pareiškėjas kamerose buvo vienas arba kartu su kitu asmeniu. Teismas neturi pagrindo nesiremti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis apie laikotarpius ir kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotus, bei jose buvusių asmenų skaičių. Taigi, iš sprendime nustatytų aplinkybių matyti, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose tekdavo nuo 3,97 kv. m iki 7,94 kv. m, todėl ploto norma, turinti tekti kameroje laikomam vienam asmeniui, nebuvo pažeista ir Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų šiuo atveju nenustatyta.

Iš byloje esančio Lukiškių TI-K atsiliepimo matyti, kad sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,56 kv. m (0,8 x 0,7) (b. l. 9). Kaip minėta, nacionalinėje teisėje nustatytas 3,6 kv. m minimalaus ploto, tenkančio vienam Lukiškių TI-K kameroje laikomam asmeniui normatyvas, kuris, atskaičiavus 0,56 kv. m kamerose užimamą sanitarinio mazgo plotą, nėra mažesnis nei 3 kv. m. Taigi, Konvencijos 3 straipsnis šiuo atveju taip pat nebuvo pažeistas.

Pareiškėjo teigimu, judėjimas kameroje buvo suvaržytas, joje neturėjo vietos vaikščioti arba sportuoti. Akcentuotina, kad nagrinėjamu atveju kameroje laikomam vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto normatyvas nebuvo pažeistas, nenustatyta, kad kameros buvo apstatytos pertekliniais baldais, be to, teismo nuomone, kameros nėra skirtos pasivaikščioti arba sportuoti, tam kalinimo įstaigose suimtiesiems ir nuteistiesiems yra sudarytos galimybės naudotis pasivaikščiojimo gryname ore teise bei teise sportuoti mankštos kambaryje, todėl pareiškėjo nusiskundimai dėl laisvo judėjimo ploto trūkumo kamerose, atmestini kaip nepagrįsti.

Atsižvelgdamas į sprendime nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju Lukiškių TI-K nepažeidė nei nacionalinės, nei tarptautinės teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, kad jis Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimus, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl privatumo neužtikrinimo ir galimai netinkamo pareigūnų elgesio

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš to, jog laikymo Lukiškių TI-K metu nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Pareiškėjas nurodo, kad kameroje prie sanitarinio mazgo įrengta 1,2–1,6 m aukščio ir 1 m ilgio sienelė bei užuolaida neužtikrino jo privatumo atliekant gamtinius reikalus, todėl jis galėjo būti stebimas kitų kameroje esančių asmenų ir pareigūnų per stebėjimo langelį. Dėl to pareiškėjas jautė nuolatinį diskomfortą buvo pažeista jo garbė ir orumas.

Atsakovės atstovas nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerose tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. rugpjūčio mėnesio pranešime „Dėl E. Š. skundo“ nurodoma, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas įrengti atskiras sanitarinio mazgo kabinas nėra techninių galimybių, todėl asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitariniuose mazguose įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse (b. l. 18).

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir TIĮET) (redakcija, galiojanti nuo 2016 m sausio 28 d.) 14.5 papunktis nustato, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir PĮĮET) (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 28 d. iki 2017 m. gruodžio 19 d.) 16.5 papunktyje buvo nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (toliau – HN 76:2010) 21 punkte buvo nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). HN 76:2010 neteko galios 2015 m. lapkričio 1 d., kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 134:2015). Pastarojoje reikalavimai laisvės atėmimo vietose įrengiamiems sanitariniams mazgams nėra nustatyti.

Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kalinamiems asmenims minimalų privatumą. EŽTT yra konstatavęs, jog tais atvejais, kai kameroje yra laikomas daugiau negu vienas asmuo, gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiems asmenims reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.), 81, 82, 90 p.). Atsižvelgiant į nurodytą EŽTT praktiką, darytina išvada, kad tuo atveju, kai suimtasis ar nuteistasis kameroje yra laikomas vienas, sanitarinės zonos atskyrimas tik iš dalies (t. y. užuolaida), yra priimtinas ir užtikrina suimtiesiems ir nuteistiesiems reikiamą privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais. Pažymėtina, kad vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12), LVAT 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018).

Kaip jau anksčiau sprendime nustatyta, pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo šiose kamerose: Nr. 107, 153, 190 iš viso 163 paras. Iš jų 11 parų (2017 m. lapkričio 9–11, 20, 23 d., 2017 m. gruodžio 27 d., 2018 m. vasario 27 d., 2018 m. kovo 15 d., 2018 m. balandžio 5, 12, 20 d.) pareiškėjas buvo laikomas vienas.

Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką panašiose bylose bei sprendime nustatytas aplinkybes, E. Š. laikymo sąlygas, daro išvadą, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu 11 parų buvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais, nes kamerose esantis sanitarinis mazgas nuo bendros kameros erdvės buvo atskirtas 1,5 m aukščio pertvara bei užuolaida, be to, pareiškėjas buvo laikomas vienas, o likusias 152 paras Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kamerose, kuriose jam būtų užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, nes pareiškėjas kamerose buvo laikomas kartu su kitu asmeniu ir jose nebuvo atskiros sanitarinio mazgo kabinos. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas 152 paras buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, neužtikrinant jo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 8 straipsnį, sąlygomis.

Kaip atsiliepime nurodė atsakovės atstovas, vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinti nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardyti konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79, reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Akcentuotina, jog pareiškėjas skunde nenurodo konkrečių faktinių aplinkybių, susijusių su galimu pareigūnų netinkamu elgesiu, todėl teismas, pareiškėjo pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio laiko neįrodytomis, nepagrįstomis ir jų nevertins, apibrėždamas padarytos žalos dydį.

Dėl pareigūnų iškvietimo mygtuko

Pareiškėjo teigimu, jis ilgą laiką buvo kalinamas Lukiškių TI-K I korpuso kamerose, kuriose nėra pareigūnų iškvietimo mygtuko, dėl to esant reikalui kyla problemų norint išsikviesti pareigūną (prižiūrėtoją), tenka gana ilgai jo laukti.

Atsakovės atstovas su šiais pareiškėjo nusiskundimais nesutinka ir nurodo, kad visi asmenys, laikomi gyvenamosiose kamerose, pareiškėjo nurodytu laikotarpiu turėjo galimybę išsikviesti nuolat priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Pažymi, jog teisės aktai nenustato konkretaus laiko, per kurį pareigūnams privaloma priteiti prie kameros, kurioje įjungtas aliarminis iškvietimas ar kurioje suimtasis ar nuteistasis kitais būdais kviečia prižiūrėtoją. Paaiškina, kad aliarmas – tai pavojų skelbiantis signalas, aliarminiu iškvietimu verta naudotis, kai kyla realus pavojus gyvybei, sveikatai ar įstaigos turtui (pvz., staiga pablogėjo sveikata, kameroje gaisras, potvynis ir t.t.).

TIĮET 14.4 papunktyje ir PĮĮET 13.10 bei 16.11 papunkčiuose nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose įrengiama prižiūrėtojo iškvietimo sistema (aliarminis iškvietimas).

Pažymėtina, kad iškvietimo mygtuko nebuvimas savaime nereiškia, kad pareiškėjo teisės šiuo atveju buvo pažeistos. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu, ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu Lukiškių TI-K vertė pasinaudoti pareigūno iškvietimo sistema ar dėl kurios nebuvimo jam nebuvo suteikta pagalba. Dėl šių aplinkybių darytina išvada, kad pareigūno iškvietimo sistemos neįrengimas I korpuso kamerose nesukėlė pareiškėjui tokių neigiamų padarinių, dėl kurių galėjo kilti neturtinė žala. Vien abstraktaus pobūdžio pretenzijos nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjas dėl neįrengtos pareigūnų iškvietimo sistemos patyrė neturtinę žalą. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimo.

Dėl kamerų vėdinimo ir grotų

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš to, kad Lukiškių TI-K II korpuso kamerose trūksta gryno oro, beveik neįmanoma vėdinti kameras, nes tarp lango ir likusio kameros ploto įrengtos grotos.

Atsakovės atstovas nurodo, kad Lukiškių TI-K kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Langai pritaikyti vėdinimui. Langų angoje įstatytos metalinės grotos, o langų stiklai aptraukti metaliniu tinklu pagal teisės aktų reikalavimus.

HN 134:2015 17 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

TIĮET 13 punkte nustatyta, kad tardymo izoliatoriuose suimtieji ir nuteistieji, išskyrus ūkio darbus atliekančius nuteistuosius, laikomi rakinamose kamerose. Gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. TIĮET 14.1 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. TIĮET 14.10 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti natūralus arba mechaninis vėdinimas.

Iš apžvelgto teisinio reglamentavimo matyti, kad langų angoje gali būti įstatytos metalinės grotos.

Nagrinėjamu atveju akcentuotina, kad iš sprendime nustatytų aplinkybių ir atsakovės atstovo atsiliepime nurodytų duomenų matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu net nebuvo laikomas Lukiškių TI-K II korpuso kamerose. Jis buvo laikomas Lukiškių TI-K I korpuso kamerose Nr. 107, 153, 190 (b. l. 10).

Iš byloje esančio Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento 2017 m. rugsėjo 25 d. patikrinimo akto matyti (b. l. 57–59), kad patikrinimo metu kameroje Nr. 190 grotų buvimo ant langų nenustatyta. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas beveik visą ginčo laikotarpį. Iš byloje esančio Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. rugpjūčio mėnesio pranešimo „Dėl E. Š. skundo“ (b. l. 18–19) matyti, kad visi Lukiškių TI-K kamerų langų rėmai lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui.

Atsižvelgdamas į aptartą teisinį reglamentavimą ir sprendime nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad Lukiškių TI-K kamerose langai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus, be to kameros vėdinamos tokiu būdu, kuris yra tinkamas pagal galiojančio teisės akto reikalavimus. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis apie Lukiškių TI-K kamerose įrengtus langus ir kamerų vėdinimą. Nagrinėjamu atveju akcentuotina, jog pareiškėjas skunde nenurodė, kad langai kamerose, kuriose jis buvo laikomas buvo netinkami vėdinimui, t. y. netvarkingi, neatidaromi ir pan., pareiškėjo teigimu, dėl languose įrengtų grotų vėdinimas buvo apsunkintas, tačiau įmanomas, be to, kaip minėta, pareiškėjas net nebuvo laikomas II korpuso kamerose, o ir I korpuso kameroje Nr. 190 ant langų grotų nebuvo.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta ir sprendime nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, jog pareiškėjo teiginys, kad II korpuso kamerose trūko gryno oro, nes buvo beveik neįmanoma jas vėdinti, atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl drabužių džiovinimo ir galimai neišduotos antklodės

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina dėl to, kad jam nebuvo sudarytos galimybės išsiskalbti drabužius ir juos džiovinti kameroje, pareiškėjas iš savo asmeninių daiktų turėjo darytis virves drabužiams džiauti. Nuo džiovinamų drabužių padidėdavo drėgmė kamerose, todėl kilo pavojus susirgti tuberkulioze ir kitomis pavojingomis ligomis. 2017 m. gruodžio 1 d. – 2018 m. sausio 1 d. nebuvo išduodamos antklodės, užvalkalai, dėl to tekdavo miegoti su nešvaria antklode, ko pasėkoje buvo sudirgusi oda, jautė niežulį.

Atsakovės atstovas nurodo, kad pagal teisės aktų reikalavimus, suimtiesiems ir nuteistiesiems sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Valdiška patalynė, asmeninė patalynė, asmeniniai apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai ne rečiau kaip kartą per savaitę. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems (nuteistiesiems) grąžinami tą pačią dieną jau sausi. Tas pats nurodoma ir minėtame Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. rugpjūčio mėnesio pranešime „Dėl E. Š. skundo“ bei priduriama, kad galiojantys teisės aktai nenurodo, kad gyvenamosiose kamerose būtų įrengtos drabužių džiovyklos arba įstaigoje būtų įrengta drabužių džiovinimo patalpa. Lukiškių TI-K suimtųjų ir nuteistųjų patalynė, apatiniai ir viršutiniai drabužiai skalbiami centralizuotai.

HN 134:2015 40 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir TIVTT) (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. lapkričio 28 d. iki 2018 m. spalio 19 d.) 107 punkte nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems suteikiama galimybė gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius.

Lukiškių TI-K asmeniniai suimtųjų ir nuteistųjų skalbiniai į skalbyklą priimami vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. gegužės 30 d. patvirtintu įsakymu Nr. 1-144 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Suimtieji ir nuteistieji asmeninių viršutinių drabužių teikiama skalbimo paslauga gali pasinaudoti, jeigu jų asmeninėse sąskaitose yra pakankamas pinigų likutis apmokėti už suteiktą skalbimo paslaugą. Suimtieji ir nuteistieji teikiama paslauga turi galimybę pasinaudoti ne rečiau kaip kartą per savaitę. Suimtasis ar nuteistasis, norintis pasinaudoti teikiama paslauga užpildo prašymą. Minėti asmenys, neturintys asmeninėje sąskaitoje pinigų, gali išskalbti vieną komplektą viršutinių drabužių (kelnes, marškinius ar palaidinę, bliuzoną ar megztinį) nemokamai, bet ne dažniau kaip vieną kartą per mėnesį, o švarkus, striukes ar paltus - vieną kartą per sezoną.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad galiojantys teisės aktai įpareigoja kalinimo įstaigas sudaryti sąlygas skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai, tačiau neįpareigoja įrengti skalbyklas, kuriose suimtieji ir nuteistieji galėtų kada nori skalbti savo visus asmeninius drabužius. Lukiškių TI-K suimtųjų ir nuteistųjų patalynė, apatiniai ir viršutiniai drabužiai skalbiami centralizuotai, pagal teisės aktų reikalavimus. Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas ne rečiau kaip kartą per savaitę gaudavo išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius jau sausus. Taip pat turėjo galimybę pasinaudoti teikiama viršutinių drabužių skalbimo paslauga. Atkreiptinas dėmesys, kad visi centralizuotai išskalbti drabužiai ir patalynė buvo grąžinami jau sausi.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl to, kad nebuvo sudarytos galimybės išsiskalbti drabužius ir juos džiovinti Lukiškių TI-K kameroje, kad dėl džiovinamų drabužių padidėdavo joje drėgmė, nesudaro pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus, todėl šie pareiškėjo nusiskundimai atmestini kaip nepagrįsti.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132 „Dėl teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo pakeitimo“ patvirtintas Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas) (redakcija, galiojanti nuo 2017 m. rugpjūčio 31 d.).

Pažymėtina, kad iš byloje esančios pareiškėjo Suimtojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelėje (b. l. 17) esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo suimtasis.

Aprašo 3 punkte nustatyta, kad suimtajam (nuteistajam) atvykus į laisvės atėmimo vietą, jam nemokamai išduodamas čiužinys, pagalvė ir antklodė, jei suimtasis (nuteistasis) neturi nuosavos patalynės, jam papildomai išduodama paklodė, užvalkalas pagalvei ir užvalkalas antklodei. Pagal Aprašo 1 priedą Lukiškių TI-K suimtiesiems vyrams išduodamos patalynės normos: viena antklodė (naudojimo laikas – 2 metai), vienas čiužinys (naudojimo laikas – 3 metai), viena pagalvė (naudojimo laikas – 1 metai), vienas patalynės komplektas (paklodė, užvalkalai antklodei ir pagalvei), o kitas išduodamas tada, kai patalynė atiduodama skalbti, rankšluosčiai (2 vnt.).

Iš byloje esančios pareiškėjo Suimtojo (nuteistojo) materialinio buitinio aprūpinimo kortelės (b. l. 20) matyti, kad pareiškėjui 2017 m. lapkričio 9 d. atvykus į Lukiškių TI-K buvo išduota antklodė, čiužinys, pagalvė, patalynės komplektas, rankšluosčiai (2 vnt.) ir kt. pagal minėto Aprašo nuostatas. Pareiškėjas skunde nenurodo, kad ginčo laikotarpiu jis buvo atidavęs patalynę (užvalkalus antklodei ir pagalvei) skalbti ar, kad jam paprašius nebuvo išduoti nauji užvalkalai. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo nurodytais duomenimis apie tai, kad Lukiškių TI-K suimtųjų ir nuteistųjų valdiška patalynė, asmeninė patalynė, asmeniniai apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai ir centralizuotai ne rečiau kaip kartą per savaitę. Akcentuotina, kad iš apžvelgto teisinio reglamentavimo matyti, kad antklodės naudojimo laikas yra 2 metai, todėl pareiškėjo nusiskundimas, kad 2017 m. gruodžio 1 d. – 2018 m. sausio 1 d. nebuvo išduodamos antklodės, užvalkalai, dėl to pareiškėjui tekdavo miegoti su nešvaria antklode, atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl neturtinės žalos priteisimo

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/102)).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013). Kiekvienu konkrečiu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).

Pareiškėjas nurodo, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K jis patyrė įvairias kančias, diskomfortą ir nepatogumus, pablogėjo jo sveikata, atsirado sveikatos problemų, susijusių su skrandžiu, pablogėjo miego kokybė, jis tapo irzlus ir nervingas.

Pažymėtina, kad iš byloje esančios E. Š. asmens sveikatos istorijos Nr. 05-A/2017/4239 (b. l. 73–82), matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo sveikatos nusiskundimų, susijusių su skrandžiu ar jo psichologine būsena, neužregistruota. Taigi, pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje esantys duomenys nepatvirtina, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K, pareiškėjui atsirado sveikatos problemų, susijusių su skrandžiu arba, kad pablogėjo jo sveikata.

Išnagrinėjus visus byloje esančius įrodymus, pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmę ir jų mastą, pripažintina, kad pareiškėjas dėl nustatyto pažeidimo (neužtikrinus privatumo naudojantis sanitariniu mazgu 152 paras), patyrė esminius nepatogumus ir dvasines kančias, kurios viršijo įprastus laikymo sąlygojamus suvaržymus, todėl teismas konstatuoja, kad šiuo atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Taigi, pareiškėjo reikalavimas priteisti piniginę kompensaciją už laikymą netinkamomis sąlygomis iš esmės yra pagrįstas. Tačiau, teismo nuomone, pareiškėjo prašoma priteisti 6 000 Eur piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė.

Teismas, atsižvelgdamas į nustatyto pažeidimo pobūdį ir intensyvumą, į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padaryto pažeidimo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 450 Eur, todėl pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN (iki 2019 m. balandžio 1 d. buvęs atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas), priteistina 450 Eur kompensacija neturtinei žalai atlyginti.

Teismas pažymi, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą akcentuota, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 105 straipsnio 4 punktu, 132–133 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškėjo E. Š. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui E. Š. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki 2019 m. balandžio 1 d. buvęs atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas), 450 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Margarita Stambrauskaitė