Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. D. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas R. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–3), prašydamas panaikinti: 1) Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2015 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. (4.65)-FR0682-764; 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2016 m. kovo 3 d. sprendimą Nr. 68-58; 3) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2016 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. S-126(7-65/2016).

2. Pareiškėjas teigė, kad Vilniaus AVMI 2015 m. spalio 8 d. patikrinimo aktas Nr. (4.65)-FR0680-694 surašytas netinkamai įvertinus finansines operacijas pagrindžiančius dokumentus, remiantis tik prielaidomis. Paaiškino, kad visos pareiškėjo gautos pajamos (atlyginimas) yra susijusios su jo darbu valstybės tarnyboje ir visą laiką pervedamos į pareiškėjo sąskaitą banke. Taip pat nurodė, kad patikrinimo akto 1 priede sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajone, įsigijimo išlaidų skiltyje įrašyta išgalvota 80 000 Lt suma, nors patikrinimo akto 3 puslapio lentelėje įrašytas šio sklypo įsigijimo pagrindas – 2001 m. kovo 13 d. sutartis, kurioje nurodyta, kad sklypas parduodamas už 5 000 Lt. Be to, pabrėžė, kad sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo įsigytas 2008 m. Visa 75 000 Lt suma buvo sumokėta pasirašant sutartį notaro akivaizdoje. Šis sklypas pareiškėjo vardu VĮ Registrų centre buvo įregistruotas 2008 m. spalio 20 d. Atitinkamai patikrinimo akto 8 puslapio 2 pastraipoje parašyta, kad 2009 m. pareiškėjas nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorių nevykdė. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas abejojo, kokiu pagrindu jam 2009 m. buvo priskaityta 50 000 Lt išlaidų žemės sklypo su statiniais įsigijimui. Kartu akcentavo, kad netikslūs duomenys buvo įrašyti ir dėl aplinkybių, susijusių su automobilio Toyota Land Cruiser įsigijimu ir pardavimu. Pareiškėjas nesutiko, kad jis nebuvo pateikęs metinės gyventojų turto deklaracijos iki 2005 m. gegužės 1 d., ir nurodė, kad deklaraciją teikė 2005 m. balandžio 27 d. Pareiškėjo teigimu, siekiant nepripažinti jo turimų piniginių lėšų, taip pat nebuvo atsižvelgta į 2004–2008 m. banke laikytus indėlius ir už juos gautas palūkanas. Pareiškėjo manymu, nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnio 1 dalies nuostatas ir išlaidų metodą pagal VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintas Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisykles (toliau – ir Taisyklės) bei apskaičiuoti vartojimo išlaidas pagal Lietuvos statistikos departamento apskaičiuotus ir skelbiamus namų ūkio vartojimo išlaidų rodiklius. Pareiškėjas tvirtino, kad minėtos nuostatos jo atžvilgiu buvo taikytos dėl to, jog atlikus detalų pareiškėjo pajamų / išlaidų patikrinimą, pagal finansinius dokumentus, mokesčių administratoriui būtų tekę konstatuoti, kad pareiškėjas mokestines prievoles vykdė tinkamai. Be to, pažymėjo, kad jo skundą mokesčių administratorius išnagrinėjo tik formaliai ir rėmėsi deklaratyviais teiginiais, kurie neparemti įrodymais.

3. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 132–137) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad Vilniaus AVMI, atlikusi pareiškėjo gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų (toliau – ir PSD įmokų) apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo patikrinimą laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., surašė 2015 m. spalio 8 d. patikrinimo aktą Nr. (4.65)-FR0680-694, kuriuo pareiškėjui papildomai apskaičiavo 2 139 Eur GPM ir 759 Eur PSD įmokų. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad 2009 m. pareiškėjo išlaidos grynaisiais pinigais 43 650 Lt viršijo gautas pajamas. Pareiškėjas patikrinimo metu patirtų išlaidų nepagrindė juridinę galią turinčiais dokumentais ir nenurodė pajamų gavimo šaltinio, mokestinė prievolė jam buvo apskaičiuota pagrįstai. Mokesčių administratorius pagrįstai vadovavosi MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi ir taikė Taisyklių 6.3.3 punkte numatytą išlaidų metodą. Taip pat buvo nustatyta, kad pareiškėjas 2012 m. nedeklaravo 10 000 Lt automobilio pardavimo pajamų ir 5 000 Lt automobilio įsigijimo išlaidų bei į biudžetą mokėtiną GPM sumažino 839 Lt. Mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad įvertinus pareiškėjo 2009 m. sausio 1 d. pinigines lėšas (banke, ne banke, gautas pajamas ir išlaidas) buvo nustatyta, jog 2009 m. eigoje (2009 m. kovo 13 d.) pareiškėjo patirtos 43 650 Lt išlaidos grynaisiais pinigais viršijo gautas pajamas grynaisiais pinigais, t. y. pareiškėjui trūko grynųjų pinigų ½ dalies 0,065 ha žemės sklypo bei ½ dalies 86,39 kv. m pastato (sodo pastato) adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, apmokėjimui pagal 2008 m. spalio 17 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį. Atsakovas pabrėžė, kad nors patikrinimo akte yra nurodyta didesnė žemės sklypo įsigijimo kaina, įvertinus dokumentuose nurodytą kainą, šis didesnės sumos nurodymas įtakos mokesčių apskaičiavimui už 2009 m. neturėjo (2009 m. pradžiai likutis buvo nustatytas 0). Be to, atsakovas akcentavo, kad nors pareiškėjas 2009 m. jokių sandorių neatliko, pagal 2008 m. spalio 17 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį dalį pinigų (50 000 Lt) sumokėjo 2009 m. kovo 13 d., todėl 50 000 Lt išlaidos pagrįstai buvo priskirtos 2009 m. patirtoms išlaidoms. Dėl aplinkybių, susijusių su automobilio Toyota Land Cruiser įsigijimu ir pardavimu, atsakovas paaiškino, kad mokestinio tyrimo metu buvo nustatyta, jog pagal 2011 m. liepos 8 d. pirkimo–pardavimo sutartį pareiškėjas automobilį pardavė E. Z. už 5 000 Lt. Pardavimo pajamos buvo įskaitytos į 2011 m. pareiškėjo gautas pajamas grynais pinigais. Vėliau pareiškėjas pagal 2011 m. rugpjūčio 23 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį iš E. Z. įsigijo tą patį automobilį už 5 000 Lt. Pagal 2012 m. balandžio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartį pareiškėjas pardavė automobilį A. D. už 10 000 Lt. Mokestinio tyrimo metu 10 000 Lt buvo įskaityti į pareiškėjo gautas pajamas grynaisiais pinigais. Šiame kontekste atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas automobilį pardavė neišlaikęs trejų metų, todėl jo apmokestinamomis pajamomis laikytinas skirtumas tarp pardavimo kainos ir paskutinės įsigijimo kainos. Atsakovo manymu, šiuo atveju taip pat pagrįstai pareiškėjo vartojimo išlaidos buvo apskaičiuotos pagal Lietuvos statistikos departamento apskaičiuotus ir skelbiamus namų ūkio vartojimo išlaidų rodiklius. Tuo tarpu pareiškėjui nereikėjo iki 2005 m. gegužės 1 d. teikti vienkartinės gyventojo (šeimos) turėto turto deklaracijos FR0593, o jo pateikta metinė gyventojo (šeimos) turto deklaracija FR0001 nėra vienkartinė gyventojo (šeimos) turėto turto deklaracija FR0593. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su indėliais ir už juos gautomis palūkanomis, atsakovas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta, jog 2009 m. pradžiai pareiškėjas turėtų likutį, todėl jo pateiktos indėlių sutartys įtakos mokesčių apskaičiavimui už tikrintą laikotarpį (2009–2012 m.) neturėjo.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 129) nurodė, kad su skundu nesutinka ir palaiko VMI atsiliepime išdėstytus argumentus, prašė skundo netenkinti.

II.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 19 d. sprendimu (I t., b. l. 180–186) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas nurodė, kad iš MAĮ 70 straipsnio 1 dalies matyti, jog mokesčių administratorius įgyja teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą esant dviem būtinoms sąlygoms: pirma, mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka; antra, to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) negalima dėl to, jog mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas (1) apskaičiuoti mokesčius, (2) bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, (3) tvarkyti apskaitą, (4) saugoti apskaitos ar kitus dokumentus. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad atliekant mokesčių apskaičiavimą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, objektyviai yra įmanomi tam tikri netikslumai, nes mokesčių administratorius yra priverstas vadovautis ne tiksliais, o tikėtinais ir galimais paskaičiavimais. MAĮ 70 straipsnio 1 dalies norma skirta ne tam, kad būtų nustatytas tikslus (t. y. objektyviais duomenimis paremtas) mokestinės prievolės dydis, o tam, kad būtų nustatytas mokėtinos prievolės dydis, atitinkantis protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingumo kriterijus. Tai reiškia, kad mokesčių administratoriaus nustatytas mokėtinos prievolės dydis laikytinas pagrįstu tiek, kiek neperžengia šių įvertinimo kriterijų. Todėl tam, kad būtų paneigtas tokiu būdu nustatytas mokestinės prievolės dydis, mokesčių mokėtojas turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog nurodytų įvertinimo kriterijų buvo nesilaikyta, t. y. įrodyti, kad mokesčio administratoriaus nustatytas mokestinės prievolės dydis neatitinka protingumo bei teisingumo kriterijų.

8. Atitinkamai Taisyklių 4 ir 4.1 punktai numato, jog įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuojant mokesčius: nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento, į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir / ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais.

9. Teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad pareiškėjas už 2004–2008 m. laikotarpį pateikė vienkartines gyventojo (šeimos) turėto turto deklaracijas su deklaruotomis grynųjų piniginių lėšų likučio sumomis, atitinkamai: 2004 m. gruodžio 31 d. – 302 000 Lt ne banke, 2005 m. gruodžio 31 d. – 312 306 Lt banke ir ne banke, 2006 m. gruodžio 31 d. – 302 638 Lt banke ir ne banke, 2007 m. gruodžio 31 d. – 239 591 Lt banke ir ne banke, 2008 m. gruodžio 31 d. – 253 083 Lt. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, jog mokesčių administratorius, įvertinęs už minėtą laikotarpį pareiškėjo gautas pajamas ir patirtas išlaidas pagal jų pagrindimą nustatė, kad pareiškėjas 2004 m. gruodžio 31 d. deklaravo 270 593 Lt piniginių lėšų likučio daugiau, 2005 m. gruodžio 31 d. – 274 434 Lt piniginių lėšų likučio banke ir ne banke daugiau, 2006 m. gruodžio 31 d. – 279 693 Lt piniginių lėšų likučio banke ir ne banke daugiau, o 2007 m. gruodžio 31 d. ir 2008 m. gruodžio 31 d. piniginių lėšų, pagrįstų teisėtais pajamų šaltiniais, neturėjo. Mokesčių administratorius pareiškėjo išlaidomis nurodytu laikotarpiu pripažino faktiškai patirtas išlaidas nekilnojamojo turto pirkimui, vartojimo išlaidas, paskolos suteikimą, Mykolo Romerio universitetui skirtas išlaidas, automobilio pirkimo išlaidas ir pan. Vartojimo išlaidos 2004–2008 m. laikotarpiu apskaičiuotos remiantis Statistikos departamento duomenimis, jas skaičiuojant atsižvelgus į pareiškėjo iki 2007 m. gruodžio 31 d. turimą 1 nepilnametį vaiką (1 suaugusiam po ½ nepilnamečio vaiko). Taigi, teismo vertinimu, mokesčių administratorius, vertindamas pareiškėjo pajamas ir išlaidas 2004–2008 m. laikotarpiu, atsižvelgė tik į visus objektyviais duomenimis pagrįstus pajamų ir išlaidų šaltinius. Surinktų duomenų pagrindu mokesčių administratorius padarė išvadą, kad pareiškėjas 2008 m. gruodžio 31 d. negalėjo ne banke turėti 253 083 Lt deklaruotų lėšų, todėl nusprendė, kad pareiškėjas 2009 m. sausio 1 d. turėjo 0 Lt likutį ne banke.

10. Šiame kontekste teismas atkreipė dėmesį, kad įstatymų leidėjas MAĮ yra įtvirtinęs atitinkamas mokesčių mokėtojo pareigas: teisės aktų nustatyta tvarka tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos dokumentus ir registrus, taip pat kitus dokumentus (MAĮ 40 str. 1 d. 6 p.), pateikti mokesčių administratoriui visus patikrinimui atlikti reikiamus dokumentus, kompiuteriu tvarkomos apskaitos duomenis bei kitą informaciją (MAĮ 40 str. 1 d. 8 p.), pateikti paaiškinimus apie pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti (MAĮ 41 str.), todėl mokesčių mokėtojas, atlikdamas mokestines teisines pasekmes galinčius sukelti veiksmus, turi būti protingas, atsakingas ir rūpestingas, tai yra saugoti dokumentus, galinčius pagrįsti jo atliekamus veiksmus. Tuo tarpu aplinkybė, kad mokesčių mokėtojas įstatymų nustatyta tvarka yra pateikęs atitinkamas deklaracijas, nesudaro pagrindo teigti, jog mokėtojo pareigos įvykdytos tinkamai, jeigu mokesčių mokėtojas nepagrindžia juridinę galią turinčiais dokumentais atitinkamų deklaruotų sumų susidarymo. Vien paaiškinimų (duomenų) apie pajamas teikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, pajamų gavimo nepagrindžia. Tokia išvada darytina ir atsižvelgiant į MAĮ 10 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias turinio viršenybės prieš formą principą, pagal kurį mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai. Mokesčių mokėtojo įpareigojimas pagrįsti atitinkamų pajamų šaltinius reiškia, kad jo nurodomi pajamų šaltiniai turi būti realūs, o pateikti įrodymai apie piniginių lėšų gavimą iš atitinkamų šaltinių atspindėti realiai susiklosčiusias faktines aplinkybes. Todėl turi būti pateikti pakankami ir neginčijami įrodymai, kad atitinkamo dydžio pajamos realiai yra gautos konkrečiu nurodytu būdu iš nurodyto pajamų šaltinio.

11. Atsižvelgęs į mokesčių administratoriaus atliktą pareiškėjo pajamų ir išlaidų už laikotarpį iki 2008 m. gruodžio 31 d. vertinimą, taip pat į tai, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo gautas ir metinėse gyventojo (šeimos) turto deklaracijose už 2004–2008 m. deklaruotas sumas banke ir ne banke, teismas padarė išvadą, kad mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas 2008 m. pabaigoje neturėjo teisėtais pajamų šaltiniais pagrįstos 253 083 Lt sumos. Atitinkamai, teismo vertinimu, pareiškėjo 2004–2008 m. pateiktose vienkartinėse gyventojo (šeimos) turėto turto deklaracijose deklaruotos sumos negali būti pripažintos realiai turėtu pinigų likučiu 2008 m. pabaigoje, kurį pareiškėjas galėjo naudoti mokestiniais laikotarpiais nuo 2009 m.

12. Dėl pareiškėjo skundo argumento, kad patikrinimo akte įrašyta išgalvota 80 000 Lt suma už sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus raj., įsigijimą, teismas pažymėjo, jog VMI 2015 m. gruodžio 10 d. sprendime nurodyta, kad vertinant piniginių lėšų likučio turėjimą 2008 m. pabaigai buvo vertinama 5 000 Lt žemės sklypo kaina, o ne 80 000 Lt. Taigi, mokesčių administratorius šiuo aspektu į pareiškėjo pastabas atsižvelgė.

13. Nors pareiškėjas teikė, kad jam nėra aišku, kokiu pagrindu mokesčių administratorius 2009 m. priskyrė 50 000 Lt išlaidų už žemės sklypo su statiniais įsigijimą, jei 2009 m. pareiškėjas jokių sandorių nevykdė, teismas akcentavo, kad iš bylos medžiagos nustatyta, jog pagal 2008 m. spalio 17 d. pirkimo–pardavimo sutartį pareiškėjas už 75 000 Lt įgijo ½ žemės sklypo ir pastato, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius. Atsižvelgiant į tai, kad 25 000 Lt pareiškėjas grynais pinigais sumokėjo prieš pasirašant pirkimo–pardavimo sutartį, o likusią 50 000 Lt dalį sumokėjo 2009 m. kovo 13 d., mokesčių administratorius pagrįstai vertino, kad 50 000 Lt išlaidos buvo patirtos 2009 m.

14. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginio, kad mokesčių administratorius nepagrįstai nurodė, jog pareiškėjas nedeklaravo už automobilį gautų 5 000 Lt pajamų ir nesumokėjo GPM, nes tokią išvadą priėmė neatsižvelgęs į tikruosius šalių ketinimus, teismas atkreipė dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 17 straipsnio 28 dalį neapmokestinamosiomis pajamomis laikomos taip pat ir ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamos, gautos pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn kilnojamąjį daiktą (įskaitant kilnojamąjį pagal prigimtį daiktą, kuris nekilnojamuoju pripažįstamas pagal įstatymus), jeigu šios rūšies daiktui pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus privaloma teisinė registracija ir šis daiktas yra nustatyta tvarka įregistruotas Europos ekonominės erdvės valstybėje, jeigu toks daiktas įsigytas anksčiau negu prieš 3 metus iki jo pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn. Atitinkamai iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjas E. Z. 2011 m. liepos 8 d. pardavė automobilį Toyota Land Cruiser, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), už 5 000 Lt. E. Z. tą patį automobilį 2011 m. rugpjūčio 23 d. už 5 000 Lt pardavė pareiškėjui. Pareiškėjas 2012 m. balandžio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartimi minėtą automobilį pardavė A. D. už 10 000 Lt. Teismas pažymėjo, kad automobilis GPMĮ 17 straipsnio 28 punkto prasme yra registruotinas kilnojamasis daiktas, tačiau jis buvo parduotas nepraėjus 3 metams nuo įsigijimo, todėl mokesčių administratorius pagrįstai apmokestino gautą skirtumą (5 000 Lt) nuo pardavimo sumos (10 000 Lt). Teismas pabrėžė, jog nurodytus sandorius patvirtina byloje pateikti oficialūs juridiniai dokumentai, atitinkamai mokestinio tyrimo metu mokesčių administratoriui nebuvo pagrindo juos vertinti kitaip, nei kaip tiesiogiai įrodančius siekį parduoti ar įsigyti automobilį. Tuo tarpu pareiškėjo argumentas, kad mokesčių administratorius turėjo šiuos sandorius vertinti atsižvelgiant į tikrąją sandorio šalių valią ir sandorio reikšmę, vertintinas kaip nepagrįstas, nes tokio vertinimo MAĮ nuostatos nereglamentuoja. Pareiškėjo teiginius, kad mokesčių administratorius aplinkybes vertino sau palankiausiu būdu, teismas laikė subjektyvaus pobūdžio. Papildomai akcentavo, kad kitoks sutarčių aiškinimas dėl tikrųjų sutarčių sąlygų, dalyvių ketinimų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.193 straipsnio nuostatų prasme galėtų būti tuo atveju, jei dėl sutarčių būtų kilęs ginčas. Tačiau šiuo atveju automobilio pirkimo–pardavimo sutartys nėra nuginčytos / ginčijamos, todėl spręsti dėl kitokių, nei sutartyse nurodytų sutarčių sudarymo tikslų, mokesčių administratoriui nebuvo pagrindo.

15. Dėl vartojimo išlaidų apskaičiavimo teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo mokesčių bazė nustatyta ir mokėtinas GPM apskaičiuotas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio nuostatomis. Mokesčių administratorius, turėdamas informaciją (duomenis) apie pareiškėjo išlaidas, siekdamas atlikti kuo tikslesnius skaičiavimus, vadovaudamasis Taisyklių nuostatomis, taikė išlaidų metodą. Taisyklių 16 punkte įtvirtinta, kad tais atvejais, kai nėra galimybių nustatyti konkrečių išlaidų sumų, vertinimui atlikti gali būti naudojami statistiniai duomenys ar duomenys iš kitų, Taisyklių X dalyje nurodytų, informacijos šaltinių. Mokesčių administratorius turi parinkti tokius informacijos ir duomenų šaltinius, kurių pagrindu atliktas vertinimas leistų kuo tiksliau nustatyti mokestinės prievolės dydį. Kadangi pareiškėjas mokesčių administratoriui nepateikė objektyvių įrodymų dėl konkrečių išlaidų sumų, t. y. įrodymais nepagrindė teiginių apie patirtas vartojimo išlaidas, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas pareiškėjo vartojimo išlaidas, pagrįstai naudojosi Lietuvos statistikos departamento informacija apie vidutines vartojimo išlaidas vienam namų ūkio nariui per mėnesį pagal gyvenamąją vietą. Teismas pažymėjo, jog tokių įrodymų pareiškėjas nepateikė ir ginčo nagrinėjimo teisme metu, nurodydamas tik abstrakčius teiginius apie patirtas mažesnes vartojimo išlaidas, nei apskaičiavo mokesčių administratorius (nevartoja alkoholio, tabako, neturėjo būsto išlaidų, nes 1992–2011 m. gyveno tėvų namuose ir su būstu susijusios išlaidos buvo dengiamos tėvų). Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad apsiribojimas vien teiginiais, atsikirtimais, nepagrįstais jokiais įrodymais, negali nulemti sprendimo priėmimo mokesčių mokėtojo naudai. Vien faktas, jog pareiškėjas gyveno pas tėvus, neįrodo pareiškėjo pozicijos, kad jis nepatyrė buitinių išlaidų. Teismas nurodė, jog neturi pagrindo abejoti mokesčių administratoriaus atliktu tyrimu bei jo metu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir atliktais skaičiavimais, kurių pareiškėjas nepaneigė. Pabrėžė, kad pareiškėjo argumentai šiuo aspektu yra subjektyvūs ir negali būti vertinami, kadangi apskritai nepagrįsti jokiais faktiniais duomenimis.

16. Atsižvelgęs į tai, kad patikrinimo akte nurodyta, jog pareiškėjui nebuvo prievolės mokesčių administratoriui iki 2005 m. gegužės 1 d. pateikti vienkartinę gyventojo (šeimos) turėto turto deklaraciją ir deklaruoti ne banke turimas lėšas, teismas pareiškėjo skunde nurodytą prieštaravimą, kad jis deklaraciją turėjo pateikti, vertino kaip nepagrįstą.

17. Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju mokestinės institucijos ginčijamuose sprendimuose teisingai vertino teisės aktų nuostatas ir faktinių aplinkybių visumą, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimus ir panaikinti Vilniaus AVMI 2015 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. (4.65)-FR0682-764, VMI 2016 m. kovo 3 d. sprendimą Nr. 68-58 ir MGK 2016 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. S-126(7-65/2016).

III.

18. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 1–8), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: panaikinti Vilniaus AVMI 2015 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. (4.65)-FR0682-764, VMI 2016 m. kovo 3 d. sprendimą Nr. 68-58 ir MGK 2016 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. S-126(7-65/2016). Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

19. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas neteisingai pritaikius pagrindinius apmokestinimo mokesčiais teisinio reglamentavimo principus, kurie turi esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, pažeidžiant teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, todėl yra nepagrįstas bei naikintinas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

19.1. Tiek teismas, tiek VMI neteisingai nustatė 2009 m. sausio 1 d. pareiškėjo turėtų lėšų grynaisiais pinigais likutį, todėl klaidingai įvertino pareiškėjo pajamų ir išlaidų balansą. Šiuo aspektu pareiškėjas pažymi, kad 2014 m. atlikdamas mokestinį patikrinimą, mokesčių administratorius nesivadovavo pareiškėjo dar 2005–2009 m. įstatymų nustatyta tvarka mokesčių administratoriui pateiktais (deklaruotais) duomenimis apie 2004–2008 m. pareiškėjo turėtų piniginių lėšų likutį. Mokesčių administratorius šiuos duomenis kvestionavo, mokestinio patikrinimo metu vertino pareiškėjo pajamas ir išlaidas už 1992–2008 m. bei nustatė, kad pareiškėjo turėtų grynųjų pinigų likutis 2004 m. gruodžio 31 d. negalėjo sudaryti daugiau kaip 31 407 Lt, 2005 m. gruodžio 31 d. – 37 872 Lt, 2006 m. gruodžio 31 d. – 22 945 Lt, o 2007 m. gruodžio 31 d. ir 2008 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas piniginių lėšų, pagristų teisėtais pajamų šaltiniais, iš viso neturėjo. Tačiau MAĮ 36 straipsnio 8 dalis nustato, jog mokesčių mokėtojas neprivalo teikti duomenų, kuriais jis nedisponuoja ir pagal galiojančius teisės aktus kaupti neprivalo. Atitinkamai nei 2004–2008 m., nei šiuo metu galiojantys teisės aktai nenumato fiziniam asmeniui pareigos vesti namų ūkio išlaidų bei kasdieninių išlaidų apskaitą. Pareiškėjas pabrėžė, kad būtų nepateisinama tokia situacija bei būtų neproporcinga kaip priemonė, jeigu mokesčių administratoriui būtų suteikta teisė neribotą laiką tikrinti asmens (gyventojo) pateiktos deklaracijos duomenų tikrumą, asmenį (gyventoją) neribotą laiką įpareigojant pagrįsti šios deklaracijos duomenis, t. y. šiems teisiniams santykiams nesuteikiant stabilumo neribotą laiką (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-2667-438/2015). Taigi, pareiškėjo manymu, mokesčių administratoriui eilę metų nesiėmus priemonių įgyvendinti savo teisę patikrinti pareiškėjo deklaracijose nurodytų duomenų atitikimą faktui, o vėliau reikalaujant iš pareiškėjo pagrįsti deklaruotas lėšas teisiniais dokumentais, kuriuos rinkti ir saugoti tokį ilgą laiko tarpą pareiškėjui prievolė nekilo, bei kvestionuojant deklaruotų sumų dydį pareiškėjo 1992–2008 m. laikotarpiu neva patirtomis vartojimo išlaidų sumomis, tiek teismas, tiek VMI pažeidė MAĮ 8 straipsnyje įtvirtintą pareigą administruojant mokesčius vadovautis protingumo ir teisingumo kriterijais, taip pat nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo manymu, jo mokesčių administratoriui pateiktos 2004–2008 m. vienkartinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos, t. y. jose nurodyti duomenys, įgijo teisinį stabilumą. Todėl nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius, 2014 m. atlikdamas pareiškėjo mokestinį patikrinimą, šių duomenų kvestionuoti ar įpareigoti pareiškėją pateikti 2004-2008 m. vienkartinėse gyventojo (šeimos) turto deklaracijose nurodytų duomenų teisingumą patvirtinančius įrodymus, o jų nepateikus, pareiškėjui apskaičiuoti mokesčius, neturėjo teisinio pagrindo. Tirdamas 2009 m. mokestinio laikotarpio pradžioje pareiškėjo turėtas lėšas grynaisiais pinigais, mokesčių administratorius privalėjo kaip nustatyta ir neginčijama vadovautis faktine aplinkybe, kad grynųjų pinigų suma, kuria 2008 m. gruodžio 31 d. disponavo pareiškėjas, sudarė ne mažiau kaip 253 083 Lt, bei minėtus duomenis įvertinti sprendžiant dėl pareiškėjo galimybės per 2009 m. mokestinį laikotarpį patirti mokesčių administratoriaus nustatytas išlaidas.

19.2. Vadovaujantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat). Atitinkamai pareiškėjui, kuris gyvenime nėra vartojęs alkoholio, tabako, taip pat per 1992–2012 m. laikotarpį nėra patyręs restorano ir viešbučių paslaugų išlaidų, į nuosavą būstą įsikraustė tik 2011 m. birželio 28 d., o iki tol visą laiką pareiškėjas gyveno savo tėvų namuose, todėl būsto, vandens, elektros, dujų ir kito kuro, būsto apstatymo, namų ūkio įrangos bei kasdieninių namų priežiūros išlaidų iki 2011 m. birželio 28 d. nepatyrė, nes šios išlaidos buvo dengiamos tėvų, t. y. fiziškai neturint galimybės įrodyti to, ko nėra buvę, nekilo pareiga įrodinėti tokias vartojimo išlaidas. Be to, mokesčių administratorius, vertindamas pareiškėjo 1992–2012 m. patirtas vartojimo išlaidas, vadovavosi Statistikos departamento duomenimis apie namų ūkio vartojimo išlaidų rodiklius. Tačiau Statistikos departamentas iš viso nerinko ir nesistemino domenų apie 2009–2011 m. namų ūkiams tekusias vidutines vartojimo išlaidas. Todėl visiškai neaišku, kuo remiantis nustatytos pareiškėjo vidutinės vartojimo išlaidos už 2009–2011 m.

19.3. Teismas, vertindamas 2011 m. rugpjūčio 23 d. automobilio pirkimo–pardavimo sutartį, nepagrįstai vadovavosi tik pažodiniu tekstu, neatkreipdamas dėmesio į pareiškėjo bei jo buvusios sutuoktinės E. Z. (D.) mokestinėje byloje pateiktus paaiškinimus, jog iš esmės šiuo sandoriu buvo siekiama atšaukti ankstesnę 2011 m. liepos 8 d. sutartį, kuria skyrybų proceso eigoje, dalinantis turtą prieš tai nuo 2007 m. pareiškėjui priklausęs automobilis buvo perleistas E. Z.. Pareiškėjo teigimu, tikruosius 2011 m. rugpjūčio 23 d. sutarties šalių ketinimus, be kita ko, patvirtina sandorio sudarymo aplinkybės: automobilis visą laiką priklausė pareiškėjui ir jo nuosavybėn buvo grąžintas praėjus tik kiek daugiau nei mėnesiui nuo jo perleidimo E. Z.. Neatsižvelgę į šias aplinkybes, tiek teismas, tiek mokesčių administratorius 2011 m. rugpjūčio 23 d. automobilio pirkimo–pardavimo sutartį įvertino formaliai, sau palankiausiu būdu, nenustatė tikrosios sutarties šalių valios ir sandorio reikšmės, todėl nepagrįstai sutartį traktavo kaip automobilio įsigijimą pareiškėjo nuosavybėn (o kartu ir turto įsigijimo išlaidas) pagrindžiantį sandorį, bei nepagrįstai sprendė, kad 2012 m. automobilį pardavęs už 10 000 Lt pareiškėjas uždirbo 5 000 Lt nedeklaruoto pelno (pajamų), nuo kurio neapskaičiavo ir nesumokėjo GPM.

20. Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 12–17) prašo jo netenkinti ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. sprendimą bei ginčijamus Vilniaus AVMI 2015 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. (4.65)-FR0682-764, VMI 2016 m. kovo 3 d. sprendimą Nr. 68-58 ir MGK 2016 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. S-126(7-65/2016). Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas iš esmės pakartoja argumentus ir motyvus, kuriuos buvo išdėstęs savo atsiliepime į pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą. Papildomai nurodo šiuos argumentus:

20.1. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika šioje byloje netaikytina, nes nurodyta bylą ir nagrinėjama byla nėra analogiškos, bylų fabulos iš esmės skiriasi. Šiuo aspektu atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo nurodyta ir su pastabomis Vilniaus AVMI pateikta metinės gyventojų (šeimos) turto deklaracijos FR0001 kopija nėra vienkartinė gyventojo (šeimos) turėto turto deklaracija FR0593. Tuo tarpu pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad jis dokumentų neišsaugojo ir dėl to negali pagrįsti deklaruotų lėšų realumo, nepaneigia pareigos būti atsakingu ir rūpestingu bei tinkamai vykdyti MAĮ imperatyviai įtvirtintas mokesčių mokėtojo pareigas.

20.2. Nei MAĮ, nei kiti įstatymai nenumato jokių apribojimų tiek mokesčių mokėtojui, tiek mokesčių administratoriui, apskaičiuojant bei perskaičiuojant mokesčius už tam tikrą mokestinį laikotarpį, remtis (vadovautis) papildoma įrodomąja medžiaga, kurioje užfiksuotos ankstesniais laikotarpiais atsiradusios faktinės aplinkybės, svarbios teisingam mokesčio apskaičiavimui (perskaičiavimui). Tokiais atvejais, vertinant šią įrodomąją medžiagą bei nustatant jos reikšmę, vadovaujamasi ne MAĮ 68 straipsnio 1 dalies nuostatomis, bet atsižvelgiama į bendrąsias įstatymuose įtvirtintas įrodinėjimo taisykles (vertinama, ar ši medžiaga atitinka įrodymų sampratą, nustatomas įrodymų leistinumas, sąsajumas ir pan. aplinkybės). Taigi, nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius, siekdamas nustatyti pareiškėjo tikrinamojo laikotarpio pradžioje turėtų piniginių lėšų likutį, pagrįstai atliko 1992–2008 m. pajamų ir išlaidų tyrimą, kurio metu nebuvo sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo apmokestinimo už 2009–2012 m.

20.3. Tai, kad mokesčių mokėtojas įstatymų nustatyta tvarka yra pateikęs atitinkamas deklaracijas, jeigu nustatytos aplinkybės ir surinkti duomenys suponuoja priešingą išvadą, o mokesčių mokėtojas nepagrindžia deklaruotų sumų, nesudaro pagrindo pripažinti, kad mokesčių mokėtojo pareigos įvykdytos tinkamai. Išskirtinai tik paaiškinimų (duomenų) apie gautas pajamas teikimas, nesant realaus tų pajamų gavimo fakto, pajamų gavimo nepagrindžia. Todėl nagrinėjamu atveju buvo pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjo santaupų ne banke likutis 2009 m. pradžiai buvus lygus 0 Lt.

20.4. Kadangi nuo 2009 m. Statistikos departamentas neatlieka namų ūkių tyrimo, nuo 2009 m. vartojimo išlaidos vienam namų ūkio nariui apskaičiuojamos naudojant nacionalinį sąskaitų rodiklį – namų ūkio vartojimo išlaidų indeksą. Be to, nagrinėjamu atveju iš banko sąskaitų išrašų nustatyta, kad pareiškėjas 2009 m. patyrė 16 440,12 Lt, 2010 m. – 25 969,48 Lt, 2011 m. – 11 540,59 Lt, o 2012 m. – 16 661,67 Lt namų ūkio vartojimo išlaidų per banko sąskaitas. Atitinkamai, įvertinus vartojimo išlaidas per banką, apskaičiuota vartojimo išlaidų suma grynaisiais pinigais. Tuo tarpu pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų dėl konkrečių sumų, t. y. įrodymais nepagrindė teiginių apie patirtas vartojimo išlaidas.

20.5. Atsižvelgiant į tai, kad nuo automobilio įsigijimo (2011 m. rugpjūčio 23 d.) už 5 000 Lt iki automobilio pardavimo (2012 m. balandžio 10 d.) už 10 000 Lt nebuvo praėję 3 metai, patikrinimo akte pagrįstai pripažinta, kad pareiškėjas pažeidė GPMĮ 25 straipsnio 1 dalies bei Metinės pajamų deklaracijos GPM308 formos ir jos priedų užpildymo, pateikimo bei patikslinimo taisyklių 49.4 punkto nuostatas, nes nustatyta, jog pareiškėjas nuo 5 000 Lt (10 000 Lt – 5 000 Lt) automobilio pardavimo pajamų neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo 243 Eur GPM. Atsakovas pažymi, kad GPMĮ nenustato išimčių, kada daikto įsigijimo kaina nelaikytina suma, už kurią daiktas įsigytas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

21. Visų pirma, pabrėžtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

22. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka visiškai nemotyvavo. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo šiuo atveju skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Be to, pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka ir tiek pareiškėjas, tiek jo atstovas dalyvavo bylos nagrinėjime. Atsižvelgiant į tai, nurodytas prašymas netenkinamas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama šią bylą, pažymi, kad joje iš esmės yra keliamas ginčas dėl fakto – mokesčių mokėtojas tvirtina turėjęs ginčo piniginių lėšų, pagrįstų teisėtais pajamų šaltiniais, kai mokesčių administratoriaus pozicija buvo priešinga –mokesčių administratorius, atlikęs pareiškėjo mokestinį patikrinimą, nustatė, kad pareiškėjo patirtos išlaidos tikrinamuoju laikotarpiu viršijo gautas pajamas, kurioms pateisinti pareiškėjas nepateikė juridinę galią turinčių dokumentų. Disputo dėl teisinio reguliavimo taikymo bei aiškinimo iš principo nėra.

24. Būtina pažymėti, kad mokestinėse bylose mokesčių administratorius, taikydamas MAĮ 70 straipsnį ir papildomai apskaičiuodamas mokesčius bei su jais susijusias sumas, privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. O tada, jei mokesčių mokėtojas nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Įrodinėjimo pareiga (onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-593-556/2018).

25. Neabejotina, kad kai mokesčių mokėtojo mokėtini mokesčiai yra apskaičiuojami Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, o pajamų šaltiniai nėra žinomi, kaip yra nagrinėjamu atveju, mokesčių administratorius ne visada turi galimybę remtis objektyviais ir tiksliais duomenimis, leidžiančiais inter alia (be kita ko) aiškiai (vienareikšmiškai) identifikuoti konkrečius mokestinių teisinių santykių dalyvius apmokestinimo atitinkamu mokesčiu tikslais. Tačiau tokių (tikslių) duomenų nebuvimas negali paneigti mokesčių administratoriaus pareigos pagrįsti savo sprendimą, šiuo tikslu, be kita ko, remiantis tokiais duomenimis, kurių pagrindu daroma išvada apie mokesčio mokėtoją atitiktų protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingumo kriterijus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1223-602/2017). Tikrinamoje administracinėje byloje pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, priėjo išvadą, kad tai ir buvo padaryta, ir kad tai padaryta visiškai pagrįstai.

26. Vienas iš apeliacinio skundo argumentų yra tas, kad tirdamas 2009 m. mokestinio laikotarpio pradžioje pareiškėjo turėtas lėšas grynaisiais pinigais, mokesčių administratorius privalėjo kaip nustatyta ir neginčijama vadovautis faktine aplinkybe, kad grynųjų pinigų suma, kuria 2008 m. gruodžio 31 d. disponavo pareiškėjas, sudarė ne mažiau kaip 253 083 Lt, bei minėtus duomenis įvertinti sprendžiant dėl pareiškėjo galimybės per 2009 m. mokestinį laikotarpį patirti mokesčių administratoriaus nustatytas išlaidas.

27. Mokesčių administratoriaus nuomone, šio sprendimo 26 punkte išdėstytas apeliacinio skundo argumentas laikytinas nepagrįstu, dėl šio sprendimo 20.1–20.3 punktuose nurodytų priežasčių, tačiau tokia pozicija negali būti pripažinta pagrįsta.

28. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. kovo 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-636-442/2018, nagrinėdamas mokestinę bylą, pažymėjo: „<...> Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatyme nėra nustatyta teisinio reglamentavimo, kokio laikotarpio bėgyje, nuo deklaracijos pateikimo mokesčių administratoriui momento, pastarasis turi teisę tikrinti asmens (gyventojo) realiai turimo turto apimtį bei jo įsigijimo šaltinius, jų teisėtumo aspektu bei asmuo (gyventojas) turi pareigą pagrįsti deklaruoto turto realią apimtį bei jo įsigijimo šaltinius, jų teisėtumo aspektu, t. y. šiame teisės akte nėra nuostatų, nustatančių, nuo kada deklaracijos duomenys įgyja teisinį stabilumą. Kadangi Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymu nėra tinkamai sureglamentuotas aptariamas teisinis santykis, todėl jį galima išspręsti taikant teisės analogijos taisykles, o būtent, Gyventojų turto deklaravimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies ir 9 straipsnio 3 dalies bei Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio nuostatas (ABTĮ 4 str. 5 d.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2667-438/2015).

Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu kitaip nenustatyta šiame straipsnyje ar atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos.

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjų pateiktos vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos, t. y., joje nurodyti duomenys, įgijo teisinį stabilumą ir mokesčių administratorius, atlikdamas pareiškėjų atžvilgiu mokestinį patikrinimą (pastaba – mokestinis patikrinimas buvo atliktas 2013 m. kovo 28 d.), šių duomenų kvestionuoti bei reikalauti, kad pareiškėjai pagrįstų deklaruotų pajamų pagrįstumą nebegalėjo“.

29. Tai reiškia, kad esant tokiai situacijai, kada gyventojo (šeimos) nurodyti turto deklaracijos duomenys per įstatymuose nustatytą laiko tarpą nebuvo paneigti, jie įgyja teisinį stabilumą ir suponuoja mokesčių administratoriaus pareigą, atliekant mokesčių mokėtojo atžvilgiu mokestinį patikrinimą, nebekvestionuoti šių duomenų bei nereikalauti, kad jie būtų pagrįsti.

30. Sprendimo 29 punkte daroma išvada šiuo konkrečiu atveju ir tikrinamoje administracinėje byloje turėjo nulemti tai, kad mokesčių administratorius, apibrėždamas mokesčio bazę ir mokėtiną mokesčio sumą, nebeturėjo teisinio pagrindo kvestionuoti mokesčių mokėtojo 2008 m. gruodžio 31 d. nurodytos kaip turėtos pinigų sumos, nepaisant net ir tos aplinkybės, jei net ir „pareiškėjo nurodyta ir su pastabomis Vilniaus AVMI pateikta metinės gyventojų (šeimos) turto deklaracijos FR0001 kopija nėra vienkartinė gyventojo (šeimos) turėto turto deklaracija FR0593“ (žr. šio sprendimo 20.1 p.). Juk esmė yra ne dokumento forma, o mokesčių mokėtojo pateikti duomenys, kurie galbūt, kaip keliantys abejones, mokesčių administratoriaus galėjo būti įstatymų nustatyta tvarka patikrinti. Jų per įstatymuose nustatytą laiko tarpą nepatikrinus bei nepaneigus, atliekant mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., negalėjo būti paneigta faktinė aplinkybė dėl pareiškėjo nurodytos pinigų sumos, turėtos 2008 m. gruodžio 31 d.

31. Šiame sprendime išdėstytas kitoks faktinės situacijos vertinimas, remiantis administracine jurisprudencija, nagrinėjamu atveju sudaro pakankamą pagrindą grąžinti mokestinį ginčą nagrinėti centriniam mokesčių administratoriui iš naujo, inter alia tikslu įvertinti dėl pakartotinio mokestinio patikrinimo būtinybės (Mokesčių administravimo įstatymo 154 str. 4 d. 5 p.). Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

32. Mokesčių administratorius, atsižvelgiant į šio sprendimo motyvuojamoje dalyje išdėstytas nuostatas, esant tam pagrindo, turi iš naujo nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinę bazę ir apskaičiuoti mokėtiną mokesčio sumą. Taigi, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų (dėl vartojimo išlaidų, nesumokėto GPM) nebepasisakytina, nes galbūt atlikus pakartotinį mokesčių mokėtojo mokestinį vertinimą, gali būti padarytos nebūtinai tokios pat išvados.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo R. D. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo R. D. skundą patenkinti iš dalies – panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. S-126(7-65/2016) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. kovo 3 d. sprendimą Nr. 68-58 bei grąžinti mokestinį ginčą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.

Sprendimas neskundžiamas.