Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. E. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo T. E. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) laisvės atėmimu dešimčiai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu ši bausmė apėmimo ir sudėjimo būdais subendrinta su Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. liepos 18 d. nuosprendžiu paskirtomis laisvės atėmimo bausme ir bauda, ir T. E. nustatyta galutinė bausmė - laisvės atėmimas dešimčiai metų ir 10 MGL (1 250 Lt) dydžio baudą. Laisvės atėmimo bausmę nustatyta atlikti pataisos namuose.

Iš T. E. priteista 50 000 Lt G. B. neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. E. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2006 m. rugsėjo 19 d. 22 val. iki rugsėjo 20 d. 3 val. pievoje, esančioje šalia namo Nr. 13, Veiverių plente, Kauno m., konflikto su J. B. metu tyčia kirviu tris kartus smogė J. B. į galvą, taip padarė tris kirstines žaizdas dešinėje kaktos momeninėje smilkininėje srityje, dėl ko nuo atvirų kaukolės kaulų lūžių su galvos smegenų sumušimu, progresuojant ūmiam nukraujavimui ir plaučių pabrinkimui, nukentėjusysis mirė.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo T. E. apeliacinis skundas atmetamas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. T. E. kaltė padarius BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, nuteistasis savo kaltės dėl J. B. nužudymo neneigia. Šioje byloje esminių BPK pažeidimų nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas apygardos teismo nuosprendį peržiūri tik atsižvelgdamas į paduoto apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnis 3 dalis).

Remiantis BPK 20 straipsniu teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl tokią proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, nepagrįstai vadovavosi teismo medicinos specialisto išvada bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Iš bylos medžiagos matyti, jog teismas išsamiai ir motyvuotai pagrindė, kodėl remiasi teismo medicinos specialisto išvada bei kodėl vadovaujasi paties nuteistojo, liudytojų A. L. , H. T. , J. J. , K. L. , M. Ž.–M. parodymais apie žinomas jiems bylai svarbias aplinkybes, daiktinais įrodymais. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija nuteistojo, minėtų liudytojų parodymus, rašytinę medžiagą ir daiktinius įrodymus vertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste bei vadovaudamasi savo vidiniu įsitikinimu. Byloje nėra jokių duomenų apie liudytoją Joną, kuris matė konfliktą tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo J. B. . Tokių duomenų nuteistasis nenurodo ir apeliaciniame skunde. Pirmosios instancijos teismas patikėjo nuteistojo parodymais apie konflikto su nukentėjusiuoju J. B. pradžią, argumentuotai atmetė būtinosios ginties situacijos buvimą įvykio metu. Todėl liudytojo Jono, kurio kiti duomenys nežinomi, parodymai nėra svarbūs.

Apeliaciniame skunde nuteistasis prašo jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 130 straipsnį, o šį prašymą argumentuoja tuo, kad nukentėjusysis J. B. reikalavo pinigų, grasino jį sumušti ir keikė visokiais necenzūriniais žodžiais, pirmasis trenkė jam (apeliantui) per veidą, dėl ko nuteistajam aptemo sąmonė, jis staiga labai susijaudino ir nežinojo, ką daro. Šiuos apelianto argumentus kolegija atmeta. BK 130 straipsnio dispozicijoje nurodyta, kad pagal šį baudžiamąjį įstatymą už nužudymą labai susijaudinus atsako tas, kas nužudė žmogų staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo asmens poelgio. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ išaiškinta, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 130 straipsnį (staiga labai susijaudinus) tada, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis. Ši būsena nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes, o prireikus gaunama specialisto išvada arba skiriama teismo psichologijos, teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertizė. Šioje byloje kvalifikuoti T. E. nusikalstamą veiką pagal BK 130 straipsnį nėra pagrindo dėl šių motyvų: pirma, iš paties nuteistojo parodymų ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad nukentėjusysis J. B. tik bandė suduoti jam ranka į veidą, bet nepataikė (t. 2, b. l. 31-32, 34-35), tokius pat parodymus davė ikiteisminio tyrimo teisėjui (t. 2, b. l. 40-41), juos patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 2, b. l. 45-46). O pirmosios instancijos teisme T. E. jau parodė, kad J. B. jam sudavė į veidą, po to jis nieko neatsimena (t. 3, b. l. 5). Teisėjų kolegijos nuomone, apelianto parodymai ikiteisminio tyrimo metu gauti nepažeidžiant BPK reikalavimų, šių procesinių veiksmų metu dalyvavo gynėjas. T. E. parodymų apie tai, kad nukentėjusysis J. B. jam sudavė į veidą, nepatvirtina jokie kiti įrodymai, nuteistasis į gydytoją dėl to nesikreipė. Todėl nuteistasis taip siekia sušvelninti savo atsakomybės laipsnį; antra, iš ambulatorinės teismo psichiatrijos ekspertizės išvados matyti, kad nuteistasis T. E. nėra atviras, linkęs pateisinti save, todėl užima gynybos poziciją. Šioje išvadoje konstatuota, kad T. E. nusikalstamos veikos padarymo metu sirgo organiniu asmenybės sutrikimu, šiuo metu taip pat serga šia liga, tačiau veikos padarymo metu galėjo ir šiuo metu gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti (t. 2, b. l. 119-120); iš 2009 m. balandžio 14 d. kompleksinės teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės akto matyti, kad T. E. nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo fiziologinio afekto būklės, o atskirus psichikos sutrikimus simuliuoja (t. 3, b. 112-115). Šiose išvadose taip pat konstatuota, kad atsižvelgiant į tai, jog T. E. simuliuoja psichikos ligų atskirus simptomus, jo paaiškinimas, kad po to, kai J. B. jam (nuteistajam) sudavė smūgį į veidą, jis labai susijaudino, todėl neprisimena, kaip ir kiek smūgių sudavė nukentėjusiajam, neįtikinamas (t. 3, b. l. 115). Kaip matyti iš kompleksinės teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės akto turinio, specialistai iš esmės patvirtino ambulatorinės teismo psichiatrijos ekspertizės išvadas. Kompleksinę teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizę atliko kvalifikuoti specialistai, turintys pakankamą darbo stažą ir kvalifikaciją, todėl abejoti jų išvadomis nėra pagrindo. Be to, pats nuteistasis skunde iškelia tik abejones dėl ambulatorinės teismo psichiatrijos išvados pagrįstumo, tačiau jokių konkrečių faktų dėl minėtos ekspertizės objektyvumo ar pagrįstumo nepateikia. Taigi manyti, kad nusikalstamos veikos padarymui galėjo turėti įtakos kokie nors neteisėti nukentėjusiojo veiksmai ar kitoks netinkamas jo elgesys, nėra jokio pagrindo. Šios išvados paneigia galimybę, kad T. E. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo staiga labai susijaudinęs ir fiziologinio afekto būklės, todėl nėra pagrindo jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 130 straipsnį. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis nužudė J. B. abipusio konflikto metu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, byloje nustatytos faktinės aplinkybės, taip pat liudytojų parodymai, kuriuos teismas įvertino bendrai su kitais įrodymais, duoda pagrindą teigti, jog J. B. nužudė būtent nuteistasis.

Byloje nėra jokių duomenų, kad nuteistasis yra antros grupės invalidas. Iš minėtos teismo psichiatrijos išvados matyti, kad nuteistasis anksčiau turėjo antrą invalidumo grupę, ji buvo nustatyta iki 2003 m. birželio 1 d., tačiau po to nuteistasis pas gydytojus nesilankė, gerdavo (t. 2, b. l. 119-120). Iš teismui pateiktų dokumentų matyti, kad T. E. yra nedarbingas, jam nustatyta plaučių tuberkuliozė (t. 3, b. l. 82-92). Akivaizdu, kad nuteistasis įstatymo nustatyta tvarka nesikreipė į gydytojus, invalidumo grupės neprasitęsė. Esant šioms aplinkybėms, tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismas neprivalo imtis priemonių nustatyti ar kitaip aiškintis dėl nuteistojo invalidumo. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad nuteistasis rūpinasi savo nepilnamečiais vaikais, esančiais vaikų globos namuose, kad nuteistojo mama ir teta serga, o jis jomis rūpinasi. Apeliacinio proceso metu T. E. patvirtino, kad vaikais nesirūpino (t. 3, b. l. 97). Teisėjų kolegijos nuomone, apelianto argumentai dėl rūpinimosi vaikais, motina ir teta niekuo nepagrįsti, todėl atmestini.

Iš Kauno apygardos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas vadovaudamasis BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis T. E. veiką perkvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, nors apeliantas buvo kaltinamas ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) (t. 3, b. l. 54). Teisėjų kolegijos nuomone, tai yra nuosprendžio surašymo techninė klaida, kuri neturi jokios reikšmės nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui. Todėl vien tik dėl to keisti ar naikinti minėtą nuosprendį nėra pagrindo.

Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Kauno apygardos teismas, skirdamas T. E. bausmę, atsižvelgė į tai, kad apeliantas padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), veikdamas netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis), dėl ko buvo sukelti sunkūs ir neatitaisomi padariniai, nusikalstama veika baigta. Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino T. E. asmenybę (niekur nedirba, teistas kelis kartus už tyčinių nusikaltimų padarymą), atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą ir jam už padarytą nusikalstamą veiką paskyrė tinkamą bausmę. Apeliantas skunde nurodo, kad, būdamas nuteistas laisvės atėmimo bausme, neteks savo nepilnamečių vaikų, kurie yra vaikų globos namuose, mama ir teta serga, o jis jomis rūpinasi. Tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad nuteistasis išlaiko ir rūpinasi savo nepilnamečiais vaikais, kurie yra vaikų globos namuose, mama ir teta, kurios serga. Teisėjų kolegijos nuomone, tai yra deklaratyvūs apelianto teiginiai, kurie nepagrįsti, todėl atmestini.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų, T. E. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visus aukščiau nurodytus motyvus, konstatuoja, kad Kauno apygardos teismo 2008 m. gruodžio 4 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti dėl apeliacinio skundo nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

n utaria:

Nuteistojo T. E. apeliacinį skundą atmesti.