- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-02-02
- Bylos Nr.
- eA-999-525/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01185-2019-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pirm.), Dalia Višinskienė
- Pareiškėjas
- J. R.
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
- Atsakovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus skyrius
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. R. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėja J. R. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus (toliau – ir NŽT Vilniaus skyrius, atsakovas) 2018 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. 49SJ-325(14.49.105.) (toliau – ir NŽT Vilniaus skyriaus Sprendimas); 2) panaikinti NŽT 2019 m. vasario 25 d. sprendimą Nr. 1SS-385-(7.5) (toliau – ir NŽT Sprendimas); 3) įpareigoti NŽT Vilniaus skyrių suformuoti ir nekilnojamojo turto registre įregistruoti pareiškėjos naudojamą apie 2 ha ploto asmeninio ūkio žemę, esančią (duomenys neskelbtini), kuri buvo skirta J. M. Buivydiškių apylinkės tarybos 1991 m. balandžio 11 d. VI-osios sesijos sprendimu.
2. Pareiškėja skunde nurodė, kad būdama mirusios J. M. teisių perėmėja kreipėsi į NŽT Vilniaus skyrių, prašydama teisės aktų nustatyta tvarka suformuoti ir nekilnojamojo turto registre pareiškėjos vardu įregistruoti jos naudojamą apie 2 ha ploto asmeninio ūkio žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kuris Buivydiškių apylinkės tarybos 1991 m. balandžio 11 d. VI-osios sesijos sprendimu buvo skirtas J. M.. NŽT Vilniaus skyrius Sprendimu pareiškėjos prašymo netenkino. Pareiškėja NŽT Vilniaus skyrius Sprendimą apskundė NŽT, kuri NŽT Sprendimu patvirtino NŽT Vilniaus skyriaus Sprendimą.
3. Pareiškėja, nesutikdama su NŽT ir NŽT Vilniaus skyriaus sprendimais, paaiškino, kad Buivydiškių apylinkės taryba 1991 m. balandžio 11 d. VI sesijos sprendimu J. M. skyrė 2 ha asmeninio ūkio žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaimo pietrytinėje dalyje (link (duomenys neskelbtini)), kuris vėliau buvo priskirtas Vilniaus miestui ir pateko į (duomenys neskelbtini) ribas. J. M., kaip kaimo vietovėje gyvenanti žemės ūkio įmonės darbuotoja, turėjo teisę gauti iki 3 ha žemės, todėl Buivydiškių apylinkės taryba 1995 m. kovo 16 d. XXIV sesijos sprendimu J. M. papildomai skyrė 0,5 ha žemės (duomenys neskelbtini), esančiame greta (duomenys neskelbtini). Viso J. M. buvo skirta 2,5 ha žemės: 2 ha (duomenys neskelbtini) kaimo pietrytinėje dalyje ir 0,5 ha priešingoje (duomenys neskelbtini) kaimo pusėje esančiame (duomenys neskelbtini). J. M. visą laiką naudojosi jai suteikta asmeninio ūkio žeme. Po jos mirties žeme naudojasi pareiškėja. Teigė, kad J. M. ne kartą kreipėsi į (duomenys neskelbtini) kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektus rengusius matininkus dėl naudojamo asmeninio ūkio žemės sklypo suformavimo rengiamuose žemės reformos žemėtvarkos projektuose, tačiau suteiktos ir naudojamos asmeninio ūkio žemės suformavimo ir perdavimo klausimas nebuvo iki galo išspręstas. Apie tai, kad J. M. asmeninio ūkio žemė nebus projektuojama, nes ji yra įtraukta į (duomenys neskelbtini) seniūnijos piliečių, kurie nesinaudoja jiems suteikta asmeninio ūkio žeme sąrašą, J. M. buvo informuota 2010 m. J. M. naudotas sklypas buvo patikrintas 2010 m. birželio 1 d., patikrinimo akte nurodant 2,5 ha plotą, nors realus naudojamas plotas nebuvo matuojamas. J. M. realiai naudojosi Buivydiškių apylinkės tarybos 1991 m. balandžio 11 d. VI sesijos sprendimu (duomenys neskelbtini) dalyje jai skirta 2 ha asmeninio ūkio žeme.
4. Pareiškėja pažymėjo, jog remiantis Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir Žemės reformos įstatymas) 15 straipsnio 8 dalimi ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 4 straipsnio 6 dalimi, J. M. turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į 2,0927 ha žemės, todėl atitinkamai ir pareiškėja mano turinti teisę, kad nuosavybės teisės jos mirusiai mamai J. M. būtų atkuriamos perduodant pareiškėjos naudojamą asmeninio ūkio žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).
5. Pareiškėja prašė suformuoti J. M. skirtus 2 ha asmeninio ūkio žemės (duomenys neskelbtini) pietrytinėje dalyje, kurio (asmeninio ūkio) suteikimo faktą pripažįsta ir atsakovas. Pareiškėja teigė, jog nėra suprantama, ką bendro pareiškėjos prašymas turi su V. M. nuosavybės teisių atkūrimo procesu ir kodėl sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo šiam asmeniui paneigia pareiškėjos teises į J. M. skirtą ir jos naudotą asmeninio ūkio žemę, į kurią nuosavybės teisės dar nėra atkurtos.
Atsiliepimas
6. Atsakovas NŽT Vilniaus skyrius, atstovaujantis ir NŽT, atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.
7. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarime Nr. I-411 „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“, Žemės reformos įstatymo 16 straipsnyje, Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 816 „Dėl Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos patvirtinimo“ buvo nustatyta, kad asmeninio ūkio žemė suteikiama šeimai, todėl žemės sklypą suteikus naudotis santuokoje esantiems asmenims, ši naudojimosi teisė tampa abiejų sutuoktinių turtu, priklausančiu jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Teigė, kad Buivydiškių apylinkės tarybos 1991 m. balandžio 11 d. VI sesijos sprendimu (duomenys neskelbtini) J. M. šeimai asmeniniam ūkiui buvo skirta 2 ha asmeninio ūkio žemė. J. M. ir V. M. atitinkamais raštais buvo informuoti, kad jiems buvo suprojektuotas 0,2684 ha žemės sklypas, kuris Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. 2.4-01-3148 buvo įskaitytas į V. M. grąžinamą natūra žemės plotą. Minėti asmenys taip pat buvo informuoti, kad Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. rugsėjo 14 d. sprendimu Nr. 01-1554 V. M. sugrąžintas 1 ha žemės ūkio paskirties žemės plotas, o J. M. Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. rugsėjo 10 d. sprendimu Nr. 41-16565 natūra sugrąžintas 1,1173 ha žemės plotas, ir tai yra didesnis bendras sugrąžintos žemės plotas, negu buvo suteikta asmeniniam ūkiui.
8. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjai nuosavybės teisių atkūrimas buvo įskaitytas grąžinant žemę natūra, vadovaujantis Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 8 dalimi. Atsižvelgiant į tai, kad pagal tuo metu galiojančius teisės aktus asmeninis ūkis suteikiamas šeimai, todėl pareiškėjos atžvilgiu nuosavybės teisių atkūrimo procedūra yra baigta.
9. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad J. M. asmeninio ūkio žemė buvo suteikta (duomenys neskelbtini), todėl nėra aišku, kokiu pagrindu pareiškėja prašo suformuoti ir registre įregistruoti 2 ha teritoriją (duomenys neskelbtini). Tai, kad buvo naudojamas (duomenys neskelbtini) esantis sklypas, patvirtina atlikti patikrinimai.
10. Atsakovas pabrėžė, kad skundžiami sprendimai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 8 straipsnio reikalavimus, nes yra pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų nuostatomis, todėl jų naikinti nėra teisinio pagrindo.
II.
11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 8 d. sprendimu atmetė pareiškėjos J. R. skundą.
12. Pareiškėja, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 8 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Žemesnės instancijos teismas
13. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. balandžio 7 d. nutartimi pareiškėjos apeliacinį skundą tenkino iš dalies – panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 8 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Šalies argumentai
14. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs pareiškėjos teismui pateikto skundo turinį, priėjo prie išvados, kad pareiškėja prašo suformuoti ir nekilnojamojo turto registre įregistruoti, pasak jos, naudojamą 2 ha ploto asmeninio ūkio žemę, buvusią (duomenys neskelbtini), o dabar „esančią (duomenys neskelbtini)“. Todėl pirmosios instancijos teismas šiuo pagrindu nepagrįstai atsisakė tirti pareiškėjos prašymą dėl įpareigojimo suformuoti ir nekilnojamojo turto registre įregistruoti pareiškėjos naudojamą 2 ha ploto asmeninio ūkio žemę, esančią (duomenys neskelbtini) vien tuo pagrindu, kad 1991 m. balandžio 11 d. Tarybos VI-osios sesijos sprendimu jos motinai J. M. 2 ha asmeninio ūkio žemė buvo skirta (duomenys neskelbtini), o ne (duomenys neskelbtini).
15. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad bylos medžiagoje esančiame Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės Tarybos 1991 m. balandžio 11 d. sprendime „Dėl pasodybinių žemės sklypų skyrimo“ (pasirašė apylinkės Tarybos pirmininkas A. D.), nurodyta suteikti žemės sklypus asmeniniam naudojimui (duomenys neskelbtini) aukštosios žemės ūkio mokyklos teritorijoje šios aukštosios mokyklos darbuotojams ir kitiems dirbantiems asmenims, pensininkams, gyvenantiems šioje apylinkėje pagal pridedamą sąrašą. Šio sąrašo 211 eilės numeriu įrašyta J. M. ir jai suteikiamas 2 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini).
Žemesnės instancijos teismas
16. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat nurodė, jog, kaip matyti iš Tarybos 1991 m. balandžio 11 d. VI-osios sesijos sprendimo, J. M. 2 ha asmeninio ūkio žemė buvo skirta (duomenys neskelbtini), o ne (duomenys neskelbtini) (priedo prie Tarybos sprendimo Asmenų, kuriems skiriami žemės sklypai asmeniniam naudojimui sąrašo eilės Nr. 211). Tačiau, nors pareiškėja patikslinto skundo Vilniaus apygardos administraciniam teismui rezoliucinėje dalyje prašė suformuoti ir nekilnojamojo turto registre įregistruoti pareiškėjos naudojamą 2 ha ploto asmeninio ūkio žemę, esančią (duomenys neskelbtini), tačiau skundo 3 lape teigė, jog J. M. visą laiką naudojosi žemės sklypu netoli jos namų (duomenys neskelbtini), kurio teritorija vėliau buvo priskirta Vilniaus miestui ir pateko į (duomenys neskelbtini) ribas. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pareiškėja iš tikrųjų prašo suformuoti ir nekilnojamojo turto registre įregistruoti, pasak jos, naudojamą 2 ha ploto asmeninio ūkio žemę, buvusią (duomenys neskelbtini), o dabar „esančią (duomenys neskelbtini)“.
17. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vertino, kad nėra pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus specialistai, patikrinę J. M. asmeniniam ūkiui suteiktos žemės naudojimą, nustatė, kad iš asmeniniam ūkiui skirtų 2 ha žemės ploto, asmeninio ūkio poreikiams yra naudojama apie 0,30 ha žemės plotas, esantis (duomenys neskelbtini), ir kad Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. 2.4-01-3148 J. M. ir V. M. (duomenys neskelbtini) buvo suprojektuotas 0,2684 ha žemės sklypas, kuris buvo įskaitytas į V. M. grąžinamą natūra žemės plotą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nebuvo aišku, kurio laikotarpio patikrinimu, kokiu dokumentu (dokumentais) ar kitais šaltiniais rėmėsi pirmosios instancijos teismas; byloje taip pat nėra ir Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. liepos 20 d. sprendimo Nr. 2.4-01-3148 (jis tik paminėtas NŽT 2019 m. vasario 25 d. rašte „Dėl skundo nagrinėjimo“), dėl to apeliacinės instancijos teismas neturėjo galimybės patikrinti pateiktos pirmosios instancijos teismo išvados, su kuria apeliaciniame skunde nesutiko ir pareiškėja, pagrįstumo.
18. Byloje esantys faktiniai duomenys neleido apeliacinės instancijos teismui prieiti prie vienareikšmiškos išvados, kad byloje surinkti ir ištirti visi įrodymai, kurie patvirtintų ar paneigtų 2 ha asmeninės žemės sklypo skyrimo ir naudojimo faktus J. M. iki jos mirties. Pirmosios instancijos teismas netyrė faktinių aplinkybių, kurios reikšmingos sprendžiant dėl paskirtos asmeniniam ūkiui žemės naudojimo, todėl apeliacinės instancijos teismas perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
III.
19. Vilniaus apygardos administracinis teismas, iš naujo išnagrinėjęs pareiškėjos J. R. skundą, 2021 m. rugsėjo 15 d. sprendimu atmetė pareiškėjos skundą.
20. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 7 d. nutartyje nurodytus nagrinėjamam ginčui reikšmingus aspektu, bylos duomenimis nustatė, kad Buivydiškių apylinkės tarybos 1991 m. balandžio 11 d. VI-osios sesijos sprendimu J. M., gyvenusiai (duomenys neskelbtini), buvo suteikta 2 ha ploto asmeninio ūkio žemė. Tarybos 1991 m. balandžio 11 d. 6 sesijos sprendimas dėl pasodybinių sklypų skyrimo buvo anuliuotas Tarybos 1994 m. birželio 29 d. 22-osios sesijos sprendimo 4 punktu: „Anuliuoti 1991 metų balandžio 11 d. 6 sesijos sprendimą dėl pasodybinių sklypų iki 3 ha skyrimo“, o 1994 m. spalio 26 d. Tarybos sprendimo 5 punktu nuspręsta: „Anuliuoti 1994 06 29, 22 sesijos sprendimą dėl 1991 metų 6 sesijos žemės skyrimo asmeniniam ūkiui anuliavimo, išskyrus protokole paminėtų pavardžių, sąrašą“. Šiame asmenų pavardžių sąraše buvo pareiškėjos mama J. M..
21. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad pareiškėjos mama J. M. po 1994 m. birželio 29 d. neišsaugojo turėtos teisės naudoti žemę asmeniniam ūkiui, nes tinkamu asmeninio ūkio žemės suteikimo aktu laikytinas ne vėliau kaip iki 1994 m. liepos 1 d. priimtas apylinkės tarybos sprendimas dėl žemės suteikimo asmeniniam ūkiui, kuris šiuo atveju buvo anuliuotas 1994 m. birželio 29 d. (sprendimus suteikti žemę gyventojų asmeniniam ūkiui apylinkių tarybos galėjo priimti tik iki 1994 m. liepos 1 dienos).
22. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. spalio 23 d. įsakymu Nr. 2.3-13569-(41) ,,Dėl (duomenys neskelbtini) seniūnijos piliečių, kurie nenaudoja jiems suteiktos asmeninio ūkio žemės sąrašo ir kurie iš dalies nenaudoja jiems suteiktos asmeninio ūkio žemės sąrašo patvirtinimo“ priedu Nr. 1 buvo patvirtinti piliečių sąrašai, kurie nenaudoja asmeninio ūkio žemės, o priedu Nr. 2 – tie piliečiai, kurie iš dalies nenaudoja jiems suteiktos asmeninio ūkio žemės sąrašą. J. M. įrašyta į priedą Nr. 1, t. y. į (duomenys neskelbtini) seniūnijos piliečių, kurie nenaudoja jiems suteiktos asmeninio ūkio žemės, sąrašą, ji įrašyta į sąrašą eilės numeriu 95, kartu nurodant, kad asmeninio ūkio žemės sklypo plotą sudaro 2 ha; kitoje skiltyje įrašyta, kad būtent visų 2 ha nenaudoja; taip pat nurodyta, kad šis žemės sklypo plotas suteiktas apylinkės 1991 m. balandžio 11 d., t. y. tą dieną, kai vyko Buivydiškių apylinkės tarybos 6 sesija. Taigi, šis dokumentas patvirtina aplinkybę, kad pareiškėjos motina J. M. nesinaudojo 2 ha asmeninio ūkio žeme.
23. Teismas nurodė, kad iš byloje esančių dokumentų matyti, jog pareiškėjos motina J. M. mirė 2015 m. lapkričio 6 d. Po jos mirties palikimą priėmė V. M. (V. M.), kuriam mirus 2017 m. balandžio 20 d., palikimą, be kita ko, priėmė ir pareiškėja. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų pareiškėjos nurodomą aplinkybę, jog po motinos mirties ji naudojosi 2 ha asmeninio ūkio žeme, nors Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 22 d. nutartimi ji buvo įpareigota tokius dokumentus pateikti.
24. Teismas, įvertinęs Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 1, 6, 8 ir 12 dalių nuostatas, akcentavo, kad pagal Žemės reformos įstatyme pateiktą asmeninio ūkio žemės sąvoką – tai turi būti teisėtai, pagal galiojusius arba galiojančius teisės aktus suteikta žemė asmeniniam naudojimui ir turi būti naudojama. Teismas sprendė, kad nagrinėjamuoju atveju pareiškėja neatitinka antrosios sąlygos, todėl atsakovas pagrįstai netenkino pareiškėjos prašymo suformuoti ir nekilnojamojo turto registre įregistruoti pareiškėjos naudojamą apie 2 ha ploto asmeninio ūkio žemę, esančią (duomenys neskelbtini), kuri skirta J. M. Buivydiškių apylinkės tarybos 1991 m. balandžio 11 d. VI-osios sesijos sprendimu.
25. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog Buivydiškių apylinkės tarybos 1991 m. balandžio 11 d. VI-osios sesijos sprendimu J. M., gyvenusiai (duomenys neskelbtini), buvo suteikta 2 ha ploto asmeninio ūkio žemė. Kaip nurodė pareiškėja, Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. lapkričio 19 d. išvada „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ (toliau – ir Išvada) patvirtina, kad J. M. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 2,0927 ha žemės. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus specialistai, patikrinę J. M. asmeniniam ūkiui suteiktos žemės naudojimą, nustatė, jog iš asmeniniam ūkiui skirtų 2 ha žemės ploto, asmeninio ūkio poreikiams yra naudojama apie 0,30 ha žemės plotas, esantis (duomenys neskelbtini). Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. 2.4-01-3148 J. M. ir V. M. (duomenys neskelbtini) buvo suprojektuotas 0,2684 ha žemės sklypas, kuris buvo įskaitytas į V. M. grąžinamą natūra žemės plotą. Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. rugsėjo 14 d. sprendimu Nr. 01-1554 V. M. buvo grąžintas 1 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas, taip pat Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. rugsėjo 10 d. sprendimu Nr. 41-16564 J. M. buvo grąžintas 1,1173 ha žemės plotas. Viso J. M. ir V. M. šeimai buvo suteikta 2,3857 ha, t. y. didesnis bendras sugrąžintos žemės plotas, negu buvo suteiktas asmeniniam ūkiui. Teismas pabrėžė, kad minėti Vilniaus apskrities viršininko sprendimai yra galiojantys.
26. Teismas pažymėjo, kad patikrinus J. M. asmeniniam ūkiui suteiktos žemės (duomenys neskelbtini) naudojimą, patikrinimo metu buvo fiksuota, kad realiai asmeninio ūkio poreikiams buvo naudojama apie 0,30 ha (duomenys neskelbtini) esančios žemės plotas. Atitinkamai Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. 2.4-01-3148 J. M. ir V. M. (duomenys neskelbtini) buvo suprojektuotas 0,2684 ha žemės sklypas. Atsižvelgiant į tai, kad asmeninio ūkio žemė gali būti suteikiama tik šeimai (žemės sklypas suteikiamas naudotis santuokoje esantiems asmenims) ir ši žemė tampa abiejų sutuoktinių turtu, kurią nuosavybėn gali įsigyti bet kuris santuokoje esantis asmuo, Vilniaus apskrities viršininkas J. M. ir V. M. suteiktą 0,2684 ha sklypą įskaitė į V. M. grąžinamą natūra žemės plotą. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl šios aplinkybės.
27. Nustatęs, kad J. M. buvo grąžintas 1,1173 ha žemės plotas (duomenys neskelbtini) ir V. M. buvo grąžintas 1 ha žemės plotas (duomenys neskelbtini), t. y. viso J. M. šeimai buvo suteikta daugiau nei 2 ha žemės, teismas vertino, kad atsakovas pagrįstai nurodė, jog šiems asmenims asmeninio ūkio žemės įsigijimo procesas yra pasibaigęs. Atitinkamai pareiškėja nebeturinti teisės į asmeninio ūkio žemės įsigijimą.
28. Teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos skundo reikalavimų ir panaikinti NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2018 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. 49SJ-325(14.49.105.) bei NŽT 2019 m. vasario 25 d. sprendimą Nr. 1SS-385-(7.5). Institucijos išsamiai įvertino pareiškėjos skunduose nurodytus argumentus, tinkamai taikė jų kompetenciją reglamentuojančius teisės aktus, skundų nagrinėjimo procedūrų nepažeidė, sprendimai pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų nuostatomis, todėl, teismo vertinimu, atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus.
IV.
29. Pareiškėja J. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 15 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
30. Pareiškėja nurodo, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neįvertino teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų (Č. A. ir J. J.) parodymų, taip pat pareiškėjos pateiktų rašytinių įrodymų ((duomenys neskelbtini) tarybinio ūkio žemės plano, 2010 metais patvirtinto žemės reformos projekto, asmeninio ūkio žemės sklypo, kuris ribojasi su pareiškėjai suteiktu asmeninio ūkio žemės sklypu, suprojekavimo ir perleidimo nuosavybėn patvirtinančių dokumentų, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. lapkričio 20 d. sprendimo). Pareiškėjos teigimu, nurodyti įrodymai paneigia atsakovo byloje įrodinėjamą poziciją, kad asmeninio ūkio žemės sklypai pareiškėjos mamai suteiktoje vietoje nebuvo projektuojami ir perduodami jų naudotojams, kad šioje teritorijoje neva nebuvo vykdoma žemės reforma, kad asmeninio ūkio žemės sklypų projektavimas šioje teritorijoje neva nebuvo ir nėra galimas dėl tai teritorijai parengto detaliojo plano.
31. Pareiškėja pastebi, kad nors teismas nurodė, jog asmeninio ūkio žemė pareiškėjos mamai buvo suteikta Buivydiškių apylinkės tarybos 1991 m. balandžio 11 d. VI-osios sesijos sprendimu, tačiau vėliau teismas nurodė, jog minėtas sprendimas buvo priimtas po 1994 m. liepos 1 d. Pareiškėja pažymi, kad nagrinėjamu atveju teismas Buivydiškių apylinkės tarybos 1994 m. birželio 29 d. ir 1994 m. spalio 26 d. sprendimus nepagrįstai vertino kaip sprendimus dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo, nes minėtais sprendimais asmeninio ūkio žemė J. M. nebuvo suteikta. Vienu sprendimu buvo bandoma naikinti 1991 m. balandžio 11 d. VI-osios sesijos sprendimą, kitu – naikintas prieš tai buvęs sprendimas, tačiau jokia papildoma žemė šiais sprendimais nebuvo suteikta. Pareiškėjos teigimu, teismas turėjo remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluota taisykle, kad tinkamu asmeninio ūkio žemės suteikimo aktu laikytinas ne vėliau kaip iki 1994 m. liepos 1 d. priimtas apylinkės tarybos sprendimas.
32. Pareiškėja nurodo, kad teismas, darydamas išvadą, jog pareiškėjos motina J. M. nesinaudojo 2 ha asmeninio ūkio žeme, ignoravo byloje esančius du skirtingus Buivydiškių apylinkės tarybos sprendimus (vienas suteikia asmeninį ūkį (duomenys neskelbtini) gyventojai, kitas – (duomenys neskelbtini) gyventojai), bet ir savo vertinamo dokumento turinį, kuriame yra minimas (duomenys neskelbtini) kaimas, todėl nenaudojamas 0,5 ha žemės plotas neturi nieko bendra su Buivydiškių apylinkės tarybos 1991 m. balandžio 11 d. VI sesijos sprendimu (duomenys neskelbtini) gyventojai J. M. skirta 2 ha asmeninio ūkio žeme.
33. Pareiškėjos teigimu, teismas nepagrįstai vertino, jog byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų pareiškėjos nurodomą aplinkybę, kad po motinos mirties ji naudojosi 2 ha asmeninio ūkio žeme, nors Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 22 d. nutartimi ji buvo įpareigota tokius dokumentus pateikti. Pareiškėja pažymi, kad asmeninio ūkio žemės naudojimo faktą patvirtino tiek pati pareiškėja, tiek buvusi seniūnė (Č. A.), tiek tos teritorijos žemėtvarkos skyriaus specialistė (J. J.). Abi liudytojos pagal savo pareigas vietoje tikrino asmeninio ūkio žemės sklypų naudojimą, sudarinėjo asmeninio ūkio žemės sklypų nenaudojančių asmenų sąrašus, tačiau teismas šių parodymų nevertino. Teismas taip pat neįvertino byloje pateikto Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2004 m. spalio 22 d. rašto Nr. 933, kuriame nurodyta, kad V. M. ir J. M. nesinaudojo asmeninio ūkio žeme (duomenys neskelbtini), bet naudojosi (duomenys neskelbtini)dalyje, priskirtoje Vilniaus miesto teritorijai iki 1995 metų, esančiu asmeninio ūkio žemės sklypu, kuris išskirtas J. M. Buivydiškių apylinkės tarybos 1991 m. balandžio 11 d. VI-osios sesijos sprendimu.
34. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad nei Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. liepos 20 d. sprendime Nr. 2.4-01-3148, nei kitame dokumente nėra duomenų apie tai, jog minėtu sprendimu J. M. ir V. M. (duomenys neskelbtini) suprojektuotas 0,2684 ha žemės sklypas yra asmeninio ūkiui suteikto sklypo vietoje. Todėl nėra aišku, kokiu pagrindu teismas darė išvadą, kad tai buvo asmeninio ūkio žemė, kuri buvo įskaityta nuosavybės teisių atkūrimo metu.
35. Pareiškėjos nuomone, teismo sprendimas negali būti vertinamas kaip motyvuotas ir pagrįstas. Pasak pareiškėjos, teismas arba nesuprato, kokį ginčą jis nagrinėja, arba buvo neobjektyvus ir šališkas.
Atsiliepimas
36. Atsakovas NŽT Vilniaus skyrius, atstovaujantis ir NŽT, atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti.
37. Atsakovo teigimu, teismas pagrįstai konstatavo, jog J. M. šeimai buvo suteikta daugiau nei 2 ha žemės bei pagrįstai padarė išvadą, kad šiems asmenims asmeninio ūkio žemės įsigijimo procesas yra pasibaigęs. Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. 2.4-01-3148 buvo atkurtas 0,2684 ha žemės sklypas, kuris įskaitomas į V. M. grąžinamą natūra žemės plotą. Atsižvelgiant į tai, kad asmeninis ūkis suteikiamas šeimai, konstatuotina, kad valstybinės žemės patikėtinis (atsakovas) yra visiškai atsiskaitęs (baigęs nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą) pareiškėjos atžvilgiu.
38. Atsakovas pažymi, kad aplinkybės dėl Buivydiškių apylinkės tarybos 1991 m. balandžio 11 d. sprendimu suteikto 2 ha asmeninio ūkio žemės ploto įsigijimo J. M. (paveldėtoja – pareiškėja) yra žinomos jau daugiau nei 10 metų bei atkūrimo procedūros nebuvo ginčijamos. Vėlesniais Vilniaus apskrities viršininko, taip pat Nacionalinės žemės tarnybos sprendimais Vilniaus miesto ir Vilniaus rajono savivaldybių teritorijose, patenkančiose į buvusios (duomenys neskelbtini) apylinkės teritoriją, V. M. ir J. M. sugrąžintas dar didesnis turėtos žemės plotas, t. y. nuosavybės teisės atkūrimo procedūra yra baigta.
39. Atsakovas nurodo, kad NŽT 2010 m. birželio 1 d. Asmeninio ūkio žemės sklypo (-ų) patikrinimo aktas ir žemės sklypo planas nėra dokumentai, patvirtinantys (įrodantys), kad nurodytoje vietoje (duomenys neskelbtini) iki 1994 m. balandžio 1 d. J. M. buvo suteikta asmeninio ūkio žemė. 2004 metais atlikto patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pilietė asmeninio ūkio žemę naudoja (duomenys neskelbtini) (pareiškėja prašo suformuoti (duomenys neskelbtini)), taip pat 2010 m. birželio 1 d. plane nurodyta teritorija nebuvo priskirta asmeninio ūkio teritorijai ir tai nebuvo laisvos žemės fondo žemė, kurioje galėjo būti ženklinami (ir perleidžiami nuosavybėn) pagal teisės aktų reikalavimus suteikti asmeninio ūkio žemės sklypai. Pasak atsakovo, pareiškėjos reikalavimas įpareigoti NŽT suformuoti ir įregistruoti 2 ha ploto asmeninio ūkio žemę neatitinka teisės aktų reikalavimų. Be to, NŽT 2010 m. birželio 1 d. Asmeninio ūkio žemės sklypo (-ų) patikrinimo akte ir žemės sklypo plane pažymėtas 2,50 ha asmeninio ūkio žemės plotas patenka į Pilaitės teritorijos šiaurinės dalies detaliuoju planu suformuotą teritoriją, o pagal naująjį Vilniaus miesto bendrąjį planą ginčo teritorija patenka į kitos paskirties – mažo užstatymo intensyvumo gyvenamąsias teritorijas ir intensyviai naudojamų želdynų teritorijas.
40. Atsakovas pažymi, kad pareiškėja šiuos rašytinius įrodymus (dėl žemės priskyrimo ir naudojimo (duomenys neskelbtini)) bando nuginčyti remdamasi liudytojų parodymais bei kaltinimais valstybinės žemės patikėtiniui dėl neva klaidingos informacijos teikimo. Tačiau, atsakovo manymu, rašytiniai įrodymai (oficialūs dokumentai) turi svaresnę įrodomąją vertę, be to, apeliaciniame skunde nurodytos liudytojų citatos nevisiškai atitinka teismo posėdžio metu išsakytą poziciją.
41. Atsakovas nurodo, kad aplinkybė, jog NŽT 1991 m. balandžio 11 d. Vl-osios sesijos sprendimu J. M. 2 ha asmeninio ūkio žemė buvo skirta (duomenys neskelbtini), o ne (duomenys neskelbtini), buvo konstatuota ir Lietuvos vyriausioji administracinio teismo 2021 m. balandžio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-155-1062/2021.
42. Atsakovas pastebi, kad apeliaciniame skunde pakartotinai keliamos abejonės dėl J. M., gyvenusios (duomenys neskelbtini), ir galimai klaidingai įvertintų faktinių aplinkybių. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2018 m. lapkričio 19 d. rašte Nr. 49SJ-325-(14.49.105.) „Dėl prašymo nagrinėjimo“ aiškiai ir nedvipasmiškai nurodė, kad „Jūsų prašyme nurodyta J. M., kuriai buvo suteiktas asmeninis ūkis (duomenys neskelbtini), nieko neturi bendro su J. M. gyvenusia (duomenys neskelbtini) ir jos šeimai suteiktu 2,00 ha asmeniniu ūkiu“. Todėl, pasak atsakovo, nagrinėjamoje vietoje akivaizdu, kad tai yra kitas bendravardis ir bendrapavardis asmuo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
43. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2018 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. 49SJ-325(14.49.105.) ir NŽT 2019 m. vasario 25 d. sprendimo Nr. 1SS-385-(7.5) pagrįstumo ir teisėtumo bei reikalavimo įpareigoti NŽT Vilniaus skyrių suformuoti ir nekilnojamojo turto registre įregistruoti pareiškėjos naudojamą apie 2 ha ploto asmeninio ūkio žemę, esančią (duomenys neskelbtini), kuri skirta J. M. Buivydiškių apylinkės tarybos 1991 m. balandžio 11 d. VI-osios sesijos sprendimu.
44. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjo skundą. Pareiškėja apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad teismas netinkamai įvertino bylai reikšmingas aplinkybes, teismo sprendimas yra nemotyvuotas, priimtas neatlikus išsamaus, visapusiško įrodymų tyrimo, netinkamai ir subjektyviai įvertinus byloje esančius įrodymus.
45. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
46. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).
47. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas kilusį ginčą, neatliko išsamaus, visapusiško įrodymų tyrimo, kad netinkamai ir subjektyviai įvertino byloje esančius įrodymus. Šiuo aspektu primintina, kad pagal LVAT jurisprudenciją teismas gali sutikti su vienos iš ginčo šalių pozicija ir ja remtis, be to, teismas taip pat neprivalo atsakyti į visus skundo argumentus ir gali pasisakyti dėl skunde formuluojamų esminių pareiškėjo prieštaravimų administravimo subjekto priimtam administraciniam aktui / sprendimui.
48. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.
49. Atkreiptinas dėmesys, kad EŽTT praktikoje nurodyta, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland; 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d.) taip pat ne kartą pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr. LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444-196/2008; 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-194/2009).
50. Teisėjų kolegija, apeliacinio skundo ribose patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, iš esmės neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo esminėmis išvadomis. Pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištyrė ir įvertino administracinėje byloje nustatytus faktus, atskleidė bylos esmę ir priėmė iš esmės pagrįstą sprendimą pareiškėjos skundo netenkinti.
51. Kaip minėta, pareiškėja siekia, kad atsakovas jai suformuotų ir nekilnojamojo turto registre įregistruotų naudojamą 2 ha ploto asmeninio ūkio žemę, esančią (duomenys neskelbtini), kuri buvo skirta pareiškėjos motinai J. M. Buivydiškių apylinkės tarybos 1991 m. balandžio 11 d. VI-osios sesijos sprendimu.
52. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 1 dalimi asmeninio ūkio žeme laikoma žemė, kuri pagal įstatymus buvo suteikta ir fizinių asmenų naudojama asmeniniam ūkiui. To paties įstatymo 16 straipsnio 1 dalis (1993 m. liepos 15 d. įstatymo Nr. I-230 redakcija) numatė, kad žemę asmeniniam ūkiui suteikia apylinkių tarybos. Akcentuotina, jog asmeninio ūkio žeme laikoma tik tokia žemė, kuri ne tik kad buvo pagal įstatymus suteikta, tačiau yra realiai naudojama asmeniniam ūkiui.
53. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Buivydiškių apylinkės tarybos 1991 m. balandžio 11 d. VI-osios sesijos sprendimu J. M., gyvenusiai (duomenys neskelbtini), buvo suteikta 2 ha ploto asmeninio ūkio žemė. Šis Buivydiškių apylinkės tarybos sprendimas buvo anuliuotas Buivydiškių apylinkės tarybos 1994 m. birželio 29 d. 22-osios sesijos sprendimo 4 punktu, numačiusiu anuliuoti 1991 metų balandžio 11 d. 6 sesijos sprendimą dėl pasodybinių sklypų iki 3 ha skyrimo“.
54. Byloje taip pat nustatyta, kad Buivydiškių apylinkės tarybos 1994 m. spalio 26 d. sprendimu Buivydiškių apylinkės tarybos 1994 m. birželio 29 d. 22-osios sesijos sprendimas buvo pakeistas ir nuspręsta anuliuoti 1994 06 29, 22 sesijos sprendimą dėl 1991 metų 6 sesijos žemės skyrimo asmeniniam ūkiui anuliavimo, išskyrus protokole paminėtų pavardžių, sąrašą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog paminėtame sąraše pareiškėjos motinos J. M. pavardė buvo, todėl konstatavo, jog J. M. po 1994 m. birželio 29 d. neišsaugojo turėtos teisės naudoti asmeninio ūkio žemę.
55. Apeliacinės instancijos teismas su šia teismo išvada nesutinka. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nors ir buvo prašoma atsakovo pateikti aptariamą asmenų sąrašą, tačiau toks dokumentas teismui nebuvo pateiktas, nurodant kad toks dokumentas nebuvo perduotas į archyvą (NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2021m. birželio mėn. raštas Dėl papildomų dokumentų pateikimo, teismo reg. 2021 06 07 Nr. DOK-11797). Nesant byloje pateikto Buivydiškių apylinkės tarybos 1994 m. spalio 26 d. sprendime minimo asmenų sąrašo, nėra pagrindo išvadai, jog J. M. atžvilgiu šis tarybos sprendimas negalioja ir kad ji prarado teisę į asmeninio ūkio žemę. Tuo labiau, kad kiti byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog J. M. asmeninio ūkio žemės buvo suteikta ((duomenys neskelbtini) seniūnės 2001m. vasario 13d. pažyma Nr. 14-06/217; Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2004m. spalio 22d. raštas Nr. 983; (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės asmeninio ūkio žemės, kuriems žemė buvo suteikta apylinkės tarybos sesijų sprendimais ir Vilniaus apskrities viršininko įsakymais įteisinta ir leista parduoti sąrašas, sąrašo Nr. 143).
56. Sprendžiant klausimą ar buvo naudojama J. M. paskirta asmeninio ūkio žemės, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pareiškėjos motina J. M. nuo 2008 metų nesinaudojo 2 ha asmeninio ūkio žeme. Šią aplinkybę vienareikšmiškai patvirtina atsakovo kartu su atsiliepimu į skundą 2019m. gegužės 9d. pateiktas Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. spalio 23 d. įsakymas Nr. 2.3-13569-(41) ,,Dėl (duomenys neskelbtini) seniūnijos piliečių, kurie nenaudoja jiems suteiktos asmeninio ūkio žemės sąrašo ir kurie iš dalies nenaudoja jiems suteiktos asmeninio ūkio žemės sąrašo patvirtinimo“, kurio priede Nr. 1 nurodyti piliečiai, kurie nenaudoja asmeninio ūkio žemės. Šiame sąraše (duomenys neskelbtini) kaimo gyventoja J. M. įrašyta 95 eilės numeriu ir nurodyta, kad asmeninio ūkio žemės sklypo plotą sudaro 2 ha, kad būtent visų 2 ha nenaudoja, taip pat nurodyta, kad šis žemės sklypo plotas suteiktas apylinkės 1991 m. balandžio 11 d., t. y. tą dieną, kai vyko Buivydiškių apylinkės tarybos VI sesija. Šios faktinės aplinkybės visiškai paneigia apelianto argumentus, kad pareiškėjos motinos J. M. atžvilgiu Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. spalio 23 d. įsakymas Nr. 2.3-13569-(41) yra neaktualus.
57. Atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie tai, kad Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. spalio 23 d. įsakymas Nr. 2.3-13569-(41) J. M. atžvilgiu būtų panaikintas ar pakeistas, darytina išvada jog pareiškėjos motina J. M. nuo 2008 metų neišsaugojo teisės į asmeninio ūkio žemę, nes jos realiai nenaudojo, todėl pareiškėjos reikalavimas įregistruoti neva pareiškėjos naudojamą apie 2 ha ploto asmeninio ūkio žemę, esančią (duomenys neskelbtini), kuri buvo skirta J. M. Buivydiškių apylinkės tarybos 1991 m. balandžio 11 d. VI-osios sesijos sprendimu, nėra pagrįstas.
58. Konstatavus, jog nuo 2008 metų teisė į asmeninio ūkio žemę nebuvo išsaugota, darytina išvada jog nagrinėjamoje byloje pateikti šalių argumentai į kokį žemės plotą J. M. ir jos sutuoktiniui buvo atkurtos nuosavybės teisės, sprendžiamu klausimu nėra aktualūs.
59. Apibendrinant darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos J. R. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.