Vilniaus regiono apylinkės teismo nuosprendis

1.1.3.2.; 1.1.7.2.7.; 1.1.8.2.; 1.1.9.5.; 1.1.10.1.; 1.2.4.8.3.;2.1.4.4.;2.1.4.4.3.;

2.1.4.5.6.; 2.1.4.6.; 2.1.4.10.1.;

2.1.4.11.1.; 2.1.7.1.; 2.1.7.2.; 2.1.7.3.;

2.1.7.4.1; 2.1.7.4.3.; 2.1.7.4.6.; 2.1.10.1.;

2.1.16.1.8.; 2.1.16.1.10.; 2.3.2.2.2; 2.3.4.1.; 2.3.4.2.; 2.3.4.5.; 2.3.4.6.; ; 2.3.4.7.; 2.3.4.8.; 2.3.4.13.; 2.3.5.1.; 2.3.5.2.;2.3.6.4.2; 2.3.6.4.3;

2.3.6.4.5.1.;2.3.6.1.5.2; 2.3.6.6.

2012 m. sausio 6 d.

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, kurioje:

G. M., a.k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini)r., LR pilietis, išsiskyręs, turintis vidurinį išsilavinimą, nesimokantis, nedirbantis, pensininkas, gyv. (duomenys neskelbtini), anksčiau neteistas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

jis, 2011 m. vasario 16 d., apie 18 val., (duomenys neskelbtini), daugiabučio namo koridoriuje, smurtaudamas mažamečio A. G., gim. 2002-07-30, atžvilgiu, t.y. tyčia du kartus suduodamas mažamečiui A. G. ranka per veidą, sukėlė mažamečiui nukentėjusiajam A. G. fizinį skausmą.

Teisminio nagrinėjimo metu apklaustas kaltinamasis G. M. (toliau-kaltinamasis) kaltu neprisipažino ir parodė, kad kaltinime minimu laiku nežino kur buvo, bet vakarais jis niekur neina. A. G. nepažįsta, pažįsta tik jo tėvus. Mano, kad vaikas taip pasakė, nes jį motina primokė, gal ji kerštauja jam už ką nors. Vaikas jam nieko nepadarė. Jis tik vaikų prašė, kad duotų jam ramybę. Jam į langus sniegą mėtė kitas jų sūnus – vyresnis. Bet vaiką jis nemušė. Mano, kad kaimynai jam kerštauja, kad jis kambario nepardavė (b.l. 59-64, 97-98).

Mažametis nukentėjusysis A. G. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2011-02-16 buvo lauke, ten žaidė su draugais. Apie 18 val. eidamas iš lauko laiptinėje sutiko kaimyną Gediminą, kuris, prasilenkiant, patį sulaikė ir sudavė du kartus ranka per veidą. Kaimynas prieš tai sakė ir kaltino, kad jis mėto į langus sniegą, bet tai netiesa, nei pats, nei paties draugai to nedarė. Kai kaimynas sudavė, skaudėjo, pradėjo verkti. Tada teta Teresė parvedė į namus. Kaimynas Gediminas dažnai gąsdina, rėkia ( b.l.19-20).

Mažametis nukentėjusysis A. G. (toliau-nukentėjusysis) apklaustas teismo posėdyje parodė, kad viskas buvo taip kai surašyta jo apklausos protokole. G. M. jam sudavė į veidą du kartus, jam skaudėjo. Kodėl sudavė nežino, skaudėjo nelabai ilgai. Po sudavimo dėdė namo nuėjo. Namo jį palydėjo teta iš trečio aukšto. Jis iškarto mamai pasakojo apie sumušimą. Iki to įvykio būdavo, kad dėdė Gediminas ant vaikų keikdavosi (b.l. 97).

Parodymų patikrinimo vietoje metu mažametis nukentėjusysis patvirtino savo parodymus, ikiteisminio tyrimo duotus apklausos metu (b.l.22-30).

Mažamečio nukentėjusiojo A. G. įstatyminė atstovė, liudytoja D. G. parodė, kad 2011-02-16 apie 18 val. sūnus A. G. grįžo į namus apsiverkęs. Jis papasakojo kad eidamas iš lauko laiptinėje sutiko kaimyną G. M., kuris, prasilenkiant, jį sulaikė ir du kartus sudavė jam ranka per veidą. Verkiantį sūnų parvedė kaimynė T. K.. Jau ne vieną kartą sūnus prašė jį palydėti iki laiko durų, einant į mokyklą, nes jis bijo kaimyno, kadangi, kaimynas, išgirdęs, kad koridoriumi eina vaikai, pradeda šaukti, rėkti, juos gąsdinti. Kaimynas taip pat pastoviai keikiasi necenzūriniais žodžiais vaikų atžvilgiu ir kaltina vaikus išgalvotais dalykais. Sūnui jokie sužalojimai padaryti nebuvo, jam buvo tik sukeltas fizinis skausmas. Sūnus nesuprato, kodėl kaimynas taip pasielgė. Vaikas patyrė daugiau išgąstį nei sutrikdyta jo sveikata buvo. Kaimynas kitų vaikų atžvilgiu elgėsi panašiai. Ji neturiu pagrindo kaimyno apkalbėti. Jos kaimynas neatsiprašė, taikytis nesiūlė. Jei kaimynas viešai atsiprašytų ir pažadėtų nepriekabiauti prie jų ir vaikų, jam atleistu (b.l. 40-41, 94-97).

Liudytoja T. K. parodė, kad 2011-02-16 vakare koridoriuje išgirdo verkiantį kaimynų berniuką A. G.. Galvojo, kad berniukas, būdamas lauke, su kuo nors susistumdė bežaisdamas. Grįždama iš virtuvės į kambarį pamatė tebeverkiantį A. G., paklausė, kas nutiko. Berniukas paaiškino, kad kaimynas G. M., sutikęs jį laiptinėje, sudavė jam du kartus per veidą, todėl jis ir pravirko. Jis buvo išsigandęs, bijojo eiti į namus, nes reikia praeiti pro G. M. kambario duris. Pati A. G. parvedė į namus, ten berniuką pasitiko motina. Berniuką paliko su mama ir nuėjo į savo kambarį. Tai ne pirmas atvejis, kai mažamečiai nukenčia nuo kaimyno G. M.. Jis vaikams grasina, muša, todėl vaikai vieni bijo praeiti pro to kaimyno kambario duris (b.l. 43-44, 101-102).

Įvykio vieta protokole apžiūrėta įvykio vieta - – laiptinės aikštelė, esanti name (duomenys neskelbtini) (b.l.14-17).

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo kaltė dėl jam inkriminuoto nusikaltimo įrodyta D. G. protokolu-pareiškimu ir pareiškimais, nukentėjusiojo asmens duomenimis ir kita bylos medžiaga (b.l. 1-2, 3, 5, 18, 34-39).

Teismas ištyręs rašytinius įrodymus byloje, įvertinęs aukščiau išdėstytų įrodymų visumą, daro išvadą, jog byloje įrodyta, kad G. M. kaltinime nurodytu laiku ir nurodytoje vietoje du kartus sudavė mažamečiui A. G. ranka per veidą ir taip jam sukėlė fizinį skausmą. Nukentėjusysis mažametis A. G. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad jis eidamas iš lauko laiptinėje sutiko kaimyną Gediminą, kuris, prasilenkiant, patį sulaikė ir sudavė du kartus ranka per veidą. Nors liudytojos – D. G. (nukentėjusiojo motina) ir T. K. (nukentėjusiojo kaimynė) tiesiogiai įvykio nematė, tačiau jos su nukentėjusiuoju bendravo iš karto po įvykio ir jų parodymai patvirtina, kad G. M. nagrinėjamo įvykio metu buvo laiptinėje ir sutikus A. G. sudavė jam du kartus per veidą.

Teismas neturi pagrindo netikėti mažamečio nukentėjusiojo ir šių liudytojų parodymais. Tuo labiau kai juos patvirtina kiti įrodymai. Objektyvių duomenų, kad tokius parodymus vaikas davė įtakoti jo motinos ar kitų asmenų byloje nėra. Kaltinamojo parodymus, kad jis vaiką nemušė, o tik norėjo vaikų prašyti, kad duotų jam ramybę, teismas laiko jo gynybine versija. Todėl konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju yra įrodyta, jog G. M. nagrinėjamo įvykio metu tyčia sudavė du kartus ranka per veidą nukentėjusiajam, žinodamas kad nukentėjusysis yra mažametis, t.y. kuriam nesukako 16 metų ir suvokdamas, kad nuo smurtavimo nukentėjusiajam skaudėjo, tuo padarydamas pastarajam fizinį skausmą.

Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. numatytas nukentėjusiajam fizinio skausmo sukėlimas gali būti padarytas tiesiogine ir netiesiogine tyčia. Iš liudytojų ir nukentėjusiojo parodymų matyti, jog kaltinamasis norėjo sukelti nukentėjusiajam fizinį skausmą, t. y. norėjo konkrečiame Baudžiamojo kodekso straipsnyje numatytų padarinių ir jų siekė, t. y. jis veikė tiesiogine tyčia. Tarp kaltinamojo veiksmų (smurto) ir kilusių pasekmių nukentėjusiajam (fizinio skausmo) yra tiesioginis priežastinis ryšys. Kaltinamasis suvokė savo veiksmų pavojingumą, suprato, jog sumušus mažametį vaiką kils pasekmės. Šiuo atveju pagal atsiradusius padarinius kaltinamojo nusikalstama veika kvalifikuotina tinkamai pagal BK 140 str. 2 d.

Byloje kaltinamojo G. M. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Už Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. numatytą veiką sankcijoje numatyta tik laisvės atėmimo bausmė.

Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į kaltinamojo asmenybę, jis nėra praeityje teistas, psichiatrinėje įskaitoje neįrašytas, nedirbantis, pensininkas, tačiau dėl nusikalstamos veikos neprisipažino, nukentėjusiojo ir jo motinos neatsiprašė. Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes G. M. skirtina laisvės atėmimo bausmė artimesnė sankcijoje numatytos bausmės minimumui, jos vykdymą atidedant, kadangi teismas mano, jog bausmės tikslai bus pasiekti ir neskiriant realios laisvės atėmimo bausmės, skirtinas teismo įpareigojimas ir baudžiamojo poveikio priemonė (b.l. 69-76).

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo kaltinamajam paliktinas rašytinis pasižadėjimas neišvykti.

Nuosprendžiui įsiteisėjus kaltinamajam paskirtas rašytinis pasižadėjimas neišvykti panaikintinas (b.l. 65, 68).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 303-308, 313 str.

nusprendė:

G. M. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 2 d. ir paskirti jam 7 (septynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 50, 71 str., 75 str. 1 d., 2 d. 7 p. G. M. paskirtos bausmės vykdymą atidėti 1 (vienerių) metų laikotarpiui, įpareigojant jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms ir skirti baudžiamojo poveikio priemonę-5 MGL (650 Lt) įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą kurią sumokėti per penkis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo, mokant kiekvieną mėnesį po 130 Lt.

Bausmės vykdymo atidėjimo termino pradžią G. M. skaičiuoti nuo teismo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo G. M. palikti rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Nuosprendžiui įsiteisėjus G. M. paskirtą rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti.

Nuosprendis gali būti skundžiamas per 20 dienų nuo paskelbimo Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus rajono apylinkės teismą.