- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-03-25
- Bylos Nr.
- I-3722-281/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03720-2015-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Henrikas Sadauskas, Mefodija Povilaitienė, Jolita Rasiukevičienė
- Atsakovas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos
- Pareiškėjas
- UAB „Emilė“
- Kategorijos
- 1.8.1.3Turto areštas
- 3.21Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolitos Rasiukevičienės ir Henriko Sadausko, dalyvaujant atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos atstovui Vadimui Gasperskiui (Vadim Gasperskij), viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Emilė“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos dėl turto arešto akto panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja UAB „Emilė“ 2015-07-16 teismui padavė skundą, prašydama panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau – VMI) 2015-06-10 turto arešto aktą Nr. (23.31-08)319-5408 (b. l. 1-4).
Pareiškėja nesutinka su mokesčių administratoriaus sprendimu areštuoti jai priklausantį turtą. Mano, kad turto arešto aktas neatitinka Mokesčių administravimo įstatymo 101 str. 4 d. nustatytų sąlygų, kurioms esant mokesčių administratorius turi teisę areštuoti mokesčių mokėtojo turtą. Ginčijamame akte nenurodoma informacija dėl apskaičiuoto mokesčio pagrįstumo, laikotarpio ir konkretaus mokesčio įstatymo pažeidimo, taigi neįmanoma spręsti, dėl kokių priežasčių pareiškėjos turtui taikomas turto areštas. Be to, kartu su ginčijamu aktu pateiktas iki jo priėmimo galiojęs turto arešto aktas, kuriame buvo išdėstytos iš esmės analogiškos aplinkybės, tačiau pati atsakovė jį panaikino. Ginčijamame turto arešto akte nenurodytos aplinkybės, galinčios daryti prielaidą, jog pareiškėja neįvykdys laiku mokestinių prievolių, pareiškėja įsiskolinimų biudžetui ar nepriemokų neturi, o turimo turto vertė užtikrina, kad pareiškėja turės galimybę padengti skolą. Pareiškėjos teigimu, mokesčių administratorius, prieš areštuodamas turtą, turėjo atlikti turto įkainojimą, siekiant nustatyti arešto mastą ir jo atitikimą siekiamam mokestinės prievolės įvykdymui.
Teismo posėdyje pareiškėja nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką pareiškėjai pranešta tinkamai.
Atsiliepimas
Atsakovė VMI atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 38-42).
Nurodė, kad pagal Mokesčių administravimo įstatymo 101 str. 4 d. turtas gali būti areštuojamas, jeigu patikrinimo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų ir yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku ar neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Sąlyga dėl mokesčių įstatymų pažeidimų tenkinama ir tais atvejais, kai, pradėjus vykdyti ir vykdant mokestinį patikrinimą, daroma preliminari išvada apie galimus mokesčių įstatymų pažeidimus. Tai, ar padaryti mokesčių prievolių vykdymo pažeidimai, konstatuojama patikrinimo akte ir sprendime dėl jo patvirtinimo, o turto areštas taikomas iš karto, kai tikinimo metu nustatomas pažeidimas, o ne tada, kai dėl jo įforminamas aktas. Šiuo atveju turto areštas buvo priimtas remiantis Mokesčių administravimo įstatymo nuostatomis, neviršijant suteiktų įgaliojimų. Ankstesnis turto arešto aktas buvo panaikintas, nes atliekant mokestinį patikrinimą buvo sumažinta preliminariai priskaičiuota mokesčių suma. Pažymėtina, kad pareiškėjos vykdoma veikla susijusi su nekilnojamuoju turtu, didžioji dalis objektų yra įkeisti hipoteka, todėl pareiškėjos teiginiai dėl turimo nekilnojamojo turto nesudaro pagrindo netaikyti arešto, atsižvelgiant į didelę numatomų priskaičiuoti mokesčių sumą. Mokesčių administratorius, siekdamas nustatyti kuo tikslesnes areštuojamo turto rinkos kainas, gali naudotis įvairiais informacijos šaltiniais; šiuo atveju įkainojimas atliktas remiantis VĮ Registrų centro nurodyta vidutine rinkos verte.
Per teismo posėdį atsakovės atstovas prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
2015-03-13 Vilniaus apskrities VMI pavedė atlikti mokestinį patikrinimą dėl UAB „Emilė“ pridėtinės vertės mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo už laikotarpį nuo 2012-01-01 iki 2015-01-31 (b. l. 47).
2015-04-03 VMI turto arešto aktu Nr. (23.31-08)319-3064, vadovaudamasi Mokesčių administravimo įstatymo 33 str. 15 p., 95 str. 1 d. 2 p., 101 str. 4 d., remdamasi Vilniaus apskrities VMI 2015-03-13 pavedimu tikrinti, areštavo UAB „Emilė“ nekilnojamąjį turtą 1 816 829,78 € sumai (b. l. 43-46).
2015-06-09 Vilniaus VMI raštu Nr. (11.38.30-4)-46-KD-3086 informavo VMI, kad 2015-04-03 aktu areštuota suma keistina, ją mažinant 947 969,72 € (b. l. 100).
2015-06-10 VMI sprendimu Nr. (23.31-08)319-5403 panaikino 2015-04-03 turto arešto aktą Nr. (23.31-08)319-3064 (b. l. 10).
2015-06-10 VMI turto arešto aktu Nr. (23.31-08)319-5408, vadovaudamasi Mokesčių administravimo įstatymo 33 str. 15 p., 95 str. 1 d. 2 p., 101 str. 4 d., remdamasi Vilniaus apskrities VMI 2015-03-13 pavedimu tikrinti, areštavo UAB „Emilė“ nekilnojamąjį turtą 868 860,06 € sumai (b. l. 6-9).
Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl mokesčių administratoriaus sprendimo areštuoti pareiškėjai priklausantį nekilnojamąjį turtą teisėtumo.
Mokesčių administravimo įstatyme (redakcija, galiojusi nuo 2015-05-21 iki 2015-07-01) 33 str. 15 p. nustatyta, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus. Užtikrinimo būdų sąrašas pateiktas Mokesčių administravimo įstatymo 95 str. 1 d., kurioje, kaip mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, nurodomas ir turto areštas. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 101 str. 1 d. turto areštas – šio ir statymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas mokesčių mokėtojo nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimosi, disponavimo – priverstinis laikinas apribojimas, siekiant užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą. Mokesčių administravimo įstatymo 101 str. 4 d. nustatyta, kad mokesčių mokėtojo turtas taip pat gali būti areštuojamas, jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų ir yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Šiuo atveju gali būti areštuojamas tik toks mokesčių mokėtojo turtas, kuris registruojamas atitinkamo turto registre, taip pat mokesčių mokėtojui grąžintina mokesčio permoka (skirtumas).
Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Mokesčių administravimo įstatymo 101 str. 4 d. įtvirtina dvi sąlygas, kurioms esant mokesčių administratorius mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimui turi teisę areštuoti mokesčių mokėtojo turtą: 1) jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų; 2) yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų (žr., pvz., 2014-03-13 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A442-711/2014).
Pažymėtina, kad pirmoji paminėtoje normoje numatyta sąlyga gali būti tenkinama ne tik tais atvejais, kada jau yra padarytas pirminis konstatavimas, kad mokesčių mokėtojas nėra sumokėjęs nustatytų mokesčių ir su juo susijusių sumų, bet ir tais atvejais, kai, pradėjus bei vykdant mokestinį patikrinimą, daroma preliminari išvada (prielaida) apie galimus mokesčių įstatymų pažeidimus. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., 2011-02-07 nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A438-249/2011). Taigi Mokesčių administravimo įstatymo 101 str. 4 d. suteikia teisę mokesčių administratoriui areštuoti mokesčių mokėtojo turtą ne tik įsiteisėjus sprendimui dėl patikrinimo akto tvirtinimo, bet ir atliekant patikrinimą, t. y. taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones galima ir (tikėtinos) būsimos mokestinės prievolės atžvilgiu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-06-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-850/2008). Vertinant pirmąją iš numatytų sąlygų, aišku, jog įstatymų leidėjas suteikė mokesčių administratoriui teisę areštuoti mokesčių mokėtojo turtą, t. y. taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones, ir būsimos mokestinės prievolės atžvilgiu. Ši išvada nuosekliai patvirtinama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2011-06-09 nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A442-1497/2011, 2011-03-28 sprendimas, priimtas administracinėje byloje Nr. A438-592/2011, 2011-02-07 nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A438-249/2011, 2012-01-23 nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A575-424/2012, kt.).
Siekiant taikyti turto areštą, kiekvienu atveju turi būti nustatyta, jog egzistuoja realus pavojus, jog mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 7 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A556-194/2008). Ši sąlyga išreiškia tikėtino pobūdžio aplinkybes, todėl, sprendžiant turto arešto klausimą, pakanka konstatuoti mokesčių mokėtojo turto praradimo riziką. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, didelė mokestinės prievolės suma gali būti laikoma pateisinančia turto arešto taikymą (žr., pvz., 2011-06-09 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A442-1497/2011).
Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjos atžvilgiu pradėtas mokestinis patikrinimas dėl pridėtinės vertės mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo. Numatomų priskaičiuoti mokesčių suma yra 868 860,06 €, todėl, atsižvelgiant į anksčiau aptartą Mokesčių administravimo įstatymo 101 str. 4 d. nuostatų aiškinimą ir taikymą, būsimos didelio masto mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės taikymas yra pagrįstas ir teisėtas ir atitinka viešąjį interesą, kad nustatyti privalomi mokesčiai būtų sumokėti. Šiuo atveju tai, kad pareiškėja neturi įsiskolinimų valstybės biudžetui, neturi reikšmės sprendžiant dėl turto arešto taikymo. Pareiškėja nurodo, kad turi pakankamai nekilnojamojo turto, kas esą įrodo, jog mokestinė prievolė bus įvykdyta. Teismo vertinimu, šiuo atveju reikšminga tai, kad pareiškėjos veikla susijusi su nekilnojamojo turto sandoriais, didžioji dalis turimų objektų yra įkeisti hipoteka, todėl, įvertinus būsimos mokestinės prievolės dydį, egzistuoja pakankama mokesčių mokėtojo turto praradimo rizika.
Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 101 str. 5 d., mokesčių administratorius įkainoja areštuojamą turtą rinkos kainomis. Mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus įkainojimu, turi teisę jį ginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Teisės aktai nereglamentuoja, kaip toks įkainojimas turi būti atliekamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pabrėžęs, jog tai areštuojamas turtas įkainojamas rinkos kainomis (2011 m. sausio 13 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A442 -117/2011, 2014 m. vasario 5 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-556-474-14). Šiuo atveju atsakovė rėmėsi vidutinėmis rinkos kainomis, nurodytomis Nekilnojamojo turto registre, o pareiškėja nepateikė jokių objektyvių argumentų, paneigiančių atitinkamus duomenis.
Pareiškėja ginčija turto arešto akto galiojimą taip pat remdamasi tuo, kad anksčiau galiojęs analogiškas turto arešto aktas yra panaikintas. Nustatyta, kad 2015-04-03 aktu VMI areštavo pareiškėjos nekilnojamąjį turtą 1 816 829,78 € sumai, tačiau, nustačius, jog mokestinės prievolės dydis yra mažesnis, atsirado pagrindas pakeisti turto arešto aktą. Pažymėtina, kad mokestinė prievolė ir kitos jos įvykdymo užtikrinimo poreikį sąlygojančios aplinkybės nėra išnykusios, todėl pareiškėjos argumentai šiuo aspektu atmetami kaip nepagrįsti.
Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą ir faktines bylos aplinkybes, konstatuotina, kad mokesčių administratoriaus sprendimas areštuoti pareiškėjos turtą yra priimtas tinkamai įvertinus Mokesčių administravimo įstatymo 101 str. 4 d. sąlygas taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo priemonę, atitinka administracinių teismų formuojamą praktiką, todėl yra teisėtas ir pagrįstas. Dėl nurodytų motyvų pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str.,
nusprendė:
pareiškėjos UAB „Emilė“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.