Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2011-08-01 · Civilinė byla Nr. 2-2052/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-08-01
Bylos Nr.
2-2052/2011
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Artūras Driukas, Danutė Milašienė, Egidijus Žironas
Kreditorius
UAB „Sorelija“
Atsakovas
uždarajai akcinei bendrovei „Auto 1“
Kategorijos
  • 110.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-2052/2011Procesinio sprendimo kategorija: 110.4 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. rugpjūčio 1 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Milašienės ir Egidijaus Žirono teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus UAB „Sorelija“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 24 d. nutarties, kuria teismas panaikino pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. B2-2941-881/2011 pagal uždarosios akcinės bendrovės „Lukoil Baltija“ pareiškimą atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Auto 1“ dėl bankroto bylos iškėlimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjami klausimai, susiję su bankroto bylos iškėlimu ir kitomis bankroto procedūromis.

Pagal atskirąjį skundą sprendžiami laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimai.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gruodžio 8 d. nutartimi iškėlė UAB „Auto 1” bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras”.

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. balandžio 20 d. nutartimi patvirtino BUAB „Auto 1” kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą.

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. spalio 19 d. nutartimi tenkino kreditoriaus AB „SEB bankas” prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir uždraudė bet kokią BUAB „Auto 1” kreditorių komiteto veiklą.

2011 m. vasario 3 d. Vilniaus apygardos teisme buvo gautas kreditoriaus UAB „Sorelija“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriame UAB “Sorelija” prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, numatytas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau –CPK) 145 straipsnio 1 dalies 6 punkte – uždrausti šaukti BUAB „Auto 1“ kreditorių susirinkimus ir juose priimti bei vykdyti bet kokius sprendimus iki bus priimta ir įsiteisės teismo nutartis dėl UAB „Sorelija“ kreditorinio reikalavimo patvirtinimo BUAB „Auto 1“ bankroto byloje.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. vasario 8 d. nutartimi tenkino UAB „Sorelija” prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, uždraudė BUAB „Auto 1” šaukti kreditorių susirinkimus ir juose priimti bei vykdyti bet kokius sprendimus iki bus priimta ir įsiteisės teismo nutartis dėl UAB „Sorelija" kreditorinio reikalavimo patvirtinimo BUAB „Auto 1” bankroto byloje.

2011 m. balandžio 19 d. kreditorius AB „SEB bankas” kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su prašymu panaikinti UAB „Sorelija” prašymu 2011 m. vasario 8 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, pripažinti nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių skubiai vykdytina. AB „SEB bankas” nurodė, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra neekonomiškos ir neproporcingos, pažeidžiančios kreditorių lygiateisiškumo principą, prieštaraujančios viešajam interesui, sudaro prielaidas UAB „Sorelija” piktnaudžiauti ir nesistengti, kad jos kreditorinio reikalavimo pagrįstumas būtų teismo išnagrinėtas įmanomai trumpiausiu terminu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gegužės 24 d. nutartimi tenkino kreditoriaus AB „SEB bankas“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje bankroto procedūrų vykdymas yra iš esmės sustabdytas, nes Vilniaus apygardos teismas 2010 m. spalio 19 d. nutartimi iki ginčo dėl kreditorių komiteto sudarymo teisėtumo išsprendimo uždraudė BUAB „Auto 1” kreditorių komitetui priimti bet kokius sprendimus veikiant BUAB „Auto 1” bankroto byloje, taip pat uždraudė BUAB „Auto 1” administratoriui, įmonės kreditoriams ar bet kuriems tretiesiems asmenims vykdyti bet kokius kreditorių komiteto priimtus sprendimus. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinis teismas Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 19 d. nutartį paliko nepakeistą, nurodęs, kad uždraudus BUAB „Auto 1“ kreditorių komitetui priimti sprendimus, o kitiems asmenims – juos vykdyti, gali efektyviai veikti kreditorių susirinkimas. Teismas konstatavo, kad esant nurodytoms aplinkybėms 2011 m. vasario 8 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia bankroto proceso operatyvumą ir ekonomiškumą, o kartu ir viešąjį interesą, nes iš esmės sustabdo bankroto procedūrų vykdymą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atskiruoju skundu kreditorius UAB „Sorelija“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 24 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – palikti galioti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1) BUAB „Auto 1“ bankroto procedūra buvo sustabdyta dėl nesąžiningų kreditoriaus AB „SEB bankas“ veiksmų. Įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ) suteikia teisę kreditoriams kontroliuoti kreditorių susirinkimą, tačiau AB „SEB bankas“ vis tiek pareikalavo suspenduoti bet kokią kreditorių komiteto veiklą. Šis kreditoriaus prašymas buvo tenkintas Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 19 d. nutartimi. Abejonių dėl kreditorių komiteto nesąžiningumo, priimamų nutarimų pagrįstumo iškilo tik AB „SEB bankas“ ir AB „SEB lizingas“, kiti kreditoriai nėra išreiškę nepasitikėjimo kreditorių komitetu. Siekiant nepažeisti didžiųjų kreditorių interesų turi būti panaikintos Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 19 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, nes ši, o ne skundžiama nutartis, pažeidžia viešąjį interesą.

2) BUAB „Auto 1“ kreditoriai pirmojo kreditorių susirinkimo metu išrinko kreditorių komitetą ir jam perdavė visas kreditorių susirinkimo teises (įgaliojimus), sprendžiant su bankroto procedūromis susijusius klausimus. Teismas, priėmęs skundžiamą nutartį, kuria leido šaukti BUAB „Auto 1“ kreditorių susirinkimus bei juose priimti ir vykdyti bet kokius sprendimus, iš bankroto procedūros eliminuoja vieną iš didžiausių kreditorių – UAB „Sorelija“.

3) Kreditorius AB „SEB bankas“ neskundė apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 8 d. nutarties. Vadinasi kreditorius pripažino, kad minėta nutartis priimta teisėtai ir pagrįstai.

4) Kreditorius AB „SEB bankas“ prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo nenurodė jokių pasikeitusių aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, kad 2011 m. vasario 8 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės tapo neekonomiškos, neproporcingos, pažeidžiančios viešąjį interesą, be to, nepateikė jokių įrodymų, argumentų, kurie sudarytų pagrindą panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Žemesnės instancijos teismas

5) Priėmęs skundžiamą nutartį, pirmosios instancijos teismas pats sau prieštarauja. Skundžiamoje nutartyje teismas pažymėjo, kad laikinosios apsaugos priemonės neturi būti taikomos, jeigu, pripažįstant vieno asmens interesus, būtų paneigti kito asmens teisėti interesai ar būtų pažeistas viešasis interesas. Teismas, priimdamas 2011 m. vasario 8 d. nutartį, nurodė, kad taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra būtina ir kad jų taikymas nepažeidžia viešojo intereso. Skundžiamoje nutartyje nurodyta, kad 2011 m. vasario 8 d. nutartis pažeidžia viešąjį interesą, nors byloje nėra duomenų, kad situacija būtų pasikeitusi nuo 2011 m. vasario 8 d.

6) Skundžiama nutartis pažeidžia BUAB „Auto 1“ kreditorių interesų apsaugą, nes, priimant svarbiausius sprendimus bankroto procese, nebus atsižvelgiama į jų sprendimus, o visus kreditorių nutarimus kreditorių susirinkime vienašališkai priims AB „SEB bankas“ ir AB „SEB lizingas“, kurių kreditorinio reikalavimo dydis sudaro daugiau nei 50 proc. visų šiuo metu patvirtintų kreditorinių reikalavimų.

7) Savalaikis neuždraudimas leisti šaukti BUAB „ Auto 1“ kreditorių susirinkimus sudarys prielaidas naujų teisinių ginčų tarp AB „SEB bankas“ ir UAB „Sorelija“ bei kitų didžiųjų kreditorių kilimui. Tokiu būdu bankroto procedūra bus sustabdyta neribotam laikui, bus eikvojamas tiek teismo, tiek kreditorių laikas bei lėšos.

8) Skundžiamos nutarties panaikinimas, tokiu būdu paliekant galioti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartį, atitiktų Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, nes palikus galioti minėtą nutartį, būtų suvaržyta kreditorių teisė laikinai šaukti kreditorių susirinkimą, bet būtų užtikrinta, jog priimant svarbiausius sprendimus bankroto procese dalyvautų didieji kreditoriai. Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 19 d. nutartis, kuria buvo sustabdyta BAUB „Auto 1“ bankroto procedūra, buvo priimta siekiant apginti tik vienintelio kreditoriaus AB „SEB bankas“ tariamai pažeistas teises. Bankroto procesas yra daug efektyvesnis ir operatyvesnis kai yra veikiantis kreditorių komitetas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas BUAB „Auto 1“ prašo atskirojo skundo klausimą spręsti teismo nuožiūra. Atskirajame skunde nurodo šiuos argumentus:

1) Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartyje nurodytas pagrindas, kuriuo remiantis buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, nėra išnykęs. Nors UAB „Sorelija“ kreditorinis reikalavimas buvo patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 2 d. nutartimi, tačiau ši nutartis nėra įsiteisėjusi.

2) BUAB „Auto 1“ bankroto procedūrų vykdymas buvo (ir tebėra) sustabdytas ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 19 d. nutartimi, ir 2011 m. vasario 8 d. nutartimi. Abi šios nutartys pažeidžia bankroto proceso ekonomiškumo, operatyvumo principus.

3) Esant dideliam atsakovo kreditorių skaičiui, kreditorių komitetas padeda užtikrinti atskirų kreditorių, tarp jų ir bankrutuojančios įmonės darbuotojų, teisių tinkamą įgyvendinimą, todėl, nestabdant kreditorių komiteto veiklos ir neuždraudžiant šiam komitetui vykdyti kreditorių susirinkimo pavestų funkcijų, operatyviau, ekonomiškiau ir efektyviau būtų vykdomos bankroto procedūros. Tačiau atsakovas sutinka ir su skundžiamoje nutartyje teismo nurodytu motyvu, kad 2011 m. vasario 8 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia bankroto proceso operatyvumą ir ekonomiškumą.

4) Siekiant išvengti galimų naujų ginčų tarp pačių kreditorių, kurie neabejotinai vėl sukliudytų operatyviam ir ekonomiškam bankroto procesui, pirmiausiai turėtų būti patvirtinti visų bankrutuojančios įmonės kreditorių kreditoriniai reikalavimai, ir tik įsiteisėjus nutartims dėl visų kreditorių finansinių reikalavimų patvirtinimo, turėtų būti panaikintos laikinosios apsaugos priemonės, pritaikytos tiek kreditorių komiteto, tiek kreditorių susirinkimo atžvilgiu.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą kreditorius AB „SEB lizingas“ prašo atskirąjį skundą atmesti, o skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1) Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 19 d. nutartis yra įsiteisėjusi, galiojanti, jos teisėtumą du kartus tikrino Lietuvos apeliacinis teismas, todėl ši nutartis ir jos pagrindu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra už apeliacijos ribų.

2) Vilniaus apygardos teismas, kuomet 2010 m. spalio 19 d. nutartis yra galiojanti, nenorėdamas paralyžiuoti BUAB „Auto 1“ bankroto, neturėjo kito pasirinkimo kaip tik panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, pritaikytas Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartimi.

3) Šiuo metu BUAB „Auto 1“ kreditorių komitetas negali funkcionuoti, o pagrindinius bankroto klausimus gali ir turi spręsti kreditorių susirinkimas, nes kreditorių komiteto nariais gali būti tik BUAB „Auto 1“ kreditoriai, o net dviejų jo narių kreditoriniai reikalavimai (iš viso kreditorių komitetą sudaro 5 nariai) nėra patvirtinti įsiteisėjusia teismo nutartimi. Todėl toks kreditorių komitetas net nėra kompetentingas spręsti jokių klausimų.

4) Nėra jokių įrodymų, kad AB „SEB lizingas“ inicijavo ar ruošiasi inicijuoti BUAB „Auto 1“ kreditorių susirinkimą ir tokiame susirinkime priimti nutarimus, kurie pažeis ar galėtų pažeisti UAB „Sorelija“ arba kitų BUAB „Auto 1“ kreditorių teises.

5) UAB „Sorelija“ vietoj to, kad perduotų BUAB „Auto 1“ bankroto klausimų sprendimą į visų BUAB „Auto 1“ kreditorių rankas, siekia visiškos BUAB „Auto 1“ bankroto proceso kontrolės, neva siekiant bankroto proceso efektyvumo, operatyvumo. Toks UAB „Sorelija“ elgesys prieštarauja kreditorių lygiateisiškumo principui, kuris geriausiai įgyvendinamas priimant sprendimus kreditorių susirinkime, kuriame dalyvauti ir balsuoti gali visi įmonės kreditoriai.

6) Nepagrįsti teiginiai, kad AB „SEB lizingas“ turėjo galimybę kontroliuoti kreditorių komiteto veiklą. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, kuria buvo patvirtintas AB „SEB lizingas“ kreditorinis reikalavimas BUAB „Auto 1“, buvo priimta 2010 m. spalio 7 d. Tuo tarpu BUAB „Auto 1“ kreditorių komiteto susirinkimai įvyko 2010 m. birželio 9 d. bei 2010 m. spalio 8 d. Todėl AB „SEB lizingas“ iki jo kreditorinio reikalavimo patvirtinimo objektyviai neturėjo galimybės kontroliuoti kreditorių komiteto veiklą. Šiuo metu kreditorinis AB „SEB lizingas“ reikalavimas yra patvirtintas, tačiau kreditorių komiteto kontrolė yra neįmanoma, nes AB „SEB lizingas“ turi itin ribotą informacijos kiekį apie BUAB „Auto 1“ bankroto bylos eigą.

7) Kreditorius UAB „Sorelija“ skundžia Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 24 d. nutartį, kuri leidžia tęsti BUAB „Auto 1“ bankroto procedūras, todėl UAB „Sorelija“ pozicija dėl bankroto proceso efektyvumo yra dviprasmiška ir prieštarauja pati sau. Be to, kreditorius UAB „Sorelija“ visiškai nesirūpina greitu klausimo dėl jo kreditorinio reikalavimo pagrįstumo išsprendimo, nes net 2 teismo posėdžiai buvo atidėti UAB „Sorelija“ prašymu.

8) Net jeigu nebūtų AB „SEB bankas“ prašymo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, pats Vilniaus apygardos teismas, atsižvelgdamas į viešąjį interesą, kuris visada yra bankroto bylose, būtų turėjęs panaikinti minėta nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Pažymėtina, kad ši Vilniaus apygardos teismo teisė – dėl viešo intereso panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, nėra ribojama laike. Jeigu atskiruoju skundu skundžiama nutartis nebūtų palikta galioti ir liktų galioti 2011 m. vasario 8 d. nutartis, susiklostytų situacija, kuri prieštarautų viešam interesui, didžiosios dalies kreditorių interesams, ekonomiškumo, interesų pusiausvyros ir teisingumo principams.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą kreditorius AB „SEB bankas“ prašo atskirąjį skundą atmesti, o skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia tais pačiais argumentais, kaip ir kreditorius AB „SEB lizingas“.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kituose įstatymuose. Bankroto bylų nagrinėjimas reglamentuojamas ĮBĮ. Kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą ir kita, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja nurodyto įstatymo nuostatoms (ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalis). Galiojančiame ĮBĮ, be materialinio teisinio reglamentavimo, įtvirtinta ir nemažai procesinių teisinių nuostatų, kurios taikytinos nagrinėjant bankroto bylas teismuose. Bankroto bylų nagrinėjimas išsiskiria bene didžiausiomis procesinėmis ypatybėmis iš visų civilinio proceso tvarka nagrinėjamų ginčo bylų. Šiuos ypatumus lemia bankroto proceso paskirtis, kuri pasireiškia ne tik siekiu per įstatyme nustatytų bankroto procedūrų vykdymą užtikrinti, kad būtų visiškai arba bent didžiąja dalimi patenkinti įrodymais pagrįsti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai, bet ir siekiu apsaugoti nemokaus skolininko, nebegalinčio tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimų, teisėtus interesus. Bankroto bylos yra susijusios su viešuoju interesu – maksimaliai patenkinti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-192/2007). Teisminiu bankroto procesu siekiama kiek įmanoma operatyviau užbaigti bankroto procedūras (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-362/2007). Bankroto proceso operatyvumą lemia ir tai, ar kreditoriai nusprendžia savo teises įgyvendinti patys susirinkime, ar per sudarytą kreditorių komitetą, ar nėra konfliktų tarp atskirų kreditorių, kokie ribojimai taikyti kreditoriams bankroto procese. Jeigu teismas iš esmės apriboja tiek kreditorių komiteto, tiek ir kreditorių susirinkimo teises, ne tik pažeidžiami kreditorių teisėti interesai, bet ir nukenčia bankroto proceso operatyvumas, ekonomiškumas.

ĮBĮ nuostatos kreditoriams suteikia įgaliojimus spręsti įvairius su bankrutuojančia įmone susijusius klausimus. Kreditorių susirinkimas bankroto byloje sprendžia strateginius klausimus, susijusius su įmonės teisiniu likimu, turto pardavimu, nustato administratoriaus finansinės veiklos ribas (ĮBĮ 23 str.). Kreditorių susirinkimas turi teisę spręsti klausimą ir dėl kreditorių komiteto sudarymo: šį komitetą rinkti, keisti jo sudėtį, perduoti jam visas ar dalį kreditorių susirinkimo teisių (ĮBĮ 23 str. 2 p.). Kai suformuojamas kreditorių komitetas, kreditorių susirinkimas savaime nenustoja egzistuoti ir nepraranda tų teisių, kurias jam suteikia įstatymai. Kreditorių susirinkimo sudarytas kreditorių komitetas kontroliuoja, kaip vyksta bankroto procesas, administratoriaus veiklą, gina kreditorių interesus laikotarpiais tarp kreditorių susirinkimų (ĮBĮ 25 str. 2 d.). Kreditorių komiteto teises nustato kreditorių susirinkimas (ĮBĮ 25 str. 3 d.). Taigi, kreditorių susirinkimui suteikta teisė perduoti dalį įgaliojimų kreditorių komitetui ir nustatyti pastarojo teises bei veiklos ribas lemia, kad kreditorių susirinkimas turi teisę bet kuriuo metu nutarti susigrąžinti visus ar dalį įgaliojimų, kuriuos delegavo kreditorių komitetui, t. y. turi teisę panaikinti kreditorių komitetą ir atkurti iki kreditorių komiteto sudarymo buvusią padėtį. Tai reiškia, kad tik kreditoriai įmonės bankroto procese sprendžia, ar sudaryti kreditorių komitetą, jei taip, kokios sudėties, kokiu mastu perduoti turimas teises, ar keisti kreditorių komiteto narius. Teismas neturi įgaliojimų sudaryti kreditorių komiteto ir jam deleguoti visas ar dalį kreditorių susirinkimui įstatymo priskirtų teisių.

Kolegija pažymi, kad ĮBĮ nenumato, jog kreditorių susirinkimas savo įgaliojimus gali pradėti vykdyti tik įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl visų įmonės kreditorių kreditorinių reikalavimų tvirtinimo. Pagal ĮBĮ 22 straipsnio 2 dalies 1 punktą dalyvauti kreditorių susirinkimuose ir ginti savo reikalavimus turi teisę kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas, t. y. realūs, o ne visi potencialūs kreditoriai. Neracionalu ir neekonomiška nustatyti draudimus kreditorių susirinkimui bankroto proceso metu įgyvendinti ĮBĮ numatytas teises vien dėl to, kad nėra išspręstas potencialaus kreditoriaus reikalavimo pagrįstumas. Juo labiau, jei teismas yra apribojęs ir kreditorių komiteto teises.

Nagrinėjamu atveju UAB „Sorelija“ kreditorinio reikalavimo pagrįstumo klausimas nėra išspręstas. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. spalio 19 d. nutartimi uždraudė atsakovo kreditorių susirinkimo sudarytam kreditorių komitetui priimti bet kokius sprendimus atsakovo bankroto byloje bei uždraudė administratoriui vykdyti priimtus sprendimus. Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. vasario 10 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą (b.l. 67-69). Vilniaus apygardos teismui 2011 m. vasario 8 d. nutartimi uždraudus ir atsakovo kreditorių susirinkimui įgyvendinti savo teises, susidarė situacija, kai bankrutuojančios įmonės kreditoriai nebegalėjo įgyvendinti subjektinių teisių nei per susirinkimą, nei per komitetą. Tokių ribojimų nustatymas neatitiko ne tik laikinųjų apsaugos priemonių paskirties, bet ir proporcingumo principo, nepagrįstai suvaržė kreditorių teises. Esant tokioms aplinkybėms, kreditorių susirinkimui nustatyti draudimą įgyvendinti savo teises, kol neišspręstas vieno iš potencialių įmonės kreditorių kreditorinio reikalavimo atsakovo bankroto byloje tvirtinimo klausimas, nėra pagrindo. Todėl pagrįsta, jog vėlesnį draudimą, nustatytą kreditorių susirinkimui, teismas panaikino.

Bankroto byloje visus klausimus teismas išsprendžia priimdamas nutartis, kurios įsiteisėjusios įgyja res judicata galią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 8 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-36/2010). Ši taisyklė taikoma sprendžiant dėl pareikštų materialinio teisinio pobūdžio reikalavimų. Tačiau, kai bankroto byloje pagal pareikštą materialinį teisinį reikalavimą prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, taikomos bendrosios CPK teisės normos, reglamentuojančios laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, atsižvelgiant į bankroto proceso ypatumus (CPK XI skyriaus penktasis skirsnis). Bankroto proceso ypatumai nelemia teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo res judicata galios. Todėl teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės bet kurioje bankroto proceso stadijoje gali būti pakeistos ar panaikintos (CPK 146, 150 str.). Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, 2011 m. gegužės 24 d. nutartimi tenkindamas kreditoriaus prašymą dėl 2011 m. vasario 8 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, apeliacine tvarka nevertino ankstesnės nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, o tik sprendė, ar yra pagrindas panaikinti teismo taikytus ribojimus. Kaip minėta, 2011 m. vasario 8 d. nutartis neturi res judicata galios. Pastebėtina ir tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis nebuvo apskųsta apeliacine tvarka. Kolegijos nuomone, ir dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas, iš esmės nepasikeitus faktinėms aplinkybėms, galėjo spręsti dėl savo paties taikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Todėl kaip nepagrįstas atmestinas apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės panaikinti laikinųjų apsaugos priemonių, kadangi dalyvaujantys byloje asmenys apeliacine tvarka neskundė nutarties, kuria jos buvo pritaikytos.

Kaip nepagrįstas atmestinas ir apelianto atskirojo skundo argumentas, kad turi būti panaikintos Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 19 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės – bet kokios kreditorių komiteto veiklos uždraudimas, nes šia nutartimi, o ne 2011 m. vasario 8 d. nutartimi pažeistas viešasis interesas. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 24 d. nutarties, o ne 2010 m. spalio 19 d. nutarties teisėtumo ir pagrįstumo patikra. Be to, Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 19 d. nutarties teisėtumas ir pagrįstumas buvo patikrintas apeliacine tvarka Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. vasario 10 d. nutartimi. Apeliacine tvarka tikrinti apeliacinės instancijos teismo priimtos ir kasacine tvarka neskundžiamos nutarties teisėtumo bei pagrįstumo ir teigti, kad šiomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis pažeistas viešasis interesas, nėra pagrindo.

Apelianto argumentas, kad kreditorių susirinkimas galėtų priimti kitokius sprendimus, nei kreditorių komitetas, nes susirinkime lemiamo balso teisę turėtų du didieji įmonės kreditoriai, teisiškai nereikšmingas, kadangi, kaip minėta, tik patys kreditoriai sprendžia, ar jiems savo teises įgyvendinti per susirinkimą, ar dalį teisių deleguoti komitetui, kurio sudėtis nustatoma bendru sutarimu. Bet kuriuo atveju negalima sukurti situacijos, kai tiek kreditorių komitetui, tiek ir kreditorių susirinkimui nustatomi kreditorių teisių įgyvendinimo draudimai.

Kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimą reglamentuojančias proceso teisės normas ir pagrįstai panaikino bankroto byloje taikytus draudimus kreditorių susirinkimui vykdyti jam įstatymo priskirtus įgaliojimus. Keisti ar naikinti teisėtos ir pagrįstos nutarties atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 p.). Tuo atveju, jeigu teismas patvirtintų UAB „Sorelija“ kreditorinį reikalavimą atsakovo bankroto byloje, UAB „Sorelija“ galėtų ginti subjektines teises ĮBĮ kreditorių teisių gynimui nustatyta tvarka.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai Artūras DriukasDanutė MilašienėEgidijus Žironas