Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nataljos Zelionkienės (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro Čekanausko, Astos Urbonienės,

atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos atstovei Vladai Banevičienei, atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM atstovei S. M. -Ruibavičienei, trečiojo suinteresuoto asmens BUAB („duomenys neskelbtini“) atstovui A. G. , trečiajam suinteresuotam asmeniui V. I. ,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. G. skundą, atsakovams Kauno miesto savivaldybės administracijai, Nacionalinės žemės tarnybai prie ŽŪM, tretiesiems suinteresuotiems asmenims: BUAB („duomenys neskelbtini“), VĮ „Registrų centras“, V. I. , Kultūros paveldo departamentui prie KM, AB „Swedbank“, UAB „Žemėtvarkos darbai“ dėl administracinių aktų panaikinimo ir,

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Vėliau paaiškėjo, kad Žemės sklype esantys statiniai, kurie nebuvo pažymėti planinėje medžiagoje, yra kultūros paveldo vertybės, todėl juos pažymėti buvo privalu, ir ši aplinkybė daro Žemės sklypo žemėtvarkos dokumentus negaliojančiais. 2012-04-27 Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos informavo, kad 2012-04-17 Kultūros paveldo departamento pirmojoje nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryboje nusprendė pripažinti statinius, esančius („duomenys neskelbtini“), Kaune, kultūros vertybėmis, suteikė jiems teisinę apsaugą, įrašė juos į Kultūros paveldo registrą, apibrėžti teritorijų ribas ir nustatė jiems vietinio reikšmingumo lygį. Žemės sklypas kartu su nepažymėtais statiniais negalėjo būti Lietuvos valstybės perleistas fiziniam asmeniui, o pastarojo - juridiniam, todėl viešojo administravimo subjekto sprendimai yra naikintini. Pareiškėjas atkreipė teismo dėmesį, kad priimdami ginčijamus aktus atsakovai pažeidė ir viešąjį interesą, kadangi atsakovai neužtikrino valstybės ar savivaldybės turto išaiškinimą, jo teisinės registraciją ir apsaugą, dėl ko kultūros vertybėmis pripažintas turtas faktiškai yra perduodamas privatiems asmenims.

Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad formuojant žemės sklypą Taikos pr. 116L nuosavybės teisėms atkurti teritorijoje, kuri buvo pažymėta kaip laisva (neužstatytą), jokių pastatų ar statinių, suformuotų kaip nekilnojamieji daiktai ir įregistruotų Nekilnojamojo turto registre nebuvo, atitinkamai nebuvo teisinio pagrindo laikyti šią teritoriją valstybės išperkama, kaip reikalingą joje esančių statinių eksploatavimui.

Ginčijamu Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. A-614 „Dėl žemės sklypo („duomenys neskelbtini“) plano patvirtinimo", buvo patvirtintas laisvos žemės plotas ir pasiūlyta Kauno apskrities viršininkui spręsti nuosavybės teisių grąžinimo klausimą. Pareiškėjas savo skundą argumentuoja Kauno miesto valdybos 2001 m. vasario 13 d. sprendimu Nr. 233 „Dėl teritorijos prie valdų („duomenys neskelbtini“) detaliojo plano", tačiau šiuo sprendimu ginčo teritorijos detalusis planas nebuvo patvirtintas. Nors minėtu detaliuoju planu buvo formuojami aštuoni žemės sklypai, skirti nuosavybės teisėms į žemę atkurti, tačiau, kaip matyti iš patvirtinto detaliojo plano brėžinio, šioje teritorijoje suprojektuotas žemės sklypas Nr. 8 buvo išbrauktas iš detaliojo plano sprendinių, o nurodytu Kauno miesto valdybos sprendimu patvirtintas tik septynių žemės sklypų detalusis planas. Tokiu būdu, ginčo teritorija niekada nebuvo detaliai suplanuota ir ji neatitinka Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytų kriterijų, pagal kuriuos žemė priskiriama valstybės išperkamai, todėl atmestini pareiškėjo nurodyti argumentai dėl imperatyvių Atkūrimo įstatymo normų pažeidimo.

Ginčijamu Kauno apskrities viršininko 2007 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 02-01-5680 bei tos pačios dienos sprendimu Nr. 7325, V. I. buvo atkurtos nuosavybės teisės į senelio turėtos žemės dalį, grąžinant natūra 0,9876 ha žemės sklypą, adresu („duomenys neskelbtini“), Kaune (žemės sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis - kita, naudojimo būdas - pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijos 70 procentų; bendro naudojimo teritorijos 30 procentų). Pretendentė su minėtu įsakymu ir sprendimu sutiko, formuojant žemės sklypą suderino planus, pasirašė žemės sklypo paženklinimo-parodymo akte, pretenzijų dėl netinkamo nuosavybės teisių atkūrimo proceso Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyriui nepareiškė, į teismą nesikreipė, jų neturi ir šiuo metu.

Pažymėjo, jog į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Teisme gali būti ginama tik objektyviai egzistuojanti subjektinė teisė, įgyta teisės akto pagrindu, o ne tariama teisė, pagrįsta vien asmens subjektyviu suvokimu. Nacionalinės žemės tarnybos nuomone, nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodo, kokią galimai pažeistą savo teisę ar interesą jis gina reikšdamas šį skundą, be to BUAB („duomenys neskelbtini“) yra paskirtas bankroto administratorius, kuris jokių pretenzijų atsakovams nepareiškė.

Taip pat V. I. paaiškina, kad būtent J. G. sutarties pagrindu padėjo jai

atkurti nuosavybės teises į senelio S. A. žemę. 2005-11-02 tarp

V. I. ir J. G. bei M. Š. buvo pasirašyta sutartis dėl žemės

sklypų, kurie bus suformuoti V. I. senelio S. A. žemėje, šalia sklypų

(„duomenys neskelbtini“). Šia sutartimi su J. G. , M. Š. buvo susitarta, kad

pastarieji padės V. I. susigrąžinti buvusioje senelio žemėje sklypus iki 132 arų, už ką

jie gaus atlygį iš V. I. . J. G. sutartinius įsipareigojimus vykdė bei tarpininkavo

atkuriant nuosavybės teises į sutartyje numatytą žemę. Taip pat 2006-06-26 tarp V. I. ir

J. G. bei M. Š. buvo pasirašytas aukščiau minėtos sutarties pakeitimas.

Sutarties objektas buvo žemės sklypai, kurie formuojami buvusioje V. I. senelio S.

A. žemėje adresu („duomenys neskelbtini“). Taip pat šiame susitarime

numatyta, kad sutarties šalys įsipareigoja vėliau sklypus parduoti tarpusavyje sutarta kaina ir buvo

sutartas atlygis už konsultacijas pardavus žemės sklypus. Iš aukščiau išdėstytų aplinkybių ir

pridedamų sutarčių matyti, kad pats pareiškėjas sutarties pagrindu rūpinosi nuosavybės teisių

atkūrimo procesu.

Skunde J. G. teigia, kad žemė UAB („duomenys neskelbtini“) buvo parduota už neprotingai didelę kainą, kuo buvo padaryta žala UAB („duomenys neskelbtini“), valstybei, o tuo pačiu įmonę privedė prie bankroto. Tokie pareiškėjo argumentai yra visiškai nepagrįsti, kadangi nėra pateikta jokių rašytinių įrodymų patvirtinančių teigiamas pareiškėjo aplinkybes.

Paaiškino, jog prašomi panaikinti sprendimai priimti 2007 metais, t.y. iki Kultūros paveldo departamento sprendimo priėmimo, kaip matyti žemės sklype esantys statiniai į Kultūros paveldo registrą įrašyti 2012-04-17 dieną. Taigi skundžiamų įsakymų priėmimo metu skunde nurodytos aplinkybės, kad statiniai esantys žemės sklype įtraukti į Kultūros vertybių registrą, dar neegzistavo, todėl priimant sprendimą į šias aplinkybes ir negalėjo būti atsižvelgta, o vėlesnis statinių įtraukimas į registrą negali būti pagrindas naikinti administracijos direktoriaus įsakymą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Pareiškėjai skundu prašė teismo: 1) panaikinti 2007-02-20 Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą Nr. A-614 „Dėl žemės sklypo („duomenys neskelbtini“) plano patvirtinimo"; 2) panaikinti 2007-05-25 Kauno apskrities viršininko įsakymą Nr. 02-01-5680; 3) panaikinti 2007-05-25 Kauno apskrities viršininko sprendimą Nr. 7325.

Bylos duomenimis nustatyta, kad V. I. yra pretendentė atkurti nuosavybės teises į senelio S. A. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytos 15,82 ha žemės (pateikta nuosavybės teisių atkūrimo byla). Ginčijamu Kauno apskrities viršininko 2007 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 02-01-5680 bei tos pačios dienos sprendimu Nr. 7325 (nuosavybės teisių atkūrimo bylos lapai 84 – 85), V. I. buvo atkurtos nuosavybės teisės į senelio turėtos žemės dalį, grąžinant natūra 0,9876 ha žemės sklypą, adresu („duomenys neskelbtini“), Kaune (žemės sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis - kita, naudojimo būdas - pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijos 70 procentų; bendro naudojimo teritorijos 30 procentų). Ginčijamu Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. A-614 „Dėl žemės sklypo („duomenys neskelbtini“) plano patvirtinimo" (b.l. 40, t.1), buvo patvirtintas laisvos žemės plotas ir pasiūlyta Kauno apskrities viršininkui spręsti nuosavybės teisių grąžinimo klausimą.

Dėl termino skundui paduoti.

LR administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui gali būti paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra pabrėžta, jog tais atvejais, kai sprendimas asmeniui neturėjo būti įteiktas, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo to asmens sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą (apie administracinio akto esmę) dienos. Kaip patvirtina byloje pateikti įrodymai, pareiškėjui skundžiamas Administracijos direktoriaus įsakymas buvo įteiktas kartu su Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos skyriaus 2012 m. sausio 24 d. raštu Nr. 40-2-198. Pareiškėjui tapo žinoma apie priimtą administracinį aktą ir apie jo turinį. Į teismą su skundu pareiškėjas kreipėsi tik 2012 m. gegužės 17 d. Apie skundžiamus 2007-05-25 Kauno apskrities viršininko įsakymą Nr. 02-01-5680 ir 2007-05-25 Kauno apskrities viršininko sprendimą Nr. 7325 pareiškėjui taip pat buvo žinoma faktiškai iškarto juos priėmus, kadangi jis pats rūpinosi nuosavybės atkūrimu, apie tai galima spręsti iš byloje pateiktų sutarčių.

Pareiškėjas paaiškino, kad tik 2012 m. balandžio 17 d. Kultūros paveldo departamento pirmojoje nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryboje buvo nuspręsta suformuotame žemės sklype („duomenys neskelbtini“) esančius statinius pripažinti kultūros vertybėmis, ir būtent tik tuomet jis suprato, jog ginčijami administraciniai aktai pažeidžia jo teises, taip pat ir viešąjį interesą. Iki tol nebuvo jokių duomenų apie tai, jog ginčo teritorijoje yra pastatai, kurie yra pripažinti kultūros vertybėmis. Supratęs jog jo teisės pažeistos jis nedelsiant, nepraleidęs termino skundui paduoti kreipėsi į teismą.

Teismas sutinka su pareiškėjo argumentais, kuriais jis vadovaujasi nurodydamas, jog termino skundui paduoti jis nepraleido, kadangi kaip matyti iš bylos medžiagos (b.l. 27-28, 26 t.1), tik 2012 m. balandžio 17 d. Kultūros paveldo departamento pirmojoje nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryboje buvo nuspręsta suformuotame žemės sklype („duomenys neskelbtini“) esančius statinius pripažinti kultūros vertybėmis, ir tik tuomet pareiškėjas sužinojo, kad ginčo teritorijoje esantys pastatai pripažinti kultūros vertybėmis, ir ši aplinkybė pažeidžia jo teises. Būtent nuo šio momento ir skaičiuojamas terminas skundui paduoti. Kaip matyti į teismą pareiškėjas kreipėsi 2012-05-17, t.y. nepraleidęs termino skundui paduoti.

Dėl ginčijamų administracinių aktų.

Pareiškėjas prašo panaikinti 2007-02-20 Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą Nr. A-614 „Dėl žemės sklypo („duomenys neskelbtini“) plano patvirtinimo"; panaikinti 2007-05-25 Kauno apskrities viršininko įsakymą Nr. 02-01-5680; panaikinti 2007-05-25 Kauno apskrities viršininko sprendimą Nr. 7325.

Ginčijamu Administracijos direktoriaus įsakymu buvo patvirtintas žemės sklypo („duomenys neskelbtini“) planas, skirtas nuosavybės teisių į žemę atkūrimui natūra (b.l. 40, t.1). Remiantis patvirtintu planu, ginčijamais Kauno apskrities viršininko 2007 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 02-01-5680 bei tos pačios dienos sprendimu Nr. 7325 (nuosavybės teisių atkūrimo bylos lapai 84 – 85), V. I. buvo atkurtos nuosavybės teisės į senelio turėtos žemės dalį, grąžinant natūra 0,9876 ha žemės sklypą, adresu („duomenys neskelbtini“), Kaune (žemės sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis - kita, naudojimo būdas - pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijos 70 procentų; bendro naudojimo teritorijos 30 procentų). Pretendentė su minėtu įsakymu ir sprendimu sutiko, formuojant žemės sklypą suderino planus, pasirašė žemės sklypo paženklinimo-parodymo akte, pretenzijų dėl netinkamo nuosavybės teisių atkūrimo proceso Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyriui nepareiškė, į teismą nesikreipė. Pareiškėjo teigimu, ginčijami administraciniai aktai dėl laisvos (neužstatytos) žemės sklypo plano patvirtinimo bei nuosavybės teisių atkūrimo negalėjo būti priimti, nes ginčo žemės sklypas („duomenys neskelbtini“) kartu su nepažymėtais statiniais negalėjo būti Lietuvos valstybės perleistas fiziniam asmeniui, o pastarojo - juridiniam, ir tai, pareiškėjo nuomone, yra pagrindas administraciniams aktams panaikinti.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnis imperatyviai numato, jog skundžiamų administracinis aktas turi būti panaikintas, jeigu jis: 1) neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams; 2) neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas; 3) neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodo jokių teisinių pagrindų, kuriais vadovaujantis ginčijami administraciniai aktai galėtų būti panaikinti kaip neteisėti.

Kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (Konstitucijos 30 str.). Tačiau specialus įstatymas numato, kad teisė kreiptis gynybos į teismą turi būti vykdoma įstatymų nustatyta tvarka (ABTĮ 5 str. 1d.). Bylos priėmimo, iškėlimo stadijoje nėra ir negali būti patikrinama, ar asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, turi materialiąją teisę į skundą (pareiškimą), t. y. negalima atsisakyti priimti skundo (pareiškimo) dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų – materialiosios reikalavimo teisės neturėjimo. Materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su pareiškėjo teise į reikalavimo patenkinimą, turi būti analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Jei bylos nagrinėjimo metu nustatoma, kad besikreipęs teisminės gynybos asmuo neturėjo materialiosios reikalavimo teisės, skundas (pareiškimas) turi būti atmestas.

Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, asmuo turi teisę paduoti skundą dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo), kai jis mano, kad jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Taigi asmens teisę paduoti skundą administraciniam teismui suponuoja aplinkybės, kad jis gina (nurodo skunde, kad gina) būtent savo (o ne kitų asmenų ar viešąjį interesą) asmenines teises ar įstatymų saugomus interesus ir (subjektyvus faktorius) kad jis mano, jog šie (tariamai pažeisti) jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

Pareiškėjo skunde teigiama, kad nagrinėjamu atveju jis kreipėsi į teismą kaip BUAB („duomenys neskelbtini“) akcininkas, siekdamas apginti savo kaip akcininko bei kitų jos kreditorių interesus, nes tariamai neteisėtais administraciniais aktais suformavus žemės sklypą ir atkūrus į jį nuosavybės teises trečiajam suinteresuotam asmeniui V. I. , kuri vėliau tą žemės sklypą pardavė UAB („duomenys neskelbtini“) už neprotingai didelę kainą, buvo padaryta žala šiai įmonei ir valstybei. Tačiau pareiškėjo skunde nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjui, kaip BUAB („duomenys neskelbtini“) kreditoriui, ar šiai įmonei žala buvo padaryta būtent ginčijamais administraciniais aktais. Žemės sklypo formavimo ir nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų metu UAB („duomenys neskelbtini“) jokių teisių į ginčo žemės sklypą neturėjo, todėl šios procedūros niekaip nebuvo susijusios su UAB („duomenys neskelbtini“) teisėmis bei teisėtais interesais. Priešingai, įmonė, būdama atidi ir rūpestinga civilinių teisinių santykių dalyvė, galėjo ir privalėjo išsiaiškinti su ginčo žemės sklypo suformavimu susijusias aplinkybes dar prieš sudarydama pirkimo-pardavimo sutartį, o kilus abejonių turėjo teisę atsisakyti sudaryti sandorį, tačiau to nepadarė. Iš skundo turinio matyti, kad pareiškėjo teises tariamai pažeidė ne ginčijami administraciniai aktai, o būtent žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandoris, kuris nėra nagrinėjamos administracinės bylos dalykas. Pažymėtina, kad skundą pareiškėjas pasirašė, kaip fizinis asmuo, bet ne BUAB („duomenys neskelbtini“)atstovas. Byloje trečiuoju suinteresuotu asmeniu patraukta BUAB („duomenys neskelbtini“), ir jos atstovas teismo posėdžio metu su pareiškėjo skundu nesutiko, paaiškino, jog skundas nepagrįstas, kadangi pareiškėjas tokiu būdu suvedinėja sąskaitas su savo buvusiu verslo partneriu.

Nagrinėdamas administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą dėl jos teisių pažeidimo teismas įvertino skundo pagrįstumą, t. y. ar pareiškėjo teisės ar interesai buvo pažeisti ginčijamais administraciniais aktais, ar jie pažeisti viešojo administravimo subjekto veiksmais (neveikimu), ar pažeidimas padarytas viešojo administravimo srityje. Taigi būtina sąlyga pripažinti skundą (prašymą) pagrįstu yra pareiškėjo teisių ar teisėtų interesų pažeidimo faktas. Kaip jau minėta, visi pareiškėjo ginčijami administraciniai aktai susiję su nuosavybės teisių atkūrimu V. I. , priimti 2007 m. ir nei pareiškėjo, nei UAB („duomenys neskelbtini“) interesų nepažeidė ir neturėjo jiems įtakos. Teismas, įvertino visus įrodymus ir ištyrė visas bylai svarbias aplinkybes, konstatuoja, kad pareiškėjo teisių ar teisėtų interesų pareiškėjo skundžiami viešojo administravimo subjekto aktai, veiksmas (neveikimas) nepažeidė ir negalėjo pažeisti (nėra susijęs su pareiškėjo teisių įgyvendinimu ir niekaip negalėjo jam turėti įtakos), pareiškėjo skundas atmestinas, kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius ginčijamu įsakymu patvirtino suformuoto laisvos (neužstatytos) žemės sklypo planą nuosavybės teisėms į žemę atkurti. LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau - Atkūrimo įstatymas) 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas nustato, jog nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog žemė priskiriama valstybės išperkamai, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų - įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, užtikrinančių krašto, gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą, komplekso (energetika, transportas, ryšiai, statyba, švietimas, sveikatos apsauga, rekreacija bei turizmas, gamtos ir kultūros vertybių apsauga bei atliekų sutvarkymas, krašto, civilinė ir priešgaisrinė sauga) teritorijų; ir kt. Taigi, tam kad būtų pagrindas žemę laikyti valstybės išperkama, viena iš būtinų sąlygų - įstatymų nustatyta tvarka patvirtintas detalusis planas.

Nėra įstatymų nustatyta tvarka patvirtinto ir galiojančio ginčo teritorijos detaliojo plano. Pareiškėjo skunde klaidingai remiamasi Kauno miesto valdybos 2001 m. vasario 13 d. sprendimu Nr. 233 „Dėl teritorijos prie valdų („duomenys neskelbtini“) detaliojo plano", nes šiuo sprendimu ginčo teritorijos detalusis planas nebuvo patvirtintas. Minėtu detaliuoju planu buvo formuojami aštuoni žemės sklypai, skirti nuosavybės teisėms į žemę atkurti, tačiau, kaip matyti iš patvirtinto detaliojo plano brėžinio, šioje teritorijoje suprojektuotas žemės sklypas Nr. 8 buvo išbrauktas iš detaliojo plano sprendinių, o nurodytu Kauno miesto valdybos sprendimu patvirtintas tik septynių žemės sklypų detalusis planas. Ginčo teritorija niekada nebuvo detaliai suplanuota ir ji neatitinka Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytų kriterijų, pagal kuriuos žemė priskiriama valstybės išperkamai, todėl šiuo atveju taikyti Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas nėra jokio pagrindo.

Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad formuojant žemės sklypą („duomenys neskelbtini“) nuosavybės teisėms atkurti teritorijoje, kuri buvo pažymėta kaip laisva (neužstatytą), jokių pastatų ar statinių, suformuotų kaip nekilnojamieji daiktai ir įregistruotų Nekilnojamojo turto registre nebuvo, atitinkamai nebuvo teisinio pagrindo laikyti šią teritoriją valstybės išperkama, kaip reikalingą joje esančių statinių eksploatavimui. Nors, kaip teigia pareiškėjas, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2012 m. balandžio 17 d. posėdyje buvo nuspręsta pripažinti statinius, esančius („duomenys neskelbtini“), Kaune, kultūros vertybėmis, suteikti jiems teisinę apsaugą ir įrašyti juos į Kultūros paveldo registrą, tačiau šios aplinkybės nustatytos jau po Administracijos direktoriaus įsakymo priėmimo, priimant šį įsakymą dar neegzistavo ir į jas nebuvo galimybės atsižvelgti. Dėl šios priežasties statinių, esančių („duomenys neskelbtini“), įrašymas į Kultūros vertybių registrą, negali būti pagrindu panaikinti Administracijos direktoriaus įsakymą. Akcentuotina ir tai, kad iki šiol šie statiniai Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruoti.

Dėl viešojo intereso gynimo.

Pareiškėjas ir jo atstovas teismo posėdžio metu ne kartą pabrėžė, jog ginčijamais administraciniais aktais pažeidžiamas viešasis interesas, kurį taip pat būtina apginti.

Lietuvos Respublikos Konstitucija, Administracinių bylų teisenos įstatymas bei Prokuratūros įstatymas nepateikia viešojo intereso sąvokos. Viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija. Todėl kiekvienąkart, kai kyla klausimas, ar tam tikras interesas laikytinas viešuoju, būtina nustatyti aplinkybę, kad, nepatenkinus tam tikro asmens ar grupės asmenų intereso, būtų pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės. Viešasis interesas, taikant Administracinių bylų teisenos įstatymą, turėtų būti suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, o asmens teisė ginti viešąjį interesą administracinių bylų teisenoje apibrėžiama kaip įstatymu numatytų asmenų teisė, įstatymo numatytais atvejais, kreiptis į administracinį teismą ginant tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai.

LR administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, administravimo subjektai, valstybės institucijos, įstaigos, organizacijos, tarnybos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai, tačiau siekdami apginti viešąjį interesą į teismą gali kreiptis tik tam tikri asmenys ir tik tada, kai tai tiesiogiai nurodyta įstatyme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 5 d. nutartis adm. byloje Nr. AS63-337/2009).

Pareiškėjo skunde tokio įstatymo, suteikiančio jam teisę ginti viešąjį interesą, nėra nurodyta, todėl negali būti vertinami skundo argumentai, jog ginčijami administraciniai aktai pažeidžia viešąjį interesą, nėra užtikrinta valstybės ar savivaldybės turto bei nekilnojamųjų kultūros vertybių apsauga, nes teisės ginti viešąjį interesą pareiškėjas neturi.

Sutinkamai su išdėstytu pareiškėjų skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Vadovaudamasi ABTĮ 85-88 str., teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusp rendžia:

Pareiškėjo J. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, per Kauno apygardos administracinį teismą.