Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jolanta Raščiuvienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi nuteistojo Ž. Č. atstovės gynėjos advokatės Dovilės Baniulės skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarties,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Norvegijos Karalystės Borgarting lagmannsrett apeliacinio teismo 2014-12-02 nuosprendžiu Ž. Č. pripažintas kaltu pagal Norvegijos Karalystės baudžiamojo įstatymo §162 pirmą dalį (žr. trečios dalies pirmą punktą, žr. penktą dalį) dėl neteisėto disponavimo labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų (19,8 kg amfetamino sulfato) ir nuteistas laisvės atėmimo bausme 3 (trejiems) metams ir 9 (devyniems) mėnesiams. Į bausmės laiką įskaitytos 548 dienos, praleistos kardomajame suėmime.

2015-04-22 Panevėžio miesto apylinkės teisme gautas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Tarptautinės teisės departamento teikimas, kuriuo prašoma, vadovaujantis Lietuvos Respublikos 2014-03-20 įstatymu ratifikuotu Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Norvegijos Karalystės Vyriausybės susitarimu dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose, kuriais paskirtos laisvės atėmimo bausmės ar su laisvės atėmimu susijusios priemonės, pripažinimo ir vykdymo (toliau – Susitarimas), spręsti Norvegijos Karalystės Borgarting lagmannsrett apeliacinio teismo 2014-12-02 nuosprendžio pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikos teritorijoje klausimą (b. l. 1).

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-09-22 nutartimi nutarta: 1) pripažinti Norvegijos Karalystės Borgarting lagmannsrett apeliacinio teismo 2014-12-02 nuosprendį, kuriuo Ž. Č. pagal Norvegijos Karalystės Baudžiamojo įstatymo §162 pirmą dalį (žr. trečios dalies pirmą punktą, žr. penktą dalį) buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme 3 (trejiems) metams 9 (devyniems) mėnesiams, į šią bausmę įskaitant 548 dienas, praleistas suėmime, ir vykdyti šį nuosprendį Lietuvos Respublikos teritorijoje; 2) pripažinti, kad nusikalstama veika, už kurios padarymą Ž. Č. buvo nuteistas minėtu nuosprendžiu, atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 3 dalies numatyto nusikaltimo sudėtį, ir palikti galioti jam šiuo teismo nuosprendžiu paskirtą 3 (trejų) metų 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, atliktiną pataisos namuose; 3) į šios bausmės laiką įskaityti laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką iki 2014-12-02 (iš viso 548 dienas), taip pat laiką nuo nuosprendžio paskelbimo iki nuteistojo perdavimo ir pradėjimo vykdyti bausmę Lietuvos Respublikoje dienos.

Atkreipia dėmesį, kad tenkinant Direktorato prašymą, neįvertinta ir tai, kad Ž. Č. apie nuosprendžio ir liudijimo perdavimą nebuvo tinkamai informuotas. Be to, procesas dėl jo atžvilgiu priimto nuosprendžio pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje pagal 1983 m. Europos nuteistųjų asmenų perdavimo konvenciją (toliau – Konvencija) toliau buvo vykdomas jau pagal Susitarimą. Pabrėžia, kad pagal 1983 metų Konvenciją nuteistasis gali būti perduodamas kitai valstybei tik nuteistojo savanorišku sutikimu. 2015-02-20 Ž. Č. pateiktame asmeniniame pranešime nebuvo nurodytas terminas iki kada toks sutikimas ar nesutikimas turėjo būti pateiktas. Jis, siekdamas pateikti motyvuotą nesutikimą, gautą asmeninį pranešimą faksu išsiuntė savo advokatui, kad būtų parengtas atitinkamas atsakymas, todėl nesutinka kad būtų perduotas Lietuvos Respublikai likusiai bausmės daliai atlikti. 2014-04-12 Ž. Č. įteikus 2014-04-10 pareiškimo kopiją, parengtą pagal dvišalę sutartį, buvo užfiksuota neteisinga informacija, kad jis atsisakė duoti rašytinį sutikimą, nors pagal Susitarimą tokio sutikimo iš nuteistojo net nebuvo paprašyta, todėl Ž. Č. dėl šių veiksmų pateikė skundą.

Teigia, kad Direktorato pareigūnai nesuteikė galimybės nuteistajam išreikšti savo nuomonę ir taip pažeidė dvišalio susitarimo 6 straipsnio 3 dalies nuostatas, įpareigojančias visais atvejais, kai nuteistasis asmuo tebėra išduodančioje valstybėje, jam suteikti galimybę išdėstyti savo nuomonę žodžiu arba raštu. Atkreipia dėmesį, kad pagal Susitarimo 8 straipsnio 1 dalies b punktą vykdančios valstybės kompetentinga institucija gali atsisakyti pripažinti nuosprendį ir vykdyti bausmę, jei nesilaikyta 4 straipsnio 1 dalyje nustatytų kriterijų.

Motyvuojamoji dalis

Ž. Č. gynėjos advokatės Dovilės Baniulės skundas atmetamas.

Išnagrinėjęs apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nutartį ir pateiktą medžiagą, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad skundo argumentai Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-09-22 nutarties išvadų teisėtumo ir pagrįstumo nepaneigia ir nėra pagrindas skundžiamą nutartį naikinti. Skundžiama nutartis yra pakankamai motyvuota, joje įvertintos visos užsienio valstybės teismo nuosprendžiui pripažinti reikšmingos aplinkybės, kurias teismą įpareigoja įvertinti Susitarimas.

Nuteistojo gynėja advokatė pateiktame skunde tvirtina, kad Ž. Č. socialiniais ryšiais susijęs ne su savo pilietybės valstybe, bet su Norvegijos Karalyste, kur gyvena jis pats ir jam artimiausias asmuo – žmona J. B., todėl nėra pagrindo išvadai, kad bausmės vykdymas Lietuvoje užtikrins siekį palengvinti nuteistojo socialinę reabilitaciją. Be to, jos nuomone, Ž. Č. atžvilgiu Norvegijoje priimto nuosprendžio pripažinimo ir vykdymo procesas pradėtas pagal Europos nuteistųjų asmenų perdavimo konvenciją, o tęstas pagal Susitarimą, dėl ko buvo pažeistos nuteistojo teisės, ir jis nebuvo apie šį procesą tinkamai informuotas, jam nesuteikta galimybė savo nuomonę šiuo klausimo pareikšti raštu ar žodžiu.

Pagal Susitarimą Norvegijos Karalystė, kaip nuosprendį priėmusi valstybė, yra išduodančioji šalis (1 straipsnio 1 dalies c punktas). Lietuvos Respublika, kaip valstybė, kuriai perduodamas nuosprendis, siekiant, kad jis būtų pripažintas ir vykdomas jos teritorijoje, yra vykdančioji šalis (1 straipsnio 1 dalies d punktas). Vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija pripažįsta nuosprendį, kuris buvo perduotas šio Susitarimo nustatyta tvarka, ir nedelsdama imasi visų būtinų priemonių bausmei vykdyti, išskyrus atvejus, kai pritaikomas vienas iš 8 straipsnyje nurodytų nepripažinimo ir nevykdymo pagrindų (7 straipsnio 1 dalis).

Kaip matyti iš aukštesniajam teismui pateiktos skundo medžiagos, apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje padarė pagrįstą išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindų, numatytų Susitarimo 8 straipsnyje, dėl kurių teismas galėtų atsisakyti pripažinti nuosprendį ir vykdyti bausmę.

Susitarimo 8 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta, kad vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija gali atsisakyti pripažinti nuosprendį ir vykdyti bausmę, jei nesilaikyta 4 straipsnio 1 dalyje nustatytų kriterijų. Susitarimo 4 straipsnio 1 dalies a punktas įtvirtina nuostatą, kad jeigu nuteistasis asmuo yra išduodančiojoje valstybėje arba vykdančiojoje valstybėje ir jeigu šis asmuo davė sutikimą, kaip reikalaujama pagal 6 straipsnį, tai nuosprendis kartu su liudijimu, kurio standartinė forma pateikta 1 priede, gali būti perduodamas kitai Susitariančiajai Šaliai, kai kita Susitariančioji Šalis yra nuteistojo asmens pilietybės valstybė, kurioje jis gyvena. Nepažeidžiant 2 dalies nuostatų, nuosprendis ir liudijimas gali būti perduodami vykdančiajai valstybei pripažinti ir bausmei vykdyti tik gavus nuteistojo asmens sutikimą vadovaujantis išduodančiosios valstybės teise (Susitarimo 6 straipsnio 1 dalis). Tačiau Susitarimo 6 straipsnio 2 dalies a punktas nurodo, kad nuteistojo asmens sutikimas dėl bausmės vykdymo perdavimo nereikalingas, kai nuteistasis asmuo yra vykdančiosios valstybės pilietis ir gyvena toje valstybėje. Susitarimo 1 straipsnyje pateiktos apibrėžtys patvirtina, kad valstybė, kurioje nuteistasis asmuo „gyvena“, laikoma vieta, su kuria tas asmuo yra susijęs, atsižvelgiant į jo įprastą gyvenamąją vietą ir tokius aspektus, kaip šeima, socialiniai ar profesiniai ryšiai (1 straipsnio 1 dalies e punktas).

Ž. Č. atžvilgiu priimto nuosprendžio pripažinimo ir vykdymo procedūra yra atliekama vadovaujantis Susitarimo nuostatomis, kuris pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 4 straipsnio 3 dalį yra privalomas vykdančiajai valstybei. Sutiktina, kad Susitarimo 6 straipsnio 3 dalis imperatyviai nustato, kad visais atvejais, kai nuteistasis asmuo tebėra išduodančioje valstybėje, jam suteikiama galimybė išdėstyti savo nuomonę raštu ar žodžiu, o nuteistojo asmens nuomonė perduodama vykdančiai valstybei.

Kaip matyti iš teismui pateiktos bylos medžiagos, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Tarptautinės teisės departamento lydraštis dėl nuosprendžio pripažinimo ir vykdymo buvo gautas 2015-04-20 (b. l. 1). Prie šio lydraščio pridėtame Norvegijos karalystės ir Lietuvos Respublikos susitarimo dėl nuosprendžio baudžiamosios bylose, kurios paskirtos laisvės atėmimo bausmės ar su laisvės atėmimu susijusios priemonė, pripažinimo ir vykdymo 4 straipsnyje nurodytame Liudijime (b.l. 9) pažymėta, kad nuteistas asmuo, esantis išduodančiojoje valstybėje, nedavė sutikimo nuosprendį ir liudijimą perduoti. 2015-04-22 Tarptautinės teisės departamentas persiuntė Panevėžio miesto apylinkės teismo žiniai Teisingumo ministerijoje 2015-04-20 gautą nuteistojo 2015-04-13 skundą, adresuotą Norvegijos pataisos tarnybos direktoratui. 2015-07-17 Panevėžio miesto apylinkės teismui buvo persiųstas iš Norvegijos Karalystės gautas Pataisos tarnybos direktorato 2015-07-09 pranešimas dėl Ž. Č. atsisakymo pareikšti rašytinę nuomonę dėl Norvegijos teismo nuosprendžio, kuriuo jam paskirta laisvės atėmimo bausmė, vykdymo perdavimo Lietuvos Respublikai (b. l. 85). Iš pranešimo turinio matyti, kad paaiškėjus, kad Ž. Č. buvo informuotas apie perkėlimą pagal Nuteistųjų perkėlimo konvenciją, o ne pagal Susitarimą, Direktoratas raštiškai atsiprašė Ž. Č. ir nusiuntė jam naują formą bei informaciją pagal sutartį bei suteikė galimybę iki 2015-05-27 iš esmės pakartotinai pareikšti savo nuomonę šiuo klausimu. Tačiau 2015-05-28 (duomenys neskelbtini) informavo šią instituciją, kad Ž. Č. atsisakė pasirašyti nusiųstą formą ir nenorėjo atsakyti, ar sutinka su perkėlimu ar ne (b. l. 91).

Atsižvelgus į pirmiau išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo pripažinti pagrįstu apeliacinio skundo argumentą, kad Ž. Č. nebuvo suteikta galimybė pareikšti nuomonę dėl nuosprendžio pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje. Skundo medžiagoje esantys duomenys patvirtina, kad Ž. Č. Liudijime nurodė, kad nesutinka būti perkeliamas, o pakartotinai jo pozicija šiuo klausimu buvo aiškinamasi po jo skundo Direktoratui pateikimo, iš ko akivaizdu, kad Ž. Č. jo nuomonei dėl perkėlimo išreikšti buvo suteiktas pakankamai ilgas laikotarpis, tačiau iki nurodytos datos jis to nepadarė. Nors ir pripažintina, kad Ž. Č. perkėlimo procedūra buvo pradėta Nuteistųjų asmenų perkėlimo konvencijos pagrindu, tačiau ši klaida ištaisyta ir jis informuotas apie perkėlimą pagal Susitarimą, suteikiant jam galimybę iki 2015-05-27 pareikšti sutikimą arba nesutikimą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad procedūra apie nuteistojo informavimą ir nuomonės gavimą, remiantis Susitarimo 6 straipsnio 2 dalies a punktu dėl nuosprendžio ir liudijimo perdavimo vykdančiai valstybei yra atlikta tinkamai.

Nepritartina ir skundo argumentui, kad nuteistajam Ž. Č. nesutikus su jo perkėlimu į Lietuvos Respubliką likusiai bausmės daliai atlikti, klausimas dėl jo perdavimo apskritai negali būti sprendžiamas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Norvegijos Karalystės vyriausybės susitarimo dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose, kuriais paskirtos laisvės atėmimo bausmės ar su laisvės atėmimu susijusios priemonės, pripažinimo ir vykdymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodyti atvejai, kada toks asmens sutikimas nėra reikalingas. Vienas iš tokių atvejų yra tada, kai nuteistasis asmuo yra vykdančiosios valstybės pilietis ir gyvena toje valstybėje (6 straipsnio 2 dalies a punktas). Nagrinėjamu atveju duomenų, kad Ž. Č. būtų ne Lietuvos Respublikos, o kitos valstybės pilietis nėra, taip pat nėra duomenų, kad jis Norvegijos Karalystėje ar kurioje kitoje užsienio valstybėje turėtų nuolatinę gyvenamąją vietą, kurią būtų deklaravęs. Priešingai Ž. Č. gyvenamąją vietą yra deklaravęs (duomenys neskelbtini), t. y. Lietuvos Respublikoje. Nors Norvegijos Karalystės institucijų pateiktame liudijime Ž. Č. paskutinis žinomas adresas/gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini) yra nurodoma Norvegijoje, duomenų, kad Ž. Č. būtų turėjęs leidimą gyventi Norvegijos Karalystėje, ten dirbęs, draustas socialiniu draudimu ar kad būtų deklaravęs išvykimą iš Lietuvos Respublikos, nėra, kaip ir nėra pateikta patikimos informacijos, kad Ž. Č. nurodoma žmona – J. B. būtų gyvenusi su juo Norvegijos Karalystėje tuo pačiu adresu. Liudijime pateikta šių asmenų nurodoma gyvenamoji vieta skiriasi. Objektyvių duomenų apie šių asmenų socialinius ryšius ir jų glaudumą nėra pateikta ir prie apeliacinio skundo. Iš paminėtų aplinkybių matyti, kad išduodančiosios valstybės – Norvegijos Karalystės institucijoms jokių pagrįstų abejonių dėl nuteistojo pilietybės ir gyvenamosios vietos vykdančiojoje valstybėje nekilo, todėl dėl nuteistojo perdavimo į vykdančiąją valstybę buvo kreiptasi net ir nesutinkant nuteistajam, kadangi toks sutikimas, kaip jau minėta, tokiu atveju nėra būtinas.

Kaip minėta, gynėja skunde akcentuoja asmens perdavimo siekio – palankesnių sąlygų asmens socialinei reabilitacijai sudarymą, kuris, jos nuomone, būtų užtikrintas ne pilietybės valstybėje, o Norvegijos Karalystėje. Tačiau Ž. Č. yra Lietuvos Respublikos pilietis, Lietuvoje turintis gyvenamąją vietą, ją deklaravęs būtent Lietuvos Respublikoje, taigi ir saistomas socialinių ryšių. Tai yra pagrindiniai kriterijai, preziumuojantys efektyvesnę asmens socialinę reabilitaciją ir integraciją į visuomenę. Duomenų apie socialinių, šeimos, ekonominių ar kitokių svarbių nuteistojo realiais duomenimis pagrįstų ryšių, kurie galimai paspartintų jo pataisymą ir reintegraciją į visuomenę bei sietų jį su Norvegijos Karalyste, byloje nėra pateikta.

Atsižvelgiant į paminėtų aplinkybių visumą konstatuojama, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-09-22 nutartis yra teisėta ir pagrįsta, ją naikinti pagal skundo argumentus nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog apylinkės teismo nutartis yra teisėta bei pagrįsta, priimta nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, tai yra tiek įstatymo, tiek baudžiamųjų ir procesinių įstatymų nuostatos dėl nuosprendžio pripažinimo, bausmės dydžio nustatymo bei pataisos įstaigos parinkimo buvo taikytos tinkamai, todėl naikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-06-03 nutartį skunde dėstomais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 364 straipsnio 8 dalies 1 punktu, 9 dalimi,

nutaria:

nuteistojo Ž. Č. gynėjos advokatės Dovilės Baniulės skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartį.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.