Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Teisėja L. Gurevičienė Procesinio sprendimo kategorija 1.2.14.2.4 (S)

2005 m. kovo 3 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal V. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo V. A. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 178 straipsnio 3 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu trejiems metams. Taip pat pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 187 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtosios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta trejų metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. A. nuteistas už tai, kad, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, veikdamas kartu su P. M. 2004 m. liepos 20 dieną, tarp 3 ir 9 val., per angą lubose namo, esančio Vilniuje, Raugyklos g. 3, patekdamas iš antro į pirmo aukšto patalpas, laužtuvu padarydamas sienoje angą, sulaužydamas prie sienos stovėjusį medinį stelažą, - tokiu būdu P. M. įsibrovus į personalinės įmonės ,,Liuvas” parduotuvės sandėliuko, esančio Vilniuje, Pylimo g. 41 / Raugyklos g. 1, patalpą; po ko P. M. pro angą sienoje paduodavo jam supakuotus į polietileninius maišus džinsinius drabužius, pagrobė nukentėjusiajai L. S. priklausantį turtą – 496 vienetus džinsinių drabužių, kurių bendra vertė 40880 litų, mobiliojo ryšio telefoną ,,Trium”, kurio vertė 100 litų, su SIM kortele, kurios vertė 25 litai, bei apsaugos kvietimo pultą, kurio vertė 60 litų, tuo padarydamas nukentėjusiajai L. S. 41065 litų turtinę žalą.

Be to, V. A. 2004 m. liepos 20 d., tarp 3 ir 9 val., vagystės metu įsibraudamas į personalinės įmonės ,,Liuvas” parduotuvės ,,Džinsai” patalpą, esančią Vilniuje, Pylimo g. 41 / Raugyklos g. 1, laužtuvu sugadindamas plytinę sieną, kurios vertė 200 litų, ir sulaužydamas prie sienos stovėjusį medinį stelažą-spintą, kurio vertė 280 litų, savo veiksmais sugadino svetimą turtą, padarydamas nukentėjusiajai L. S. 480 litų turtinę žalą.

Apelianto nuomone, nuosprendyje teismo padaryta išvada, jog pagrobto turto kiekis nustatytas nukentėjusiosios L. S. bei liudytojos J. K. parodymais ir tai patvirtina rašytiniai įrodymai, neatitinka tikrovės. Apeliantas teigia, jog teismas nenurodė, kokie rašytiniai įrodymai patvirtina nukentėjusiosios L. S. ir liudytojos J. K. parodymus ir nepasisakė dėl pateiktų į bylą personalinės įmonės ,,Liuvas” buhalterinės apskaitos dokumentų, neatsižvelgė į tai, jog 2004 m. liepos 22 d. prekinių materialinių vertybių inventorizacijos aprašas be numerio, kuriame nurodytas bendras faktiškas kiekis esamų parduotuvėje prekių vienetais – 1 326 vnt., nepasirašytas savininkės L. S., todėl neturi įrodomosios galios. Kiti surašyti šiuo aprašo pagrindu buhalteriniai dokumentai yra išvestiniai iš minėto aprašo.

Apeliantas įsitikinęs, kad teismas, jo kaltę grįsdamas suinteresuotų asmenų pozicija, privalėjo ją vertinti kritiškai. Nuosprendyje minimas pagrobto turto kiekis fiziškai negalėjo būti supakuotas į penkis ar šešis maišus ir tilpti automobilio ,,Honda Civic” salone.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorė ir nukentėjusioji prašė šį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, apelianto kaltė padarius jam inkriminuotus nusikaltimus įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Nustatydamas pagrobtų džinsinių drabužių kiekį ir vertę pirmosios instancijos teismas rėmėsi nukentėjusiosios L. S., liudytojos J. K. parodymais ir rašytine bylos medžiaga.

2004 m. liepos 22 d. L. S. PĮ ,,Liuvas” prekinių materialinių vertybių inventorizacijos apraše (b. l. 47-49, t. 1) yra inventorizuotas faktinis džinsinių prekių likutis už 128365 Lt. Inventorizacija pradėta daryti 2004-07-21, taigi, jos metu nustatytas po vagystės rastas prekių likutis. Aprašas nepasirašytas inventorizacijos komisijos pirmininkės savininkės L. S., tačiau pasirašytas komisijos narių pardavėjų J. K. ir R. S. Teisme nukentėjusioji L. S. ir liudytoja J. K. parodė, kad nukentėjusiosios parašo nebuvimas yra tik per skubėjimą padaryta techninė klaida. Liudytoja J. K. patvirtino, kad minėtas aprašas atspindi po vagystės rastą džinsinių drabužių kiekį ir vertę. Tai savo parašu patvirtino ir kita komisijos narė – R. S. Pastarosios komisijos narės nėra nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės, jų nėra pagrindo laikyti suinteresuotais asmenimis, todėl kolegija remiasi šiuo inventorizacijos aktu ir laikosi nuomonės, kad vieno iš trijų komisijos narių parašo nebuvimas apraše neduoda pagrindo abejoti jo turiniu.

Gautų ir parduotų prekių už 2004 m. ataskaitoje yra užfiksuota, kad 2004 m. liepos 21 dieną L. S. PĮ ,,Liuvas” prekių likutis turėjo būti 169245 Lt (b. l. 45, t. 1).

Skirtumas tarp turėjusių būti prekių ir faktiškai po vagystės rastų prekių sudaro 40880 Lt (169245-128365=40880). Toks jis nustatytas ir 2004 m. liepos 22 d. L. S. PĮ ,,Liuvas” prekinių materialinių vertybių inventorizacijos apraše Nr. 01, kur inventorizuota pagrobtų džinsinių prekių už 40880 Lt (b. l. 50-51, t. 1).

Šie duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas pagrobtų džinsinių drabužių kiekis yra teisingas. Apeliacinio skundo argumentai, kad 496 vnt. džinsinių drabužių negalėjo tilpti į automobilį „Honda civic“ nėra nepagrįstas. Tai iš dalies pripažino ir nukentėjusioji L. S., suabejojusi, kad toks drabužių kiekis galėtų tilpti į paminėtos markės automobilį. Tačiau tai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų apie pagrobtų drabužių kiekį teisingumą, nes nenustatyta, kad visi pagrobti iš parduotuvės drabužiai buvo išgabenti vienu to automobilio reisu ir kad dalis drabužių negalėjo būti iš vagystės vietos išgabenti kitu būdu. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad dalis pagrobtų drabužių – 77 vienetai – rasti ant grindų tualeto patalpoje (b.l. 23-35, t. 1). Tai patvirtina, kad ne visi pagrobti drabužiai buvo išgabenami automobiliu, dalis jų galėjo būti pamesta vagystės metu ar išgabenta kitais būdais, o likę galėjo būti išgabenti ir automobiliu.

Apeliacinio skundo argumentai dėl pagrobtų drabužių vertės taip pat nelaikytini pagrįstais. Iš 2004 m. liepos 22 d. L. S. PĮ ,,Liuvas” prekinių materialinių vertybių inventorizacijos apraše nurodytų atskirų prekių kainų matosi, kad daugumos drabužių kaina yra mažesnė kaip 100 Lt, ir tik 3 rūšių prekės yra brangesnės kaip 150 Lt. Tokios kainos tikrai nėra aukštesnės negu daugumoje parduotuvių esamos džinsinių drabužių kainos, todėl abejoti jų teisingumu nėra pagrindo.

Teisingai nustatęs pagrobto turto vertę, sudarančią 41065 Lt, pirmosios instancijos teismas tokios vertės turto vagystę tinkamai kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 3 dalį, numatančią baudžiamąją atsakomybę už didelės vertės turto pagrobimą. Nustatyta pagrobto turto vertė, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 190 straipsnyje pateiktu sąvokų išaiškinimu, yra didelė. Už šio nusikaltimo padarymą apeliantui paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė, kuri savo dydžiu yra mažesnė kaip sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytos bausmės vidurkis, atsižvelgiant į nuteistojo teistumus ir atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nėra per griežta ir nešvelnintina.

Nukentėjusioji L. S. pripažinta civiline ieškove 16275 Lt sumai (b.l. 66, t. 1). Iš jos buvo pagrobta turto už 41065 Lt, be to, sugadinta turto už 480 Lt. Iš visos žalos, sudarančios 41545 Lt atėmus kokybiško ir naudoti tinkamo grąžinto turto vertę, sudarančią 25270 Lt, lieka neatlygintos žalos už 16275 Lt. Būtent tiek žalos atlyginimo L. S. ir priteista. Taigi, civilinis ieškinys byloje išspręstas teisingai.

Dėl nurodytų motyvų skundžiamas nuosprendis pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu. Todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. A. apeliacinį skundą atmesti.