Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Evaldas Burzdikas, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo S. L. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės D. L. ieškinį atsakovui S. L. dėl santuokos nutraukimo ir kt., ir atsakovo S. L. priešieškinį ieškovei D. L. dėl santuokos nutraukimo ir kt., institucija teikianti išvadą Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

priteisti iš atsakovo S. L. dukters L. L. (gim. (duomenys neskelbtini)) išlaikymui po 350 Lt per mėnesį mokamų periodinių išmokų, mokamų nuo ieškinio teismui padavimo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos; nustatyti dukters L. L. (gim. (duomenys neskelbtini)) gyvenamąją vietą su ieškove; uždrausti atsakovui S. L. išsivežti dukrą L. L. (gim. (duomenys neskelbtini)) iš jos gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini), Kaune.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

priteisė iš atsakovo S. L. dukters L. L. laikinam išlaikymui po 350 Lt kiekvieną mėnesį nuo ieškinio padavimo teismui dienos (2013-11-06) iki teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-22224-199/2013 priėmimo; nustatė nepilnametės L. L. gyvenamąją vietą su ieškove D. L.; uždraudė atsakovui S. L. išsivežti dukrą L. L. iš jos gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini), Kaune.

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punkte sakoma, kad laikinosios apsaugos priemonės, kurių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas, gali būti taikomos ne tik tos, kurios numatytos CPK, tačiau ir tos, kurios numatytos kituose įstatymuose. Vienas iš tokių įstatymų yra CK 3.65 straipsnis, kuriame numatytas laikinųjų apsaugos priemonių institutas. Tokiu būdu CK 3.65 straipsnio 2 dalyje numatytos laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos ir bylose, kuriose sprendžiami ginčai dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo (CK 3.170 str., 3.174 str.). CK 3.65 straipsnyje sakoma, kad teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas.

Dėl laikinos vaiko gyvenamosios vietos nustatymo

Kiekvienu atveju sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, taip pat ir tuomet, kai toks gyvenamosios vietos nustatymas yra laikinojo pobūdžio ir taikomas kaip apsaugos priemonė iki teismas išnagrinės bylą iš esmės, būtina įvertinti aplinkos, kurioje vaikas gyvena procesinio sprendimo priėmimo metu, tinkamumą jo fizinei, psichologinei bei socialinei raidai ir priimti pamatuotą sprendimą, ar vaikui įprastos aplinkos keitimas yra būtinas ir neišvengiamas. Nusistovėjusios ir vaikui įprastos aplinkos keitimas kiekvienu atveju yra susijęs su emociniais išgyvenimais ir gali sukelti didesnę ar mažesnę socialinę bei psichologinę žalą. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis numato, kad, imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo institucijos, svarbiausia – vaiko interesai. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nurodo, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo visur ir visada pirmiausiai atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus. Prioritetinis vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principas bei viešasis interesas reikalauja, kad, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, būtų taikomos efektyvios vaiko teisių ir interesų užtikrinimo priemonės. Taigi, esminis laikinosios apsaugos priemonės – laikino gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš tėvų – santuokos nutraukimo byloje taikymo kriterijus yra siekis užtikrinti išimtinai vaiko interesus ir jų apsaugą iki bus išnagrinėta santuokos nutraukimo byla ir išspręsti vaiko gyvenamosios vietos, išlaikymo ir kiti klausimai.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis faktinių aplinkybių visetu, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai, įvertindamas vaiko gyvenamosios vietos procesinio sprendimo – dėl laikino vaikų gyvenamosios vietos nustatymo – priėmimo metu tinkamumą jo fizinei, psichologinei bei socialinei raidai, taikė laikinąją apsaugos priemonę, reglamentuotą CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punkte. Kaip matyti, teismas sprendimą laikinai nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su mama (ieškove) grindžia netinkamu atsakovo (tėvo) elgesiu, nukreiptu supriešinti dukrą prieš ieškovę, sukeliant įtampą, konfliktiškumą, priešiškumą. Teismas rėmėsi ieškovės nurodytomis aplinkybėmis, kad atsakovas piktnaudžiauja tėvo valdžia ir siekia ne auklėti dukrą, tačiau įtikinti ją, kad jai bus geriau gyventi su tėvu užsienyje, kad jie išvyks gyventi į Angliją, Londono miestą, kur, jau kuris laikas, gyvena jo sugyventinės vaikai. Tėvas nuolat piktnaudžiauja alkoholiu ir išgėręs bendrauja su dukra, įtakoja ją psichologiškai, įtraukia į šeimos problemų, santuokos nutraukimo sprendimą ir kt. Nors atsakovas nurodo, kad jo elgesys tinkamas ir niekas nėra jo matęs girto, LITEKO duomenimis matyti, priešinga jį charakterizuojanti informacija, t. y. Kauno miesto apylinkės teismo 2007-06-28 nutartimi nubaustas ATPK tvarka už prekių iš PC ,,Maxima” pagrobimą, Kauno miesto apylinkės teismo 2012-11-14 nutarimu pripažintas padaręs ATPK 126 str. 1 d. pažeidimą, paskirta 1 000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemonę atėmimu vieneriems metams už tai, kad vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, Kauno apylinkės teismo 2013-01-03 nutarimu pripažintas padaręs ATPK 181 str. numatytą pažeidimą, paskirtas įspėjimą už tai, kad būdamas neblaivus stumdė nepilnametį sūnų V. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir necenzūriniais žodžiais įžeidinėjo žmoną D. L., Kauno apylinkės teise 2013-09-25 priimtas nuosprendis, pripažįstant atsakovą kaltu pagal BK 284 str. 1 d., dėl ko jis nuteistas 7 MGL dydžio bauda už tai, kad būdamas neblaivus viešoje vietoje necenzūriniais ir įžeidžiančiais žodžiais plūdo O. S., apgadino jo automobilį, tokiu būdu padarė 2 172,64 Lt turtinę žalą ir sutrikdė visuomenės rimtį ir viešąją tvarką. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad atsakovas linkęs piktnaudžiauti alkoholiniais gėrimais, o tokia jo savybė, teismo nuomone, laikytina neigiamą vaikui įtaką darančią aplinkybe, iš esmės prieštaraujančia vaiko interesams ir jų apsaugos kriterijui. Be to, pažymėtina, kad savo valią dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove atsakovas yra aiškiai išreiškęs priešieškinyje. Taigi, esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismui buvo pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nustatyti laikiną (iki teismo sprendimo priėmimo dienos) vaiko gyvenamąją vietą su ieškove (mama), taip užtikrinant vaiko fizinę, socialinę ir psichologinę raidą bei jo tinkamas ir saugias gyvenimo sąlygas.

Dėl laikino išlaikymo vaikui priteisimo

Laikino išlaikymo paskirtis – užtikrinti minimalius nepilnamečio vaiko poreikius ir sprendžiant laikino išlaikymo priteisimo klausimą, prioritetas yra teikiamas vaiko interesų apsaugai. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones ir priteisdamas laikiną išlaikymą nepilnamečiam vaikui, tik preliminariai vertina vaiko poreikius ir jam teiktino išlaikymo dydį, atsižvelgdamas į pateiktus duomenis ir nurodytus argumentus. CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos principas, CK 3.155 straipsnio 2 dalyje, 3.192 straipsnio 1 dalyje vienareikšmiškai reglamentuojama tėvų pareiga išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Materialinio išlaikymo pareiga nepilnamečiams vaikams be išimties egzistuoja abiems tėvams, nepriklausomai nuo jų turtinės padėties. Materialinės padėties kriterijus reikšmingas tik materialinio išlaikymo dydžiui nustatyti.

Pirmosios instancijos teismas ginčijama nutartimi taikydamas laikinąsias apsaugos priemones priteisė iš atsakovo S. L. dukters L. L. (gim. (duomenys neskelbtini)) laikiną išlaikymą po 350 Lt kiekvieną mėnesį nuo ieškinio padavimo teismui dienos iki teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-22224-199/2013 priėmimo.

Iš atsakovo atskirojo skundo turinio matyti, kad jis prašo panaikinti jam taikytas laikinąsias apsaugos priemones, tačiau taip pat prašo, kad iš jo dukrai kas mėnesį būtų priteistas išlaikymas po 200 Lt. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šioje nutarties dalyje atsakovas prašo pakeisti priteisto išlaikymo dydį – sumažinti jį nuo 350 Lt iki 200 Lt, o ne naikinti nutarties dalį iš esmės.

Atsakovas (apeliantas) negalėjimą mokėti dukrai po 350 Lt grindžia sunkia savo turtine padėtimi, nedidelėmis pajamos 247,26 Lt (socialinio draudimo pašalpa), yra įsiregistravęs darbo biržoje. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad nurodytos aplinkybės iš esmės nepatvirtina sunkios atsakovo padėties, sudarančios pagrindą mažinti vaiko išlaikymo dydį. Priešieškinyje atsakovas prašydamas nustatyti su vaiku bendravimo tvarką, nurodo, kad nori, jog teismas įpareigotų ieškovę leisti jam bet kada matytis su dukra, su ja bendrauti, leisti vaiką atvežti pas save į namus, pasiimti atostogų, kai tai leis galimybės atsakovui ir dukrai laisvu nuo darbo ir mokslo metu. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad atsakovas galimai užsiima tam tikra darbine veikla ir, tikėtina, už tai gauna tam tikrų pajamų. Nagrinėjamoje byloje esantys įrodymai – VSDFV Kauno skyriaus pažyma apie asmens valstybinį socialinį draudimą negali būti vertinama kaip įrodymas, pagrindžiantis realią atsakovui per mėnesį tenkančią pajamų sumą, nes objektyviai už tokio 247,26 Lt dydžio pajamų negalima patenkinti net minimalių poreikių. Teismas pažymi, kad atsakovas yra pakankamai jauno amžiaus, darbingas žmogus, todėl siekiant tinkamai įgyvendinti savo kaip tėvo pareigą išlaikyti nepilnametį vaiką, atsakovui niekas netrukdo pasinaudoti galimybe susirasti darbą (geriau apmokamą ar papildomą darbą). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovo atskirajame skunde nurodyti argumentai nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai, įvertindamas, kad byloje tiksliai nenustatyti vaiko poreikiai ir tėvų galimybės teikti išlaikymą, kad vaiko gyvenamoji vieta laikinai nustatyta su mama, atsižvelgdamas į ieškovės argumentus bei siekdamas užtikrinti nepilnamečio vaiko interesus, taikė laikinąsias apsaugos priemones ir priteisė nepilnametei dukrai laikiną išlaikymą periodinėmis išmokomis po 350 Lt, kol bus priimtas teismo sprendimas.

Vertinant klausimą dėl nustatyto išlaikymo dydžio pagrįstumo, atkreiptinas dėmesys į tai, jog nagrinėjamu atveju iš apelianto priteista laikino išlaikymo suma po 350 Lt per mėnesį neviršija orientacinio teismų praktikoje įtvirtinto išlaikymo dydžio, pagal kurį bendra abiejų tėvų teikiamo išlaikymo suma paprastai turėtų būti ne mažesnė kaip minimali mėnesinė alga, kurios dydis prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių pateikimo ir ginčijamos nutarties priėmimo metu sudarė 1 000 Lt. Pažymėtina, kad šiuo atveju teismas, priteisdamas vaikui išlaikymą po 350 Lt, iš atsakovo priteisė net mažesnę išlaikymo sumos dalį, tokiu būdu didesnę materialinę – dukros išlaikymo – naštą palikdamas ieškovei.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laikino išlaikymo priteisimo negalima pripažinti ginčo dėl išlaikymo priteisimo pagal šalių pareikštų reikalavimus išankstiniu išsprendimu, kadangi skundžiama nutartimi yra tik pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, siekiant laikinai bylos nagrinėjimo metu apsaugoti nepilnamečio vaiko turtinius interesus (CK 3.65 str. 2 d. 4 p.). Išsprendęs šalių ginčą iš esmės, pirmosios instancijos teismas turės nustatyti teiktiną išlaikymą nepilnametei šalių dukrai, kuris gali būti nustatytas tiek didesnis, tiek ir mažesnis už skundžiama nutartimi priteistą laikiną išlaikymą.

Dėl uždraudimo išsivežti vaiką iš gyvenamosios vietos

Taikant laikinąsias apsaugos priemones, yra vertinamas ne ieškinio reikalavimų pagrįstumas, o kitos aplinkybės, kaip antai grėsmė, kad galimas palankus ieškovui teismo sprendimas bus neįvykdytas arba iki bylos išnagrinėjimo bus padaryta žala įstatymo saugomiems asmenų interesams, taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams.

Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas nurodytos laikinosios apsaugos priemonės taikymo aspektą, pirmiausia pažymi, kad tokio pobūdžio laikinoji apsaugos priemonė – uždrausti išsivežti vaiką – nors tiesiogiai nėra reglamentuota CPK 144 straipsnio bei CK 3.65 straipsnio nuostatose ir nėra reikalavimo įvykdymą užtikrinanti priemonė, tačiau teismų praktikoje naudojama kaip kraštutinė priemonė santuokos nutraukimo bylose, esant šalių konfliktiniams santykiams, tam, kad išvengti galimos žalos saugomiems asmens (šiuo atveju vaiko) interesams.

Pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės – uždraudimo išsivežti vaiką – taikymas aktualus tada, kai viena iš šalių ketina vaiką išsivežti iš Lietuvos Respublikos valstybės į kitą valstybę (šiuo atveju, kaip nurodo ieškovė, į Angliją), kas reiškia, kad tokios laikinosios apsaugos priemonės taikymas iš esmės pasižymi gyvenamosios vietos – šalies, o ne gyvenamosios vietos – gyvenamosios patalpos kriterijumi. Kaip matyti, teismas ginčijama nutartimi uždraudė atsakovui S. L. išsivežti dukrą L. L. (gim. (duomenys neskelbtini)) iš jos gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini), Kaune. Atsakovas ginčija taikytą laikinąją apsaugos priemonę dėl to, kad jo nuomone, tokiu būdu jam uždraudžiama bendrauti su dukra, su ja matyti ir dalyvauti jos auklėjime, negali dukros aplankyti ar jos kur nors nusivesti. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovo argumentais ir daro išvadą, kad teismas, uždrausdamas vaiką išsivežti iš vaiko gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini), Kaune, netinkamai taikė nurodytą laikinąją apsaugos priemonę, tokiu būdu nepagrįstai apribodamas atsakovo, kaip tėvo teisę, bendrauti su dukra.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone tam, kad pritaikyti tokio pobūdžio laikinąją apsaugos priemonę – uždrausti vaiką išsivežti iš šalies (Lietuvos Respublikos valstybės) – turi būti vertinamas realios grėsmės pagrįstumo kriterijus. Ieškovė atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad atsakovas nuo 2013 m. lapkričio 29 d. yra išvykęs į Londoną su sugyventine, buvo prikalbinęs dukrą, kad mestų mokslus, dukrai buvo padarytas pasas, ji kelias dienas nelankė mokyklos, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu nurodytos deklaratyvaus pobūdžio aplinkybės nepatvirtina realios grėsmės dėl dukters išvežimo į Didžiąją Britaniją, t. y. ieškovė nenurodė jokių esminių aplinkybių, kurioms esant būtų pagrindas konstatuoti, jog yra reali grėsmė, kad atsakovas ketina išvežti dukrą į užsienį. Ieškovės teiginiai, kad sutuoktinis siekia įtikinti dukrą išvykti gyventi į užsienio valstybę, motyvuojamas vien tik jos nepagrįstomis baimėmis, prielaidomis ir nuogirdomis, nepateikiant jokių konkrečių įrodymų, kad atsakovas ruošiasi išvykti (yra išvykęs ir kurį laiką gyvena užsienyje) už Lietuvos Respublikos ribų, kas reiškia, kad remtis ieškovės nepagrįstais teiginiais nėra pagrindo. Atsakovas nepatvirtino ieškovės nurodytos aplinkybės, jo kaip tėvo valdžia dukters L. L. atžvilgiu neapribota, todėl, nesant įrodymų apie atsakovo ketinimą išvykti iš Lietuvos Respublikos ar kitų pagrįstų įrodymų apie vaiko išsivežimo grėsmes, atsakovo teisės negali būti ribojamos. Be to, kaip matyti, atsakovas priešieškiniu prašė vaiko gyvenamąją vietą nustatyti su ieškove, kas reiškia, kad atsakovas nesiekia (ė) vaiko išsivežti iš Lietuvos Respublikos valstybės tam, kad vaikas gyventų su juo. Tai, kad atsakovas šiuo metu neturi teisėtos vaiko L. L. išvežimo iš šalies galimybės patvirtina laikinas vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove D. L. faktas.

Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis dalyje dėl laikinosios apsaugos priemonės – uždraudimo išsivežti vaiką iš gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini), Kaunas – priimta neteisėtai ir nepagrįstai, todėl naikintina ir ieškovas prašymas atmestinas, kitoje dalyje teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p. 338 str.).

Pažymėtina, kad atsakovas priešieškiniu prašo, kad teismas įpareigotų ieškovę bet kada jam matytis su dukra, su ja bendrauti, leisti laiką, ją atsivežti į namus, pasiimti atostogų, kai tai leis galimybės jam ir dukrai laisvu nuo darbo ir mokslo metu, taigi atsakovas, detaliai nekonkretizuodamas, prašo, kad išnagrinėjus bylą iš esmės būtų nustatyta bendravimo su vaiku tvarka. Teismas pažymi, kad šalys gali geranoriškai susitarti dėl atsakovo bendravimo su nepilnamečiu vaiku bei dalyvavimo jį auklėjant tvarkos, atsižvelgiant į vaiko interesus bei konkrečias aplinkybes. Šalims nesutarus dėl skyrium gyvenančio atsakovo bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarkos, atsakovas turi teisę kreiptis į santuokos nutraukimo bylą nagrinėjantį teismą su prašymu dėl laikinosios apsaugos priemonės – laikinos bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo – taikymo. Nors CK 3.65 straipsnyje nėra numatyta laikinoji apsaugos priemonė laikinosios bendravimo su vaikais tvarkos nustatymas, tačiau teismas gali taikyti ir CPK 145 straipsnio 1 dalyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones. Laikinosios bendravimo su vaiku tvarkos nustatymas taikomas siekiant išvengti konfliktinių situacijų, taip pat siekiant apsaugoti vaiko interesą bendrauti ir matytis su abiem vaiko tėvais.

Kiti atskirojo skundo argumentai nesvarstytini, nes jie neturi reikšmės nutarties pagrįstumui ir teisėtumui.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutarties dalį, kuria uždrausta atsakovui S. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) išsivežti dukrą L. L. (gim. (duomenys neskelbtini)) iš jos gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini), Kaune, panaikinti ir ieškovės D. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) prašymą šioje dalyje atmesti.

Kitoje dalyje teismo nutartį palikti nepakeistą.