- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-10-22
- Bylos Nr.
- 1A-233-116-2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vaclovas Iždonas (pirm.), Klavdija Kruminienė, Irena Ivanovienė
- Nuteistasis
- K. S., V. D., V. L., T. D.
- Advokatai
- Vida Povilaitienė, Sofija Kručienė, Romualdas Šeporaitis, Leokadija Riškutė
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų K. S., V. D., V. L., T. D. apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009-04-29 nuosprendžio.
Nuosprendžiu K. S. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d., ir nuteistas laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Nuosprendžiu V. D. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Nuosprendžiu V. L. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Nuosprendžiu T. D. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
K. S., V. D., V. L., T. D., bendrais veiksmais, 2008 m. gruodžio 8 d. nuo 22.00 val. iki 2008 m. gruodžio 9 d. 00.01 val., Šiaulių mieste, pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini) vidiniame kieme, panaudodami fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį nepilnametį E. M. ir nukentėjusįjį V. D. ir prievarta įsodinus nukentėjusiuosius į automobilį „Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiuojant automobiliu Šiaulių miesto gatvėmis, T. D. iškrausčius nukentėjusiojo V. D. rūbų kišenes, pagrobė svetimą, V. D. priklausantį turtą, V. L. iškrausčius nukentėjusiojo nepilnamečio E. M. rūbų kišenes, pagrobė svetimą, nukentėjusiajam nepilnamečiui E. M. priklausantį turtą, išvažiavus iš Šiaulių miesto Radviliškio miesto kryptimi, T. D. grasinant panaudoti smurtą - nuvežti į mišką ir nupjauti galvas, nuvežus nukentėjusiuosius į Šiaulių rajoną, ties (duomenys neskelbtini) kaimu esantį mišką, panaudodami fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį V. D., tai yra T. D. ištraukus prievarta už rūbų nukentėjusįjį V. D. iš automobilio į lauką, pagrobė svetimą, nukentėjusiajam V. D. priklausantį turtą bei siekiant išsaugoti pagrobtą turtą, T. D. panaudojus smurtą prieš V. D. ir padarius nežymų sveikatos sutrikdymą, T. D. liepus nukentėjusiajam nepilnamečiui E. M. išlipti iš automobilio, K. S. pareikalavus nukentėjusiojo nepilnamečio E. M. atiduoti batus, pagrobė svetimą, nukentėjusiajai L. M. ir E. M. priklausantį turtą, T. D. sudavus tris smūgius rankos kumščiu nukentėjusiajam nepilnamečiui E. M. į pilvo sritį, tuo sukeliant jam fizinį skausmą, iš viso pagrobė svetimą nukentėjusiajam V. D. priklausantį 1240 Lt vertės turtą, nepilnamečiui nukentėjusiajam E. M. priklausantį 1020 Lt vertės turtą, nukentėjusiajai L. M. priklausantį 180 Lt vertės turtą.
Šalies argumentai
Nuteistasis K. S. skundžia nuosprendį. Skunde nurodo, kad yra per griežtai nubaustas, po bausmės atlikimo buvo apsistojęs nakvynės namuose, įstojęs į darbo biržą, dirbo laisvai samdomu darbininku pas žmogų, pragyvenimui lėšų turėjo. Skunde teigia, kad jis nukentėjusiojo paprašė batų ir šis jam juos davė, niekada nėra melavęs, nesitarė ir neplanavo daryti nusikaltimo, nukentėjusiųjų per prievartą į automobilį nesodino, kad jie įsėdo patys. Teismo posėdyje nuteistasis pateikė papildomą skundą, kuriame nurodė, kad pirmos instancijos teismas netinkamai pritaikė įstatymą ir nustatydamas kiekvienam iš nuteistųjų individualizuotas bausmes jam paskyrė neteisingą bausmę, kadangi jam paskirta bausmė artima LR BK 180 str. 1 d. straipsnio nustatytai maksimalaus dydžio bausmei. Apeliantas nurodo, kad pirmos instancijos teismas nustatė tik vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, lengvinančių aplinkybių nenustatė, tai neįvertino ir paskyrė tokio dydžio bausmę, lyg būtų nustatęs 3 ar 4 jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes. K. S. nuomone, įstatymas jo atžvilgiu buvo neteisingai pritaikytas ir dėl to, kad nuosprendžiu buvo paskirtos vienodos bausmės visiems nuteistiesiems, neįvertinus tai, jog kai kurie iš jų buvo teisti 8 kartus, o LR BK 54 str. 2 d. nurodo, aplinkybes, į kurias teismas privalo atsižvelgti skirdamas nuteistiesiems bausmes. Todėl, nuteistojo nuomone, visiems nuteistiesiems turėjo būti paskirtos skirtingos bausmės. Skundais K. S. prašo sušvelninti bausmę, įvertinus teisme nustatytas aplinkybes, taip pat tai, kad jis į daromą nusikaltimą neįsijungė, nei psichologinio, nei fizinio smurto nukentėjusiųjų atžvilgiu nenaudojo.
Nuteistasis V. D. skundžia nuosprendį ir nurodo, kad nuosprendis yra nepagrįstas, todėl turi būti naikintinas, kadangi jis inkriminuoto nusikaltimo nepadarė, jo kaltė nepatvirtinta įrodymais, kad teismas neatsižvelgė į jo veiksmus vykdant nusikaltimą ir visiems paskyrė vienodas bausmes, neatsižvelgdamas į nukentėjusiojo E. M. išsakytas abejones teisiamojo posėdžio metu, kadangi jis tiksliai negalėjo nurodyti, kiek žmonių buvo prie automobilio ir kas jo draugą galėjo įsodinti į automobilį. Skundu prašo į posėdį iškvieti nukentėjusįjį E. M. ir jo žmoną D. D., kuri patvirtintų, kad jis važiavo į Šiaulius darbo reikalais. Skundu nuteistasis prašo jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį, kadangi nusikaltimo nepadarė, o jei teismas laiko jį kaltu, tai turi bausti už tai, ką yra padaręs, o ne taip griežtai.
Nuteistasis V. L. skundžia nuosprendį ir nurodo, kad nuosprendžiu jis yra nepagrįstai nuteistas 5 metams laisvės atėmimo bausme. Teigia, kad į Šiaulius vyko tik dėl to, kad ten važiavo K. S., kuris buvo žadėjęs jį parvežti namo, visą laiką automobilyje miegojo, tik įsėdus nukentėjusiesiems į automobilį prabudo ir snūduriavo, iš kalbų suprato, kad įsėdę jaunuoliai agresyvūs, ginkluoti, todėl nukentėjusįjį E. M. aptikrino, o, aptikęs ant automobilio sėdinės telefoną, E. M. paklausė ar jo, iš E. M. sužinojo, kad jis jokio telefono neturėjo, nurodo, kad iš E. M. jokių pinigų neėmė. Skunde taip pat nurodo, kad jis negali atsakyti už kitų nuteistųjų poelgius ir, kad nukentėjusieji davė melagingus parodymus.
Nuteistasis T. D. skundžia nuosprendį ir nurodo, kad teisiamajame posėdyje nebuvo tenkintas jo prašymas dėl teismo nušalinimo, iš ko jis sprendžia, kad po to teismas buvo šališkas, neleido jam užduoti klausimų, po to buvo pašalintas iš teismo salės, kuo buvo pažeistos jo teisės į gynybą. Atsižvelgiant į tai, prašo panaikinti nuosprendį. Taip pat nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad jis nurodęs, jog nesitarė su kitais nuteistaisiais apiplėšti nukentėjusiųjų, jokio nusikaltimo neplanavo, teisme norėjo viską papasakoti, bet nebegalėjo susikaupti, taip pat nurodo, kad turėjęs problemų su psichika, todėl blogai suvokė teismo procesą. Taip pat nurodo, kad nuosprendis buvo priimtas remiantis tardymo metu duotais parodymais, kurie nebuvo ištirti teisiamojo posėdžio metu. Skunde teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu nurodęs, kad pasiūlė apvogti, nes norėjo apšmeižti dėdę. Skunde taip pat teigia, kad prisipažįsta nusikaltęs, nurodo, kad jis pasiūlė nukentėjusiesiems juos parvežti namo jiems sutikus apmokėti kurą, nukentėjusiesiems tik padėjo įsėsti į automobilį, kadangi jie buvo girti, jokių rankų nelaužė, kitiems nuteistiesiems pasakė, kad nukentėjusieji jo draugai, nukentėjusiojo V. D. kišenes tikrino tik tam, kad norėjo įsitikinti, ar jis neturi ginklo, iš V. D. paėmė telefoną, pasą ir piniginę, o ištempęs iš automobilio sumušė ir atėmė striukę, batus už tai, kad nukentėjusieji grasino nušauti. Skunde taip pat teigia, kad nusikaltimą padaryti sugalvojo vienas, niekam iš kitų nuteistųjų to daryti nesiūlė, o pagrobtas telefonas buvo rastas pas V. D. dėl to, kad jis jam davė iš jo paskambinti, nesakydamas, kad čia vogtas. Skundu prašo ištirti bylą ir priimti nešališką sprendimą.
Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai advokatai prašė nuteistųjų skundus tenkinti skunduose nurodytais motyvais, gynėja advokatė L. Riškutė prašė jos ginamojo T. D. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš LR BK 180 str. 1 d. į LR BK 140 str. 1 d. Prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti ir palikti galioti priimtą nuosprendį, kadangi pirmos instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylą ir pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį nuteistųjų atžvilgiu ir skyrė pagrįstas bausmes.
Nuteistųjų K. S., V. D., V. L., T. D. apeliaciniai skundai atmestini.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistųjų kaltės. Nuteistųjų K. S., V. D., V. L. ir T. D. įvykdyta nusikalstama veika tinkamai kvalifikuota, teisingai taikytos baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normos. Visi nuteistieji apeliaciniais skundais nesutinka su jiems paskirtomis bausmėmis, nurodo, kad jos per griežtos, paskirtos neindividualizuotai, neįvertinus kiekvieno nuteistojo veiksmų vykdant nusikaltimą, nuteistųjų asmenybių ir kitų aplinkybių. Pirmos instancijos teismas teisingai nustatė, kad K. S. ir T. D. pripažindami savo kaltę iš dalies, o V. D. ir V. savo kaltę neigdami siekė išvengti griežtos atsakomybės.
Dėl K. S. kaltės.
Šalies argumentai
Nuteistasis K. S. kaltu prisipažino iš dalies, apeliaciniame skunde ir jo papildyme nurodė, kad nusikaltimo daryti neplanavo, nukentėjusiojo prievarta į automobilį nesodino, kad iš nukentėjusiojo batų neatėmė, o jis pats jam juos atidavė. Byloje surinktais įrodymais neginčijamai įrodyta, kad K. S. vairavo automobilį, kuriuo nukentėjusieji buvo nuvežti į vietovę, esančią netoli (duomenys neskelbtini) gyvenvietės, Šiaulių rajonas, kur jie buvo apiplėšti ir palikti. K. S. yra nurodęs, kad jis žadėjo nukentėjusiuosius vaikinus pavežti iki Kužių (t.3, b.l. 130), tačiau, kaip buvo nustatyta iš bylos aplinkybių, ką nurodė ir pats nuteistasis, nukentėjusiuosius jis vežė į Radviliškio pusę (t.1, b.l.153, t.3, b.l.149) ir nepaaiškino, kodėl vežė būtent į tą pusę, kad būtent jis paėmė T. D. atimtą striukę iš nukentėjusiojo E. M. (t.1, b.l.153). Apelianto skunde nurodyta aplinkybė, kad jis paprašė E. M. atiduoti jam batus, o šis pats jam juos atidavė, neatitinka tikrovės, kadangi prieštarauja pirminiams nuteistojo duotiems parodymams ir E. M. parodymams. Ikiteisminio tyrimo ir teisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad K. S. pareikalavo batus atiduoti, o E. M. batus atidavė, nes bijojo būti sumuštas. Kaip matyti iš nuteistojo skundų turinio, jų esmę sudaro tai, kad nuteistasis, pripažindamas objektyvią reikšmę turinčių veiksmų padarymą – vežimą automobiliu nukentėjusiųjų ne į Kužius, automobilio nestabdymą ir nukentėjusiųjų neišleidimą iš automobilio vykstant grumtynėms važiuojančiame automobilyje, iš ko galima buvo suprasti, kad nukentėjusieji nenorėjo būti vežami, batų pareikalavimą iš E. M. - prašo tuos veiksmus teisiškai vertinti kitaip, negu tai padarė pirmosios instancijos teismas, kadangi, jo nuomone, jis į daromą nusikaltimą neįsijungė, nukentėjusiųjų atžvilgiu nevartojo nei fizinio, nei psichologinio smurto. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų ir kitaip kvalifikuoti nuteistojo padarytus veiksmus. Pirmos instancijos teismo išvados dėl priimto sprendimo yra tinkamai motyvuotos. Reali įvykio situacija, su įvykiu susijusių aplinkybių vertinimas akivaizdžiai atskleidė padarytos nusikalstamos veikos - plėšimo tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius požymius.
Dėl V. D. kaltės.
Nuteistasis V. D. kaltu neprisipažino, jo teigimu, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių jo kaltę. Tačiau byloje neginčijamai nustatyta, kad V. D. važiavo kartu automobiliu su nukentėjusiaisiais ir kitais nuteistaisiais, nukentėjusysis E. M. ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio tyrimo metu parodė, kad būtent V. D. ir K. S., užlaužę rankas V. D. įsodino jį į automobilį (t.1, b.l.94, t.3, b.l.152), po apiplėšimo pas jį policijos pareigūnai rado nukentėjusiojo V. D. mobilaus ryšio telefoną (t.1, b.l.36, 64), nuteistasis T. D. pirminėje apklausoje parodė, kad iš V. D. atimtą mobilaus ryšio telefoną iš karto padavė dėdei V. D. (t.2, b.l.153). Teismas netikėti E. M. parodymais neturi pagrindo, o nuteistojo parodymus, kad jis nežinojo, jog nukentėjusieji automobilyje ir iš automobilio juos išsodinus, buvo apiplėšti, o apiplėšime V. D. nedalyvavo, vertintina kritiškai, t.y. kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Dėl V. L. kaltės.
Šalies argumentai
Nuteistasis V. L. kaltu neprisipažino, apeliaciniame skunde nurodė, kad nukentėjusieji davė melagingus parodymus. Tačiau byloje nustatytos ir ištirtos faktinės aplinkybės patvirtino, kad V. L. važiuojančiame automobilyje iškraustė nukentėjusiojo E. M. kišenes, paėmė piniginėje rastus pinigus ir mobilaus ryšio telefoną (t.1, b.l.101, t.3, b.l.153). V. L. teiginius, kad jis kraustė nukentėjusiojo kišenes su tikslu apieškoti, ar E. M. neturi ginklo, kadangi V. L. teigimu, jis grasino nušauti, o ne siekdamas apiplėšti, teismas vertina kaip gynybinę poziciją, kadangi nei pats nuteistasis V. L. savo pirminiuose parodymuose (t.2, b.l.33), nei kiti nuteistieji pirminiuose parodymuose nebuvo nurodę, kad nukentėjusieji būtų grasine juos nušauti. Atsižvelgiant į tai, pirmos instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis V. L., pasinaudodamas tuo, kad nukentėjusiajam E. M. buvo atimta galimybė priešintis, kadangi jis ir jo draugas buvo įsodinti į automobilį ir vežami nežinoma kryptimi, iškraustė nukentėjusiojo kišenes ir taip jį apiplėšė.
Dėl T. D. kaltės ir procesinių pažeidimų.
Šalies argumentai
Nuteistasis T. D. kaltu prisipažino, tačiau apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmos instancijos teisme buvo padaryti proceso pažeidimai, kadangi nebuvo tenkintas jo prašymas nušalinti bylą nagrinėjančią teisėją, o pašalinus jį iš teismo salės teisiamojo posėdžio metu, buvo pažeistos jo teisės į gynybą. Dėl teisėjos nušalinimo pirmos instancijos teismas priėmė teisėtą ir motyvuotą nutartį (t.3, b.l.161), o iš bylos medžiagos matyti, kad teisiamojo posėdžio metu jam buvo pareikštas teisėjos įspėjimas už posėdžio tvarkos pažeidimą ir parodytą nepagarbą teismui (t.3, b.l.148), nukentėjusiajam E. M. jis posėdžio metu uždavė klausimus (t.3, b.l. 153), o iš teismo salės buvo pašalintas duodant parodymus nukentėjusiajam V. D. (t.3, 154), jį pašalinus iš teisiamojo posėdžio teisme jo interesus atstovavo jo gynėja advokatė. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nuteistojo teisės į gynybą nebuvo pažeistos. Atmetamas nuteistojo T. D. skundo argumentas ir tas, kad jis dėl psichikos problemų blogai suvokė teismo procesą, kadangi bylos medžiagoje yra specialistų išvada, kurioje nurodyta, kad nuteistasis jokių skundų dėl psichinės sveikatos neturi (t.3, b.l.25). Nepagrįstas apelianto skundo argumentas, kad nuosprendis buvo priimtas remiantis tik ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurie nebuvo ištirti teisiamajame posėdyje. Pirmos instancijos teismo teisiamajame posėdyje buvo atliekamas įrodymų tyrimas (t.3, b.l.148-157). Kitų nuteistojo T. D. apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, kad V. D. kišenes tikrino tik tam, kad patikrintų ar jis neturi ginklo, o mušė dėl to, kad nukentėjusieji grasino juos nušauti, nepatvirtina ikiteisminio tyrimo metu nustatytos ir teisiamajame posėdyje ištirtos faktinės aplinkybės, todėl jos atmetamos, kaip pasirinkta nuteistojo gynyba. Nepagrįstas ir nuteistojo T. D. advokatės L.Riškutės išsakytas prašymas apeliacinės instancijos teismo posėdyje perkvalifikuoti T. D. nusikalstamą veiką iš LR BK 180 str. 1 d. į LR BK 140 str. 1 d., kuris numato atsakomybę už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą, kadangi buvo nustatyta, kad nusikalstamos veikos metu nuteistasis T. D. nukentėjusiųjų turtą užvaldė panaudodamas fizinį smurtą bei grasindamas panaudoti smurtą, kas atitinka nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 180 str. 1 d., požymius.
Byloje surinkti ir ištirti įrodymai rodo, kad iki įvykio nei nuteistieji, nei nukentėjusieji vieni kitų nepažinojo, jų susitikimą galima vadinti atsitiktiniu. Nuteistieji savo apeliaciniuose skunduose savaip išdėstydami įvykio aplinkybes siekia įrodyti, kad objektyvią reikšmę turinčių veiksmų padarymą lėmė ne siekis užvaldyti svetimą turtą pavartojant smurtą, o susitarimas parvežti nukentėjusiuosius namo į Kužius ir konfliktas, kilęs su nukentėjusiaisiais važiuojančiame automobilyje. Tačiau, kaip minėta anksčiau, nustatyti objektyvūs faktai tai paneigė, todėl jų padaryta nusikalstama veika tinkamai kvalifikuota ir pilnai įrodyta.
Visi nuteistieji savo apeliaciniuose skunduose nurodo, kad pirmos instancijos teismas jiems nustatė per griežtas ir neindividualizuotas bausmes.
Bausmės individualizacija yra susijusi su teisingos bausmės paskyrimu. Skirdamas bausmes teismas taiko eilę teisės normų, kurios padeda užtikrinti teisingos ir individualizuotos bausmės paskyrimą, ir siekia, kad nustatyta bausmė padėtų įgyvendinti nustatytus bausmės tikslus, kurie įtvirtinti LR BK 41 str. 2 d. Paskirta bausmė turi sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikaltusius asmenis, atimti ar apriboti nuteistiesiems galimybę daryti naujus nusikaltimus, paveiktų bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrintų teisingumo principo įgyvendinimą.
Skirdamas bausmes pirmos instancijos teismas nuteistiesiems K. S., V. D., V. L., T. D. atsižvelgė į tai, jog jie padarė apysunkį nusikaltimą, jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvo nustatyta, visų nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, jog nusikaltimą jie padarė veikdami bendrininkų grupėje, taip pat buvo atsižvelgta į nuteistųjų asmenybes charakterizuojančias savybes. K. S. ir V. L. anksčiau teisti 6 kartus, V. D. anksčiau teistas 8 kartus, o T. D. - 4 kartus, visi jie padarę nusikalstamą veiką teistumams neišnykus, tai reiškia, kad BK 27 str. prasme visi nuteistieji yra recidyvistai. Išskyrus V. L., visi kiti nuteistieji nusikaltimą padarė praėjus labai trumpam laikotarpiui po paleidimo iš laivės atėmimo vietų. Visi nuteistieji nedirbantys, neturintys legalaus pragyvenimo šaltinio. Šios aplinkybės rodo, kad nuteistieji iš ankstesnių teistumų išvadų nepadarė, nelinkę keistis ir pradėti laikytis visuotinai priimtų moralės normų bei įstatymų. Jų padarytas nusikaltimas pasižymi ypatingu ciniškumu, kadangi panaudojant smurtą nukentėjusieji buvo prievarta įsodinti į automobilį, nuvežti nežinoma kryptimi, apiplėšti atimant ne tik pinigus, mobilius telefonus, kitus daiktus, bet ir rūbus – striukę, batus. Nuteistieji, neatsižvelgdami į tai, kad buvo žiemos naktis, paliko nukentėjusiuosius nežinomoje vietovėje be mobilaus ryšio priemonių, pinigų ir išrengtus.
Tai, kad nuteistieji nurodo iš anksto nesitarę daryti nusikaltimo, nepaneigia nustatytos faktinės aplinkybės, kad jie nusikaltimą padarė bendrininkų grupėje, o tai yra laikoma pavojingesne nei vieno asmens padaryta nusikalstama veika, kadangi tai sudaro galimybes lengviau ją įvykdyti. Nukentėjusysis E. M. yra parodęs, kad buvo be galo išsigandęs (t.1, b.l.84), priešintis bijojo, nes užpuolikai buvo keturi, o jo draugas buvo išgėręs (t.1, b.l.101). Atsižvelgdamas į tai ir vadovaudamasis BK 27 str. 1 d., 56 str. 1 d., pirmos instancijos teismas teisingai nuteistiesiems paskyrė griežtas realias laisvės atėmimo bausmes, artimas baudžiamojo straipsnio sankcijoje numatytam bausmės maksimumui.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas objektyviai ištyrus visus įrodymus, todėl keisti šio nuosprendžio apeliantų skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistųjų K. S., V. D., V. L., T. D. apeliacinius skundus atmesti.