- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2006-06-01
- Bylos Nr.
- A-438-648-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gudynas (pirm.), Birutė Janavičiūtė, Romanas Klišauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- E.G.
- Atsakovas
- Alytaus miesto ir rajono policijos komisariatui
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 65.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno (kolegijos pirmininkas), Birutės Janavičiūtės, ir Romano Klišausko (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E.G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E.G. skundą atsakovui Alytaus miesto ir rajono policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas E.G. su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir nurodė, kad jis nuo 1997 metų dirba Alytaus rajono policijos komisariate, tačiau atsakovas nuo 2003 m. gegužės l d. iki 2004 m. gruodžio 18 d. jam neišmokėjo 4074,14 Lt. darbo užmokesčio. Pareiškėjo manymu, darbo užmokestis jam neišmokėtas nepagrįstai, todėl pareiškėjas prašo jį priteisti iš Alytaus miesto ir rajono policijos komisariato ir Policijos departamento prie LR Vidaus reikalų ministerijos solidariai.
Atsakovas Alytaus miesto ir rajono policijos komisariatas su skundu nesutiko ir nurodė, kad komisariatas 2003-2004 metais taikė pareiškėjo darbo užmokesčiui indeksavimo koeficientus vadovaujantis Vyriausybės nutarimu Nr. 53. Tokiu būdu atsakovas elgėsi teisėtai, nes nevykdyti Vyriausybės nutarimo negalėjo, kadangi lėšų pilnam darbo užmokesčiui nepakako.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos administracinis teismas 2005 m. rugsėjo 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas konstatavo, kad 2002 m. balandžio 23 d. priimto Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo Nr. IX-856 tuo metu galiojusio l straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnybos įstatymo VI skyriuje nustatytas darbo užmokestis mokamas iš atitinkamų metų valstybės ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui patvirtintų asignavimų. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. 53 patvirtino valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisykles. Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklės reglamentuoja valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimą taikant indeksavimo koeficientą, jeigu valstybės arba savivaldybės institucijos ar įstaigos apskaičiuotas pagal patvirtintas valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių kategorijas lėšų valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui poreikis viršys atitinkamiems metams Lietuvos Respublikos valstybės biudžete ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus. Kadangi Alytaus rajono policijos komisariate nuo 2003 m. gegužės mėn. iki 2004 m. gruodžio mėn. darbo užmokestis viršijo patvirtintus asignavimus, todėl apskaičiuojant valstybės tarnautojams darbo užmokestį buvo vadovautasi Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. 53" Dėl valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių" ir taikoma indeksavimo koeficientai. Tokiu būdu, atsakovas, apskaičiuodamas darbo užmokestį pareiškėjui, vadovavosi tuo metu galiojančiais teisės aktais.
Teismas taip pat pabrėžė, kad Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu "Dėl kai kurių teisės aktų, kuriais reguliuojami valstybės tarnybos ir su ja susiję santykiai, atitikties LR Konstitucijai ir Įstatymams" konstatuota, jog teisės aktai, kuriais remiantis buvo taikomas indeksavimo koeficientas, prieštarauja Konstitucijai ir tai, kad asmenims atlikusiems pavestą darbą turi būti sumokėtas visas pagal įstatymus darbo užmokestis (atlyginimas). Teismo nuomone, Konstitucijos 102 straipsnis ir Konstitucinio Teismo įstatymas išimtinę teisę spręsti, ar įstatymas ir kiti teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai, suteikia Konstituciniam Teismui. Kai nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, kad iki Konstitucinio Teismo 2004m. gruodžio 13d. paskelbimo atsakovas privalėjo vadovautis tuo metu galiojusių įstatymų. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovo darbuotojai, neišmokėdami visą priklausantį darbo užmokestį, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.
Be to, kaip nurodė teismas, Konstitucinio Teismo įstatymo 84 straipsnyje numatyta, kad Konstitucinio Teismo aktai įsigalioja jų oficialaus paskelbimo" Valstybės žinios" dieną, o 72 straipsnis nurodo, kad Lietuvos Respublikos įstatymas arba kitas Seimo aktas, Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas prieštarauja Konstitucijai. Pareiškėjas teisminės gynybos kreipėsi po to, kai teisės norma, kuria buvo grindžiamas darbo užmokesčio mažinimas, buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį, tokiu būdu, pareiškėjo skundas atmestinas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
Pareiškėjas pabrėžia, kad LR Darbo kodekso l str. 2 d. nuostatos numato, jog atskirų darbo santykių sričių reglamentavimo ribas nustato šis kodeksas, taip pat pagal šio kodekso nustatytas ribas - kiti įstatymai ir Vyriausybės nutarimai. Vadovaujantis šia norma galima teigti, kad Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos gali būti taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja LR Darbo kodekso nuostatoms. LR Darbo kodekso 2 str. 2 d. nustato, kad valstybė privalo skatinti darbo teisių įgyvendinimą. Darbo teisės išimtiniais atvejais gali būti apribotos tik įstatymu ar teismo sprendimu, jeigu tokie apribojimai yra būtini siekiant apsaugoti viešąją tvarką, visuomenės moralės principus, visuomenės narių sveikatą, turtą, teises ir teisėtus interesus Akivaizdu, kad išmokant pareiškėjams ne visą darbo užmokestį (kas jau savaime pablogino mano kaip darbuotojos padėtį) pagal LR Socialinio draudimo įstatymo nuostatas darbdavys sumokėjo ir mažesnės apimties socialinio draudimo įmokas, kas neigiamai įtakoja man priklausysiančios pensijos dydį. Tai vertintina kaip aplinkybės, kurios pablogina pareiškėjo, kaip darbuotojos padėtį Pataisytoje Europos socialinėje chartijoje (1996 m.), kurią Lietuvos Respublika ratifikavo 2001 m. gegužės mėn. teisė į teisingą darbo užmokestį ir teisė į socialinį aprūpinimą (ir socialinį draudimą) priskirtos prie socialinių žmogaus teisių. Analogiškos teisės yra numatytos ir Europos žmogaus teisių konvencijoje.
Anot pareiškėjo, LR Konstitucinis teismas 1995 m. spalio 26 d. nutarime yra nurodęs, kad „Įstatymų ir poįstatyminių valdymo aktų reguliavimo ribos priklauso nuo daugelio veiksnių - teisės tradicijų, visuomenės politinės ir teisinės kultūros lygio, tačiau tiek teisės teorijos, tiek įstatymų leidybos praktikos požiūriu tam tikri visuomenės prioritetiniai dalykai turi būti reguliuojami tik įstatymais. Demokratinėje visuomenėje prioritetas teikiamas žmogui, todėl viskas, kas susiję su pagrindinėmis žmogaus teisėmis ir laisvėmis, reguliuojama įstatymais. Tai ir žmogaus teisių bei laisvių patvirtinimas, ir jų turinio apibrėžimas, ir apsaugos bei gynimo teisinės garantijos, ir leistinas jų apribojimas, ir kt.". Įgyvendindamas įstatymo viršenybės principą reguliuojant teisinius santykius, susijusius su žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimu ir gynimu, LR Seimas įstatymu patvirtino LR Darbo kodeksą, kurio 4 str. 2 d. normos nustato, kad Vyriausybės teisės aktas, kuriame yra normų, pabloginančių darbuotojų padėtį, palyginti su ta, kurią nustato šis kodeksas ir kiti darbo įstatymai, negalioja. LR Konstitucinis teismas 1994 m. sausio 19 d. nutarime konstatavo, kad „Įstatymas yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Seimo statuto nustatyta tvarka išleistas pirminis teisinis aktas, išreiškiantis įstatymo leidėjo valią ir turintis aukščiausiąją teisinę galią. Todėl įstatymas gali būti pakeistas arba jo galiojimas gali būti panaikintas ne kitaip, kaip išleidus kitą įstatymą arba Konstituciniam Teismui pripažinus jį prieštaraujančiu Konstitucijai. Visi kiti teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais ir negali jiems prieštarauti, t. y. turi būti poįstatyminiai. Poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka kompetentingo organo priimtas teisės aktas. Poįstatyminis aktas paprastai yra valdymo aktas. Juo realizuojamos įstatymo normos, tačiau toks teisės aktas negali pakeisti paties įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios savo galia konkuruotų su įstatymo normomis. Jis yra įstatymo normų taikymo aktas nepriklausomai nuo to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc), ar nuolatinio galiojimo."
Taigi, pareiškėjo manymu, akivaizdu, kad šiuo atveju LR Vyriausybė, viršijo savo kompetenciją ir priėmė norminius teisės aktus, kurie sukūrė naujas bendrojo pobūdžio teisės normas ir konkuruoja su įstatymo normomis. Tokie LR Vyriausybės priimti teisės aktai ir pagal teisės doktrinos nuostatas ir pagal aukštesnės teisinės galios akto nuostatas yra negaliojantys nuo priėmimo dienos ir todėl negalėjo būti taikomi. LR Vyriausybės įstatymo 22 str. 2 p. nustato, kad Vyriausybė vykdo įstatymus. Įstatymo vykdymas apima kompetenciją, susijusią su įstatymo normų realizavimu, tačiau jokiu būdu neleidžia keisti įstatymo normos arba sukurti naujas teisines normas, kurios savo galia konkuruotų su įstatymo normomis. Priimdama nutarimus, kurių vykdymas pablogino darbuotojų padėtį (sumažėjęs darbo užmokestis ir socialinių garantijų apimtis), LR Vyriausybė viršijo savo kompetenciją ir pažeidė LR Vyriausybės įstatymo nuostatas.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teigimu, vykdydamas minėtų negaliojančių Vyriausybės nutarimų nuostatas Alytaus miesto ir rajono policijos komisariato vadovas išleido įsakymus, kurių pagrindu pareiškėjui buvo skaičiuojamas mažesnis darbo užmokestis. Su minėtais įsakymais pareiškėjas būdavo supažindinamas jų įsigaliojimo dieną, kas leidžia teigti, kad darbdavys pažeidė LR Darbo kodekso 203 str. reikalavimus, kadangi apie ketinimą keisti darbo sąlygas nepranešė prieš vieną mėnesį iki numatomo darbo sąlygų pasikeitimo. Taip pat, anot pareiškėjo, akivaizdu, kad Alytaus miesto ir rajono policijos komisariatas pažeidė LR Darbo kodekso 120 str. 3 d. nuostatas, kurios numato, kad keičiant darbo apmokėjimo sąlygas, sumažinti darbo užmokestį be darbuotojo raštiško sutikimo negalima. Savo reikalavimą atmesti skundą atsakovas taip pat argumentavo LR Darbo kodekso 120 str. 3 d. nuostatomis, tačiau pareiškėjas pastebi, kad minėto straipsnio 3 dalies antras sakinys nustato, kad keičiant darbo apmokėjimo sąlygas, sumažinti darbo užmokestį be darbuotojo raštiško sutikimo negalima. Nors minėtas sakinys ir prieštarauja pirmajam sakiniui, tačiau teismas, pareiškėjo manymu, esant teisės normų prieštaravimui, privalėjo vadovautis LR DK 11 str. 2 d. nuostatomis, kurios nustato, kad tuo atveju, kai tarp norminių darbo teisės aktų nuostatų yra prieštaravimų, taikoma darbuotojui naudingesnė nuostata
Taigi, pareiškėjo nuomone, yra akivaizdu, kad priimdamas sprendimą teismas, vadovaujantis LR Darbo kodekso 36 str. 3 d. normų suteiktomis išimtinėmis teismui teisėmis, privalėjo pripažinti negaliojančiais įstatymams prieštaraujančius valstybės institucijų aktus arba netaikyti įstatymams prieštaraujančio valstybės institucijos ar pareigūno akto ir patenkinti jo skunde keliamus reikalavimus.
Atsiliepimas
Atsakovas teigia, jog su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka.
Atsiliepime paaiškina, kad nors pareiškėjas savo apeliacinį skundais esmės grindžia Darbo kodekso 120 straipsnio 3 dalimi, tačiau ši dalis netaikytina darbo apmokėjimo santykiuose su valstybės tarnautojais. Pagal Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo 4 str. 2 d., pareiškėjo atstovaujamiems statutiniams valstybės tarnautojams pilnai buvo taikoma šio įstatymo nustatyta darbo apmokėjimo tvarka. Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. Nr. IX-856 redakcija) l str. 3 d nustatė, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriuje nustatytas darbo užmokestis mokamas iš atitinkamų metų valstybės ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui patvirtintų asignavimų. Jeigu valstybės ar savivaldybes institucijos ar įstaigos apskaičiuotas pagal patvirtintas valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių kategorijas lėšų valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui poreikis viršys atitinkamiems metams Lietuvos Respublikos valstybės biudžete ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus, valstybės tarnautojų darbo užmokestis skaičiuojamas pagal Vyriausybės patvirtintas valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisykles. Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklės, pagal kurias nustatomas darbo užmokesčio indeksavimo koeficientas, buvo patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. sausio 17 d. nutarimu Nr 53. Pagal šių Taisyklių 6 p., atsižvelgiant į lėšų darbo užmokesčiui poreikio pasikeitimą, įstaigoje indeksavimo koeficientas gali būti tikslinamas, bet ne dažniau kaip kartą per ketvirtį. Nei vienas iš nurodytų norminių teisės aktų, kaip matyti detaliai reglamentuojančių valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimą jam viršijus biudžete darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus, nenumato, kad prieš taikant aukščiau minėtą darbo užmokesčio indeksavimo koeficientą turi būti gautas valstybes tarnautojų sutikimas ar pan.
Lietuvos Respublikos darbo kodekso l str. l d. nustato, kad šis kodeksas reglamentuoja darbo santykius, susijusius su šiame Kodekse ir kituose norminiuose teisės aktuose nustatytų darbo teisių ir pareigų įgyvendinimu ir gynyba. Tai reiškia, kad Lietuvos Respublikos darbo kodeksas besąlygiškai nereglamentuoja tarnybos teisinių santykių. Šiuos santykius reglamentuoja specialūs tarnybos įstatymai, statutai. O darbo santykius reglamentuojantys įstatymai valstybes tarnautojams taikomi tik tam tikrais atvejais, kadangi Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo 5 str. nustato, jog darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis Įstatymas.
Kadangi, kaip jau buvo nurodyta, atsakovo nuomone, Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas (l str. 3 d.) bei jo pagrindu patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimu Nr.53 patvirtintos Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklės detaliai reglamentavo valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimą jam viršijus biudžete darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus, darytina išvada, jog tokiu atveju neturėjo būti taikomos darbo santykius reglamentuojančios LR Darbo kodekso normos Vadinasi, atsakovo teigimu, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjui buvo mokamas darbo užmokestis pažeidžiant LR Darbo kodekso 120 str. 3 d. nuostatas. Todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotasis asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos – su pareiškėjo apeliaciniu skundu taip pat nesutinka, atsiliepimą į skundą grindžia pirmosios instancijos teismui nurodytais motyvais.,
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
Apeliacinis skundas tenkinamas.
Pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnį darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas.
Kadangi Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja termino per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, todėl atsiranda teisinis pagrindas tokiais atvejais valstybės tarnautojų atžvilgiu taikyti senaties terminus, kurie yra numatyti Lietuvos Respublikos darbo kodekse.
Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis nustato bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą, jeigu Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų.
Pažymėtina, kad Darbo kodekso 297 straipsnio l dalis, kuri nustato sutrumpintą (l mėnesio) ieškinio senaties terminą ginčams dėl darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimo, šios kategorijos bylose yra netaikytina, nes valstybės tarnautojo tarnyba dėl savo specifikos -nebuvimas darbo sutarties ir dvišalio susitarimo dėl darbo apmokėjimo sąlygų - nepatenka į Darbo kodekso 120 straipsnio 3 dalies reguliavimo sferą.
Taigi, valstybės tarnautojo reikalavimui dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo yra taikytinas trejų metų senaties terminas.
Kreipimasis į teismą teisminės gynybos, nepasibaigus senaties terminui, sąlygoja tai, kad asmuo nepraranda teisės apginti savo tikrai ar tariamai pažeistų teisių, net ir tada, jei jis į teismą kreipėsi po atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo atitinkamas teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, priėmimo, nes Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų sprendimai administracinėse bylose Nr. A12-219/2004; A1-638/2005).
Byloje nustatyta, kad teisės aktai - Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo l straipsnio 3 dalis (2002 m. gruodžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1243 redakcija) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimo 53 l ir 2 punktai bei šiuo Vyriausybės nutarimu patvirtintos Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklės, kuriais remdamasis atsakovas valstybės tarnautojams mokėjo tik dalį jiems priklausančio darbo užmokesčio Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13d. nutarimu buvo pripažinti antikonstituciniais.
Tokiu būdu, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų grįsti Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto darbo užmokesčio nemokėjimą valstybės tarnautojui visa apimtimi.
Byloje reikalavimas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo pateiktas nepraleidus senaties terminų, o tai, kaip minėta, yra ta sąlyga, kuri įgalina ginčijamus atsakovo sprendimus dėl ne viso darbo užmokesčio išmokėjimo laikyti neįvykdytais Konstitucinio teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.
Apibendrinant kas pasakyta, darytina išvada, kad reikalavimas dėl neišmokėtosios darbo užmokesčio dalies priteisimo yra pagrįstas.
Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 3 dalis numato, kad „darbo santykius reglamentuoja specialūs įstatymai. Šio kodekso normos darbo santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialūs įstatymai“.
Kaip minėta, teisiniai santykiai tarp pareiškėjo ir atsakovo – Alytaus miesto ir rajono policijos komisariato - yra kilę iš valstybės tarnybos teisinių santykių, kurie savo ruožtu yra prilyginami darbo teisiniams santykiams, bei reguliuojami specialiais įstatymais.
Visa tai sąlygoja, kad šioje byloje kilęs ginčas nėra žalos instituto, numatyto Civiliniame kodekse, reguliavimo dalykas, bei tai, kad valstybė nėra tinkamas atsakovas šioje byloje.
Dėl ko pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, priimant naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo prašymas yra patenkinamas jam iš atsakovo priteisiant 4074,14 Lt darbo užmokestį
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio l dalies 2 punktu,
nusprendžia:
Panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: pareiškėjo E.G. skundą tenkinti.
Pareiškėjui E.G. priteisti iš Alytaus miesto ir rajono policijos komisariato 4074,14 Lt (keturis tūkstančius septyniasdešimt keturis Lt keturiolika ct) darbo užmokesčio.
Sprendimas neskundžiamas.