- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-06-15
- Bylos Nr.
- I-6629-463/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Malijauskienė
- Pareiškėjas
- I. A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Malijauskienė, dalyvaujant pareiškėjui I. A., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas I. A. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė), 5 000 Eur (penkis tūkstančius eurų) neturtinei žalai atlyginti dėl netinkamų laikymo sąlygų Ligoninėje.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis 2012 m. savaitę, o 2013 m. apie dvi savaites buvo paguldytas į Ligoninę. Palatose buvo laikoma 10–12 asmenų. Buvo pažeistas minimalaus ploto reikalavimas. Į kameros plotą buvo įskaityti ir baldai, sanitarinis mazgas. Teigė, kad Ligoninėje buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, t. y. buvo laikomas perpildytose, higienos normų reikalavimų neatitinkančiose kamerose. Sanitarinis mazgas įrengtas netinkamai, tualetas nebuvo uždengiamas, kameroje sklido baisi smarvė. Tik vieną kartą per savaitę tiekdavo šiltą vandenį. Jam, kaip sergančiam asmeniui, tai kėlė psichologinius ir fizinius nepatogumus. Pareiškėjas dėl nurodytų laikymo sąlygų patyrė stresą, pažeminimą, susierzinimą, padidėjo emocinė įtampa.
Pareiškėjas teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytas aplinkybes ir prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Pateiktame atsiliepime atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimų vietų ligoninės, su skundu nesutiko, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 6–9).
Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas buvo gydomas Ligoninėje nuo 2012-01-25 iki 2012-02-09, nuo 2013-02-12 iki 2013-02-19 ir nuo 2015-04-07 iki 2015-04-14.
Paaiškino, kad Ligoninė neturi duomenų, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma asmenų, ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja. Pabrėžė, kad Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis asmenų skaičiui, nes Ligoninėje turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems ir dėl to galėjo būti viršytas minimalus ploto reikalavimas, turintis tekti vienam asmeniui. Remonto darbai atliekami laikantis Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010, redakcija galiojusi iki 2015-11-01), reikalavimų. Ligoninėje palatos yra aprūpintos minimaliais baldais, kurie nuolat remontuojami arba keičiami.
Nurodė, kad sanitarinis mazgas įrengtas laikantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 16.5 punktu, kuriame nėra įtvirtinto reikalavimo unitazą ar klozetą uždengti. Kamerų tipo palatose, kuriose buvo gydomas pareiškėjas, yra įrengta 1,5 m aukščio pertvara. Tokio reikalavimo nenustato ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010. Kasdien suteikiama teisė pasivaikščioti gryname ore po gydytojų vizitacijų, medikamentų išdavimo bei kitų nustatytų medicinos procedūrų. Nurodė, kad pacientų maudymasis organizuojamas laikantis Taisyklių 258 p. nuostatų, t. y. ne rečiau kaip kartą per savaitę suteikiama tokia galimybė. Nurodė, kad Ligoninė turi išduotą Vilniaus visuomenės sveikatos centro Leidimą-higienos pasą, kuris patvirtina, kad patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus. Akcentavo, kad Ligoninės darbuotojai pareiškėjui suteikė medicininę pagalbą, išrašant jį iš Ligoninės, pareiškėjo savijauta pagerėjo, todėl teigė, kad pareikėjo argumentai, jos jis buvo kankinamas ar žeminamas jo orumas yra nepagrįsti. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepagrindė nei žalos fakto, nei jos dydžio. reikalavimas nepagrįstas jokiais įrodymais. Jis skunde taip pat nepagrindė ir priežastinio ryšio bei prašomos priteisti žalos dydžio.
Šalies argumentai
Taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl pirmo ir antro laikotarpio (2012, 2013 m.) praleidęs Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytus ieškinio senaties terminus.
Atsakovui apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, neatvykimo priežastys nežinomos. Byla nagrinėjama atsakovės atstovui nedalyvaujant.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje kilęs ginčas dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumo.
Remiantis rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas buvo gydomas Ligoninės Vidaus ligų skyriaus 25 kamerų tipo palatoje (21,25 kv. m, 10 lovų) laikotarpiu nuo 2012-01-25 iki 2012-02-09 ir 3 kamerų tipo palatoje laikotarpiu nuo 2013-02-12 iki 2013-02-19 (19,80 kv. m, 6 ir Chirurgijos skyriaus 4 palatoje laikotarpiu nuo 2015-04-07 iki 2015-04-14 (34,06 kv. m, 8 lovos; b. l. 10, 11, 12).
Ligoninė prašo taikyti ieškinio senatį. Pareiškėjas 2016-03-25 išsiuntė skundą teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 2).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, kad nagrinėjant administracinių teismų kompetencijai priskirtas bylas dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio) atlyginimo, taikomos Civilinio kodekso normos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais aktais padarytos žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad šiose bylose taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (administracinės bylos Nr. A6-317/2007, Nr. A525-850/2010, Nr. A556-150/2011).
Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti. Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Pareiškėjas prašo priteisti jam žalą, atsiradusią dėl netinkamų laikymo sąlygų laikotarpiais, kai buvo gydomas Ligoninėje: nuo 2012-01-25 iki 2012-02-09, nuo 2013-02-12 iki 2013-02-19 ir nuo 2015-04-07 iki 2015-04-14.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką pareiškėjas turi įvardinti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).
Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų ir teismui nepaaiškino, dėl kokių objektyvių aplinkybių jis negalėjo kreiptis į teismą tuo metu, kai patyrė jo skunde nurodytus nepatogumus, išgyvenimus. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjas tuo metu, kai buvo laikomas Ligoninėje netinkamomis kalinimo sąlygomis, galėjo suvokti, kad jo teisės yra pažeidžiamos ir šią teisę tinkamai ginti, paduodant skundą teismui. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės nepatvirtina, kad jis negalėjo pateikti skundo tuo metu, kai jis patyrė žalą. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pažeidimų metu jis nežinojo ar negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus bei nepagrindė, kodėl tuo metu jis galimai pažeistų teisių negynė teismine tvarka. Teismas nenustatė jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių gali būti atnaujinamas ieškinio senaties terminas.
Žemesnės instancijos teismas
Atsižvelgęs į tai, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas yra praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą, reikalavimui atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2012-01-25 iki 2012-02-09, nuo 2013-02-12 iki 2013-02-19. Kadangi Ligoninė prašo taikyti ieškinio senatį, tai šiai reikalavimo daliai taikytina ieškinio senatis. Tai atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz., 2015-11-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2066-662/2015). Ši reikalavimo dalis atmestina.
Pareiškėjo pažeista teisė ginama, kai jis laikotarpiu nuo 2015-04-07 iki 2015-04-14 buvo gydomas Ligoninės Chirurgijos skyriuje 4 palatoje, kurios plotas 34,06 kv. m., kameroje 8 lovos (b. l. 12). Pažymėtina, kad teismas remiasi oficialiais Ligoninės duomenimis, kurių teisingumo byloje pareiškėjas neginčijo. Šiuo atveju Ligoninė nurodė duomenis, apie kuriuos pareiškėjas galėjo nežinoti, teikdamas skundą, kadangi jokių oficialių duomenų prie skundo jis nebuvo pridėjęs.
Ligoninė iš esmės neneigia, kad ginčo laikotarpiu galėjo būti viršytas vienam asmeniui turintis tekti minimalus kameros ploto reikalavimas. Ligoninėje nurodė, kad neturi duomenų, su kiek asmenų buvo laikomas pareiškėjas. Taigi, Ligoninė nepaneigė pareiškėjo teiginių dlė per mažo ploto.
Pareiškėjas teigia, kad buvo laikomas perpildytose kamerose (palatose).
Pataisos įstaigos vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Taisyklės), patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, be kita ko, privalomos ir Ligoninei. Taisyklių 11¹.4 punktas (redakcija, galiojusi nuo 2010-04-30) nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.
Ligoninė teismui nepateikė informacijos, kiek nuteistųjų ginčui aktualiu laikotarpiu buvo gydoma tose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nes, Ligoninės teigimu, tokie duomenys nėra fiksuojami, todėl nustatyti, ar iš tiesų nagrinėjamu atveju vienam asmeniui tenkanti minimalaus ploto norma buvo pažeista, nėra galimybės. Ligoninė pripažino, kad ši norma galėjo būti pažeista.
Kadangi pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Ligoninės stacionare buvo gydytas 8 paras kamerų tipo palatoje Nr. 4 (b. l. 12), kurioje, atsižvelgiant į lovų skaičių kamerų nurodytoje palatoje, nesant tikslių duomenų dėl buvusių asmenų skaičiaus kameroje, o atsižvelgus į kameroje buvusį lovų skaičių, konstatuotina, kad vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko minimalaus ploto reikalavimo. Pareiškėjo teiginiai apie netinkamas laikymo sąlygas Ligoninėje nepaneigti byloje esančiais įrodymais, todėl darytina išvada, kad pareiškėjui gydantis Ligoninėje laikotarpiu nuo 2015-04-07 iki 2015-04-14 buvo pažeista jo teisė į minimalų plotą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-10-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-566-14). Pažymėtina, kad minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Teisės aktai nenustato reikalavimo, kad į bendrą patalpos plotą baldai nebūtų įskaitomi. Akivaizdu, kad pareiškėjui esminiai nepatogumai kilo būtent dėl per mažo kameros ploto.
Pareiškėjas teigė, kad tualetas ir sanitarinis mazgas yra netinkamai įrengti.
Pažymėtina, kad Lietuvos higienos norma HN 76:2010 nustato laisvės atėmimo vietų, įskaitant ir laisvės atėmimo vietų ligoninės, įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą (1, 5 p.).
Eksploatavimo taisyklių 16.5 punkte nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Ligoninė teigė, kad tualetas nuo kameros atskirtas pertvara. Nuotraukose matyti, kad yra įrengta pertvara, tačiau iš nuotraukų matyti, kad nėra įrengto net elementaraus unitazo, o toks įrengimas akivaizdu, kad yra pažeidžiantis elementarias higienos normas, yra neestetiškas ir taip pažeidžia jo teisę į saugią ir tinkamą gydymosi aplinką. Todėl teismas konstatuoja, kad Ligoninėje sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai įrengtas ir pareiškėjas buvo priverstas naudotis tualetu, kuris pažeidė jo teisę į minimalias higienos reikalavimus atitinkančias sąlygas.
Pažymėtina, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2005-07-04 įsakymu Nr. 4/07-130, patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijoje, nustatyta, kad asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, pataisos įstaigose, areštinėse, priežiūrą sudaro šių asmenų nuolatinė elgesio kontrolė jų buvimo vietose, patikrinimai ir skaičiuotės, įstatymų nustatyto suėmimo ir laisvės atėmimo bausmės vykdymo režimo reikalavimų pažeidimų užkardymas, asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, pataisos įstaigose, areštinėse, laisvės atėmimo vietų patalpų bei teritorijos apžiūros ir kratos. Viena iš vidaus tvarkos užtikrinimo priemonių yra būtent pareigūnų galimybė netrukdomai stebėti kalinius ir suimtuosius. Teismas nenustatė, kad atsakovas būtų varžęs pareiškėjo teisę į privatumą. Ligoninė turi atlikti kamerų nuolatinę stebėjimo kontrolę, todėl tokie veiksmai atsakovei yra būtini ir negali paneigti atsakovo pareigos tinkamai atlikti teisės aktuose nustatytus veiksmus.
Pažymėtina, kad pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 62 punktą, Laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį. Kameroje Nr. 4 buvo atliktas remontas 2015 m., t. y sienų lubų dažymas, plytelių klojimas (b. l. 51–52, 53–54). Ginčui neaktualūs duomenys apie 2011–2013 m. laikotarpį. Byloje nustatyta, kad 2015-03-27 patikrinimo metu kameroje Nr. 4 buvo nustatyti pažeidimai, susiję su kameros remontu, kurie buvo pašalinti, t. y. 2015-08-03 patikrinimo akte, atlikus operatyviąją kontrolę, sveikatos saugos reikalavimų pažeidimų nebuvo nustatyta (b. l. 20–21). Be to, nustatyta, kad duše ir sanitariniame mazge pažeidimų nebuvo užfiksuota. Teismas neturi pagrindo abejoti atlikto patikrinimo rezultatais.
Teismas pareiškėjo teiginius dėl neužtikrinamos teisės naudotis dušu atmeta kaip nepagrįstus. Ligoninės direktoriaus 2013-03-29 įsakymu Nr. V-65 patvirtinta Pacientų naudojimosi dušu tvarka (b. l. 38–40), taip pat yra patvirtintas ir naudojimosi dušu grafikas (b. l. 41). Pareiškėjas neginčijo, kad vieną kartą per savaitę suteikiama teisė praustis duše. Konstatuotina, kad Ligoninė tinkamai užtikrino pareiškėjo teisę naudotis dušu.
Teismas esmine aplinkybe, dėl kurios pareiškėjui kilo žala, pripažįsta kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimo pažeidimą bei netinkamą sanitarinio mazgo įrengimą.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.
Pažymėtina, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta civilinė atsakomybė yra be kaltės. Pagal CK 6.271 straipsnyje nurodytas civilinės atsakomybės sąlygas, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Ligoninės kamerų tipo palatoje Nr. 16, 20, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo laikomasi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, tenka atsakovei. Atsakovės nurodyta aplinkybė, kad Ligoninė neturi galimybės reguliuoti atvykstančių gydytis suimtųjų ir nuteistųjų srautus ir tokiu būdu užtikrinti minimalią gyvenamojo ploto normą vienam asmeniui, taip pat nurodyti izoliavimo reikalavimai, Ligoninės paskirtis ir pan. nepaneigia atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį ir nėra reikšmingi. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad atsakovė neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to pareiškėjui CK 6.250 straipsnio prasme kilo atitinkamos neigiamos pasekmės (fiziniai nepatogumai, neigiami išgyvenimai), kurių nebūtų kilę, jei atsakovė būtų užtikrinusi minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimą.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina dėl Ligoninėje neužtikrintos minimalios gyvenamojo ploto normos, yra aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, kad kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.
Šioje administracinėje byloje nėra pateikta duomenų, kad Ligoninė būtų sąmoningai siekusi pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrusi jį iš kitų nuteistųjų, tačiau minimalaus vienam asmeniui gyvenamojoje patalpoje tenkančio ploto neužtikrinimas iš viso 19 parų, sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu. Pareiškėjas, neužtikrinant minimalios gyvenamojo ploto normos reikalavimų, patyrė diskomfortą ir nepatogumus, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas anksčiau minėtų teisės aktų normų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.
Teismas, įvertinęs esminę aplinkybę pareiškėjo laikymo Ligoninėje trukmę – 8 paras – pažeidus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimus, ir netinkamai įrengus tualetą (neužtikrinus elementarių higienos sąlygų), vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai kompensuoti proporcinga suma yra 70 Eur. Teismas nenustatė jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo reikalavimas priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti galėtų būtų tenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktais, 127, 129 straipsniais.
nusprendė:
I. A. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti I. A. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 70 Eur (septyniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.