- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-03-26
- Bylos Nr.
- A-502-399-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
- Pareiškėjas
- E. Ž.
- Atsakovas
- Neringos
- Trečiasis asmuo
- Klaipėdos apskrities viršininko administracija, uždaroji akcinė bendrovė „Klaipėdos projektas“, uždaroji akcinė bendrovė „Skigra“, K. Ž.
- Kategorijos
- 14.3.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 56.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjos E. Ž. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. Ž. skundą atsakovui Neringos savivaldybės tarybai, tretieji suinteresuoti asmenys – Klaipėdos apskrities viršininko administracija, uždaroji akcinė bendrovė „Klaipėdos projektas“, uždaroji akcinė bendrovė „Skigra“ ir K. Ž., dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja E. Ž. (toliau – ir pareiškėja) patikslintu skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Neringos savivaldybės tarybos 2008 m. gegužės 10 d. sprendimą Nr. Tl-97 „Dėl žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), Neringa, detaliojo plano patvirtinimo“.
Skunde nurodė, kad Neringos savivaldybės tarybos 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimu Nr. T1 -189 „Dėl žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), Juodkrantės gyv., Neringa detaliojo plano rengimo“ pritarta žemės sklypo (duomenys neskelbtini) Juodkrantės gyv. Neringa detaliojo plano (toliau – Detalusis planas) rengimui. Neringos savivaldybės tarybos 2008 m. gegužės 10 d. sprendimu Nr. Tl-97 žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), Neringa, detalusis planas buvo patvirtintas. Pareiškėja nurodė, kad Detaliojo plano sprendiniai prieštarauja Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) sprendiniams, Juodkrantės ir apylinkių principinio plano Juodkrantės architektūrinio tvarkymo reglamento nuostatoms bei Kuršių nerijos nacionalinio parko apsaugos reglamentui.
Pareiškėja teigė, kad Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (generalinis planas) nenumato esamų statinių tūrio didinimo, tuo tarpu iš Detaliojo plano dokumentų matyti, kad, rekonstravus pastatą, jo tūris padidės. Pažymėjo, kad didinant pastato tūrį, pažeidžiamos Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatos, kurios reglamentuoja, jog valstybiniuose parkuose draudžiama didinti pastatų tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių. Nurodė kad šlaito, kuriame yra pastatas, nuolydis žymiai didesnis nei 15 laipsnių, todėl patvirtinto Detaliojo plano sprendinys, kuriuo pagrindu padidėja pastato aukštis, prieštarauja teises normų reikalavimams. Manė, kad detaliojo plano sprendinys dėl planuojamų įrengti 15-20 poilsio apartamentų yra nekonkretus, nes detaliajame plane turi būti nurodytas tikslus apartamentų ir automobilių stovėjimo vietų skaičius. Nurodė, kad iš archyvo gauto esamo pastato projekto matyti, kad įrengti požeminę automobilių stovėjimo aikštelę 19 automobilių, kaip nurodė rengėjai, pastate nėra galimybių. Pažymėjo, kad jokios realizavimo strategijos Detaliojo plano rengėjų sumanymui įrengti automobilių saugojimo vietą pastato erdvėje Detalusis planas nenumatė, taip pat nebuvo vertinama ir lyginama esama ir planuojama susisiekimo galimybė. Manė, kad prasidėjus pastato rekonstrukcijai, visas pastatas bus nugriautas ir bus statomas naujas statinys, kurio statybos Detalusis planas nenumatė. Teigė, kad esama sklypo ir statinio situacija yra labai sudėtinga, todėl grandioziniai rengėjų planai įrengti automobilių stovėjimo aikštelę pastato erdvėje yar techniškai nepagrįsti. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. vasario 15 d. įsakymo „Dėl aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakymo „Nr. 439 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko apsaugos reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ 3 punktu Kuršių nerijos nacionalinio parko apsaugos reglamento 28 punktas papildytas antrąja pastraipa: požeminių ir daugiaaukščių automobilių stovėjimo saugyklų statymas Kuršių nerijos nacionaliniame parke yra draudžiamas“.
Pareiškėja nurodė, kad vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymu, pateikė Klaipėdos apskrities viršininkui skundą, prašydama atsižvelgti į išdėstytus argumentus rengiant teritorijos (duomenys neskelbtini), Juodkrantės gyv., Neringa Detaliojo plano patikrinimo aktą. Skundas buvo išsiųstas paštu 2007 m. rugsėjo 10 d. ir pakartotinai persiųstas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2007 m. rugsėjo 20 d. raštu Nr. 6.3-325-F. Šiuo raštu Klaipėdos apskrities viršininkas buvo įpareigotas atsakyti pareiškėjai ir apie skundo nagrinėjimo rezultatus informuoti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekciją. Pažymėjo, kad atsakymo į savo skundą nesulaukė. Teigė, kad taip buvo šiurkščiai pažeistos procedūros, užtikrinančios teritorijų planavimo proceso viešumą. Nurodė, kad rengiant Detalųjį planą, taip pat buvo nusižengta Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 31 straipsnio 4 daliai „Teritorijų planavimo viešumas“ bei Detaliųjų planų rengimo taisyklėms, nes planavimo organizatoriai neįvykdė savo pareigos apie rengiamą detalųjį planą paskelbti prie planuojamos teritorijos įrengtame stende. Pažymėjo, kad planavimo sąlygų 6.1 punktu Detaliojo plano rengėjas buvo įpareigotas atlikti poveikio aplinkai ir kraštovaizdžiui vertinimą, tačiau, kaip buvo matyti iš Detaliojo plano medžiagos, plano rengėjas šios pareigos nevykdė.
Atsiliepimas
Atsakovė Neringos savivaldybės taryba su skundo reikalavimu nesutiko, nes manė, kad pareiškėja neturi reikalavimo teisės dėl ginčijamo administracinio akto panaikinimo. Teigė, kad skunde dėl Neringos savivaldybės tarybos 2008 m. gegužės 10 d. sprendimo Nr. Tl-97 panaikinimo nenurodyta, kokiu būdu ginčijamu administraciniu aktu yra pažeidžiami pareiškėjos interesai, todėl pareiškėja neturėjo reikalavimo teisės dėl ginčijamo administracinio akto panaikinimo ir pareiškėjos skundas buvo atmestinas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punkto pagrindu.
Nurodė, kad Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2008 m. balandžio 22 d teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktu Nr. PL - 150 - (14.16) buvo pateikta teigiama ginčijamo detalaus plano patikrinimo išvada, todėl Neringos savivaldybei nebuvo pagrindo detalaus plano netvirtinti. Pažymėjo, kad pareiškėjos argumentai dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatų bei Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) reikalavimų pažeidimo yra nepagrįsti, nes Neringos savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos kompleksinio derinimo 2007 m. rugsėjo 13 d. protokolu Nr. 8 ginčijamą Detalųjį planą suderino už Kuršių nerijos nacionalinio parko, kaip saugomos teritorijos, priežiūrą atsakingos institucijos.
Tretysis suinteresuotas asmuo UAB „Skigra“ atsiliepime į patikslintą skundą nurodė, jog su pareiškėjos skundu nesutinka, nes jame nurodyti argumentai yra nepagrįsti, o skundas pateiktas praleidus įstatymų nustatytą skundo padavimo terminą bei nesant pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų pažeidimo, kuris galėtų būti pagrindu skundui patenkinti. Teigė, kad pareiškėja aktyviai dalyvavo sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo planavimo procese, bei teikė net kelis pasiūlymus Detaliajam planui. Pažymėjo tai, kad minėtuose pasiūlymuose pareiškėja nurodė iš esmės tuos pačius Detaliojo plano neteisėtumo argumentus kaip ir skunde teismui, o tai patvirtina, jog apie galimą Detaliojo plano netinkamumą ji žinojo dar jo rengimo ir svarstymo metu.
Šalies argumentai
Nurodė, kad su skundu pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, jog ji laiku kreipėsi į Klaipėdos apskrities viršininko administraciją - kaip į išankstinio ginčų nagrinėjimo instituciją dėl jos netenkinusio planavimo organizatoriaus atsakymo, taip pat ir įrodymų, jog laikėsi kitų Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje numatytų ginčų nagrinėjimo procedūrų bei terminų. Teigė, kad pareiškėja tinkamai negynė savo tariamai pažeistų teisių bei praleido skundo dėl Detaliojo plano pateikimo teismui terminus, o tai sudaro pagrindą bylą nutraukti. Pažymėjo, kad pareiškėjos teiginius dėl esamo pastato tūrio didinimo Detaliuoju planu paneigia Detaliojo plano dokumentai, kuriuose aiškiai užfiksuota, kad pastato tūris nebus didinamas, taip pat su patikslintu skundu pateikti pareiškėjos skundus nagrinėjusių institucijų (Valstybinė saugomų teritorijų tarnybos bei Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos) raštai, pripažįstantys, jog Detaliajame plane pastato tūrio didinimas nėra numatytas.
Nurodė, kad teisės aktai nenustato reikalavimo jau detaliajame plane fiksuoti planuojamų įrengti apartamentų skaičiaus, tuo labiau, kad detaliojo planavimo metu tai padaryti praktiškai yra nerealu. Teigė, kad teisės aktai nenustato reikalavimo dar detaliojo plano stadijoje pateikti technologinius ir konstruktyvinius paaiškinimus, kaip vietos bus įrengiamos, taip pat ir įrodymus, kad sprendinys gali būti ir kaip turi būti realizuojamas.
Nurodė, kad pareiškėja – kaip kaimyninio sklypo (duomenys neskelbtini) naudotoja apie Detaliojo plano rengimo pradžią, terminą, tikslą (nurodant planuojamo sklypo būdą ir pobūdį, taip pat numatomos pastato rekonstrukcijos esmę), planavimo organizatorių bei viešojo svarstymo procedūras buvo informuota atitinkamai 2006 m. liepos 26 d. ir 2007 m. gegužės 31 d. raštais, be to informacija buvo paskelbta ir vietinėje spaudoje. Teigė, kad situacijoje, kai pareiškėja gavo aptariamą informaciją apie Detaliojo plano rengimą, nurodoma aplinkybė dėl stendo su atitinkama informacija neįrengimo niekaip nelemia pareiškėjos teisių ir teisėtų interesų bei galimybės dalyvauti Detaliojo plano rengimo ir svarstymo procese.
Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja skunde apskritai nenurodė, kokias konkrečias pareiškėjos subjektines teises ar įstatymų saugomus interesus jos skundžiamas Detalusis planas pažeidė. Tuo tarpu iš aukščiau pateiktų atsikirtimų matyti, jog pareiškėjos nurodyti tariami Detaliojo plano neteisėtumo argumentai niekaip neveikė ir negalėjo veikti jokios konkrečios pareiškėjos subjektines teisės ar intereso. Nurodė, kad iš skundo turinio galima daryti išvadą, jog pareiškėja gina ne savo pačios subjektines teises, o viešąjį interesą, kad nebūtų „sudarkytas urbanistinis ir tūrinis kontekstas visoje (duomenys neskelbtini) gatvėje“ bei nebūtų paliktas galioti tariamai teisės aktams prieštaraujantis Detalusis planas.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2009 m. kovo 6 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi praktikos, kad viešasis interesas, taikant ABTĮ, turėtų būti suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, o asmens teisė ginti viešąjį interesą administracinių bylų teisenoje apibrėžiama kaip įstatymu numatytų asmenų teisė, įstatymo numatytais atvejais, kreiptis į administracinį teismą ginant tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-11-04; 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A(13)-1725/2005).
Teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2001 m. liepos 10 d. įstatymu ratifikavo Orhuso konvenciją dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais (toliau – ir Konvencija). Konvencijos 9 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta suinteresuotos visuomenės teisė kreiptis į teismus dėl priimtų sprendimų tais aplinkos apsaugos klausimais, kurie konkrečiai nurodyti Konvencijoje. Pagal Konvencijos 2 straipsnio 5 dalyje pateiktą apibrėžimą suinteresuota visuomenė – tai visuomenė, kuriai daro įtaką ar gali daryti įtaką aplinkosaugos srityje priimami sprendimai arba kuri yra suinteresuota sprendimų priėmimo procesu. Pagal Konvencijos 2 straipsnio 5 dalies ir 9 straipsnio 2 dalies nuostatas visuomeninės organizacijos, veikiančios pagal nacionalinius įstatymus ir padedančios spręsti aplinkosaugos problemas, turi teisę kreiptis į administracinė teismą dėl viešojo intereso gynimo (ABTĮ 56 straipsnio 1 dalis) tais aplinkos apsaugos aspektais, kuriuos numato konvencija.
Teismas nurodė, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ji yra nevyriausybinės organizacijos, padedančios spręsti kraštotvarkos problemas ir veikiančios pagal Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus, narė. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja neturi (duomenys neskelbtini) gatvės Neringoje gyventojų įgaliojimo ginti jų detaliojo planavimo metu pažeistas subjektines teises, taip pat nėra priskirtina įstatymu nustatytai asmenų grupei, turinčiai teisę įstatymo numatytais atvejais kreiptis į teismą ginant tai, kas objektyviai reikšminga.
Teismas teigė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog administracinis teismas gali apginti besikreipiančio asmens pažeistas teises ar įstatymo saugomus interesus vienu iš ABTĮ 88 straipsnyje numatytų būdų tik tuo atveju, kai tokių pažeidimų faktai yra nustatyti (šio asmens įrodyti) ir pažeidimo faktas yra siejamas tik (būtent) su šio asmens teisėmis ar įstatymo saugomais interesais. Teimas pažymėjo, kad pareiškėjos nurodyti detaliojo teritorijos planavimo metu galimai padaryti pažeidimai gali būti pripažinti pagrindu panaikinti skundžiamą administracinį aktą tik tuo atveju, kai bus nustatyti konkretūs teisės aktų reikalavimų pažeidimai, kurie gali būti siejami būtent su pareiškėjos gyvenimo sąlygų pakeitimu, jas pabloginant. Nurodė, kad pareiškėjos subjektyvus suvokimas apie jos interesų pažeidimą, net nustačius padarytus procedūrinius pažeidimus, negali būti pripažintas pakankamu pagrindu tenkinti jos reikalavimą.
Teismas laikė nepagrįstais skundo argumentus, kad pradėjus pastato rekonstrukciją pastatas bus nugriautas ir statomas naujas statinys, kurio statybos detalusis planas nenumato, kadangi nebuvo pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad yra numatoma nauja pastato statyba.
Teismas taip pat nepagrįstu laikė skundo argumentą, kad atsakovė Neringos savivaldybės taryba pažeidė teritorijų planavimo viešumą principą, nes pareiškėja, negavusi Klaipėdos apskrities viršininko administracijos atsakymo į skundą, nesikreipė į teismą dėl Klaipėdos apskrities viršininko administracijos vilkinimo atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus.
Teismas konstatavo, kad pareiškėjos skundo argumentai nepagrįsti, kadangi pareiškėja neįrodė, jog teritorijų planavimo proceso metu buvo pažeisti aukštenės galios teisės aktai, kurių pažeidimas sietinas su pareiškėjos subjektinėmis teisėmis ar įstatymo saugomais interesais.
III.
Pareiškėja E. Ž. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Nurodo, kad asmens teisę paduoti skundą administraciniam teismui suponuoja aplinkybės, kad jis gina (nurodo skunde, kad gina) būtent savo (ne kitų asmenų ar viešąjį interesą) asmenines teises ar įstatymų saugomus interesus ir (subjektyvus faktorius), kad jis mano, jog šie (tariamai pažeisti) jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Pažymi, kad besikreipiančio į teismą asmens nurodyti kaip (tariamai) pažeisti teisės ar įstatymų saugomi interesai tam tikrais atvejais gali visiškai arba iš dalies sutapti su viešuoju interesu, kurį pagal ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 3 punktą ir 56 straipsnio 1 dalį gali ginti (įstatymų nustatytais atvejais) tik kiti šiose normose nurodyti subjektai. Nurodo, kad toks interesų sutapimas negali paneigti asmens teisės pačiam kreiptis į teismą dėl savo (tariamai) pažeistų teisių gynimo, nes priešingai nėra nustatyta įstatymų. Teigia, kad nurodyta taisyklė yra pateikta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės penkių teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 19 d. nutartyje (administracinėje byloje Nr. A3–64-07) ir pagal ABTĮ 13 straipsnio 2 dalį, ja būtina vadovautis.
Apeliantė nurodo, kad Detaliojo plano sprendiniai pažeidžia jos teises. Teigia, kad Detaliuoju planu patvirtinta statinių vizualizacija (sklype numatomų statyti statinių tūrinis, erdvinis pavaizdavimas) aiškiai rodo, kad pastato (duomenys neskelbtini) tūris, atlikus rekonstrukciją, padidės: iš esmės keičiasi stogo konfigūracija, pakeliami stogo šlaitai. Pažymi, kad dėl to, jog atstumas tarp dviejų pastatų yra itin mažas, pablogės (duomenys neskelbtini) pastato insoliacija. Teigia, kad Detaliojo plano rengėjai, norėdami paslėpti savo tikruosius ketinimus didinti pastato tūrį, formaliai nurodo sprendinį – pastato rekonstrukcija nedidinant jo tūrio.
Teigia, kad Detaliojo plano sprendinys įtraukti esamą taką, kuriuo patenkama į įrengtą poilsiavietę ir einama toliau, prie jūros, į formuojamo sklypo plotą taip pat tiesiogiai pažeidžia jos teises. Nurodo, kad takas, kuris yra patogiausias kelias eiti link jūros atsidūrė kaimyninio sklypo ribose. Pažymėjo, kad toks sprendinys neatitinka Kuršių Nerijos nacionalino parko direkcijos 2006 m. kovo 22 d. išduotų planavimo sąlygų, kurių 2 punktas numato, kad Detaliajame plane turi būti „įvertintas visuomenės ir gretimybių interesai patekti į esamą poilsiavietę buvusiu taku ir laiptais, taip pat turėtų būti numatyta ir įvertinta tai, kad ateityje nebūtų trukdžių objektų atstatymui. Jie neturėtų patekti į naujai formuojamo sklypo ribas.“ Nurodo, kad savo sprendime pirmosios instancijos teismas nepateikė motyvų, dėl kurių šį jos argumentą atmetė.
Apeliantė nurodo, kad Konvencijai taikyti pakanka, kad asmuo atitiktų Konvencijos 2 straipsnio 5 punkte keliamus kriterijus: „Suinteresuotoji visuomenė“ – visuomenė, kuriai daro įtaką ar gali daryti įtaką aplinkos srityje priimami sprendimai arba kuri yra suinteresuota sprendimų priėmimo aplinkos srityje procesu; „Visuomenė“ – vienas arba daugiau fizinių ar juridinių asmenų. Nurodo, kad Konvencijos normos priskiria vieną fizinį asmenį, kuriam gali dayti įtaką aplinkos srityje priimamas sprendimas, suinteresuotai visuomenei. Mano, jog negavusi atsakymų iš kompetetingų institucijų: Klaipėdos apskrities viršininko administracijos, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros, turi teisę tiesiogiai kreiptis į teismą siekiant užginčyti sprendimo patvirtinti Detalųjį planą teisėtumą.
Pažymi, kad Klaipėdos apskrities viršininko administracija turėjo atsakyti į jos skundą, o jeigu atsakymas jos netenkintų, ji Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka galėtų skųsti jį teismui. Mano, kad atsakovė, pateikusi Detalųjį planą tikrinti Klaipėdos apskrities viršininko administracijai nepasibaigus Detaliojo plano sprendinių apskundimo terminui, pažeidė teritorijos planavimo procedūras.
Atsakovas Neringos savivaldybės taryba su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Mano, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
Nurodo, kad E. Ž. neįrodė, kad jos interesai yra pažeidžiami Neringos savivaldybės tarybos 2008 m. gegužės 10 d. sprendimu Nr. T1-97 patvirtintu planu, todėl Klaipėdos apygardos administracinis teismas pagrįstai atmetė pareiškėjos reikalavimus dėl Detaliojo plano panaikinimo.
Teigia, kad Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 5 dalis nustato, kad detalusis planas tvirtinti pateikiamas, jeigu valstybinės teritorijų planavimo priežiūros institucijos išvada dėl detaliojo plano tvirtinimo yra neigiama. Pažymi, kad Klaipėdos apskrities viršininko administracija 2008 m. balandžio 22 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktu Nr. PL-150-(14.16) buvo pateikta teigiama ginčijamo detalaus plano patikrinimo išvada, Neringos savivaldybės taryba Teritorijų planavimo įstatymo normų ir šiame įstatyme numatytų procedūrų nepažeidė, todėl Neringos savivaldybės tarybai nebuvo pagrindo ginčijamo detalaus plano netvirtinti.
Tretysis suinteresuotas asmuo UAB „Skigra“ su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Žemesnės instancijos teismas
Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai ir pagrįstai konstatavo, kad apeliantė neįrodė savo subjektinių teisių ir teisės aktų pažeidimo, kas sudarė pagrindą jos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Teigia, kad apeliantė skunde pirmosios instancijos teismui nurodė tik jos netenkinančius su viešojo intereso gynimu susijusius Detaliojo plano sprendinius, tačiau nenurdė jokių tariamai pažeistų jos subjektinių teisių. (ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktas ir 22 straipsnio 1 dalis). Pažymi, kad tik apeliaciniame skunde naujai nurodytos aplinkybės dėl gretimo pastato (duomenys neskelbtini) insoliacijos tariamo pablogėjimo bei tako link jūros patekimo į Detaliuoju planu suformuoto sklypo ribas nesudarė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme dalyko. Teigia, kad minėtos aplinkybės taip pat nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo todėl, kad yra visiškai nepagrįstos įrodymais, neatitinka bylos medžiagos bei susijusios ne su apeliantės subjektinių teisių, o su viešojo intereso gynimu.
Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai ir pagrįstai konstatavo, kad apeliantė neturėjo teisės kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo ir Orhuso konvencijos pagrindu. Teigia, kad apeliantės argumentai neatitinka Konvencijos esmės ir jos aiškinimo teismų praktikoje. Nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismas 2008 m. spalio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-438-1661/2008, kurioje buvo ginčijamas administracinis aktas dėl detaliojo plano patvirtinimo, konstatavo, kad bylos dalykas yra priimtų administracinių aktų teisėtumas, o ne jų svarstymo, derinimo, informacijos gavimo ir panašių veiksmų teisėtumas, kas sąlygoja, kad bylos dalykas neatitinka Konvencijos 9 straipsnio 1 dalies, 2 dalies bei 3 dalies sąlygų, dėl ko, remiantis šia teisės norma, apeliantė negali ginti viešojo intereso. Pažymi, kad minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pabrėžė, kad minėtas Konvencijos nuostatas vienija bendra sąlyga, jog teisė kreiptis į teismą įgyvendinama pagal Konvencijos šalies nacionalinius įstatymus, kai tuo tarpu nacionaliniai įstatymai numato, jog dėl viešųjų interesų gynybos į teismus galima kreiptis tik įstatymų nustatytais atvejais. Nurodo, kad tokio atvejo, atitinkančio ginčo situaciją, ABTĮ apeliantės atžvilgiu nenustato ir nesuteikia teisės ginti viešuosius interesus.
Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai ir teisėtai nepripažino apeliantės nurodomo tariamo teritorijų planavimo procedūrų pažeidimo. Teigia, kad apeliantės nesikreipimas į teismą ABTĮ 32 straipsnio 2 dalyje numatyta tvarka ir terminais, kuris parodo apeliantės nepasinaudojimą teise skųsti valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą vykdančios institucijos neveikimą pakankamai ilgą laiką, vertintinas kaip pripažinimas nebuvus jos tariamų teisių pažeidimo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Administracinis ginčas kilo dėl Neringos savivaldybės tarybos 2008 m. gegužės 10 d. sprendimo Nr. T1-97, kuriuo buvo patvirtintas žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Juodkrantės gyv., Neringa, detalusis planas, teisėtumo ir pagrįstumo.
Teisę kreiptis į administracinį teismą reglamentuoja ABTĮ 5 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Išvardytos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ir ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2-4 punktuose numatytų būdų. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A11-443/2005; Administracinių teismų praktika Nr. 7, p. 124-131; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-906/2008).
Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėja nagrinėjamu atveju neturi materialinio teisinio suinteresuotumo dėl pareikšto reikalavimo, nes nebuvo nustatytas jos teisių ar teisėtų interesų pažeidimo faktas.
Kaip matyti iš pareiškėjos skundo pirmosios instancijos teismui (I t., b. l. 4-9), ginčijamo sprendimo neteisėtumą ji grindžia tuo, jog Detaliuoju planu numatyta pastato rekonstrukcija gali pažeisti visos (duomenys neskelbtini) gatvės gyventojų, inter alia pareiškėjos, interesus. Tokią savo poziciją pareiškėja grindžia tuo, jog, jos manymu, Detaliojo plano sprendiniai prieštarauja atitinkamų teisės aktų reikalavimams, kadangi siekiama padidinti rekonstruojamo pastato tūrį, o tai sudarkys urbanistinį ir tūrinį kontekstą visoje (duomenys neskelbtini) gatvėje, pažeis kaimyninių sklypų interesus ir sukus precedentą tolimesnei veiklai. Be to, anot pareiškėjos, Detalusis planas buvo priimtas nesilaikant draudimo Kuršių nerijos nacionaliniame parke statyti požeminę automobilių stovėjimo saugyklą. Teisėjų kolegija vertina, kad pirmiau nurodyti argumentai nepagrindžia pareiškėjos teiginio, kad buvo pažeisti jos teisės ar įstatymų saugomi interesai – priešingai, atitinkama motyvacija pateikiama visos (duomenys neskelbtini) gatvės gyventojų interesais.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėja ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 3 punkto ir 56 straipsnio 1 dalies numatytais pagrindais nėra įgaliota ginti viešąjį interesą, nes nagrinėjamu atveju tai neišplaukia iš Orhuso konvencijos, kuria ji remiasi, nuostatų. Konvencijos 9 straipsnio 1 ir 2 dalyse kiekvienam asmeniui ar visuomenės atstovams suteikta teisė kreiptis į teismą yra siejama su Konvencijos 4 ir 6 straipsnių pažeidimais, o būtent su tais atvejais, kai prašymas suteikti informaciją pagal Konvencijos 4 straipsnį nebuvo nagrinėtas, buvo neteisėtai atmestas, buvo iš dalies ar visiškai atsisakyta pateikti informaciją arba kitais atvejais, kai į prašymą nebuvo deramai atsižvelgta pagal nurodyto straipsnio nuostatas (9 str. 1 d.) ir kai buvo pažeistos Konvencijos 6 straipsnio nuostatos, turinčios užtikrinti visuomenės dalyvavimą priimant sprendimus dėl konkrečios veiklos (9 str. 2 d.). taip pat pažymėtina, kad Konvencijos 6 straipsnio nuostatos yra taikomos tik siaura apimtimi, t. y. dėl sprendimų, veiksmų, neveikimo dėl leidimų planuojamos veiklos rūšims išvardytoms Konvencijos I priede, išdavimo, t. y. tik dėl potencialiai ypač didelį poveikį aplinkai galinčių turėti veiklos rūšių srityje (pavyzdžiui, dėl leidimo išdavimo naftos ir dujų perdirbimo įmonėms ir pan.).
Vienas iš pagrindinių pareiškėjos argumentų, kuriuo ji grindžia savo reikalavimą, yra tas, jog Klaipėdos apskrities viršininko administracija neatsakė į jos skundą, kuriame pareiškėja prašė atsižvelgti į išdėstytus argumentus rengiant Detaliojo plano patikrinimo aktą, o tai, jos nuomone, laikytina viešo svarstymo su visuomene procedūros pažeidimu, tačiau ji nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų tokią jos poziciją, taigi vertinti šios aplinkybės kaip suponuojančios ginčijamo Neringos savivaldybės tarybos sprendimo neteisėtumą ar nepagrįstumą nėra pagrindo. Be to, kaip jau buvo minėta, nagrinėjamos bylos dalykas yra jau priimto administracinio akto dėl detaliojo plano patvirtinimo teisėtumas ir pagrįstumas, o ne minėto detaliojo plano svarstymo, derinimo, informacijos gavimo ir pan. veiksmų teisėtumas, kas sąlygoja, kad nagrinėjamos bylos dalykas neatitinka Konvencijos 9 straipsnio 1 ir 2 dalies sąlygų, dėl ko remdamasi šiomis teisės normomis pareiškėja negali ginti viešojo intereso.
Dėl Konvencijos 9 straipsnio 3 dalies pažymėtina, kad nors šioje teisės normoje yra įtvirtinta nuostata, numatanti, kad „kiekviena Šalis užtikrina, kad visuomenės atstovai, atitinkantys nacionaliniuose įstatymuose numatytus kriterijus, jeigu tokie yra, galėtų administracine arba teismo tvarka kreiptis dėl privačių asmenų arba valstybės institucijų, pažeidžiančių nacionalinių įstatymų nuostatas, susijusias su aplinkosauga, veiksmų arba neveikimo užginčijimo“, tačiau tiek šią teisės normą, tiek Konvencijos 9 straipsnio 1 ir 2 dalis vienija bendra sąlyga, kad teisė kreiptis į teismą yra įgyvendinama pagal konvenciją pasirašiusios šalies nacionalinius įstatymus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija ir taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kad ji yra nevyriausybinės organizacijos, padedančios spręsti kraštotvarkos problemas ir veikiančios pagal Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, narė.
Apeliaciniame skunde (II t., b. l. 37-44) pareiškėja pateikia naujus argumentus, kurie, jos manymu, pagrindžia tą aplinkybę, jog ginčijamu Neringos savivaldybės tarybos sprendimu buvo pažeisti jos teisės ir teisėti interesai. Ji nurodo, kad, pagal Detaliojo plano sprendinius rekonstravus pastatą, pablogės kaimyninio pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), insoliacija, o ji yra šio pastato bendraturtė, be to, Detaliojo plano sprendinys įtraukti esamą taką, kuriuo patenkama į įrengtą poilsiavietę ir einama toliau, prie jūros, į formuojamo žemės sklypo plotą taip pat tiesiogiai pažeidžia jos teises. Minėti pareiškėjos teiginiai, teisėjų kolegijos nuomone, taip pat vertintini kaip siekis apginti viešąjį interesą, kadangi nei vienas iš jų nepagrindžia individualizuotų neigiamų pasekmių pareiškėjai. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjos teiginiai yra daugiau subjektyvios prielaidos, kurių pagrįstumui, t. y. dėl negatyvaus Detaliojo plano sprendinių poveikio – tiek individualaus, tiek ir dėl kolektyvinio – patvirtinti nebuvo pateikta jokių įrodymų. Taigi pirmosios intancijos teismas pagrįstai pareiškėjos skundą atmetė ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Nustačius šią aplinkybę, kitų nagrinėjamos bylos aplinkybių ir proceso šalių pateikiamų argumentų nagrinėti nėra tikslinga, todėl dėl jų pasisakoma nebus.
Atsižvelgusi į pirmiau išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuris yra teisėtas ir pagrįstas, paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutari a:
Pareiškėjos E. Ž. apeliacinį skundą atmesti.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.