- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-10-09
- Bylos Nr.
- 1A-259-309/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-04398-2019-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Zigmas Kavaliauskas, Raimundas Jurgaitis, Nijolė Matuzevičienė
- Nuteistasis
- M. R.
- Advokatai
- Jonas Nekrašius
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Kavaliausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Raimundo Jurgaičio, Nijolės Matuzevičienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. R. ir jo gynėjo advokato Jono Nekrašiaus apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2019 m. birželio 27 d. nuosprendžio, kuriuo M. R. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199² straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams 9 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 2 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. M. R. nuteistas už tai, kad pažeisdamas nustatytą tvarką – Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų „Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių“ 2.1.1 punkto reikalavimą, numatantį, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti tabako gaminius, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis, neteisėtai įgijo ir laikė akcizais apmokestinamas prekės, kurių vertė viršija 150 MGL, bet neviršija 250 MGL dydžio sumą, tai yra ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 2019 m. vasario 1 d., 10.25 val. iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, nenustatytoje vietoje, neteisėtai įgijo 2 700 pakelių cigarečių „Fest“, 510 pakelių cigarečių „Minsk Capital“ su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, nepaženklintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis, kurių bendra vertė 10 059,90 Eur, kurias laikė savo namų, adresu: (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančiuose mamai O. R., gim. (duomenys neskelbtini), ūkiniame pastate, kol 2019 m. vasario 1 d. 10.25 val. rado Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus pareigūnai.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis M. R. ir jo gynėjas advokatas J. Nekrašius prašo pakeisti Telšių apylinkės teismo 2019 m. birželio 27 d. nuosprendį – pripažinus M. R. kaltu pagal BK 199² straipsnio 1 dalį, skirti jam piniginę baudą šio straipsnio sankcijos ribose ir, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirtą bausmę sumažinus vienu trečdaliu, M. R. galutinę bausmę paskirti 150 MGL (7 500 Eur) dydžio baudą. Nesant galimybės skirti bausmę – baudą, prašo tenkinti prokuroro prašymą taikyti BK 75 straipsnį ir M. R. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams.
2.1. Apeliantų vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas M. R. bausmę – laisvės atėmimą, nepagrįstai šį sprendimą grindė tuo, kad ankstesniu nuosprendžiu paskyrus M. R. bausmę – baudą, tai jo neatgrasė nuo nusikalstamų veikų darymo. Atkreipia dėmesį, kad nuo Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gegužės 9 d. nuosprendžiu pagal BK 199² straipsnio 1 dalį M. R. paskirtos bausmės paskyrimo praėjo daugiau kaip penkeri metai, per tą laiką jis nepadarė jokių nusikalstamų veikų, ilgą laiką dirbo užsienyje, išlaikė šeimą, prižiūri ir globoja neįgalų mažametį sūnų Ž. R., gim. (duomenys neskelbtini), kuriam pripažinta kompleksinė negalia dėl vidutinių judesio ir padėties sutrikimų bei nežymaus intelekto sutrikimo. Pažymi, kad M. R. sūnui Ž. R. reikalingi dideli specialieji ugdymo poreikiai: ugdant specialiojoje ikimokyklinio ugdymo mokykloje, teikiant logopedo (3 kartus per savaitę) ir spec. pedagogo (2 kartus per savaitę) pagalbą, teikiant kineziterapeuto bei judesio ir padėties specialisto pagalbą, teikiant ilgalaikę soc. pedagogo pagalbą, kasdien, veiklų metu, teikiant specialiąją pagalbą. Vaiko neįgalumo lygis sunkus, nustatytas nuo 2018 m. vasario 8 d. iki 2020 m. sausio 17 d. M. R. su A. Ž. turi du vaikus: sūnų A. R., gim. (duomenys neskelbtini), ir neįgalų sūnų Ž. R., gim. (duomenys neskelbtini).
2.2. Skunde taip pat nurodoma, kad profesinio mokymo diplomas Nr. (duomenys neskelbtini) (2015-06-19 reg. Nr. (duomenys neskelbtini)) liudija, jog M. R. 2015 m. birželio 19 d. suteikta apdailininko (statybininko) IV lygio kvalifikacija, o pagal profesinio mokymo diplomą Nr. (duomenys neskelbtini) (2017-06-06, reg. Nr. (duomenys neskelbtini)), 2017 m. birželio 6 d. jam suteikta automobilio mechaniko IV lygio kvalifikacija. Apeliantų manymu, tai rodo, kad M. R. padarė išvadas iš savo elgesio, stojo į pasitaisymo kelią – 2015 ir 2017 metais įgijo dvi profesijas, jis nėra socialiai pavojingas, taigi yra visi pagrindai paskirti M. R. bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu ar piniginę baudą.
2.3. Be to, apeliantai pažymi, kad M. R. turi vairuotojo teises ir visur, kur reikia, vežioja neįgalų sūnų Ž. R.. M. R. atliekant paskirtą bausmę pataisos namuose, sūnus Ž. R. patirtų didelę psichologinę traumą ir nepatogumus, nes nebūtų, kas juo rūpinasi ir jį prižiūri tuo metu, kai vaiko motina A. Ž. išeina į darbą. Teigia, kad be M. R. nėra kam visapusiškai pasirūpinti neįgaliu sūnumi Ž. R., nes, kai vaiko motina dirba, neįgalų vaiką reikia nuvežti pas medikus, specialistus ar į specialiąją ikimokyklinio ugdymo mokyklą. Pažymi, kad tik abiejų tėvų parama ir globa gali užtikrinti neįgalaus vaiko tinkamas gyvenimo ir priežiūros sąlygas.
2.4. Mano, kad nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog, M. R. atidėjus bausmės vykdymą, būtų ignoruojami bausmės tikslai ir asmens atliktų veiksmų vertinimas, būtų sudarytos prielaidos kaltinamajam neįgaliu vaiku manipuliuoti siekiant pagerinti teisinę padėtį darant nusikalstamas veikas. Apeliantų vertinimu, šia išvada teismas pažeidė protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus. Tokia teismo išvada grindžiama nepagrįstu vertinimu ir prielaida, prasilenkiančia su nekaltumo prezumpcijos principu (BPK 44 straipsnio 6 dalis).
2.5. Nuteistasis bei jo gynėjas nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad M. R. daug metų nedirba, finansiškai neprisideda prie vaiko išlaikymo. Atkreipia dėmesį, kad Šiaulių apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras Ž. Kungys 2019 m. gegužės 17 d. pareiškimu dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu teismo prašė užbaigti procesą teismo baudžiamuoju įsakymu ir, pripažinus M. R. kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 199² straipsnio 1 dalyje, skirti jam 225 MGL (11 250 Eur) dydžio baudą, kurią, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinti vienu trečdaliu, ir galutinę bausmę paskirti 150 MGL (7 500 Eur) dydžio baudą.
2.6. Skunde teigiama, kad M. R., paskyrus jam bausmę – baudą, ją sumokėtų ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo pakeisto nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Atkreipiamas dėmesys, kad 2019 m. birželio 14 d. teisiamajame posėdyje M. R. nurodė, jog pinigus baudai sumokėti pasiskolintų iš tėvų, nes jo tėvas uždirba per mėnesį 1 300–1 400 Eur, sumokėti baudą jam padėtų ir užsienyje dirbantis brolis. Kartu apeliantai akcentuoja, kad M. R. yra darbingas, turi apdailininko (statybininko) IV lygio kvalifikaciją ir automobilių mechaniko IV lygio kvalifikaciją. Be to, UAB „V“ 2019 m. birželio 27 d. pažymoje nurodyta, kad įmonė įsipareigoja priimti M. R. dirbti statybininku-apdailininku.
3. Apygardos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
4. Apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, o dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Nuteistojo M. R. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde kaltės klausimas neginčijimas, tik keliamas bausmės individualizavimo klausimas.
6. Pažymima, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Skirdamas bausmes už padarytas nusikalstamas veikas kaltinamiesiems teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, ir skiriama bausmė būtų adekvati padarytai veikai, t. y. bausmė už nusikalstamą veiką atitiktų tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį ir kaltininko asmenybę.
7. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam M. R. bausmę už jo padarytą nusikaltimą, numatytą BK 199² straipsnio 1 dalyje, nepažeidė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje. Teismas atsižvelgė į tai, kad M. R. padarė apysunkį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 4 dalis), už analogišką nusikaltimą jis yra teisiamas trečią kartą: Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gegužės 18 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nuosprendžiu, M. R. buvo nuteistas pagal BK 199² straipsnio 1 dalį, 201 straipsnio 2 dalį, 224 straipsnio 2 dalį 210 MGL (27 300 Lt) dydžio bauda, Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gegužės 9 d. nuosprendžiu pagal BK 199² straipsnio 1 dalį (trys epizodai), 201 straipsnio 3 dalį, 224 straipsnio 2 dalį (du epizodai) nuteistas galutine subendrinta bausme laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams ir 210 MGL (27 300 Lt) dydžio bauda (2 t., b. l. 168–172), yra baustas administracine tvarka (2 t., b. l. 166–167), nedirba (2 t., b. l. 162), registruotas Užimtumo tarnyboje (2 t., b. l.164), nustatyta viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.
8. Nors BK 199² straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos šios alternatyvios bausmės – bauda arba laisvės atėmimas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti tik paskyrus M. R. už jo padarytą nusikaltimą laisvės atėmimo bausmę. Tokią išvadą teismas padarė pagrįstai įvertinęs ir tai, kad ankstesniu (Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gegužės 18 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nuosprendžiu) nuosprendžiu M. R. paskyrus bausmę – baudą, jis vėl padarė tris analogiškas nusikalstamas veikas, ir, nepaisant to, kad Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gegužės 9 d. nuosprendžiu M. R. jau buvo paskirta nebe bauda, o kur kas griežtesnė bausmė – laisvės atėmimas, tačiau ir ši bausmė M. R. nuo nusikalstamų veiksmų neatgrasė – jis ir vėl padarė BK 199² straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Tai rodo susiformavusias M. R. antivisuomenines nuostatas bei nenorą laikytis įstatymų. Be to, kaip minėta, M. R. nedirba, ankstesniu, t. y. Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gegužės 9 d., nuosprendžiu paskirtą baudą sumokėjo tik 2019 m. birželio 11 d. (3 t., b. l. 17, 18, 19), nors yra įgijęs dvi specialybes – apdailininko (2015 m.) ir automobilių mechaniko (2017 m.) (3 t., b. l. 40–41, 42–43), tačiau pagal šias specialybes nedirba, teisiamajame posėdyje nurodė, kad nedirbo dėl to, jog „antstolis daug atskaitinėjo“, šiuo metu planuoja prižiūrėti savo neįgalų vaiką, nes vaiko motina eina į darbą, pats dirbti neplanuoja, nes dirbti jam neleidžia šeiminės aplinkybės. Į prokuroro klausimus, kaip jis sumokėtų jam paskirtą baudą, M. R. atsakė, kad jis pinigus gautų iš tėvų, nes „tėvukas uždirba per mėnesį 1 300–1 400 eurų“, be to, jo brolis yra užsienyje. Tai dar kartą patvirtina, kad M. R. dirbti ir uždirbti pinigų, taip prisidedant prie šeimos biudžeto, net nesiruošia, būdamas darbingas 41 metų amžiaus žmogus tikisi, kad baudas už jį mokės tėvai ar kiti artimieji (be kita ko, byloje šių asmenų sutikimą mokėti už nuteistąjį baudas patvirtinančių duomenų nėra). Taigi, esant paminėtoms aplinkybėms, visiškai pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad bausmės tikslai nuteistojo atžvilgiu gali būti pasiekti tik paskyrus jam pačią griežčiausią sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą. Šios išvados nekeičia ir nuteistojo bei jo gynėjo nurodyta aplinkybė, kad M. R. turi du vaikus, iš kurių vienas yra neįgalus (2 t., b. l. 156–161; 3 t., b. l. 12–16, 39, 44, 45, 48). Iš bylos matyti, kad ši aplinkybė nesulaiko M. R. nuo nusikalstamų veikų darymo, jo nusikalstamų polinkių nekeičia. Be to, bylos duomenys nepatvirtina, kad tik M. R. rūpinasi savo neįgaliu sūnumi Ž. R., gim. (duomenys neskelbtini). Pats M. R. teisiamajame posėdyje paaiškino, kad anksčiau jo vaikų motina A. Ž. nedirbo, o šiuo metu dirba – tai rodo, kad būtent ji, o ne M. R. visapusiškai rūpinasi vaikais, įskaitant jų finansinę gerovę. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų nuteistojo ir jo gynėjo skundo teiginį, kad M. R. ilgą laiką dirbo užsienyje ir išlaikė šeimą. Pirmosios instancijos teismo išvados, kad M. R. nedirba ir finansiškai neprisideda prie vaiko išlaikymo, nepaneigia ir apeliantų nurodyta aplinkybė, kad prokuroras 2019 m. gegužės 17 d. pareiškimu dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu teismo prašė užbaigti procesą teismo baudžiamuoju įsakymu ir skirti M. R. bausmę – baudą (3 t., b. l. 2–5).
9. Skundžiamu nuosprendžiu M. R. paskirta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 9 mėnesiams yra mažesnė negu BK 199² straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis (vidurkis yra 2 metai 1 mėnuo 15 dienų), taigi daryti išvadą, kad ši bausmė per griežta, nėra pagrindo. Be to, paskirta bausmė, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinta vienu trečdaliu ir galutinė bausmė M. R. paskirta laisvės atėmimas 1 metams 2 mėnesiams.
10. BK 75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
11. Pažymima, kad bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, šis institutas neturi būti taikomas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-565-139/2016). Pagal teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28/2013, 2K-91/2014, 2K-536/2014), teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, pavyzdžiui: ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų. Teismas šią išvadą gali padaryti pagal visų BK 41 straipsnio nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta: ar taip asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų, kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012).
12. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bausmės vykdymo kaltinamajam atidėjimo klausimą, atsižvelgė į tai, kad M. R. už analogišką nusikaltimą teisiamas jau trečią kartą, o tai rodo, kad ankstesniais nuosprendžiais skirtos bausmės – bauda ir realus laisvės atėmimas – teigiamo poveikio pastarajam nepadarė. Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinęs šią aplinkybę teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atidėjus nuteistajam bausmės vykdymą ir paskyrus jam baudžiamojo poveikio priemones, tai nesulaikys jo nuo naujų nusikalstamų veikų darymo. Nagrinėjamu atveju nuteistajam paskirtos bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Akivaizdu, kad M. R. savo veiksmų pavojingumo nesupranta, kritiškai savo elgesio nevertina, todėl bausmės vykdymo atidėjimas, net ir paskyrus nuteistajam BK 75 straipsnio 2 dalyje numatytas pareigas, prisidėtų prie nebaudžiamumo už padarytą nusikalstamą veiką jausmo susiformavimo. Šiuo atveju nėra pagrindo manyti, kad teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas pakeis nusikalstamus M. R. polinkius, todėl nuteistojo ir jo gynėjo prašymas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas netenkinamas. Kaip teisingai pažymėta apylinkės teismo nuosprendyje, pagrindo taikyti bausmės vykdymo atidėjimo institutą nesudaro ir apeliantų nurodyta aplinkybė, kad M. R. turi neįgalų vaiką. Bylos duomenys liudija, kad nuteistasis nedirba, tokį savo elgesį teisina tuo, kad anksčiau jam dirbti nebuvo prasmės, nes antstoliai vykdė skolos išieškojimą, nors turi net dvi paklausias specialybes ir UAB „V“ pažyma patvirtina, kad M. R. būtų priimtas dirbti šioje įmonėje (3 t., b. l. 49), iš nuteistojo parodymų matyti, kad šiuo metu dirbti jis taip pat neplanuoja, jį tenkina tai, kad dirba jo vaikų motina A. Ž.. Be to, kaip jau minėta, byloje nėra duomenų, kad tik M. R. rūpinasi savo neįgaliu sūnumi Ž. R.. Šiuo aspektu pastebėtina, jog tai, kad nuteistasis blogina ne tik savo, bet ir kitų šeimos narių padėtį, vaikams neužtikrina tinkamų gyvenimo sąlygų, yra jo paties netinkamo elgesio ir nenoro laikytis įstatymų reikalavimų rezultatas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo M. R. ir jo gynėjo advokato Jono Nekrašiaus apeliacinį skundą atmesti.