Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. I. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 27 d. nuosprendžio, kuriuo E. I. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 str. 1 d. (dėl sukčiavimo A. Š. vardu) 12 MGL (1500 Lt) dydžio bauda;

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 str. 1 d. (dėl sukčiavimo UAB ,,duomenys neskelbtini“ vardu) 12 MGL (1500 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 1, 4, 9 d., 65 str. , paskirtos bausmės ir galutinė bausmė, paskirta Pakruojo rajono apylinkės teismo 2005-10-29 nuosprendžiu (pakeistas Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006-11-06 nutartimi), subendrintos iš dalies sudedant, ir E. I. galutinė subendrinta bausmė paskirta areštas 90 parų ir 16 MGL (2000 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 9 d., į bausmės laiką E. I. įskaityta pagal Pakruojo rajono apylinkės teismo 2005-10-29 nuosprendį (keistą Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006-11-06 nutartimi) visiškai atlikta 90 parų arešto bausmė. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 str. (Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) 1 d., 2 d. 1 p. ir 7 p., 3 d., paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant E. I. per 1 metus atlyginti ne mažiau kaip pusę nusikalstamais veiksmais padarytos turtinės žalos, ir per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo nekeisti gyvenamosios vietos.

Iš E. I. priteista UAB ,,duomenys neskelbtini“ 17 540,36 Lt turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. I. nuteistas už tai, kad 2001 m. spalio 4 d., tiksliai nenustatytu laiku, TŪB ,,duomenys neskelbtini“ patalpose, esančiose adresu ,,duomenys neskelbtini“, Šiauliuose, veikdamas kartu su A. A., vadybininkui R. B. nurodydamas žinomai neteisingus neegzistuojančio asmens A. Š. vardą ir pavardę, ko pasėkoje įmonės darbuotojams surašius PVM sąskaitą-faktūrą ,,duomenys neskelbtini“ ir krovinio važtaraštį ,,duomenys neskelbtini“ iš TŪB ,,duomenys neskelbtini“ sandėlio buvo išsiųstas dyzelinio kuro krovinys į Telšių r., ,,duomenys neskelbtini“ km., bei 2001 m. spalio 4 d., tiksliai nenustatytu laiku, Telšių r., ,,duomenys neskelbtini“ km., nenustatytam asmeniui pasirašius 2001-10-04 PVM sąskaitoje-faktūroje ,,duomenys neskelbtini“ ir krovinio važtaraštyje ,,duomenys neskelbtini“ neegzistuojančio asmens A. Š. vardu ir taip patvirtinant kuro gavimą, tokiu būdu suklastojant dokumentą, ko pasėkoje TŪB ,,duomenys neskelbtini“ darbuotojas V. P. supylė 4295 litrus dyzelinio kuro į A. N. priklausančias kuro talpas, apgaule savo naudai įgijo TŪB ,,duomenys neskelbtini“ priklausančius 4295 litrus dyzelinio kuro, kurio vertė 8 273,83 Lt.

Be to, E. I. nuteistas už tai, kad 2001 m. spalio 18 d., tiksliai nenustatytu laiku, TŪB ,,duomenys neskelbtini“ patalpose, esančiose adresu ,,duomenys neskelbtini“, Šiauliuose, vadybininkui R. B. nurodydamas žinomai neteisingus neveikiančios įmonės UAB ,,duomenys neskelbtini“ duomenis, ko pasėkoje įmonės darbuotojams surašius PVM sąskaitą-faktūrą ,,duomenys neskelbtini“ ir krovinio važtaraštį ,,duomenys neskelbtini“ iš TŪB ,,duomenys neskelbtini“ sandėlio buvo išsiųstas dyzelinio kuro krovinys į Telšių r., ,,duomenys neskelbtini“ km., bei 2001 m. spalio 18 d., tiksliai nenustatytu laiku, Telšių r., ,,duomenys neskelbtini“ km., ketinimų apgaule įgyti svetimą turtą nežinančiam A. A. duodant nurodymą N. N. pasirašyti 2001-10-18 PVM sąskaitoje-faktūroje ,,duomenys neskelbtini“ ir krovinio važtaraštyje ,,duomenys neskelbtini“, N. N. pasirašant A. G. vardu ir taip patvirtinant kuro gavimą, tokiu būdu suklastojant dokumentą, ko pasėkoje TŪB ,,duomenys neskelbtini“ darbuotojas P. J. supylė 5720 litrų dyzelinio kuro į A. N. priklausančias talpas, apgaule savo naudai įgijo TŪB ,,duomenys neskelbtini“ priklausančius 5720 litrų dyzelinio kuro, kurio vertė 9 266,53 Lt.

Apeliaciniu skundu nuteistasis E. I. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 27 d. nuosprendį ir jį išteisinti.

Apeliantas mano, jog teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi jis nepadarė nusikaltimų, už kuriuos yra nuteistas, be to, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus bei netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Apeliantas teigia, jog buvo pažeista jo, kaip kaltinamojo, teisė į nešališką ir teisingą teismą, numatyta LR BPK 44 str. 5 d. Nurodo, jog 2007 m. gegužės 15 d. nutartimi skundžiamą nuosprendį priėmęs teisėjas pakeitė jam paskirtą kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti, į suėmimą, ir paskelbė jo paiešką, savo nutartį motyvuodamas tuo, kad nežinoma jo buvimo vieta, kad jis nerandamas savo gyvenamojoje vietoje, ir padarė išvadą, jog jis slepiasi nuo teismo. Be to, nurodo, jog šis teismo posėdis įvyko jam apie jį nežinant, neįteikus teismo šaukimo, teisėjas nepagrįstai padarė išvadą, kad jis slepiasi nuo teismo, išreiškė į jį neigiamą požiūrį, ir Šiaulių apygardos teismas 2007 m. gegužės 18 d. šią nutartį panaikino kaip nepagrįstą bei neteisėtą. Teigia, jog panaikintoje teismo nutartyje atsispindėjo neigiama išankstinė teisėjo nuomone apie jį, abejonės jo veiksmų ir pateikiamų dokumentų tikrumu, todėl jis pareiškė nušalinimą bylą nagrinėjančiam teisėjui, teisėjas nusišalino, tačiau šio nusišalinimo nepatvirtino Šiaulių miesto apylinkės teismo pirmininkė, todėl teisėjas bylą išnagrinėjo ir priėmė jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliantas mano, jog tiek vertindamas jo padarytą veiką, tiek spręsdamas nusikaltimo buvimo faktą, teisėjas objektyviai neįvertino jo paaiškinimų dėl pareikštų kaltinimų, turėjo išankstinę neigiamą nuomonę apie jį kaip asmenybę, o tai turėjo įtakos teisingam, nešališkam ir visapusiškam bylos išnagrinėjimui.

Apeliantas taip pat teigia, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo pažeista LR BPK 22 str. 3 d. įtvirtinta jo teisė teikti įrodymus bei nagrinėjimo teisme metu užduoti klausimus. Apeliantas nurodo, jog jis prašė teismo padėti jam realizuoti jo teisę į gynybą – išreikalauti rašytinius įrodymus: iš UAB ,,duomenys neskelbtini“ automobilio FORD SCORPIO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kelionės lapus nuo automobilio įsigijimo 2001 m. kovo mėn. iki 2001 m. lapkričio mėnesio, bei apklausti liudytojus S. A., T. V. bei P. J., tačiau teismas ignoravo jo teisę, numatytą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 str. ir 6 str. 3 d., nors jis pateikė teismui motyvuotą prašymą dėl dokumentų išreikalavimo ir liudytojų apklausos. Taip pat apeliantas nurodo, jog teisminio bylos nagrinėjimo metu 2007-08-20 jo gynėja pateikė teismui prašymą iškviesti ir apklausti liudytojus R. B. bei P. J., kurie buvo apklausti anksčiau teismo posėdyje, tačiau jų apklausa buvo neišsami, nes jie nepasisakė dėl reikšmingų ir jo nekaltumą įrodančių aplinkybių. Tokiu būdu mano, jog tuo teismas suvaržė jo teisę į gynybą. Apeliantas nurodo, jog taip pat teismo posėdyje nebuvo apklaustas liudytojas V. P., nors būtent šio liudytojo parodymais buvo grindžiamas kaltinimas epizode dėl sukčiavimo A. Š. vardu, tiek jis, tiek jo gynėja prašė teismą iškviesti šį liudytoją į teismo posėdį ir jį apklausti, tačiau teismas šį prašymą atmetė, tokiu būdu apribodamas jo galimybę pasinaudoti įstatyme įtvirtinta teise surinkti gynybai reikšmingus įrodymus, ir tuo pažeidė LR BPK 270 str.

Apeliantas nurodo, jog teismas, pripažindamas jį kaltu už veikas, kurių nepadarė, netinkamai pritaikė LR BK 182 str. 1 d., kadangi šis įstatymas numato baudžiamąją atsakomybę už sukčiavimą, bei ignoravo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ nuostatas, kuriose įstatymų leidėjas nustatė, jog sukčiavimo objektyviajai pusei būtini požymiai yra neteisėtas turto užvaldymas ir nusikaltimo padarymo būdas, t.y., svetimas turtas turi būti užvaldomas apgaule. Apeliantas teigia, jog teismo nuosprendyje nėra surinkta jokių įrodymų, kurie pagrįstų apgaulės buvimą jo veiksmuose, jam pareikšti kaltinimai yra nepagrįsti, o teismo nuosprendyje išdėstytos išvados prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms ir byloje surinktiems įrodymams.

Apeliantas mano, jog teismas pažeidė LR BPK 20 str. 5 d. nuostatas, nes neteisingai argumentavo savo išvadas vertindamas faktinių aplinkybių visumą, ir tai sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį, be to, teismas neteisingai taikė įrodymų vertinimą reguliuojančias teisės normas, kas sąlygojo neteisingos išvados dėl nustatytų byloje faktinių aplinkybių padarymą, ir dėl to netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas už veikas, kurių jis nepadarė. Teigia, jog nei dėl vieno iš jam pareikštų kaltinimų jis kaltu neprisipažino, kategoriškai neigia, kad nurodė A. Š. vardą bei pavardę ir UAB ,,duomenys neskelbtini“ pavadinimą sandėlininkui R. B., be to, pastarasis, būdamas materialiai atsakingas asmuo, turėjo laikytis įstatymuose nustatytos tvarkos ir išduoti iš sandėlio kurą esant teisėtam pagrindui - sutarčiai su klientu, o tokiu atveju iš karto būtų paaiškėję, kad toks asmuo - A. Š. - neegzistuoja, o UAB ,,duomenys neskelbtini“ yra neveikianti.

Taip pat apeliantas teigia, jog nepagrįstai nuosprendis grindžiamas liudytojo R. B. parodymais, neva jo paprašytas R. B. įrašė užsakymus dėl kuro pristatymo UAB ,,duomenys neskelbtini“ ir A. Š., kad užsakymus UAB ,,duomenys neskelbtini“ ir A. Š. padarė pagal jo pateiktus duomenis, ir teismas be pagrindo šių liudytojo parodymų nevertino kritiškai, kadangi jokio jo rašyto užsakymo lapelio nėra, užsakymo priėmimo knyga ikiteisminiam tyrimui ir teismui taip pat nebuvo pateikta, nes ji įmonėje nesaugoma, sąskaitos-faktūros ir krovinio važtaraščiai išrašyti ne jo ranka, ant šių dokumentų nėra jo parašų, ką pripažino ir R. B., todėl nėra jokių objektyvių įrodymų, kad šiuos užsakymus sandėlininkui pateikė jis. Mano, jog neįtikėtina, kad tarp daugybės užsakymų, tame tarpe ir kitų vadybininkų, liudytojas labai gerai įsidėmėtų būtent jo užsakymus, be to, šis liudytojas gali būti suinteresuotas tuo, kad dėl kuro išeikvojimo kaltu būtų pripažintas jis, nes priešingu atveju gali kilti klausimas dėl paties sandėlininko veiksmų teisėtumo priimant užsakymus bei išduodant kurą neegzistuojantiems klientams.

Apeliantas nurodo, jog nuosprendis yra išimtinai pagrįstas prieštaringais liudytojo R. M. parodymais, kurių nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, todėl šie parodymai negali būti laikomi objektyviais įrodymais, kadangi R. M. yra suinteresuotas šios bylos baigtimi - byla buvo inicijuota ir ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu pradėtas būtent pagal R. M. skundą. Teigia, jog jo ir R. M. santykiai yra blogi, dėl jo nusikalstamų veiksmų jis rašė skundus prokurorams, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai, kitoms institucijoms, dėl jo skundų buvo atliekami UAB ,,duomenys neskelbtini“ veiklos patikrinimai, paskirtos baudos, ir pats R. M. atliko neteisėtus veiksmus, pažeidinėdamas įstatymus, dėl jo nurodymų vykdymo jis, t.y., apeliantas, patyrė žymius nuostolius, nes atlyginimas jam buvo mokamas vokeliuose, jis vykdė R. M. nurodymus dėl savo darbinės veiklos, nesant nei pareiginės instrukcijos, nei vidaus darbo tvarkos taisyklių. Teigia, jog pinigus už realizuotą kurą, t.y., 2001-10-29 iš A. A. gautus 9 266,53 Lt, leidus R. M., pasiliko kaip atsiskaitymą už automobilio FORD SCORPIO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) remontą bei eksploataciją, taip pat kaip kompensaciją už dalinai jam neišmokėtą atlyginimą.

Taip pat apeliantas nurodo, jog byloje nėra surinkta jokių įrodymų, kurie patvirtintų nusikalstamų nurodymų - suklastoti dokumentą - davimą A. A. ar N. N., byloje nėra PVM sąskaitos-faktūros ,,duomenys neskelbtini“ originalo, nėra atlikta šio dokumento ekspertizė, todėl nepagrįstai teismas nustatė, kad šis dokumentas yra suklastotas.

Apeliantas teigia, jog nuosprendyje neįvertinta ir tai, kad byloje nėra jo pareigybinės instrukcijos ir TŪB ,,duomenys neskelbtini“ vidaus darbo tvarkos taisyklių, materialinės atsakomybės sutarties, kitų lokalinių aktų, iš kurių būtų galima spręsti, ar pagal savo vykdomas funkcijas jis iš viso galėjo suklaidinti sandėlininką, t.y., asmenį, kurio žinioje yra turtas, kad šis duotų nurodymą įmonės darbuotojams išrašyti sąskaitas-faktūras bei krovinio gabenimo važtaraščius, ir krovinį išsiųsti neegzistuojantiems pirkėjams.

Taip pat apeliantas mano, jog teismo nuosprendyje nėra surinkta jokių įrodymų, kurie pagrįstų svetimo turto pasisavinimą jo veiksmuose, be to, nenustatytas svarbiausias elementas, reikalingas traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn - jo kaltė, o kaltės nenustatymas asmens veikoje yra besąlyginis baudžiamosios bylos nutraukimo pagrindas.

Apeliantas teigia, jog teismo nuosprendis nėra pagrįstas, nes teismas nesurinko jokių įrodymų, kad jis davė nurodymą, ar kad jo pastangomis kuras neegzistuojančių klientų vardu buvo atvežtas ir supiltas į A. N. kuro talpyklas, be to, byloje apklaustas liudytojas vairuotojas V. P. teigė, kad nurodymą vežti kurą pas A. N. jam davė sandėlininkas, o ne jis. Nurodo, jog nei N. N., nei A. N. iki teismo jo nebuvo matę ir nepažinojo, todėl byloje nėra jokių įrodymų, kad jis turėjo tikslą pasisavinti TŪB ,,duomenys neskelbtini“ kurą, be to, byloje taip pat nėra įrodymų, kad jis šį kurą, kaip nuosavą, kam nors realizavo ir už jį gavo pinigus. Taip pat nurodo, jog nėra ir jokio rašytinio įrodymo, kad jis gavo iš A. A. 8273,83 Lt, ir to nepatvirtina jokie liudytojai, o nuosprendis yra išimtinai pagrįstas prieštaringais A. A. parodymais, kurių nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, ir nors A. A. teigia, kad pinigus už kurą, t.y., 8273,83 Lt, jis atidavė jam, t.y., apeliantui, šie A. A. parodymai yra nenuoseklūs, jų nepatvirtina jokie kiti objektyvūs parodymai šioje byloje. Be to, mano, jog teismas nepagrįstai rėmėsi A. A. parodymais kaip neginčijamu jo kaltę patvirtinančiu šaltiniu, nes pats A. A. šioje byloje buvo kaltinamasis, parodymus jis davė neįspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, jis pats siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės ir yra suinteresuotas šios bylos baigtimi, dėl ko jo parodymai negali būti laikomi nešališki ir objektyvūs.

Nuteistasis ir jo gynėja prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė ir civilinio ieškovo atstovas prašo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino E. I. kaltu dėl TŪB ,,duomenys neskelbtini“ priklausančio 4295 litrų ir 5720 litrų dyzelinio kuro įgijimo apgaule, nes jo kaltę įvykdžius šias, BK 182 str. 1 d. numatytas nusikalstamas veikas, patvirtina byloje esantys įrodymai. Liudytojas R. B. parodė, jog melagingus duomenis apie gautus A. Š. ir UAB ,,duomenys neskelbtini“ kuro užsakymus jam pateikė E. I., ir to pasėkoje dyzelinis kuras buvo nuvežtas E. I. nurodytais adresais. Tokius R. B. parodymus patvirtina A. A. parodymai, jog dėl kuro atvežimo jis du kartus susitarė su E. I., kuris domėjosi, ar jam reikalingi kuro pirkimo dokumentai, atvežto kuro važtaraščiuose buvo nurodyti pirkėjai – vienu atveju Š., kitu atveju - UAB ,,duomenys neskelbtini“, už kurą abu kartus atsiskaitė grynais su E. I.. Iš akistatų protokolų matyti, jog R. B. ir A. A. savo parodymus patvirtino akistatose su E. I.( 1 t., b.l. 195-196; 197-198). Be to, R. B. ir A. A. parodymus patvirtina byloje esantys dokumentai: iš 2001-10-29 raštelio matyti, jog E. I. tvirtina iš UAB ,,duomenys neskelbtini“ pagal PVM sąskaitą – faktūrą ,,duomenys neskelbtini“ (2001-10-18) gavęs 9266,53 Lt (1 t., b.l. 30), o iš ekspertizės akto matyti, kad minėtą 2001-10-29 raštelį parašė bei pasirašė E. I. (1 t., b.l. 76-78). Kadangi R. B. ir A. A. parodymus patvirtina kiti įrodymai, jais netikėti nėra pagrindo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, liudytojo R. M. parodymai bylos tyrimo eigoje iš esmės buvo nuoseklūs, o apeliacinio skundo argumentas dėl šio liudytojo parodymų nenuoseklumo yra deklaratyvus, nepagrįstas jokiais faktais. Be to, R. M. apie įvykių aplinkybes sužinojo iš R. B. ir kitų šaltinių, todėl jo parodymai yra išvestiniai. Kadangi šio liudytojo parodymai atitinka kitus įrodymus, net ir įvertinus apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes apie E. I. ir R. M. priešiškus santykius, atmesti jų nėra pagrindo. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes daroma išvada, jog visuma byloje esančių įrodymų neginčijamai patvirtina E. I. kaltę įvykdžius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką apgaule pripažįstama turto savininko suklaidinimas pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, nutylint esmines savininko apsisprendimui dėl turo perleidimo aplinkybes, ir apgaulės panaudojimas užvaldant svetimą turtą nėra siejamas su darbinių funkcijų atlikimu. E. I. veikas teismas teisingai kvalifikavo pagal BK 182 str. 1 d., nes E. I., pateikdamas neteisingus duomenis apie kuro užsakovus, t. y., panaudodamas apgaulę, įgijo UAB ,,duomenys neskelbtini“ turtą-dyzelinį kurą. Teismas nuosprendyje pagrįstai nurodė, jog abiem sukčiavimo atvejais pasirašant apie kuro gavimą svetimu vardu buvo suklastoti dokumentai. Tai nurodyta tik kaip nusikalstamos veikos aplinkybė, tačiau nėra konstatuota, jog nurodymą suklastoti davė E. I., t. y., jam dokumentų klastojimas nėra inkriminuotas.

Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad jis pripažintas kaltu dėl sukčiavimo nenustačius jo kaltės. Kaip jau minėta, byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, jog E. I., A. A. pažadėjęs užsakyti kurą, TŪB ,,duomenys neskelbtini“ darbuotojui R. B. pateikė melagingus duomenis apie kuro užsakovus, dėl ko kuras buvo išvežtas E. I. nurodytais adresais pagal gavėjų A. Š. ir UAB ,,duomenys neskelbtini“ vardu išrašytus dokumentus. Tokiu būdu abiem atvejais dyzelinis kuras apgaulės įtakoje išėjo iš TŪB ,,duomenys neskelbtini“ valdymo. Kadangi toks asmuo, kaip A. Š. iš viso neegzistuoja, o UAB ,,duomenys neskelbtini“ – neveikianti įmonė, TŪB ,,duomenys neskelbtini“ už patiektą kurą pinigų negalėjo išsiieškoti, todėl bendrovei sukčiavimu buvo padaryta turtinė žala. Sukčiavimas užvaldant svetimą turtą laikomas baigtu, kai turto savininkas ar valdytojas arba asmuo, kurio žinioje yra turtas, perleidžia jį kaltininkui, o šis turi realią galimybę juo naudotis ar disponuoti. Iš bylos duomenų matyti, jog abiem atvejais E. I. perleido kurą tretiesiems asmenims, t. y., disponavo kuru. Iš A. A. parodymų matyti, jog jis pinigus už gautą kurą abu kartus pinigus sumokėjo E. I., tokius jo parodymus patvirtina ir E. I. parašytas raštelis, kuriame jis savo parašu patvirtino 9266,53 Lt gavimą. Nors A. A. parodymų dėl atsiskaitymo su E. I. už 2001-10-04 A. Š. vardu gautą kurą kiti bylos duomenys nepatvirtina, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad A. A. parodymai dėl visumos bylos aplinkybių atitinka kitus byloje esančius įrodymus, jo parodymais netikėti nėra pagrindo. Be to, sprendžiant E. I. baudžiamosios atsakomybės klausimą, aplinkybė dėl E. I. ir A. A. tarpusavio atsiskaitymo nėra esminė, nes, kaip minėta, sukčiavimas laikomas baigtu nuo turto perleidimo apgaulės įtakoje momento, dėl ko kaltininko disponavimo neteisėtai užvaldytu turto aplinkybės veikos kvalifikacijai įtakos neturi. Tokiu būdu visos paminėtos bylos aplinkybės patvirtina, jog tarp E. I. panaudotos apgaulės ir pasekmių, t. y. turto išėjimo iš TŪB ,,duomenys neskelbtini“ valdymo, yra tiesioginis priežastinis ryšis, kas ir patvirtina E. I. kaltę įvykdžius sukčiavimą. Pripažinus E. I. kaltu pagal LR BK 182 str. 1 d., iš jo pagrįstai priteistas žalos atlyginimas TŪB ,,duomenys neskelbtini“, nes bendrovei turtinė žala atsirado E. I. nusikalstamų veikų pasėkoje.

Skundžiamą nuosprendį priėmusį teismą pripažinti šališku nėra pagrindo, nes priimtas nuosprendis yra pagrįstas ir nenustatyta BPK 58 str. numatytų aplinkybių, kurioms esant teisėjas negali nagrinėti bylos. Teisiamojo posėdžio metu 2007-05-15 nutartimi teismas pakeitė kardomąją priemonę į suėmimą kaltinamajam E. I., o pagal BPK 58 str. 2 d. 2 p. teisėjas negali nagrinėti bylos, kurioje jis sprendė įtariamojo suėmimo klausimą, todėl BPK 58 str. 2 d. 2p. numatyto nušalinimo pagrindo nebuvo. Ta aplinkybė, kad kaltinamasis E. I. sistemingai nevyko į teismo posėdžius (6 t. b.l. 157; 180; 193, 7 t., b.l. 23; 30; 36) baigiantis jo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui, kolegijos nuomone, teismui pagrįstai sukėlė abejonių dėl kaltinamojo neatvykimo į teismo posėdžius priežasčių. Tokioje situacijoje teismo sprendimas pakeisti kaltinamajam kardomąją priemonę į suėmimą buvo teismo panaudota priemonė siekiant išnagrinėti bylą iki senaties termino pasibaigimo, ir tai visiškai nerodo teismo šališkumo.

BPK 270, 292 str. numatyta, jog spręsdamas proceso dalyvius prašymus teismas gali juos tenkinti arba atmesti, jei laiko juos nepagrįstais. E. I. prašymai ištirti įrodymus dėl automobilio FORD SCORPIO nėra susiję su jam pateiktais kaltinimais, kadangi kaltinamojo veikos kvalifikavimui bei atsakomybei neturi reikšmės aplinkybės, susijusios su nusikalstamu būdu užvaldyto turto panaudojimu. Dėl to teismas pagrįstai atmetė kaltinamojo prašymą ištirti su automobiliu FORD SCORPIO susijusius prašymus. Iš byloje esančio ikiteisminio tyrimo metu atliktos liudytojo V. P. apklausos protokolo matyti, jog šis liudytojas tik patvirtino aplinkybes, kurias taip pat patvirtina kiti byloje esantys įrodymai (dokumentai, liudytojų parodymai), be to, jo parodymai nei patvirtina, nei paneigia E. I. kaltės. Dėl to nuosprendžio priėmimas neapklausus šio liudytojo, nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui įtakos neturėjo. Pažymėtina tai, jog teismas kvietė V. P. liudytoju, tačiau jam nė vienas teismo šaukimas nebuvo įteiktas, gauta informacija, jog jis nurodytu adresu negyvena (6 t., b.l. 226, 7 t., b.l. 74). Liudytojai R. B. ir P. J. teisiamajame posėdyje buvo apklausti dalyvaujant kaltinamajam ir jo gynėjui, kurie turėjo galimybę užduoti minėtiems liudytojams klausimus, todėl apeliantas nepagrįstai nurodo, jog šių liudytojų apklausa buvo neišsami. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, pakartotinai apklausti P. J. neprašė nei kaltinamasis, nei jo gynėja. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad 2007-08-20 teismo posėdyje prašydama pakartotinai apklausti liudytoją R. B., kaltinamojo gynėja nurodė tik vieną aplinkybę, kuri, anot jos, liko neišaiškinta apklausiant šį liudytoją, t. y., kaip jis, eidamas vadybininko pareigas, galėjo išduoti kurą (7 t., b.l. 82). Tačiau, kaip matyti iš teismo posėdžio protokole užfiksuotų R. B. parodymų, jis gana detaliai išdėstė visas su užsakymų priėmimu ir kuro išdavimu susijusias aplinkybes (6 t., b.l. 235-236). Tai, kad apklausiami liudytojai, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, nepasisakė kaltinamojo nekaltumą įrodančių aplinkybių, nėra pagrindas liudytojų apklausą pripažinti neišsamia ir juos apklausti pakartotinai. Dėl nurodytų priežasčių kolegija daro išvadą, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme kaltinamojo teisė teikti įrodymus nebuvo pažeista.

Atsižvelgiant į visas paminėtas aplinkybes, tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo, todėl jis atmestinas.

Tačiau pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių (BPK 328 str. 3 p.).

Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje suformuluotame kaltinime dėl sukčiavimo užvaldant turtą A. Š. vardu teismas nurodė, jog šią veiką E. I. įvykdė veikdamas kartu su A. A.. Sutinkamai su BK 24 str. nuostatomis, bendrininkavimu laikomas tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. A. A. nėra pripažintas kaltu dėl šios veikos, baudžiamoji byla pagal BK 182 str. 1 d. jo atžvilgiu nutraukta, įrodymų, jog A. A. su E. I. buvo susitarę sukčiavimo būdu užvaldyti TŪB ,,duomenys neskelbtini“ priklausantį turtą, byloje nėra, todėl, įvertinusi šias aplinkybes, kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad šią veiką E. I. įvykdė veikdamas kartu su A. A., neatitinka bylos aplinkybių. Dėl to nuosprendis keistinas iš kaltinimo pašalinant šią aplinkybę.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p.,

Rezoliucinė dalis

nutari a:

Nuteistojo E. I. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 27 d. nuosprendį pakeisti.

Iš nuosprendžio aprašomojoje dalyje suformuluoto kaltinimo dėl sukčiavimo A. Š. vardu pašalinti aplinkybę, jog E. I. šią nusikalstamą veiką įvykdė veikdamas kartu su A. A..

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.