- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-09-21
- Bylos Nr.
- A-502-567-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gudynas (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Sigita Rudėnaitė
- Pareiškėjas
- O. N.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Laurynas Biekša
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjo), Stasio Gudyno (kolegijos pirmininko) ir Sigitos Rudėnaitės
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo O. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. N. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) 2006-06-09 sprendimą Nr. 15/6-5-15PR-48, kuriuo atsisakyta suteikti jam laikiną teritorinį prieglobstį ir prieglobstį Lietuvos Respublikoje, bei įpareigoti atsakovą jo bylą išnagrinėti ir sprendimą priimti iš naujo. Jis nurodė, kad sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes atsakovas, nustatęs, jog Ganoje jis neteko darbo ir būsto, o kartu ir galimybės pragyventi, nesuteikė tokiu pagrindu prieglobsčio. Jo manymu, situacija, kai asmeniui gali tekti badauti, sukelia grėsmę jo gyvybei ir kitoms žmogaus teisėmis bei atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Skundžiamas sprendimas priimtas pilnai neištyrus ir neįvertinus visų bylos aplinkybių.
Atsiliepimas
Atsakovas prašė skundą atmesti, nurodė, jog pareiškėjas mano, kad jam papildoma apsauga gali būti suteikta pagrindu, kai yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos kilmės valstybėje. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos I skyrius nustato teises ir laisves, kurios yra užtikrinamos ir saugomos minėtos konvencijos, o būtent: teisė į gyvybę, kankinimo uždraudimas, vergijos ir priverčiamojo darbo uždraudimas, teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, minties, sąžinės ir religijos laisvė, saviraiškos laisvė, susirinkimų ir asociacijos laisvė, teisė į santuoką, teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę, diskriminacijos uždraudimas, taigi, akivaizdu, jog darbo ir būsto praradimas neatitinka nė vienos iš priežasčių, kuriomis remiantis asmuo gali pretenduoti į tarptautinės apsaugos jam suteikimą. Atsakovas nurodė, kad nenustatyta priežasčių, dėl kurių pareiškėjui galėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas pagal įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktus.
Šalies argumentai
Pareiškėjas, bylą nagrinėjant teisme, skundo reikalavimus palaikė, papildomai paaiškino, jog, atvykus į Lietuvą, jam pasakė, jog iš jos išvykti negalės, dėl ko jis neteko darbo Akroje. Akroje gyvena ir jo tėvai, jis jiems samdė butą. Teigė, jog į Akrą, t. y. miestą, kuriame gyveno, grįžti nenori, nes ten viską yra praradęs. Pažymėjo, kad iš Akros išvyko ne dėl blogos materialinės padėties, nes turėjo darbą ir būstą, o dėl verslo reikalų. Pareiškėjo atstovė, palaikydama skundą, pažymėjo, jog atsakovas nustatė, jog pareiškėjas neteko darbo, būsto, kas trukdo kilmės šalyje jam išgyventi, todėl jam galėjo būti suteikta papildoma apsauga. Atsakovo atstovas skundo nepripažino, paaiškino, kad darbo praradimas nėra pagrindas tarptautinei apsaugai suteikti, o darbo netekimas yra vienintelis pareiškėjo argumentas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. lapkričio 20 d. sprendimu skundą atmetė.
Teismas nurodė, kad prieglobsčio suteikimo tvarką reglamentuoja įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas), kurio 80 straipsnis numato, kad prašymą suteikti prieglobstį nagrinėja Migracijos departamentas, atlikdamas tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka šio įstatymo 86 ir 87 straipsnyje nustatytus kriterijus.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2006-05-18 pateikė prieglobsčio prašymą, kuriame paaiškino, jog Ganoje jis neturi lėšų, neturi ką valgyti, gerti bei kur gyventi, kas reiškia, jog Ganoje jo laukia mirtis. Pirminės apklausos metu pareiškėjas papildomai nurodė, jog į Lietuvą atvyko ketindamas susitikti su jo kompanijos žmonėmis, kurie dirba Šiauliuose, o priežastys, dėl kurių ieško prieglobsčio, išdėstytos jo pateiktame 2006-05-18 prašyme. Vėlesnės apklausos metu pareiškėjas patikslino, jog buvę darbdaviai Ganoje buvo jam suteikę gyvenamąją vietą, tačiau, jam nespėjus laiku grįžti į darbą, buvo atleistas, o jo gyvenamas plotas suteiktas kitam žmogui, dėl ko dabar ir kreipiasi prieglobsčio.
Teismas nurodė, kad Įstatymas numato tokias prieglobsčio formas: pabėgėlio statusą, papildomą apsaugą arba laikinosios apsaugos suteikimą Įstatyme nustatytais pagrindais ir tvarka (2 straipsnio 23 dalis). Pabėgėlio statuso suteikimui įstatymo 86 straipsnis kelia tokias sąlygas: statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios jis yra pilietis, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, dėl kurių nesuteikiamas pabėgėlio statusas (88 straipsnis).
Teismo vertinimu, atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, detaliai išnagrinėjo pareiškėjo nurodytus prieglobsčio suteikimo pagrindus, t. y., remtasi Prieglobsčio reikalų skyriaus 2006-06-08 išvada Nr. 15/6-5-19PR-48RN, kuri surašyta atsižvelgus į surinktą medžiagą, bei į 2006-06-07 pažymą Nr.GH-6-8-99 „Apie žmogaus teisių situaciją Ganoje“. Šiuo atveju pasakytina, jog jau pačiame prašyme pareiškėjas nurodo, jog iš esmės nori „ministro paprašyti, kad jam suteiktų gyvenamąjį plotą“, jokių pagrįstos baimės dėl įstatymo reikalaujamų aplinkybių nenurodė. Atsakovas motyvuotai pripažino pareiškėjo prašymą akivaizdžiai nepagrįstu, nes jame visiškai nėra persekiojimo pavojaus kilmės šalyje pagrindimo ir dėl to toks prašymas neatitinka Įstatyme nustatytų kriterijų suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje (2 straipsnio 1 dalis). Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas išvyko iš Ganos vedinas geresnių ekonominių sąlygų paieškos, ko ir pats neneigė, jokių kitų priežasčių prieglobsčiui suteikti nenurodė, todėl pareiškėjo pasakojimas nėra Ženevos konvencijos dėl pabėgėlio statuso ir Įstatymo dalykas. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas neatitinka būtinų pabėgėlio sąvokos kriterijų, ir toks statusas nesuteiktas pagrįstai.
Įstatymo 87 straipsnis numato, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams (87 straipsnis). Teismas nurodė, kad Įstatyme vartojama sąvoka „visiškai pagrįsta baimė“ reiškia, kad prieglobsčio prašytojo baimė būti persekiojamam gali būti pripažinta pakankama priežastimi suteikti prieglobstį ne tik ir ne tiek dėl to, jog prieglobsčio prašytojas jaučia tokią baimę, t. y. dėl subjektyvaus faktoriaus, bet ir dėl objektyvių, su prašytoju tiesiogiai susijusių aplinkybių, kurios kiekvienu konkrečiu atveju yra nagrinėjančios prašymą dėl prieglobsčio suteikimo institucijos vertinimo dalykas. Teismas konstatavo, kad į bylą nepateikti jokie duomenys, galintys būti pagrįstos baimės įrodymais dėl jam kilmės valstybėje gresiančių veiksmų, o atvirkščiai, 2006-06-07 pažyma Nr. GH-6-8-99 patvirtina, jog Ganoje šiuo metu žmogaus teisių padėtis yra gera, veikia nepriklausoma teisingumo sistema, nėra duomenų apie blogą elgesį su prieglobsčio prašytojais, kurie grįžta į kilmės valstybę jiems nesuteikus prieglobsčio svetur. Paties pareiškėjo subjektyvus vertinimas, jog dėl sunkios materialinės padėties jo laukia mirtis Ganoje, nėra pagrindas kvalifikuoti pagal Įstatymo 87 straipsnį.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo panaikinti Departamento 2006 m. birželio 9 d. sprendimą bei įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti jo asmens bylą ir priimti sprendimą.
Apelianto vertinimu, teismo išvada, kad jo, apelianto, prašyme visiškai nėra persekiojimo pavojaus kilmės šalyje pagrindimo, nepagrįsta ir prieštarauja bylos medžiagai, nes tiek Departamento išvadoje, kurios pagrindu buvo priimtas sprendimas, tiek apklausų metu buvo nustatyta, kad jis, apeliantas, neteko darbo, būsto, o tai trukdo jo kilmės šalyje išgyventi. Teismas šios informacijos visiškai netyrė ir nevertino. Apelianto vertinimu, jis atitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 2 punkto sąlygas, kurioms esant suteikiama papildoma apsauga. Todėl akivaizdu, jog teismo sprendimas priimtas neištyrus byloje esančios medžiagos ir įrodymų. Be to, teismas, palikdamas galioti Departamento sprendimą išsiųsti jį į Ganos Respubliką, pažeidė Įstatymo 130 straipsnį, kadangi remiantis jo pasakojimu, byloje esančiais įrodymais, akivaizdu, kad jam yra nesaugu Ganoje, ten gresia pavojus jo sveikatai ir gyvybei. Todėl, remiantis asmens negrąžinimo principu, jis neturėjo būti išsiųstas į valstybę, kurioje jam gresia pavojus.
Apeliantas daro išvadą, kad teismas neteisingai ir nepilnai įvertino byloje esančius įrodymus, dėl to neteisingai pritaikė Įstatymo 87 straipsnį, pažeidė Įstatymo 130 straipsnį, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pabėgėlio statuso suteikimo teisinius santykius Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (2004 m. balandžio 29 d. Nr. IX-2206). Šio įstatymo 86 straipsnis nustato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnyje. Šiame straipsnyje pateikta pabėgėlio samprata atitinka pabėgėlio sampratą, pateiktą 1951 m. Ženevos konvencijoje „Dėl pabėgėlių statuso“ (1 straipsnis).
To paties įstatymo 87 straipsnio 1 dalis nustato, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.
Iš šių teisės normų matyti, kad viena iš būtinų sąlygų suteikti asmeniui pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą, yra tai, jog asmeniui, prašančiam prieglobsčio, turi egzistuoti „visiškai pagrįsta baimė“, kad jam jo kilmės valstybėje atsitiks įvykiai, kurie yra numatyti Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 86 straipsnio 1 dalyje (bus persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų) ar 87 straipsnio 1 dalyje (bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos ir kt. ). Minėtose teisės normose nustatyta sąlyga - visiškai pagrįstos baimės buvimas, kaip pabėgėlio statuso ar papildomos apsaugos suteikimui reikšminga teisinė kategorija, reiškia, kad ši sąlyga turi būti objektyvaus, o ne subjektyvaus pobūdžio, t.y. ji turi egzistuoti realiai, o ne kaip asmens, prašančio prieglobsčio, suvokimas ar įsitikinimas.
Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, priimtas neištyrus byloje esančios medžiagos ir įrodymų bei neteisingai pritaikius Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 87 ir 130 straipsnius. Vertinant šiuos pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas vertino atsakovo surinktus ir pateiktus įrodymus: Prieglobsčio reikalų skyriaus 2006 m. birželio 8 d. išvadą Nr. 15/6-5-19PR-48RN, 2006-06-07 pažymą Nr.GH-6-8-99 „Apie žmogaus teisių situaciją Ganoje“, pareiškėjo nurodomas aplinkybes, kuriomis jis grindžia prašymą dėl prieglobsčio suteikimo ir padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 86 straipsnio l dalyje nustatytų būtinų pabėgėlio sąvokos kriterijų. Taip pat, įvertinęs byloje esančius įrodymus, pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas nepateikė jokių argumentų dėl įstatymu reikalaujamų pagrįstos baimės aplinkybių įrodymo.
Pareiškėjo nenoras grįžti į savo pilietybės šalį ir prieglobsčio prašymas nagrinėjamu atveju yra sąlygotas ekonominių problemų. Prašyme nurodomas darbo ir būsto praradimas, neatitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos I skyriuje nustatytų ir konvencijos saugomų teisių ir laisvių, kurių neužtikrinimas asmeniui leidžia pretenduoti į tarptautinės apsaugos suteikimą. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo kilmės šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės. Priešingai 2006-06-07 pažyma Nr. GH-6-8-99 patvirtina, jog Ganos Respublikoje šiuo metu žmogaus teisių padėtis yra gera ir ji nėra laikoma nesaugia šalimi tarptautinės pabėgėlių teisės požiūriu.
Pagal „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 77 straipsnio 2 dalį prieglobsčio prašytojui nesuteikiamas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga, taip pat atsisakoma suteikti laikiną teritorinį prieglobstį, jeigu, iš esmės išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį, paaiškėja, kad jis atvyko iš saugios kilmės valstybės arba pateikė akivaizdžiai nepagrįstą prašymą suteikti prieglobstį. Toks prieglobsčio prašytojas įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos arba yra iš jos išsiunčiamas. Atsižvelgiant į tai, kolegija konstatuotina, jog atsakovas, nustatęs, kad pareiškėjas atvyko iš saugios kilmės valstybės ir pateikė akivaizdžiai nepagrįstą prašymą suteikti jam laikiną teritorinį prieglobstį (nesant jokių teisinių pagrindų, numatytų įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 ir 87 straipsniuose), ginčijamu sprendimu pareiškėjui pagrįstai nesuteikė teritorinio prieglobsčio bei nusprendė išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į Ganos Respubliką.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi aukščiau išdėstytu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, pareiškėjo O. N. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.