Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio, kuriuo R. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 129 straipsnio 1 dalį ir nuteistas septynerių metų laisvės atėmimo bausme. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš R. S. priteista I. S. 494 Eur turtinei žalai atlyginti ir 14481 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Iš R. S. priteista Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui 279 Eur turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. S. nuteistas už tai, kad jis tyčia nužudė A. S., o būtent: 2013 m. gruodžio 2 d., apie 18 val., Kėdainių rajone, Vilainių seniūnijoje, Tiskūnų kaime, prie parduotuvės Tiskūnų g. 5, esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, tyčia spyrė A. S. į juosmens sritį, sudavė kumščiu vieną kartą į veidą, dėl ko, pastarajam nugriuvus ir pakaušiu atsitrenkus į asfaltuotą dangą, padarė kraujosruvą pakaušio minkštuosiuose audiniuose viršutinėje dalyje, linijinį pakauškaulio lūžimą, pereinantį į užpakalinę kaukolės daubą (kaukolės pamatą), kraujo išsiliejimą po dešinio smegenų pusrutulio kietuoju dangalu ir po minkštaisiais smegenų dangalais, galvos smegenų sukrėtimą, dėl ko 2013 m. gruodžio 3 d. apie 3 val. A. S. mirė.

Apeliantas pažymi, jog nagrinėjant baudžiamąją bylą nebuvo išsiaiškinta, kas lėmė nukentėjusiojo mirtį - padarytų sužalojimų visuma, vienas ar keli padaryti sužalojimai bei kas juos padarė. Byloje nustatyta, kad smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo K. S., tačiau jis šioje byloje buvo tik liudytojas. Nuteistasis įvykio vietoje atsidūrė atsitiktinai, tiesiog norėdamas nuraminti besimušančius asmenis ir jokių smūgių niekam nesudavė. Šias aplinkybes patvirtino liudytojai A. L., V. L., R. K., R. B., A. B.. Pažymi, kad teismas savo išvadas turi pagrįsti ištirtais įrodymais, išsamiai išsiaiškintomis ir nustatytomis bylos aplinkybėmis, o ne grįsti jas prielaidomis. Be to, vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms, kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, taip pat bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Tačiau šiuo atveju minėtų nuostatų nebuvo laikomasi, kadangi teismas konstatuodamas, kad apeliantas įvykdė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalyje jo kaltę grindė ne konkrečiai nustatytomis aplinkybėmis, o prielaidomis. Teismas nagrinėdamas baudžiamąją bylą taip pat pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalie, Lietuvos Respublikos BPK 44 straipsnio 5 dalies nuostatas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinio skundo argumentus, kad nuteistasis R. S. nesudavė jokių smūgių A. S. paneigia pirmosios instancijos teismo ištirti bei tinkamai įvertinti byloje esantys įrodymai.

Liudytojų E. Č. ir E. J. parodymai ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu nuoseklūs, vieni kitiems neprieštarauja. Tarp jų atlikta akistata patvirtina, kad E. Č. ir E. J. matė du skirtingus smūgius – E. Č. matė kaip R. S. dešine koja spyrė A. S., tuo metu E. Č. pasisuko į E. J. dėl to kelias akimirkas nematė, kas tarp jų vyko, vėl atsisukęs pamatė kaip A. S. griūna aukštielninkas. Tuo tarpu E. J. matė kaip R. S. sudavė vieną smūgį į veido sritį, po kurio A. S. nugriuvo nugara ant žemės (1 t., b. l. 106-110). Šiuos parodymus liudytojai patvirtino ir parodymų patikrinimo metu. Jie nėra prieštaringi, priešingai, vienas kitą papildantys, nes liudytojai vykusias muštynes stebėjo pokalbio metu, bendraudami tarpusavyje, skirtingu laiku pasisukę į R. S. su A. S., matė du atskirus skirtingus smūgius. Apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad nuteistasis dešiniarankis, dėl to negalėjo suduoti smūgio liudytojo E. J. nurodyta kaire ranka, nepaneigia paties suduoto smūgio fakto, nuo kurio A. S. krito ant žemės.

Apelianto argumentai, kad liudytojus E. Č. ir E. J. su A. S. vaikais sieja artimi santykiai, nesuteikia pagrindo abejoti nuosekliais minėtų liudytojų parodymais. Juolab, kad muštynėse dalyvavo ne tik R. S., tačiau ir K. S., ir liudytojai nuosekliai paaiškino nuteistojo ir K. S. vaidmenį ir veiksmus stebėto konflikto metu. Byloje nėra duomenų, kad minėti liudytojai turi pagrindą apkalbėti nuteistąjį.

Apeliacinio skundo argumentus, kad liudytojai negalėjo matyti A. S. suduotų smūgių, nes automobilių stovėjimo aikštelė buvo neapšviesta, paneigia liudytojų parodymai bei jų patikrinimo vietoje užfiksuoti duomenys. Kaip minėta liudytoja V. L. patvirtino, kad R. S. tą pačią dieną minėjo, jog muštynes prie parduotuvės stebėjo du vaikai. Iš 2013 m. gruodžio 17 d. eksperimento protokolų matyti, kad buvo galimybė matyti A. S. ir R. S. veiksmus priklausomai nuo jų stovėjimo padėties (1 t., b. l. 136-141). Kadangi liudytojų E. Č. ir E. J. parodymai nuoseklūs, logiškai susiję su kitais byloje esančiais duomenimis, teisėjų kolegija neturi pagrindo jais abejoti vien dėl to, kad nustatyta nusikaltimo vieta nebuvo pakankamai apšviesta. Aplinkybę, kad E. Č. ir E. J. galėjo matyti ir matė A. S. sužalojimo aplinkybes, patvirtina tiek jie patys, jų parodymų patikrinimo ir eksperimentų protokoluose užfiksuoti duomenys (l t. b. l. 83-84, 85-97, 93-94, 95-101, 103-105, 136-138, 139-141).

Apeliantas skunde ginčija priežastinį ryšį tarp jo suduotų smūgių, remdamasis eksperto J. R. paaiškinimu, kad nėra galimybės nustatyti, kuris smūgis sąlygojo mirtį lėmusius sužalojimus. Byloje esančios specialistų išvados, specialisto G. A. C. ir eksperto J. R. paaiškinimai patvirtina, kad A. S. mirtis įvyko nuo galvos sumušimo. Skunde teisingai nurodoma, kad remiantis specialistų G. A. C. ir J. R. paaiškinimais matyti, jog A. S. mirtį sukėlęs sužalojimas (tarpinių venų trūkimas, sąlygojęs kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu) galėjo būti padarytas tiek nuo poveikio į veido sritį, tiek ir nuo trauminio poveikio į pakaušį (t. y. krentant, atsitrenkus galva į kietą pagrindą). Visgi specialistas J. R. kartu nurodė, kad pagal kraujosruvas galvoje galima spręsti, kad buvo pakankamai stiprus smūgis, kuris suteikė pagreitį galvai, o stipresnis galvos sumušimas, be abejo, buvo nuo griuvimo ir pakaušio sumušimo. Apklausiamas liudytojas K. S. nurodė, kad, išsilaisvinęs iš A. S. ir eidamas link parduotuvės išgirdo, kaip A. S. pasakė „kam jis mano dviratį paėmė“, o po to išgirdo duslų vieno smūgio garsą. Šiuos jo parodymus patvirtina liudytojų E. J. ir E. Č. parodymai, kad būtent po R. S. smūgio A. S. krito aukštielninkas ant žemės, nuo suduoto smūgio ilgai nesikėlė, po to susilenkęs ir net keturpėsčias ėjo iš aikštelės po krūmu ant žolės, ten kurį laiką dar gulėjo. Šie duomenys patvirtina, kad būtent po R. S. suduotų smūgio, nuo kurio A. S. krito aukštielninkas ant žemės, kilo jo mirtį sukėlė galvos sužalojimai.

Nors nuteistasis akcentuoja prieš tai vykusias K. S. muštynes su A. S., byloje nėra duomenų leidžiančių manyti, kad būtent jų grumtynių metu stipriu smūgiu buvo sužalota A. S. galva. Visų pirma, pastebėtina, kad K. S. su A. S. abu buvo išgėrę. K. S. pats apklausų metu nurodė, kad prieš tai jie abu buvo išgėręs 0,5 l degtinės ir 2 butelius 1 l talpos alaus. Antra, A. S. pirmas užsipuolė K. S., sudavė jam kelis smūgius į veidą, pastarasis priešinosi, taipogi sudavė kelis smūgius, jie krito, grumėsi ant žemės. L. R. B. patvirtino, kas K. S. iš parduotuvės sugrįžo sužalota lūpa. Liudytojas A. B. nurodė, kad išėjęs iš parduotuvės jis sutiko K. S., kurio veidas buvo kruvinas, kraujas bėgo ir iš nosies ir iš lūpos. R. S. įsikišimas į jų grumtynes ir pastangos nuraminti būtent A. S. tiek žodžiais (liudytojai E. J. ir O. K. parodė, kad R. S. išėjęs iš parduotuvės sušuko „Steponka, baik“, liudytojas K. S. parodė, kad R. S. išėjęs iš parduotuvės suriko „kam Kęstą muši“), tiek veiksmais, suduodant smūgius būtent A. S., patvirtina, kad K. S. pasipriešinimas muštynių metu ir jo smūgiai A. S. nebuvo itin intensyvus, agresyvus ir stiprus. Tuo tarpu liudytojas Osvaldas K. R. S., kuris stengėsi išskirti besimušančius draugus, apibūdino kaip stambaus sudėjimo vyriškį; liudytojai E. J. ir E. Č. patvirtino matę kaip R. S. sudavė A. S. smūgį, nuo kurio jis krito ant nugaros ir negalėjo atsikelti; K. S. nurodė, kad šio kritimo metu girdėjo duslų smūgį. Šie duomenys neabejotai patvirtina, kad mirtį sukėlusį galvos sužalojimą sukėlė būtent R. S. suduoti smūgiai. Taigi, šiuo atveju pagrįstai konstatuota, kad po R. S. nukentėjusiajam suduotų dviejų smūgių (koja į juosmens sritį ir ranka į veidą) šis nugriuvo ir susitrenkė galvą į žemę dėl ko ir įvyko nukentėjusiojo mirtis, todėl neabejotina, kad tarp nuteistojo R. S. veiksmų, suduodant smūgius ranka ir koja, ir nukentėjusiojo mirties yra būtinasis priežastinis ryšys. Akivaizdu, kad jeigu R. S. nebūtų sudavęs A. S. smūgių, šis nebūtų nukritęs ir patyręs galvos traumos, nuo kurios vėliau mirė.

Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad A. S. mirtį sukėlęs sužalojimas atsirado kritimo nuo alkoholinės epilepsijos metu. Nukentėjusiosios, t. y. mirusiojo sutuoktinė I. S. ir dukra S. S., apklausų metu patvirtino, kad A. S. sirgo epilepsija, tačiau priepuoliai jam būdavo itin reti, gal kartą metuose. Nebūdavo taip, kad jis priepuolio metu krisdavo vietoje, kur stovi. S. S. nurodė, kad tėvas jausdavo artėjančio priepuolio pradžią, net pasakydavo, kad jam tuoj bus blogai ir niekad nekrisdavo staiga, ten kur stovi, o tiesiog prisilaikydamas alpdavo ir nukrisdavo. Tų priepuolių metu niekad nebuvo susižalojęs. Gatvėje jam niekad nebuvo epilepsijos priepuolių, bent jau ji apie tokius nežino. Teismo medicinos specialistas V. B. tyrimo metu paaiškino, kad A. S. mirtis dėl epilepsijos kilti negalėjo, jis mirė nuo sunkios galvos traumos, tai patvirtina, lavono tyrimo metu rasti galvos sužalojimai (l t. b. l. 125). Apklausiamas ekspertas J. R. patvirtino, kad pagal medicininius duomenis epilepsija A. S. buvo konstatuota, tačiau požymių, kad jis griuvo ir susižalojo dėl epilepsijos, nėra (2 t., b. l. 168-171).

Apeliaciniame skunde keliama versija, kad A. S. mirtinai susižalojo nukritęs savo namo laiptinėje. Tokia versija grindžiama liudytojo K. R. parodymais, apeliaciniame skunde teigiant, kad šis liudytojas teismo posėdyje kategoriškai teigė, jog nukentėjusysis krito aukštielninkas, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apkaltinamajame nuosprendyje grįsdamas nuteistojo kaltę minėto liudytojo parodymais, nurodė, jog šis liudytojas parodė, kad nukentėjusysis laiptinėje krito ant šono. Apeliaciniame skunde teigiama ir tai, kad minėtas liudytojas pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo verčiamas duoti parodymus prieš nuteistąjį.

Šie argumentai nėra pagrįsti. Liudytojo K. R. parodymai užfiksuoti teismo posėdžio protokole, t. 2, b.l. 103-105. Pastabų dėl šio protokolo teisingumo Lietuvos Respublikos BPK 261 straipsnio 7 dalies nustatyta tvarka nepareikšta, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tuo protokolu vadovaujasi kaip surašytu teisingai; juo labiau, kad iki teismo posėdžio teisėjams ruošiantis bylai buvo perklausytas teismo posėdžio garso įrašas ir neatitikimų užfiksuojant minėto liudytojo parodymus nenustatyta. Iš K. R. parodymų pirmosios instancijos teisme matyti, kad jis, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, kategoriškai neteigė, jog nukentėjusysis krito aukštielninkas. Protokole užfiksuoti jo parodymai, kuriuose jis įvairiai parodo apie A. S. griuvimą: „aikštelėje tarp 1-o ir 2-o aukšto griuvo, plojosi. Ant peties, ant galvos, užpakalio griuvo“; „griuvo ant šono, ant galvos. Ant peties griuvo, trenkėsi galva“; „ant šono krito“; „krenta atgal ant kairio šono, dešinė koja pasikelia, krenta ant peties, duoda galva į aikštelę, pasikelia dešinė koja“; „atbulas griuvo atgal“. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose (šie parodymai ištirti pirmosios instancijos teismo posėdyje, juos balsu perskaitant), esančiuose t. 1, b. l. 128, liudytojas K. R. parodė, kad „A. S. susvirduliavo ir nugriuvo ant šono. Bet pats greitai atsistojo, įsikibo į laiptus ir pats pradėjo lipti laiptais“. Pirmosios instancijos teismo posėdyje, priešingai negu teigiama apeliaciniame skunde, nėra šio liudytojo teiginių, kad jis ikiteisminio tyrimo metu buvo verčiamas duoti nuteistajam nepalankius parodymus. Įvertinus nurodytus argumentus šio liudytojo parodymai vertintini kaip nenuoseklūs ir nepatikimi, todėl jie nelaikytini įrodymu, patvirtinančiu, kad nukentėjusysis mirtį sukėlusius sužalojimus patyrė griūdamas laiptinėje. Tokią išvadą patvirtina ir kiti bylos duomenys. Iš liudytojos I. S. parodymų matyti, kad grįžęs namo A. S. skundėsi galvos skausmais nuo jam suduotų kito asmens smūgių, o ne dėl nukritimo laiptinėje. Ji parodė, kad paklausus, kas jį sumušė, jis atsakė – „neturi reikšmės, bet aš tam žmogui nedovanosiu, aš jam atkeršysiu“. Greitosios medicinos pagalbos felčeriui V. B., atvykus į iškvietimą pas A. S., taip pat buvo paaiškinta, kad vyras blogai jaučiasi, nes buvo sumuštas. Specialisto išvados Nr. VI 109/13(12) atsakyme į 13 klausimą nurodyta, kad „sužalojimai, nuo kurių įvyko A. S. mirtis, nebūdingi savaiminiam griuvimui“ (t. 1, b. l. 28-37). Pirmosios instancijos teisme teisės medicinos ekspertas J. R. taip pat paaiškino, kad „griuvimas, nuo kurio įvyko mirtis, nebūdingas savaiminiam“ (t. 2, b. l. 185). Remdamasi šiais argumentais teisėjų kolegija atmeta nuteistojo apeliaciniame skunde keliamą versiją, kad A. S. mirtinai susižalojo nukritęs savo namo laiptinėje.

Apeliaciniame skunde pagrįstai nurodomas rašymo aprikimas dėl K. S. apklausos laiko. Iš bylos medžiagos matyti, kad K. S. sulaikytas 2013 m. gruodžio 3 d. 15 val. 30 min., tą pačią dieną jam pareikšti įtarimai, padarius nusikalstamą veiką 2013 m. gruodžio 2 d. 18 val., toliau byloje seka įtariamojo K. S. apklausos protokolas, kuriame nurodoma, kad apklausa pradėta 2013 m. gruodžio 2 d. 17.15 val., o baigta 18.30 val. (1 t., b. l. 145,150, 151-152). Apklausoje dalyvavo ir gynėjas adv. R. G., kurio orderis išduotas 2013 m. gruodžio 3 d. Šie duomenys patvirtina tik tai, kad įtariamojo K. S. apklausos protokole yra nurodyta klaidinga apklausos data, kuri nekeičia apklausos metu duotų parodymų ir jų įrodomosios reikšmės.

Teisėjų kolegijos nuomone, R. S. paskirta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis) nusikaltimo sunkumą, nuteistąjį charakterizuojančius duomenis. Savo dydžiu ši bausmė yra minimali baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė. Laikyti bausmę aiškiai per griežta ir švelninti ją nėra pagrindo, net ir įvertinus apeliacinės instancijos teismui pateiktus duomenis apie tai, kad nuteistojo sugyventinė turi globotinių, gauna mažai pajamų, o nuteistasis ir toliau charakterizuojamas teigiamai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. S. apeliacinį skundą atmesti.