Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2018-01-17 · Administracinė byla Nr. A-199-525/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-01-17
Bylos Nr.
A-199-525/2018
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-18833-2015-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Dainius Raižys (pirm.), Ramūnas Gadliauskas, Laimutis Alechnavičius (pran.)
Pareiškėjas
V. J.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Kategorijos
Administracinė byla Nr. A-199-525/2018Teisminio proceso Nr. 2-68-3-18833-2015-0Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. sausio 17 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. (V. J.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. (V. J.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI–K) ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK), priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (I t., b. l. 5–8; II t., b. l. 31–32).Paaiškino, kad nuo 2012 m. birželio 13 d. iki 2012 m. birželio 25 d. buvo uždarytas į Vilniaus AVPK Ukmergės r. policijos komisariato areštinę (toliau – Areštinė). Pareiškėjui būnant Areštinėje nuo pernelyg mažo judėjimo, nes pasivaikščioti per parą buvo suteikiama 1 valanda, sutriko kraujo apytaka dubens srityje, atsirado stiprūs skausmai pilvo apačioje, buvo nuolat padidėjęs kraujospūdis. 2012 m. birželio 25 d. buvo etapuotas į Lukiškių TI-K, kuriame buvo uždarytas į kamerų tipo patalpą Nr. 205, esančią rūsyje. Nurodė, kad kameros langai buvo nesandarūs, neužsidarinėjo, kairėje lango dalyje nebuvo stiklo, oro temperatūra naktį siekė apie 14 laipsnių šilumos ir tai neatitiko Lietuvos higienos normos (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma)) 26 punkto reikalavimų, todėl teko miegoti su viršutiniais drabužiais, nes pareiškėjui nebuvo išduota patalynė. Teigė, kad kameroje buvo antisanitarinės sąlygos – nesandari kriauklės kanalizacija, klozetas nesandarus, labai stipriai užterštas, ant sienų ir lubų veisėsi pelėsis, jautėsi didelė drėgmė. Pareiškėjas teigė, kad tokios sąlygos, kuriomis buvo kalinamas, neatitiko Europos Tarybos Ministrų komiteto 2016 m. sausio 11 d. priimtų Europos kalinimo įstaigų taisyklių 18.1 punkto reikalavimų. Pažymėjo, kad 2012 m. rugpjūčio 6 d. dėl Lukiškių TI-K kameros Nr. 205 kreipėsi į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą (toliau – ir VVSC). Nurodė, kad 2011 birželio mėn. pareiškėjui buvo diagnozuota (duomenys neskelbtini), dėl ko gydytojai rekomendavo vengti peršalimo. Kalint tokiomis sąlygomis, pareiškėjui iškilo reali grėsmė (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad, atvykęs į Lukiškių TI-K, 2012 m. birželio 25 d. kreipėsi į prižiūrėtojus medicininės pagalbos. Pareigūnė paaiškino, kad reikia parašyti prašymą ir jį įmesti į prašymų dėžutę. Pareiškėjas 2012 m. birželio 26 d. buvo nukreiptas į bendrą sveikatos patikrinimą, kuriame turėjo apžiūrėti terapeutas, tačiau jo nebuvo. Pažadėjo, kad jį apžiūrės rytoj. Pareiškėjas teigė, kad 2012 m. birželio 27 d. pas terapeutą nuvestas nebuvo, teko kentėti skausmus. Po to parašė prašymą dėl būtinos medicininės pagalbos suteikimo ir įmetė į tam skirtą dėžutę. Į prašymą niekas nesureagavo. Pareiškėjas tvirtino, kad kelis kartus kreipėsi į Lukiškių TI-K prižiūrėtojus, kad šie perduotų jo skundą raštinei. Pareigūnai nurodė, kad tai ne jų kompetencija ir pasiūlė kreiptis į Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininką. Į kamerą atvykęs Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininkas perskaitė jo skundą, nurodė, kad skųstis negražu ir, norint jį išsiųsti, būtina skundą įdėti į voką. Pareiškėjas paaiškino, kad jo neturi, tuomet būrio viršininkas pažadėjo atnešti, tačiau voko taip ir negavo, o skundo niekas nepriėmė. Skunde nurodyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2012 m. birželio 28 d. nurodė nedelsiant pareiškėją paleisti į laisvę. Vilniaus apygardos teismo nutartis Lukiškių TI-K buvo gauta 14.13 val., pareiškėjas paleistas buvo tik 18.00 val. Pareiškėjas paaiškino, kad išėjęs į laisvę, 2016 m. birželio 29 d. kreipėsi į VšĮ Šeškinės polikliniką, tyrimai parodė (duomenys neskelbtini). Dėl nurodytų aplinkybių pasidarė dirglus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai.Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, atstovaujantis Lietuvos valstybę, su skundu nesutiko (I t., b. l. 174–176; II t., b. l. 36–37). Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas buvo laikomas Areštinėje nuo 2012 m. birželio 12 d. iki 2012 m. birželio 25 d. 8,36 kv. m ploto vienvietėje kameroje Nr. 15. Pažymėjo, kad Areštinės gydytojas pareiškėjui davė skausmą malšinančių vaistų. Apie tai ir kitus jo sveikatos patikrinimus ir skirtus medikamentus pažymėta „Sveikatos priežiūros ir medicinos pagalbos suteikimo žurnale“. 2012 m. birželio 15 d. būdamas Areštinėje pareiškėjas pateikė prašymą Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorei. Prašymas buvo įregistruotas „Asmenų, laikomų areštinėje, korespondencijos apskaitos žurnale“. Kitų prašymų, pareiškimų ar skundų dėl laikymo sąlygų Areštinėje ar kitų pretenzijų Areštinės darbuotojams nereiškė nei raštu, nei žodžiu. Prašė teismo reikalavimų daliai dėl neturtinės žalos atlyginimo, reiškiamų Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus AVPK, taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senatį.Lukiškių TI-K, atstovaujantis Lietuvos valstybę, su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti (I t., b. l. 141–166). Atsakovas į bylą pateikė duomenis apie pareiškėjo kalinimo sąlygas nuo 2013 m. gruodžio 12 d. iki 2014 m. birželio 14 d. – kamerų plotus, kartu laikomų asmenų skaičių. Pažymėjo, kad kai kurios kameros gali būti perpildytos, tačiau siekiama, kad tokiomis sąlygomis asmenys būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Pabrėžė, jog administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, turimus resursus. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti. Vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.1 punkto reikalavimais, langų angoje įstatytos metalinės grotos, o langų stiklai aptraukti metaliniu tinklu. Paaiškino, kad kameros įrengtos laikantis Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82. Pažymėjo, kad, siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, UAB „Dezinfa“. Atsiliepime nurodyta, kad pridedamos VVSC atliktų dirbtinės bei šiluminės aplinkos matavimo protokolų kopijos, iš kurių matyti šių fizikinių veiksnių rodikliai kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu. Atkreipė dėmesį, kad skundžiamuoju laikotarpiu Lukiškių TI-K tam tikrais laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. Nurodė, jog pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais. Tvirtino, kad ginčo atveju nėra visų įstatyme numatytų sąlygų, kurioms esant, kyla valstybės civilinė atsakomybė.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu pareiškėjo V. J. skundą patenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytą suimtųjų laiškų, pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų ir skundų priėmimo, išsiuntimo ir atsakymų į juos tvarką. Likusioje dalyje skundą atmetė (II t., b. l. 55–61).Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas savo reikalavimą grindžia tuo, kad nuo 2012 m. birželio 13 d. iki 2012 m. birželio 25 d. netinkamomis sąlygomis buvo laikomas Areštinėje, o nuo 2012 m. birželio 25 d. iki 2012 m. birželio 28 d. – Lukiškių TI-K.Vilniaus AVPK pateikė prašymą taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą 3 metų ieškinio senaties terminą. Senaties terminas skaičiuojamas nuo pareiškėjo skundo padavimo dienos. Pareiškėjo skundas Vilniaus miesto apylinkės teisme gautas 2015 m. gegužės 28 d., todėl reikalavimams dėl žalos, atsiradusios nuo 2012 m. birželio 13 d., 3 metų senaties termino nepraleido. Pažymėta, kad senaties terminas skaičiuojamas nuo skundo padavimo dienos, o ne Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarties, kuria pareiškėjo reikalavimai išskirti į atskirą bylą.Pareiškėjas teigė, kad nuo pernelyg mažo judėjimo Areštinėje sutriko sveikata. Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas neginčijo aplinkybės, jog kiekvieną dieną buvo suteikta teisė ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Atsižvelgiant į tai, konstatuota, kad ši pareiškėjo teisė nebuvo pažeista. Pareiškėjas skunde daugiau nenurodė jokių Vilniaus AVPK veiksmų, kuriuos laikė neteisėtais. Atsižvelgiant į tai, kad nebuvo nustatyti neteisėti veiksmai, šioje dalyje pareiškėjo skundas atmestas.Pareiškėjas nurodė, kad 2012 m. birželio 25 d. buvo etapuotas į Lukiškių TI-K. Paaiškino, kad kameroje Nr. 205 buvo prastos sąlygos, teko miegoti su viršutiniais drabužiais, nes pareiškėjui nebuvo išduota patalynė. Iš VVSC patikrinimo akto ir VVSC 2012 m. rugsėjo 12 d. rašto Nr. 13-15(2-1)-2-3794 matyti, kad patikrinimo metu nustatyta, jog languose nebuvo rankenėlių, tačiau langai buvo atidaryti, dėl to patalpa buvo vėdinama. Visos kameros langų dalys buvo su stiklais. Dirbtinė apšvieta ir santykinė oro drėgmė atitiko Higienos normos reikalavimus. Nurodė, kad pagal kortelės duomenis pareiškėjui buvo išduotas miegui skirtas minkštasis inventorius, o lovos baltinių atsisakė. Šie duomenys patvirtinti inventoriaus gavėjo parašu. Taip pat patikrinimo metu pelėsių vizualiai nepastebėta, nuo sanitarinio mazgo įrenginių vanduo nelašėjo. Natūralus dienos apšvietimas neatitiko Higienos normos reikalavimų, tačiau paaiškino, kad natūralaus apšvietimo užtikrinimas yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl, vadovaujantis Higienos normos 2 punkto nuostatomis, veikiančioms laisvės atėmimo vietomis taikomi tik tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.Pažymėta, kad pareiškėjas skundą VVSC pateikė tik dėl kameros Nr. 205, kurioje buvo laikomas 2012 m. birželio 25 d. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas teikė skundą dėl kameros Nr. 330, kurioje buvo nuo 2012 m. birželio 26 d. iki 2012 m. birželio 28 d. Atsižvelgus į VVSC 2012 m. rugsėjo 12 d. raštą ir VVSC patikrinimo aktą, atmesti pareiškėjo argumentai dėl netinkamos kameros Nr. 205 būklės. Pareiškėjas nuo 2012 m. birželio 28 d. buvo paleistas į laisvę, jam nebuvo suvaržytos galimybės rinkti įrodymus, teikti skundus VVSC dėl kamerų Nr. 205 ir Nr. 330. Laikyta, jog pareiškėjas neįrodė, kad kamera Nr. 330 neatitiko Higienos normos reikalavimų.Pareiškėjas tvirtino, kad buvo parašęs prašymą dėl būtinos medicininės pagalbos suteikimo, tačiau į šį prašymą niekas nesureagavo. Atsakovo atstovas prie atsiliepimo pridėjo Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos 2015 m. spalio 28 d. pažymą Nr. 24-7466, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas, atvykęs į Lukiškių TI-K, pirminės gydytojų apžiūros metu skundų dėl sveikatos būklės nepareiškė. Pareiškėjui 2012 m. birželio 26 d. buvo atliktas kraujo tyrimas ir plaučių fliuorograma. Nurodė, kad ambulatorinių ligonių registracijos žurnale pas gydytojus prašymo raštu neregistruota. Pareiškėjas 2012 m. birželio 27 d. buvo informuotas, kad bus konsultuotas vidaus ligų gydytojo planine tvarka. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių argumentus dėl būtinos medicininės pagalbos nesuteikimo. Pareiškėjo argumentai dėl būtinos pagalbos nesuteikimo atmesti kaip nepagrįsti.Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. balandžio 1 d.), 41 punkte numatyta, kad suimtieji pasiūlymus, prašymus (pareiškimus), peticijas ir skundus pateikia raštu. Jeigu suimtasis neturi voko, pašto ženklų, rašymo priemonės ir popieriaus pasiūlymui, prašymui (pareiškimui), peticijai ar skundui parašyti, asmeninėje sąskaitoje neturi pinigų nurodytoms priemonėms įsigyti ir tokių priemonių prašo, tardymo izoliatoriaus administracija privalo suimtąjį jomis aprūpinti. Atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TI-K atsiliepime nepateikė įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytus teiginius, kad nepriėmė skundo ir neaprūpino voku, iš to daryta išvada, kad pareiškėjo teisės galėjo būti pažeistos. Lukiškių TI-K nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad nebuvo aprūpintas popieriumi, vokais ir kitomis priemonėmis. Pareiškėjas teigė, kad Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis Lukiškių TI-K buvo gauta 14.13 val., bet į laisvę buvo paleistas 18.00 val. Suėmimo vykdymo įstatymo 48 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuosprendis, nutartis arba nutarimas dėl suimtojo paleidimo vykdomi nedelsiant, kai tik juos gauna tardymo izoliatoriaus administracija. Lukiškių TI-K atsiliepime pateikė dokumentą, iš kurio matyti, kad pareiškėjas paleistas tą pačią dieną, kaip ir Vilniaus apygardos teismo nutartis, kuria panaikinta pareiškėjui kardomosios priemonės – suėmimo paskyrimas. Teismo vertinimu, tai, kad pareiškėjas nebuvo paleistas į laisvę tą pačią minutę, kai buvo gauta Vilniaus apygardos teismo nutartis, savaime nereiškia, kad buvo pažeisti Suėmimo vykdymo įstatymo 48 straipsnio 1 dalies reikalavimai. Pažymėta, kad pareiškėjo paleidimas iš Lukiškių TI-K turėjo būti įformintas teisės aktuose, įskaitant ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse, nustatyta tvarka. Taigi, pareiškėjo paleidimas tą pačią minutę, kai kalinimo įstaiga gavo teismo nutartį, yra iš esmės neįmanomas. Įvertinus, tai, kad, kaip nurodė pats pareiškėjas, buvo paleistas mažiau nei po 4 val. po teismo nutarties gavimo, nebuvo pagrindo konstatuoti Suėmimo vykdymo įstatymo 48 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo.Pažymėta, kad kitos pareiškėjo nurodytos aplinkybės (teko miegoti su viršutiniais drabužiais, patalynė nebuvo išduota, nors už jos gavimą reikėjo priverstinai pasirašyti), iš kurių pareiškėjas kildina jam padarytą neturtinę žalą, grindžiamos bendro pobūdžio teiginiais. Laikyta, kad pareiškėjas neįrodė minimų pažeidimų.Pagal CK 6.250 straipsnį nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija. Kadangi administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 4 p., CK 1.138 str. 8 p.). įvertinęs sprendime išdėstytas aplinkybes, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas, apsiribotina jo teisės į teisės aktuose nustatytas suimtųjų laiškų, pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų ir skundų priėmimo, išsiuntimo ir atsakymų į juos tvarką pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Pažymėta, kad ši pareiškėjo teisė buvo pažeista sąlyginai trumpą laiką nuo 2012 m. birželio 26 d. iki 2012 m. birželio 28 d. Pareiškėjas iš esmės nepagrindė, kad Lukiškių TI-K pareigūnai nepateikdami popieriaus, vokų, rašymo priemonių ir pan., sukėlė materialinę žalą.

III.

Pareiškėjas V. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą ir skundą tenkinti (II t., b. l. 64–68).Teigia, kad teismas neįvertino, jog VVSC operatyviąją kontrolę atliko tik 2012 m. rugpjūčio 27 d., t. y. praėjus 2 mėnesiams nuo faktinio įvykio ir situacija pasikeitė. Todėl remtis vien VVSC patikrinimo aktu ir netikėti pareiškėjo argumentais nėra pagrindo.Teismo neatkreiptas dėmėsis į tai, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K buvo etapuotas 2012 m. birželio 25 d. apie 14.00 val. ir tik 18.30 val. buvo uždarytas į kameros tipo patalpą Nr. 205, esančią rūsyje. Kameros langai buvo nesandarūs, neužsidarinėjo (nebuvo rankenėlių), kairėje lango dalyje nebuvo stiklo, oro temperatūra naktį buvo apie 14 laipsnių šilumos. Teismas neįvertino, kad VVSC patikrinimo metu kameroje Nr. 205 65 proc. oro drėgmė nustatyta esant 21,8 °C, o V. J. faktinio buvimo kameroje Nr. 205 metu temperatūra buvo tik 14 °C ir oro drėgmė buvo ženkliai didesnė. Teismas nepagrįstai pateisino natūralaus dienos apšvietimo neatitikimą Higienos normos reikalavimų, pastato rekonstrukcijos atliekamais darbais.Teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad prašė Lukiškių TI-K pateikti duomenis apie kameros 330 plotą, tačiau jo pastangos buvo nesėkmingos. Pareiškėjas teisminio nagrinėjimo metu atkreipė teismo dėmesį, kad Lukiškių TI-K nurodė, jog kameros Nr. 330 plotas sudarė 7,52 kv. m ir nuo 2012 m. birželio 26 d. iki 2012 m. birželio 28 d. ten buvo laikomi 3 asmenys. Teismas šių aplinkybių neištyrė, pareiškėjo neprašė pateikti papildomų duomenų.Teigia, kad teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo teiginius dėl medicinos pagalbos nesuteikimo.Pažymi, kad Lukiškių TI-K nenurodė aplinkybių, kurios pateisintų 4 val. trukusį paleidimą. 4 val. trukmė negali būti pateisinama dokumentų įforminimui, tai yra neprotingas terminas. Be to, pareiškėjas teisminio nagrinėjimo metu nurodė, jog paleidimo metu su jo buvo elgiamasi kaip su suimtu asmeniu (reikėjo vykdyti visus prižiūrėtojų nurodymus), dėl ko V. J. buvo žeminamas, patyrė didelius neigiamus dvasinius išgyvenimus.Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą.Mano, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įvertino bylos aplinkybes ir byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją. Mano kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra teisinio pagrindo jį panaikinti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjo teigimu, kilusios dėl netinkamų laikymo sąlygų Areštinėje (nuo 2012 m. birželio 13 d. iki 2012 m. birželio 25 d.) ir Lukiškių TI-K (nuo 2012 m. birželio 25 d. iki 2012 m. birželio 28 d.), atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad skundų priėmimo, išsiuntimo ir atsakymų į juos tvarką pažeidimo pripažinimas šiuo atveju yra pakankama satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą, o kitus skundo teiginius atmetė kaip nepagrįstus. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriame iš esmės reiškia nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kurioje atmesti jo teiginiai dėl sąlygų Lukiškių TI-K. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Vadovaudamasi minėta ABTĮ nuostata, teisėjų kolegija šioje proceso stadijoje, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nagrinės bylą pagal apeliacinio skundo ribas.Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.Teisėjų kolegija, įvertinusi į bylą pateiktų duomenų visumą, sutinka su pirmosios instancijos teismu, kuris, vadovaudamasis VVSC 2012 m. rugsėjo 6 d. patikrinimo aktu Nr. 13(13-3)-13.16 ir VVSC 2012 m. rugsėjo 12 d. raštu Nr. 13-15(2-1)-2-3794, pareiškėjo teiginius, jog kamera Nr. 205 neatitiko higienos normos reikalavimų, atmetė kaip nepagrįstus. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas turėjo remtis ne tik patikrinimo aktu, bet ir V. J. pateiktais argumentais, pažymėtina, kad VVSC 2012 m. rugpjūčio 27 d. patikrinimą Lukiškių TI-K kameroje Nr. 205 atliko pagal paties pareiškėjo skundą, kuriame jis buvo nurodęs iš esmės tas pačias aplinkybes, kaip ir skunde, teiktame teismui (I t., b. l. 35–36). Šio patikrinimo rezultatais rėmėsi ir pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nebuvo pateikęs jokių konkrečių duomenų, kurie galėtų patvirtinti, kad ginčo laikotarpiu sąlygos kameroje Nr. 205 buvo kitokios, nei nustatyta VVSC, patikrinus šią kamerą 2012 m. rugpjūčio 27 d. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia būtent pareiškėjo skundo dalykas ir pagrindas. Taigi būtent paties pareiškėjo skunde nurodyti, jo teigimu, buvę sąlygų Lukiškių TI-K pažeidimai, nulėmė pirmosios instancijos teismo nagrinėjamų aplinkybių apimtį. Pareiškėjas savo skunde nebuvo nurodęs jokių teiginių dėl higienos normų pažeidimų kameroje Nr. 330, todėl tokius pažeidimus konstatuoti pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo.Tačiau pažymėtina, kad teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu pareiškėjas buvo nurodęs, jog kameroje Nr. 330 buvo pažeidžiama gyvenamojo ploto, tenkančio vienam asmeniui, norma. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą pateikti duomenys (I t., b. l. 141) patvirtina, kad pareiškėjas 2012 m. birželio 26–27 d. buvo laikomas kameroje Nr. 330, kurios plotas 7,52 kv. m, joje laikomi 1–3 asmenys. Taigi pareiškėjui šiomis dienomis teko 2,51 kv. m ploto. Atsižvelgiant į nurodytus duomenis, darytina išvada, jog pareiškėjas 2 paras buvo laikomas Lukiškių TI-K kameroje, pažeidžiant jo teisę į minimalų gyvenamąjį plotą.Nors pareiškėjas tiek skunde, tiek ir apeliaciniame skunde teigia, kad jam nebuvo suteikta būtina medicininė pagalba, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šiuos teiginius pagrįstai atmetė. Pažymėtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2012 m. birželio 25–28 d. Kaip matyti iš Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos 2015 m. spalio 25 d. pažymos (I t., b. l. 151), per šį laikotarpį pareiškėjui buvo atlikta pirminė gydytojų apžiūra, paimtas kraujo tyrimas dėl ŽIV infekcijos, kraujas RPR testui, atlikta plaučių fliuorograma, pareiškėjas taip pat buvo informuotas, kad bus konsultuotas vidaus ligų gydytojo planine tvarka. Pažymėtina, kad pareiškėjas, manydamas, kad jam buvo suteiktos netinkamos sveikatos priežiūros paslaugos, ir dėl to jis patyrė neturtinę žalą, turi teisę su skundu kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją prie Sveikatos apsaugos ministerijos, kuri yra privaloma ikiteisminė tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija, o nesutikdamas su jos sprendimu – į bendrosios kompetencijos teismą.Pareiškėjas taip pat teigia, kad prašomą atlyginti žalą patyrė ir dėl užtrukusio paleidimo iš Lukiškių TI-K. Pareiškėjo teigimu, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis Lukiškių TI-K buvo gauta 14.13 val., bet į laisvę jis buvo paleistas apie 18.00 val. Suėmimo vykdymo įstatymo 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosprendis, nutartis arba nutarimas dėl suimtojo paleidimo vykdomi nedelsiant, kai tik juos gauna tardymo izoliatoriaus administracija. Šiuo atveju Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis, kuria nutarta pareiškėją paleisti į laisvę, buvo įvykdyta tą pačią dieną. Teisėjų kolegijos vertinimu, 4 val., kiek šiuo atveju užtruko šios nutarties vykdymas, buvo proporcingas laiko tarpas pareiškėjo paleidimo į laisvę procedūroms atlikti. Todėl šiuo atveju nebuvo pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus.Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjui būnant Lukiškių TI-K nuo 2012 m. birželio 26 d. iki 2012 m. birželio 28 d. buvo pažeista jo teisė į teisės aktuose nustatytą suimtųjų laiškų, pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų ir skundų priėmimo, išsiuntimo ir atsakymų į juos tvarką, be to, nuo 2012 m. birželio 26 d. iki 2012 m. birželio 27 d. buvo pažeista ir gyvenamojo ploto norma.Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog jo atžvilgiu atsakovo elgesys su juo gali būti vertintinas kaip kankinimas. Įvertinus pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes, įvertinus pažeidimo trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą. Tačiau teisėjų kolegija akcentuoja, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444- 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99).Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų pobūdį ir trukmę, teisėjų kolegijos vertinimu, asmens teisių pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu yra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistoms teisėms apginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus (CK 6.250 straipsnis).Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies – pripažįstant, jog pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas (teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytą suimtųjų laiškų, pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų ir skundų priėmimo, išsiuntimo ir atsakymų į juos tvarką, bei teisė į minimalų vienam asmeniui tenkantį plotą) buvo pažeista, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetant kaip nepagrįstą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. J. (V. J.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo V. J. (V. J.) skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad V. J. (V. J.) teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas (teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytą suimtųjų laiškų, pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų ir skundų priėmimo, išsiuntimo ir atsakymų į juos tvarką, bei teisė į minimalų vienam asmeniui tenkantį plotą) buvo pažeista. Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusRamūnas GadliauskasDainius Raižys