- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-06-29
- Bylos Nr.
- 1A-85-449/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-68-1-00176-2014-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Bielskis, Violeta Ražinskaitė, Linas Šiukšta (pran.)
- Nuteistasis
- M. T., J. S.
- Civilinis atsakovas
- L. R., R. S., R. K.
- Nukentėjusysis
- B. D.
- Advokatai
- Donatas Lengvinas
- Kategorijos
- 1.2.3.2.8Nužudymas dėl savanaudiškų paskatų (BK 129 str. 2 d. 9 p.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. T. ir nuteistojo J. S. gynėjo apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. vasario 12 d. nuosprendžio, kuriuo:
pagal BK 129 str. 2 d. 8 ir 9 p. laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams,pagal BK 180 str. 1 d. 30 (trisdešimt) parų areštu.
Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5 d. 1, 2 p., paskirtas bausmes subendrinus bausmių apėmimo būdu, M. T. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 8 (aštuoneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti auklėjimo pataisos namuose.
pagal BK 129 str. 2 d. 8 ir 9 p. laisvės atėmimu 7 (septyneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams,pagal BK 180 str. 1 d. 30 (trisdešimt) parų areštu.
Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5 d. 1, 2 p., paskirtas bausmes subendrinus bausmių apėmimo būdu, J. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 7 (septyneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti auklėjimo pataisos namuose.
Iš M. T. ir J. S. solidariai priteista B. D. – Š. 2762 Eur turtinės žalos atlyginimo, B. D. – Š. bei T. Š. po 27833 Eur ir V. Š. 28962 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Iš nuteistojo M. T. taip pat priteista 700 Eur, o iš J. S. priteista 458 Eur atstovavimo išlaidų B. D. – Š. ir T. Š..
M. T. ir J. S. neturint pakankamai turto (lėšų) priteistai žalai ir atstovavimo išlaidoms atlyginti, subsidiariai dalimis iš R. S. ir R. K. bei L. R. kaip solidarių atsakovų priteisti po 1381 Eur B. D. – Š. turtinės žalos atlyginimo, B. D. – Š., T. Š. po 13916 Eur ir V. Š. 14481 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Priteisti B. D. – Š. ir T. Š. 700 Eur iš L. R. bei 458 Eur iš R. S. ir R. K. atstovavimo išlaidų atlyginimo. Išieškojimą iš nuteistųjų tėvų nuspręsta vykdyti iki nuteistųjų M. T. ir J. S. pilnametystės.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. T. ir J. S. nuteisti už tai, kad dėl chuliganiškų ir savanaudiškų paskatų nužudė S. Š. ir, pavartodami fizinį smurtą, pagrobė svetimą turtą. Šias nusikalstamas veikas jie padarė tokiomis aplinkybėmis.
2014 m. vasario 28 d., apie 18 val., (duomenys neskelbtini), prie M. upės, J. S. ir M. T., būdami apsvaigę nuo alkoholio ir veikdami bendrininkų grupe bei su asmeniu, nesulaukusio amžiaus, nuo kurio kyla baudžiamoji atsakomybė, norėdami gauti alaus ir cigarečių bei pasityčioti iš nukentėjusiojo, t. y. dėl savanaudiškų bei chuliganiškų paskatų, užpuolė ir sumušė pro šalį ėjusį nukentėjusįjį S. Š.. M. T. spirdamas į nugarą, o vėliau visi kartu, t. y. M. T. spirdamas į nugarą, asmuo, nesulaukęs amžiaus, nuo kurio kyla baudžiamoji atsakomybė, smogdamas ranka į veidą, o J. S. tempdamas parvertė S. Š. ant žemės bei tęsdami nusikalstamus smurto veiksmus, matydami vienas kitą, M. T. nukentėjusiajam rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau kaip 7 smūgius į galvą ir kitas kūno vietas, asmuo, nesulaukęs amžiaus, nuo kurio kyla baudžiamoji atsakomybė, - rankomis ir kojomis ne mažiau kaip 10 smūgių į galvą ir kitas kūno vietas, o J. S. spyrė nukentėjusiajam į šoną. Taip palaužus nukentėjusiojo pasipriešinimą, asmuo, nesulaukęs amžiaus, nuo kurio kyla baudžiamoji atsakomybė, ir J. S. apieškojo nukentėjusiojo drabužių kišenes ir jose radę pagrobė 15 Lt, mobiliojo ryšio telefoną „N“ su SIM kortele bei S. Š. dokumentus: asmens tapatybės kortelę Nr. XXXXXXXX, vairuotojo pažymėjimą Nr. YYYYYYYY ir transporto priemonės registracijos liudijimą Nr. GGGGGG. Tyčiodamiesi iš nukentėjusiojo bei demonstruodami aiškų jo negerbimą ir niekinamąjį požiūrį į jį bei elementarias moralės ir elgesio normas, J. S., M. T. ir asmuo, nesulaukęs amžiaus, nuo kurio kyla baudžiamoji atsakomybė, šlapinosi nukentėjusiajam ant galvos, M. T. ir asmuo, nesulaukęs amžiaus, nuo kurio kyla baudžiamoji atsakomybė, nuavė batus, numovė kelnes ir nusmaukė trumpikes, o J. S. degtukais degino nukentėjusiojo vilkimą striukę, dėl to padarė ir odos nudegimus nukentėjusiajam juosmens dešinėje pusėje. Nueidami iš nusikaltimo vietos kiekvienas po kartą viena koja užšoko nukentėjusiajam ant krūtinės ir taip bendrais smurtiniais veiksmais S. Š. padarė masyvias daugybines tarpusavyje susiliejančias poodines kraujosruvas visoje galvoje, išskyrus veidinės dalies kairę pusę bei smakrą su atitinkamai esančiomis daugybinėmis kraujosruvomis galvos minkštuosiuose audiniuose, nosies kaulų lūžius, kraujo išsiliejimą abipus po kietuoju galvos smegenų dangalu, spaudžiančiu smegenis, difuzinį kraujo išsiliejimą abipus po minkštaisiais galvos smegenų dangalais ir trauminį galvos smegenų pabrinkimą, sukėlusį gyvybei pavojingą būseną – smegenų komą, daugybinius odos nubrozdinimus dešiniame krūtinės ląstos šone. Paliktas nusikaltimo vietoje S. Š., stipriai sumušus galvą, dėl padarytų sužalojimų, kurie sukėlė ūmų kraujavimą iš nosies su aspiracija į plaučius bei ūmų kvėpavimo funkcijos nepakankamumą, galvos smegenų suspaudimą ir pabrinkimą bei smegenų komą, mirė.
Šalies argumentai
Nuteistojo J. S. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nesutinka. Gynėjo nuomone, teismas netinkamai taikė baudžiamosios teisės normas ir padarė esminius BPK pažeidimus.
Skundžiamame nuosprendyje konstatuota, kad J. S. kaltę pripažino iš dalies, tačiau teismas nenurodė, kad J. S. savo kaltę iš dalies pripažino dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 str., o kaltės dėl tyčinio nužudymo jis niekada nepripažino. Prokurorui pateikus prašymą dėl kaltinime nurodytos veikos faktinių aplinkybių ir kvalifikavimo pakeitimo, J. S. apklaustas nebuvo. Pagal naują kaltinimą nebuvo apklaustas ir M. T., o taip pat ir liudytojas A. K..
Šalies argumentai
Skunde gynėjas nurodo, kad vienintelis J. S. byloje davė nuoseklius parodymus, kitų asmenų parodymai buvo nenuoseklūs ir prieštaringi. Skunde cituojami teismo nuosprendyje nurodyti M. T. parodymai, kurie, gynėjo nuomone, visiškai atitinka J. S. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu. Gynėjas nesutinka su teismo išvada, kad byloje surinkti duomenys leidžia pagrįstai manyti, kad J. S. ir M. T. padarė jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Skunde tvirtinama, kad bylos nagrinėjimo metu niekas nenurodė apie tai, jog buvo susitarta nužudyti. Byloje nebuvo aiškinamasi, ar nuo J. S. suduoto smūgio į šoną buvo padarytas kūno sužalojimas, o jei buvo, kokio pobūdžio. 2014-03-04 parodymų patikrinimo vietoje metu J. S. parodė, kad jis spyrė nukentėjusiajam į kairę viršutinę kūno pusę, o ekspertizės akte nurodyta, kad kairėje kūno pusėje jokių sužalojimų nerasta. Įvykio vietoje buvę asmenys parodė, kad M. T. pasivijo nukentėjusįjį ir pradėjo prieš jį smurtauti. Teisiamajame posėdyje M. T. pakeitė savo parodymus dėl J. S. dalyvavimo nusikalstimo padaryme. Ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, jog būtent J. S. pirmas paprašė cigarečių, pasiūlė sumušti S. Š. bei, kad jie visi po vieną kartą, mūvėdami batais, užšoko nukentėjusiajam ant pilvo. Parodymų patikrinimo vietoje protokolai, taip pat M. T. bei A. K. parodymai iš esmės patvirtina M. T. parodymus, kad būtent tada, kai S. Š. nedavė alaus ir nusisuko eiti, kaltinamasis J. S. paragino smurtauti, sakydamas „sumušame tą senį“. Parodymų patikrinimo vietoje M. T. atsakydamas į advokato klausimą, kas paskatino smurtauti, atsakė, kad tai daryti paragino J. S.. Šiuos parodymus M. T. patvirtino 2014-04-25 apklausos ir 2014-03-21 akistatos metu. A. K. taip pat patvirtino šią aplinkybę. Apeliantas nurodo, kad teismas rėmėsi kaltinamojo M. T. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nes jie iš esmės atitinka faktines bylos aplinkybes, be to, pastarasis nenurodė jokio parodymų pakeitimo motyvo ar priežasties, tačiau, anot gynėjo, M. T. teismui iš esmės neatsakė nė į vieną klausimą ir aiškino, kad prastai jaučiasi ir nieko neatsimena. Teismas, pasak apelianto, į tai turėjo atsižvelgti ir užtikrinti, kad apklausos metu dalyvautų specialistas. Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad M. T. turi psichikos sutrikimų, panašių sveikatos problemų turi ir liudytojas A. K., tačiau teismas nesiaiškino, kodėl šie asmenys kiekvieną kartą duoda skirtingus parodymus, be to, teismas atmetė jų parodymus, kuriais neigiami J. S. veiksmai mušant nukentėjusįjį. Skunde gynėjas atkreipia dėmesį, kad po įvykio sutiktiems pašaliniams asmenims M. ir A. aiškino, kad J. jiems neleido nukentėjusiojo įmesti į vandenį, be to tik M. ir A. spardė nukentėjusįjį ir šokinėjo jam ant galvos.
Gynėjas nesutinka ir su teismo išvada, kad nuteistieji veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. J. S. buvo kaltinamas smūgio koja sudavimu į kairįjį nukentėjusiojo šoną. Gynėjui nesuprantama teismo išvada, kad penkiolikmetis, būdamas neblaivus, suprato ir galėjo atsakyti tiek už savo, tiek už kitų veiksmus. Be to, teismas nuosprendyje nepasisakė dėl nukentėjusiojo elgesio, jo girtumo. Apeliantas nesutinka su teismo išvadomis dėl J. S. kaltės padarius BK 129 straipsnio 2 dalies 8, 9 punktuose numatytą nusikaltimą. Teismas, pasak gynėjo, padarė procesinius pažeidimus, pažeidė J. S. teises, neatliko įrodymų tyrimo pagal naujai pareikštą kaltinimą. Apelianto nuomone, J. S. veiksmai galėtų būti vertinami tik pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.
Šalies argumentai
Gynėjas skunde nurodo, kad skundžiamas nuosprendis surašytas nesilaikant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 3.1.8 p. nurodytų reikalavimų. Be to, teismas, pripažindamas J. S. kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8, 9 dalis, nesilaikė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 2 dalies reikalavimų, teismo nuosprendis priimtas pažeidžiant BPK 20 straipsnį. Teismas nesilaikė ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies reikalavimų.
Skunde taip pat nurodoma, kad nukentėjusiųjų civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos turėjo būti paliktas nenagrinėtu, nes jis neatitinka Civilinio kodekso reikalavimų. Turtinę ir neturtinę žalą padarė trys nepilnamečiai, tačiau nei vienas iš A. K. tėvų nebuvo nurodytas atsakovu. Atsakovais byloje buvo tik M. T. mama ir abu J. S. tėvai.
Žemesnės instancijos teismas
Apelianto nuomone, J. S. neteisėtai nuteistas pagal BK 129 str. 2 d. 8, 9 p., nes jo veikoje nėra šio nusikaltimo sudėties požymių ir jis neatliko bendrų veiksmų padarant nukentėjusiajam kūno sužalojimus, dėl kurių šis mirė. Gynėjas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2015-02-12 nuosprendžio dalį, kuria J. S. pripažintas kaltu pagal BK 129 str. 2 d. 8 ir 9 p. bei priteista turtinė ir neturtinė žala iš R. S. ir R. K. ir priimti naują nuosprendį – išteisinti J. S. pagal BK 129 str. 2 d. 8 ir 9 p., kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Šalies argumentai
Nuteistasis M. T. apeliaciniame skunde nurodo, kad Klaipėdos apygardos teismo 2015-02-12 nuosprendžiu jam paskirta 8 m. 6 mėn. laisvės atėmimo bausmė yra per griežta. Apeliantas teigia, kad jis prisipažino ir davė tikslius parodymus, labai gailisi dėl padaryto nusikaltimo ir nori atlyginti nukentėjusiesiems padarytą žalą, o būdamas laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietoje, to padaryti negalės. Būdamas laisvėje M. T. baigtų mokslus, sukurtų šeimą. Taip pat nuteistasis nurodo, kad darydamas nusikaltimą jis nesuvokė ką darąs, prašo paskirti jam psichiatrinį tyrimą. Nuteistasis M. T. apeliaciniame skunde prašo sumažinti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę.
Nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai T. Š. ir V. Š. atsikirtimuose į nuteistojo M. T. ir nuteistojo J. S. gynėjo apeliacinius skundus prašo šiuos skundus atmesti.
Atsikirtimuose nurodoma, kad švelninti bausmę nuteistajam M. T. nėra pagrindo. Byloje buvo atlikta 2014-04-09 - 05-30 teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė Nr. 103MS-67/2014, kurios išvadose nurodyta, kad M. T. veikloje nusikalstamos veikos padarymo metu nenustatyti fiziologinio afekto ar kitai emocinei būsenai būdingi požymiai, todėl galima tvirtinti, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu jis nebuvo fiziologinio afekto ar kitoje emocinėje būsenoje, kuri galėjo turėti esminės įtakos jo veiksmams. Tai reiškia, kad nuteistojo M. T. veiksmai buvo valiniai, sąmoningi ir jis suvokė, kad šie veiksmai yra nusikalstami, uždrausti įstatymo.
Atsikirtimuose taip pat nurodoma, kad pirmos instancijos teismas teisingai vertino įrodymus ir padarė tinkamą išvadą dėl J. S. vaidmens nusikaltimo padaryme. Nuteistųjų parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamuosiuose posėdžiuose rodo, jog įvykio metu J. S. pirmasis pasiūlė atlikti tam tikrus veiksmus. Iš 2014-03-21 akistatos protokolo tarp J. S. ir A. K., matyti, jog J. S. pripažįsta <...pamatęs minėtą vyriškį pasiūliau kartu buvusiems vaikinams nueiti ir paprašyti cigaretės...>. Tame pačiame protokole A. K. nurodo, kad <...vyriškiui nueinant, J. pasakė M. T., kad šis bėgtų paskui ir daužtų vyriškiui...>. Iš 2014-04-25 įtariamojo M. T. apklausos protokolo matyti, jog ir kitus veiksmus iniciavo J. S.. M. T. nurodė <...po to, J. S. pasiūlė numauti batus. <...> Po to, J. S. paprašė degtukų sakydamas, kad nori padeginti vyriškio striukę ir ją padegė. <...> Patikslinu, kad vyriškiui numovus kelnes ir gulint ant nugaros, J. S. pirmiausia vyriškiui uždegė plaukus prie lytinių organų, kurie užsiliepsnojo, tačiau greitai užgeso. <...> Po to, J. S. pasiūlė patikrinti vyriškio rūbus. <...> Papildau, kad prieš išeinant J. S. pasiūlė vyriškį nutemti į šalia esančią pelkę, tačiau ši pelkė buvo užšalusi. <...> J. S. pasiūlė vyriškį pakelti ir nuvesti iki vietos, kur pradžioje gėrėme sidrą ir ten įmesti į upę>. Nors nuteistųjų parodymai bylos nagrinėjimo metu kito, galimai siekiant išvengti atsakomybės, tačiau abu bendrininkai nurodo, jog J. S. prisidėjo prie nukentėjusiojo nužudymo. Akivaizdu, kad nuteistųjų smurtiniai veiksmai buvo pavojingi žmogaus sveikatai ir gyvybei, tai jie, būdami tokio amžiaus, turėjo nedviprasmiškai suvokti. Nepaisant to, savo veiksmų nuteistieji nenutraukė, o priešingai, suvokdami jų pasekmes bandė paslėpti nusikaltimą, siekdami nukentėjusįjį įmesti į upę.
Atsikirtimuose nurodoma ir tai, kad pagal susiformavusią teismų praktiką, bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma - žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais, todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės bylos Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (kasacinė byla Nr. 2K-485/2008).
Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo nuteistojo J. S. veiką, jį išteisinti pagal BK 129 str. 2 d. 8 ir 9 p. nėra teisinio pagrindo.
Teismo posėdyje nuteistasis M. T., jo gynėjas ir jo atstovė pagal įstatymą bei civilinė atsakovė prašo patenkinti nuteistojo M. T. apeliacinį skundą. Nuteistojo J. S. gynėjas, nuteistasis J. S., jo atstovė pagal įstatymą bei civilinė atsakovė prašo nuteistojo J. S. gynėjo apeliacinį skundą patenkinti. Prokurorė prašo nuteistojo M. T. ir nuteistojo J. S. gynėjo apeliacinius skundus atmesti. Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų B. D. – Š., T. ir V. Š. atstovas prašo nuteistojo M. T. ir nuteistojo J. S. gynėjo apeliacinius skundus atmesti, pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti galioti ir iš civilinių atsakovų priteisti nukentėjusiesiems jų išlaidas atstovo paslaugoms apmokėti. Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovė prašo priimti sprendimą teismo nuožiūra.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmetami.
Nuteistojo J. S. gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma, kad J. S. veikoje nėra BK 129 str. 2 d. 8 p., 9 p. nusikaltimo sudėties požymių, jis neatliko bendrų veiksmų padarant nukentėjusiajam kūno sužalojimus, nuo kurių šis mirė. Skunde nurodoma ir tai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 str. nuostatas, o nuosprendis priimtas nesilaikant BPK 305 str. 1 d. 1 p., 2 p. reikalavimų, taip pat ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 3.1.8. p., BPK 44 str. 6 d. ir Konstitucijos 31 str. reikalavimų. Nurodoma dar ir tai, kad nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai turi būti palikti nenagrinėtais, nes jie neatitinka Civilinio kodekso reikalavimų. Apeliantas neginčija nuosprendžio dalies, kuria J. S. nuteistas pagal BK 180 str. 1 d. O nuteistasis M. T. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas jam paskyrė per griežtą bausmę ir prašo ją sušvelninti.
Vadovaujantis BPK 320 str. 3 d. nuostatomis, teisėjų kolegija apeliacine tvarka bylą ir nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą patikrino tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.
Teisėjų kolegija visus nuteistojo J. S. gynėjo apeliacinio skundo argumentus atmeta, nes jie nepagrįsti ir paneigti teisme išnagrinėtais ir nuosprendyje išdėstytais, aptartais bei įvertintais įrodymais.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas nešališkai ir išsamiai išnagrinėjo visas šios bylos aplinkybes, teismo posėdyje išnagrinėtus įrodymus įvertino nepažeidžiant BPK 20 str. 5 d. reikalavimų ir pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Kvalifikuojant pripažintas įrodytomis J. S. padarytas nusikalstamas veikas, teismas baudžiamuosius įstatymus pritaikė tinkamai.
Kad J. S. ir M. T., veikdami bendrininkų grupe, kartu su asmeniu, nesulaukusiu amžiaus, nuo kurio kyla baudžiamoji atsakomybė (A. K.) skundžiamame nuosprendyje aprašytomis aplinkybėmis nužudė S. Š., patvirtina nuteistojo M. T., liudytojo A. K. ir kitų liudytojų parodymai bei kiti rašytiniai bylos duomenys. Nuteistojo J. S. kaltę iš dalies patvirtina ir paties nuteistojo parodymai.
Nuteistasis J. S. teisme kaltu prisipažino iš dalies. Nuteistasis J. S. teisme parodė, kad 2014 m. vasario 28 d. prie M. upės su M. T. ir A. K. vartojo alkoholinius gėrimus. Kai alkoholinius gėrimus išgėrė, pamatė pro šalį einantį vyriškį. Nubėgo prie jo paprašyti cigaretės, nes patys neturėjo. Vyras atsisakė duoti cigaretę ir išvadino juos „debilais“ ir šlykštynėmis. Tada išsibėgėjęs M. T. koja tam vyrui spyrė į nugarą. Nukentėjusysis pargriuvo, o atsistojęs apspjovė jį ir M. T.. Tada M. T. dar kartą spyrė į nugarą ir jis vėl nukrito. Kai antrą kartą nukentėjusysis atsistojo, A. K. iš jo vidinės kišenės išėmė alaus butelį ir jo turinį užpylė tam vyrui ant galvos. Nukentėjusysis toliau rėkė, juos keikė. A. K. ir M. T. puolė nukentėjusįjį, o jis, J. S., koja sudavė vieną smūgį gulinčiam nukentėjusiajam į šoną, o kiti toliau kumščiais ir rankomis jį mušė. Jis sakė, kad užteks, nereikia mušti, bet jie toliau mušė tą vyrą, numovė kelnes ir batus, juos įmetė į upę bei dar mušė. Vėliau jie visi trys apšlapimo nukentėjusiojo galvą. Jis, J. S., uždegė vyro striukę, nes norėjo išimti piniginę. Todėl uždegus striukės šoną atsirado 15 cm skylė ir pro ją išėmė piniginę. Nuteistasis teisme tos pačios apklausos metu parodė ir tai, kad A. K. pasiūlė patikrinti nukentėjusiojo kišenes. Jis ir A. K. tikrino kišenes, jis išėmė piniginę, kurioje buvo 15 Lt ir dokumentai, o A. K. – mobilųjį telefoną „N“, kurį ir pasiėmė, prieš tai SIM kortelę išėmė ir išmetė į upę. Pats pasiėmė 10 Lt, o smulkius pinigus atidavė A. K.. Tada M. T. su A. K. sugalvojo, kad tą vyrą reikia įmesti į vandenį, bet jis dar buvo gyvas. Jis sakė, kad nereikia, jog gali žmogų užmušti. Po to išėjo į miestą, „kebabinėje“ išleido to vyro pinigus, kuriuos pasiėmė iš piniginės. Paskui parduotuvėje „M“ sutiko J. B.. Dar vėliau su juo ėjo pro knygyną ir jis, J. S., užmetė ant knygyno stogo dokumentus. Jis nesakė, kad „sumušame tą senį“, kai griovė nukentėjusįjį, tai jis tempė už kuprinės ir įspyrė vyrui į šoną, M. T. spardė kojomis, o A. K. smūgiavo kumščiais. Jis neigia, kad skatino nurengti ir apšlapinti nukentėjusįjį, taip pat neigia, jog degino nukentėjusiojo plaukus prie lytinių organų. Jis teigia, kad uždegė tik vieną vietą striukės šone, o kas uždegė kitas vienas nežino. Pats su koja užgesino ugnį, kuri įsidegė striukėje. Nueinant nukentėjusysis kvėpavo, bandė jį kelti, bet jis nesikėlė. Nuteistasis parodė ir tai, kad jis ant nukentėjusiojo galvos nešokinėjo, o šokinėjo M. T., o A. K. spardė koja. Teisiamojo posėdžio metu prokuroras pateikė prašymą pakeisti kaltinimą, kuris buvo perskaitytas teisiamojo posėdžio metu. J. S. su naujai pateiktu kaltinimu nesutiko, parodė, kad neturėjo jokių chuliganiškų paskatų. Papildomai duoti parodymus apie įvyko aplinkybes nepageidavo.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teisme taip pat buvo atliktas įrodymų tyrimas ir J. S. apklaustas papildomai. Apeliaciniame teisme J. S. parodė, kad veiksmus, inkriminuotus kaltinime, visiškai pripažįsta, tačiau nesiekė nukentėjusįjį nužudyti. Vėliau tos pačios apklausos metu parodė ir tai, kad neprisipažįsta dėl nužudymo dėl chuliganiškų paskatų. Jis parodė, kad kai M. T. spyrė nukentėjusiajam į nugarą, nukentėjusysis atsistojo ir tada jis griebė jam už kuprinės, tempė ir spyrė į kairįjį šoną. Kai nukentėjusysis atsistojęs pradėjo eiti į priekį, M. T. ir A. K. pradėjo jį mušti. Nepripažino, kad nukentėjusiajam nueidamas užšoko ant krūtinės. Taip teigdami M. T. ir A. K. galbūt jį apkalbėjo. Pripažįsta, kad vieną kartą spyrė nukentėjusiajam į šoną, visi apšlapino nukentėjusįjį. Prieš išeinant M. T. ir A. K. kalbėjo, kad nori nukentėjusįjį įmesti į vandens telkinį, tačiau jis to padaryti neleido. Apeliacinės instancijos teisme buvo perskaitytas 2014 m. kovo 1 d. įtariamojo J. S. apklausos protokolas. J. S., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad pamatę vyriškį nusprendė jo paprašyti pavaišinti alumi arba cigaretėmis. Pribėgę iš vyro nugaros tai ir padarė. Vyras sustojo ir juos išvadino šlykštynėmis, „debilais“ ir kitaip juos užgauliojo. Nieko nedavęs vyras nuėjo tolyn, o M. T. įsibėgėjęs koja spyrė jam į nugarą. Nuo smūgio žmogus pargriuvo ant pilvo. Atsistojo ir jį bei M. T. apspjovė. Jis supyko ir puolė nukentėjusįjį, taip pat nukentėjusįjį puolė ir M. T. su A. K.. Visi jie parvertė vyrą ant žemės, o jis ir toliaus juos užgauliojo. Supykęs M. T. pradėjo tą vyrą mušti. Mušė kumščiais į veidą, sudavė iki 5 kartų. Tuo metu jis vieną kartą spyrė nukentėjusiajam į šoną. A. K. spardė jį kojomis. Nustojo mušti, nes A. K. sugalvojo ir pasiūlė patikrinti nukentėjusiojo kišenes. A. K. rado šoninėje kišenėje mobilųjį telefoną, M. T. išėmė ir išmetė SIM kortelę.Tada jis, J. S., sugalvojo uždegti nukentėjusiojo striukę. Iš M. T. paėmė degtukus ir uždegė striukės šoną, o kai ugnis įsidegė iki 15 cm aukščio, su koja spausdamas liepsnos vietą užgesino. Visi trys nusišlapino ant nukentėjusiojo galvos. Po to A. K. su M. T. nuavė vyro batus ir numovė kelnes, šiuos daiktus sumetė į M. upę. Tai darydami jie juokėsi. Jis sugalvojo patikrinti striukės vidinę kišenę ir rado piniginę. Joje buvo apie 15 Lt ir dokumentai. Pasiėmė 10 Lt kupiūrą, o smulkius pinigus padavė A. K.. Visus dokumentus pasiėmė, o pačią piniginę išmetė laukuose. Prieš išeinant M. T. spyrė apie 4 kartus nukentėjusiajam į veidą. Jie bandė pakelti nukentėjusįjį, kad jis eitų į namus, tačiau jis nereagavo, bet buvo gyvas, nes kvėpavo,knarkė. Tada jis pasakė, kad užteks ir nuėjo į „kebabinę“. Pavalgė, nuėjo į už turgaus ir visus dokumentus užmetė ant stogo (2 t., 94-96 b.l.). Apeliacinės instancijos teisme buvo perskaityti ir nuteistojo J. S. parodymų patikrinimo protokolas. Ikiteisminio tyrimo metu J. S. parodymų patikrinimo vietoje parodė, kad kai išgėrė alkoholinius gėrimus, pamatęs einantį nukentėjusįjį nusprendė jį pasivyti ir jo paprašyti cigarečių. Paprašyti cigarečių nusprendė M. T.. Savo cigaretes jau buvo surūkę. Kai bėgo prie nukentėjusiojo jam pašaukė prašydami cigarečių ir alaus. Į jų prašymą nukentėjusysis atsakė pavadindamas juos „debilais“ ir šlykštynėmis, atsisakė duoti cigarečių ir alaus bei apsisukęs nuėjo tolyn. Tada M. T. įsibėgėjęs spyrė vyrui į nugarą, dėl ko šis pargriuvo ant pilvo. Pargriovus nukentėjusįjį prie jo pribėgo A. K. ir pradėjo jį mušti. Kai A. K. koja trypė vyrui galvą, jis jau gulėjo ant nugaros. Po to pribėgo M. T., kuris taip pat kojomis spardė nukentėjusiojo galvą. Nukentėjusįsis atsistojo nuo žemės, apspjovė jį ir M. T. bei nuėjo toliau. J. S. parodė, kad nusprendė nukentėjusįjį pasivyti, nes šis suerzino, kad juos apspjovė ir užgauliojo. Pasivyti nukentėjusįjį pasiūlė M. T., sakydamas, kad reikia jį pamokyti. Jį pasivijus apvertė. Padėjo nukentėjusįjį apversti ant žemės paėmęs rankomis už pečių. Po to M. T. ir A. K. pradėjo mušti nukentėjusįjį. A. K. spardė nukentėjusiajam į veidą, o pritūpęs M. T. kumščiais smūgiavo nukentėjusiajam į galvą. Kai jie baigė mušti nukentėjusįjį, jis, J. S., vieną kartą spyrė nukentėjusiajam į šoną. Po to A. K. pasiūlė patikrinti nukentėjusiojo drabužių kišenes. A. K. rado ir ištraukė telefoną bei raktus. A. K. telefoną pasiliko, raktus išmetė. A. K. išėmė iš telefono SIM kortelę ir su M. T. išmetė į upę, o sugrįžę numovė nukentėjusiojo batus ir kelnes bei juos irgi išmetė į upę. Jiems grįžus visi trys apšlapino nukentėjusiojo galvą. Tai padaryti pasiūlė A. K. sakydamas, kad nusiplaus kraujas nuo veido. Po to jis, J. S., degtukais, kuriuos padavė M. T., uždegė nukentėjusiojo striukės šoną, nes nepavyko išimti piniginės, kurią apčiuopė striukės vidinėje dalyje. Kai striukė užsidegė, jis ją užgesino koja. Ištraukęs piniginę, joje rado ir pasiėmė 10 Lt, o smulkesnius pinigus (apie 3-4 Lt) padavė A. K.. Taip pat piniginėje rado dokumentus, kuriuos pasiėmė, o pačią piniginę išmetė link M. upės. Prieš išeinant M. T. spyrė nukentėjusiajam į galvą apie 4-5 kartus. Bandė vyrą pakelti apie 4-5 kartus, tačiau šis pargriuvo, nesugebėjo pastovėti. Po to nuėjo į „kebabinę“, o dokumentus išmetė ant pastato stogo už turgaus (2 t., 97-108 b.l.).
Perskaičius šiuos protokolus J. S. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad jis griebė nukentėjusįjį už kuprinės ir jį pargriovė bei vieną kartą spyrė jam į šoną. Pirmiausia ištraukė piniginę, o po to padegė nukentėjusiojo striukę. Kai A. K. iš nukentėjusiojo striukės kišenės ištraukė mobilųjį telefoną, tada ir jam kilo mintis patikrinti to vyro kišenes ir tada ištraukė piniginę su dokumentais. Jis išgirdo, kad M. T. ir A. K. ruošėsi nukentėjusįjį įmesti į upę, tačiau jis to neleido. Parodė ir tai, kad nedegino nukentėjusiojo plaukų prie jo lytinių organų.
Nuteistasis M. T. teisme kaltu prisipažino visiškai. Nuteistasis M. T. teisme parodė, kad jis, J. S. ir A. K. gėrė alkoholinius gėrimus prie upės. Pamatė einantį vyrą ir jis sugalvojo paprašyti to vyro cigaretės. Jis nedavė ir juos išvadino „debilais“ ir šlykštynėmis. Sugalvojo jį sumušti, spyrė jam iš kojos į nugarą. Vyras nuvirto, atsikėlė ir jį bei J. S. apspjovė, todėl jis, M. T., dar kartą spyrė jam į nugarą, o J. S. vieną kartą spyrė gulinčiam vyrui į šoną. Jis su A. K. rankomis ir kojomis stipriai mušė nukentėjusįjį. Po to J. S. neleido nukentėjusiojo mušti, bet jie vis tiek spardė kojomis ir smūgiavo rankomis. Jis su A. K. nukentėjusiajam numovė kelnes ir batus bei juos išmetė į vandenį. J. S. pradegino striukėje skylę ir išėmė piniginę. Jis su A. K. toliau nukentėjusįjį mušė, o po to visi apšlapino jo galvą. Sugalvojo tą vyrą įmesti į vandenį, bet J. S. neleido. Po to visi išėjo į miestą. Nuteistasis parodė ir tai, kad jis su A. K. šokinėjo nukentėjusiajam ant galvos, J. S. nešokinėjo. A. K. ištraukė nukentėjusiojo mobilųjį telefoną. Nukentėjusysis buvo atsikėlęs, bet jis jam sudavė iš alkūnės prie kaklo. Nematė, kad kuris nors iš jų degintų nukentėjusiojo plaukus prie lytinių organų. Teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti M. T. parodymai, duoti 2014 m. kovo 1 d. ikiteisminio tyrimo metu. Jis buvo parodęs, kad pamatė einantį žmogų, J. S. nuėjo paprašyti cigarečių, nes patys nebeturėjo. Paskui J. S. nuėjo ir jis su A. K.. J. S. to vyro paprašė parūkyti, o jis atsakė, kad 5 m. nerūko. Tada paprašė alaus, nes matė, jog jo kišenėje yra alaus butelis. Vyras atsakė, kad neduos. Jie visi trys pradėjo garsiai šaukti, reikalauti atiduoti alaus butelį. Nukentėjusysis daug nekalbėjo, nusisuko ir nuėjo tolyn. Jam nuėjus kelis metrus jis, M. T., įsibėgėjo ir koja spyrė jam į nugarą, nuo ko jis pargriuvo ant pilvo. A. K. ištraukė alaus butelį ir apipylė to vyro galvą. Nukentėjusysis atsikėlė, išvadino juos „debilais“, o tada jau A. K. kumščiu trenkė nukentėjusiajam į kaklą, o jis, M. T., koja spyrė nukentėjusiajam į nugarą. Vyras vėl pradėjo eiti tolyn, bet jau krypuodamas. Tada jis trečią kartą įsibėgėjęs spyrė nukentėjusiajam į nugarą, jis pargriuvo ant pilvo. A. K. kelis kartus koja spyrė gulinčiam nukentėjusiajam į galvą, taip pat kelis kartus kumščiu trenkė tam vyrui į žandikaulį. Jis, M. T., koja spyrė ne daugiau kaip 5 kartus nukentėjusiajam į galvą, o iš kumščio 2 kartus trenkė į galvos sritį. Nukentėjusysis atsikėlė ir jam apspjovė nugarą. Jis su A. K. parvertė nukentėjusįjį, A. K. gulinčiam vyrui koja spyrė iki 4 kartų į galvą, po to nukentėjusysis jau nebeatsistojo, iš nosies bėgo kraujas, lūžo nosies kaulas. Jis kvėpavo. A. K. nukentėjusiojo striukės kišenėje surado mobiliųjų telefoną, o jis, M. T., SIM kortelę išmetė į upę, o telefoną pasiėmė A. K.. Jie visi pakėlė nukentėjusįjį, atsistojo, bet paeiti nebegalėjo, kelis žingsnius paėjęs, nugriuvo. J. S. iš alkūnės trenkė nukentėjusiajam į nugarą. Jis, M. T., turėjo degtukų, kurios padavė J. S., nes jis prašė. J. S. uždegė nukentėjusiojo striukę. Jai užsidegus, jis su A. K. užgesino. J. S. uždegė striukė juokais. J. S. negesino, sakė palikti. Be to, J. S. sugalvojo nukentėjusiajam numauti kelnes, kad jis grįžtų nuogas į namus. A. K. numovė batus ir kelnes, o jis, M. T., nunešė ir įmetė į upę. J. S. pasilenkė ir uždegė nukentėjusiojo plaukus prie sėdmenų. J. S. sugalvojo pasižiūrėti, kas yra vyro striukės vidinėse kišenėse. Patikrino ir rado piniginę, kurioje buvo 15 Lt. J. S. sau pasiliko 10 Lt kupiūrą, o likusius atidavė A. K.. Pažiūrėjo dokumentus. J. S. piniginę numetė prie upės, o raktus numetė į kitą pusę. Dokumentus pasiėmė su savimi. Nukentėjusiajam gulint ant nugaros jie visi po vieną kartą užšoko ant jo pilvo, taip pat visi trys apšlapino jam veidą, garsiai juokėsi. Tai padarė nuėjo į „kebabinę“, po to į parduotuvę „M“. Po to susitiko J. B., su kuriuo jis ir J. S., nuėjo prie turgaus ir išmetė ant stogo nukentėjusiojo dokumentus. J. B. papasakojo apie tai, kad sumušė žmogų, kaip tai darė (2 t., 197-199 b.l.). Perskaičius šiuos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, nuteistasis M. T. parodė, kad neteisinga tai, jog J. S. numetė piniginę prie upės, o raktus į kitą pusę. Taip pat jis melavo apie tai, kad visi trys užšoko ant nukentėjusiojo pilvo. Duodamas parodymus, ikiteisminio tyrimo metu, norėjo visą kaltę suversti J. S., nežino, kodėl apkalbėjo J. S.. Patvirtino, kad šlapinosi visi trys, tačiau neatsiminė, jog visi tuo metu juoktųsi. A. K. nukentėjusįjį apipylė alumi, kai jis buvo atsikėlęs po pirmo suduoto smūgio. O nukentėjusįjį užpulti sugalvojo jis, nes „niežtėjo kumščiai“, norėjo jį sumušti. Teisme buvo perskaityti ir kiti nuteistojo M. T. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Nuteistasis M. T., apklaustas 2014 m. balandžio 25 d. ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad pamačius vyriškį J. S. pasiūlė nueiti ir paprašyti cigarečių. Tuo metu turėjo savų cigarečių, bet J. S. vis tiek pasiūlė paprašyti vyriškio cigarečių. J. S. nuėjo pirmas, o jis su A. K. iš jo paskos. J. S. paprašius cigarečių, nukentėjusysis atsisakė duoti ir apsisukęs nuėjo tolyn. Tada J. S. pasiūlė sumušti tą vyrą. Jis pasakė, kad „sudaužom tą senį“. Tada jis, M. T., pribėgęs prie nukentėjusiojo jam spyrė vieną kartą į nugarą. Vyras nugriuvo ant pilvo. Tada jis atsistojo ir atsisukęs į juos kažką pasakė. Jie paprašė alaus, tačiau vyras atsisakė duoti ir alaus. Tada A. K. vieną kartą kumščiu sudavė nukentėjusiajam į kaklą, o jis, M. T., dešine koja vieną kartą spyrė tam vyrui į dešinį šoną. Po to A. K. iš vyro striukės kišenės ištraukė alaus butelį ir kartu su J. S. šiek tiek atsigėrė, o likusį alų A. K. išpylė nukentėjusiajam ant galvos, nugaros. Apipylus alumi nukentėjusysis apsisukęs toliau ėjo link D. miestelio. Tačiau jis pasivijo nukentėjusįjį ir spirdamas koja į jo nugarą pargriovė. Tada pribėgo A. K., kuris pradėjo trypti nukentėjusiojo galvą, smūgiuodamas iš viršaus į apačią nemačiau kaip 6 kartus. Be to, A. K. ir kumščiu sudavė nukentėjusiajam į galvą. Po to ir jis pradėjo vyrui trypti galvą su koja smūgiuodamas iš viršaus į apačią. Spyrė apie 3 kartus ir kumščiu sudavė apie 2 smūgius į galvą. J. S. spyrė vieną kartą nukentėjusiajam į šoną. Po to vyriškis sunkiai atsikėlė ir bandė paeiti į priekį, tačiau jis vėl pasivijo ir smūgiuodamas dešinės rankos alkūne sudavė į kaklą ir taip pargriovė bei apžergęs su alkūne dar sudavė kelis kartus į sprandą. Po to J. S. pasiūlė nukentėjusiajam numauti batus ir kelnes. A. K. numovė vyrui batus, o jis padėjo jam numauti kelnes. Jis kelnes, o A. K. batus išmetė į M. upę. J. S. jo paprašė degtukų, sakydamas, kad nori padeginti nukentėjusiojo striukę. J. S. padegė vyro dešinės striukės šoną ties pažastimi. Jis su A. K. užgesino liepsną. Prieš tai, kai jie numovė kelnes ir batus, J. S. uždegė nukentėjusiojo plaukus prie lytinių organų. O po to J. S. pasiūlė patikrinti nukentėjusiojo drabužius, nes gal jis turi gerą telefoną, kurį būtų galima pasiimti. Tada A. K. išplėšdamas striukės vidinę kišenę išėmė mobiliųjų telefoną „N“. Jis išėmė iš mobilaus telefono SIM kortelę, o pats mobilusis liko pas A. K.. Po to J. S. nukentėjusiojo striukės vidinėje kišenėje rado piniginę ir ją ištraukė. Piniginėje rado ir pasiėmė daugiau kaip 10 Lt, dokumentus. A. K. vyro išorinėje striukės kišenėje rado ir pasiėmė raktus, kuriuos numetė prie krūmų, netoli tos vietos, kur gulėjo vyras. Prieš išeinant visi po vieną kartą užšoko ant nukentėjusiojo pilvo ir krūtinės, tuo metu jis gulėjo ant nugaros. Pirmas užšoko A. K., tada jis ir paskutinis J. S.. A. K. viena koja užšoko ant nukentėjusiojo pilvo, jis, M. T., abejomis kojomis užšoko ant krūtinės, tada nukentėjusysis nustojo kvėpuoti, todėl A. K. kaire koja spyrė vieną kartą jam į veido, po ko jis vėl pradėjo kvėpuoti. Po to J. S. atsispirdamas viena koja vieną kartą užšoko nukentėjusiajam ant pilvo. Prieš išeinant J. S. pasiūlė apšlapinti nukentėjusįjį. Jis suprato, kad J. S. nori pasityčioti iš nukentėjusiojo. Tada vienu metu visi apšlapino vyrui veidą. Be to, prieš išeinant J. S. pasiūlė nukentėjusįjį nutempti ir įmesti į pelkę, bet ji buvo užšalusi. Bandė pakelti nukentėjusįjį, bet jis savarankiškai nebesugebėjo pastovėti ir nugriuvo (3 t., 3-4 b.l.). Perskaičius šiuos nuteistojo M. T. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, jis paaiškino, kad J. S. nieko nepasiūlė, o pasiūlė jis. M. T. nors ir parodė, kad jis šio protokolo neskaitė, tačiau parodžius šį protokolą, pripažino, kad tai jo pasirašyta. Nuteistasis paaiškino ir tai, kad su J. S. susitinka etapo metu, tačiau konvojaus pareigūnai kalbėtis neleidžia, o ar jo buvo prašyta priimti kaltę, kai buvo sulaikytas, neprisimena. Teisiamojo posėdžio metu prokuroras pateikė prašymą pakeisti kaltinimą, kuris buvo perskaitytas teisiamojo posėdžio metu. M. T. kaltu prisipažino, tačiau papildomai duoti parodymus apie įvyko aplinkybes nepageidavo. Teisiamojo posėdžio metu peržiūrėjus M. T. parodymų patikrinimo vietoje vaizdo įrašą nuteistasis M. T. parodė, kad smūgį alkūne nukentėjusiajam sudavė jis, o ne J. S..
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teisme M. T. parodė, kad nešokinėjo ant nukentėjusiojo kūno. O J. S. tempė nukentėjusįjį už krūtinės ir spyrė jam vieną kartą į šoną.
Apeliacinės instancijos teisme atliekant įrodymų tyrimą buvo perskaityti M. T. parodymai, duoti 2014 m. kovo 1 d. ikiteisminio tyrimo metu, ir parodymų patikrinimo vietoje protokolas. Nuteistojo M. T. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, jau buvo išdėstyti šioje nutartyje. O iš 2014 m. kovo 4 d. M. T. parodymų patikrinimo vietoje protokolo matosi, kad nuteistasis parodė, kad išgėrus alkoholinius gėrimus J. S. pamatė einantį vyriškį ir šis pasiūlė nueiti paprašyti cigarečių. Jie tuo metu turėjo savo cigarečių. Link nukentėjusiojo pirmas nuėjo J. S., o jis su A. K. iš jo paskos. J. S. vyriškio paklausė, ar jis turi parūkyti. Vyras atsakė, kad jau 5 metus nerūko. Tada J. S. paklausė „sudaužom tą senį?“. M. T. sutiko su J. S. pasiūlymu. Be to, priėjus prie nukentėjusiojo pamatė, kad jis turi alaus butelį, todėl pareikalavo tą butelį duoti, tačiau šis atsisakė, parodė, kad kuprinė yra tuščia ir apsisukęs nuėjo. Prie nukentėjusiojo jis pribėgo pirmas ir spirdamas koja jam į nugarą pargriovė. Vyras atsikėlęs nuo žemės jų paklausė, kodėl jie lenda prie jo. Tada J. S. iš vyro striukės kišenės paėmė alaus butelį ir kartu su A. K. atsigėrė, o likusį alų A. K. apipylė nukentėjusįjį. A. K. nukentėjusiajam sudavė į kairį kaklo dalį. Tada jis koja spyrė vyriškiui į dešinįjį šoną, labiau taikydamasis į jo nugarą. Tuo metu J. S. stovėjo šalia ir jokių veiksmų neatliko. Po A. K. smūgių nukentėjusysis nepargriuvo, o apsisukęs juos pavadino „debilais“ ir pradėjo eiti toliau. Jis, M. T., pasivijo nukentėjusįjį ir jam spyrė į nugarą. Nukentėjusysis pargriuvo ant pilvo. Jis nukentėjusiajam smūgiavo, nes šis juos pavadino „debilais“ ir šlykštynėmis. Po to A. K. kumščiais sudavė apie 4 kartus nukentėjusiajam į galvą bei koja trypė jo galvą. Atsitraukus A. K., prie nukentėjusiojo priėjo jis ir kumščiais apie 2-3 kartus sudavė į galvą ir koja trypė nukentėjusiojo galvą apie 5 kartus. Tuo metu J. S. spyrė vyriškiui į nugarą apie 1-2 kartus. Po šių veiksmų jie atsitraukė, o nukentėjusysis atsistojo ir nuėjo tolyn. Vyras pargriuvo ant žemės, tada prie jo priėjo A. K., kuris kumščiais sudavė nukentėjusiajam į veidą apie 6 kartus. Vyrui bandant atsistoti, jis jį apžergė ir su alkūne smūgiavo apie 3 kartus į sprando sritį. Tuo metu J. S. smūgių vyrui nesudavė. Po to J. S. pasiūlė nukentėjusiajam numauti kelnes, kad šis į namus grįžtų nuogas. A. K. numovė vyro batus, kuriuos nunešė ir išmetė į upę. A. K. grįžo ir numovė vyrui kelnes, kurias taip pat išmetė ten taip kaip ir batus. Po to J. S. paprašė degtukų. J. S. uždegė nukentėjusiojo plaukus prie lytinių organų, o po to padegė ir jo striukę ties pažastimi dešinėje pusėje. Jis, M. T., su A. K. liepsną užgesino. Po to A. K. iš vyro vidinės kišenės, ją išplėšdamas, išėmė telefoną „N“. Jis, M. T., iš mobilaus telefono išėmė ir išmetė SIM kortelę, kad jų nesusektų. O pats telefonas liko pas A. K.. Tada J. S. rado ir ištraukė iš nukentėjusiojo striukės vidinės kišenės piniginę, kurioje rado ir pasiėmė 10 Lt ir kažkiek smulkesnių pinigų bei dokumentus, o pačią piniginę išmetė link upės. Taip pat J. S. rado ir raktus, kuriuos taip pat išmetė. Visi po kartą užšoko su dviem kojom, o J. S. viena koja ant nukentėjusiojo nugaros. Jam, M. T., užšokus vyras nustojo kvėpuoti, tada A. K. spyrė vyrui į veidą, po ko jis vėl pradėjo kvėpuoti. Bandė nukentėjusįjį pakelti, kad šis eitų į namus, tačiau jis griuvinėjo. Keliant nukentėjusįjį jis su J. S. ėmė už vyro kuprinės, kuprinė buvo ant nugaros, o A. K. tempė už rankos. Pakėlus vyrą, jis svirduliavo ir nugriuvo. Prieš išeinant visi ant nukentėjusiojo galvos nusišlapino. Tai padaryti pasiūlė J. S., kuris ant nukentėjusiojo galvos nusišlapino du kartus. Nuėjo į „kebabinę“, o po to į parduotuvę „M“. Prie jų prisijungė J. B.. Po to visi, išskyrus A. K., nuėjo prie turgaus ir ant pastato stogo užmetė nukentėjusiojo dokumentus (3 t., 5-15 b.l.). Perskaičius įtariamojo apklausos ir parodymų patikrinimo vietoje protokolus, nuteistasis apeliacinės instancijos teisme parodė, kad parodymai apie tai, jog J. S. alkūne smūgiavo nukentėjusiajam į nugarą, taip pat tai, kad J. S. sugalvojo nukentėjusiajam numauti kelnes, jog jis į namus grįžtų nuogas, yra neteisingi. Jis ir A. K. nukentėjusiajam numovė kelnes. Nežino kodėl pasakė, kad J. S. nukentėjusiajam uždegė plaukus prie lytinių organų. Tai pat ir parodymai apie tai, kad visi trys šokinėjo nukentėjusiajam ant krūtinės, yra neteisingi. Jis ir A. K. šokinėjo ant nukentėjusiojo krūtinės, o J. S. nešokinėjo. J. S. nukentėjusiajam vieną kartą spyrė į šoną, o ne į nugarą. Kai jie pradėjo mušti nukentėjusįjį J. S. sakė, kad baigtų. M. T. pripažįsta, kad nužudymas padarytas dėl chuliganiškų paskatų.
Liudytojas A. K. teisme parodė, kad vasario 28 dieną, prie M. upės, jis, J. S. ir M. T. gėrė sidrą bei alų. Kai išgėrė alkoholinius gėrimus pamatę einantį vyriškį, J. S. su M. T. pasiūlė paprašyti cigarečių. Vėliau tos pačios apklausos metu liudytojas parodė, kad mintis paprašyti einančio vyriško cigarečių kilo M. T.. Tada jie nubėgo ir paprašė, bet šis pasakė, kad neturi, nes nerūko. Po to jis, A. K., paprašė alaus, bet nukentėjusysis nedavė, nors ir turėjo su savimi. Parodė ir tai, kad vyriškis juos išvadino ,,šlykštynėm“ ir nuėjo toliau. Tada M. T. pribėgo prie jo ir spyrė į nugarą. Po smūgio tas vyras nuvirto, bet paskui atsistojo ir vėl juos išvadino negražiais žodžiais bei nuėjo. Kai nukentėjusysis nuvirto antrą kartą, jie visi pradėjo jį „daužyti“. Jis, A. K., ranka sudavė tris kartus nukentėjusiajam į veidą, tačiau pradėjo skaudėti ranką ir daugiau nebemušė. Tuo metu M. T. šokinėjo ant nukentėjusiajam krūtinės ir galvos, taip pat nukentėjusįjį spardė, bet į kurias vietas, neprisimena. O J. S. tuo metu spardė S. Š. į pilvą ir į šonkaulius. Matė, kad nukentėjusysis kvėpavo, kraujas iš nosies nebėgo. Liudytojas parodė ir tai, kad vėliau kilo mintis tą žmogų įmesti į pelkę arba į M. upę. Po to jis su J. S. apieškojo nukentėjusįjį, jis paėmė telefoną, o J. S. – piniginę bei išmetė iš jos visus dokumentus ir paėmė pinigus – 13 litų. Vėliau M. T. iš telefono išėmė kortelę ir ją išmetė. Paskui J. S. pasakė: „davai uždekim jį“ ir tada padegė nukentėjusiojo striukę prie šonkaulių, kairės pusės nugaroje. Prisimena, kad ugnis nebuvo didelė ir jis ją užgesino. Jis norėjo nukentėjusįjį nuvesti namo, tačiau M. T. ir J. S. neleido to padaryti. Prieš išeinant jie visi trys apšlapino nukentėjusįjį, šlapino ant šonų, galvos. Po to jie, palikę S. Š. prie upės, nuėjo į G.. Liudytojas A. K. teisme atsakydamas į teisėjo klausimą parodė, kad nukentėjusįjį nurengė po to, kai baigė mušti. M. T. pasiūlė nukentėjusiajam numauti kelnes, tai ir numovė. Jo nuomone, jie norėjo pasityčioti. Kito teisiamojo posėdžio metu liudytojas A. K. parodė, kad kai nukentėjusysis atsisakė jiems duoti cigarečių ir alaus, jam nueinant J. S. pasakė M. T., kad šis bėgtų paskui vyriškį ir jį „daužtų“. Nukentėjusysis nugriuvo, kai M. T. jam įspyrė, o tada ir J. S. spyrė. Matė, kad J. S. spardė nukentėjusiajam į šonkaulius, pilvą. Kiek smūgių sudavė neatsimena. Matė ir tai, kad J. S. viena koja užšoko nukentėjusiajam ant krūtinės apie 3-4 kartus, taip pat spyrė 2-3 kartus nukentėjusiajam į kairiojo šono viršutinę dalį. Kai baigė mušti nukentėjusįjį, kilo mintis iškraustyti jo kišenes. Apieškoti nukentėjusįjį ieškant daiktų sugalvojo jis, A. K.. Apieškojo visi trys. Jis rado mobilųjį telefoną „N“. Jį pasiėmė, o po to pametė. Nukentėjusiojo drabužius uždegė J. S., įsidegus drabužiams jis gesino, o J. S. tik žiūrėjo. Neatsimena, kas sugalvojo nurengti nukentėjusįjį, jis nuavė batus, o M. T. numovė kelnes. Jis ir M. T. drabužius nunešė iki upės ir juos išmetė į upę. Visi šokinėjo ant krūtinės. Neatsimena, ar padegė plaukus prie nukentėjusiojo lytinių organų. Jis norėjo jį pakelti ir nuvesti į namus, tačiau kiti norėjo jį įmesti į pelkę arba į M. upę. Kai nueidinėjo nukentėjusysis dar buvo gyvas, kvėpavo. Teisme, perskaičius 2014 m. kovo 20 d. akistatos protokolą, liudytojas A. K. parodė, kad jis savarankiškai nusprendė sumušti nukentėjusįjį. Nukentėjusiojo drabužius padegė J. S., kuris ir turėjo degtukus. Ant nukentėjusiojo šlapinosi jie visi. Jis šokinėjo ant krūtinės, o ar ant galvos neatsimena. M. T. tai taip pat darė. J. S. siūlė nukentėjusįjį įmesti į upę. Teisme taip pat buvo perskaitytas 2014 m. kovo 3 d. liudytojo parodymų patikrinimo vietoje protokolas. Liudytojas A. K. parodymų patikrinimo vietoje parodė, kad M. T. pastebėjo nukentėjusįjį ir pasiūlė jo paprašyti cigarečių. J. S. pribėgęs prie nukentėjusiojo paprašė alaus, nes matė, kad striukės kišenėje turi alaus butelį, o M. T. paprašė parūkyti. Vyriškis atsisakė duoti alaus ir cigarečių bei apsisukęs ėjo toliau, M. T. pribėgo prie nukentėjusiojo ir spyrė į nugarą, dėl ko nukentėjusysis nugriuvo ant žemės. M. T. pargriautą vyrą atvertė ant nugaros ir dešine koja spyrė apie 10 kartų į jo kairįjį šoną. Jis su J. S. bandė M. T. raminti. Po to vyriškis atsistojo ir ėjo toliau, tačiau M. T. pasivijo ir spirdamas į nugarą vėl jį pargriovė. Antrą kartą vyras pargriuvo ant nugaros, pribėgęs M. T. nukentėjusiajam spyrė apie 5 kartus į galvą ir apie 5 kartus į kairįjį šoną. Po to prie vyro priėjo ir jis bei dešine koja spyrė apie 10-15 kartų į kairįjį šoną. Tada priėjo ir J. S., kuris pradėjo spardyti vyrui į abu šonus, pilvą, krūtinę, iš viso apie 15 kartų. J. S. nukentėjusiajam į galvą nespyrė. J. S. pastebėjo, kad nukentėjusysis apspjovė M. T. nugarą ir apie tai pasakė M. T.. Tada M. T. vėl puolė nukentėjusįjį, o jis bandydamas ginti atsistojo į tarpą, tačiau M. T. jį pastūmė, todėl jis nugriuvo nukentėjusiajam ant krūtinės. Jam atsikėlus nuo vyro, M. T. pradėjo spardyti su koja nukentėjusiajam į galvą, spirdamas apie 10-15 kartų į veido sritį. Kai M. T. baigė spardyti nukentėjusįjį, J. S. pasiūlė jam numauti kelnes. Jis su M. T. jam numovė batus. Abu batus M. T. nunešė ir išmetė prie upės, o jis, A. K., tuo metu bandė numauti vyriškiui kelnes, tačiau jam nepavyko. Grįžęs M. T. padėjo numauti kelnes, kurias taip pat nunešė ir išmetė prie upės. Po to J. S. pasiūlė padegti vyriškį ir paėmęs degtukus uždegė vyriškio užpakalinės dalies striukės apačią. Kai striukė pradėjo degti atvira liepsna, jis, A. K., užgesino trypdamas koja, tačiau J. S. padegė kitą striukės vietą – ties kairiąja pažastimi. Ir šią striukės vietą, kuri degė atvira liepsna, jis spausdamas koja užgesino. Po to J. S. pasiūlė patikrinti vyriškio striukės kišenes, tai pats padaręs kairėje striukės kišenėje aptiko mobilųjį telefoną. Tačiau nepajėgus jo ištraukti, jis nuplėšė šią striukės kišenę ir ištraukė mobilųjį telefoną „N“. M. T. iš mobilaus telefono išėmė SIM kortelę ir išmetė, o patį telefoną atidavė jam, A. K.. Kitą nukentėjusiojo striukės kišenę nuplėšė M. T., nes taip pat ieškojo vertingų daiktų. J. S. striukės vidinėje kišenėje rado ir ištraukė piniginę, kurią išmetė, o prieš tai iš jos ištraukė dokumentus ir pinigus – 14 Lt, iš jų 10 Lt kupiūra, o likusieji – monetos. Vyriškio striukės kišenėje jis, A. K., rado ir akinius, kuriuos taip pat išmetė. Po to visi išėjo į „kebabinę“. Prieš išeinant nukentėjusysis buvo gyvas, kvėpavo, nors ir sunkiai, bet girdėjo „gargaliavimą“. Prieš išeinant J. S. pasiūlė vyriškį įmesti į pelkę. Jie bandė tempti vyriškį link pelkės, jis buvo paėmęs vyriškį už kojų, o J. S. ir M. T. už pečių. Patempė apie 2-3 metrus, daugiau nepajėgė. Be to, prieš išeinant visi apšlapino nukentėjusiojo galvą, tai darė vienu metu. Po to nuėjo į „kebabinę“ pavalgė, jis, A. K. eidamas į namus išmetė nukentėjusiojo mobilų telefoną prie seno medinio namo, esančio prie garažų (2 t., 74-78 b.l.). Teisiamojo posėdžio metu liudytojas A. K. patvirtino savo parodymus, duotus akistatos metu su M. T.. Jis parodė, kad M. T. pamatė taku einantį vyriškį ir apie tai pasakė J. S., o šis pasiūlė nueiti prie to vyriškio ir paprašyti cigarečių. Visi pribėgo prie nukentėjusiojo, o M. T. spirdamas jam į nugarą pargriovė vyriškį. Kai vyriškis atsistojo, jis, A. K., buvo užsimojęs trenkti, bet smūgio nesudavė. J. S. nukentėjusiojo paprašė alaus, tačiau šis atsisakė, o po to padavė. Iš to alaus butelio atsigėrė jis ir J. S., o likusį alų užpylė ant vyriškio galvos ir nugaros. Tada vyriškis apsisuko eiti toliau. Po to, kai nukentėjusysis buvo pargriautas antrą kartą, jis, A. K., jam į galvos šoną spyrė apie 3-4 kartus. Jis taip pat dešinės rankos kumščiu vyriškiui į galvą sudavė apie 3 kartus nukentėjusiajam į veidą. Tuo metu J. S. dešine koja spyrė gulinčiam nukentėjusiajam apie 3-4 kartus į abu viršutinės kūno dalies šonus. Be to, J. S. viena koja 2 kartus užšoko nukentėjusiajam ant krūtinės. Po to nukentėjusysis atsistojo eiti tolyn, tačiau M. T. jį pasivijo ir smūgiuodamas alkūne vėl pargriovė ant žemės. J. S. pasiūlė numauti vyriškio batus ir kelnes. Jis ir M. T. numovė nukentėjusiajam batus ir kelnes. Batus ir kelnes abu nunešė ir išmetė prie upę. Jis su J. S. sugalvojo patikrinti nukentėjusiojo kišenes. Jis sutiko su M. T. parodymais, kad prieš išeinat visi po vieną kartą užšoko nukentėjusiajam ant pilvo, krūtinės. Pirmas užšoko jis, po to M. T. ir J. S.. Jis viena koja užšoko ant nukentėjusiojo, M. T. abejomis kojomis, tada nukentėjusysis nustojo kvėpuoti, o jis, A. K., vieną kartą spyrė nukentėjusiajam į veidą ir tada jis vėl pradėjo kvėpuoti, o J. S. viena koja užšoko ant vyriškio pilvo. Po to J. S. pasiūlė apšlapinti vyriškį. Tada vienu metu jie apšlapino nukentėjusiojo veidą. Prieš išeinant J. S. pasiūlė sumuštą nukentėjusįjį nutempti ir įmesti į upę arba pelkę. Tuo metu vyriškis dar buvo gyvas, girdėjosi jo alsavimas. Bandė pakelti nukentėjusįjį, bet jis nuvirto. Tada nuėjo į G. centrą. Sumušti nukentėjusįjį pasiūlė J. S. (3 t., 16-21 b.l.).
Liudytojas J. B. teisme parodė, kad 2014 m. vasario 28 d., apie 19 val., prie parduotuvės „M“ sutiko J. S., M. T. ir A. K.. Jam jie pasakė, kad prie upės M. sumušė vyriškį. Sakė, kad jį spardė, numovė jam kelnes, žadėjo įmesti į upę. Sakė, kad A. K. ir M. T. spardė vyriškį, o J. S. apšlapino to vyriškio galvą. Papasakojo ir tai, kad šokinėjo ant nukentėjusiojo galvos, kas tiksliai nepasakė, atrodo, kad M. T. ir A. K.. O J. S. tik apšlapino vyriškiui galvą. Liudytojas neatsiminė savo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, todėl jo parodymai buvo perskaityti teisiamojo posėdžio metu. J. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad M. T. papasakojo, kad sutiko vyriškį prie M. upės, jo paprašė cigarečių, bet jis neturėjo, tada paprašė pinigų, bet ir jų neturėjo. Tada M. T. spyrė vyriškiui į nugarą, jis nuvirto. Po to A. K. spyrė vyriškiui, nesakė į kurią vietą. M. T. ir A. K. pasakojo, kaip spardė tą vyrą, šokinėjo ant jo. O J. S. pasakė tik tiek, kad nukentėjusiajam apšlapino galvą. Taip pat jie papasakojo, kad vyriškiui numovė kelnes, kurias įmetė į upę, uždegė jo striukę. J. S. pasakė ir tai, kad A. K. ir M. T. norėjo tą vyrą įmesti į M. upę, bet jis jiems neleido. A. K. parodė mobilųjį telefoną „N“ ir pasakė, kad jį paėmė iš to žmogaus, kurį sumušė. Kažkuris iš jų pasakė, kad iš vyriškio paėmė ir pinigus, tikslios sumos nežino, bet gal daugiau nei 10 Lt. Iš šių vaikinų burnos sklido alkoholio kvapas. Po to išėjo iš parduotuvės ir nuėjo prie knygyno iš kiemo pusės ir J. S. ant knygyno stogo užmetė dokumentus. Prieš tai J. S. rodė dokumentus – vairuotojo pažymėjimą ir asmens tapatybės kortelę. 2014 m. kovo 1 d. prisiminė, kad matė ant tų dokumentų vyriškio nuotrauką, ją įsidėmėjo ir prisiminė, kad tą vyrą yra matęs su E. B. draugu. Pagalvojo, kad tas vyriškis gali būti E. B. draugo tėvas. Po to jis apie pasakotą įvykį papasakojo G. Z. ir nuėjo nuo stogo nuimti tuos dokumentus. Nuėjo prie to knygyno, užlipo ant stogo ir nuėmė dokumentus, kuriuos nunešė E. B., nes jis pažįsta V., o V. yra to sumušto vyro sūnus. Paduodamas dokumentus viską papasakojo E. B., jis paskambino V. (2 t., 13-14 b.l.).
Liudytojas A. B. teisme parodė, kad pas jį ryte atėjo J. B. su G. Z. bei padavė nužudytojo asmens dokumentus, sudėtus į mažą aplankalą. Prisimena, jog ant dokumentų buvo užrašyta pavardė Š.. Žinojo, kad tas žmogus yra jo brolio draugo tėvas, todėl tuos dokumentus padavė broliui.
Liudytojas E. B. teisme parodė, kad jam į namus jo brolio A. B. draugai atnešė teises, mašinos dokumentus, asmens tapatybės kortelę. Iš dokumentų atpažino, jog tai jo draugo tėvas – S. Š.. G. Z. ir J. B. sakė, kad tuos daiktus rado, nes jiems viską pasipasakojo kažkokie vaikinai bei pasakė, kur numetė daiktus. Tada jie nuėję rado juos ir parnešė. Liudytojas parodė ir tai, jog tie vaikinai pasakojo, kad šlapinosi ant žmogaus, sumušė jį, sakė, kad norėjo įtempti į M. upę.
Liudytojas G. Z. teisme parodė, kad 2014 m. kovo 1 d. buvo nuėjęs pas savo draugą J. B. ir šis papasakojo, kad su M. T., J. S. ir A. K. susitiko parduotuvėje „M“. A. K. J. B. pasakė, kad sudegino striukę, apšlapino bei sumušė nukentėjusįjį, dėl to, kad nedavė cigaretės. Sakė, kad trenkė keliu, ant jo šokinėjo. Paskui norėjo nutempti prie M. upės, bet kažkuris iš vaikinų neleido. Be to, sakė, kad mašinos dokumentus ir kitus daiktus išmetė, o jie nuėjo ir paėmė. Teigia, jog dokumentus jie paėmė ir nunešė E. B., nes manė, kad gali būti nužudytas jo draugo tėvas. Parodė ir tai, kad fotografo S. Š. dokumentus rado turguje, kur pardavinėja gėles, ant stogo.
Liudytojas G. M. teisme parodė, kad 2014 m. kovo 1 d., apie 12 val., prie parduotuvės ,,M“ G., prie garažų, draugas atrado telefoną ,,N“ be kortelės, telefoną laikė pas jį. Nurodo, kad telefonas gulėjo numestas prie medžio, esančio prie garažų. Parodė ir tai, kad išsikrovus jo telefonui, įsidėjo savo kortelę į rastą telefoną bei išsiuntė kelias žinutes. Po to jam paskambino iš policijos bei pasakė, kad telefoną reikia atiduoti, tai jis ir padarė. Atsakydamas į prokuroro klausimus parodė, kad telefono radimo vietos tiksliai pasakyti negali, bet galėjo būti C. gatvė, važiuojant link parduotuvės „M“, pasukus į kairę ir toliau pavažiavus yra tas apleistas namas, kuris ir yra prie garažų.
Iš 2014 m. kovo 1 d. apžiūros protokolo matosi, kad įvykio vieta – (duomenys neskelbtini), prie M. upės esančio takelio. Takelyje ant nugaros guli vyriškos lyties lavonas. Veide matosi išoriniai sužalojimai, paviršiniai odos nubrozdinimai ant dešinės juosmens pusės. Nuo lavono į rytų pusę ant žemės aptikta piniginė su įvairiomis kortelėmis. Be to, aptiktas batas, užrašų knygutė bei kiti daiktai (1 t., 5–30 b.l.).
Specialisto išvadose Nr. M 135/14(03) ir T-A 1942/14(01) nurodyta, kad S. Š. mirė nuo stipraus galvos sumušimo. Padaryti daugybiniai galvos sužalojimai sukėlė ūmų kraujavimą iš nosies su aspiracija į plaučius, sukėlusį ūmų kvėpavimo funkcijos nepakankamumą, galvos smegenų suspaudimą ir pabrinkimą, sukėlusį gyvybei pavojingą būseną – smegenų komą. S. Š. mirė anksčiau kaip 2014 m. kovo 1 d., apie 10 val. Visi padaryti sužalojimai yra švieži, padaryti netrukus prieš mirtį, yra vienodo senumo. S. Š. lavono kraujyje rasta 2,57 promilės etilo alkoholio, šlapime – 3,43 etilo alkoholio (1 t., 39-42, 43 b.l.).
Papildomoje specialisto išvadoje Nr. pM 6/14(03) nurodyta, kad S. Š. mirė neužilgo po patirtų galvos sužalojimų, su intrakranijiniais sužalojimais, sąlygojusiais sąmonės sutrikimą ir bejėgišką nukentėjusiojo būklę – smegenų komą būnant gulimoje ant nugaros padėtyje, įgalinusioje užspringimą dėl kraujo aspiracijos į plaučius iš nosies ir burnos esant lūžusiems nosies kaulams ir muštinėms žaizdoms abiejų lūpų gleivinėse (1 t., 47-49 b.l.).
Iš 2014 m. kovo 28 d. apžiūros protokolo matosi, kad S. Š. striukė sutepta purvu, raudonos spalvos dėmėmis, panašiomis į kraują. Užpakalinėje striukės, megztinio dalyje matyti išdegintas audinys (1 t., 50–68 b.l.).
Iš 2014 m. kovo 21 d. apžiūros protokolo matosi, kad įvykio vietoje rasti ir apžiūrėti vyriška piniginė, kurioje buvo „I“, „M“, „T“ nuolaidų kortelės, išduotos S. Š. vardu, užrašų knygelė, lapas su telefonų numeriais, akiniai, vizitinės kortelės, degtukų dėžutė, banko sąskaitos kortelė, guminis batas (1 t., 71–81 b.l.).
Iš 2014 m. kovo 6 d. tarnybinio pranešimo, 2014 m. kovo 6 d. reikalaujamų daiktų pateikimo protokolo ir 2014 m. balandžio 30 d. apžiūros protokolo matosi, kad iš mobiliojo ryšio telefono „N“, kurio IMEI numeris XXXXYYYY, kontrolės matyti, jog minėtu telefonu 2014 m. kovo 1 d. naudojosi G. M., į telefoną įdėdamas SIM kortelę Nr. ZZZZZZZZ. 2014 m. kovo 6 d. iš liudytojo G. M. paimtas mobiliojo ryšio telefonas „N“, IMEI Nr. XXXXYYYY, kuris buvo pagrobtas iš nukentėjusiojo S. Š., šis telefonas apžiūrėtas ir pridėtas prie bylos (1 t., 123-126, 127, 128-131 b.l.).
Iš 2014 m. kovo 1 d. daiktų pateikimo ir 2014 m. kovo 4 d. apžiūros protokolų matosi, kad iš E. B. paimti S. Š. vardu išduotas vairuotojo pažymėjimas, asmens tapatybės kortelė, automobilio „O. A.“ registracijos liudijimas, kurie apžiūrėti kaip daiktiniai įrodymai ir pridėti prie bylos (1 t., 157-160 b.l.).
Iš 2014 m. balandžio 30 d. apžiūros protokolo matosi, kad iš vaizdo įrašo, paimto iš prekybos centro „M“, matosi, jog 20 val. 17 min. į prekybos centro vidų ateina M. T., A. K., J. S.. J. S. ir M. T. įeina į prekybos salę, o A. K. lieka prie pakylos, esančios prie lango prieš kasas. A. K. atsisėda ant pakylos. 20 val. 17 min. prie A. K. prieina M. T. ir atsisėda šalia. 20 val.18 min. prie A. K. ir M. T. prieina J. S.. Sugrįžęs J. S. vaikštinėja ties kasomis, žvalgosi, stebi aplinką, o A. K. su M. T. tuo metu sėdi ant pakylos. A. K., M. T. ir J. S. sėdi prekybos centro viduje ant pakylos prieš kasas. Tuo metu visi vaikinai nusiėmę nuo galvų gobtuvus, įraše matomi jų veidai. Vaikinai kalbasi tarpusavyje. Šalia šių vaikinų matomas ir ketvirtas, kuris bendrauja su J. S. ir M. T.. Vaizdo įraše užfiksuota, kaip J. S. skaičiuoja pinigus kartu su vaikinu, kuris užsidėjęs gobtuvą. 20 val. 39 min. J. S., padedant vaikinui su gobtuvu, nuo pakylos surenka monetas ir įsikiša į striukės kišenę. Po to J. S. su M. T. stovėdami prieš vaikiną su gobtuvu kažką aktyviai pasakoja, gestikuliuoja rankomis. Tuo metu A. K. iš kairės striukės kišenės ištraukia mobiliojo ryšio telefoną ir jį parodo vaikinui su gobtuvu. A. K. telefoną įsikiša į striukės kišenę. Šio telefono klaviatūra sidabrinės spalvos. Vaizdo įraše užfiksuota, kaip dvi merginos prekybos salėje vyriškiui paduoda pinigus. Po to šis vyriškis iš gėrimų lentynos paima butelį su skaidriu skysčiu ir 21 val. 22 min. nueina prie kasos. 20 val. 47 min. prie šių vaikinų prieina apsaugos darbuotojas ir pradeda su jais bendrauti. 20 val. 48 min. apsaugos darbuotojas nueina. 20 val. 49 min. šie vaikinai atsistoja ir pradeda eiti link išėjimo iš parduotuvės. Vaikinams einant link išėjimo durų prie jų prisijungia J. S. ateidamas iš prekybos salės pro kasas. 20 val. 49 min.45 s. visi vaikinai išeina iš prekybos centro (1 t., 134-137 b.l.).
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nors J. S. savo kaltės dėl dalyvavimo nužudyme nepripažįsta, tačiau išnagrinėtų įrodymų visuma, priešingai nei nurodo nuteistojo J. S. gynėjas apeliaciniame skunde, neabejotinai patvirtina jo kaltę, jog nuosprendyje nurodytu laiku ir vietoje J. S., veikdamas bendrininkų grupe su M. T., kartu su asmeniu, nesulaukusiu amžiaus, nuo kurio kyla baudžiamoji atsakomybė, būdami apsvaigę nuo alkoholio, dėl chuliganiškų ir dėl savanaudiškų paskatų nužudė S. Š..
Nuteistojo J. S. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad J. S. neatliko bendrų veiksmų padarant nukentėjusiajam kūno sužalojimus, dėl kurių šis mirė. Skunde nurodoma ir tai, kad nebuvo susitarimo nužudyti nukentėjusįjį. Visi šie J. S. gynėjo apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti ir atmetami.
Pagal galiojančią teisminę praktiką bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 str. nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 str. 1 d.). Kiekvieno bendrininkavimo atveju kaip atitinkamų požymių visuma turi būti konstatuota, kad visi bendrininkai atitinka įstatyme nustatytus subjekto bendruosius (amžius, pakaltinamumas) ir (ar) specialiuosius (einamos pareigos, jų pobūdis) požymius, kad yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius. Būtinas bendrininkavimo požymis – bendrininkų tarpusavio susitarimas (BK 24 str. 1 d.), kuris gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.); įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas.
Nužudymas kvalifikuojamas kaip padarytas bendrininkaujant tada, kai darant šį nusikaltimą tyčia bendrai dalyvauja du ar daugiau tarpusavyje susitarusių nusikaltimo subjektais galinčių būti asmenų. Tuo atveju, kai keli asmenys veikia kartu ir tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, – jie visi yra nužudymo vykdytojai. Pagal susiformavusią teismų praktiką nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Kasacinės instancijos teismo nutartyse nurodoma, kad jeigu nukentėjusiojo mirtį sukelia vienas ar keli padaryti sužalojimai, bet nustatyta, kad smurtą naudojo keli asmenys, o smurto pobūdis ir intensyvumas rodo tyčią nužudyti, tai pagal BK 129 str. taip pat atsako ne tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, bet ir kiti asmenys, tiesiogiai dalyvavę gyvybės atėmimo procese (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-523/2009, 2K-7-156/2010, 2K-366/2011, 2K-303/2012, 2K-68-942/2016 ir kt.). Apie kaltininko(ų) tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kitas aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-423/2006, 2K-366/2011, 2K-68-942/2016 ir kt.).
Iš baudžiamosios bylos matosi, kad specialisto išvadomis Nr. M 135/14(03), T-A 1942/14(01) ir papildoma specialisto išvada Nr. pM 6/14(03) nustatyta, jog nukentėjusiojo S. Š. mirtis įvyko nuo stipraus galvos sumušimo, jam buvo padaryti daugybiniai galvos sužalojimai sukėlė ūmų kraujavimą iš nosies su aspiracija į plaučius, sukėlusį ūmų kvėpavimo funkcijos nepakankamumą, galvos smegenų suspaudimą ir pabrinkimą, sukėlusį gyvybei pavojingą būseną – smegenų komą. S. Š. mirė anksčiau kaip 2014 m. kovo 1 d., apie 10 val. Visi padaryti sužalojimai yra švieži, padaryti netrukus prieš mirtį, yra vienodo senumo.
Iš bylos matosi, kad patys nuteistieji J. S. ir M. T. neneigia fizinio smurto panaudojimo prieš nukentėjusįjį S. Š., tačiau nuteistieji skirtingų apklausų metu parodė vis apie kitokius kiekvieno iš jų atliktus veiksmus, o M. T. teisme keitė parodymus, teisėjų kolegijos nuomone, taip bandydamas palengvinti J. S. atsakomybę, nenurodydamas įtikinamų parodymų keitimo priežasčių.
Tačiau abu nuteistieji, tiek J. S., tiek M. T., parodė, kad jie ir A. K. prie M. upės gėrė alkoholinius gėrimus. Išgėrus alkoholinius gėrimus pamatė einantį nukentėjusįjį S. Š. ir nusprendė jo paprašyti cigarečių ir alaus. Iš bylos matosi, kad nukentėjusiajam atsisakius jiems duoti reikalaujamų cigarečių ir alaus butelio, M. T. nueinančiam S. Š. spyrė į nugarą, taip pargriaudamas nukentėjusįjį. S. Š. atsistojus ir einant tolyn M. T. dar kartą spyrė jam į nugarą, A. K. smogdamas ranka į veidą, o J. S. tempdamas parvertė nukentėjusįjį ant žemės. Toliau tęsdami ir matydami vienas kito atliktus smurto veiksmus prieš nukentėjusįjį, M. T. rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau kaip 7 smūgius S. Š. į galvą ir kitas kūno vietas, A. K. ne mažiau kaip 10 smūgių nukentėjusiajam į galvą, taip pat ir į kitas kūno vietas, o J. S. spyrė S. Š. į šoną. Toliau tęsdami savo nusikalstamus veiksmus jie, apieškoję ir suradę, pagrobė nukentėjusiojo daiktus bei dokumentus. Po to, tyčiodamiesi iš nukentėjusiojo bei demonstruodami aiškų jo negerbimą ir niekinamąjį požiūrį į jį bei elementarias moralės ir elgesio normas, J. S., M. T. ir A. K. šlapinosi ant nukentėjusiojo galvos, M. T. ir A. K. nuavė nukentėjusiojo batus, numovė kelnes bei nusmaukė trumpikes, o J. S. degino nukentėjusiojo vilkimą striukę, taip padarydamas S. Š. odos nudegimus. O nueidami kiekvienas iš jų po vieną kartą viena koja užšoko nukentėjusiajam ant krūtinės.
Šie atlikti kiekvieno iš nuteistųjų smurtiniai veiksmai prieš nukentėjusįjį įrodyti pačių nuteistųjų J. S. ir M. T. parodymais ir liudytojų A. K., J. B., G. Z. parodymais bei rašytiniais bylos duomenimis.
Pats nuteistasis J. S. pirmosios apklausos teisme metu parodė, kad išgėrus alkoholinius gėrimus pamatė einantį nukentėjusįjį ir nubėgo jo paprašyti cigaretės. Vyras atsisakė jiems duoti jų reikalaujamų cigarečių ir juos išvadino „debilais“ ir šlykštynėmis. Tada M. T. įsibėgęs spyrė nukentėjusiajam į nugarą, tačiau po pirmo smūgio S. Š. atsikėlė, tada visi: M. T., J. S. ir A. K. bendrais veiksmais pargriovė nukentėjusįjį ant žemės. M. T. antrą kartą spirdamas nukentėjusiam į nugarą, A. K. smūgiuodamas į veidą, o J. S. tempdamas už kuprinės taip pargriovė S. Š. ant žemės ir toliau tęsė smurtinius veiksmus prieš jį. Apie šiuos atliktus veiksmus prieš nukentėjusįjį J. S. parodė ne tik pirmosios apklausos teisme metu, bet ir apeliacinės instancijos teisme. Šiuos paties nuteistojo J. S. parodymus patvirtina ir jo paties parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, taip pat ir parodymų patikrinimo vietoje protokolas.
Taigi pats J. S. apie atliktus veiksmus, už kuriuos jis ir yra nuteistas, parodė ne tik ikiteisminio tyrimo metu, bet ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme. Šio nuteistojo parodymus patvirtina ir kitas nuteistasis M. T. bei liudytojas A. K., tiesiogiai dalyvavę nužudyme.
Nuteistasis M. T. teisme parodė, kad nukentėjusiajam spyrė į nugarą. Kai antrą kartą nukentėjusiajam spyrė į nugarą ir jam vėl nugriuvus, A. K. S. Š. smūgiavo į veidą, o J. S. vieną kartą spyrė jam į šoną. Jis su A. K. kojomis ir rankomis stipriai smūgiavo nukentėjusiajam. Apie aplinkybę, kad J. S. vieną kartą spyrė nukentėjusiajam į šoną, nuteistasis M. T. parodė ir apeliacinės instancijos teisme. Tiesiogiai dalyvavusio liudytojo A. K. parodymai taip pat patvirtina nuteistųjų J. S. ir M. T. atlikus neteisėtus veiksmus prieš nukentėjusįjį. Liudytojas A. K. teisme parodė ne tik apie savo, M. T., bet ir apie J. S. atlikus veiksmus prieš nukentėjusįjį S. Š.. Jis parodė, kad kai nukentėjusysis nugriuvo antrą kartą, jie visi pradėjo jį mušti. Jis, A. K., sudavė smūgius nukentėjusiajam į veidą, M. T. spyrė jam, taip pat ir J. S. spyrė nukentėjusiajam į pilvą, šonkaulius. Faktiškai tokius pačius parodymus liudytojas A. K. davė ir akistatos metu su M. T.. O apie tai, kad J. S. spyrė gulinčiam nukentėjusiajam, parodė dar ir parodymų patikrinimo metu. Apie šiuos atliktus smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį S. Š. nuteistieji J. S. ir M. T. bei liudytojas A. K. papasakojo J. B., kurį sutiko parduotuvėje iš karto po nusikaltimo padarymo.
Iš liudytojo J. B. parodymų matosi, kad 2014 m. vasario 28 d., apie 19 val., sutiko nuteistuosius ir liudytoją A. K.. Jie jam papasakojo, kad prie M. upės sumušė vyrą. Spardė tą vyrą, šokinėjo ant jo galvos, numovė jam kelnes, apšlapino jam galvą. Iš bylos matosi, kad liudytojas J. B. apie tai, ką nuteistieji ir liudytojas A. K. pasakojo apie įvykį, papasakojo ir kitam liudytojui G. Z.. Liudytojas G. Z. teisme parodė, kad jam J. B. pasakė, kad A. K. jam papasakojo, jog sumušė, trenkė keliu, šokinėjo ir apšlapino nukentėjusįjį bei sudegijo jo striukė, nes šis jiems nedavė cigaretės.
Po šių veiksmų nuteistasis J. S. ir liudytojas A. K. apieškojo ir pagrobė nukentėjusiojo S. Š. daiktus – mobilųjį telefoną ir jo dokumentus bei pinigus. Tai patvirtina pačių J. S. ir A. K. parodymai, taip pat ir nuteistojo M. T., liudytojų J. B., G. Z., A. ir E. B., G. M. parodymai bei rašytiniai įrodymai – daiktų pateikimo ir apžiūros protokolai.
Nuteistieji ir A. K., tęsdami smurtinius veiksmus prieš S. Š., šlapinosi nukentėjusiajam ant galvos, M. T. ir A. K. nuavė S. Š. batus, numovė kelnes, nusmaukė trumpikes, o J. S. degino nukentėjusiojo apsivilktą striukę bei nueidami kiekvienas iš jų po vieną kartą viena koja užšoko ant nužudytojo krūtinės.
Iš bylos matosi, kad pats nuteistasis J. S. teisme parodė, kad visi trys apšlapino gulinčiam nukentėjusiajam galvą, taip pat ir tai, jog jis uždegė S. Š. vilkėtą striukę, o M. T. ir A. K. nuavė batus, numovė kelnes. Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis J. S. taip pat parodė, kad visi trys apšlapino nukentėjusiojo galvą, o jis dar ir uždegė nukentėjusiojo vilkėtą striukę po to, kai ištraukė iš striukės kišenės piniginę. O ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis buvo parodęs ir tai, kad M. T. ir A. K., nuavę nukentėjusiajam batus ir numovę kelnes, nunešė ir išmetė į upę, o tai darydami jie juokėsi. Iš J. S. parodymų patikrinimo vietoje protokolo matosi dar ir tai, kad visi trys apšlapino nukentėjusiajam galvą, o A. K. sakė, kad taip nusiplaus kraujas nuo veido. Nuteistasis M. T. ir liudytojas A. K. taip pat neneigia šių atliktų veiksmų. Iš jų parodymų teisme matosi, kad jie, M. T. ir A. K., nuavė nukentėjusiojo batus ir numovė kelnes bei jas išmetė į upę, o J. S. padegė nukentėjusiojo vilkėtą striukę, o po to visi nusišlapino ant nukentėjusiojo galvos. A. K. parodė, kad norėjo pasityčioti iš nukentėjusiojo numaunant jam kelnes. Ikiteisminio tyrimo metu pats M. T. parodė, kad jie juokėsi, kai apšlapino nukentėjusiojo veidą. Šiuos nuteistųjų ir A. K. parodymus patvirtina ir liudytojas J. B., kuriam tiesiogiai iš karto po nusikaltimo patys nuteistieji ir A. K. papasakojo apie tai, kad numovė nukentėjusiajam kelnes, o J. S. apšlapino nukentėjusiojo galvą, o ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas parodė dar ir tai, kad jie pasakojo, jog ir uždegė nukentėjusiojo striukę. Be to, ir liudytojai G. Z. ir E. B. parodė, kad J. B. papasakojo apie tai, kad nuteistieji šlapinosi ant nukentėjusiojo galvos, o G. Z. parodė ir tai, jog jam pasakojo, kad ir degino jo striukę.
Nors nuteistasis J. S. apeliacinės instancijos teisme neigė, jog nueinat užšoko ant nukentėjusiojo krūtinės, tačiau tai paneigia kiti įrodymai. Be to, ir M. T. ikiteisminio tyrimo dviejų apklausų metu buvo parodęs, kad visi po vieną kartą užšoko ant nukentėjusiojo pilvo, krūtinės. Tačiau teisme perskaičius šiuos jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, jis jau parodė, kad melavo apie tai, jog visi trys užšoko nukentėjusiajam ant pilvo. Parodymų pakeitimo aplinkybių M. T. negalėjo įtikinamai paaiškinti, nors ir nurodė, kad apkalbėjo J. S., tačiau nenurodė jokios priežasties. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nuteistasis M. T. bando sumenkinti kito nuteistojo J. S. dalyvavimą nusikaltime, jo atliktus veiksmus ir sušvelninti J. S. padėtį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad nuteistasis M. T. ir parodymų patikrinimo vietoje taip pat parodė apie tai, kad visi po vieną kartą užšoko ant S. Š. krūtinės. Perskaičius nuteistojo M. T. parodymų patikrinimo vietoje protokolą apeliacinės instancijos teisme, M. T., taip pat pakeitęs parodymus, parodė, kad J. S. nešokinėjo nukentėjusiajam ant krūtinės, o jis su A. K. šokinėjo. Tačiau liudytojas, tiesiogiai dalyvavęs nusikaltime, A. K. teisme kategoriškai parodė, kad visi šokinėjo ant nukentėjusiojo krūtinės. Tokius pačius parodymus A. K. davė ir akistatos su M. T. metu. Nėra abejonių, kad ir nuteistasis J. S. užšoko ant nukentėjusiojo krūtinės, nors pats jis ir neigia, tačiau tai patvirtina liudytojo A. K. parodymai, taip pat ir M. T. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriais šioje dalyje teisėjų kolegija tiki, o jo parodymus, pakeistus teisme, atmeta.
Iš to, kas išdėstyta teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistasis, veikdamas bendrininkų grupe su M. T., taip pat kartu su A. K., nužudė nukentėjusįjį S. Š..
Nuteistojo J. S. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad J. S. neatliko bendrų veiksmų padarant kūno sužalojimus S. Š.,nuo kurių jis mirė, taip pat nurodo, jog nebuvo ir susitarimo nužudyti nukentėjusįjį. Iš tikrųjų būtinas bendrininkavimo požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas, tačiau, kaip jau minėta, bendrininkų tarpusavio susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.); įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Tuo atveju, kai keli asmenys veikia kartu ir tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, – jie visi yra nužudymo vykdytojai. Pagal susiformavusią teismų praktiką nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Jeigu nukentėjusiojo mirtį sukelia vienas ar keli padaryti sužalojimai, bet nustatyta, kad smurtą naudojo keli asmenys, o smurto pobūdis ir intensyvumas rodo tyčią nužudyti, tai pagal BK 129 str. taip pat atsako ne tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, bet ir kiti asmenys, tiesiogiai dalyvavę gyvybės atėmimo procese.
Kaip jau minėta, specialisto išvadose nurodyta, kad S. Š. mirė nuo stipraus galvos sumušimo. Jam buvo padaryti daugybiniai galvos sužalojimai sukėlė ūmų kraujavimą iš nosies su aspiracija į plaučius, sukėlusį ūmų kvėpavimo funkcijos nepakankamumą, galvos smegenų suspaudimą ir pabrinkimą, sukėlusį gyvybei pavojingą būseną – smegenų komą. Nors iš bylos matosi, kad J. S. pats tiesiogiai nukentėjusiajam į galvos sritį nesmūgiavo, tačiau jis konkliudentiniais veiksmais pritarė M. T. ir A. K. veiksmams prieš nukentėjusįjį. Teisėjų kolegija neabejoja, kad J. S., betarpiškai matydamas intensyvų smurtą prieš S. Š., dauguma nukentėjusiajam smūgių buvo suduoti į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvą, taip pat ir pats savo aktyviais veiksmais prisidėjęs prie smurto prieš nukentėjusįjį, nors ir nesuduodamas tiesiogiai nukentėjusiajam į galvos sritį, tačiau savo atliktais veiksmais sutiko su S. Š. atžvilgiu naudojamu smurto pobūdžiu, numatė to smurto padarinius, suprato naudojamo smurto pavojingumą ir jo pasekmes. O tai matydamas ir suprasdamas dar ir pats prisidėjo prie bendrininko M. T. veiksmų, pats panaudodamas smurtą prieš nukentėjusįjį. Nuteistieji, suduodami nukentėjusiajam smūgius į gyvybiškai svarbias kūno vietas, suvokė, kad kelia pavojų S. Š. gyvybei, numatė, kad gali atimti jo gyvybę, ir norėjo taip veikti. Apibendrinant visa tai, nors pats J. S. ir nesudavė nukentėjusiajam smūgių į galvos sritį, tačiau atlikęs kitus veiksmus, pritarė M. T. ir A. K. intensyviam smurtui prieš S. Š., todėl nėra abejonių, kad nuteistieji nužudymą padarė veikdami bendrininkų grupe ir būdami nužudymo bendravykdytojais.
Dėl to, kas jau buvo išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad abu nuteistieji ir A. K. prieš nukentėjusįjį S. Š. naudojo smurtą, kurio pobūdis (smūgiai kojomis, rankomis, smurto naudojimas nukentėjusiajam gulint ant žemės), intensyvumas ir lokalizacija (galvos, veido, pilvo sritys) įrodo nuteistųjų tyčią nužudyti S. Š.. Tokią išvadą patvirtina dar ir nuteistųjų elgesys po nusikaltimo padarymo, nes sumušę nukentėjusįjį jie paliko jį gulintį lauke net nebandydami jam suteikti kokią nors pagalbą. Teisėjų kolegija atmeta J. S. gynėjo apeliacinio skundo argumentus ir pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiuo atveju nuteistieji veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, kadangi suduodami daugybinius stiprius smūgius į galvą bei kitas kūno vietas, nuteistieji neabejotinai siekė arba sunkiai sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą, arba atimti jam gyvybę, šių tikslų nedetalizuodami. Šiuo atveju nuteistieji galimybę atsirasti įvairiems padariniams (sveikatos sutrikdymui ar net mirčiai) numatė bendrai, jų savo sąmonėje nedetalizavo ir vienodai norėjo bet kurio iš jų atsiradimo. Pažymėtina tai, kad pagrįstai ir teisingai nustatęs nuteistųjų tyčios rūšį (tiesioginę tyčią), pirmosios instancijos teismas tuo pagrindė ir J. S. bendrininkavimą kvalifikuoto nužudymo padaryme.
Teismas pagrįstai ir teisingai nustatė abu nužudymą kvalifikuojančius požymius – dėl savanaudiškų ir dėl chuliganiškų paskatų (BK 129 str. 2 d. 8 p., 9 p.).
Pagal BK 129 str. 2 d. 9 p. atsako tas, kas nužudė kitą žmogų dėl savanaudiškų paskatų, t. y. siekdamas gauti iš to turtinės naudos, įgyti teisę į turtą arba išvengti materialinių išlaidų. Tikslas gauti turtinės naudos yra būtina sąlyga inkriminuojant šį požymį, todėl kiti turtinio pobūdžio motyvai šio požymio nesudaro. O pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. atsako tas, kas nužudė kitą žmogų dėl chuliganiškų paskatų. Galiojančioje teisminėje praktikoje nužudymu dėl chuliganiškų paskatų pripažįstamas nužudymas, padarytas negerbiant bei demonstratyviai ignoruojant elementarias elgesio taisykles ir visuotinai priimtas moralės normas, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, kai siekiama priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į aplinkinius, kai nusikalstama be jokios dingsties arba kaip pretekstą savo veiksmams panaudojant mažareikšmę dingstį. Chuliganiškos paskatos reiškiasi neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu ir jo nužudymu nesant asmeninių tarpusavio santykių tarp kaltininko ir nukentėjusiojo arba panaudojant menkavertę dingstį. Šioms paskatoms būdinga tai, kad veika yra be priežasties, akivaizdžiai neadekvati.
BK 129 str. 2 d. 8 p. ir 9 p. numatyti nužudymą kvalifikuojantys požymiai apibrėžia kito žmogaus gyvybės atėmimo motyvus. Galima sutikti su tuo, kad nužudymo metu smurtas prieš nukentėjusįjį pradedamas dėl kurio nors vieno pagrindinio motyvo. Tačiau tai nereiškia, kad nužudymas negali būti kvalifikuojamas ir pagal abu nurodytus BK 129 str. 2 d. punktus. Kolegijos nuomone, teismas taip nusikalstamas veikas pagrįstai kvalifikavo šioje byloje.
Byloje neabejotinai nustatyta, kad nuteistieji prieš pro šalį ėjusį iki tol nepažįstamą nukentėjusįjį pradėjo naudoti fizinį smurtą faktiškai be jokios dingsties ir tai darė dėl chuliganiškų paskatų. Nors nuteistieji aiškina, kad prašė iš nukentėjusiojo cigarečių, tačiau faktiškai tai buvo tik dingstis smurto panaudojimui. Kad smurtas buvo pradėtas naudoti dėl chuliganiškų paskatų, rodo ir tai, kad iš nukentėjusiojo atimtas alaus butelis buvo išpiltas nukentėjusiajam ant galvos. Tačiau nuteistiesiems mušant nukentėjusįjį dėl chuliganiškų paskatų, nukentėjusiajam jau gulint ant žemės, nuteistieji, matydami, kad nukentėjusysis dar gyvas, pagrobė jo turtą – piniginę ir kitus daiktus. Svarbu pažymėti, kad po to fizinis smurtas buvo naudojamas toliau ir nukentėjusysis, net nebandant jam suteikti jokios pagalbos, buvo paliktas gulintis nusikaltimo vietoje, kur ir mirė. Visos šios aplinkybės, kolegijos nuomone, leidžia daryti išvadą, kad pradėję vartoti prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą dėl chuliganiškų paskatų, po to, tęsdami smurtą, nuteistieji dar ir pagrobė svetimą turtą, t. y. padarė ir plėšimą, po kurio smurtas buvo vartojamas toliau ir dėl padarytų sužalojimų nukentėjusysis mirė. Dėl to kolegija daro išvadą, kad nužudymas buvo padarytas ne tik dėl chuliganiškų , tačiau ir dėl savanaudiškų paskatų.
Nuteistojo J. S. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo ir tai, kad teismas nepasisakė dėl nuketėjusiojo S. Š. elgesio ir girtumo, tačiau nors nukentėjusysis nuteistuosius J. S. ir M. T. pamoralizavo ar išvadino „debilais“ ir šlykštynėmis dėl to, kad jo paprašė cigarečių ir alaus, bet kuriuo atveju nuteistųjų ir A. K. reakcija į tokius nukentėjusiojo žodžius ir atlikti daugybiniai smurtiniai veiksmai buvo akivaizdžiai neadekvati reakcija į nukentėjusiojo frazes. Taip pat iš baudžiamosios bylos matosi ir tai, kad nukentėjusysis buvo neblaivus, tačiau ši aplinkybė taip pat nepašalina nuteistųjų atsakomybės dėl veiksmų prieš nukentėjusįjį. Be to, būtent nuteistieji ir A. K., taip pat būdami apsvaigę nuo alkoholio, pribėgo prie einančio nukentėjusiojo. Iš bylos matosi ir tai, kad S. Š. nebuvo asmeniškai pažįstamas su nuteistaisiais.
Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde neteisingai nurodoma, kad teisme pakeitus kaltinimą nebuvo apklaustas J. S. ir M. T.. Iš teisiamojo posėdžio protokolų matosi, kad prokurorui pateikus prašymą pakeisti kaltinimus, teismas padarė teismo posėdžio pertrauką ir suteikė laiko tiek kaltinamiesiems, tiek jų gynėjams su juo susipažinti. Kito teisiamojo posėdžio metu J. S. ir M. T. pagal naujai pareikštą kaltinimą nepageidavo papildomai duoti parodymų. Tik J. S. parodė, kad nesutinka su tuo, jog nužudymą padarė ir dėl chuliganiškų paskatų, o M. T. prisipažino kaltu ir pagal pakeistą kaltinimą. Iš teisiamojo posėdžio protokolo (4 t., 98 b.l.) matosi ir tai, kad teisme proceso dalyviai nepageidavo užduoti kaltinamiesiems klausimų pagal naujai pareikštą kaltinimą. Iš kito teismo protokolo matosi, kad proceso dalyviai, tame tarpe ir nuteistojo J. S. gynėjas, padavęs apeliacinį skundą, prašymų papildyti įrodymų tyrimą nepareiškė. Nepaisant to, siekiant pašalinti bet kokias abejones dėl galimo nuteistųjų teisės į gynybą suvaržymo, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, dėl kaltinimų, pagal kuriuos nuteisti, J. S. ir M. T. buvo papildomai apklausti apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Jų parodymai jau buvo išdėstyti ir aptarti.
Dėl to, kas išdėstyta daroma išvada, kad teismas pagrįstai pripažino abu nuteistuosius nužudymo bendrininkais ir bendravykdytojais. Teismas taip pat teisingai ir pagrįstai nustatė abu nužudymą kvalifikuojančius požymius ir nuteistųjų nusikalstamas veikas kvalifikavęs pagal BK 129 str.2 d. 8 p. 9 p., baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.
J. S. ir M. T. teismas taip pat pagrįstai pripažino kaltais ir nuteisė dar ir pagal BK 180 str. 1 d. Pagal galiojančią teisminę praktiką nužudymas, padarytas plėšimo metu, kvalifikuojamas pagal BK 129 str. 2 d. 9 p. ir BK 180 str. atitinkamas dalis. Dėl nuteisimo pagal BK 180 str. 1 d. apeliaciniai skundai nepaduoti, todėl plačiau dėl šios nuosprendžio dalies pasisakyti nėra pagrindo.
Nuteistojo J. S. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo ir apie pirmosios instancijos teismo tariamai padarytus baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimus. Skunde nurodoma, kad teismas pažeidė BPK 44 str. 6 d., 305 str. 1 d. 1 p., 2 p., 301 str. 1 d., taip pat ir Konstitucijos 31 str. Visi šie apeliacinio skundo argumentai irgi atmetami.
Pagal BPK 305 str. 1 d. 1 p. ir 2 p. reikalavimus apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Taip pat turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Kolegijos nuomone, šioje byloje teismas BPK nustatytų apkaltinamojo nuosprendžio surašymo taisyklių nepažeidė, visos nužudymo padarymo aplinkybės nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytos. Pagal BPK 301 str. 1 d. teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Iš bylos matosi, kad apkaltinamąjį nuosprendį teismas pagrindė tik teisiamajame posėdyje išnagrinėtais ir patikrintais bylos duomenimis, kuriuos pagrįstai pripažino įrodymais. Savo išvadas teismas pagrindė ne prielaidomis, o visuma išnagrinėtų įrodymų, nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Todėl teismas nei Konstitucijos 31 str. nuostatų, nei BPK 44 str. 6 d. įtvirtintos nekaltumo prezumpcijos nepažeidė. Jokių kitų, juo labiau esminių BPK reikalavimų pažeidimų, dėl kurių būtų buvę suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės arba kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, kolegija taip pat nenustatė.
Nuteistasis M. T. apeliaciniame nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi dėl jam paskirtos bausmės ir prašo ją sušvelninti. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad jis prisipažino ir davė tikslius parodymus, labai gailisi dėl padaryto nusikaltimo ir nori atlyginti nukentėjusiesiems padarytą žalą, tačiau būdamas laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietoje, to padaryti negalės. Teisėjų kolegija nuteistojo M. T. apeliacinio skundo argumentus atmeta. Abiems nuteistiesiems paskirtos bausmės yra teisingos.
Skiriant bausmes, teismai vadovaujasi BK 41 str. 2 d. nuostatomis dėl bausmės paskirties ir BK 54 str. nustatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, skiriant bausmes už kiekvieną nusikalstamą veiką, atsižvelgiama į BK 54 str. 2 d. išvardintas aplinkybes. Tuo tarpu skiriant bausmę nepilnamečiui, teismai vadovaujasi dar ir BK XI skyriuje nustatytais nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumais ir atsižvelgia į BK 91 str. 2 d. nurodytas aplinkybes: nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, sveikatos būklę ir socialinę brandą, anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą, nepilnamečio elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. BK 91 str. 3 d. nurodyta, kad terminuotą laisvės atėmimą nepilnamečiui teismas gali skirti, jeigu yra pagrindas manyti, kad kitos rūšies bausmių nepilnamečio nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka, arba jeigu nepilnametis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Kai skiriama laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui, jos minimumą sudaro pusė minimalios bausmės, numatytos šio kodekso straipsnio, pagal kurį teisiamas nepilnametis, sankcijoje. Be to, BK 90 str. 5 d. nurodyta, kad laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui negali viršyti dešimties metų.
Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas, skirdamas bausmes nepilnamečiams M. T. ir J. S., BK bendrosios dalies normų, nustatančių bausmės skyrimo taisykles, nepažeidė, taip pat buvo atsižvelgta ir į visas BK 54 str. 2 d. ir 91 str. 2 d. išvardintas aplinkybes. Teismas nuteistųjų M. T. ir J. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė, o pagrįstai nustatė po dvi jų atsakomybę sunkinančias aplinkybes: tai, kad M. T. ir J. S. nužudymą padarė veikdami bendrininkų grupe bei apsvaigę nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 1 p., 9 p.). Nors nuteistasis M. T. faktiškai pripažįsta savo kaltę, tačiau šioje nutartyje jau buvo pažymėta, kad šis nuteistasis keitė parodymus bandydamas palengvinti savo bendrininko, kito nuteistojo J. S. padėtį. Pagal galiojančią praktiką tai rodo, kad kaltininko prisipažinimas ir gailėjimasis nėra nuoširdus, todėl teismas M. T. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 str. 1 d. 2 p., nenustatė pagrįstai. Nuteistieji padarė labai sunkų nusikaltimą, kuris sukėlė neatstatomus padarinius. Nužudę S. Š. nuteistieji padarė ypatingą žalą nužudytojo artimiesiems ir visuomenei. Pažymėtina ir tai, kad teismas nustatė du nužudymą kvalifikuojančius požymius. Skiriant bausmes teismas atsižvelgė ir į nuteistųjų M. T. ir J. S. asmenybes.
BK 129 str. 2 d. sankcija numato laisvės atėmimą nuo 8 iki 20 metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Tuo tarpu dėl nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų jiems už šio nusikaltimo padarymą gali būti skiriama bausmė laisvės atėmimas nuo 4 iki 10 metų, taigi sankcijos vidurkis nepilnamečiui yra 7 metai laisvės atėmimo. Teismas paskyrė abiems nuteistiesiems bausmes, ženkliai neviršijančias sankcijos vidurkio – M. T. – 8 metus ir 6 mėnesius, o J. S. – 7 metus ir 6 mėnesius laisvės atėmimo. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad skirdamas bausmes teismas jas tinkamai individualizavo, nes griežtesnė bausmė paskirta nuteistajam M. T., kurio vaidmuo nužudymo padaryme buvo aktyvesnis. Tačiau kolegija dar kartą atkreipia dėmesį į jau aptartas aplinkybes. Į tai, kad nenustatyta jokių abiejų nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatyta net po dvi jų atsakomybę sunkinančias aplinkybes. Nuteistieji padarė kvalifikuotą nužudymą ir teismas nustatė du šį nužudymą kvalifikuojančius požymius, be to, šis nužudymas padarytas tiesiogine tyčia. Įvertinus visas šias aplinkybes, abiems nuteistiesiems paskirtos bausmės nėra aiškiai per griežtos ir jas švelninti pagrindo nėra.
Gynėjo apeliacinio skundo argumentus dėl civilinio ieškinio klausimo išsprendimo kolegija irgi atmeta.
Pagrindinis gynėjo apeliacinio skundo argumentas, dėl kurio jis nurodo, kad civilinis ieškinys turėjo būti paliktas nenagrinėtu, yra tai, kad ginčijama nuosprendžio dalis dėl J. S. pripažinimo kaltu pagal BK 129 str. 2 d. 8 p., 9 p. Kad J. S. teismas pagrįstai pripažino kaltu dalyvavus nužudyme, šioje nutartyje jau buvo pasakyta, todėl šie gynėjo argumentai irgi atmetami. Taip pat atmetami ir argumentai dėl civilinio ieškinio neatitikimo CK reikalavimams. Pirmiausia pažymėtina, kad civiliniams ieškiniams, kurie pareiškiami baudžiamosiose bylose dėl nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo, pagal galiojančią teisminę praktiką keliami daug mažesni reikalavimai formos ir turinio prasme negu ieškiniams civilinėse bylose. Kita vertus, kadangi abu nuteistieji šioje byloje yra nepilnamečiai, jų tėvai pagrįstai buvo pripažinti ne tik nepilnamečių kaltinamųjų (nuteistųjų) atstovais pagal įstatymą, bet ir civiliniais atsakovais (BPK 111 str. 1 d.). J. S. gynėjo skundo argumentus dėl to, kad šioje byloje civiliniais atsakovais nebuvo pripažinti ir A. K., taip pat dalyvavusio nusikaltimo padaryme, tėvai, kolegija taip pat atmeta. Pagal BPK 109 str. civilinis ieškinys baudžiamajame procese gali būti pareikštas tik įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims. Pagal BPK 111 str. 1 d. civiliniais atsakovais gali būti tėvai, globėjai, rūpintojai ar kiti asmenys, taip pat įmonės, įstaigos ir organizacijos, kurie pagal įstatymus materialiai atsako už nusikalstama įtariamojo arba kaltinamojo veika padarytą žalą. Pagal BPK 115 str. teismas visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Tai reiškia, kad baudžiamajame procese civilinis ieškinys gali būti pareiškiamas ir žalos atlyginimas gali būti priteisiamas tik iš teismo nuosprendžiu pripažinto kaltu padarius nusikalstamą veiką asmens arba iš už jį materialiai atsakingo asmens. Šiuo atveju – iš nepilnamečio nuteistojo arba jo tėvų. A. K., kuris dar nebuvo tokio amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, šioje byloje nebuvo nei įtariamasis, nei kaltinamasis, todėl civiliniu atsakovu baudžiamojo proceso metu pagrįstai nebuvo pripažintas nei jis pats, nei jo tėvai. Tuo tarpu nepilnamečių M. T. ir J. S. tėvai pagrįstai pripažinti ne tik kaltinamųjų (nuteistųjų) atstovais pagal įstatymą, bet ir civiliniais atsakovais. Vis dėlto pažymėtina, kad pagal CK 6.276 str. 1 d. nustatytą bendrąjį principą, nepilnamečiai nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų yra savarankiški prievolių dėl žalos atlyginimo subjektai, todėl už padarytą žalą atsako patys. Jeigu nustatoma, kad nepilnamečiai neturi pakankamai turto (lėšų) žalai atlyginti, kaip bendraatsakoviai į bylą įtraukiami CK 6.276 str. 2 d. nurodyti asmenys, taip pat ir tėvai. Kai turtinę ar neturtinę žalą padaro nepilnametis nuo keturiolikos metų amžiaus, teismas, priteisdamas subsidiariosios atsakomybės tvarka iš tėvų, įtėvių, globėjų ar rūpintojų nepilnamečio padarytos žalos atlyginimą, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodo, kad šį žalos atlyginimą iš jų reikia išieškoti tik tada, kai pats nepilnametis neturi turto ar uždarbio, pakankamo jai atlyginti iki pasieks pilnametystės. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad jo rezoliucinėje dalyje civilinio ieškinio klausimo išsprendimas išdėstytas būtent taip ir nepažeidžiant įstatymo reikalavimų. Jau buvo paminėta, kad priteistų žalos atlyginimų dydžiai paduotuose apeliaciniuose skunduose nėra ginčijami. Tačiau, kolegijos nuomone, ši nuosprendžio dalis taip pat teisėta ir pagrįsta.
Peržiūrėjus bylą apeliacine tvarka, kolegijos nuomone, teismas pagrįstai priteisė nukentėjusiesiems ir turtinės, ir neturtinės žalos atlyginimus. Turtinės žalos atlyginimo dydį patvirtina prie bylos pridėti dokumentai, tuo tarpu neturtinės žalos dydį teismas nustatė atsižvelgęs į visas CK 6.250 str. 2 d. išvardintas aplinkybes, taip pat ir atsižvelgiant į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Galima sutikti su tuo, kad nepilnamečiai nuteistieji šiuo metu nei pinigų, nei kitokio turto, iš kurio patys galėtų atlyginti padarytą turtinę ir neturtinę žalą, neturi, tačiau pagal galiojančią praktiką nusikaltimu padarytos žalos atlyginimas su kaltininko turtine padėtimi nesiejamas. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad nepilnamečiai nuteistieji turės galimybę iš jų priteistą žalą atlyginti ateityje. Atsižvelgtina dar ir į tai, kad teismas jau nusprendė tuo atveju, jeigu žalos negalėtų atlyginti patys nepilnamečiai nuteistieji, išieškoti žalos atlyginimų sumas iš nuteistųjų atstovų pagal įstatymą, t. y. jų tėvų. Kolegija dar kartą atkreipia dėmesį ir į tai, kad paduotuose apeliaciniuose skunduose pats priteistų žalos atlyginimų dydis nėra ginčijamas, o į kitus su civilinių ieškinių patenkinimu susijusius gynėjo apeliacinio skundo argumentus jau buvo atsakyta.
Teismo posėdžio metu nukentėjusiųjų atstovas pateikė prašymą priteisti iš nuteistųjų ir jų atstovų 590 Eurų išlaidų, kurias nukentėjusieji turėjo dėl jų atstovo advokato dalyvavimo apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose. Šis prašymas tenkintinas, nes nukentėjusiųjų atstovas dalyvavo bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, o nuteistojo M. T. ir nuteistojo J. S. gynėjo apeliaciniai skundai atmetami. Iš prie prašymo pridėtų dokumentų matosi, kad 590 Eurų už advokato paslaugas sumokėjo nukentėjusioji B. D. – Š.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo M. T. ir nuteistojo J. S. gynėjo apeliacinius skundus atmesti.
Iš nuteistųjų M. T. ir J. S., o nepilnamečiams nuteistiesiems neturint pakankamai turto (lėšų), iš jų atstovų pagal įstatymą – M. T. motinos L. R. ir J. S. tėvų R. S. bei R. K. – išieškoti po 295 Eur (po du šimtus devyniasdešimt penkis eurus) nukentėjusiajai B. D. – Š. išlaidoms advokato, kuris dalyvavo kaip nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų atstovas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, paslaugoms apmokėti. Iš nuteistųjų tėvų išieškojimą vykdyti iki M. T. ir J. S. pilnametystės.