- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-01-25
- Bylos Nr.
- A-62-1656-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00391-2010-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Antanas Ablingis (pran.), Romanas Klišauskas
- Atsakovas
- Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Pareiškėjas
- A. O.
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. O. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. O. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 4) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato priteisti jam nepagrįstai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, iš viso 2 116,15 Lt, už 2007-2008 m.
Pareiškėjas nurodė, kad darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl to, kad jo darbdavys nepagrįstai apskaičiavo priedus bei priemokas pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 23 straipsnio 2 dalį, kuri vėliau Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažinta prieštaravusia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Atsiliepimas
Atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir atsakovas) atsiliepimu (b. l. 10–11), kurį tikslino (b. l. 22–24), su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo reikalavimų atžvilgiu taikyti bendrąjį trejų senaties terminą, skundą atmesti kaip nepagrįstą. Tuo atveju, jeigu skundas būtų patenkintas, sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.
Šalies argumentai
Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skundu į teismą kreipėsi jau po Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo priėmimo. Teisės aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas prieštarauja Konstitucijai. Toks teisės aktas negalioja tik ateičiai. Atsakovas nurodė, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi tik santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai, oficialaus paskelbimo, tiek kiek jie nebuvo įvykdyti, nes Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir KTĮ) 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymas, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Pareiškėjo atžvilgiu darbo užmokesčio nepriemoka galėtų būti priteista tik tokiu atveju, jei atsakovas po Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo priėmimo, mokėdamas darbo užmokestį, ir toliau taikytų VTĮ nuostatas, pripažintas prieštaraujančiomis Konstitucijai.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 21 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino. Priteisė pareiškėjui iš atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2 116,15 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Sprendimo vykdymą atidėjo vieneriems metams.
Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Todėl, Konstituciniam Teismui konstatavus valstybės tarnybos įstatymo neatitikimą Konstitucijos nuostatoms, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų pagrįsti ne viso darbo užmokesčio mokėjimą pareiškėjui.
Be to, teismas konstatavo, kad pareiškėjas atliko savo kaip valstybės tarnautojo pareigas, tačiau jam nebuvo sumokėtas pagal įstatymą priklausantis darbo užmokestis. Pareiškėjui priklausančios darbo užmokesčio dalies nesumokėjimas negali būti laikomas „įvykdytu sprendimu“ KTĮ 72 straipsnio 4 dalies prasme, nes pareiškėjas yra išsaugojęs galimybę ginti šiuo nesumokėjimu pažeistas savo teises teismine tvarka. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju, yra taikytinas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalies nustatytas bendrasis trejų metų senaties terminas. Konstatavo, kad pareiškėjas reikalavimų dalyje yra praleidęs senaties terminą. Tačiau pirmosios instancijos teismas atnaujino senaties terminą, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas sužinojęs apie tai, kad darbo užmokesčio teisinis reglamentavimas buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms, norėjo kreiptis į teismą dėl savo teisių gynimo, tačiau to negalėjo padaryti dėl atsakovo kaltės, nes nebuvo pateiktos prašomos pažymos apie priskaičiuotą ir neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Teismas nurodė, kad administracinėse bylose, kuriose darbo užmokesčio nemokėjimas buvo susijęs su antikonstitucinio teisės akto taikymu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šį terminą atnaujino (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėse bylose Nr. A-1285/2009, Nr. A-969/2009, Nr. A-159/2010). Be to, pažymėjo, kad pareiškėjo prašoma priteisti nepriemokų suma susidarė už laikotarpį, kuris neviršija DK 298 straipsnyje nustatyto trejų metų apribojimo.
III.
Atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 46–47), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, pabrėždamas, kad, apskaičiuodamas ir mokėdamas darbo užmokesti pareiškėjui, atsakovas veikė teisėtai, t. y. taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo pateikti pirmosios instancijos teismui. Papildomai atsakovas pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atnaujino senaties terminą, nes pareiškėjas kiekvieną mėnesį, gaudamas atlyginimo atsiskaitymo lapelį apie darbo užmokestį, žinojo apie jo galimai pažeistas teises.
Atsiliepimas
Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 55–56) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsiliepime nurodo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra motyvuotas ir pagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už laikotarpį nuo 2007 m. vasario 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos.
2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2011), vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją.
Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).
Pabrėžtina, kad pažeistą pareiškėjo teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos minėtos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjui teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.
Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas teisės į teisingą apmokėjimą už darbą pažeidimas, o reikalavimas apginti šią iš Konstitucijos kylančią teisę yra pareikštas nepraleidus termino tai padaryti, todėl, nustačius minėtos teisės pažeidimą, teismas privalo ją veiksmingai ginti, įveikiant Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu nustatytus ir Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo trūkumus ad hoc. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 išaiškino, kad aukščiau išdėstyti argumentai nuosekliai vysto ir plėtoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.
Nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu trejų metų ieškinio senaties terminu (Darbo kodekso 27 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso 1.124 str.). Teisėjų kolegija pažymi, kad DK 27 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu DK ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. CK 1.131 straipsnio 2 dalis numato, kad ieškinio senaties terminas atnaujinamas, jeigu teismas pripažįsta, kad senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties.
Apeliaciniame skunde atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančias materialines normas ir nepagrįstai pareiškėjo reikalavimų atžvilgiu atnaujino senaties terminą.
Kaip matyti iš byloje esančių pažymų apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį (b. l. 7–8), laikotarpiu nuo 2007 m. vasario 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui nebuvo išmokėta 2 116,15 Lt darbo užmokesčio dalis, kuri susidarė dėl 70 procentų pareiginės algos priedų ir priemokų ribojimo pareiškėjui, taigi jam nebuvo išmokėtas visas priklausantis darbo užmokestis. Pareiškėjas į teismą skundu kreipėsi 2010 m. gegužės 3 d., todėl, pritaikius DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą, jis turi teisę į darbo užmokesčio dalies nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2007 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. gegužės 1 d. Atsižvelgiant į tai, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, konstatuotina, kad pareiškėjas reikalavimų dalyje yra praleidęs senaties terminą. Tačiau nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas atnaujino senaties terminą, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas sužinojęs apie tai, kad darbo užmokesčio teisinis reglamentavimas buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms, norėjo kreiptis į teismą dėl savo teisių gynimo, tačiau to negalėjo padaryti dėl atsakovo kaltės, nes nebuvo pateiktos prašomos pažymos apie priskaičiuotą ir neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.
Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis yra pripažįstamos tokios aplinkybės, kurios asmeniui sudaro kliūtis laiku įgyvendinti savo valią atlikti tam tikrus veiksmus. Paprastai tokios aplinkybės yra objektyvaus pobūdžio ir nepriklauso nuo asmens valios, pvz., fizinio asmens sunki liga, kitų asmenų veikla, ribojanti asmens veiksmų laisvę, valią, neraštingumas ir pan. Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, taip pat yra atsižvelgiama į svarbių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, taip pat, ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą. Vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438–757/2010, 2007 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556–573/2007).
Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje situacijoje pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atnaujino senaties terminą pareiškėjo reikalavimų atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismo nurodytos senaties termino atnaujinimo priežastys nelaikytinos svarbiomis, nuo pareiškėjo valios nepriklausančiomis aplinkybėmis, kliudžiusiomis pareiškėjui pasinaudoti savo teismine gynyba. Pareiškėjas pirmą kartą į atsakovą dėl pažymų apie apskaičiuotą ir neišmokėtą darbo užmokestį kreipėsi 2009 m. gruodžio 21 d., tačiau skundu į teismą kreipėsi tik 2010 m. gegužės mėnesį. Pareiškėjas neskundė atsakovo neveikimo. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovo pažymų apie priskaičiuotą ir neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nepateikimas (delsimas pateikti) turėjo įtakos nustatant pareiškėjo reikalavimo apimtį, bet neturėjo įtakos pačio reikalavimo dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies už 2007-2008 m. pagrindui, todėl tai negali būti vertintina kaip priežastis, dėl kurios pareiškėjas negalėjo laiku kreiptis į teismą. Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atnaujino senaties terminą ir neteisingai apskaičiavo pareiškėjui priteistiną sumą. Dėl nurodytos priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas. Iš pareiškėjui priteistinos sumos turi būti išskaičiuota neišmokėta darbo užmokesčio dalis už 2007 m. vasario ir kovo mėnesius (t. y. 307,65 Lt, pagal pažymą apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį (b. l. 7)), už kuriuos pareiškėjas praleido DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą. Iš viso pareiškėjui priteistina 1 808,50 Lt (2 116,15 Lt – 307,65 Lt = 1 808,50 Lt).
Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-638/2005), taip pat konstatuoja, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nėra siejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Todėl civilinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos neturi esminės reikšmės ir nagrinėjamu atveju nėra taikytinos.
Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė ieškinio senaties termino atnaujinimą ir neteisingai apskaičiavo pareiškėjui priteistiną sumą, pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje yra keistinas, pakeičiant priteistinos darbo užmokesčio dalies sumos dydį. Kiti atsakovo argumentai laikytini nepagrįstais, todėl atmestini.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 21 d. sprendimo rezoliucinės dalies pirmąją ir antrąją pastraipas pakeisti ir išdėstyti jas taip:
„Pareiškėjo prašymą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui A. O. iš atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 1 808,50 Lt (tūkstantis aštuoni šimtai aštuoni litai penkiasdešimt centų) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį“.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.