- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-05-07
- Bylos Nr.
- I1-4373-362/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00370-2021-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Arvydas Martinavičius (pirm.)
- Pareiškėjas
- M. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių, Lietuvos valstybė
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjas Arvydas Martinavičius
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. P. skunde teismo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Skunde pareiškėjas M. P. nurodė, kad nuo 2020 m. birželio 31 d. iki 2021 m. vasario 08 d. jis buvo kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, ir ten buvo laikomas, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kameros visą laiką buvo perpildytos, trūko minimalaus gyvenamojo ploto, ypač atmetus baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą. Sanitarinis mazgas įrengtas netinkamai, nebuvo užtikrintas jo privatumas, naudojantis sanitariniu mazgu, kadangi sanitarinis mazgas buvo be durų, tad jis buvo matomas kitų asmenų, ventiliacijos sanitariniame mazge nebuvo, tad jis turėjo kvėpuoti nemaloniais kvapais. Visose kamerose sanitariniai mazgai buvo per maži. Atėjus į kamerą Nr. 98, kur jis kalėjo nuo 2021m. sausio 07 d., ten nebuvo veidrodžio, lango stiklas buvo išdaužtas, virš sanitarinio mazgo, kameros kampuose pelėsis, nuo lubų krito tinkas, lubose buvo skylė, pro kurią lašėjo vanduo, dėl nesančio stiklo kameroje buvo labai šalta, o užsiklojus antklode, jis buvo baudžiamas. Kreipėsi su prašymu dėl veidrodžio, stiklo įstatymo, veidrodis po 8 dienų buvo pakabintas, tačiau stiklo netvarkė. Dėl to jis patyrė psichologinius ir emocinius sukrėtimus, galimybių sumažėjimą, pablogėjo sveikata, jis tapo irzlesnis, negali susikaupti. Tuo pačiu jis patyrė neturtinę žalą. Prašo už laikotarpį, praleistą Šiaulių tardymo izoliatoriuje, priteisti 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Saugumo valdymo skyriaus 2020-02-26 pažymos, pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2020-07-02 iki 2021-02-08 periodiškai buvo laikomas įstaigoje kamerose Nr. 33,64,23,19,14,67,10,98, kameroje būdavo 1-6 asmenys. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 3,72 kv. m iki 22 kv. m gyvenamasis plotas. Atsižvelgiant į tai, kad byloje minimalaus ploto pažeidimas nenustatytas, baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas neturėtų būti vertinamas.
Sanitariniai mazgai kamerose įrengti pagal teisės aktų reikalavimus (Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų „Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių“ 14.5 punktas), sienų aukštis didesnis nei 1,5 m, įėjimai atitverti durimis ar stora užuolaida, sanitarinio mazgo vidaus nei iš kameros, nei pro stebėjimo akutę matyti neįmanoma. Kvapų parametrų jokie teisės aktai nereglamentuoja. Ventiliacija vyksta per langus ir specialią skylę sienoje, natūraliu būdu.
Pareiškėjo buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu jo laikymo kamerose buvo atliktas atitikimo higienos normoms patikrinimai, 2020-09-16 patikrinimo aktu nustatyta, kad kamera Nr. 64 tvarkinga, 2018-04-16 patikrinimo metu nustatyta, kad kameroje Nr. 3,45 pelėsio nėra, drėgmė ir pelėsio nėra, oro drėgmė tinkama. Pažymėtina, jog skundų nei Šiaulių tardymo izoliatoriuje, nei kitur dėl sąlygų kameroje gauta nebuvo. Kamerose Nr. 98,64,67,23,33,10 remontai buvo atlikti, iki į kamerą buvo įkeltas pareiškėjas. Prašymą dėl lango kameroje Nr. 98 pareiškėjas pateikė 2021-02-21, langas sekančią dieną buvo sutvarkytas. Prašymų dėl veidrodžio pareiškėjas neteikė, tačiau dėl veidrodžio sutvarkymo 2021-01-12 kreipėsi kitas kameroje buvęs asmuo, veidrodis sutvarkytas tą pačią dieną, be to, 2021-01-13 gautas prašymas priklijuoti veidrodį, jis priklijuotas sekančią dieną. Nuteistųjų dienotvarkė draudžia būti apsiklojus antklode dienos metu, skundų dėl šalčio kameroje gauta nebuvo.
Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis, padarytą žalą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.
Pareiškėjo M. P. skundas tenkinti iš dalies.
Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jis buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų, trūko gyvenamojo ploto.
Motyvuojamoji dalis
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
LR civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. LR CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (LR CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal LR CK 6.271 str.).
Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Teismas pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).
Kaip matyti iš atsakovo pateiktos 2021-02-26 pažymos Nr. 60-5322 „Dėl M. P.“, pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje aptariamu laikotarpiu buvo periodiškai nuo 2020-07-02 iki 2021-02-08 (atsiliepime įrašyta data nuo 2020-07-02 iki 2021-01-27, kas laikytina rašytiniu apsirikimu). Pažymoje nurodyta, kokią, dieną kokioje kameroje ir su kiek žmonių buvo kalinamas pareiškėjas, kas leidžia detalizuoti kiekvieną dieną jam tenkantį kameros plotą. Aptariamu laikotarpiu pareiškėjas buvo kamerose Nr. 33,64,23,19,14,67,10,98 kalinamas 218 dienų, kameroje buvo 1-6 asmenys, per visą šį laikotarpį pareiškėjui teko nuo 3,72 kv. m iki 22,34 kv. m kameros ploto.
Taigi darytina išvada, jog pareiškėjas visu aptariamu laikotarpiu, iš viso 218 dienų, buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad trūko laisvo judėjimo ploto, bei nurodo, kad laisvą grindų plotą ribojo kameroje esantys baldai, sanitarinis mazgas. Kaip jau nurodyta aukščiau, Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m² gyvenamojo ploto, o teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, ir darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) yra išaiškinęs, jog pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencijos) 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą.
EŽTT tame pačiame 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), be kitų aktualių kalinimo sąlygų vertinimo aspektų, išaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją pagal Konvencijos 3 straipsnį. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą. Kita vertus, į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.
Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑741‑415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017 ir kt.). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑1511‑525/2017 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą ginčo laikotarpiu pažeista nebuvo, kaip buvo minėta prieš tai, jam teko ne mažiau kaip 3,72 kv. m kameros ploto, todėl apskaičiuojant pareiškėjui tekusį kameros plotą šiuo atveju iš bendro kameros ploto neatimamas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas. Baldų pertekliaus kamerose nenustatyta.
Vertinant sanitarinių mazgų įrengimą, nustatyta, jog sanitariniai mazgai nuo kameros atskirti OSB ar mūrine sienele, sienelės aukštis nuo 1,81 m (kameroje Nr. 64) iki 2,26 m (kameroje Nr. 10). Sanitarinių mazgų plotas yra nuo 0,46 kv. m kameroje Nr. 23, tačiau iš pateiktų nuotraukų matyti, jog šioje kameroje praustuvas yra ne sanitariniame mazge, kitose kamerose, kur praustuvas yra sanitariniame mazge, jo plotas yra nuo 1,305 kv. m (kameroje Nr. 10) iki 1,93 kv. m (kameroje Nr. 64).
Žemesnės instancijos teismas
Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus Resocializacijos skyriaus 2021-03-04 pažymoje Nr. 61-635 „Dėl M. P.“ nurodyta, kad nuo 2020-06-30 iki 2021-02-08 pareiškėjas M. P. nesikreipė su skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių nesikreipė. Suimtasis M. P. 2021-01-21 kreipėsi į Turto valdymo skyrių žodiniu prašymu, reg. Nr. 20-138, dėl lango sutvarkymo. Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus Turto valdymo skyriaus 2021-03-09 pažymoje Nr. 62-76 nurodoma, jog 2021-01-12 buvo pakeistas sudaužytas veidrodis kameroje Nr. 98, pagal 2021-01-12 registruotą žodinį prašymą, 2021-01-14 priklijuotas veidrodis kameroje Nr. 98 pagal 2021-01-13 registruotą žodinį prašymą, ir 2021-01-22 pakeistas nudaužtas stiklas pagal 2021-01-21 registruotą M. P. žodinį prašymą.
Iš teismui pateiktos Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus pažymos Nr. 62-33„Apie 2019 metais atliktus darbus“ matyti, kad 2019 m. atlikti remonto darbai kamerose Nr. 98, 64, kur buvo suremontuotos sienos ir lubos, įrengtas naujas apšvietimas, naujas WC su nuleidimo bakeliu, perdažyti baldai, kamerose Nr. 23,14.sumontuoti nauji šviestuvai. Iš Ūkio skyriaus pažymos Nr. 62-35 „Apie 2020 metais atliktus darbus“ matyti, kad 2020 m. atlikti remonto darbai kamerose Nr. 33,10, kur sutvarkytos lubos, sienos, sutvarkytas apšvietimas, perdažyta grotos, baldai, bei kamerose Nr. 11, 26,24,14, kur atliktas pilnas lubų, sienų, pertvaros remontas, dalinis grindų remontas, el. instaliacijos, vandentiekio, sanitarinių prietaisų remontas, baldų remontas. Pareiškėjas į šias kameras buvo įkeltas po remonto darbų.
Pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentas atliko patikrinimų dėl sąlygų atitikimo higienos reikalavimams jo buvimo kamerose. 2020-09-16 patikrinimo aktu nustatyta, kad kameroje Nr. 64 pelėsio nėra, oro santykinė drėgmė tinkama, kamerą vėdinti per langą galima.
Susipažinus su asmens sveikatos istorija nustatyta, jog aptariamu laikotarpiu pareiškėjas pas gydytojus kreipėsi, kad susirgimui būtų susiję su kalinimo sąlygomis, nenurodė. Pareiškėjo ūgis nurodytas 172 cm.
Tokiu būdu, kaip pareiškėjas ir nurodo savo skunde, pagrindinė priežastis neturtinei žalai atsirasti buvo netinkamos sąlygos kameroje. Iš pateiktos byloje medžiagos matyti, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124, kuris nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m² gyvenamojo ploto, pažeistas nebuvo, viso buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje drausmės kameroje nuo 2020-07-02 iki 2021-02-08 metu (viso 218 dienų) pareiškėjui teko didesnis, nei šis įsakymas numato, kameros plotas, tad argumentas dėl kamerų perpildymo atmestinas.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015„Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 17 punktas numato, kad kameros turi būti vėdinamos natūraliu būdu, išskyrus patalpas, kur yra mechaninė vėdinimo sistema, teismui pateikti įrodymai, jog kameros vėdinamos natūraliai per langus. Galimybę išvėdinti kameras patvirtina ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentas atliktas patikrinimas.
Lietuvos Respublikos Kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis Šiaulių kalėjimo statinių kompleksas (kodas 28219) yra pripažintas nekilnojama kultūros vertybe, kuri yra saugoma valstybės, tad jame kapitalinis remontas ar rekonstrukcijos darbai dėl šio pastato statuso yra negalimi, tokiu būdu, mechaninės ventiliacijos įrengimas nėra galimas. Ventiliacija užtikrinama per langą bei angas sienose, nepakankamas natūralus apšvietimas kompensuojamas dirbtiniu apšvietimu.
Vertinant kitus higienos sąlygų kamerose pažeidimus, kaip drėgmė, pelėsis, netvarkingi šviestuvai, krentantis tinkas, kameroje besilaikanti minusinė temperatūra, pastebėtina, kad jie iš dalies paneigiami atliktais patikrinimas, nustačius, jog kameroje Nr. 64 drėgmė atitinka reikalavimus, kamerą vėdinti per langą galima, pelėsio nėra. Duomenų apie kitas kameras teismui nepateikta, pažymėtina, jog duomenų, kad dėl higienos sąlygų šioje kameroje būtų skundai, nėra, tačiau teismas abejones traktuoja pareiškėjo naudai. Byloje neabejotinai nustatyta, jog kameroje Nr. 98, pareiškėjui būnant šioje kameroje, 2021 m. sausio mėnesį, buvo nudaužtas lango stiklas, po pareiškėjo žodinio kreipimosi jis buvo pakeistas tik kitą dieną, duomenų, jog būtų imtasi kitų papildomų priemonių oro temperatūrai žiemos metu užtikrinti, teismui nepateikta, tad dalį laiko oro temperatūra galėjo būti žemesnė, nei nustato teisės aktai. Atmestini pareiškėjo argumentai dėl to, jog langas buvo išdaužtas 2021-01-07, ką jis pamatė patekęs į kamerą` Nr. 98, o sudaužytas veidrodis po jo prašymų buvo pakeistas tik po 8 dienų. Iš į bylą pateiktų pažymų matyti, jog veidrodis buvo pakeistas, o vėliau priklijuotas ne dėl pareiškėjo, o kitų kameroje buvusių asmenų žodinių prašymų, tą pačią ar kitą dieną, o teikę prašymus dėl veidrodžio asmenys neteikė jokių prašymų dėl lango, bent jau tokių užfiksuota nėra, pareiškėjo prašymas dėl lango registruotas 2021-01-21, stiklas sutvarkytas 2021-01-22.
Vertinant tualetų įrengimą, teismas pažymi, jog nors tualetai kamerose įrengti, sutinkamai su teisė aktų reikalavimais, kurie numato, jog tualetas turi būti atitvertas ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele, visgi pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016) laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą, tačiau privatumo pažeidimo faktų pareiškėjas nenurodo, tik bendrai nurodo, jog buvo pažeisti normatyvai, kurie turi užtikrinti privatumą, tačiau nenurodo, kokie tai normatyvai.. Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus San. Mazgų zonų kamerose lentelėje užfiksuota, kad sanitarinio mazgo sienelė buvo mažiausia 1 m 81 cm aukščio, sanitariniai mazgai atitverti durimis ar užuolaida, kas užtikrina bent minimalų privatumą, tad argumentas dėl privatumo pažeidimo sanitariniame mazge atmestinas. Vertinant pareiškėjo nurodytą aplinkybę, jog nebuvo užtikrintas minimalus sanitarinio mazgo plotas, numatytas Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 12.5 punkte, pažymėtina, kad šis punktas numato, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitališkai remontuojant esamas kameras, jose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 x 142 cm, arba ne mažiau, kaip 1,42 m² matmenų (ploto) sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas, sienos ir grindys dengiamos lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Šios taisyklės galioja nuo 2021-02-22, iki tol galiojusios Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės minimalaus sanitarinio mazgo dydžio nenumatė. Duomenų, jog kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, būtų įrengtos naujai ar kapitališkai remontuotos, nėra, sanitarinių mazgų plotas buvo arba didesnis nei 1,42 kv. m., arba nežymiai mažesnis, kameroje Nr. 23 praustuvas iškeltas iš sanitarinio mazgo, tad ten nurodytas tik tualeto plotas, tad teisės aktų pažeidimas nustatytas nėra, esamo ploto užteko normaliai naudotis sanitariniais mazgais, šis argumentas atmestinas.
Vertinant blogo kvapo buvimą kameroje, pastebėtina, jog toks kvapas kameroje galėjo būti, dėl atviro iš viršaus sanitarinio mazgo, tačiau teisės aktai nenumatė imperatyvaus reikalavimo sanitarinį mazgą visiškai izoliuoti nuo likusio kameros ploto (Eksploatavimo taisyklių 14.5 p.), sanitariniame mazge įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą arba kameroje įrengti būtent mechaninį vėdinimą, o natūralus vėdinimas, t. y. vėdinimas per langus, atitinka teisės aktų reikalavimus (Eksploatavimo taisyklių 14.10 p., Higienos norma HN 134:2015 17 p.), tad neteisėti atsakovo veiksmai dėl sanitarinio mazgo įrengimo, neatitveriant jo iki viršaus, nustatyti nėra (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-226-822/2020), tad argumentas dėl blogo kvapo kameroje yra atmestinas. Pažymėtina, jog viso buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu skundų dėl blogo kvapo kameroje pateikta nebuvo.
Teismas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjo pateikti skundai beveik nedetalizuoti ir neindividualizuoti, išskyrus dėl kameros Nr. 98, dažnai yra skundžiami ne teisės aktų pažeidimai, o nepatogumai, kuriuos pareiškėjas patiria Šiaulių tardymo izoliatoriuje.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Konstatuotina, kad vadovaujantis minėtais teisės aktais, pataisos įstaigų administracijų pareiga – užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriuo nustatoma, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).
Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos, išskyrus galimus netinkamus trumpalaikius pareigūnų veiksmus.
Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau spręstina, ar valstybė pagal nacionalinę teisę užtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalias higienos normas, t. y. ar CK 6.271 straipsnio prasme veikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to ar yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.
Kaip minėta, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje tinkamas laikymo sąlygas, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.
Dėl pareiškėjui už neigiamus išgyvenimus priteistinos sumos pažymėtina, jog asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Kita vertus, pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti atsižvelgtina į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar dirbtinai blogino jo kalinimo sąlygas, nėra nustatyta, kad pareiškėjas būtų visą laiką laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, nors tai bylos medžiaga visiškai ir nepaneigta, taip pat į tai, kad Šiaulių TI būtent netinkamos kalinimo sąlygos (žemesnė oro temperatūra kameroje Nr. 98 dėl išdaužto lango stiklo, galimi higienos normų pažeidimai gyvenamosiose kamerose, abejones traktuojant pareiškėjo naudai) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta neginčytinų duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai), įvertinus ir tai, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo nors ir pakankamai ilgą laiką, 218 dienas, ilgalaikio pažeidimų poveikio nenustatyta, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažymint, į tai, kad dalis argumentų yra paneigti bylos medžiaga, tačiau dalis ir patvirtinta, atkreipdamas dėmesį į visus skunde išdėstytus pareiškėjo argumentus bei atsakovo atsikirtimus, atsižvelgiant į teismų praktiką dėl neturtinės žalos dydžio priteisimo, kurioje numatoma, jog vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, pažymėtina, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus, tačiau kitų pažeidimų nenustačius, teismų praktikoje pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais paprastai nepriteisiamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1027-442/2017, 2020 m. gegužės 27 d. nutartį Nr.-996-1062/2020 ), teismas vertina, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisė aktuose nustatytų kamerų sąlygų pažeidimo pripažinimą, kaip pakankamą satisfakciją už jo teisės pažeidimus, o reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniu, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi
nusprendžia:
Pareiškėjo M. P. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo M. P., a. k. (duomenys neskelbtini) teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo pažeista.
Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per sprendimą priėmusius teismo rūmus.