Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Panevėžio apygardos administracinio teismo kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Čekanauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Pranckienės ir Irenos Varžinskienės,

trečiojo suinteresuoto asmens Panevėžio miesto savivaldybės administracijos atstovei A. R.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. K., N. K., R. J., S. K., V. K. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Panevėžio skyriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui Panevėžio miesto savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

pareiškėjai A. K., N. K., R. J., S. K. teismo posėdyje nedalyvauja, jiems apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta įstatymo nustatyta tvarka.

Pareiškėjai skundu ir patikslintu skundu kreipėsi į teismą ir prašė: 1) įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio skyrių (toliau – ir NŽT Panevėžio skyrius) grąžinti paveldėtojams natūra 742/826 dalį žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžys; 2) įpareigoti NŽT Panevėžio skyrių už 628,74 kv. m. žemės sklypo dalį išmokėti proporcingai visiems paveldėtojams piniginę kompensaciją; 3) priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad 1991 m. – 1992 m. prašymus atkurti nuosavybės teises į išlikusį G. K. priklausiusį nekilnojamąjį turtą – dviejų aukštų mūrinį gyvenamąjį namą ir žemės sklypą, buvusį adresu (duomenys neskelbtini) Panevėžys, Panevėžio miesto valdybai pateikė K. K., V. K., J. K. ir V. K. Panevėžio miesto valdyba 1992 m. rugsėjo 14 d. potvarkiu Nr. (duomenys neskelbtini) namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), Panevėžyje ½ dalį grąžino K. K. ir likusią dalį, t. y. ½ bendrai J. K., V. K. ir V. K. Vyresniojo notaro Kauno notarinio archyvo Panevėžio miesto 1931 metams pripažinimo aktų knygos pirmykščio išrašo duomenys patvirtino, kad G. K. įsigijo žemės sklypą, kurio kraštinės greta (duomenys neskelbtini) yra 36,27 m., greta (duomenys neskelbtini) ploto – 8,53 m., greta (duomenys neskelbtini) – 81,07 m. ir greta (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) – 66,14 m. Vadovaujantis minėtaisiais duomenimis, iš viso G. K. nuosavybės teise valdė 1370,74 kv. m. žemės sklypą, buvusį adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžys (dabartinis adresas (duomenys neskelbtini), Panevėžys). Pažymėjo, jog atkuriant nuosavybės teises buvo pateiktas minėtasis 1931 m. notarų knygos išrašas, patvirtinantis pretendentų nuosavybės teisę į namą ir 1370,74 kv. m. ploto žemės sklypą. Paaiškino, jog pareiškėjas V. K. kreipėsi į NŽT Panevėžio skyrių ir prašė atkurti nuosavybės teises į suformuotą 742 kv. m. ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) Panevėžys, kadangi 1370,74 kv. m. žemės sklypas, buvo suformuotas ir patvirtintas Panevėžio miesto savivaldybės detaliuoju planu, o už likusią sklypo dalį (628,74 kv. m.) – išmokėti piniginę kompensaciją. NŽT Panevėžio skyrius 2015 m. kovo 12 d. rašte nurodė, kad atkuriant nuosavybės teises į buvusios žemės savininkės G. K. iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos valdytą žemę, buvo vadovaujamasi Kauno notarinio archyvo išrašu ir Panevėžio miesto nekilnojamųjų turtų savininkų bei valdytojų apdedamų 1939-1943 penkmečiui nekilnojamojo turto mokesčiu sąrašu, kuriame nurodyta, kad žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) (dabartinis adresas (duomenys neskelbtini)), valdė G. K., o mūrinis 2-jų aukštų gyvenamasis namas stovėjo nuosavame 182 kv. m. žemės sklype. Kadangi Panevėžio miesto nekilnojamųjų turtų savininkų bei valdytojų apdedamų 1939-1943 penkmečiui nekilnojamojo turto mokesčiu sąrašas yra vėlesnis dokumentas, todėl nuosavybės teisės turi būti atkuriamos pagal vėlesniame dokumente nurodytą žemės sklypo plotą. Pareiškėjai su tokia NŽT Panevėžio skyriaus pozicija nesutinka, teigia, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 9 straipsniu, nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, jei šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai, testamentai ar kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai. Teigė, jog išrašas, hipotekos knygos, turto perleidimas yra pagrindinis ir svarbiausias dokumentas patvirtinantis nuosavybės teisę. Kitais dokumentais galima remtis tik tuo atveju, jei nebūtų išlikusių išvardintų dokumentų.

Teismo posėdyje pareiškėjas V. K. ir pareiškėjų atstovas advokato padėjėjas J. Povilionis prašė tenkinti skundą jame išdėstytų motyvų pagrindu. Pažymėjo, kad byloje pateikti duomenys patvirtina, kad G. K. nuosavybės teise įsigijo namą ir 1370,74 kv. m. žemės sklypą, tai įrodo notaro patvirtintas pirkimo pardavimo sandoris, duomenų, jog G. K. įsigytą žemės sklypą būtų pardavusi, dovanojusi ar perleidusi nuosavybės teises, nėra, todėl pareiškėjų reikalavimas atkurti nuosavybės teises į 1370,74 kv. m. žemės sklypą yra teisėtas ir pagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl buvusios žemės sklypo savininkės G. K. nuosavybės teise iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos valdyto žemės sklypo, buvusio (duomenys neskelbtini), Panevėžys (dabartinis adresas (duomenys neskelbtini), Panevėžys), į kurį pareiškėjai pretenduoja atkurti nuosavybės teises, žemės sklypo ploto dydžio t.y. kuriuo dokumentu, Vyresniojo notaro Kauno notarinio archyvo Panevėžio miesto 1931 metams pripažinimo aktų knygos pirmykščio išrašo duomenimis ar Panevėžio miesto nekilnojamųjų turtų savininkų bei valdytojų apdedamų 1939-1943 penkmečiui nekilnojamojo turto mokesčiu sąrašu, reikia vadovautis sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo klausimą. Byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjai nėra asmenys, kuriems turėtų būti atkuriamos nuosavybės teisės į G. K. nuosavybės teise valdytą nacionalizuotą žemės sklypą, todėl teismas šių aplinkybių netiria.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad prašymus atkurti nuosavybės teises natūra į G. K. nuosavybės teise valdytą žemės sklypą, buvusį adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžys ir šiame sklype buvusiai savininkei priklausiusį namą 1991 m. -1992 m. Panevėžio miesto valdybai pateikė G. K. sūnaus V. K. sutuoktinė K. K. ir jos vaikai (G. K. vaikaičiai) V. K., J. K. ir V. K. Panevėžio miesto valdyba 1992 m. rugsėjo 14 d. potvarkiu Nr. (duomenys neskelbtini) nusprendė grąžinti ½ dalį namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), Panevėžys, K. K. ir ½ dalį bendrai J. K., V. K., V. Ki. Tai, kad nuosavybės teisės į nurodyto nekilnojamojo turto (statinio), dalis Panevėžio miesto valdybos 1992 m. rugsėjo 14 d. potvarkiu Nr. (duomenys neskelbtini) atkurtos K. K., J. K., V. K. bei V. K. patvirtina Nekilnojamojo turto kadastro ir registro 2001 m. gruodžio 5 d. duomenys.

Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad Panevėžio miesto savivaldybei atliekant sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), detalųjį planavimą, žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Panevėžys, kurio plotas 826 kv. m., ribų paženklinimo-parodymo aktu 2006 m. birželio 20 d. susipažino ir su jame nustatytu plotu sutiko bei žemės sklypo plane savo ir atstovaujamos K. K. pagal 2005 m. gegužės 11 d. įgaliojimą vardu pasirašė V. K. Iš nekilnojamojo turto registro 2006 m. gruodžio 19 d. išrašo duomenų matoma, kad K. K. 2006 m. balandžio 21 d. paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu paveldėjo V. K. grąžintą, atkuriant nuosavybės teises į 1/6 dalį gyvenamojo pastato, esančio (duomenys neskelbtini) Panevėžys, o pagal 2012 m. kovo 16 d. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą po K. K. mirties, jos turtą paveldėjo vienintelis įpėdinis sūnus V. K. Byloje taip pat nustatyta, kad Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktorius 2006 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtino grąžinamų natūra žemės sklypų planus, taip pat nustatė, kad žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžys, plotas yra 0,0826 ha. 2015 m. kovo 23 d. patikslintu prašymu V. K. kreipėsi į NŽT Panevėžio skyrių ir prašė atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės G. K. nuosavybės teise valdytą 1370,74 kv. m. ploto žemės sklypą, esantį Panevėžio mieste, (duomenys neskelbtini), taip pat nurodė, jog šiuo adresu suformuotas žemės sklypas 826 kv. m. NŽT skyrius, atsakydamas į pareiškėjo prašymą, 2015 m. balandžio 23 d. rašte nurodė, kad K. K., V. K., J. K. ir V. K. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,0182 ha G. K. turėtos žemės lygiomis dalimis, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), nustatyta tvarka suformuotas ir patvirtintas detaliuoju planu, sklypo plane piliečiams, kurie turėjo nuosavybės teise priklausančius pastatus (jų dalis), nustatytos jų panaudojamos žemės sklypo dalys, o V. K. naudojama sklypo dalis yra 0,0124 ha. NŽT Panevėžio skyrius taip pat nurodė, kad pareiškėjas turi teisę atkurti ¼ dalį (0,0046 ha) G. K. turėtos žemės, todėl į šį plotą gali būti atkuriamos nuosavybės teisės, grąžinant natūra 0,0046 ha dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kita dalis gali būti parduodama ar išnuomojama vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ nustatyta tvarka. Nagrinėjant bylą nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjai A. K., S. K., R. J. ir N. K. yra J. K. įpėdiniai, 2008 m. gruodžio 29 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo pagrindu paveldėję J. K. atkurtą nuosavybės teisę į 1/6 G. K. priklausiusio gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini) Panevėžys, dalį.

Iš nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančio Panevėžio Notaro K. B. 1391 metams aktų knygos (duomenys neskelbtini) išrašo matyti, kad 1931 m. spalio 5 d. G. K. nuosavybės teise įsigijo nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), Panevėžys, susidedantį iš žemės sklypo šio didumo ir sienose: iš priešakio greta Klaipėdos g. apie 36,27 m., greta (duomenys neskelbtini) ploto – 8,53 m., greta (duomenys neskelbtini) žemės – 81,07 m ir greta (duomenys neskelbtini) žemės – 66,14 m. ir ant šio žemės sklypo esančio dviejų aukštų namą su visais įrenginiais ir praeitimis. Pagal atliktus G. K. įsigyto sklypo, buvusio (duomenys neskelbtini) Panevėžys kraštinių ilgius apskaičiuotas sklypo plotas yra 1370,74 kv. m. Tuo tarpu iš Lietuvos centrinio valstybinio archyvo 2009 m. rugpjūčio 21 d. pažymos, ir iš kartu su ja pateikto, be jau minėto Panevėžio Notaro K. B. 1391 metams aktų knygos (duomenys neskelbtini) akto išrašo, Panevėžio miesto nekilnojamųjų turtų savininkų bei valdytojų, apdedamų 1939-1943 m. penkmečiui nekilnojamojo turto mokesčiu sąrašo, surašyto 1938 m. gruodžio 15 d., matoma, kad G. K. nuosavybės teise priklausė 182 kv. m. ploto mūrinis dviejų aukštų gyvenamasis namas ir nuosavas sklypas, iš viso 182 kv. m., tačiau Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymoje apie nekilnojamąjį turtą taip pat pažymėta, kad minėtasis sklypo plotas, t. y. 182 kv. m., įrašytas pieštuku. Be to, iš buvusios savininkės G. K. nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančio Panevėžio valstybinio archyvo 1992 m. birželio 5 d. išrašo, matoma, kad Panevėžio miesto DŽDT vykdomojo komiteto Finansų skyrius 1944-1945 m. ir 1946-1948 m. trobesių ir žemės rentos, namų valdos inventorinėje knygoje buvo nustatęs trobesių draudimo įkainojimą 76.600. (nenurodytais vienetais) žemės rentos už 182 kv. m. žemės sklypo plotą, tuo tarpu tame pačiame archyvo įraše užfiksuota, kad 1948 m. žemės rentos plotas 959 kv. m., o pagal 1949-1950 m. trobesių inventorinės knygos duomenis, Eil. Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) „K. G., M.“ užrašas užbrauktas, parašyta „B. Ū.V.“, trobesių draudimo įkainojimas 49.640. (nenurodytais vienetais) žemės rentos, plotas 734 kv. m., su pastaba – nacionalizuota. Iš Nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančios Panevėžio teritorinės valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro 1992 m. gegužės 15 d. pažymos matoma, kad namų valda, esanti adresu Panevėžio m. (duomenys neskelbtini)5 pagal birželio 9 d. Panevėžio V. Komiteto sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) kaip bešeimininkė namų valda pervesta į vietinės Tarybos minicipalinį fondą; namų valdos adresas buvo nurodytas (duomenys neskelbtini); pagal tų metų duomenis gyvenamojo namo bendras naudojimo plotas buvo 202,86 kv. m., gyvenamasis plotas 150,89 kv. m.; bendras žemės sklypo plotas pagal tų metų duomenis 734 kv. m. Vertinant pateiktus duomenis apie G. K. iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypo ploto dydį, teigtina, jog jie yra prieštaringi.

Spręsdamas ginčą dėl nuosavybę patvirtinančių dokumentų, teismas vertina, ar nuosavybę patvirtinantys dokumentai atitinka teisės aktais jiems nustatytus reikalavimus, ar jie patvirtina teisę į nuosavybės atkūrimą ir ar atsakovas, spręsdamas klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus vertino tinkamai. Kaip yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, bendras įrodymų viseto vertinimo principas įpareigoja teismą vertinti visus dokumentus, kuriuose yra duomenų apie nuosavybės teise valdytą turtą (2013 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-148/2013).

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, jei šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai, testamentai ar kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai, tuo tarpu šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad piliečiai, kurių dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei patvirtinantys giminystės ryšį, neišliko, turi teisę dėl nuosavybės teisių bei giminystės ryšio nustatymo kreiptis į teismą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Vyriausybės1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 12 punkte nurodyta, kokie dokumentai patvirtina nuosavybės teises ir kurių pagrindu gali būti priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Be dokumentų, nurodytų Atkūrimo įstatyme ir minėtoje Tvarkoje, žemės valdymo nuosavybės teise faktą patvirtinantys dokumentai įvardinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gegužės 20 d. nutarime Nr. 349 „Dėl kai kurių dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarimu Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise fakto įrodančių papildomų dokumentų“. Atsižvelgiant į pastarojo Nutarimo 1.1.5. punktą, žemės valdymo nuosavybės teise faktą patvirtinančiais dokumentais taip pat gali būti mokesčių mokėjimo kvitai, įsiskolinimo bankui bei kiti dokumentai, kuriais remiantis, galima nustatyti turėtos žemėvaldos plotą ir buvimo vietą. Aptartų teisės aktų nuostatos sudaro pagrindą išvadai, kad teisės aktai nenustato baigtinio dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises, sąrašo. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendžia, kad turi būti vertinami visi dokumentai, kuriuose yra duomenų apie asmens iki nacionalizacijos valdytos žemės plotą ir buvimo vietą.

Kaip minėta, G. K. nuosavybės teisėmis valdytą 1370,74 kv. m. žemės sklypą, į kurį nuosavybės teises pretenduoja atkurti pareiškėjai, patvirtina Panevėžio Notaro K. B. 1391 metams aktų knygos (duomenys neskelbtini) išrašo duomenys. Atsakovo teigimu, atkuriant nuosavybės teises pareiškėjams turi būti vadovaujamasi Lietuvos centrinio valstybės archyvo perduotuose Panevėžio miesto nekilnojamų turtų savininkų bei valdytojų apdedamų 1939-1943 m. penkmečiui nekilnojamojo turto mokesčiu sąrašu, kuriame nurodyta, kad G. K. valdė 182 kv. m. dydžio žemės sklypą, buvusį adresu (duomenys neskelbtini).

Vadovaujantis Tvarkos 13 punktu, jeigu yra keli nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą. Tvarkos 13 punkto nuostatos negali būti aiškinamos izoliuotai, jos aiškintinos ir Konstitucijos, ir Atkūrimo įstatymo kontekste, kadangi to reikalauja konstitucinis teisinės valstybės ir iš jo išvedamas teisės aktų hierarchijos principas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas). Be to, kaip yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, Tvarkos 13 punkte nurodytas imperatyvus nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų eiliškumas, atkuriant nuosavybės teises pagal vėliausiai išduotą dokumentą, reiškia, kad vėlesnis dokumentas turi būti toks, kuris aiškiai ir pagrįstai paneigia ar pakeičia ankstesnį dokumentą (2010 m. rugsėjo 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-858-1056/2010). Nagrinėjamu atveju Panevėžio miesto nekilnojamų turtų savininkų bei valdytojų apdedamų 1939-1943 m. penkmečiui nekilnojamojo turto mokesčiu sąrašas yra vėlesnės datos dokumentas nei Panevėžio Notaro K. B. 1931 metams aktų knygos (duomenys neskelbtini) išrašas, tačiau kaip nurodyta Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2009 m. rugpjūčio 6 d. pažymoje Panevėžio miesto nekilnojamų turtų savininkų bei valdytojų apdedamų 1939-1943 m. penkmečiui nekilnojamojo turto mokesčiu sąraše įraše apie G. K. nuosavybės teise valdomą turtą – mūrinį dviejų aukštų gyvenamą namą ir žemės sklypą, jo plotas (182 kv. m.) įrašytas pieštuku. Nepaisant to, kad pastarasis dokumentas yra surašytas vėlesne data, tačiau jame pateikta informacija nėra aiški ir sukelianti abejonių, jog būtent pieštuku įrašytas žemės sklypo plotas yra G. K. nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo plotas, taip pat nėra aišku, ar nurodyto sklypo plotas turėtų būti laikytinas žemės sklypu, esančiu po G. K. nuosavybės teise priklausiusiu namu ar tai žemės sklypo plotas, kuris atsižvelgiant į šio dokumento paskirtį, t. y. nustatantis nekilnojamojo turto mokestį nekilnojamųjų turtų savininkams bei valdytojams 1939-1943 m. penkmečiui, turėtų būti suprantamas kaip G. K. nuosavybės teise valdyto žemės sklypo ir namo plotas, kuriam taikytinas nekilnojamojo turto mokestis ir ar tokio ploto nustatymui nėra taikytos kokios nors išimtys, lengvatos ar nuolaidos, taip pat ir galimai neobjektyvūs dėl buvusios savininkės galimų motyvų neteikti tikrų duomenų apie valdytos žemės plotą dėl tuo laikotarpiu taikytinu represinių priemonių. Byloje taip pat nenustatyta, kad G. K. 1930 m. spalio 5 d. įsigijusi žemės sklypą ir jame esantį namą, iki 1940 m. nacionalizacijos atlygintinai ar neatlygintinai būtų perleidusi kitiems asmenims. Tokia prielaida turėtų būti įrodyta įstatymų nustatyta tvarka. Be to, kiti G. K. nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantys duomenys (pvz., Panevėžio miesto DŽDT vykdomojo komiteto Finansų skyriaus trobesių mokesčio ir žemės rentos namų valdos inventorinių knygos duomenys) nėra laikytini pakankamais ir sudarančiais pagrindą spręsti, kad G. K. būtų perleidusi jai priklausantį nekilnojamąjį turtą, kadangi nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl G. K. nuosavybės teise priklausiusio nekilnojamojo turto iki 1940 m. nacionalizacijos, kai tuo tarpu Panevėžio miesto DŽDT vykdomojo komiteto finansų skyriaus trobesių mokesčio ir žemės rentos namų valdų inventorinėse knygose nurodyti žemės rentos plotai už vėlesnius nei iki 1940 m. laikotarpius, t. y. nuo 1944 m. iki 1950 m. Dėl nurodytų motyvų, darytina išvada, kad atsakovas netinkamai įvertino nuosavybės teisių atkūrimo byloje buvusius rašytinius įrodymus, patvirtinančius buvusios savininkės nuosavybės teises į žemę, todėl nepagrįstai nusprendė, jog G. K. iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 182 kv. m. žemės sklypą, buvusį adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžys.

Nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, reglamentuoja Atkūrimo įstatymo 5 straipsnis, kurio 2 dalis numato tris nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Vienas iš jų, tai nuosavybės teisių į žemę atkūrimas grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų ribų žemės sklypą. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu piliečiui sugrąžintas ar perduodamas neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypo plotas miesto teritorijai priskirtoje žemėje yra mažesnis už žemės sklypo plotą, į kurį pagal šį įstatymą jam atkuriamos nuosavybės teisės, už likusį žemės sklypo plotą valstybė jam atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. liepos 5 d. nutarime yra pažymėjęs, kad okupacinei valdžiai 1940 m. ir vėliau nacionalizavus ir kitais neteisėtais būdais nusavinus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, žemę, miškus, vandens telkinius ir kitą privačią nuosavybę, buvo paneigta pati žmogaus prigimtinė teisė turėti privačią nuosavybę. <...> Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai 1990 m. lapkričio 15 d. priėmus sprendimą, jog būtina atkurti nuosavybės teises, buvo konstatuota, kad neginčytinai pripažįstamas Lietuvos piliečių nuosavybės teisių tęstinumas, kad Lietuvos piliečiai turi teisę susigrąžinti įstatymo apibrėžtose ribose ir tvarka jiems priklausiusį turtą natūrą, o nesant galimybės susigrąžinti turtą natūra – gauti kompensaciją. Nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą <...>.

Nagrinėjant bylą nustatyta, kad Panevėžio miesto savivaldybės valdyba 2002 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl supaprastinta tvarka parengtų detaliųjų planų tvirtinimo ir adresų suteikimo“ patvirtino (duomenys neskelbtini) detalųjį planą ir suteikė suformuotiems sklypams adresus, o 2006 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl grąžinamų natūra žemės sklypų planų ir duomenų patvirtinimo“ patvirtino grąžinamų žemės sklypų planus ir duomenis, tame tarpe ir žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžys, plotą (0,082 kv. m.). Remiantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2015 m. sausio 30 d. išrašo duomenimis, minėtojo žemės sklypo plotas yra 0,0826 ha, tačiau Lietuvos valstybei priklauso 742/826 sklypo dalis, kita sklypo dalis pirkimo-pardavimo sutartimi perduota privačion nuosavybėn.

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas privalo užbaigti įgyvendinti pareiškėjų nuosavybės teisių atkūrimo procedūras pagal 1991 m. – 1992 m. asmenų, turėjusių teisę į G. K. nuosavybės teise valdytą nacionalizuotą 1370, 74 kv. m. žemės sklypą, buvusį adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžys, prašymus, pareiškėjams natūra grąžinant 742 kv. m. sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Panevėžys, ir išmokant piniginę kompensaciją proporcingai už natūra negrąžintą 628,74 kv. m. sklypo dalį.

Pareiškėjai skunde ir patikslintame taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44straipsnio 1 dalis, nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą; to paties straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Kadangi nagrinėjamo teisinio ginčo atveju sprendimas yra palankus pareiškėjams, atsakovui kyla pareiga atlyginti pareiškėjo patirtas kreipimosi į teismą išlaidas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-119-502/2015, 2015 m. gegužės 20 nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-169-143/2015).

Pareiškėjai patirtoms bylinėjimosi išlaidoms pagrįsti pateikė 2015 m. gegužės 27 d. banko nurodymo, patvirtinančio žyminio mokesčio sumokėjimą, kopiją ir 2015 m. gegužės 29 d. Atstovavimo N. K. ir V. K. sutarčių kopijas ir 2015 m. gegužės 29 d. pinigų priėmimo kvitą, patvirtinantį, kad V. K. advokato padėjėjui sumokėjo 800,00 Eur sumą. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, žyminiu mokesčiu neapmokestinami skundai dėl viešojo administravimo subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus. Pareiškėjų paduoto skundo reikalavimai patenka į neapmokestinamų skundų kategoriją. Todėl vadovaujantis ABTĮ 42 straipsnio 1 dalies 1 punktu, sumokėtas žyminis mokestis grąžintinas jį sumokėjusiam pareiškėjui V. K. Žyminį mokestį grąžina valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi teismo sprendimu.

Sprendžiant klausimą dėl pareiškėjų prašymo atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas, remiamasi ABTĮ 45 straipsnio nuostatomis, suinteresuotos šalies prašymas dėl išlaidų atlyginimo, pateiktas raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, išnagrinėjamas teismui priimant sprendimą dėl administracinės bylos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje laikomasi taisyklės, kad šioje normoje iš esmės įtvirtintas suinteresuotai šaliai adresuotas reikalavimas prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nurodyti išlaidas pagrįsti konkrečiais skaičiais bei įrodymais, atitinkančiais ABTĮ 57 straipsnio nustatytus reikalavimus (2012 m. kovo 2 nutartis administracinėje byloje Nr. AS-146-113/2012). Prašomų sumų apskaičiavimas iš esmės turėtų būti detalus (2010 m. spalio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-2022/2010), išsamus ir su pagrindimu (2011 m. birželio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-34/2011). Patirtos teismo išlaidos turi būti įrodytos, t. y. nepakanka pateikti dokumentus, pagrindžiančius tam tikras sumas ir (ar) suteiktas paslaugas, tačiau būtina įrodyti, kad už jas buvo sumokėta (išlaidų realumas) (2009 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-502-34/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 18, 2009 m., 144 – 216 p.). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nepateikė teismui išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo, remiantis ABTĮ nuostatomis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika pareiškėjo skunde išreikštas reikalavimas priteisti bylinėjimosi išlaidas paliekamas nenagrinėtu. Kartu pažymėtina, jog toks sprendimas nepanaikina pareiškėjo teisės pateikti prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo su šių išlaidų paskaičiavimu ir jų pagrindimu – šią teisę jis gali realizuoti, bet ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo (ABTĮ 45 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju, teismas bylinėjimosi išlaidų klausimą išnagrinėtų rašytinio proceso tvarka, priimdamas nutartį(ABTĮ 45 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 127 straipsniu,

nusprendžia:

skundą patenkinti.

Įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos įstatymo nustatyta tvarka ir terminais atkurti V. K., N. K., A. K., S. K. , R. J. nuosavybės teises į buvusios savininkės G. K. išlikusį nekilnojamąjį turtą, grąžinant natūra 742 kv.m. žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžys, o už likusią 628,74 kv.m. žemės sklypo dalį išmokant piniginę kompensaciją.

Grąžinti V. K. 28,00 Eur (dvidešimt aštuonis eurus) jo 2015-05-27 AB SEB bankas sumokėtą žyminį mokestį.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.