Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Prano Šimkaus, teisėjų Bronės Vidzėnienės ir Valdo Ciesiūno, sekretoriaujant Jūratei Buitvydienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-08-12 nusprendžio, kuriuo A. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 1 d. ir jam paskirta šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 66 str., į bausmės laiką iskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2016-04-13 iki 2016-04-14 ir nuo 2016-04-14 iki nuosprendžio įsiteisėjimo. Priteista iš A. R. L. P. 266 Eur turtinės žalos atlyginimo, 23,72 Eur proceso išlaidų ir 162,12 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. R. nuteistas už tai, kad 2015 m. kovo 16 d. 14.45 val. parduotuvės ,,Maxima“, esančios Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), neįgaliųjų tualete, pagrobė L. P. priklausantį turtą, bendros 1026 Eur vertės, t. y. rankinę ,,Guess“ (300 Eur vertės), kurioje buvo piniginė ,,L. V.“ (60 Eur vertės) su įvairiomis nuolaidų kortelėmis, 98 Eur grynųjų pinigų, mobiliojo ryšio telefonas „LG OPTIMUS L7“ (400 Eur vertės), akiniai skaitymui ,,Fielmann“ (29 Eur vertės) su juodos spalvos dėklu (2 Eur vertės), pakabuką (15 Eur vertės), lūpų dažus ,,C. C.“ (46 Eur vertės), pieštuką akims (30 Eur vertės), metalines žirklutes (7 Eur vertės), sausą pudrą ,,Clinique“, (39 Eur vertės).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu gautų duomenų vertinimas ir jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo teisė ir pareiga, nustatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. 2 d. Įrodymus teismas privalo vertinti laikydamasis BPK 20 str. 5 d. nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, t. y. juos vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismo sprendimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-332/2010, Nr. 2K-122/2011).

Apygardos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas BPK 20 str. numatytų įrodymų vertinimo nuostatų nepažeidė ir nepadarė kitų esminių BPK pažeidimų, kurie būtų galėję sukliudyti priimti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį. Skundžiamame nuosprendyje pateikti pakankami įrodymų vertinimo motyvai – nurodyta, kokie duomenys pripažinti įrodymais ir kokias aplinkybes jie patvirtina, taip pat kokie bylos duomenys paneigia nuteistojo iškeltą versiją. Aukštesniojo teismo vertinimu, apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus ir teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas teismo posėdyje apklausė visus liudytojus, nukentėjusiąją, taip pat ištyrė rašytinius bylos duomenis. Visi įrodymai įvertinti kaip to reikalauja BPK 20 str. 5 d. nuostatos. Skundžiamame nuosprendyje aprašyti duomenys atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę, o jų visuma yra pakankama pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį. Apylinkės teismo nuosprendyje išdėstyti įrodymai ir jais remiantis padarytos faktines aplinkybes atitinkančios išvados kolegijai abejonių dėl apelianto kaltės įvykdžius svetimo turto vagystę nekelia.

Nors nuteistasis A. R. neigia padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, teigdamas, jog rankinę jau rado tuščią, nežino, kas joje buvo, iš rankinės nieko nepaėmė, tokią jo versiją paneigia byloje ištirti nukentėjusiosios, liudytojų parodymai ir kiti bylos įrodymai. Kaip parodė nukentėjusioji L. P., ji buvo užėjusi į parduotuvės „Maxima“, (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, neįgaliųjų tualetą ir ten užmiršusi paliko savo rankinę su daiktais. Po kokių 10 min. apsižiūrėjusi, kad neturi rankinės, sugrįžo į tualetą, tačiau rankinės ten nebebuvo. Kreipėsi į parduotuvės informacijos skyrių, po to į apsaugos skyrių, tačiau jie jos rankinės neturėjo. Tada apie vagystę pranešė policijai. Po maždaug dviejų valandų policijos pareigūnai jai rankinę grąžino, tačiau ją apžiūrėjusi neberado pinigų ir dalies daiktų: mobiliojo ryšio telefono, raktų pakabuko, parfumerijos, akinių skaitymui, žirklių. Byloje esantis prekybos centro pateiktas vaizdo įrašas ir jo apžiūros protokolas patvirtina, kad po nukentėjusiosios apsilankymo neįgaliųjų tualete, į jį užėjęs buvo tik nuteistasis A. R. kartu su liudytoju G. B., daugiau jokie kiti asmenys į tualetą nebuvo užėję. Kad jie buvo kartu užėję į neįgaliųjų tualetą, patvirtino ir nuteistasis A. R. bei liudytojas G. B.. Todėl, kaip pagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodė apylinkės teismas, tik minėti asmenys turėjo praktinę galimybę pasisavininti nukentėjusiosios rankinę su joje buvusiais daiktais ir pinigais. Tiek nuteistasis, tiek ir liudytojas G. B. parodė, kad neįgaliųjų tualete buvusią rankinę pasiėmė A. R.. Taip pat tiek pats nuteistasis, tiek ir liudytojas G. B. patvirtino, jog jie iš karto išėjo iš parduotuvės „Maxima“ ir nuėjo į šalia esančią autobusų stotelę, kurioje rankinės turinį tikrino išimtinai tik A. R., G. B. žiūrėjo ir nieko nelietė. Kaip patvirtina bylos duomenys, po to rankinė be dalies daiktų ir pinigų buvo nunešta į UAB „A.“ ofisą adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, ir perduota ten dirbusiems liudytojams V. U. ir N. U., nurodant, kad rankinė buvo rasta po balkonu ir apie tai reikia pranešti policijai. Taigi pirmiau aptarti įrodymai paneigia apelianto versiją, kad rankinę jis jau rado tuščią ir iš jos nieko nepaėmė ir kartu patvirtina apylinkės teismo padarytą išvadą, kad tik nuteistasis galėjo pasisavinti ir pasisavino iš pagrobtos rankinės buvusius daiktus ir pinigus, nes iki jo apsilankymo tualete ir rankinės pagrobimo dingę daiktai ir pinigai joje buvo, o rankinę perdavus liudytojams V. U. ir N. U., jie nebuvo aptikti. Be to, kaip apylinkės teisme parodė pats nuteistasis, jis yra neįgalus ir gauna labai mažą neįgalumo pensiją, kurios jam neužtenka net vaistams, todėl pragyvenimui prisiduria eidamas į butus ir prašydamas maisto arba kalėdodamas prie bažnyčios. Taigi išdėstytų aplinkybių analizė leidžia spręsti, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad A. R. įvykdė jam inkriminuotą BK 178 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, t. y. pagrobė svetimą L. P. priklausantį turtą, bendros 1026 Eur vertės, todėl išteisinti apeliantą dėl šios veikos nėra jokio pagrindo.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pripažinęs apeliantą kaltu dėl BK 178 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymo, apylinkės teismas jam paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios trukmę nustatė artimą straipsnio sankcijoje numatytams šios bausmės minimumui – šešis mėnesius (už šį nusikaltimą numatyta nuo trijų mėnesių iki trejų metų laisvės atėmimo bausmė). Kolegijos vertinimu, tokia nuteistajam A. R. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta ir dėl to neteisinga, nes apeliantas teisiamas trečią kartą, naują nusikaltimą padarė neišnykus teistumui už analogiškos nusikalstamos veikos – vagystės padarymą ir po bausmės už šią veiką atlikimo nepraėjus net mėnesiui. Apeliantas taip pat daugybę kartų baustas administracine tvarka, ne kartą baustas už smulkų svetimo turto pagrobimą, teisės pažeidimus, susijusius su alkoholinių gėrimų vartojimu viešoje vietoje ar girto pasirodymu viešoje vietoje, jam skirtų baudų nemoka, administracinės nuobaudos galioja, jam konstatuotas elgesio sutrikimas vartojant alkoholį, nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių.

Pripažinęs A. R. kaltu apylinkės teismas taip pat pagrįstai iš jo priteisė nukentėjusiajai L. P. atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą – 266 Eur. Nors teismas nuosprendyje nedetalizavo, kas sudaro šią sumą, iš nukentėjusiosios parodymų ir byloje esančių pakvitavimų matyti, kad iš pagrobtų daiktų jai buvo grąžinta rankinė (300 Eur vertės), piniginė (60 Eur vertės) ir mobiliojo ryšio telefonas (400 Eur vertės). Visi kiti kaltinime išvardyti daiktai ir pinigai nukentėjusiajai grąžinti nebuvo, ir tai sudaro 266 Eur sumą. Duomenų, paneigiančių tokio dydžio žalą, byloje nėra, tokių duomenų nebuvo pateikta ir apeliacinės instancijos teismui, todėl kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad nukentėjusiosios nurodytas patirtos turtinės žalos dydis yra aiškiai neadekvatus ir viršija protingumo kriterijus.

Taigi apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes, baudžiamasis įstatymas R. R. pritaikytas tinkamai, paskirta bausmė individualizuota teisingai, nepažeidžiant BK 54 ir 41 str. nustatytų nuostatų, civilinio ieškinio klausimas taip pat išspręstas tinkamai. Naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais pagrindo nėra.

Nagrinėjant skundą apygardos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Panevėžio skyriaus pažyma, kuria prašoma iš nuteistojo A. R. valstybės naudai priteisti 108,04 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo.

Šioje byloje antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistojo klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo teismo nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas. BPK 322 str. 1 d. nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, jog apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Taigi šioje byloje siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Panevėžio skyriaus prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo A. R. netenkinamas. Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis Nr. 2K-322/2014).

Apeliacinės instancijos teisme taip pat buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Panevėžio skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo nukentėjusiajai L. P., kuriai teikiamos išlaidos sudaro 40,53 Eur, kurias prašoma priteisti iš nuteistojo A. R. valstybės naudai.

BPK 106 str. 2 d. nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas.

Šiuo atveju byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo A. R. apeliacinį skundą, kuriame ginčijami klausimai tiesiogiai buvo susiję ir su nukentėjusiosios interesais. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, bylos apimtį ir sudėtingumą, apeliacinės instancijos teisme vykusio posėdžio trukmę, nukentėjusiosios atstovės darbo ir laiko sąnaudas bei suteiktų paslaugų apimtį ginant nukentėjusiosios interesus apeliacinės instancijos teisme, taip pat atsižvelgusi į nuteistojo A. R. advokatės darbo sąnaudas bei jam suteiktas paslaugas ir prašomą už jas priteisti pinigų sumą – 108,04 Eur, į tai, kad nuteistojo apeliacinis skundas netenkintas, daro išvadą, kad už atstovavimą nukentėjusiajai prašoma priteisti pinigų suma – 40,53 Eur nėra aiškiai per didelė, proporcinga advokatės įdėtam darbui atstovaujant nukentėjusiąją apeliacinės instancijos teisme, todėl priteisiama iš nuteistojo A. R. valstybės naudai.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. R. apeliacinį skundą atmesti.

Iš A. R. valstybės naudai priteisti 40,53 Eur už nukentėjusiajai L. P. suteiktą antrinę teisinę pagalbą, sumokant šią sumą į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Swedbank“, juridinio asmens kodas – (duomenys neskelbtini), įmokos kodas – 5630, mokėjimo paskirtis – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą L. P..