Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Dalios Kačinskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo R. R. įmonės „RRR“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. sausio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo K. Č. ieškinį atsakovui R. R. įmonei „RRR“ dėl nuostolių atlyginimo, valstybinės institucijos, teikiančios išvadą byloje, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, Valstybinė ne maisto produktų inspekcija prie LR Ūkio ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Dublike (t. 1, b.l. 36-37) papildė, kad atsakovo suteikta garantija galiojo nuo 2003-08-13 iki 2008-08-13, todėl jis pagrįstai tikėjosi, kad lauko durys bus tinkamos eksploatuoti ir pasibaigus suteiktai garantijai. Toliau tvirtino, jog durys pradėjo trūkinėti 2008 m. vasaros pradžioje, dėl to jis kreipėsi į atsakovą su pretenzija. Pažymėjo, jog atsakovas teismui nepateikė jokių dokumentų, įrodančių, kad jo parduodama prekė buvo tinkama naudoti ir atitiko pardavimo metu galiojančių teisės aktų norminius reikalavimus, nors tokias pareigas statybos produktų tiekėjui nustato Statybos įstatymo 18 str.

Teismo posėdyje ieškovas jau teigė (t.2, b.l. 19-20), kad atsakovo sumontuotų durų trūkumai paaiškėjo dar 2004 m. ir iš pradžių jie buvo nežymūs. 2006 m. nufilmavo ginčo duris, norėdamas turėti įrodymą apie durų išvaizdą. Vėliau, išryškėjus nekokybiškai durų išorinei apdailai bei galutinai įsitikinus durų nekokybiškumu, siekė išspręsti problemą derybų būdu ir 2007 m. nuvyko į atsakovo veiklos vietą, kurioje užsakinėjo duris, tačiau joje atsakovo nerado. Dėl vykdomų namo remonto-rekonstrukcijos darbų minėtas duris permontavo į kitą vietą (netoli buvusios durų angos), tačiau tik tada, kai buvo pasibaigęs atsakovo nurodytas garantinės priežiūros 5 metų terminas. Pažymėjo, kad garantiją jam atsakovas suteikė ir atitinkamus dokumentus surašė ne durų sumontavimo dieną, o vėliau, ieškovui atvykus į atsakovo įmonės buveinę.

Tripliku (t. 1, b.l. 44-45) palaikė savo atsikirtimus ir tikino, jog gamino duris atitinkančias tuo metu nustatytą standartą. Ieškovas net šešerius metus jokių reikalavimų dėl gaminio techninių dokumentų nereiškė. Esant prastam gaminiui ar techninių dokumentų trūkumui, ieškovas galėjo atsisakyti gaminio, todėl akivaizdu, kad durų įsigijimo metu ir gaminys, ir dokumentai buvo tinkami. Pažymi, kad ieškovo nurodomi defektai yra kosmetinio pobūdžio (trūkinėjanti durų apdaila, nusilupę dažai), nesusiję su galimybe naudotis durimis. Nepriekaištingai durų išvaizdai garantija nebuvo suteikta. Tačiau ši teismui pateiktos medžiagos matyti, kad ieškovas nesilaikė naudojimosi durimis sąlygų – jas demontavo ir perstatė į kitą vietą, nuėmė apvadus, dėl atliekamų statybos-remonto darbų galimai buvo agresyvių medžiagų poveikis, kas galėjo turėti įtakos durų apdailai.

Valstybės institucija, teikianti išvadą šioje byloje – Valstybinė ne maisto produktų inspekcija prie Ūkio ministerijos palaikė ieškovo K. Č. ieškinį dėl turėtų nuostolių atlyginimo, įsigijus netinkamos kokybės duris (t. 1, b.l. 61-62). Išnagrinėjus ieškovo skundą šioje institucijoje buvo nustatyta, jog atsakovas pažeidė Statybos įstatymo 18 str. 4 d. bei Aplinkos ministro 2002-07-04 įsakymo Nr. 357 „Dėl reglamentuojamų statybos produktų sąrašo“ 2 ir 4 punktų nuostatas, pagal patvirtinto sąrašo 7.5 eilutėje nurodyto standarto GOST 23747-88 privalomuosius rodiklius ir atitikties įvertinimo schemą, todėl ieškovas turi teisę per CK 6.338 str. nustatytą terminą CK 6.363 str. 4 d. 4 p. tvarka reikalauti iš atsakovo atlyginti daikto trūkumų pašalinimo išlaidas.

Valstybės institucija, teikianti išvadą šioje byloje – Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba pateikė išvadą (t.1, b.l.178-180), kuria ieškovo reikalavimą atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl nekokybiškos prekės pardavimo, laiko teisėtu ir pagrįstu. Prekei buvo suteiktas garantinis terminas, o reikalavimai dėl daikto trūkumų pareikšti nepasibaigus garantiniam terminui.

Vilniaus m. 1-asis apylinkės teismas 2010-01-28 sprendimu (t. 2, b.l. 27-30) ieškovo K. Č. ieškinį patenkino: priteisė iš atsakovo R. R. įmonės „RRR“ ieškovo naudai 1680 Lt nuostolių atlyginimo, įpareigodamas ieškovą po visiško atsakovo atsiskaitymo grąžinti atsakovui metalines lauko duris su medžio apdaila, sumontuotas pagal 2003-08-13 sutartį-užsakymą Nr. 301101, kurias R. R. įmonė „RRR“ turi atsiimti savo lėšomis bei jėgomis per 30 kalendorinių dienų nuo 1680 Lt sumos sumokėjimo K. Č. dienos; priteisė iš atsakovo R. R. įmonės „RRR“ K. Č. naudai 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos 1680 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2009-02-19) iki visiško sprendimo įvykdymo ir 1351,12 Lt bylinėjimosi išlaidų bei 59 Lt pašto išlaidų į valstybės biudžetą. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus, pripažino atsakovą neįrodžius, kad pats ieškovas pažeidė gaminio eksploatavimo reikalavimus. Atsakovas suteikė ieškovui komercinę garantiją, nenurodymas jokių jos sąlygų, o ieškovas duris naudojo pagal tiesioginę paskirtį, juo labiau, kad Valstybinė ne maisto produktų inspekcija uždraudė atsakovui tokio tipo duris tiekti į rinką. Teismas konstatavo, kad ieškovas nepraleido 5 metų termino reikalavimui dėl gaminio kokybės pareikšti, kuris skaičiuojamas nuo daikto perdavimo (CK 6.335 str. 2d.). Ginčo duris ieškovo gyvenamajame name atsakovas sumontavo 2003-08-26, o ieškovas į atsakovą kreipėsi 2008-06-21 bei 2008-07-25 su skundu kreipėsi į Valstybinę ne maisto produktų inspekciją (b.l.69). Todėl teismas, vadovaudamasis šalių tarpusavio interesų pusiausvyros principu, priteisdamas iš atsakovo visą gaminio kainą kartu įpareigojo ieškovą grąžintis atsakovui nekokybišką daiktą – metalines duris, kurias savo lėšomis bei jėgomis turi atsiimti atsakovas, pagaminęs ir pardavęs nekokybišką prekę. Teismas atmetė atsakovo teiginį, kad ieškovas nepilnai sumokėjo už atsakovo pagamintas duris, t.y. nesumokėjo likusios 1280 Lt sumos, kadangi 2003-08-13 sutartyje-užsakyme yra nurodyta, kad ieškovas sumokėjo 400 Lt avansą, bei įrašas apie 1280 Lt sumos gavimą (b.l.6), patvirtintas asmens parašu, be to, ieškovui yra išduota garantija, o ieškovas šią problemą iškėlė tik bylos nagrinėjimo metu.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

CPK 320 str. nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą atsižvelgus į apeliaciniame skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, jeigu nenustatomi absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ir jeigu peržengti apeliaciniu skundu apibrėžtas nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas nereikalauja viešasis interesas, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek faktine, tiek teisine prasme. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamos bylos atveju pagrįstai konstatavęs ieškovo teisių pažeidimą, nevisiškai tinkamai nustatė sutarties pažeidimo pobūdį, šio pažeidimo reikšmingumą ir apimtį, todėl pažeistos teisės gynimui pritaikė neproporcingas ir pažeidimui neadekvačias teisinės gynybos priemonės. Tokiu atveju skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl netinkamo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo pakeistinas (CPK 330 str.). Apelianto prašymas bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo netenkintinas, kadangi apeliaciniame skunde įvardintų procesinės teisės normų pažeidimų pirmosios instancijos teismas nepadarė.

Byloje nustatyta, kad ieškovas atsakovo (apelianto) įmonėje 2003-08-13 užsakė pagaminti metalines lauko duris, kurių vertė 1680 Lt. Sutartiniai santykiai buvo įforminti tos pačios dienos sutartimi-užsakymu (t.1, b.l. 6) bei avansu sumokėta 400 Lt įmoka. Šį užsakymą apeliantas įvykdė, apie jo įvykdymą 2003-08-26 pažymėdamas gaminiui suteiktoje garantijoje (t.1, b.l. 8). Užsakovas (ieškovas) parašu patvirtino gaminį gavęs laiku ir jo kokybei pretenzijų neturįs. Pačioje sutartyje esantis prierašas liudija, kad likusi už gaminį 1280 Lt suma buvo sumokėta 2003-08-31.

Teismas, nustatydamas teisinį santykį, vertino tarp šalių susiklosčiusios sutartinius santykius kaip pirkimą-pardavimą ir atitinkamai taikė materialines teisės normas, reglamentuojančias pirkėjo ir pardavėjo tarpusavio įsipareigojimus, nustatančias reikalavimus parduodamam daiktui ir jų trūkumų pašalinimo būdus. Kolegija pažymi, kad apeliantas šiuo atveju nepardavė ieškovui kitų gamintojų gaminio, o pats ėmėsi jį pagaminti ir perduoti ieškovo nuosavybėn tam tikrą savo darbo rezultatą, skirtą tenkinti ieškovo asmeninius poreikius. Todėl šalių susiklostę santykiai pagal savo esmę ir prigimtį labiau atitinka vartojimo rangą, apibrėžtą CK 6.444 str. ir 6.672 str.- apeliantas (rangovas) įsipareigojo ieškovui (užsakovui) sutartyje nustatytomis sąlygomis, terminais bei kaina pagaminti lauko duris, o ieškovas įsipareigojo darbų rezultatą priimti ir už gaminį atsiskaityti su rangovu (CK 6.676 str.). Nors atsiskaitymo tvarka bei terminai sutartyje detalizuoti nebuvo, įstatymui tai neprieštarauja (CK 6.675 str. 1 d., 6.677 str.). Kita vertus, vartojimo rangos sutarčiai tam tikrais atvejais taip pat taikomos ir CK 6.188 str. bei 6.350 str. - 6.370 str. nuostatos. Todėl vertindamas darbų rezultatą jo kokybės aspektu pagal CK 6.363 str. reikalavimus pirmosios instancijos teismas materialinės teisės normų nepažeidė, juo labiau, kad pagal savo teisinę prigimtį aptariama sutartis turi ir pirkimo-pardavimo sutarties elementų. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į CK 6.665 str. 5 d., kuri numato, kad jeigu darbas buvo atliekamas iš rangovo medžiagos (šioje byloje tokia aplinkybė nustatyta), rangovas atsako ir kaip pardavėjas pagal pirkimo-pardavimo sutartį.

Pagal CK 6.678 str. nuostatas darbų rezultato naudojimo metu nustačius trūkumų, užsakovas įgyja teisę per garantinį terminą arba pareikšti rangovui CK 6.665 str. tiesiogiai įvardintus šioje teisės normoje reikalavimus, arba reikalauti pakartotinai ir neatlygintinai atlikti darbus, arba reikalauti atlyginti trūkumų šalinimo išlaidas. Apeliantas durims, išskyrus spyną, suteikė 5 metų garantiją, spynai – 1,5 metų. Taigi užsakovas turi teisę pareikšti reikalavimus dėl darbų rezultato trūkumų, kurie buvo nustatyti per garantinį terminą, jam šiuo darbų rezultatu naudojantis (CK 6.666 str. 3 d,, 6.678 str.1 d.). Rangovo atsakomybės už netinkamos kokybės darbą variantai yra išvardinti CK 6.665 str., taip pat CK 6.678 str. 1 d. Analogiškos teisės (su tam tikrais ypatumais), yra suteikiamos ir pirkėjui, įsigijusiam netinkamos kokybės daiktą (CK 6.363 str.). Ieškovas byloje pasirinko CK 6.665 str. 3 d. bei 6.363 str. 8 d. numatytą atvejį – sutarties nutraukimą (jos atsisakymą) ir nuostolių atlyginimą, kuriuos jis kildina iš sumokėtos kainos grąžinimo. Bylą nagrinėjęs teismas per restitucijos institutą tokį jo interesų gynimo būdą ir taikė – grąžinio šalis į iki sutarties buvusią padėtį, t.y. ieškovui jo sumokėtą kainą, o apeliantui - gaminį (duris).

Apeliaciniame skunde apeliantas kelia netinkamo ieškovo atsiskaitymo už pagamintas ir įstatytas lauko duris klausimą kaip aplinkybę, visiškai eliminuojančią jo atsakomybę pagal suteiktą garantiją (pirmoji skundo argumentų grupė), todėl dėl šių argumentų teisėjų kolegija pirmiausiai ir pasisako. Esant dvišaliams tarpusavio santykiams, kiekviena šių santykių šalis privalo vykdyti jam tenkančius sutartinius įsipareigojimus. Šiuo atveju rangovas pagamino užsakytą daiktą, jį sumontavo užsakovo (ieškovo K. Č.) nurodytoje vietoje, suteikė pagamintam daiktui garantiją ir privalo vykdyti pareigas, susijusias su šia prievole. Kolegija akcentuoja tai, kad tiek rangovo, tiek pardavėjo prievolė patvirtinti pagaminto/parduoto daikto ar jo sudėtinių dalių kokybę kyla tiesiogiai iš įstatymo (iš Statybos įstatymo ir CK atitinkamų normų) ir tai vadinama garantija pagal įstatymą (CK 6.317 str. 2 d., 6.663 str., 6.664 str. 1 ir 2 dalys). Tai, viena vertus, reiškia, kad rangovas ir pardavėjas garantuoja, jog perduodamų daiktų kokybė atitinka reikalavimus konkrečiam daiktui, o kita vertus jam atsakomybė už netinkamą daikto kokybę gali būti netaikoma tik įstatyme ar sutartyje aiškiai apibrėžtais pagrindais bei atvejais. Todėl apelianto atsikirtimų argumentas dėl pagamintų durų kainos nesumokėjimo neleidžia jo (rangovo) pozicijos traktuoti kaip teisėto priepriešinės prievolės ieškovui - suteikti garantiją ar atlyginti jos metu atsiradusius nuostolius - nevykdymo, kadangi net ir neatsiskaitymo už pagamintą daiktą atveju, šį daiktą perdavus užsakovui, gamintojas nuo įstatyminės pareigos garantuoti daikto kokybę ir atsakyti už nuostolius, atsiradusius dėl netinkamos daikto kokybės, nebūtų atleistas. Tokie apeliacinio skundo argumentai iš esmės teisiškai neaktualūs.

Dėl apmokėjimo fakto pažymėtina, kad ieškovas priėmė apelianto pagamintą daiktą ir visą tą laiką juo naudojosi pagal paskirtį, o rangovas dėl neatsiskaitymo jokių pretenzijų ieškovui nepareiškė, iki šis neinicijavo teisminio ginčo dėl nuostolių atlyginimo. Toks pasyvus apelianto elgesys bei atitinkamo įrašo apie galutinės 1280 Lt sumos sumokėjimą padarymas pačioje sutartyje (t.1, b.l. 6), kartu su tikimybių pusiausvyros principu, pagrįstu įrodinėjimo civiliniame procese specifika ir teisės doktrinoje įtvirtinta įrodymų tikėtinumo taisykle, leidžia teisėjų kolegijai padaryti išvadą, kad ieškovas už pagamintas pagal jo užsakymą duris yra atsiskaitęs su apeliantu, taigi pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę įvertino teisingai. Apelianto teiginiai, kad ieškovas nepateikė, o teismas iš jo neišreikalavo apmokėjimo už duris buhalterinio dokumento, kad nenustatyta pinigus iš jo priėmusio asmens tapatybė, nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių teisingumo. Kaip matyti iš pačios sutarties, avanso sumokėjimas taip pat patvirtinamas ne kvitu ar kuriuo nors kitu buhalteriniu dokumentu, o apsiribojama paprasto įrašo sutartyje apie jo gavimą padarymu. Apeliantas priima tokį avanso mokėjimo patvirtinimą kaip tinkamą. Ši susiklosčiusi šalių bendradarbiavimo praktika ir rašytinio patvirtinimo apie sumokėtą sumą buvimas (CPK 177 str., 178 str.) yra pakankami šiems apeliacinio skundo argumentams atnesti. Kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad buhalterinio dokumento, patvirtinančio pinigų sumokėjimą apelianto įmonei, nebuvimas byloje pagal įstatymą nepaneigia pačios finansinės operacijos atlikimo – pinigų sumokėjimo. Jau vien ta aplinkybė, kad ieškovui vėliau, nei buvo sumontuotos durys, apelianto įmonės buveinėje jos savininkas R. R. išdavė garantijos suteikimo pažymėjimą, taip pat leidžia daryti priešingą, nei apeliantas daro, išvadą – ieškovas durų kainą sumokėjo. Tokia teisėjų kolegijos pozicija patvirtinama ir CK 6.39 str. 2 d. nuostata, pagal kurią kreditoriui sutikus priimti prievolės įvykdymą kitokiu būdu, prievolė laikoma įvykdyta – apeliantas sutiko su ieškovo nurodytu apmokėjimo būdu, atsiskaitant duris sumontavusiems meistrams ir teisiniais veiksmais tuo metu tokio apmokėjimo pagrįstumo neginčijo.

Teisėjų kolegija nesutinka ir su kita apeliacinio skundo argumentų grupe, kuria apeliantas kvestionuoja teismo sprendimu atliktą teisės normų, reglamentuojančių gamintojo produkto atitikties vertinimą bei atitikties deklaravimą, aiškinimą. Savo sprendime teismas rėmėsi tinkama Statybos įstatymo redakcija, kuri galiojo sutarties su ieškovu sudarymo metu. Kaip jau minėta, pagal įstatymą rangovas atsako kaip gamintojas už galutinio darbų rezultato kokybę, o kaip pardavėjas - už jam padaryti (sukurti) panaudotų medžiagų kokybę (CK 6. 665 str. 5 d.). Į bylą pateikti medžiagų kokybės sertifikatai (t.1, b.l. 105-113) valstybės įgaliotų institucijų neįteisinti. Tokių sertifikatų, išduotų atitinkamai pačiai apelianto įmonei (kaip gamintojui) arba šių prekių tiekėjams-pardavėjams, iš kurių apeliantas jas įgijo, arba, kitaip tariant, sertifikavimo faktą patvirtinančių leistinų įrodymų (CPK 177 str. 4 d.), nepateikta. Atitikties ir gamybos kontrolės sertifikatus išduodavo VĮ Statybos produkcijos sertifikavimo centras, tą numatė teisinių santykių tarp ieškovo ir apelianto atsiradimo metu galiojęs Aplinkos ministro 2003-06-23 įsakymu Nr. 315 patvirtintas Reglamentuojamų statybos produktų sąrašas (3, 4 punktai). Kad apelianto vardu atitikties sertifikatas išduotas nebuvo, patvirtina Statybos produkcijos sertifikavimo centro pranešimas (t.1, b.l. 130), kurio turinys byloje vėlgi nebuvo paneigtas, taip pat tuo laikotarpiu administracinio poveikio priemonių taikymo apeliantui už būtent tokius pažeidimus medžiaga (t.1, b.l. 211-218). Apelianto vėliau į bylą pateikti dokumentai nors ir papildyti prekių atitikties deklaracijomis (t.1, b.l. 188-200), tačiau jos išduotos ženkliai vėliau, nei susiformavo teisiniai šalių santykiai, t.y. 2009 m., todėl įrodomosios reikšmės neturi ir šio ginčo baigties savaime neįtakoja.

Skundo motyvai, susiję su apelianto (rangovo) pareigos turėti atitikties deklaraciją nebuvimo, taip pat nepagrįsti ir atmestini. Kolegija pažymi, kad Aplinkos ministro 2003-06-23 įsakymu Nr. 315 patvirtinto Reglamentuojamų statybos produktų sąrašo 4.2. p. išlyga, leidžianti neturėti atitikties deklaracijos ar atitikties sertifikato, šiuo atveju netaikytina. Apelianto verslą traktuoti kaip vienetinių statybos produktų pagaminimą, kuriam nebūtina tokia deklaracija, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo, priešingai, neabejotinai jis yra pagaminęs ne tik šias vienerias ir vieninteles duris ieškovui. Tokią aplinkybę patvirtina ir jau nurodyta administracinio teisės pažeidimo tyrimo metu surinkta medžiaga bei rastas pagamintų durų kiekis. Todėl vertinti ginčo duris kaip vienetinį, eksperimentinį pavyzdį, nereikalaujantį dokumentinio atitikties patvirtinimo, neabejotinai prielaidų nėra. Kita išlygos taikymo galimybė yra siejama su sutarties šalių susitarimu. Vertinant šios bylos šalių sudarytą sutartį – užsakymą, akivaizdu, kad joje R. R. įmonėje „RRR“ 1995-06-26 patvirtintų Techninių sąlygų TS 2102746-01-95 (t.1, b.l. 47-55) turinys bei nuostatos neatsispindi. Sutartyje taip pat nėra nuorodos, patvirtintos ieškovo parašu, kad šis susipažino su apelianto taikomais reikalavimais gaminiui ir/ar jo sudėtinėms dalims. Pastebėtina, kad ieškovas šiame konkrečiame ginče su apeliantu yra priskiriamas prie vartotojų teisinės kategorijos, taigi jam taikytinos papildomos įstatyminės garantijos bei teisės, įtvirtintos tiek specialiose vartotojų interesus ginančiuose įstatymų nuostatuose, tiek ir jau minėtose CK normose. Neįrodžius buvus atitinkamam rašytine forma sudarytam susitarimui dėl konkrečių gaminamų durų privalomųjų rodiklių, išvardintų Aplinkos ministro 2003-06-23 įsakymu Nr. 315 patvirtintas Reglamentuojamų statybos produktų sąrašo 7 lentelėje „Langai ir durys“ (įsakymo 4.2. p.), apeliantas negali atsikirsti, kad turėti gaminio ir jo sudedamųjų dalių atitikties deklaraciją jam nebuvo būtina. Apeliantas interpretuoja faktines bylos aplinkybes ir įstatymus sau palankia ginčo baigties linkme, tačiau toks interpretavimas gali iš esmės skirtis nuo teismo atliekamo teisminio ginčo teisinio įvertinimo.

Teisėjų kolegija nesutinka su skundu ir toje jo dalyje, kad bylą nagrinėjęs teismas privalėjo nagrinėjamą sustabdyti iki išsispręs ginčas administraciniame teisme dėl Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos akto Nr. 7VS-08-606-91 panaikinimo. Institucijų, teikiančių byloje pagal CPK 49 str. išvada teismui nėra privaloma (CPK 185 str. 2 d.). Nors pirmosios instancijos teismas ją rėmėsi, tačiau savo vertinimus dėl daikto kokybės grindė ne šiuo vieninteliu rašytiniu įrodymu, bet tokių bylos įrodymų visuma, kurie ir leido teismo vidiniam įsitikinimui dėl ginčo dalyko susiformuoti. Antra vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad nei privalomojo, nei fakultatyviojo bylos sustabdymo pagrindo (CPK 163 str. ir 164 str.) šiuo atveju neegzistavo, o administracinėje byloje, ginčijant administracinio akto priėmimo procedūras ir kvestionuojant jo išvadas, nustatyti faktai bei aplinkybės nei įrodomaisiais, nei juo labiau prejudiciniais ryšiais su šia byla nebūtų susiję ir patys savaime šalių įrodinėjimo pareigos (CPK 12 str., 178 str.) nepaneigtų. Bylos sustabdymas tokiomis aplinkybėmis taip pat akivaizdžiai prieštarautų proceso tikslams bei operatyvumo principams, įtvirtintiems CPK 2 str., 7 str.

Teisėjų kolegija atmeta ir apelianto teiginius dėl akivaizdaus teismo šališkumo, nes šie nepagrindžiami jokiais teisiniais argumentais (CPK 64 str.- 66 str.). Teismas tinkamai įgyvendino CPK nuostatas, susijusias su teismo posėdžių atidėjimo būtinumu ar apelianto atstovavimu bei su tuo susijusiais prašymais, tinkamai įvertino vieno iš apelianto atstovo nedalyvavimo priežastis ir padarė pagrįstas išvadas, kad teismo posėdžio pakartotinis atidėjimas dėl tos pačios priežasties užvilkinti šios bylos nagrinėjimą ir objektyvios tiesos nustatymo joje momentą. Vienokia ar kitokia teismo išvada, padaryta įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo procese (CPK 185 str.), nepalanki ar nepriimtina kuriai tai iš bylos šalių, pati savaime teismo suinteresuotumo priešingos šalies naudai nepatvirtina, kaip ir nepalankaus teismo sprendimo priėmimas vienai iš bylos šalių pats savaime nereiškia tokio teismo sprendimo neteisėtumo.

Kaip buvo nurodyta, CK 6.665 str. 5 d. pagrindu apeliantui atsakomybė kyla ir kaip pardavėjui. Pagal CK 6.327 str. 3 d. pardavėjas atsako už bet kokį neatitikimą, kuris buvo nuosavybės teisės perėjimo momentu, net jeigu tai paaiškėja vėliau. Tai reiškia, kad pagal šią nuostatą už paslėptus (neakivaizdžius) daikto trūkumus atsakomybė tenka pardavėjui. Todėl pagal CK 6.327 str. 4 d., 6.664 str. 2 d., 6.665 str. 1 d. apeliantas ir kaip pardavėjas, ir kaip rangovas atsako už bet kokį gaminio ar bet kurios jo sudėtinės dalies neatitikimą sutartyje nurodytai paskirčiai, tame tarpe ir už pablogėjusiais jo naudojimo pagal paskirtį galimybes. Dėl tokio teisinio reglamentavimo teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai nepagrįstais apeliacinio skundo argumentus, kad už parduoto daikto išvaizdos - durų apdailos trūkumus - apeliantas, kaip šios medžiagos pardavėjas, neturi atsakyti ir jos tinkamumo ar išvaizdos nepriekaištingumo 5 metų laikotarpiui negarantavo. Durų apdailos plokštė garantiniu laikotarpiu – 5 metus, taip pat kaip ir kitos durims pagaminti naudotos medžiagos ar mechanizmai, išskyrus spynas, kurioms buvo suteikta trumpesnės garantija, turėjo išlaikyti tokioms medžiagoms būdingas savybes bei charakteristikas. Byloje nesama ginčo, jog durų apdailos plokštė yra pažeista ir šie defektai gali būti pašalinti suremontuojant duris, tai matyti ir iš ginčo durų nuotraukų, ir iš byloje esančių rašytinių įrodymų (t.1, b.l. 72-73,116-117 ir 118, 129 ir 183-185, 135 ir 201-202). Kiek dėl to yra paties vartotojo (ieškovo) kaltės, ir kuria dalimi dėl atsiradusių garantiniu laikotarpiu defektų atsakingas apeliantas, tiesioginių įrodymų byloje nėra. Tokia aplinkybė, kilus šalių ginčui dėl defektų atsiradimo priežasties, didesnės įrodomosios galios rašytiniais įrodymais – teismo paskirtos ekspertizės aktu – nebuvo nustatyta, o teismo siūlymu tokią atlikti šalys nepasinaudojo. Tačiau teisėjų kolegija iš esmės sutinka su apelianto skundo argumentais dėl paties ieškovo veiksmų netinkamumo, naudojantis gaminiu (durų perstatymu į kitą vietą), dėl ilgo gaminio eksploatavimo laiko, kas taip pat turėjo įtakos jo išvaizdai ir iš dalies taip pat sąlygojo dabartinę gaminio būklę. Pardavėjo atsakomybė už parduodamų daiktų kokybę nėra absoliuti, kaip nėra absoliučios ir vartotojų teisės, o šio pareiga įrodinėti nėra mažesnė, nei kitos ginčo šalies. Ieškovas kvestionuoja tik išorinės durų plokštės tinkamumą ir kokybiškumą, neginčidamas kitų sudėtinių durų dalių kokybiškumo ar apskritai galėjimo naudotis durimis pagal paskirtį. Tą ieškovas yra pripažinęs jo rengtuose teismui procesiniuose dokumentuose, nurodęs rangovui (apeliantui) rašytuose pretenzijose (t.1, b.l. 9-10) ir teisme. Daikto naudojimo ir eksploatavimo taisyklių pažeidimas, padarytas pirkėjo, yra pardavėjo atsakomybę už daikto kokybės trūkumus šalinanti arba mažinanti aplinkybė, priklausomai nuo pažeidimo pobūdžio ir situacijos. Tačiau tą pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles privalu buvo įrodyti rangovui. Kadangi byloje be paties ieškovo teiginių nėra visiškai objektyvių ir patikimų duomenų apie tai, kada jis perstatė duris į kitą vietą (garantiniam laikotarpiui pasibaigus ar dar ne), apie durų vietos pakeitimo būtinumą protingumo ir racionalumo aspektu, jeigu jau buvo ketinama reikalauti apelianto (rangovo) atsakomybės už netinkamos kokybės daiktą, kokia apimtimi tai įtakojo išorinės durų plokštės defektus, kodėl pretenzija rangovui nebuvo pareikšta garantinio termino pradžioje, jeigu ieškovas durų apdailos trūkumus pastebėjo pirmaisiais jų eksploatavimo metais, šios aplinkybės įvertintinos rangovo naudai bei priskirtinos prie garantiją suteikusio asmens atsakomybę mažinančių aplinkybių, nors visiškai rangovo atsakomybės už atsiradusius trūkumus ir nepanaikina.

Vertinant, ar ieškovo teisės gali būti ginamos atsisakant sutarties ir reikalaujant gaminio kainos grąžinimo, atsižvelgiama į nustatytą teisinį reglamentavimą. Įstatymų leidėjo valia sutarties atsisakymas siejamas su nustatytais konkrečiais paties daikto esminiais trūkumais. Durų išorinės plokštės (durų sudedamosios dalies) pažeidimas bei defektai šioje situacijoje negali būti vertinamas kaip esminis daikto trūkumas ir netinkamas rangos sutarties įvykdymas, suponuojantis ieškovo teisę po penkerių metų naudojimosi daiktu visiškai atsisakyti nuo sutarties ir užsakyto daikto. Kitoks traktavimas, kartu atsižvelgiant į nutartyje jau aptarus paties ieškovo veiksmus – durų perkėlimas į kitą vietą, labai ilgas laikas nereikalaujant visos gaminio kainos grąžinimo ir toliau nekokybišką gaminį eksploatuojant - nebūtų pateisinamas adekvatumo ir proporcingumo požiūriu, neatitiktų ir įstatymo leidėjo pozicijos dėl vartotojo teisių gynimo tokiu būdu, t.y. išreikalaujant kainą, vienašališkai atsisakius nuo sudarytos vartojimo sutarties, privalomų sąlygų buvimo (CK 6.334 str. d. 4 p, 6.363 str. 6 d.). Tačiau visais atvejais vartotojas turi teisę į nuostolių, atsiradusių dėl netinkamos kokybės prekės pardavimo, šiuo atveju – tai durų sudėtinė dalis, atlyginimą (CK 6.363 str. 5 d., 6.665 str.). Trūkumų apeliantas gera valia neištaisė, kaip tokią jo pareigą garantiniu laikotarpiu nustatė CK 6.665 str., todėl jų pašalinimo išlaidos per nuostolių institutą iš jo ieškovui priteistini. Jeigu šalys nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 str. 1 d.). Šalių pateikti duomenys dėl būsimų durų remonto kaštų prieštaringi (t.1, b.l. 129 ir 135), o ieškovo pateiktieji durų renovacijos darbų kaštai yra beveik tolygūs ar net didesnį pačių durų su visomis jos sudėtinėmis dalimis vertei, todėl negali būti priimami domėn be jokių išlygų. Be to, privalu atsižvelgti ir į natūralų jų nusidėvėjimą tokio ilgo eksploatavimo procese. Todėl teisėjų kolegija įvertina nuostolių dydį 500 Lt suma ir iki šio dydžio sumažina iš apelianto ieškovo naudai priteistą nuostoliams atlyginti sumą, atitinkamai panaikindama pirmosios instancijos teismo nustatytą ieškovui įpareigojimą grąžinti gaminį apeliantui.

Sutinkamai su CPK 93 str. 4 d., pakeistinas ir bylinėjimosi išlaidų šalims paskirstymas. Ieškovas sumokėjo 64 Lt žyminio mokesčio (t.1, b.l.1), 871 Lt už atstovavimo paslaugas ir 121 Lt. už konsultacines paslaugas bei remonto kaštų įvertinimą (t.1, b.l. 131-132), taip pat 295,12 Lt už nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių įvykdymą antstoliui (t.1, b.l. 133). Patenkinus 30 % ieškinio reikalavimų (500 Lt x 100 % : 1680 Lt), atitinkama dalis visų bylinėjimosi išlaidų - 405 Lt ieškovui priteistina iš atsakovo (1351,12 Lt x 30 % ) (CPK 93 str. 2 d.).

Atsakovas pirmosios instancijos teisme taip pat turėjo išlaidų už durų apžiūrą, remonto sąmatos sudarymą, už degalus ir fotopaslaugas, vertimus (t.1, b.l. 137-140, 141,142-144, 204-205). Tačiau šios išlaidos jam nekompensuotinos. Įstatymų leidėjo valia pagal CK 6.662 str. 5 d. nuostatas, jeigu tarp rangovo ir užsakovo kyla ginčas dėl darbo trūkumų, jų nustatymo išlaidos tenka rangovui, jeigu užsakovo pretenzijos pasitvirtina. Todėl visos apelianto kaip rangovo turėtos pirmosios instancijos teisme išlaidos priskirtinos trūkumų nustatymo kategorijai ir iš užsakovo (ieškovo) šiuo konkrečiu atveju nepriteistinos.

Tačiau atsakovo (apelianto) naudai iš ieškovo priteistina 44,80 Lt žyminio mokesčio už paduotą apeliacinį skundą išlaidų (64 Lt x 70 %). Atitinkamai ieškovui priteistina 150 Lt už advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme (500 Lt x 30 %).

Taip pat pakeistinas pašto išlaidų pirmosios instancijos teisme – 59 Lt. paskirstymas šalims, atsižvelgiant į patenkintų ir nepatenkintų reikalavimų proporcijas – 70% ir 30 % (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str.). Iš R. R. įmonės „RRR“ priteistina 17,70 Lt, iš ieškovo K. Č. 41,30 Lt pašto išlaidų valstybės naudai. Apeliacinės instancijos teisme turėtos 13,35 Lt pašto išlaidos (t.2, b.l. 59) priteistinos iš R. R. įmonės „RRR“ - 4 Lt, iš K. Č. - 9,35 Lt. Iš viso priteistina iš R. R. įmonės „RRR“ 21,70 Lt, o iš K. Č. - 50,65 Lt procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidų valstybės naudai.

Rezoliucinė dalis

n u tarė:

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. sausio 28 d. sprendimą pakeisti.

„Priteisti iš R. R. įmonės „RRR“ 500 (penkis šimtus) litų nuostolių atlyginimo ir 5 procentų metines palūkanas už priteistą 500 Lt sumą nuo 2009-02-19 iki teismo sprendimo šioje dalyje visiško įvykdymo K. Č. naudai.

Priteisti iš R. R. įmonės „RRR“ 405 (keturis šimtus penkis) litus bylinėjimosi išlaidoms pirmosios instancijos teisme atlyginti K. Č. naudai“.

Paskirstyti apeliacinės instancijos teisme šalių turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti iš K. Č. 44 (keturiasdešimt keturis) litus 80 centų žyminio mokesčio apeliacinės instancijos teisme išlaidų R. R. įmonės „RRR“ naudai.

Priteisti iš R. R. įmonės „RRR“ 150 (vieną šimtą penkiasdešimt) litų atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų K. Č. naudai.

Priteisti iš K. Č. 50 (penkiasdešimt) litų 65 centus, o iš R. R. įmonės „RRR“ – 21 (dvidešimt vieną) litą 70 centų procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose valstybės naudai.