- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-02-10
- Bylos Nr.
- 2A-188/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00915-2012-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Danutė Gasiūnienė, Vigintas Višinskis
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“
- Atsakovas
- akcinei draudimo bendrovei „Ergo Lietuva“
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinės bendrovė „Norfos mažmena“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ ieškinį atsakovui akcinei draudimo bendrovei „Ergo Lietuva“ (teisių perėmėjas Ergo Insurance SE, Lietuvoje veikiantis per Ergo Insurance SE Lietuvos filialą) dėl draudimo išmokos priteisimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinės bendrovė „Norfos mažmena“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Tarp šalių kilo ginčas dėl draudimo išmokos išmokėjimo.
Šalies argumentai
Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 506 341,90 Lt draudimo išmoką, 159 750,87 Lt palūkanų, 8,06 procentų procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2009 m. sausio 20 d. su atsakovu sudarė draudimo sutartį, kuria buvo apdrausti prekybos centras ir kiemo statiniai, esantys Varpo g. 11, Šiauliuose, atitinkamai 6 503 520 Lt ir 65 500 Lt draudimo sumoms. Patalpose veiklą vykdžiusiam nuomininkui UAB „Norfos mažmena“ nuo 2010 m. sausio 14 d. nutraukus 2003 m. gegužės 2 d. nuomos sutartį, patalpoms buvo padaryta žala. Piktavališkas patalpų sugadinimas pagal draudimo sutarties 2.4. punktą yra draudiminis įvykis, tačiau atsakovas 2010 m. liepos 29 d. atsisakė išmokėti draudimo išmoką, nors sugadinimų pobūdis ir lygis neatitinka normalaus nusidėvėjimo sąvokos ir įrodo buvusią nuomininko tyčią. Nors vienerių metų senaties terminas reikalavimui draudikui pareikšti skaičiuotinas nuo sprendimo atsisakyti išmokėti išmoką priėmimo ir ieškinys pagal šią taisyklę galėjo būti pareikštas iki 2011 m. liepos 29 d., ieškovas nemano praleidęs ieškinio senaties terminą. Dėl šio prekybos centro iki 2012 m. kovo 19 d. vyko teisminis ginčas tarp jo savininko UAB „Swedbank lizingas“ ir ankstesnio valdytojo bei naudotojo BUAB „4vėjai ir ko“. Tik po pastarosios bendrovės ieškinio atmetimo Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, ieškovas įsitikino turįs reikalavimo teisę.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė – priteisė valstybei iš ieškovo 5 352,15 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas nustatė, kad trečiasis asmuo nuo 2003 metų ginčo patalpose vystė mažmeninę prekybinę veiklą, o tai lėmė itin intensyvų patalpų naudojimą. Toks veiklos pobūdis, teismo įsitikinimu, neabejotinai lėmė žymiai didesnį patalpų dėvėjimąsi, nei vykdant kitokio pobūdžio veiklą. Teismas nesutiko su ieškovo samprotavimais, kad vien antstolio ir draudiko aprašyti prekybos patalpų defektai, atsižvelgiant į jų gausą (jų mastą) patys savaime liudija buvus nuomininko tyčią sugadinti ar suniokoti ieškovui perduotas patalpas, nepagrindus tokios aplinkybės jokiais kitais objektyviais įrodymais. Teismas pažymėjo, kad šioje situacijoje tampa itin aktualus privalomų žalai bei kaltiems asmenims nustatyti procedūrų laikymasis. Teismas sprendė, kad ieškovo teiginius, kad jis vykdė taisyklių 15.1.2. p. „a“ p.p. reikalavimą ir siekė pranešti policijai apie turto sugadinimą, paneigia atsakovo pateiktas Šiaulių apskr. VPK PK Centro policijos nuovados pranešimas. Ieškovo atstovo paaiškinimai, kad toks ieškovo pareiškimas nebuvo priimtas, atsisakymą grindžiant civilinių santykių buvimu, prieštarauja teisei, nes svetimo turto sugadinimas ar sunaikinimas įstatymo leidėjo valia yra kriminalizuota veika, o baudžiamoji atsakomybė numatyta ne tik už tyčinį, bet ir už neatsargų svetimo turto sunaikinimą ar sugadinimą (BK 187 str., 188 str.). Pagrindo atsisakyti priimti pareiškimą nebuvo, nebent nutarimu būtų atsisakyta pradėti ikiteisminio tyrimo procedūras ar pradėtas nutraukti. Abejoti tokio kreipimosi į policija faktu ar trečiojo asmens tyčia, sugadinant turtą, leidžia ir trečiojo asmens atsakovui adresuotas 2010 m. kovo 30 d. pranešimas, kuriame teigiama, kad ieškovas 2010 m. kovo 17 d. raštu patvirtino neturintis ir ateityje neturėsiantis jokių pretenzijų nuomininkui (UAB „Norfos mažmena“) dėl esančios turto būklės. Atsakovas, apžiūrėjęs ir defektavęs patalpas, padarė pagrįstą išvadą, kad draudžiamojo įvykio šiuo atveju nėra, o patalpų defektai yra atsiradę dėl išsikėlusio nuomininko darbo (veiklos) pobūdžio. Teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė kitos patalpų sugadinimo priežasties, nei jų didesnis ar mažesnis nusidėvėjimas dėl trečiojo asmens ilgus metus vykdytos ūkinės veiklos, neįrodė ir tokio žymaus patalpų būklės pasikeitimo po to, kai jis perėmė prekybos centrą 2008 m. lapkričio 6 d. priėmimo-perdavimo aktu iki 2010 m. sausio 14 d. akto su nuomininku dėl patalpų grąžinimo pasirašymo, t. y. jų sugadinimo vos per vienerius metus. Būdamas verslininkas, ieškovas, prieš perimdamas patalpas, turėjo itin kruopščiai jas apžiūrėti ir užfiksuoti buvusią patalpų būklę. To nepadaręs, veikė savo rizika, mėgindamas dabar ją perkelti draudikui. Teismo nuomone, leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepagrįstas ir nuostolių dydis. Vien sąmatos be lydinčių privalomų dokumentų (ją sudariusio fizinio ar juridinio asmens galėjimas verstis tokia veikla ir kvalifikacijos patvirtinimas) pateikimas nei žalos fakto, nei jos dydžio nepatvirtina. Pripažinęs, kad prievolė iš draudimo sutarties atsakovui nekyla ir ieškovo teisė nėra pažeista, teismas sprendė, kad šalių ginčas dėl ieškinio senaties taikymo tampa neaktualus.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas, konstatavęs, kad antstolio bei atsakovo fiksuoti patalpų apgadinimai negali būti laikomi tyčinių apgadinimų pagrindu atsiradę sugadinimai, o laikytini normaliu nusidėvėjimu dėl trečiojo asmens patalpose vykdytos mažmeninės prekybinės veiklos, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Pats patalpų sugadinimo mastas patvirtina, kad patalpos buvo ne natūraliai jas naudojant nudėvėtos, tačiau piktavališkai sugadintos. Patalpų apgadinimo pobūdis ir mastas nėra būdingas net prekybinių patalpų natūraliam nusidėvėjimui, ilgainiui atsirandančiam daiktą naudojant pagal paskirtį, todėl patvirtina tas aplinkybes, jog nuomininkas UAB „Norfos mažmena“ patalpas sugadino tyčia.
2. Antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu fiksuoti patalpų sugadinimai visiškai atitinka Draudimo liudijime Nr. 710-340-008777 apibrėžtą draudiminį įvykį – piktavališką turto sugadinimą, todėl atsakovas privalėjo ieškovui sumokėti draudimo išmoką.
3. Aplinkybė, kad ieškovas dėl patalpų sugadinimo neva nesikreipė į policiją negali paneigti tos aplinkybės, jog daiktas buvo piktavališkai sugadintas, todėl ieškovo kreipimosi (nesikreipimo) į policiją aplinkybės nėra aktualios vertinant, ar patalpoms padaryta žala laikytina draudiminiu įvykiu.
4. Nėra jokie pagrindų atsakovui atsisakyti išmokėti draudimo išmoką. Taisyklių 19 punktas numato atvejus, kuomet draudikas atleidžiamas nuo draudimo išmokos mokėjimo arba turi teisę sumažinti draudimo išmoką. Nei vienas iš taisyklių 19 punkte numatytų draudimo išmokos nemokėjimo pagrindų neegzistavo.
5. Neteisinga teismo pozicija, kad leistinomis įrodinėjimo priemonėmis ieškovas nepagrindė patalpoms padarytos žalos dydžio. Ieškovo pateiktoje sąmatoje buvo nurodyti būtini darbai, siekiant likviduoti patalpoms padarytus sugadinimus, bei tų darbų kaina. Remiantis draudimo liudijimo 1.1 punktu, patalpos buvo apdraustos 6 503 520 Lt, draudimo liudijime nebuvo numatyta, kad atlyginami ne visi ieškovo dėl draudiminio įvykio patirti nuostoliai, todėl ieškovo reikalaujama draudimo išmoka turėjo būti išmokėta.
6. Teismas neatsižvelgė į paties atsakovo atsiliepimo formuluotę: „atlikti ir tuos patalpų remonto darbus, kuriais iš esmės būtu suremontuotos patalpų dalys pablogėjusios dėl natūralaus nusidėvėjimo“. Iš nurodytos formuluotės akivaizdu, kad pats atsakovas pripažįsta, jog patalpos ne tik buvo natūraliai nusidėvėjusios, tačiau buvo ir piktavališkai apgadintos. Teismas šių aplinkybių tinkamai neįvertino, todėl nepagrįstai konstatavo, jog žalos patalpoms faktas nebuvo įrodytas.
7. Atsakovas teismo posėdžio metu taip pat pateikė sąmatą, kurioje atsispindėjo kita patalpų remonto darbų kaina. Nors teismas atsakovo įrodymo nepriėmė, vis dėlto pats faktas, kad atsakovas teikė sąmatą tik patvirtina, kad, iš tiesų, patalpos buvo sugadintos. Atsakovas pripažino, kad patalpų apgadinimas laikytinas draudiminiu įvykiu, kadangi siekė įrodyti kitokią, nei nurodė ieškovas, nuostolių sumą.
8. Ieškovas sutinka, kad senaties terminą praleido, tačiau teismas netinkamai įvertino nurodytas aplinkybes, sudarančias pagrindą ieškinio senaties terminą atnaujinti. Nors BUAB „4 vėjai ir ko“ nebuvo draudimo santykių dalyvis vis dėlto tarp BUAB „4 vėjai ir ko“ ir UAB „Swedbank lizingas“ vykęs ginčas galėjo turėti įtakos ieškovo teisei reikalauti draudimo išmokos iš atsakovo. UAB „Swedbank lizingas“, remdamasis netinkamu lizingo sutarties vykdymu, lizingo sutartį su UAB „4 vėjai ir ko“ nutraukė, tarp šalių kilęs teisinis ginčas tęsėsi iki 2012 m. kovo 19 d. BUAB „4 vėjai ir ko“ reikalavimo užtikrinimui buvo areštuotos patalpos, o jo naudai priėmus sprendimą, tokio sprendimo vykdymas būtų buvęs nukreiptas būtent į patalpas.
Atsiliepimas
Atsakovas prašo ieškovo apeliacinį skindą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo šiuos argumentus:
1. Apelianto argumentas, kad jeigu teismas būtų teisingai įvertinęs bylos aplinkybes ir tinkamai kvalifikavęs patalpų sugadinimo pobūdį, ieškovo ieškinys būtų patenkintas, nepagrįstas. Teismas tinkamai konstatavo, kad vien antstolio ir draudiko aprašyti prekybos patalpų defektai nereiškia, kad patalpos buvo sugadintos tyčia. 2010 m. sausio 14 d. išnuomoto turto perdavimo-priėmimo akte nenurodyta, kad patalpas tyčiniais veiksmais apgadino trečiasis asmuo bei neužsimenama, kad patalpų būklė yra bloga. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu nenustatyta ir neužfiksuota, kad dėl trečiojo asmens tyčinių veiksmų atsirado minėti pastato defektai, todėl atsakovui neatsiranda pareiga mokėti draudiminės išmokos.
2. Atsakovas priėmė sprendimą, kuriuo 2010 m. vasario 12 d. įvykį pripažino nedraudžiamuoju. Pagal draudimo liudijimo Nr. 710-340-008777 ypatingų draudimo sutarties sąlygų 2.4 punktą, ieškovas buvo apdraudęs patalpas nuo piktavališko sugadinimo ar sunaikinimo. Taisyklių 4.3 punkte įtvirtinta, kad piktavališkas turto sugadinimas ar sunaikinimas – tai bet koks tiesioginis apdrausto pastato ar jo dalių sugadinimas, sunaikinimas ar pastato dalių dingimas dėl tyčinės trečiųjų asmenų veikos. Šiuo atveju nebuvo nustatyta tyčinė trečiųjų asmenų veika. Tokia veika ir negalėjo būti nustatyta, kadangi trečiasis asmuo nesiekė patalų sugadinti tyčia – jose vykdė tik komercinę-ūkinę veikla, todėl patalpų būklė pablogėjo tik dėl natūralaus nusidėvėjimo, kas neatitinka nei vienos draudimo sutartimi apdraustos rizikos. Tyčine asmens veika yra pripažįstami atvejai, kai atlikdamas tam tikrus veiksmus, asmuo suvokė pavojingą jų pobūdį ir norėjo veikti, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti žalingi padariniai ir jų norėjo. Taigi norint, kad įvykis būtų pripažintas draudžiamuoju, turi būti nustatyta, kad trečiasis asmuo tyčia siekė apgadinti patalpas. Remiantis Taisyklių 15.1.2 a punktu, atsitikus draudžiamajam įvykiui, draudėjas privalo apie apdrausto pastato ar jo dalių dingimą ar piktavališką sugadinimą pranešti atsakingai policijos tarnybai. Apeliantas nesikreipė į policijos tarnybą, kaip reikalauja sutartis.
3. Atsakovo manymu, teismas tinkamai akcentavo, kad apeliantas leistinomis įrodinėjo priemonėmis nepagrindė nuostolių dydžio. Sąmatos pateikimas be lydinčiųjų ir privalomųjų dokumentų nei žalos dydžio, nei fakto nepatvirtina. Apeliantas pateiktoje sąmatoje nurodo, kad yra būtina atlikti ir tuos patalpų remonto darbus, kuriais iš esmės būtų suremontuotos patalpų dalys pablogėjusios dėl natūralaus nusidėvėjimo, ne dėl trečiojo asmens neteisėtos veikos. Tai visiškai prieštarauja draudimo prigimčiai. Turto draudimo tikslas – padengti nuostolius, o ne finansuoti patalpų gerinimą. Apelianto argumentas, kad atsakovas, pateikdamas patalpų rekonstrukcijos sąmatą, pripažino patalpų apgadinimą draudžiamuoju įvykiu, yra nepagrįstas ir nelogiškas. Sąmatos pateikimas nereiškia, kad atsakovas minėtą įvykį pripažįsta draudžiamuoju. Atsakovo teikta sąmata įrodo, kad apelianto nurodoma žala yra dirbtinai padidinta ir nepagrįsta jokiais rašytiniais įrodymais.
4. Atsakovo sprendimo per įstatymo nustatytą terminą ieškovas neginčijo, nesikreipė į teismą. Ieškinio senaties terminas prasidėjo 2010 m. liepos 29 d. sprendimu atsakovui atsisakius sumokėti draudimo išmoką. Teismas tinkamai konstatavo, kad jokių teisinių prielaidų pripažinti, kad iki 2011 m. liepos 29 d. apeliantas negalėjo pareikšti reikalavimo, nes vyko turto savininko UAB „Swedbank lizingas“ ir BUAD „4 vėjai ir ko“ teisminis ginčas, ir atnaujinti arba pratęsti kaip dėl svarbios priežasties praleistą terminą, nagrinėjamu atveju nėra.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.
Byloje nustatyta, kad 2008 m. lapkričio 6 d. priėmimo-perdavimo aktu pagal tos pačios dienos lizingo sutartį ieškovas perėmė iš UAB „Hansa lizingas“ (šiuo metu UAB „Swedbank lizingas“) lizingo bendrovei nuosavybės teise priklausantį pastatą - prekybos centrą bei kiemo statinius, esančius Varpo g. 11, Šiauliuose, kuriais pagal 2003 m. gegužės 2 d. nuomos sutartį naudojosi trečiasis asmuo UAB „Norfos mažmena“ (54 b. l.). Ieškovas su atsakovu 2009 m. sausio 20 d. sudarė draudimo sutartį Nr. 710-340-008777, kuria buvo apdrausti prekybos centras ir kiemo statiniai, esantys Varpo g. 11, Šiauliuose, atitinkamai 6 503 520 Lt ir 65 500 Lt draudimo sumoms (20, 21-22, 23-29 b. l.). Patalpose veiklą vykdęs nuomininkas nuo 2010 m. sausio 14 d. nutraukė nuomos sutartį, (30-31 b. l.). Ieškovas, perėmęs patalpas, kreipėsi į antstolį, kuris 2010 m. sausio 26 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu užfiksavo prekybos centrui padarytus apgadinimus (32-33 b. l.). 2010 m. vasario 12 d. ieškovas kreipėsi į atsakovą dėl draudimo išmokos išmokėjimo, žalos dydį įrodinėdamas jo sudaryta sąmata (34-37, 42-48 b. l.). Atsakovas 2010 m. liepos 29 d. sprendimu įvykio nepripažino draudžiamuoju ir atsisakė išmokėti draudimo išmoką (49-50 b. l.).
Dėl atsakovo pakeitimo jo teisių perėmėju
CPK 48 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai viena iš ginčijamo arba sprendimu nustatyto teisinio santykio šalių pasitraukia iš bylos (fizinio asmens mirtis, juridinio asmens pabaiga ar pertvarkymas, reikalavimo perleidimas, skolos perkėlimas ir kiti įstatymų numatyti atvejai), teismas, jei yra pagrindas, rašytinio proceso tvarka tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju, išskyrus atvejus, kai yra negalimas materialinių subjektinių teisių perėmimas. Teisių perėmimas galimas bet kurioje proceso stadijoje. CPK 48 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teisių perėmėjui visi veiksmai, atlikti procese iki jo įstojimo, yra privalomi tiek, kiek jie būtų buvę privalomi tam asmeniui, kurio vietoj įstojo teisių perėmėjas. Procesinių teisių perėmimo institutas yra nulemtas materialiųjų teisių perėmimo civilinėje teisėje galimybės. Byloje pateikti duomenys apie ADB „Ergo Lietuva“ reorganizavimą susijungimo būdu, o jos turtą, teises ir įsipareigojimus perėmė bendrovė Ergo Insurance SE, kurios atstovavimui Lietuvoje yra įsteigtas šios bendrovės filialas (198-202, 203-204, 205-207 b. l.). CK 2.97 straipsnio 4 dalyje reglamentuota, kad sujungimas – tai dviejų ar daugiau juridinių asmenų susivienijimas į naują juridinį asmenį, kuriam pereina visos reorganizuotų juridinių asmenų teisės ir pareigos. Naujasis juridinis asmuo – Ergo Insurance SE – perėmė ADB „Ergo Lietuva“ materialiąsias teises, tiek procesines teises šioje byloje, todėl yra pagrindas atsakovą ADB „Ergo Lietuva“ pakeisti jo teisių perėmėju – Ergo Insurance SE, Lietuvoje veikiančiu per Ergo Insurance SE Lietuvos filialą.
Dėl įrodymų vertinimo
Tarp šalių kilo ginčas dėl draudimo išmokos išmokėjimo. CK 6.987 straipsnyje nurodyta, kad draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis. Iš aptartos įstatymo nuostatos yra aišku, kad teisę į draudimo išmoką draudėjas įgyja tik tuo atveju, jeigu įvyksta draudiminis įvykis. Draudimo įstatymo 2 straipsnio 27 dalyje nurodyta, kad draudžiamasis įvykis – draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo išmoką. Atsakovas teigia, kad ieškovo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo įvykį pripažinti draudžiamuoju, o ieškovas įrodinėja, kad draudikas nepagrįstai atsisakė išmokėti draudimo išmoką. Apelianto manymu, teismas, atmesdamas draudimo išmokos priteisimo reikalavimą, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą dėl draudiminio įvykio nebuvimo. Teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais nesutinka.
Draudimo taisyklių 4 dalyje išvardinti draudiminiai įvykiai, kuriems įvykus mokama draudimo išmoka (24 b. l.). Vienas iš jų – piktavališkas turto sugadinimas dėl trečiųjų asmenų veikos. Taisyklių 4.3. punktas piktavališką turto sugadinimą ar sunaikinimą apibrėžia kaip bet kokį tiesioginį apdrausto pastato ar jo dalių sugadinimą, sunaikinimą ar pastato dalių dingimą dėl tyčinės trečiųjų asmenų veikos. Taigi norint konstatuoti draudiminį įvykį, turi būti nustatyta trečiųjų asmenų tyčia sugadinti turtą. Apeliantas teigia, kad nustatyti tokie sugadinimai, kaip demontuota dalis pakabinamų lubų, demontuoti ventiliacijos ortakiai, sulaužytas šviestuvas, nuplėšta plastikinių langų sandarinimo tarpinė, išardyta ir sugadinta silpnų srovių instaliacija, ir jų mastas byloja, jog sugadinimai padaryti tyčia, kadangi jie neatitinka natūralaus nusidėvėjimo sąvokos.
Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad byloje nėra įrodymų, kurie leistų konstatuoti trečiojo asmens UAB „Norfos mažmena“ tyčią dėl patalpų sugadinimo, o faktinių aplinkybių protokolas trečiojo asmens tyčios neįrodo. Nei jame užfiksuoti sugadinimai, nei jų mastas negali patvirtinti trečiojo asmens tyčios sugadinti nuomotą pastatą. Teismas teisingai konstatavo, kad sugadinimai atsirado dėl patalpų nusidėvėjimo, trečiajam asmeniui daugiau nei septynerius metus intensyviai naudojant nuomojamas patalpas mažmeninei prekybai. Priešingai nei nurodo apeliantas, faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuoti defektai yra susiję su patalpų intensyviu naudojimu ir nusidėvėjimu (sugadinta akmens masės plytelių grindų danga, sugadinta prekybos salių sienų apdaila, sulaužyta dalis sienų gipso kartono plokščių, nudaužyta dalis sienų tinko sluoksnio, sugadinta angokraščių apdaila, išpurvinti sienų ir grindų paviršiai, apipeliję sienų paviršiai). Kitų patalpų pažeidimų (demontuota pakabinamų lubų dalis, ventiliacijos ortakiai, sulaužytas šviestuvas) taip pat negalima pripažinti tyčiniais, siekiant ieškovui padaryti žalos, kadangi tokie pažeidimai galėjo atsirasti dėl trečiojo asmens neatsargumo ir neapdairumo naudojantis patalpomis.
Pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė į paties ieškovo veiksmus, perėmus ginčo patalpas, ir juos tinkamai įvertino. Trečiajam asmeniui nutraukus nuomos sutartį 2010 m. sausio 14 d. perdavimo-priėmimo aktu ieškovas perėmė iš nuomininko prekybos centro patalpas. Priėmimo-perdavimo akte nurodyta, kad patalpoms reikalingas einamasis remontas, akte nėra pastabų, kad patalpos trečiojo asmens sugadintos tyčia, taigi perimdamas patalpas ieškovas neturėjo trečiajam asmeniui pretenzijų (105-106 b. l.). Pretenzijų trečiajam asmeniui ieškovas neturėjo ir vėliau, ką patvirtina trečiojo asmens 2010 m. kovo 30 d. raštas draudikui, kuriame pažymėta, kad 2010 m. kovo 17 d. ieškovas pateikė pranešimą, kuriuo patvirtino, kad neturi ir ateityje neturės jokių pretenzijų dėl aukščiau minimu adresu esančio turto būklės (104 b. l.). Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ieškovo veiksmus vykdant Taisyklių 151.2. a punkte įtvirtintas draudėjo pareigas. Jame nurodyta, kad atsitikus draudiminiam įvykiui, draudėjas privalo pranešti apie pastato ar jo dalių dingimą ar piktavališką sugadinimą atsakingai policijos tarnybai. Šios pareigas ieškovas neįvykdė, o tai dar kartą patvirtina, kad ieškovas nelaikė, jog pastatas sugadintas piktavališkai.
Teismas taip pat įvertino ir tai, kad ieškovas, 2008 m. lapkričio 6 d. perėmęs iš UAB „Hansa lizingas“ patalpas, patvirtino, jog jas tinkamai apžiūrėjo, įsitikino, kad turtas yra tinkamas naudoti pagal jo paskirtį, turto būklė ir kokybė atitinka šalių aptartas sąlygas. Taigi turto perėmimo metu pretenzijų, kad patalpos yra netinkamos būklės ar sugadintos, ieškovas nereiškė, todėl darytina išvada, kad perėmimo metu patalpos buvo tinkamos naudoti pagal jų paskirtį (107 b. l.). Teismas turėjo pagrindo padaryti išvadą, kad ieškovas neįrodė žymaus patalpų būklės pasikeitimo po to, kai jis 2008 m. lapkričio 6 d. perėmė prekybos centrą iki 2010 m. sausio 14 d. akto su nuomininku dėl patalpų grąžinimo pasirašymo.
Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 str. 1 d.). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. CPK 185 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teisėjų kolegijos nuomone, įrodymų vertinimo taisyklių teismas nepažeidė, savo išvadas grindė byloje nustatytų aplinkybių visuma ir teisingai sprendė, kad draudžiamasis įvykis neįvyko, todėl atsakovui nekilo prievolė mokėti draudimo išmoką.
Apelianto argumentas, kad atsakovo atsisakymo mokėti draudimo išmoką nepagrindžia nei vienas taisyklių 19 punkte nurodytas pagrindas, teisiškai nereikšmingas. Nurodytų taisyklių 19 punkte nustatyti atvejai, atleidžiantys draudėją nuo jo prievolės vykdymo. Apeliantas teisus, kad nekonstatuota nė viena sąlyga, atleidžianti draudiką nuo jo įsipareigojimų vykdymo. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad juridiškai reikšminga aplinkybė, sąlygojanti draudimo išmokos mokėjimą, yra draudiminis įvykis, kuris nagrinėjamo ginčo atveju nenustatytas.
Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas dėl draudiminio įvykio nebuvimo ir atsakovui nekilusios pareigos išmokėti draudimo išmoką, todėl apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 263 str., 326 str. 1 d. 1 p.).
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, kadangi jie neturi teisinės reikšmės skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 7 d. nutartimi ieškovui buvo atidėtas 8 661 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimas iki galutinio teismo procesinio sprendimo apeliacinėje instancijoje priėmimo (180-181 b. l.). Ieškovo apeliacinį skundą atmetus, valstybei iš ieškovo priteistina atidėto žyminio mokesčio dalis – 8 661 Lt (CPK 84 str.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Pakeisti atsakovą akcinę draudimo bendrovę „Ergo Lietuva“ jo teisių perėmėju – Ergo Insurance SE, į. k. 10017013, Lietuvoje veikiančiu per Ergo Insurance SE Lietuvos filialą, į. k. 302912288.
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“, į. k. 300145575, 8 661 (aštuonis tūkstančius šešis šimtus šešiasdešimt vieną) Lt žyminio mokesčio.