Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Gudynienės, kolegijos teisėjų Arūno Rudzinsko ir Algimanto Kukalio, sekretoriaujant Vilijai Noreikienei, dalyvaujant ieškovo atstovei V.Kolpekovienei, atsakovės atstovui adv. V.Raviniui, trečiajam asmeniui B. Č., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės M. Č. apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 27 d. sprendimo civilinėje byloje nr. 2-1005-402/2006 pagal Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos ieškinį dėl M. Č., trečiajam asmeniui B. Č. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

CK 6.394 straipsnio 3 dalis numato, kad naujasis nekilnojamojo daikto savininkas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis kaip nekilnojamojo daikto pardavėjas. Sudarant pastatų pirkimo-pardavimo sandorius, prie kiekvieno iš jų buvo atidalinti žemės sklypai. Įsigijus minimus daiktus, naujiesiems savininkams perėjo atsakovės teisės į nuomojamo žemės sklypo valdymą ir naudojimą, kilusios iš 2000 m. lapkričio 27 d. valstybinės žemės nuomos sutarties, bei pareiga mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį. Teismas nepagrįstai atsisakė įtraukti dalyvauti byloje trečiaisiais asmenimis pastatų, esančių išsinuomotoje žemėje, pirkėjus. Žemės nuomos sutartis buvo sudaryta pastatų naudojimo tikslu. Nebebūdama pastatų savininke, neturinti jokios teisės naudotis ir išsinuomota žeme. Preziumuojama, jog viešame registre įregistruota žemės nuomos sutartis pastato pirkėjams buvo žinoma. Teisė naudotis žeme neatsiejama nuo nekilnojamųjų daiktų nuosavybės, todėl pirkėjai turi teisę naudotis atitinkamomis žemės sklypo dalimis tokiomis pat sąlygomis, kaip ir atsakovė ( CK 6.394 straipsnio trečioji dalis).

Kreipdamasi į Marijampolės apskrities viršininko administraciją dėl sutikimo parduoti nuomojamoje žemėje esančius pastatus bei prašydama nutraukti žemės nuomos sutartį, atlikusi visus įstatymo reikalaujamus veiksmus ir elgusis sąžiningai. Ieškovas gi nesąžiningai reikalauja sumokėti žemės nuomos mokestį šia žeme nesinaudojantį asmenį. Šiuo aspektu skundžiamas sprendimas neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.

Žemės reformos įstatymo 22 straipsnis nustato, kad valstybinės žemės sklypų naudotojai, kuriems žemės sklypai suteikti teisės aktų nustatyta tvarka, už naudojimąsi žeme iki nuomos ar pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo moka žemės nuomos mokestį Vyriausybės nustatyta tvarka. 2004 m. spalio 28 d. Marijampolės apskrities viršininko administracijos pažymoje nr. ŽPI-461 nurodyta, kad naujasis savininkas įgijęs nuosavybės teisę į statinį, turės teisę naudotis žemės sklypo dalimi proporcingai užimamų pastatų plotui. Taigi, nors pirkėjų valia valstybinės žemės sklypus įgyti nuosavybėn neišreikšta, pareigą mokėti nuomos mokestį už naudojimąsi turtu numato minėtoji materialinės teisės norma.

Su atsakove sudaryta žemės nuomos sutartis yra ilgalaikė ir neterminuota, todėl taikytinos CK 4.165 straipsnio trečiosios dalies nuostatos apie šios sutarties galiojimą naujiesiems pastatų savininkams. Pagal analogiją taikytina ir CK 4.111 straipsnio antroji dalis dėl nustatyto servituto išlikimo, pasikeitus tarnaujančio ir viešpataujančio daikto nuosavybės teisės subjektui.

Neteisingai aiškintos 2005 m. sausio 13 d. atlikto mokėjimo nurodymo aplinkybės. Prie ieškovo pateikto 2005 m. spalio 12 d. uždarosios akcinės bendrovės „Švaresta“ prašymo nr. 80 minimas mokėjimo nurodymas ar kitas dokumentas nebuvo pridėtas, todėl nebuvo pagrindo laikyti, kad tretysis asmuo 17456,24 Lt žemės nuomos mokesčio sumokėjo ne už atsakovę. Liudytoja G. S., dirbusi UAB „Švaresta“ buhaltere parodė, jog įmonės buhalterinėje apskaitoje užfiksuota skola ieškovui. Pastatų ar žemės nuomos sutartis tarp ieškovo ir UAB „Švaresta“ nebuvo sudaryta, todėl nebuvo pagrindo užskaityti šios įmonės mokėjimą.

Prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, ieškinį atmesti.

Apeliacinės bylos nagrinėjimo metu dalyvaujantys joje asmenys palikė argumentus, išdėstytus savo pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Tretysis asmuo buvo apeliantės pusėje.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Kolegija sutinka su apylinkės teismo išvadomis apie tai, jog atsakovė privalo vykdyti valstybinės žemės nuomos sutartyje nustatytą nuomininkės pareigą mokėti žemės nuomos mokestį.

Valstybinės žemės patikėjimo teisės subjekto (patikėtinio) ir atsakovės sudarytoje valstybinės žemės nuomos sutartyje numatyta, jog žemės sklypas išnuomojamas 99 metams. Naudojamų valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio paskirčiai nuomos tvarką nustatančio LR Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo nr. 260 38.13 punktas įtvirtina, jog valstybinės žemės nuomos sutartyje turi būti nurodytos valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimo prieš terminą sąlygos. Valstybinės žemės nuomos sutartyje turi būti įrašoma, kad sutartis prieš terminą nutraukiama nuomotojo reikalavimu, jeigu žemės nuomininkas naudoja žemę ne pagal sutartyje numatytą pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, būdą ir pobūdį arba yra keičiama pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, būdas ir pobūdis, išskyrus šiame punkte numatytus atvejus. Ieškinio pagrindu esančioje sutartyje jos nutraukimo tvarka neaptarta. Sandorio 15 punktas įtvirtina, jog nuomininkas įsipareigoja laikytis nuomos sutarties ir įstatymų reikalavimų, todėl, sprendžiant apie sutarties galiojimą, vadovautinasi žemės nuomos sutarties pabaigą reglamentuojančiomis civilinės teisės normomis. Tarp CK 6.562 straipsnyje išvardintų žemės nuomos sutarties pabaigos pagrindų nėra numatytas sandorio pasibaigimas, nuomininkui perleidus nuosavybės teisę kitiems asmenims į nuomojamoje žemėje esančius pastatus. Apeliaciniame skunde nurodomuose pirkimo – pardavimo sandoriuose pažymėta, jog naujieji turto savininkai turės teisę naudotis žemės sklypo dalimi, proporcinga užimamų pastatų plotui, nuomojant ar įsigyjant privačion nuosavybėn Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Minimi asmenys įstatymų nustatyta tvarka į valstybinės žemės patikėjimo teisės subjektą dėl nuomos ar pirkimo - pardavimo sutarčių sudarymo nesikreipė. Apeliantė nenurodė įstatyminio pagrindo, pagal kurį žemės nuomotojas privalėjo inicijuoti nuomininko teisių perkėlimą atsakovės pastatų pirkėjams, nereiškė priešieškinio dėl nuomos sutarties nutraukimo ar pakeitimo. Nuomininko teisių perėjimas be nuomotojo sutikimo kitiems asmenims pagal ilgalaikę nuomą reglamentuojančias Civilinio Kodekso normas žemės nuomos sutartyje nenumatytas. Esant įstatymais ir minėtais poįstatyminiais aktais sureglamentuotai valstybinės žemės nuomai, nėra pagrindo taikyti apeliaciniame skunde nurodomą įstatymo analogiją ( CK 1.8 straipsnio pirmoji dalis).

Pagal CK 6.565 pirmosios dalies nuostatas kitokios paskirties žemės nuomos sutartis nuomininko reikalavimu gali būti nutraukta, iš anksto pranešus apie tai nuomotojui ne vėliau kaip prieš du mėnesius. Nors dėl pastatų perleidimo 2005 m. sausio 1 d. pareiškimu atsakovė prašė nutraukti žemės nuomos sutartį prie terminą šalių susitarimu, nuomotojo susitikimo dėl sutarties nutraukimo negavo. Vienašališkas sutarties nutraukimas joje nenumatytas, todėl, vadovaujantis CK 6.217 straipsnio 4, 5 dalių normomis, kitais šiame straipsnyje nustatytais pagrindais žemės nuomos sutartį galima nutraukti tik teismo tvarka pagal suinteresuotos šalies ieškinį. Tokio reikalavimo atsakovė nepareiškė, todėl nėra pagrindo dalyti išvadą dėl skundžiamu teismo procesiniu dokumentu nuspręstų pastatų pirkėjų ar nuomotojo atstovo Marijampolės apskrities viršininko administracijos teisių ir pareigų. Žemės naudotoja įstatymų nustatyta tvarka yra atsakovė, todėl nėra pagrindo taikyti Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio specialiąsias nuostatas, pagal kurias valstybinės žemės sklypų naudotojai, kuriems žemės sklypai suteikti teisės aktų nustatyta tvarka arba kuriems žemę administruojančių institucijų sprendimais leista žeme naudotis žemės reformos metu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka už naudojimąsi žeme iki nuomos ar pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo moka žemės nuomos mokestį, išskyrus už žemę, perduotą naudotis panaudai.

Viešojo registro duomenys rodo, jog atsakovė iki šiol tebėra valstybinės žemės nuomininkė ( Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 4 straipsnis). Pastarojo įstatymo 5 straipsnis nustato, jog į nekilnojamojo turto kadastro duomenų bazes įrašyti nekilnojamojo turto kadastro duomenys pripažįstami teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. 2003 m. lapkričio 10 d. LR Vyriausybės nutarimas nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčių už valstybinės žemės naudojimą“ įtvirtina, jog savivaldybės, kurios teritorijoje yra naudojami valstybinės žemės sklypai, vykdomoji institucija apskaičiuoja fiziniams asmenims žemės nuomos mokesčio dydį ir apie tai juos informuoja. Apie valstybinės žemės naudotojus savivaldybės turi spręsti pagal kadastro duomenis. Kadastro duomenys apie naudojamus valstybinės žemės sklypus pateikiami savivaldybėms ir juridiniams asmenims Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 4 d. nutarimo Nr. 1373 „Dėl Kadastro duomenų, kurių reikia nekilnojamojo turto mokesčiams apskaičiuoti ir kitiems tikslams, rengimo, teikimo ir atsiskaitymo už juos taisyklių patvirtinimo“ nustatyta tvarka. Tuo vadovaujantis darytina išvada, jog žemės nuomos mokestį administruojanti savivaldybė ieškinį pareiškė tinkamai atsakovei.

Apeliacine tvarka peržiūrimas sprendimas panaikintinas dėl to, jog, apygardos teismo manymu, pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtraukto dalyvauti byloje asmens uždarosios akcinės bendrovės „Švaresta“ teisių ir pareigų. Tai seka iš skundžiamo sprendimo išvadų apie šios bendrovės sumokėtos 17456,24 Lt sumos įvardijimą UAB „Švaresta“ skolos ieškovui užskaita. Apeliantė teigia, jog minimą mokestį UAB „Švaresta“ direktorius jos sūnus B. Č. sumokėjo už atsakovę kaip žemės nuomininkę. Šiai ieškinio dydžio nustatymui svarbiai aplinkybei išsiaiškinti būtina nustatyti sutartinius ieškovo ir UAB“Švaresta“ santykius, skolas ir atsiskaitymų aplinkybes. Bendrovė turi teisę pateikti įrodymus dėl dalyvavimo sutartiniuose santykiuose bei minimo atsiskaitymo. Nors tokius įrodymus turėjo teisę pateikti ir tretysis asmuo kaip UAB „Švaresta“ direktorius, fizinio asmens civilinis teisnumas nėra tapatus juridinio asmens teisnumui. Pasisakius dėl įmokos pobūdžio, išnagrinėtosios bylos baigtis sukuria atitinkamas teises ir pareigas ne B. Č., o UAB „Švaresta“ ( CPK 47 straipsnis). Pažymėtina, jog prašymą įtraukti dalyvauti byloje minimą bendrovę atsakovės atstovas buvo pateikęs bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu.

Bylos išnagrinėjimas, neįtraukus dalyvauti joje vieno iš atsiskaitymo santykių dalyvių įgalina konstatuoti, jog teismas nusprendė dėl neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisių ir pareigų ( CPK 329 straipsnio antrosios dalies antrasis punktas). Tai yra absoliuti skundžiamo sprendimo negaliojimo vada, todėl jis panaikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui ( CPK 327 straipsnio pirmosios dalies pirmasis punktas, 326 straipsnio pirmosios dalies ketvirtasis punktas). Sprendimas visa apimtimi naikintinas dėl to, jog su ieškinio dydžiu susiję prašomos priteisti netesybos. Nutartyje nurodomo civilinio proceso teisės normų pažeidimo pašalinimas abiems šalims sudarys didesnes įrodinėjimo galimybes ir užtikrins įvykdymą CPK 7 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtintos teismo pareigos tinkamai išnagrinėti bylą.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą iš dalies patenkinti.

Panaikinti 2006 m. gruodžio 27 d. Vilkaviškio rajono apylinkės teismo sprendimą ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.