- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-01-10
- Bylos Nr.
- I-164-95/2010
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irmantas Jarukaitis (pirm.), Romanas Klišauskas (pran.), Laimutis Alechnavičius
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Plastineta“
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos
- Trečiasis asmuo
- Panevėžio
- Kategorijos
- 1.2Aplinkos apsauga
- 9.3.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.2.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Plastineta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Plastineta“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas UAB „Plastineta“ (toliau – ir pareiškėjas, bendrovė, įmonė) su skundu kreipėsi į teismą prašydama panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie LR FM, atsakovas) 2009 m. birželio 15 d. sprendimą Nr. 69-159 (toliau – ir VMI prie LR FM sprendimas), Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Panevėžio AVMI, tretysis suinteresuotas asmuo) 2009 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. (11.1-11)-SA-15 (toliau – ir Panevėžio AVMI sprendimas) ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2009 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. S-275 (7-221/2009) (toliau – ir Sprendimas).
Skunde nurodė, kad su skundžiamais sprendimais nesutinka, nes Panevėžio AVMI Patikrinimo aktas grindžiamas iš esmės Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT prie LR VRM) Klaipėdos apskrities skyriaus specialisto išvada, kurios pagrindu buvo įtariamojo R.B., kuris yra patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, parodymais. Jo parodymai ikiteisminio tyrimo metu yra prieštaringi, nenuoseklūs, pačiame Patikrinimo akte taip pat yra akivaizdūs šio asmens parodymų prieštaringumai, kurių nepavyko pašalinti akistatų metu ikiteisminio tyrimo eigoje. UAB „Plastineta“ bendradarbiavimas su R.B. įmone vyko nuo 2002 m., kai bendrovės direktoriumi marketingui buvo R.L., kuris pasirašė sąskaitą faktūrą, patvirtinančią gautas prekes. R.L. vėliau dirbo R.L. individualioje įmonėje, kuriai pagal R.B. parodymus, jis teikė plastmasės žaliavas. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatytos jokios kitos svarbios bylai aplinkybės, kurios būtų suteikusios pagrindą manyti, kad UAB „Plastineta“, ar jos vadovas būtų vykdęs neteisėtą veiklą, kad būtų klastojęs kokius nors oficialius dokumentus: pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) sąskaitas faktūras, kasos pajamų orderių kvitus, ar kitus buhalterinės apskaitos dokumentus. Bendrovė nuo 2004 m. birželio mėn. iš R.B. įmonės, UAB „Ginbraitas“, iš viso įsigijo plastmasės žaliavos 13 000 kg, o gamyboje sunaudojo 10 748,03 kg (gamybos rezultatas, produkcijos kiekis). 2005 m. iš viso buvo nupirkta 22 550 kg žaliavos, iš UAB „Ginbraitas“ 14 000 kg, gamyboje sunaudota 22 170 kg. 2006 m. iki birželio 28 d. iš viso buvo įsigyta 6 151 kg žaliavos, iš UAB „Ginbraitas“ 5 200 kg, o gamyboje sunaudota 2 108,67 kg. UAB „Plastineta“ iš R.B. įmonės ir UAB „Ginbraitas“ gautą plastmasės žaliavą perdirbo, gamindama produkciją. Tai patvirtinta buvo ir ikiteisminio tyrimo medžiagoje pateiktais įmonės dokumentais – gamybiniais aktais, liudytojų L.A., G.K. parodymais bei realizuotos produkcijos dokumentacija. Tiek baudžiamosios bylos duomenimis, tiek FNTT prie LR VRM specialisto išvadoje, tiek ir Panevėžio apskrities VMI Patikrinimo akte nėra absoliučiai jokių duomenų, kad UAB „Plastineta“ plastmasės žaliavą nuo 2004 m. iki 2006 m. būtų įsigijusi iš kokio nors kito fizinio ar juridinio asmens, t. y. neteisėtu būdu. Pažymėjo, kad Panevėžio AVMI 2005 m. liepos 25 d. surašė Priešpriešinės informacijos surinkimo pažymą, iš kurios matyti, kad R.B. apklausos protokole nurodė, kad 2005 m. R.B. individuali įmonė buvo reorganizuota į UAB „Polisidas“. UAB „Polisidas“ vardu tam tikrą laiką įformindavo, kad tariamai ši įmonė parduoda plastmasės žaliavą UAB „Ginbraitas“. UAB „Ginbraitas“ R.B. įsigijo dėl to, kad individualią įmonę, kuri vėliau reorganizuota į UAB „Polisidas“, patikrino VMI prie LR FM ir nustatė, kad buvo įformintos realiai neįvykusios ūkinės operacijos. Taigi, R.B. savo veiklos tęsti nebegalėjo.
Pareiškėjas skunde pabrėžė, jog preziumuotina, kad jau nuo 2005 m. liepos 25 d. Panevėžio AVMI turėjo duomenis apie UAB „Plastineta“ verslo partnerį R.B. įmonę, neįspėjo UAB „Plastineta“ apie kokius nors abejones keliančius sandorius ar kokią nors galimą neteisėtą veiklą, nepagrįstai išrašytas PVM sąskaitas faktūras. R.B. įmonę tikrino ir VMI prie LR FM interneto tinklalapyje, kuriame nebuvo jokių užuominų, apie galimą kokią nors neteisėtą šios įmonės veiklą. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad šios aplinkybės nėra paneigtos skundžiamuose sprendimuose. Mano, kad atsakovas yra kalta dėl suteiktos teisės R.B. įmonei ar UAB Ginbraitas“ tęsti savo veiklą. UAB „Plastineta“ iš įgytos R.B. įmonės ar UAB „Ginbraitas“ plastmasės žaliavos pagamino produkciją ir sumokėjo PVM bei kitus privalomus mokesčius už parduotas prekes. Kadangi atsakovas mokestinių sumų neginčija, todėl laiko, kad pripažįsta pagrįstu minimos žaliavos įsigijimą iš R.B. įmonės ar UAB „Ginbraitas“. Pabrėžė, kad atsakovas taip pat privalėjo spręsti R.B. baudžiamosios atsakomybės klausimą dalyje dėl galimai padarytos nusikalstamais veiksmais turtinės žalos valstybei. Pripažinus kaltu ir nuteisus R.B., tikėtina, kad būtų išspręstas ir jo kaltais veiksmais padarytos turinės žalos klausimas valstybei.
Šalies argumentai
Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo UAB „Plastineta“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą nurodė, kad skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti. Mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad R.B. IĮ ir UAB „Ginbraitas“ buvo didžiausi ir ne vienkartiniai tiekėjai, tačiau bendrovė nepateikė krovinių gabenimo važtaraščių, o PVM sąskaitose faktūrose, kuriomis buvo įforminti prekių pirkimo-pardavimo sandoriai, nenurodė, kokiu transportu krovinys buvo gabenamas, nenurodė prekių pakrovimo bei iškrovimo vietos, krovinio išgabenimo datos ir laiko, transporto priemonės markės, valstybinio numerio, t. y. nėra jokių įrodymų, kad prekės buvo gabenamos. R.B. IĮ ir UAB „Ginbraitas“ neturėjo veiklai vykdyti būtinų materialinių ir žmogiškųjų išteklių. Pagal mokesčių administratoriaus turimus duomenis, nustatyta, kad R.B. individualioje įmonėje nuo jos įsteigimo momento, išskyrus patį savininką, nedirbo nei vienas samdomas darbuotojas. UAB „Ginbraitas“ nuo 2004 m. gruodžio 20 d. iki 2006 m. birželio 28 d., kurio metu sąskaitomis faktūromis buvo įforminamas polietileno pardavimas pareiškėjui, išskyrus patį R.B., taip pat nedirbo nei vienas samdomas darbuotojas. Be to, R.B. vardu ir UAB „Ginbraitas“ vardu nėra registruotų transporto priemonių. Daro išvadą, kad surinkta informacija, leidžia pagrįstai teigti, kad ginčo sandoriai neįvyko arba neįvyko tomis sąlygomis, kurios nurodytos įmonės pateiktuose R.B. IĮ ir UAB „Ginbraitas“ vardu išrašytuose apskaitos dokumentuose, t. y. minėtos įmonės bendrovei prekių realiai netiekė. Surinkti įrodymai paneigia ūkinės operacijos turinį, kaip pagrindinį juridinę galią turinčio dokumento rekvizitą, todėl tokie buhalterinės apskaitos dokumentai laikytini neturinčiais juridinės galios ir jų pagrindu PVM atskaita negalima. Taigi, pareiškėjas, juridinės galios neturinčiose PVM sąskaitose faktūrose išskirtą 2004 m. – 7 632 Lt PVM, 2005 m. – 10 955 Lt PVM, 2006 m. – 3 632 Lt PVM neteisėtai įtraukė į PVM atskaitą. Ūkinės operacijos, užfiksuotos R.B. individualios įmonės ir UAB „Ginbraitas“ vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose realiai neįvyko tomis sąlygomis, t. y. minėtos įmonės netiekė prekių bendrovei, o jų vardu tik buvo įformintos PVM sąskaitos faktūros, kurios laikytinos neturinčiomis juridinės galios ir jų pagrindu PVM atskaita negalima. Paneigus ūkinės operacijos turinį, kaip pagrindinį juridinę galią turinčio dokumento rekvizitą, PVM sąskaitos faktūros pagrįstai pripažintos neturinčiomis juridinės galios ir jų pagrindu PVM atskaita negalima. Aplinkybė, kad mokesčių mokėtojas realiai, tačiau neaiškiu būdu arba iš nenustatytų asmenų, buvo įsigijęs PVM sąskaitoje faktūroje nurodytas prekes, negali būti laikoma pakankamu pagrindu atsirasti teisei į nurodytą PVM atskaitą. Panevėžio AVMI pagrįstai konstatavo, kad ginčo ūkinės operacijos tarp pareiškėjo ir R.B. IĮ bei UAB „Ginbraitas“ realiai neįvyko arba neįvyko nurodytomis sąlygomis, todėl tokie dokumentai laikytini neturinčiais juridinės galios ir jų pagrindu PVM atskaita negalima. Be kita ko, nurodė, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas 2004-2006 m. buhalterinėje apskaitoje apskaitė neįvykusias ūkines operacijas arba neįvykusias tomis sąlygomis, kurios užfiksuotos juridinės galios neturinčiuose buhalterinės apskaitos dokumentuose, todėl nepagrįstai įtraukė į sąnaudas 2004 m. – 42 400 Lt, 2005 m. – 60 860 Lt, 2006 m. – 20 180 Lt ir šias sumas nepagrįstai įtraukė į leidžiamus atskaitymus. Todėl Panevėžio AVMI pagrįstai 2004 m. apmokestinamąjį pelną padidino 42 400 Lt ir papildomai apskaičiavo 6 360 Lt pelno mokesčio (toliau – ir PM), 2005 m. apmokestinamąjį pelną padidino 60 860 Lt ir papildomai apskaičiavo 9 129 Lt PM bei 2006 m. apmokestinamąjį pelną padidino 20 180 Lt ir papildomai apskaičiavo 3 027 Lt PM. Bendrovė už 2006 m. pateiktoje metinėje socialinio mokesčio deklaracijoje deklaravo mokesčio bazę 11 385 Lt ir apskaičiavo 455 Lt socialinio mokesčio. Patikrinimo metu apmokestinamasis pelnas už 2006 m. padidintas 20 180 Lt suma. AVMI už 2006 m. nuo papildomai apskaičiuoto apmokestinamojo pelno 20 180 Lt pareiškėjui pagrįstai papildomai apskaičiavo 807 Lt socialinio mokesčio.
Šalies argumentai
Tretysis suinteresuotas asmuo Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo UAB „Plastineta“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą nurodė, kad Komisija tinkamai įvertino visas bylos aplinkybes ir priėmė pagrįstą sprendimą. VMI prie LR FM pagrįstai nurodė, kad R.B. IĮ ir UAB „Ginbraitas“ užfiksuoti prekių įsigijimai realiai, kaip būtent tokio turinio operacijos, neįvyko, t. y. apskaitoje užfiksuotos įmonės prekių nepardavė ir negalėjo parduoti. Todėl R.B. IĮ ir UAB „Ginbraitas“ pagal 8 išrašytas PVM sąskaitas faktūras negalėjo įforminti prekių plastmasės žaliavos pardavimų UAB „Plastineta“. Kadangi prekių kaip PVM objekto, nei R.B. IĮ, nei UAB „Ginbraitas“ nebuvo įgijusi, ji negalėjo parduoti šių prekių kitiems ūkio subjektams, pridėtoji vertė nebuvo sukurta. R.B. IĮ ir UAB „Ginbraitas“ išrašytose PVM sąskaitose faktūrose įteisinti realiai neįvykę sandoriai. Pareiškėjo teiginys, kad buvo remtasi tik R.B. parodymais, yra nepagrįstas, nes buvo vadovautasi visa patikrinimo metu surinktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių visuma. Pažymėjo, kad baudžiamajame procese sprendžiamas galimai nusikalstamas veikas padariusių asmenų baudžiamosios atsakomybės klausimas, o mokestiname procese sprendžiamas mokėtojo apmokestinimo klausimas. Vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 2 straipsnio 23 dalimi, nurodytų mokestinių prievolių įvykdymas nėra nuobauda už asmens padarytą baudžiamosios teisės pažeidimą, o baudžiamosios atsakomybės taikymas negali pakeisti pagal mokesčių įstatymą atsiradusios prievolės valstybei. VMI prie LR VRM pagrįstai padarė išvadą, kad minėtų įmonių vardu išrašytų apskaitos dokumentų pagrindu negali būti grindžiamas pirkimo PVM, todėl pagrįstai apskaičiavo ir nurodė sumokėti į biudžetą 22 219 Lt PVM. Be to, nustačius, kad pagal minėtas juridinės galios neturinčias PVM sąskaitas faktūras leidžiamų atskaitymų pripažinimas sąnaudomis, mažinančiomis apmokestinamąjį pelną, negalimas, pagrįstai pareiškėjo 2004 - 2006 m. leidžiamus atskaitymus sumažino 123 440 Lt ir papildomai apskaičiavo ir nurodė sumokėti į biudžetą 18 516 Lt PM. Nuo papildomai apskaičiuoto PVM pagrįstai bendrovei apskaičiuota ir 10 018 Lt PVM delspinigių, nuo papildomai apskaičiuoto PM pagrįstai apskaičiuota 6 429 Lt PM delspinigių, o nuo papildomai apskaičiuoto socialinio mokesčio pagrįstai apskaičiuota 151 Lt socialinio mokesčio delspinigių. Pareiškėjui pagrįstai yra skirtos ir vidutinio dydžio (30 proc.) 6 666 Lt PVM bauda, 5555 Lt PM bauda bei 242 Lt socialinio mokesčio bauda.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. sausio 18 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Plastineta“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas, remdamasis ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, vadovaudamasi teisės normų sistemine analize bei suformuota teismine praktika, padarė išvadą ir konstatavo, kad vertinti bylos aplinkybes kitaip, nei jas įvertino tretysis suinteresuotas asmuo, atsakovas ir Komisija, nėra jokio teisinio pagrindo. Teisėjų kolegijos nuomone, mokesčių administratorius, vadovaudamasis R.B. IĮ savininko ir UAB „Ginbraitas“ direktoriaus parodymais, FNTT prie LR VRM Ūkinės finansinės veiklos tyrimo Klaipėdos apskrities skyriaus specialisto išvadomis, Vilniaus AVMI raštais, įtariamųjų apklausos protokolais, UAB „Ginbraitas“ operatyvaus patikrinimo atskaita, PVM sąskaitose faktūrose užfiksuota informacija, gaminių pagaminimo aktais, pagrįstai konstatavo, kad ūkinės operacijos tarp pareiškėjo ir sąskaitose faktūrose nurodytų subjektų, t. y. R.B. IĮ ir UAB „Ginbraitas“ neįvyko. Teisėjų kolegija sutiko su mokesčių administratoriaus nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis, kad, įvertinus pačio R.B. parodymus ir patikrinimo metu nustatytas aplinkybes dėl UAB „Ginbraitas“ vardu formintų PVM sąskaitų faktūrų dėl plastmasės žaliavos įsigijimo iš trečiųjų asmenų, UAB „Ginbraitas“ realiai niekada nebuvo įsigijęs jokios plastmasės žaliavos, o šios įmonės vardu įformintos PVM sąskaitos faktūros tik formaliai atspindėjo plastmasės žaliavos įsigijimą iš trečiųjų asmenų. Iš Komisijos byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad bendrovė nepateikė krovinio gabenimą įtvirtinančių dokumentų, o esančioje PVM sąskaitoje faktūroje nėra jokių duomenų (transporto priemonė, prekių krovimo ir iškrovimo vieta, krovinio išgabenimo data ir laikas), iš kurių galima būtų nustatyti, kad krovinys faktiškai buvo gabenamas. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjas nei Komisijai, nei teismui nepateikė jokių prejudicinę galią turinčių įrodymų, paneigiančių mokesčių administratoriaus nustatytas faktines aplinkybes.
Teismas taip pat konstatavo ir padarė išvadą, kad mokesčių administratorius pagrįstai ir teisėtai, atsižvelgdamas į tai, kad R.B. IĮ ir UAB „Ginbraitas“ vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytomis sąlygomis ūkinės operacijos neįvyko, t. y. įmonės bendrovei plastmasės žaliavos nepardavė, nurodė, kad šių apskaitos dokumentų pagrindu negali būti grindžiama nei 22 219 Lt PVM atskaita, nei 123 440 Lt sąnaudos, bei vadovaudamasis PVM įstatymo 123 straipsnio 2 dalimi, PM įstatymo 11 straipsniu ir 56 straipsniu, Laikinojo socialinio mokesčio įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 139 straipsnio 1 dalimi, papildomai pareiškėjui apskaičiavo mokėtinas sumas, jų delspinigius ir skyrė šių mokesčių baudas. Jokių esminių procedūrinių pažeidimų, nagrinėdamas mokestinį ginčą teismas nenustatė. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, vadovaudamasis teisingumo bei protingumo kriterijais, teismas nusprendė, kad Komisija, VMI prie LR FM ir Panevėžio AVMI teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, Komisijos, VMI prie LR FM ir Panevėžio AVMI sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl skunde nurodytais motyvais ir kitais motyvais, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio nuostatas, naikinti šių sprendimų nėra jokio nei teisinio, nei faktinio pagrindo.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais, papildomai akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas savo sprendime iš esmės rėmėsi tik teismų praktika, o ne nagrinėjo šią bylą iš esmės.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo atmesti jį kaip nepagrįstą, atsiliepimą grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Byloje kilęs ginčas dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2009 m. birželio 15 d. sprendimo Nr. 69-159, Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. kovo 20 d. sprendimo Nr. (11.1-11)-SA-15 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 16 d. sprendimo Nr. S-275 (7-221/2009), kuriais pareiškėjui papildomai priskaičiuoti pridėtinės vertės, pelno, socialinis mokesčiai bei šių mokesčių baudos ir delspinigiai.
Minėti papildomi mokesčiai pareiškėjui priskaičiuoti, nesuteikiant teisės į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą, dėl ūkinių operacijų, atliktų 2004 – 2006 m, su R.B. individualia įmone ir UAB „Ginbraitas“, pagal kurias pareiškėjas iš minėtų kontrahentų įsigijo įvairios žaliavos plastmasei gaminti.
Administracinių teismų praktikoje aiškinant teisės normas, reguliuojančias teisę į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą, yra suformuluotos atitinkamos taisyklės, kurias galima sugrupuoti sekančiai:
1. pirmenybė teikiama ūkinės operacijos turiniui, o ne ūkinės operacijos įforminimo formaliesiems rekvizitams (turinio prieš formą viršenybės principas);
2. mokesčių mokėtojas neįgyja teisės į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą, jei jis piktnaudžiauja ūkinėmis operacijomis ar prisideda prie ūkinių operacijų, kuriomis yra nesumokami pridėtinės vertės mokesčiai ar įgyjama neteisėta mokestinė nauda (mokesčio mokėtojo nepiktnaudžiavimo teise, sąžiningumo principas).
Aiškindama pirmosios taisyklės turinį Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinė sesija yra konstatavusi šias nuostatas, kad „prielaida teisei į PVM atskaitą atsirasti yra šių veiksmų atlikimas: pirma, PVM mokėtojas turi prekę įsigyti ir sumokėti už ją prekės pardavėjui atitinkamą PVM sumą (pirkimo PVM); antra, sukūręs su šia preke pridėtinę vertę, prekę turi realizuoti“; „Pardavėjui sumokėjus PVM už realiai įvykusį prekių ar paslaugų teikimą, pirkėjo teisė jį atskaityti tampa absoliuti ir negali būti paneigta remiantis ūkinės operacijos įforminimo trūkumais. Teigiant priešingai būtų iškreipta apmokestinimo PVM esmė bei paneigtas dvigubo apmokestinimo draudimo principas: pardavėjui sumokėjus PVM, o pirkėjui neleidžiant jo atskaityti, parduotos prekes (suteiktos paslaugos) PVM galimai būtų apmokestinamos du ar daugiau kartų.“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1 – 355/2004).
Paminėtoje byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinė sesija aiškindama antrosios taisyklės (mokesčio mokėtojo nepiktnaudžiavimo teise, sąžiningumo principą) turinį konstatavo, kad „Mokesčių mokėtojas, įsigydamas prekes ar paslaugas, ir žinodamas ar turėdamas galimybę žinoti, jog pardavėjas už tokia ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę nesumokės pridėtinės vertės mokesčio, elgiasi nesąžiningai, todėl toks mokesčių mokėtojas neįgyja teisės į PVM atskaitą.“; „mokesčio mokėtojo žinojimas arba turėjimas galimybės žinoti apima ne visą kitos sandorio šalies ūkinę veiklą, o tik tą jos dalį, kurioje dalyvavo į PVM atskaitą pretenduojantis subjektas“.
Nagrinėjamoje situacijoje aktualus yra ir Europos Teisingumo Teismo 2006 m. liepos 6 d. sprendimas sujungtose bylose C-439/04 ir C-440/04, kuriame išaiškinta, kad „ <...> ūkio subjektai, ėmęsi bet kokios priemonės, kurios gali būti iš jų pagrįstai reikalaujama, kad būtų užtikrinta, jog jų sandoriai nėra įtraukti į sukčiavimą PVM ar kitokį sukčiavimą, privalo turėti galimybę pasitikėti šių sandorių teisėtumu be rizikos prarasti savo teisę atskaityti sumokėtą pirkimo PVM“ (sprendimo 51 p.); „tačiau jei atsižvelgus į objektyvias aplinkybes įrodoma, kad apmokestinamasis asmuo žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje, nacionalinis teismas turi atsisakyti leisti jam naudotis teise į atskaitą“ (sprendimo 61 p.).
Administracinių teismų praktikoje aiškinant įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp šalių taisykles, taip pat yra konstatuota, kad nustačius, jog ūkinės operacijos (kai ji realiai yra įvykusi) turinys yra ne toks, koks pavaizduotas buhalterinės apskaitos dokumentuose, tai mokesčių administratoriui sudaro pagrįstą pagrindą manyti, kad šiomis ūkinėmis operacijomis buvo arba galėjo būti piktnaudžiaujama (sukčiaujama) pridėtinės vertės mokesčio atžvilgiu bei reikalauti iš pirkėjo įrodyti tikrąjį ūkinės operacijos turinį: duomenis, apie tikrąjį ūkinės operacijos subjektą, suteikusį jam prekes ir/ar paslaugas ir kitas reikšmingas aplinkybes bei įrodyti, kad jis nežinojo ir negalėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą pridėtinės vertės mokesčiu įtrauktame sandoryje. Šios teisiškai reikšmingos aplinkybės šalių gali būti įrodinėjamos bei paneigiamos visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, šiuos įrodymus vertinant pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Todėl šie klausimai, ar pirkėjas turi teisę, ar ne į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą, priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių, joje surinktų įrodymų visumos ir pan. (Administracinė byla Nr. A-438-1097/2009).
Byloje surinkti duomenys – R.B., kuris nagrinėjamu laikotarpiu vadovavo R.B. individualiai įmonei ir UAB „Ginbraitas“, parodymai baudžiamojoje byloje, patvirtina, kad pareiškėjui realiai R.B. individuali įmonė ir UAB „Ginbraitas“ PVM sąskaitose – faktūrose nurodytų prekių netiekė, o tik apiformino jų tiekimą. Šias aplinkybes, kad R.B. individuali įmonė ir UAB „Ginbraitas“ negalėjo pareiškėjui patiekti šių prekių, patvirtina ir R.B. individualios įmonės ir UAB „Ginbraitas“ kontrahentų – UAB „Talisma“; UAB „Bidana“; UAB “ Kutura“ ir kt. patikrinimų duomenys, iš kurių matyti, kad šie kontrahentai atitinkamai netiekė atitinkamų prekių R.B. individualiai įmonei ir UAB „Ginbraitas“, kurias pastarieji būtų galėję vėliau patiekti pareiškėjui.
Iš bylos taip pat matyti, kad joje nėra keliamas ginčas dėl to, jog pareiškėjas neturėjo įsigijęs ginčo prekių, kurias vėliau panaudojo tolesnei pridėtinės vertės apyvartai sukurti. Šių aplinkybių iš esmės atsakovas ir neginčija.
Visa tai apibendrinus, darytina išvada, kad pareiškėjas ginčo prekes realiai buvo įsigijęs, tačiau ne iš R.B. individualios įmonės ir UAB „Ginbraitas“, o iš nenustatytų subjektų. Tai savo ruožtu lemia, kad atsakovas pagrįstai ir teisingai nustatė, kad byloje nagrinėjamų ūkinių operacijų turinys yra ne toks, koks pavaizduotas buhalterinės apskaitos dokumentuose.
Minėta, kad nustačius, jog ūkinės operacijos (kai ji realiai yra įvykusi) turinys yra ne toks, koks pavaizduotas buhalterinės apskaitos dokumentuose, tai mokesčių administratoriui sudaro pagrįstą pagrindą manyti, kad šiomis ūkinėmis operacijomis buvo arba galėjo būti piktnaudžiaujama (sukčiaujama) pridėtinės vertės mokesčio atžvilgiu bei reikalauti iš pirkėjo įrodyti tikrąjį ūkinės operacijos turinį: duomenis, apie tikrąjį ūkinės operacijos subjektą, suteikusį jam prekes ir/ar paslaugas ir kitas reikšmingas aplinkybes bei įrodyti, kad jis nežinojo ir negalėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą pridėtinės vertės mokesčiu įtrauktame sandoryje.
Tačiau, pareiškėjas nurodytų aplinkybių neįrodinėjo ir įrodymų šiuo klausimu nei atsakovui, nei teismui nepateikė.
Priešingai, faktiniai bylos duomenys – įforminimas ūkinių operacijų, kurios tarp pareiškėjo ir PVM sąskaitose – faktūrose nurodytų subjektų neįvyko, įrodo, kad pareiškėjas privalėjo žinoti bei suprasti, jog tokiu būdu piktnaudžiauja ūkinėmis operacijomis ir/ar prisideda prie ūkinių operacijų, kuriomis yra nesumokami pridėtinės vertės mokesčiai ar įgyjama neteisėta mokestinė nauda.
Toks mokesčio mokėtojo elgesys, kaip minėta, atima iš jo teisę į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą, todėl pareiškėjui atsakovas pagrįstai priskaičiavo papildomai mokėtinus mokesčius nuo byloje nagrinėjamų ūkinių operacijų, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Plastineta“ apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.