Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 19 d. nuosprendžio, kuriuo A. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 4, 9 d., bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su 2009-11-13 Mažeikių rajono apylinkės teismo nutartimi subendrinta Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. ir 2009 m. spalio 8 d. nuosprendžiais paskirta bausme ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant nepilnamečių pataisos namuose.

Bausmės pradžia A. D. nustatyta nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2010-01-19. Į bausmės laiką įskaityta atlikta laisvės atėmimo bausmės dalis pagal ankstesnius Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 28 d., 2009 m. spalio 8 d. nuosprendžius, subendrintus to paties teismo 2009-11-13 nutartimi.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. D. nuteistas už tai, kad grasindamas pavartoti fizinį smurtą vertė atlikti turtinio pobūdžio veiksmus, o būtent nuo 2008 metų pabaigos, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyto laiko, iki 2009 metų birželio mėnesio, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatyto laiko, prie prekybos centrų ,,(duomenys neskelbtini)", (duomenys neskelbtini) ir ,,(duomenys neskelbtini)", (duomenys neskelbtini), neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai savo naudai, vertė mažamečius E. R., E. M. ir V. B. prašyti iš praeivių pinigus ir atiduoti jam, o neįvykdžius jo nurodymų, grasino sumušti ir neleisti grįžti namo.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. D. prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009-10-19 nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. Nl-56-721/2010 ir, priėmus naują nuosprendį, jį dėl pareikštų kaltinimų išteisinti, arba panaikinti nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmos instancijos teismui, arba prašo pakeisti nuosprendį ir, pripažinus jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis kaltu prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, jam paskirtą bausmę sušvelninti, pakeičiant ją bausme, nesusijusią su laisvės atėmimu, arba bent ją sumažinti, galimai iki tiek, kiek bausmės posėdžio dieną bus atlikęs, nes teismas neištyrė visų byloje surinktų įrodymų, netyrė ir neįvertino jį teisinančiu įrodymų, buvo šališkas, pažeidė apkaltinamojo nuosprendžio surašymo taisykles, nepagrįstai pripažino jį kaltu, neteisingai pritaikė įstatymą ir paskyrė aiškiai per griežtą bausmę.

Apeliantas skunde teigia, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių (LR BPK 328str.3p.), nes jis nevertė berniukų rinkti pinigų prie prekybos centrų, niekada jiems negrasino fiziniu smurtu ir jokių pinigų iš jų nereikalavo, jie pinigus rinkdavo savo noru ir taip prasimanydavo pinigų dar iki susitikimo su juo, o pinigus leisdavo kartu, žaisdami kompiuterinius žaidimus.

Skunde apeliantas nurodo, kad teismas, pažeisdamas LR BPK 20 str. 5 d., neatsižvelgė į tai, kad jis gali būti apkalbėtas. Nepilnamečiai E. R., V. B. ir E. M. parodė, neva, jis vertė juos prašinėti pinigų iš praeivių, tačiau, iš tikrųjų, patys tai darydavo savo noru ir jam atiduodavo pinigus bei pasiūlydavo juos išleisti kompiuterinėje. Apeliantas taip pat teigia, kad nepilnamečių liudytojų, jų motinų bei močiutės parodymais buvo siekiama jį apkaltinti, nes brolio draugų artimieji jo niekada nemėgo. Be to apeliantas pažymi, kad teismas nuosprendyje nenurodė, kodėl priėmė tik jį kaltinančius įrodymus, o kitus, jį teisinančius – atmetė, todėl teigia, kad teismas bylą išnagrinėjo šališkai ir pažeidė LR BPK 44 str. 5 d.

Taip pat apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas iš esmės pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso normas, užtikrinančias įtariamojo, kaltinamojo teisę į gynybą, bei padarė kitus procesinius pažeidimus, sukliudžiusius teismui priimti teisingą nuosprendį (LR BPK 369 str. l d. 2 p., 3 d.). Apeliantas mano, kad teismas pažeidė LR BPK 305 str. l d. l, 2, 3 p. nurodytas apkaltinamojo nuosprendžio surašymo taisykles, nuosprendyje netiksliai nurodydamas veikos padarymo aplinkybės, įrodymus, kuriais grindė savo išvadas, nenurodydamas motyvų, dėl kurių teismas atmetė kai kuriuos įrodymus, taigi, neatsižvelgė i visus byloje buvusius įrodymus, j kuriuos buvo būtina atsižvelgti tiek sprendžiant klausima dėl jo kaltės, tiek ir skiriant bausmę teismo išvados pagrįstos prielaidomis.

Be to apeliantas teigia, kad kaltinamajame akte buvo nurodytas labai netikslus veikos padarymų laikas (apie pusės metų laikotarpis), o tai turėjo būti nurodyta konkrečiai (LR BPK 219 str. 3 p.), ir nuo tokio nekonkretaus kaltinimo neįmanoma buvo tinkamai gintis – buvo pažeista jo teisė į gynybą.

Apeliantas skunde teigia, kad teismas nepagrįstai nuosprendyje nurodė, jog byloje nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nors jis savo kaltę dėl to, ką padarė, pripažino visiškai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, nurodydamas, kad paimdavau iš berniukų jų surinktus iš praeivių pinigus, kuriuos jie savo noru atiduodavo man, ir juos kartu išleisdavome kompiuterinėje, dėl tokių savo veiksmų nuoširdžiai gailisi, žada daugiau taip nesielgti.

Apeliacinės instancijos teisme nuteistojo A. D. gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jais remdamasis padarė teisingas išvadas dėl A. D. nusikalstamo elgesio. Apelianto atžvilgiu pagrįstai priimtas apkaltinamasis nuosprendis, nes nuosprendyje išdėstyti įrodymai patvirtina jo kaltę padarius BK 181 str. 1 d. numatytą nusikaltimą.

Skundu prašoma panaikinti 2009-10-19 Mažeikių rajono apylinkės teismo nuosprendį, tačiau iš apeliacinio skundo turinio akivaizdu, jog, iš esmės, yra skundžiamas 2010 m. sausio 19 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo nuosprendis, dėl kurio kolegija pasisakys šioje nutartyje.

Nuteistasis savo skunde teigia, kad jis negalėjo tinkamai gintis nuo pareikštų kaltinimų, tačiau, kolegijos nuomone, netiksliai kaltinime nurodytas nusikalstamos veikos laikas nesutrukdė nuteistajam realizuoti savo teisės į gynybą. Faktas tas, kad nusikalstama veika, kuri inkriminuota apeliantui tęsėsi tam tikrą laikotarpį, kuris atitinkamai buvo nurodytas ir kaltinamajame akte. Šis laikotarpis buvo nustatytas pagal byloje apklaustų liudytojų ir paties nuteistojo parodymus, kuris nei ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 106; 109), nei teisiamajame posėdyje (t. 2, b. l. 12-13) pats negalėjo tiksliai nurodyti, kada tiksliai pradėjo, kaip teigia A. D., ,,...siūlyti...“ E. R., E. M., V. B. prašinėti pinigų iš praeivių, kiek sykių tai vyko ir kada baigė ,,...prašyti iš draugų pinigų.“. A. D. inkriminuotos nusikalstamos veikos aprašymas yra analogiškas ikiteisminio tyrimo metu pateiktam įtarimui (t. 1, b. l. 108) ir suformuluotam kaltinimui kaltinamajame akte (t. 1, b. l. 124-127). Apelianto nusikalstamos veikos aprašymas nesutrukdė jam duoti parodymus dėl pareikšto kaltinimo, jis neneigė, kad vaikai iš praeivių prašydavo pinigų jam – daugiausia tai vykdavo savaitgaliais, dieną, ryte ir vakare, tačiau tvirtino, kad tai E. R., E. M. ir V. B. darė savo noru, jo neverčiami. Iš aptartų aplinkybių akivaizdu, kad pačiam A. D., ginantis nuo pareikšto kaltinimo, netiksliai nurodytas jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos laikas nebuvo esminė aplinkybė.

Iš esmės pats apeliantas savo skunde nenurodė jokių pagrįstų argumentų, kaip kaltinamajame akte suformuotas jo nusikalstamos veikos laikotarpis – nuo 2008 metų pradžios iki 2009 metų birželio mėnesio, sutrukdė jam gintis nuo pareikšto kaltinimo. Visos svarbiausios nusikalstamos veikos aplinkybės, tame tarpe ir veikos padarymo laikotarpis, buvo nurodytos kaltinamajame akte (BPK 219 str. 3 d.). Baudžiamoji byla apylinkės teisme buvo nagrinėjama dėl tos nusikalstamos veikos, dėl kurios ji buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Taigi, nuteistajam buvo žinoma, kuo jis yra kaltinamas (t. 1, b. l. 132) ir jis davė atitinkamus parodymus teisiamajame posėdyje, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeista jo teisė į gynybą. Tokiu būdu apylinkės teismas nepažeidė baudžiamojo proceso įstatymo normų (BPK 22 str. 3 d., 369 str. 3 d.).

Kritikuodamas apylinkės teismo nuosprendį, apeliantas teigia, kad teismas nenurodė, dėl ko jį kaltinančius parodymus priėmė, o teisinančius – atmetė, neįvertino visų įrodymų ir nemotyvavo savo išvadų dėl jų vertinimo, ir prielaidomis grindė savo sprendimą. Dėl tokių apelianto argumentų kolegija pažymi, kad skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas išsamiai išdėstė ir aptarė visus įrodymus, tame tarpe ir paties nuteistojo parodymus, kuriais grindė savo išvadas. Apeliantas savo skunde neįvardijo, jo teigimu, jį teisinančių įrodymų ir kitų įrodymų, kurie būtų nepaminėti ar neaptarti priimant nuosprendį. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje motyvuotai nurodė, kuriais apelianto parodymais remiamasi ir kurie jo parodymai neatitinka visumoje nustatytų bylos aplinkybių. Tokiu būdu daroma išvada, kad nuteistojo skunde išdėstyti teiginiai, apie šališką pirmosios instancijos teismą, nenurodant jokių nušalinimo pagrindų (BPK 58 str.), ir manymai, apie apkaltinamojo nuosprendžio surašymo taisyklių pažeidimus (BPK 305 str. 1 d.), yra tik deklaratyvūs niekuo nepagrįsti pareiškimai. Taigi, nėra jokio pagrindo, kaip prašo apeliantas, perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Be abejonės, kvalifikuojant kaltininko veiką pagal BK 181 str. 1 d., be kitų objektyvių nusikaltimo aplinkybių, būtina nustatyti ir tai, kad A. D. reikalavo iš nepilnamečių E. R., E. M., V. B. atlikti tam tikrus veiksmus ir jam atiduoti pinigus, grasindamas prieš juos pavartoti fizinį smurtą. Visgi, kaip jau buvo minėta, byloje pakanka įrodymų patvirtinančių A. D. kaltę dėl turto prievartavimo. Nepilnamečiai liudytojai E. R., E. M., V. B. (t. 1, b. l. 17-18; 32-33; 45-46) vienodai ir aiškiai nurodė, kad, būtent, A. D., grasindamas sumušti, mušdamas, neleisdamas grįžti į namus, daug kartų vertė stovėti prie prekybos centrų ir iš praeivių prašinėti pinigų, kuriuos po to visus turėdavo atiduoti nuteistajam. Nėra pagrindo netikėti tokiais nepilnamečių liudytojų parodymais, nes pastaruosius patvirtina ne tik liudytojomis apklaustos jų motinos (L. R., E. B. (t. 2, b. l. 14-16), E. M. močiutė S. M. (t. 2, b. l. 13), bet ir nuteistojo brolis E. D. (t. 2, b. l. 16-17) bei iš dalies pats nuteistasis (t. 2, b. l. 12-13) nurodydamas, kad prašinėdavo iš vaikų pinigų, kad yra grasinęs vaikams, kai pastarieji nesidalindavo pinigais ir pan. Apelianto teigimu, paminėti liudytojai, duodami parodymus, siekė jį apklabėti, nes niekada nemėgo jo. Pažymėtina, jog elementarią patirtį turinčiam žmogui turėtų būti visiškai aišku, kad asmuo, kuris naudodamas psichinę prievartą, grasindamas fiziniu smurtu, naudodamas fizinį smurtą kitą asmenį verčia atlikti tam tikrus veiksmus, paprastai, nėra mėgiamas pastarųjų. Todėl vien tai, kad liudytojų parodymai nėra palankūs A. D., dėl ankščiau aptartų aplinkybių nėra pagrindas jais netikėti ir nesiremti. Apelianto teiginys, kad vaikai pinigus rinkdavo savo noru, jo neverčiami, iš esmės prieštarauja byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetui, todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą dėl tokių A. D. parodymų ir juos atmetė.

Be to, kas aptarta, apeliantas savo skundu prašo sumažinti jam paskirtą bausmę, argumentuodamas tuo, jog teismas jo kaltės pripažinimo nelaikė jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad A. D. savo kaltę pripažino iš dalies ir išsamiai bei motyvuotai pasisakė, dėl ko toks prisipažinimas nelaikytinas atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Iš tikrųjų, nepakanka nustatyti vien tai, kad kaltininkas pripažino padaręs nusikalstamą veiką – būtina nustatyti, kad jis nuoširdžiai gailisi, o tai reiškia, kad kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. D. neprisipažino dėl savo padaryto nusikaltimo visų esminių aplinkybių nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme ir aiškiai tai dar sykį patvirtino savo apeliaciniu skundu, teigdamas, jog yra nekaltas, ir prašydamas išteisinti jį. Nuteistasis atkakliai tvirtino, kad, neva, E. R., E. M., V. B. pinigų iš praeivių prašinėdavo savo noru ir savanoriškai juos atiduodavo apeliantui. Tokie A. D. teiginiai neabejotinai paneigti byloje ištirtų įrodymų visuma. Daryti išvadą, kad apeliantas nuoširdžiai gailisi dėl savo nusikalstamo veikimo, kai to veikimo aplinkybių jis nepripažįsta, būtų nepagrįsta. Taigi, konkrečiu atveju, kolegija pritaria apylinkės teismo sprendimui, nepripažinti A. D. atsakomybę lengvinančia aplinkybe jo dalinio kaltės pripažinimo dėl padaryto nusikaltimo.

Bausmė už padarytą nusikaltimą ir galutinė subendrinta bausmė apeliantui paskirtos nepažeidžiant BK 54, 63 str. reikalavimų, atsižvelgiant ir į nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus (BK XI skyrius). Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį (padarė vieną tyčinį apysunkį nusikaltimą), nuteistojo asmenį apibūdinančius duomenis (nusikaltimą, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, pradėjo būdamas neteistas, tačiau savo nusikalstamos veikos nenutraukė net po to, kai jo atžvilgiu 2009 m. sausio 12 d. Mažeikių rajono apylinkės teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį pagal BK 180 str. 1 d.; yra baustas administracine tvarka; iš esmės charakterizuojamas neigiamai), į kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir į tai, kad jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Be to, kas paminėta, kolegija atkreipia dėmesį, kad A. D., iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo, Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. ir 2009 m. spalio 8 d. nuosprendžiais buvo nuteistas dar už vagystę (BK 178 str. 1 d.) ir plėšimą (BK 180 str. 1 d.), kas rodo, jog apelianto padarytas nusikalstamas poelgis nėra atsitiktinis – tai dėsningas viso jo ankstesnio gyvenimo būdo padarinys, nepaisant visuotinai priimtinų elgesio normų ir akivaizdžiai susiformavusio klaidingo įspūdžio dėl nebaudžiamumo už daromas nusikalstamas veikas.

Kolegijos nuomone, apylinkės teismas, paskyręs BK 181 str. 1 d. sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, tinkamai individualizavo bausmę, jos terminą nustatė žymiai mažesnį už minėto straipsnio sankcijoje numatytą tokios bausmės vidurkį, todėl ji nėra aiškiai per griežta ir jos mažinti, kaip prašo apeliantas, nėra pagrindo. Tuo pačiu pažymėtina, kad A. D. paskirta galutinė subendrinta bausmė taip pat nelaikytina per griežta, nes iš esmės tai yra pagal tris teismų nuosprendžius subendrinta bausmė.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. D. apeliacinį skundą atmesti.