Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 14 d. nuosprendžio, kuriuo S. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 9 (devyneriems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p., paskirtoji bausmė subendrinta su Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 22 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 2 d. paskirta 40 (keturiasdešimties) parų arešto bausme ir S. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 9 (devyneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 66 str., S. K. į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2006 m. lapkričio 17 d. iki 2006 m. lapkričio 19 d. ir nuo 2011 m. liepos 7 d. iki 2012 m. kovo 14 d.

Iš S. K. J. K. priteista 10000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 800 Lt turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Ekstradicijos išlaidos – 4986 Lt ir nukentėjusiajai J. K. išmokėtos kelionės išlaidos - 170,09 Lt pripažinta proceso išlaidomis ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 105 str. 1 d., iš S. K. išieškota 5156,09 Lt proceso išlaidų valstybės naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. K. nuteistas už tai, kad 2006 m. lapkričio 16 d., apie 18.30 val. (duomenys neskelbtini), S. K. buto kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia sudavė du smūgius ranka į veido sritį V. R., po to paėmęs už rūbų ir ištempęs jį į lauką prie gyvenamo namo durų gulinčiam V. R. sudavė rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, tarp jų ir į galvos sritį, ne mažiau kaip šešis smūgius, padarydamas nukentėjusiajam muštines žaizdas kairės akies vokuose, poodines kraujosruvas kairės akies vokų-skruosto, dešinės akies vokų, dešinio žando, abiejų dilbių srityse, kraujosruvas kairio skruosto-akiduobės, dešinio žando, abiejų smilkinių ir pakaušio kairės pusės minkštuosiuose audiniuose, krūtinės kairės pusės ir liežuvio raumenyse, galvos smegenų sumušimą, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairio pusrutulio, po voratinkliniu dangalu ir skilveliuose, dėl to nuo galvos smegenų sumušimo ir kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu V. R. 2006 m. lapkričio 24 d., 10.05 val. mirė Kauno medicinos universiteto klinikose, tokiu būdu jis tyčia nužudė V. R..

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas dėl šališko požiūrio į jo asmenį ignoravo jo parodymus ir suteikė privilegijas kitai proceso šaliai – nukentėjusiojo giminaičiams J. K., R. K., A. K., V. K., T. O., šių asmenų parodymus vertindamas, kaip teisingus. Tačiau pirmosios instancijos teismas, anot nuteistojo, nekreipė dėmesio į tai, jog minėtų asmenų parodymai buvo nenuoseklūs, prieštaraujantys parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo bei ankstesnio teismo proceso metu. Pirmosios instancijos teismas, neišsiaiškinęs liudytojų parodymų nenuoseklumo, nepašalinęs liudytojų parodymuose esančių esminių prieštaravimų, netinkamai įvertino byloje surinktus duomenis, nebuvo objektyvus, nešališkas ir nepriklausomas. Anot nuteistojo, pirmosios instancijos teismas, neteisingai ir neobjektyviai įvertinęs bylos duomenis, ne visus įrodymus tinkamai ir teisingai ištyręs ir išanalizavęs, pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, neteisingai taikė Lietuvos Respublikos BPK 6 str., 20 str. 4 d., 5 d., 44 str., 301 str., 305 str. 1 d., 5 d., 6 d.

Apelianto nuomone, net ir tuo atveju, jeigu byloje būtų akivaizdūs jo kaltės dėl tyčinio nužudymo įrodymai, jam paskirta devynerių metų laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per griežta. Nuteistasis apeliaciniame skunde pažymi, kad jis turi sveikatos problemų, kurios iki galo dar nėra aiškiai žinomos, tiktai diagnozuota, jog jam susilpnėjęs regėjimas, jis negali skaityti, dažnai svaigsta galva, ilgalaikis jo įkalinimas gresia pastoviu jo sveikatos pablogėjimu. Nuteistojo teigimu, šios bylos kontekste, atsižvelgiant į nukentėjusiojo gyvenimo būdą, jo elgesį įvykio metu, jo santykius su artimaisiais, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino nukentėjusiosios civilinio ieškinio reikalavimus dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo S. K. apeliacinis skundas atmetamas.

S. K. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d. už V. R. nužudymą. Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. kyla tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Nu­žu­dy­mas yra pa­da­ry­tas tie­sio­gi­ne ty­čia, jei kal­ti­nin­kas su­pra­to, kad jis sa­vo vei­ka kė­si­na­si į ki­to žmo­gaus gy­vy­bę, nu­ma­tė, kad ga­li at­im­ti gyvy­bę ki­tam žmo­gui ir no­rė­jo ją at­im­ti. Nu­žu­dy­mas yra pa­da­ry­tas ne­tie­sio­gi­ne ty­čia, jei kaltininkas su­pra­to, kad sa­vo vei­ka kė­si­na­si į ki­to žmo­gaus gy­vy­bę, nu­ma­tė, kad ga­li at­im­ti gy­vy­bę ki­tam žmo­gui, ir, nors ir ne­no­rė­jo at­im­ti gy­vy­bės, są­mo­nin­gai lei­do to­kiems pa­da­ri­niams at­si­ras­ti. Tyčia nuo neatsargumo skiriasi tuo, kad ji turi skirtingą psichinį santykį su daroma pavojinga veika ir dėl jos kilusiais pavojingais padariniais. Baudžiamoji atsakomybė už gyvybės atėmimą dėl neatsargumo kyla esant nusikalstamam pasitikėjimui (kaltininkas supranta, kad elgiasi rizikingai dėl kito žmogaus gyvybės, tačiau tikisi gyvybės atėmimo išvengti) arba nusikalstamam nerūpestingumui (kaltininkas nenumatė, kad jo veika gali atimti gyvybę kitam žmogui, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti). Baudžiamoji atsakomybė už neatsargų gyvybės atėmimą numatyta Lietuvos Respublikos BK 132 str. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad V. R. mirė dėl tyčinių S. K. veiksmų – smūgių rankomis ir kojomis sudavimo nukentėjusiajam į galvą, t. y. konstatavo, jog S. K. nužudė V. R., veikdamas netiesiogine tyčia. Nuteistasis S. K. apeliaciniame skunde nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus duomenis, nebuvo objektyvus, nešališkas, nepriklausomas ir prašo jo veiką kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 132 str. Nuteistasis S. K. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek savo apeliaciniame skunde neneigia, jog buto viduje tarp jo ir V. R. kilo konfliktas, kurio metu tarp jo ir V. R. įvyko susistumdymas ir kurio metu jis galėjo suduoti V. R. du smūgius į galvą, tačiau nuteistasis tvirtina, jog jis nesuvokė ir negalėjo suvokti, kad tokie jo veiksmai gali sukelti nukentėjusiojo mirtį, tokių pasekmių jis nesiekė. Taip pat nuteistasis S. K. tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek savo apeliaciniame skunde tvirtina, jog ištempęs į lauką V. R., jis bandė nukentėjusįjį žadinti, jam tapšnojo per žandus, judino V. R. kūną, tačiau jokių smurtinių veiksmų prieš nukentėjusįjį jis neatliko. Nuteistasis S. K. apeliaciniame skunde kelia versiją, kad nukentėjusysis V. R. galvos traumą, dėl kurios mirė, patyrė buto viduje, atsitrenkęs pakaušiu į stalo kampą arba grindis. Visi šie nuteistojo S. K. išdėstyti teiginiai yra nepagrįsti, juos paneigia byloje surinktų įrodymų visetas.

Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 276 str. 4 d. ir 301 str. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos, logiškos. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas tiek nuteistojo S. K., tiek byloje apklaustų liudytojų parodymus, kitus byloje surinktus įrodymus, šių reikalavimų nepažeidė, išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus įvertino ne atsietai vienus nuo kitų, o atsižvelgdamas į jų tarpusavio santykį. S. K. kaltę padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką, t. y. tyčia nužudžius V. R., įrodo byloje nustatyta ir teismo nuosprendyje tinkamai ir motyvuotai įvertinta įrodymų visuma, leidžianti daryti pagrįstas išvadas dėl nuteistojo atliktų veiksmų pobūdžio bei kaltės formos.

Kaip matyti iš byloje apklaustų įvykį mačiusių asmenų parodymų, S. K. lauke buvo labai agresyvus, intensyviai vartojo smurtą prieš gulintį ant žemės nukentėjusįjį V. R.. Liudytojas A. K. parodė, kad matė kaip V. R. be sąmonės gulėjo ant žemės, o S. K. pribėgdamas smūgiavo nukentėjusiajam į veido sritį, S. K. V. R. sudavė du ar tris smūgius į veidą. Liudytojo teigimu, S. K. buvo labai agresyvus, jo buvo neįmanoma sulaikyti dėl to jis surišo S. K. rankas ir laikė kol atvažiavo greitoji medicinos pagalba. Liudytoja R. K. parodė, kad matė ant žemės gulintį V. R., ant jo veido, galvos buvo kraujo, prie akies – mėlynė, S. K. spardė V. R., daugiausiai S. K. spardė V. R. į galvą. Liudytoja D. L. parodė, jog išėjusi į kiemą ji pamatė kad S. K. muša gulintį V. R., V. R. jokių veiksmų neatliko, S. K. smūgiavo delnais V. R. į galvos sritį, viena ranka S. K. laikė V. R. pakėlęs, o kita – smūgiavo nukentėjusiajam į veidą. Liudytojas V. K. taip pat tvirtino matęs kaip S. K. spardė gulintį V. R.. Priešingai nei savo apeliaciniame skunde nurodo nuteistasis S. K., minėtų asmenų parodymai viso proceso metu nekito, buvo nuoseklūs, netikėti šių liudytojų parodymais nėra pagrindo, kadangi jie atitinka ir kitus byloje surinktus įrodymus, tame tarpe, ir paties nuteistojo S. K. parodymus ikiteisminio tyrimo pradžioje. Pirmą kartą apklausiamas įtariamuoju S. K. parodė, kad kambaryje nukentėjusiajam V. R. jis sudavė tris kartus į veidą, o ištempęs nukentėjusįjį į lauką, gal penkis kartus koja spyrė ant žemės gulinčiam V. R. (1 t., 67 – 68 b. l.). Nors kaltinamojo (įtariamojo) parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, nėra visavertis, savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau jie nėra ir beverčiai, niekiniai, kaltinamojo (įtariamojo) ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai yra svarbūs kitų byloje surinktų įrodymui patikrinimui (Lietuvos Respublikos BPK 276 str. 4 d.). Šioje baudžiamojoje byloje buvo atlikti du teismo medicinos specialistų tyrimai V. R. mirties priežasčiai nustatyti. Mykolo Romerio universiteto teismo medicinos instituto Kauno skyriaus specialisto Ž.Mėgelaičio pateiktoje specialisto išvadoje Nr. M 1749/06(02) konstatuota, kad V. R. mirties priežastis – sunki galvos smegenų trauma, pasireiškusi galvos smegenų sumušimu (kraujosruva kairėje smilkininėje skiltyje, didžiojoje smegenų jungtyje ir požievio branduoliuose), kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairiojo pusrutulio, difuziniu kraujo išsiliejimu po voratinkliniu dangalu ir skilveliuose. Tai komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu, suspaudimu, kamieno strigimu, abipusiu židininiu plaučių uždegimu. V. R. kūne konstatuoti šie sužalojimai: muštinės žaizdos kairės akies vokuose; poodinės kraujosruvos kairės akies vokų – skruosto, dešinės akies vokų, dešinio žando, abiejų smilkinių ir pakaušio kairės pusės minkštuosiuose audiniuose, krūtinės kairės pusės ir liežuvio raumenyse; galvos smegenų sumušimas, kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairio pusrutulio, po voratinkliniu dangalu ir skilveliuose. Papildomoje specialisto išvadoje Nr. KM17/07-M1749/06(02) nurodyta, jog V. R. kūne konstatuoti sužalojimai padaryti paveikus kietais bukais daiktais, ne mažiau kaip dėl devynių trauminių poveikių, iš jų ne mažiau kaip šešių į įvairias galvos (kairės akies – skruosto, dešinės akies, dešinio žando, abiejų smilkinių, pakaušio kairės pusės) sritis. Sužalojimai daugybiniai, išsidėstę įvairiuose kūno paviršiuose, todėl vienkartiniam griuvimui nebūdingi (1 t. 34 – 41, 45 – 47 b. l.). Pirmosios instancijos teismui iškilo abejonių dėl teismo medicinos specialisto Ž.Mėgelaičio pateiktų išvadų, todėl buvo paskirta nauja komisijinė teismo medicinos ekspertizė. Mykolo Romerio universiteto teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus ekspertų pateiktame ekspertizės akte Nr. EKM 72(152)/08(01) taip pat nurodyta, kad V. R. mirties priežastimi buvo galvos smegenų sumušimas su kraujo išsiliejimu po galvos smegenų dangalais ir į skilvelius, smegenų skysčio susikaupimu po kietuoju smegenų dangalu, kas komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu, abipusiu plaučių uždegimu. Vilniaus skyriaus teismo medicinos ekspertai konstatavo, jog eksperto Ž.Mėgelaičio duotos specialisto išvados Nr. M 1749/06 (02), trečiame punkte nurodyti V. R. lavone rasti sužalojimai, jų pobūdis ir smūgių skaičius nurodyti iš esmės teisingai. V. R. visi sužalojimai padaryti tuo pačiu metu. Kraujosruva dešinio smilkinio speninės ataugos srities projekcijoje minkštuose audiniuose (eksperto Ž.Mėgelaičio įvertinta kaip atskiro poveikio į šią sritį pasekmė), yra kraujo antrinis patekėjimas nuo dešinio žando ties ausies speneliu sumušimo. Tokiu būdu, V. R. lavone rasti sužalojimai, paaiškinami ne devyniais trauminiais poveikiais (kaip nurodė ekspertas Ž.Mėgelaitis), bet aštuoniais. Neatmetama galimybė, kad kraujosruva pakaušio kairėje pusėje buvo padaryta nukentėjusiajam nugriuvus ir atsitrenkus į kietą buką paviršių. V. R. galvos sužalojimai, vertinant visumoje, atitinka sunkaus sveikos sutrikdymo mastą. Bet kuris galvos sužalojimas galėjo būti susijęs su galvos smegenų sumušimu su kraujo bei smegenų skysčio išsiliejimu po kietuoju smegenų dangalu ir kartu su V. R. mirties priežastimi. V. R. kūne esantys sužalojimai visumoje nėra būdingi ir nepaaiškinami griuvinėjimu ar sudavimu „lengvai, švelniai“ delnu per skruostus. Tikėtina, kad sužalojimai atsirado nuo smūgių kumščiais arba kojomis (2 t. 50–62 b. l.). Pirmosios instancijos teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas J.Rybalko patvirtino savo išvadas bei paaiškino, kad nukentėjusiojo V. R. mirtį sukėlęs sužalojimas galėjo būti padarytas bet kuriuo iš penkių trauminių poveikių į galvą, šiam sužalojimui padaryti nebuvo būtina visuma trauminių poveikių, V. R. mirčiai įtakos galėjo turėti vienas ar du trauminiai poveikiai. Byloje surinktų ir aptartų įrodymų – įvykį mačiusių liudytojų A. K., R. K., D. L., V. K. parodymų, teismo medicinos specialistų išvadų – analizė leidžia daryti išvadą, kad visi nukentėjusiojo V. R. kūne rasti sužalojimai, tame tarpe ir sužalojimai, sukėlę nukentėjusiojo mirtį, buvo padaryti 2006 m. lapkričio 16 d. ir, kad visus sužalojimus, tame tarpe ir sužalojimus, sukėlusius V. R. mirtį, aktyviais veiksmais padarė nuteistasis S. K.. Byloje nėra duomenų, kad V. R. buvo sužalotas iki konflikto su S. K., taip pat nėra duomenų, kad smurtą prieš nukentėjusįjį V. R. įvykio dieną vartojo kokie nors kiti asmenys. Nuteistasis S. K. apeliaciniame skunde akcentuoja teismo medicinos ekspertizės išvados dalį, kurioje nurodyta, jog neatmetama galimybė, kad vienas iš penkių sužalojimų nukentėjusiojo galvoje - kraujosruva pakaušio kairėje pusėje buvo padaryta nukentėjusiajam nugriuvus ir atsitrenkus į kietą buką paviršių bei prašo jo veiką kvalifikuoti kaip neatsargų gyvybės atėmimą, nurodydamas, jog jis nenorėjo atimti V. R. gyvybės. Tačiau apie kal­ti­nin­ko ty­čios tu­ri­nį teis­mas spren­džia ne tik iš paties kaltininko parodymų, bet at­si­žvelg­da­mas į visas pa­da­ry­to nu­si­kal­ti­mo ap­lin­ky­bes: nu­si­kal­ti­mo pa­da­ry­mo įran­kius, bū­dą, su­ža­lo­ji­mų kie­kį, jų po­bū­dį, vie­tą, nu­si­kals­ta­mų veiks­mų inten­sy­vu­mą ir jų nu­trau­ki­mo prie­žas­tis, kal­ti­nin­ko ir nukentėju­sio­jo tar­pu­sa­vio san­ty­kius, el­ge­sį įvy­kio me­tu, taip pat prieš nu­si­kal­ti­mą ir po jo padarymo ir kt. Nors ekspertizės akte Nr. EKM 72(152)/08(01) nurodyta, kad neatmetama galimybė, jog kraujosruva pakaušio kairėje pusėje buvo padaryta nukentėjusiajam nugriuvus ir atsitrenkus į kietą buką paviršių, tačiau nukentėjusiajam V. R. buvo padarytas ne tik tas vienas sužalojimas galvoje, bet ir kiti sužalojimai įvairiose kūno vietose, tame tarpe ir nukentėjusiojo galvoje, kurie, kaip nustatė teismo medicinos ekspertai, visumoje nėra būdingi ir nepaaiškinami griuvinėjimu, sužalojimai atsirado nuo tiesioginių smūgių kumščiais arba kojomis. Kaip minėta, teismo medicinos ekspertai nustatė, jog nukentėjusiojo V. R. mirtį sukėlęs sužalojimas galėjo būti padarytas bet kuriuo iš penkių trauminių poveikių nukentėjusiajam į galvą, t. y. V. R. mirties priežastimi galėjo būti vienas, du, keli ar visi penki S. K. padaryti sužalojimai galvoje. Byloje surinktų ir aptartų įrodymų visetas leidžia daryti išvadą, kad S. K. padaryta veika – smūgių rankomis ir kojomis sudavimas nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas, tame tarpe ir į galvą – buvo būtinoji padarinių – V. R. mirties – kilimo sąlyga. S. K., suduodamas smūgius rankomis ir kojomis V. R. į įvairias kūno vietas, tame tarpe ir į galvą, suprato, kad savo veiksmais kėsinasi į V. R. gyvybę ir nors ir nenorėjo nukentėjusiajam atimti gyvybės, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti, t. y. buvo abejingas kito žmogaus gyvybės atėmimui. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad V. R. S. K. nužudė veikdamas netiesiogine tyčia bei nuteistojo veiką teisingai kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d.

Nuteistasis S. K. apeliaciniame skunde nesutinka su jam paskirtos bausmės dydžiu, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas paskyrė jam aiškiai per griežtą bausmę.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 d. nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 d. numatytus bausmės tikslus. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 str. Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.

Nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d., už kurios padarymą S. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai, už šios nusikalstamos veikos padarymą baudžiamasis įstatymas alternatyvių bausmių laisvės atėmimui nenumato. Byloje nustatyta viena S. K. atsakomybę lengvinanti aplinkybės – S. K. atlygino nusikaltimu padarytą turtinę žalą (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 3 p.), nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (Lietuvos Respublikos BK 60 str. 1 d. 9 p.). S. K. nusikalto ne pirmą kartą, nusikalstamą veiką, už kurios padarymą nuteistas skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, S. K. padarė neatlikęs Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2005 m. vasario 7 d. baudžiamuoju įsakymu paskirtos bausmės, nuteistasis S. K. nusikalstamos veikos padarymo metu dirbo. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam S. K., atsižvelgė tiek į visas nurodytas aplinkybes, tiek į tai, kad nusikalstamiems S. K. veiksmams įtakos turėjo ir nukentėjusiojo netinkamas elgesys (V. R. girtas miegojo S. K. lovoje), įvertino šių aplinkybių visumą bei paskyrė nuteistajam bausmę baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BK 41 str., 54 str., reikalavimų, teisingumo bei proporcingumo principų. Pirmosios instancijos teismas paskyrė nuteistajam S. K. bausmę, mažesnę nei baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos vidurkis, S. K. paskirtoji bausmė atitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą bei nuteistojo asmenybės pavojingumą, ji yra adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai. S. K. paskirtoji bausmė nėra aiškiai per griežta, jos švelninti nėra teisinio pagrindo.

Nuteistasis S. K. savo apeliaciniame skunde prašo visiškai atmesti nukentėjusiosios J. K. reikalavimus dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (Lietuvos Respublikos BPK 109 str.). Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 1 d.). Įvertinti šią žalą palikta teismui, kuris vadovaujasi Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 2 d. įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko - pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Teismas negali vieno asmens interesus labiau sureikšminti, o kito – nuvertinti. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad dėl nuteistojo S. K. veiksmų nukentėjusioji J. K. neteko brolio, dėl brolio, kuris paskutiniu metu iki mirties gyveno kartu su ja, jos namuose, ir su kuriuo nukentėjusiosios santykiai buvo gana artimi, netekties J. K. patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinį sukrėtimą. Įvertinus šias aplinkybes, bei atsižvelgiant į tai, kad neturtinė žala nukentėjusiajai padaryta tyčiniais nusikalstamais nuteistojo veiksmais, taip pat į tai, jog nuteistasis S. K. yra jauno amžiaus, darbingas, todėl turės galimybę dirbti ir atlyginti nukentėjusiajai iš jo priteistą neturtinę žalą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nukentėjusiosios J. K. naudai priteisė 10000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo išnagrinėtas nepažeidžiant nei baudžiamojo proceso, nei civilinės teisės normų.

Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinio skundo ribose nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo S. K. apeliacinį skundą atmesti.