- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-03-10
- Bylos Nr.
- 1A-62-120-2010
- Teisminio proceso Nr.
- 1-52-1-00771
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Regina Majauskienė (pirm.), Arūnas Paštuolis, Romualdas Lincevičius
- Nuteistasis
- G. N., G.
- Nukentėjusysis
- D. W.
- Advokatai
- Lina Gervelienė
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Reginos Majauskienės, teisėjų: Arūno Paštuolio, Romualdo Lincevičiaus, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorei Danai Rutkauskaitei, nuteistajam G. N., jo gynėjai advokatei Linai Gervelienei, teismo posėdyje išnagrinėjo nuteistojo G. N. apeliacinį skundą dėl 2009 m. lapkričio 4 d. Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo G. N. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 3 d., ir nubaustas 1 (vieneriems) metams laisvės atėmimo. Taikytas BK 75 str., paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams ir 6 mėnesiams, nuteistąjį įpareigojus per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Iš G. N. nukentėjusiai D. W. priteisti 800 litų turėtoms advokato išlaidoms apmokėti. Civilinio ieškinio dalyje nukentėjusiai D. W. pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą ir jo dydžio klausimas paliktas spręsti civilinio proceso tvarka.
Kolegija, išnagrinėjusi skundą, išklausiusi pranešėjos pranešimo, proceso dalyvių nuomonių,
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. N. pagal BK 281 str. 3d. nuteistas už tai, kad 2007 m. birželio 25 d. apie 20.50 val. A rajone T kelio A-S-L 13-ame kilometre G. N., vairuodamas jam priklausantį automobilį Volvo 740 v/n (duomenys neskelbtini) pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (galiojusių iki 2008-09-01) 53 punkto, 171 punkto, 173 punkto ir 175.1 punkto reikalavimus, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, viršijo 90 km/h leistiną greitį, važiuodamas ne mažesniu kaip 96 km/h greičiu ir nesilaikydamas tokio atstumo, kad neatsitrenktų į priekyje važiuojančią kitą transporto priemonę, jeigu ji, atsiradus kliūčiai kelyje, būtų stabdoma, laiku transporto priemonės nesustabdė ir, atsitrenkęs į priekyje ta pačia kryptimi važiavusio ir stabdžiusio automobilio F. T. v/n xxxx galinę kairę dalį, šiuo automobiliu važiavusiai ir atsitrenkusiai į vidaus salono detales D. W. dėl muštinės žaizdos kairėje blauzdoje, kairio blauzdikaulio atviro lūžimo sunkiai sutrikdė sveikatą, o L. V.,i dėl nosies sumušimo ir nosies muštinės žaizdos, nežymiai sutrikdė sveikatą.
Šalies argumentai
Nuteistasis G. N. apeliaciniu skundu prašo teismo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti. Nurodo, kad nuosprendis yra neteisėtas, nepagrįstas ir neatitinka bylos aplinkybių. Apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas prielaidomis, versijomis ir abejotinos kilmės įrodymais. Teismo išvada, kad jo padaryti KET pažeidimai buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti nepagrįsta. Jo parodymus dėl eismo įvykio kilimo patvirtino mačiusi eismo įvykį ir neturinti jokio suinteresuotumo bylos baigtimi. liudytoja Z. G., tad jo parodymai atmesti ir laikyti gynybiniais, nepagrįstai. Eismo įvykio vietos apžiūros protokolo ir plano duomenys taip pat patvirtina jo parodymus apie tai, kad a/m F. T. eismo įvykio metu išvažiavo į važiuojamąją kelio dalį prieš pat jo vairuojamą a/m Volvo 740. Visos bylos aplinkybės patvirtina, kad eismo įvykis įvyko dėl a/m F. T. vairuotojos A. V. kaltės, kuri pažeidė KET 146 punktą, reikalaujantį, kad įvažiuodamas į kelią iš šalia esančių teritorijų vairuotojas duotų kelią juo važiuojančioms transporto priemonėms. Pagrindo vadovautis nukentėjusiųjų ir liudytojų A. V., Z. U. parodymais, teismas neturėjo. Jų parodymai neatitinka faktinių aplinkybių ir prieštarauja specialisto išvadai. Teismo posėdžio metu liudytoja A. V. teigė, kad ji jau buvo beveik sustojusi šalikelėje, kai pajuto smūgį, kad greitis buvo minimalus, kad į kelkraštį ji įsukinėjo palaipsniui lėtėdama. Liudytojas L. V. parodymus davė analogiškus. Tuo tarpu nukentėjusioji D. W. teigė, kad smūgis suduotas buvo jų automobiliui važiuojant lėtai ir pamažu sukant į kelkraštį. Pasak apelianto, teismas nepagrįstai vadovavosi liudytojos Z. U. parodymais apie tai, kad eismo įvykio metu apgadintas buvo dar ir trečias automobilis bei, kad iš tamsaus automobilio greitoji išvežė ir mergaitę (t.2, b.l. 100-101). Tokių liudytojos Z. U. parodymų kiti bylos įrodymai nepatvirtino. Autoįvykio metu trečias automobilis apgadintas nebuvo. Nebuvo sužalota ir mergaitė. Specialistas V. V. nepagrįstai atmetė versiją, kad a/m F. T. išvažiavo iš kelkraščio ir iš paskos važiuojančiam jo automobiliui staigiai sudarė kelyje kliūtį. Išvados motyvavimas tuo, kad mažos a/m F. T. detalių deformacijos rodo iki susidūrimo abiejų automobilių greičiui buvus dideliam, o greičių skirtumui – mažam, nepagrįstas. Specialistas neįvertino to, kad tiek apelianto a/m Volvo 740, tiek a/m F. T. dėl patirtų sužalojimų buvo neremontuotini. Jo a/m Volvo 740 tik priekiniu dešinės pusės kampu trenkėsi į a/m F. T. užpakalinį kairį kampą. Jo manymu, jei prieš pat susidūrimą automobilių greičių skirtumas buvo sąlyginai nedidelis - iki 20 km/h, specialisto išvada prieštarauja nukentėjusiųjų ir liudytojos A. V. parodymams apie tai, kad smūgis buvo į labai lėtai beveik kelkraštyje važiuojantį automobilį. Pamatęs išvažiavusį a/m F. T. į važiuojamąją kelio dalį, jis iš karto stabdė automobilį ir suko vairą į kairę pusę, tačiau iš priekio artėjant autobusui, jam susidūrimo su a/m F. T. išvengti nepavyko. Dėl eismo įvykio kilimo kalta pati a/m F. T. vairuotoja A. V., pažeidusi KET 146 punktą, įpareigojantį įvažiuojantį į kelią iš šalia esančių teritorijų vairuotoją duoti kelią juo važiuojančioms transporto priemonėms, todėl jis turi būti išteisintas.
Apelianto G. N. apeliacinis skundas nepagrįstas ir atmestinas. Teismas pilnai ir visapusiškai išnagrinėjo baudžiamąją bylą ir pagrįstai apeliantą pripažino kaltu pagal BK 281 str. 3 d. Visa įvykio eiga akivaizdžiai patvirtina, jog avarinę situaciją nulėmė prieštaraujantys KET reikalavimams apelianto G. N. veiksmai, buvę tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis. Autoįvykio metu, dėl apelianto kaltės, vienam iš nukentėjusiųjų buvo sunkiai, o kitam nežymiai sutrikdyta sveikata, todėl pagrindo skundo tenkinimui ir apelianto išteisinimui, nėra.
Pagal BK 281 str. 3 d. atsako tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata.
2007 m. birželio 25 d. Kelių eismo įvykio protokolu konstatuota, kad autoįvykis įvyko Alytaus rajone kelio Alytus – Seirijai – Lazdijai 13-ame km. 7.80 m. asfaltuotą dviejų priešpriešinių eismo juostų važiuojamąją kelio dalį sudaro dvi 3.80 bei 4.0 metrų pločio eismo juostos ir 1.80 bei 2.0 (kairysis) metrų pločio kelkraščiai.
2009 m. kovo 20 d. specialisto išvados aktu nustatyta, kad 4.0 metrų pločio važiuojamąja eismo juosta automobilis Volvo nuo S link A paskui automobilį F. T. važiavo 96 km/h greičiu. Vienai transporto priemonei važiuojant paskui kitą, Kelių eismo taisyklių (galiojusių iki 2008-09-01) 53 punkto, 171 punkto, 173 punkto ir 175.1 punktai įpareigoja laikytis tokio atstumo, kad priekyje važiuojančiam automobiliui stabdant, važiuojantis paskui jį automobilis galėtų laiku sulėtinti greitį ir neatsitrenkti į priekyje ta pačia krytpimi važiuojantį automobilį. Apeliantas šių reikalavimų akivaizdžiai nesilaikė. Specialisto išvados aktu nustatyta, o ir įvykio eiga patvirtina, kad, važiuodamas 96 km/h greičiu paskui lėčiau važiuojantį automobilį F. T. ir artėdamas prie jo, automobiliui F. T. stabdant, apeliantas, nors, siekdamas išvengti susidūrimo stabdė ir suko į kairę, bet dešine priekine dalimi trenkėsi į priekyje važiavusio automobilio galinę kairę pusę, kas, techniniu požiūriu, ir buvo pagrindine sąlyga kilti šiam eismo įvykiui. Akivaizdu, kad, važiuodamas didesniu nei leistina greičiu (leistinas greitis toje vietoje buvo 90 km/h), apeliantas nesilaikė saugaus atstumo ir atsitrenkė į stabdomą priekyje ta pačia kryptimi važiavusį automobilį. Autoįvykio metu D. W. sveikata sutrikdyta buvo sunkiai, o L. V.- nežymiai. Kad automobilis F. T. atsitrenkimo į jo kairį užpakalinį kampą metu buvo važiuojamojoje kelio dalyje ir tikrai judėjo į priekį, akivaizdžiai patvirtina ne tik Kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolas, bet ir foto lentelės, autoavarijos vietos planas bei nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai. Po smūgio sudavimo į automobilio galinę kairę pusę, automobilis F. T. pagal laikrodžio rodyklę pasisukęs apie savo vertikalią ašį, slysdamas ir stabdomas judėjo į priekį ir į dešinę už kelio ribų, o į jį atsitrenkęs Volvo, stabdomas judėjo į priekį ir į kairę. Tokia įvykio eiga yra užfiksuota sudarytame įvykio plane (t.1, b.l. 12) bei akivaizdžiai matyti ir įvykio vietoje padarytose fotografijose (t.1, b.l. 9-11). Smūgio sudavimo į automobilio F. T. kairį užpakalinį kampą metu, automobilio F. T. dešnės pusės galinis ratas buvo net 2.10 metrų atstume nuo keltraščio pradžios. Iš to akivaizdu, kad, apeliantas, teigdamas, jog automobilis F. T. prieš jį nevažiavo, jog jis staiga prieš jį išvažiavo iš kelkraščio ir sudarė jam kliūtį, akivaizdžiai sako netiesą, tad pagrindo jo skundo tenkinimui, nėra.
Šalies argumentai
Apelianto teiginių, kad A. V. vairuojamas automoblis staiga iš šalikelės išsuko į važiuojamąją kelio dalį ir sudarė jam kliūtį, jokie faktinia duomenys byloje nepatvirtina, tad teismas pagrįstai tokius jo parodymus įvertino kaip gynybinius.
Nukentėjusiųjų ir liudytojos A. V. parodymai apie tai, kad smūgis suduotas buvo į labai lėtai važiuojantį automobilį F. T., tėra jų subjektyvi nuomonė, kuri šių asmenų parodymų niekiniais nedaro. Pasak specialisto, prieš susidūrimą automobilų F. T. ir Volvo greičių skirtumas buvo nedidelis iki 20 km/h. Vadinasi, jei automobilis Volvo iki įvykio judėjo 96 km/h greičiu, tai automobilis F. T. judėjo ne lėčiau, nei 76 km/h greičiu. Neginčijamai akivaizdu, kad tokio greičio, pradėjimo važiuoti metu išsukant iš kelkraščio, staiga išvystyti tiesiog neįmanoma.
Pagrindo, liudytojos Z. G. parodymus laikyti objektyviais, taip pat nėra. Autoįvykis įvyko 2007 m. birželio 25 d. Prašymą, ją apklausti liudytoja, apeliantas ir jo gynėja pateikė 2009 m. gegužės 12 d., t.y., praėjus beveik 2 metams po įvykio. Prašydamas ikiteisminio tyrimo metu šią liudytoją apklausti, apeliantas teigė 2009 m. balandžio mėnesį sužinojęs iš šios liudytojos, kad ši yra buvusi šio autoįvykio vietoje ir mačiusi jį (t.2, b.l. 8). Duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu, 2009 m. gegužės 22 d., ši liudytoja teigė, įvykio dieną važiavusi nuo A link S keliu A – S. Eismas buvęs intensyvus, ypač daug automobilių važiavę nuo S pusės. Jai sustojus nusipirkti braškių, išlipus iš automobilio ir paėjus nuo jo kelis žingsnius, ji išgirdo automobilio stabdymo garsą bei pažiūrėjusi į tą pusę, pamatė, kad staiga į važiuojamąją kelio dalį iš dešinio kelkraščio, žiūrint link Alytaus pusės, išvažinėjančio lengvojo tamsios spalvos automobilio užpakalinę dalį, trenkėsi stabdomas čiuožiantis automobilis (t.2, b.l. 9-10). Duodama parodymus 2009 m. spalio 21 d. teisme (t.2, b.l. 102-104), liudytoja Z. G. parodė, kad, įvykio dieną, keliu A – S, važiuodama link S, norėdama nusipirkti braškių, stabdė savo automobilį. Matė, priešingoje kelio pusėje kelkraštyje stovintį juodos spalvos automobilį. Jai sustojus, iki braškių pardavimo vietos buvo apie 15 metrų. Jai išlipus, automobilis kelkraštyje dar stovėjo.Tamsus automobilis staiga išsuko į keltraščio į važiuojamąją kelio dalį ir ji išgirdo stabdžių cypimą Jai nuo savo automobilio paėjus apie 7 metrus, išgirdo automobilio stabdymo garsą ir atsisukusi žiūrėjo, ar nebus kliudytas josios automobilis. Automobilių eismo nei viena kelio eismo puse nebuvo. Akivaizdu, kad šios liudytojos parodymai prieštaringi. Juose nurodomos aplinkybės jokiais faktiniais duomenimis nepatvirtintos. Taip pat nėra ir duomenų, patvirtinančių šios liudytojos buvimo įvykio vietoje, faktą.
Kad autoįvykio dieną automobilis F. T. šalikelėje nestovėjo ir atsitrenkimo metu iš jos neišvažinėjo rodo liudytojų Z. U., A. V. ir nukentėjusiųjų šioje byloje parodymai. Pagrindo netikėti šių asmenų parodymais, nėra. Juos akivaizdžiai patvirtina ir specialisto išvada, nustačiusi, kad prieš pat susidūrimą tarp automobilių išilginių ašių buvęs nedidelis smailas kampas ir sąlyginai nedidelis abiejų automobilių greičių skirtumas bei automobiliams autoįvykio metu padaryti sužalimai rodo, kad automobilis „F. T.“ prieš pat įvykį iš kelkraščio neišvažiavo, bei važiavo važiuojamosios dalies dešine puse A link (t.1, b.l.61-64), tad teismas pagrįstai liudytojos Z. G. parodymus įvertino kritiškai.
Pagrindinė šio autoįvykio kilimo priežastis buvo saugaus atstumo nesilaikymas. Nesilaikydamas saugaus atstumo, apeliantas ir atsitrenkė į priekyje jo važiavusį automobilį. Tarp kaltinamojo veiksmų ir kilusių pasekmių yra tiesioginis priežastinis ryšys, tad nuteistas jis pagrįstai ir pagrindo apeliantą išteisinti, nėra
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Nuteistojo G. N. apeliacinį skundą atmesti.
Alytaus rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 4 d. nuosprendį apeliacinio skundo ribose palikti nepakeistą.