Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolia Indreikienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo D. P. atskirąjį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 22 d. nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. e2-1358-188/2016 pagal ieškovės I. N. ieškinį atsakovui D. P., išvadą teikianti institucija – Kėdainių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 straipsnis). Nagrinėjamu atveju absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo tenkintas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nustatyta laikina nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta su ieškove, teisėtumo ir pagrįstumo.

Vadovaudamasis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CK 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Šių priemonių tikslas – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės, taigi, nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje, t. y. turi egzistuoti tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, yra privaloma vadovautis prioritetiniu nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu. Laikinas iki teismo sprendimo priėmimo dienos nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymas yra laikinoji apsaugos priemonė, skirta apsaugoti vaiko interesus civilinės bylos nagrinėjimo metu. Ši teisinius santykius laikinai sureguliuojanti laikinoji apsaugos priemonė sudaro sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas.

Pažymėtina, jog laikinoji apsaugos priemonė – vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su vienu iš tėvų iki teismo sprendimo byloje priėmimo, gali būti taikoma esant aplinkybių visetui: 1) tėvai gyvena skyriumi; 2) vieno iš tėvų elgesys, gyvenimo būdas kelia grėsmę esminiams vaiko interesams arba jis pagal savo finansinę padėtį negali užtikrinti tinkamų sąlygų vaikui augti ir vystytis. Ši laikinoji apsaugos priemonė yra išimtinio pobūdžio (ultima ratio) ir jos taikymą pateisinti gali tik reali grėsmė vaiko interesams vieno iš tėvų pusės. Asmeniui, prašančiam taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tenka pareiga įrodyti jų taikymo būtinybę ir kad jų nepritaikius bus pažeisti vaiko ar vieno iš sutuoktinių interesai.

Nustatyta, kad pirmosios instancijos teisme yra nagrinėjama civilinė byla dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo jam priteisimo pagal ieškovės I. N. ieškinį atsakovui D. P.. Ieškovė ieškinyje teismo prašo nustatyti nepilnamečio vaiko I. P. nuolatinę gyvenamąją vietą su ieškove ir iš atsakovo priteisti materialinį išlaikymą sūnui I. P. po 400 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio padavimo dienos iki jo pilnametystės. Ieškovė byloje taip pat pareiškė prašymą taikyti laikinąją apsaugos priemonę ir iki sprendimo priėmimo byloje nustatyti laikiną vaiko I. P. gyvenamąją vietą su motina I. N., kadangi atsakovas telefonu grasina vaiką pasiimsiantis pas save. Pirmosios instancijos teismas šį prašymą tenkino – pritaikė laikinąją apsaugos priemonę ir nustatė nepilnamečio I. P. laikiną gyvenamąją vietą su ieškove I. N. jos gyvenamojoje vietoje iki galutinio teismo sprendimo šioje byloje priėmimo dienos, kadangi sprendė, jog vaiko gyvenamosios vietos stabilumas, t. y. jo palikimas gyventi su ieškove toje vietoje, kurioje šiuo metu jis ir gyvena, geriausiai atitiks vaiko interesus. Atsakovas D. P. atskiruoju skundu prašo pirmosios instancijos teismo nutartį ir ja taikytą laikinąją apsaugos priemonę panaikinti bei nurodo, kad ginčo dėl nepilnamečio sūnaus gyvenamosios vietos tarp šalių nėra, todėl nėra ir grėsmės, kad netaikius laikinosios apsaugos priemonės teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šie atsakovo atskirojo skundo argumentai pripažintini pagrįstais.

CK 3.169 straipsnio 1-2 dalys numato, kad kai tėvas ir motina gyvena skyrium, vaiko gyvenamoji vieta nustatoma tėvų susitarimu. Jei kyla ginčas tarp tėvų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, vaiko gyvenamoji vieta teismo sprendimu nustatoma su vienu iš tėvų. Pagal CK 3.174 straipsnio 2 dalį teismas ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo išsprendžia vadovaudamasis vaiko interesais, atsižvelgdamas į vaiko norą. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad nepilnamečio I. P. tėvai (ieškovė ir atsakovas) santuokos nėra sudarę. Nuo 2015 m. rugpjūčio 17 d. ji su atsakovu gyvena atskirai. Šalių nepilnametis vaikas I. P. liko gyventi kartu su ieškove I. N. jos gyvenamojoje vietoje. Ieškovės teigimu, ji viena rūpinasi sūnumi, o atsakovas nuo sausio mėnesio sūnaus nelanko, juo absoliučiai nesidomi, nedalyvauja jo auklėjime ir ugdyme. Iš atsakovo D. P. pateikto atsiliepimo į ieškinį matyti, jog atsakovas sutinka su ieškovės I. N. ieškinio dalimi dėl nepilnamečio sūnaus I. P. gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove. Taigi ginčo tarp šalių dėl nepilnamečio sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo byloje nėra, taigi nėra ir grėsmės, kad netaikius laikinosios apsaugos priemonės ir nenustačius nepilnamečio vaiko laikinos gyvenamosios vietos, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas, taip pat nėra grėsmės, kad jos nepritaikius bus pažeisti vaiko ar vieno iš sutuoktinių interesai. Nors ieškovė I. N. ieškinyje nurodo, jog atsakovas jai telefonu ne kartą sakė, kad paims vaiką ieškovei nežinant, kad vaiką pasiliks sau ir kad ji nieko nepadarys, nes atsakovas turi ryšių, tačiau šie teiginiai nepagrįsti jokiais byloje esančiais duomenimis, t. y. ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų neginčijamą būtinumą taikyti laikinąją apsaugos priemonę iki bus priimtas sprendimas byloje ir nustatyti vaiko laikiną gyvenamąją vietą su ja, o kaip jau minėta, asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi pareigą įrodyti būtinybę jas taikyti. Be to, vaiko laikinos gyvenamosios vietos nustatymas su ieškove neatima iš atsakovo teisės bendrauti su vaiku ir dalyvauti jo auklėjime, o tai reiškia, kad ši priemonė nagrinėjamu atveju nėra ta priemonė, kuri panaikintų ieškovės nurodytą neva kylančią grėsmę, kurios beje ji nepagrindžia ir įrodymais. Pažymėtina, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia klausimą dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje ir CK 3.3 straipsnyje įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą.

CK 3.3 straipsnyje įtvirtintas prioritetinis vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas šiuo atveju nėra pažeidžiamas, nes byloje esantys duomenys patvirtina, kad nepilnametis šalių vaikas šiuo metu, kaip ir anksčiau, gyvena su ieškove, o šeimos ir socialinių ryšių tąsa yra svarbi sąlyga stabiliam ir sveikam psichologiniam – socialiam augančio žmogaus vystymuisi. Be to, duomenų apie tai, kad nepilnamečio vaiko gyvenimas su ieškove prieštarautų vaiko interesams ir būtų pagrindas laikinai pakeisti nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą, byloje taip pat nėra. Laikinoji apsaugos priemonė šiuo atveju yra analogiška ieškovės ieškinio reikalavimui, atsakovas neprieštarauja dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo kartu su ieškove, todėl ginčo tarp šalių nėra, klausimas dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo bus išspręstas išnagrinėjus bylą iš esmės. Atsižvelgiant į tai spręstina, jog pirmosios instancijos teismas šiuo atveju nepagrįstai taikė laikinąją apsaugos priemonę ir be pagrindo nustatė laikiną nepilnamečio šalių vaiko gyvenamąją vietą su ieškove, nenustatęs realios grėsmės, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog atskirojo skundo motyvai sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl atskirasis skundas tenkintinas, o Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 22 d. nutartis panaikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – ieškovės prašymas dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo atmestinas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nutaria:

Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 22 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės I. N. prašymą dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo atmesti.