- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-02-12
- Bylos Nr.
- I2-4535-641/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-06503-2024-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arvydas Martinavičius, Deimantė Andrulytė, Rasa Milvydaitė
- Pareiškėjas
- O. T.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Andžej Kolpak Departament
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Deimantės Andrulytės, Arvydo Martinavičiaus ir Rasos Milvydaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
rašytinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo,
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. Pareiškėjas O. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Regionų administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2024 m. spalio 25 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Sprendimas1), kuriuo buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką (toliau – LR) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) ir įtrauktas į Šengeno informacinę sistemą (toliau – SIS) perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos (toliau – ES) valstybių narių ir ES nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus); 2) panaikinti Departamento 2024 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Sprendimas2), kuriuo buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi LR.
2. Pareiškėjas ir jo atstovas advokato padėjėjas Andžej Kolpak Departamento priimtus Sprendimą1 ir Sprendimą2 prašė panaikinti kaip: neteisėtus, nepagrįstus, neproporcingus, neteisingus ir neatitinkančius LR viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies administracinio sprendimo turiniui keliamų reikalavimų, kadangi: jie prieštarauja laisvo asmenų judėjimo teisei, laisvei pasirinkti profesiją bei teisei dirbti; juose nebuvo nurodyta dėl kokios priežasties ir kokiu pagrindu pareiškėjas buvo įtrauktas į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į LR, nacionalinį sąrašą; priimtus biurokratiškai ir neįvertinus visų individualios situacijos aplinkybių; neatitinkančius gero administravimo principo ir teismų praktikos. Teigė, jog ginčo sprendimuose nėra duomenų, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs užsieniečių atvykimo ir buvimo LR sąlygas ar siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą LR teritorijoje. Tvirtino, jog pareiškėjas atvyko į LR teisėtai, turėdamas tikslą dirbti, tačiau potencialus darbdavys žadėto darbo jam nesuteikė. Per visą buvimo LR laikotarpį pareiškėjas jokių teisės pažeidimų nepadarė. Paaiškino, jog negavęs žadėto darbo, jis savarankiškai susirado kitą galimą darbo vietą UAB „A.“ ir pateikė prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, tačiau Departamentas atsisakė jį išduoti.
Šalies argumentai
3. Atsakovas Departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Sprendimas1 ir Sprendimas2 yra teisėti, pagrįsti, proporcingi pareiškėjo individualiai situacijai. Ginčo Sprendimo1 priėmimą nulėmė tai, jog: įsiteisėjusiu (pareiškėjo neskųstu) 2024 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi LR, išduotas darbo tikslu, kuriuo buvo konstatuotos aplinkybės, jog pareiškėjas, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi LR: pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis (pareiškėjo prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytos pragyvenimo lėšos pareiškėjui nebuvo mokamos); neturėjo pakankamai lėšų pragyvenimui LR; darbo sutarties nesudarė su tarpininkavusia MB „E.s.“. Paaiškino, jog pareiškėjo piktnaudžiavimas migracijos procedūromis iš esmės pasireiškė anksčiau įvardintais veiksmais dėl leidimo laikinai gyventi LR gavimo, t. y. tuo, jog siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi jis pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie įsidarbinimą LR MB „E. s.“. Minėtų aplinkybių pasekoje pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas Sprendimas1, o atsižvelgus į teisinį reglamentavimą bei Sprendimą1, Sprendimu2 buvo atsisakyta pareiškėjui išduoti naują leidimą laikinai gyventi LR darbo kitoje įmonėje tikslu, nes Sprendimu1 pareiškėjui buvo uždrausta atvykti į LR ir buvo įtrauktas įspėjimas į SIS apie šį uždraudimą, kas yra savarankiškas imperatyvus pagrindas atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi pagal LR įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – UTPĮ) 35 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Mano, jog Sprendimas1 ir Sprendimas2 atitinka VAĮ nuostatų reikalavimus, nes jie motyvuoti, pagrįsti objektyviai Departamento disponuojamais duomenimis, Departamento aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytas aplinkybių visetas, pareiškėjas su jais buvo supažindintas įstatymų nustatyta tvarka ir Departamentas neturėjo pareigos pareiškėjui siųsti Sprendimo1, o pareiškėjas Departamento neprašė jį atsiųsti.
4. Pareiškėjui (per atstovą) ir pareiškėjo atstovui advokato padėjėjui A. Kolpak, atsakovui 2025 m. vasario 4 d. teismo pranešimais apie teismo posėdžio datą, laiką ir vietą pranešta tinkamai. Pareiškėjas skundu prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Departamentas prieštaravimų dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka nepateikė, todėl administracinė byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka (ABTĮ 78 straipsnio 6 dalis, 77 straipsnio 1 dalis).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
5. Byloje ginčas kilo dėl dviejų Departamento sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo:
5.1. 2024 m. spalio 25 d. priimto Sprendimo1, kuriuo buvo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į LR nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) bei įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų ES valstybių narių ir ES nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus);
5.2. 2024 m. spalio 29 d. Sprendimo2, kuriuo buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi.
6.1. Departamentas 2024 m. rugpjūčio 12 d. priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo pareiškėjui, (duomenys neskelbtini) piliečiui, buvo panaikintas 2024 m. kovo 20 d. išduotas leidimas laikinai gyventi LR Nr. (duomenys neskelbtini). Šis sprendimas priimtas vadovaujantis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2, 6 punktų bei 35 straipsnio 1 dalies 2, 5 punktų pagrindu, t. y. kadangi: duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė Departamentui leidimui gauti neatitiko tikrovės; pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negavo reguliarių pajamų, kurių pakaktų pragyventi LR ir su pareiškėju nebuvo sudaryta darbo sutartis. Šiuo Departamento sprendimu taip pat konstatuota, jog: <...> patikrinimo metu buvo nustatyta, jog asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi LR, jog 2024 m. gegužės 17 d. atsiėmęs leidimą laikinai gyventi, išduotą darbo bendrovėje pagrindu, darbo sutarties su bendrove nesudarė, konstatuotina, kad asmuo, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės <...>.
6.2. 2024 m. spalio 25 d. Sprendimu1, vadovaudamasis UTPĮ 133 straipsnio 1 dalimi, 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinimas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2021 m. liepos 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2021/1152, (toliau – SIS reglamentas) 24 straipsnio 1 dalies a punktu, 2 dalies c punktu, LR Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – Taisyklės) 15 punktu, Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – Kriterijų vertinimo tvarka) 11 ir 14 punktais, Departamentas nusprendė pareiškėjui uždrausti atvykti į LR 36 mėnesiams (3 metus) ir įtraukti perspėjimą į SIS dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausta atvykti ir apsigyventi ir kitų ES valstybių narių ir kitų ES nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje), nuo išsiuntimo iš LR dienos 36 mėnesiams (3 metus), nes asmens leidimas gyventi buvo panaikintas. Sprendime1 pateikti jo priėmimą lėmę motyvai, teisinis pagrindas ir nurodyta apskundimo tvarka.
6.3. 2024 m. spalio 29 d. Sprendimu2, vadovaudamasis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Departamentas nusprendė pareiškėjui atsisakyti išduoti naują leidimą laikinai gyventi, nes jis yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į LR, nacionalinį sąrašą, jam uždrausta atvykti į LR iki 2027 m. spalio 24 d. Sprendime2 pateikti jo priėmimą lėmę motyvai, teisinis pagrindas ir nurodyta apskundimo tvarka.
Dėl Sprendimo1.
7. UTPĮ 133 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti kelionės leidimą ar jis buvo panaikintas ar atšauktas dėl vienos ar kelių priežasčių, nustatytų Reglamento (ES) 2018/1240 37 straipsnio 1 dalies a-e punktuose, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, ar atšaukta Šengeno viza, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į LR, įpareigotas išvykti iš LR, grąžintas į užsienio valstybę, perduotas užsienio valstybei pagal LR sudarytą tarptautinę sutartį dėl neteisėtai esančių asmenų grąžinimo (readmisijos) arba bandė neteisėtai išvykti iš LR ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi LR ir nevykdo įsipareigojimų muitinei, nesumokėjo LR įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų) arba nepateikė bent vienos iš privalomų teikti mokesčių deklaracijų, gali būti uždrausta atvykti į LR ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.
8. Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punkte numatyta, kad užsieniečiui, kurio leidimas gyventi buvo panaikintas UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 1, 2 (pagal 35 straipsnio 1 dalies 2 arba 8 punktą), 3 punkte arba 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytais pagrindais, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.
9. Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punktas numato, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi LR (toliau – leidimas gyventi) ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama į: 1) pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi ar jis buvo panaikintas; 2) esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su LR; 3) tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas ir ar užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko (Kriterijų vertinimo tvarkos 11.1 – 11.3.2 papunkčiai).
10. Pagrindinės administracinių sprendimų priėmimo nuostatos numatytos VAĮ 10 straipsnyje. Viešojo administravimo subjektai administracinius sprendimus gali priimti savo iniciatyva arba gavę asmenų prašymus ar skundus. Administraciniame sprendime, be kita ko, turi būti nurodyta (10 straipsnio 5 dalis): atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai.
11. Pažymėtina, kad institucijos yra saistomos ir gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama LR Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų. Gero administravimo principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2012 m. spalio 4 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A502-134/2012; 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014).
12. VAĮ 10 straipsnyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Administracinių teismų praktikoje aiškinant šias VAĮ nuostatas yra konstatuota, kad kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 10 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose. Šia teisės norma iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (tuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., LVAT 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-884-438/2019).
13. Įvertinus aptarto reglamentavimo turinį pažymėtina, jog UTPĮ 133 straipsnio 1 dalyje bei ją įgyvendinančiuose teisės aktuose nenumatytas besąlyginis draudimas (imperatyvas) atvykti į LR tuo atveju, jeigu yra panaikinamas užsieniečio leidimas laikinai gyventi LR. UTPĮ 133 straipsnyje vartojama formuluotė „gali būti“ aiškiai rodo, jog įstatymo leidėjas delegavo Departamentui teisę spręsti, ar tokį draudimą užsieniečiui taikyti. Todėl darytina išvada, kad vien tai, jog užsieniečiui buvo panaikintas jam išduotas leidimas (nuolat ar laikinai) gyventi LR, nesukuria Departamentui pagrindo elgtis imperatyviai ir kiekvienu atveju priimti sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą. Departamentui suteikta diskrecija spręsti dėl tokio sprendimo uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą priėmimo bei nustatyti užsieniečiui draudimo atvykti į Lietuvą trukmę, tačiau ji yra apribota įpareigojimu kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgti į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes, kurios detalizuotos Kriterijų vertinimo tvarkoje. Departamentas, atlikdamas šį vertinimą, vadovaudamasis konstitucinio atsakingo valdymo bei viešojo administravimo principais, turi atsižvelgti į UTPĮ tikslus.
14. LVAT laikosi nuoseklios praktikos, kad tuo atveju, kai institucijoms yra suteikta gana plati veikimo laisvė (diskrecija), įgyvendinant tam tikras teisės normas arba vykdant politiką tam tikroje srityje, teismai nagrinėja tik, ar viešojo administravimo subjektas, įgyvendindamas savo diskreciją, nepadarė aiškios (aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo) klaidos, nepiktnaudžiavo įgaliojimais (valdžia), akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų, ar laikėsi procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (šiais aspektais žr., pvz., 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-2286/2012; 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2952/2012; 2014 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-435/2014 ir kt.).
15. Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punkte nustatyta, kad tais atvejais, kai įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą nustatoma, kad užsienietis neatitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytų kriterijų, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi draudimo atvykti laikotarpiai, proporcingi užsieniečio padarytam teisės pažeidimui. Kai užsienietis atitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Kriterijų vertinimo tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga.
16. Kaip matyti iš Departamento 2024 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini), pareiškėjui 2024 m. kovo 20 d. išduotas leidimas laikinai gyventi LR Nr. (duomenys neskelbtini) (galiojimo terminas iki 2026 m. kovo 20 d.) buvo panaikintas dėl to, kad pareiškėjas tarpininkavusioje įmonėje nebuvo įdarbintas, jam nebuvo mokamas įmonės tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti atlyginimas ir tokiais veiksmais jis pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė Departamentui tikrovės neatitinkančius duomenis. Nagrinėjamoje byloje skundžiamame Sprendime1 nurodyta, kad pareiškėjas nesąžiningais veiksmais piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Iš šio Sprendimo1 turinio matyti, kad Departamentas draudimą atvykti UTPĮ 133 straipsnio 1 dalies pagrindu pritaikė iš esmės remdamasis tik Departamento 2024 m. rugpjūčio 12 d. sprendime Nr. (duomenys neskelbtini), kurio pareiškėjas neskundė, nustatytomis (aukščiau įvardintomis) aplinkybėmis.
17. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Departamento Sprendime1, dalyje dėl draudimo atvykti į LR, nėra pateikta pakankamai argumentų, pagrindžiančių, jog pareiškėjas kaip užsienietis elgėsi nesąžiningai ir piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Vien Departamento nurodytos aplinkybės, konstatuotos 2024 m. rugpjūčio 12 d. sprendime Nr. (duomenys neskelbtini), kurios nulėmė leidimo laikinai gyventi LR pareiškėjui panaikinimo teisinį ir faktinį pagrindą (darbo sutartis nesudaryta, užsieniečiui nebuvo mokamas tarpininkavimo rašte nurodytas atlyginimas, pragyvenimo lėšų neturėjimas), nesuponuoja išvados, kad pareiškėjas piktnaudžiauja migracijos procedūromis, nes ginčo individuali situacija, ginčijamo administracinio sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas yra vertinami Sprendimo1 priėmimo momentu nustatytų aplinkybių apimtyje. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų, kurie pagrįstų, kad pareiškėjas tiek siekdamas 2024 m. pradžioje įgyti leidimą laikinai gyventi LR Nr. (duomenys neskelbtini) (kuris buvo panaikintas) sąmoningai ir tikslingai siekė piktnaudžiauti migracijos procedūromis, tiek ir po Departamento 2024 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo priėmimo būtų atlikęs bent kokius UTPĮ nuostatoms prieštaraujančius veiksmus, kurie sudarytų objektyvų pagrindą įsitikinimui, jog pareiškėjas piktnaudžiauja migracijos procedūromis. Tokių duomenų į bylą nebuvo pateikta, jų nefiksuota ir Sprendime1. Be to, Sprendime1 Departamento nurodytos aplinkybės, kad pareiškėjas nėra susietas ilgalaikiais ekonominiais ryšiais su LR, ir tai, kad pareiškėjas neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais LR, taip pat tik rodo, jog pareiškėjas vertindamas pareiškėjo individualią situaciją atliko Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punkte nurodytų aplinkybių vertinimą, tačiau jos nerodo, kad pareiškėjas piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Taigi, nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad būtų pagrįsta ir proporcinga nustatyti pareiškėjui draudimą atvykti, nes užsienietis nesąžiningais veiksmais piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Todėl nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas, įgyvendindamas savo diskreciją, padarė aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo klaidą. Priimtas Sprendimas1 užsieniečio atžvilgiu nėra proporcingas, skundžiama Sprendimo1 dalis dėl uždraudimo užsieniečiui atvykti į LR yra neteisėta ir nepagrįsta, todėl naikintina.
18. Teisėjų kolegija, vertindama Sprendimo1 dalies dėl perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įtraukimo į SIS sistemą, teisėtumo ir pagrįstumo, pažymi, kad UTPĮ 133 straipsnio 7 dalyje nurodyta, jog užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į LR, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos SIS teikia Departamentas. Pagal Taisyklių 15 punktą, duomenys iš sąrašo teikiami SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į LR, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, 24 ir 25 straipsniuose, SIS reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. UTPĮ 133 straipsnio 7 dalyje nurodyta, jog užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į LR, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos SIS teikia Departamentas. Sprendimą įtraukti į C.SIS įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal SIS II reglamento 24 arba 25 straipsnį ar perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal SIS reglamento 24 arba 25 straipsnį Departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba priima kartu su sprendimu uždrausti užsieniečiui atvykti į LR.
19. Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktą valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų: valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 2 dalies c punktą, situacijos, kurioms taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje. Pagal SIS reglamento 21 straipsnio 1 dalį, prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS.
20. Vertindama Departamento nurodytą būtinybę įvesti perspėjimą į SIS (atsakovui nustačius, kad: pareiškėjui uždraudžiama atvykti į LR panaikinus leidimą laikinai gyventi LR; duomenys, kuriuos pateikė pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse; piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje), teisėjų kolegija pažymi, jog nei UTPĮ 133 straipsnis, nei ją įgyvendinantys teisės aktai, nei SIS reglamento 24 straipsnis nenumato besąlyginio draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi LR bei perspėjimo apie tai į SIS įvedimo tuo atveju, jei užsieniečiui išduotas leidimas laikinai gyventi LR buvo panaikintas. O vien tik SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta sąlyga savaime nėra pagrindas įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, nes spręsdamos dėl tokio perspėjimo įvedimo galimybės valstybės narės įpareigotos nustatyti, ar konkretaus užsieniečio individualus atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, vadovaujantis SIS reglamento 21 straipsnio 2 dalyje (proporcingumo) ir 24 straipsnio 2 dalyje (išskirtų atvejų) nustatytais kriterijais. O taip pat nustatyti, ar nėra priežasčių neįvesti perspėjimo, ir motyvuoti tokį administracinį sprendimą.
21. Byloje nėra pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą LR ar padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Nagrinėjamu atveju Departamentas nėra priėmęs administracinio sprendimo, kad pareiškėjo buvimas LR kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės ar nacionaliniam saugumui dėl to, kad pareiškėjas apėjo ar bandė apeiti ES ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į Lietuvos teritoriją ir buvimo joje. Sprendime1 taip pat nėra individualizuotų, objektyviais duomenimis grįstų motyvų, kodėl pareiškėjo atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas bei svarbus ir todėl perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi turėtų būti įvestas į SIS. Ginčijamame Sprendime1 taip pat nėra jokių argumentų, kad siekis užkirsti nelegalią migraciją nebus pasiektas be šios papildomos ir pakankamai reikšmingai pareiškėjo judėjimo laisvę ribojančios priemonės, t. y. perspėjimo apie draudimą atvykti ir apsigyventi ES ir Šengeno teritorijos valstybėse įvedimo į SIS.
22. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad ginčijamas Sprendimas1 dalyje dėl perspėjimo apie draudimą pareiškėjui atvykti ir apsigyventi įtraukimo į SIS negali būti laikomas motyvuotu ir proporcingu, iš esmės buvo priimtas formaliai (kaip išvestinis sprendinys iš Departamento sprendinio uždrausti pareiškėjui atvykti į LR 3 metus), todėl jis taip pat neatitinka UTPĮ, VAĮ 10 straipsnio, SIS reglamento 21 straipsnio reikalavimų ir yra naikintinas.
23. Atsižvelgus į aukščiau aptartą teisėjų kolegija konstatuoja, jog Sprendimas1 neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų reikalavimų, Sprendime1 Departamento padarytas pareiškėjo individualios situacijos vertinimas buvo neteisingas, Departamentas ne pagal teisės aktų reikalavimus įgyvendino savo diskrecijos teisę priimdamas ginčo Sprendimą1, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas ir Sprendimas1 panaikintinas kaip neteisėtas (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl Sprendimo2.
24. Kaip matyti iš Sprendimo2 turinio, jis buvo priimtas dėl to, kad pareiškėjas buvo įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą pagal Sprendimą1, kuriuo buvo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į LR nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) bei įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų ES valstybių narių ir ES nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus);
25. UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, jog išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu dėl jo kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl neįsileidimo pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 nuostatas, perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento (ES) 2018/1861 nuostatas arba perspėjimą dėl užsieniečio grąžinimo pagal Reglamento (ES) 2018/1860 nuostatas kartu su draudimu atvykti ir nėra pagrindo išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų arba jis yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą.
26. Ginčo situacijoje teisėjų kolegija pažymi, jog šiuo individualiu atveju Sprendimas2 buvo priimtas 4 (ketvirtą) dieną po Sprendimo1 priėmimo (pareiškėjui turint procesinę teisę per 14 kalendorinių dienų apskųsti Departamento priimtą Sprendimą1). Taigi Departamentui Sprendimą2 pasirėmus neįsiteisėjusio Sprendimo1 pagrindu. Šiuo teismo sprendimu panaikinus Sprendimą1, nebeliko UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 3 punkte reglamentuotą imperatyvą lemiančių aplinkybių, kurios buvo privalomas teisinis pagrindas Departamentui Sprendimui2 priimti, ko pasekoje, Departamento išvestinis sprendinys – Sprendimas2 – negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl panaikintinas ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.
27. Likę neaptarti proceso šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui, todėl teismas dėl jų atskirai nepasisako. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 91 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 4 dalimi, teisėjų kolegija,
nusprendžia:
Pareiškėjo O. T. skundą patenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. spalio 25 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini).
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini).
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.