Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

2017-12-20 · Administracinė byla Nr. A-1858-415/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-12-20
Bylos Nr.
A-1858-415/2017
Teisminio proceso Nr.
3-65-3-00169-2016-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas
Teisėjai
Skirgailė Žalimienė, Audrius Bakaveckas, Gintaras Kryževičius
Pareiškėjas
D. T.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Lietuvos valstybė, atstovaujama Utenos apskrities VPK
Kategorijos
  • 20.2.3.2Neturtinė žala
  • 37.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 37.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-1858-415/2017Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00169-2016-2Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2; 37.3 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gruodžio 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. T. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas D. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (I t., b. l. 2–3) į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Utenos AVPK), po 200 Eur neturtinei žalai atlyginti už kiekvieną jo laikymo netinkamomis sąlygomis Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje (toliau – ir Areštinė) parą.Pareiškėjas paaiškino, kad skirtingais laikotarpiais nuo 2013 m. birželio mėnesio iki 2016 m. gegužės mėnesio jis buvo laikomas Areštinės kamerose Nr. 5, 6, 7, 8, 9, 10, 12, 13 netinkamomis, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis. Nurodytos kameros yra trivietės, tačiau jose buvo tik po dvi spinteles, todėl nebuvo galimybių pasidėti drabužių; prie stalo atsisėsti pavalgyti tilpdavo tik du asmenys. Visose kamerose, kuriose buvo laikomas, neatsidarydavo langai, tik orlaidės, todėl nebuvo galimybės jų išvalyti iš lauko pusės, dėl to natūralus apšvietimas buvo nepakankamas. Areštinės kamerose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, kadangi sanitarinį mazgą nuo gyvenamojo ploto skyrė 1,5 m aukščio sienelė, sanitariniame mazge nebuvo durų, todėl atliekant gamtinius reikalus pareiškėjas buvo matomas kitų kameroje kartu laikomų asmenų ir pareigūnų, jiems įeinant į kamerą arba stebint kamerą pro kamerų duryse įrengtas akutes. Iš sanitarinio mazgo sklido nemalonus kvapas, o prieš sanitarinį mazgą stovėjo stalas, prie kurio turėdavo valgydavo maistą. Visose kamerose ant sienų buvo pelėsis ir grybelis. Atvykus į Areštinę, būdavo atliekama krata, tačiau nebuvo persirengimo kambario, be to, atliekant asmeninių daiktų kratą, jam tekdavo stovėti basam ant grindų, ant kurių nebuvo specialios guminės dangos. Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį, kad Areštinėje yra trys pasivaikščiojimų kiemeliai (8 kv. m) ir į kiekvieną iš jų būdavo vedami pasivaikščioti dvejose kamerose laikomi asmenys, todėl kiemelyje tekdavo būti su dar 5 asmenimis. Kamerose buvo trys lovos, dvi spintelės, stalas ir suolai, todėl vienam asmeniui tekdavo mažesnis nei 5 kv. m plotas. Nurodė, kad jam kaip nuteistajam, nebuvo sudarytos sąlygos vieną kartą per savaitę paskambinti telefonu. Pareiškėjo teigimu, dėl nurodytų laikymo sąlygų Areštinės kamerose jis patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, diskomfortą, nepatogumus, depresiją, pablogėjo sveikata, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko visavertis gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai.Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime į skundą (I t., b. l. 9–13) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas Areštinėje buvo laikomas periodiškai nuo 2013 m. vasario 8 d. iki 2016 m. vasario 8 d. trivietėse kamerose Nr. 4, 5, 7, 8, 10, 11, 12, 13. Kamerų Nr. 4, 5 ir 9 plotas – 17,56 kv. m; kameros Nr. 17 – 17,15 kv. m; kameros Nr. 8 – 17,29 kv. m; kameros Nr. 10 – 18,49 kv. m; kamerų Nr. 11 ir 13 – 16,96 kv. m. Atsakovo teigimu, Utenos AVPK nepažeidė kameros ploto dydžio reikalavimo. Paaiškino, kad Areštinės kamerose įrengti skaidraus stiklo langai (po vieną langą kiekvienoje kameroje), įrengta mechaninė patalpų vėdinimo sistema. Kamerose nėra pelėsio ir grybelio, tai patvirtino Utenos visuomenės sveikatos centras, atlikdamas patikrinimus 2012 m. birželio mėn. ir 2013 m. gruodžio mėn. Areštinės kamerose sanitarinis mazgas atitvertas 140 cm aukščio ir 105 cm pločio sienele. Sanitarinio mazgo zonose įrengta oro šalinimo sistema, šalto vandens tiekimo sistema, unitazai, praustuvės. Pažymėjo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nei žodžiu, nei raštu neteikė skundų dėl to, kad buvo stebimas policijos pareigūnų ar kitų kameroje kartu laikomų asmenų tuo metu, kai jis naudodavosi sanitariniu mazgu. Atkreipė dėmesį, kad teisės aktai nenumato reikalavimų patalpoms, skirtoms kratai atlikti, taip pat nėra nustatytų reikalavimų dėl vienam asmeniui tenkančio ploto pasivaikščiojimo kiemeliuose. Teigė, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų aplinkybę, jog dėl netinkamų laikymo sąlygų jis susirgo ar patyrė sveikatos sutrikimus.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. liepos 11 d. sprendimu (II t., b. l. 32–41) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.Teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų jo laikymo Areštinėje sąlygų, atlyginimo.Teismas nustatė, kad pareiškėjas Areštinėje periodiškai buvo laikomas nuo 2013 m. vasario 6 d. iki 2016 m. vasario 8 d. kamerose Nr. 4, 5, 7, 8, 10, 11, 12, 13. Pareiškėjas, susipažinęs su Utenos AVPK pateiktais duomenimis dėl jo laikymo Areštinėje laikotarpių, jų neginčijo, todėl nagrinėjamoje byloje spręstas ginčas dėl pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis Areštinėje periodiškai nuo 2013 m. vasario 6 d. iki 2016 m. vasario 8 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).Teismas konstatavo, kad ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatos. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Teismas nurodė, kad ginčo laikotarpiu reikalavimus areštinių įrengimui nustatė Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 (toliau – ir HN 37:2009), galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d., ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d. (toliau – ir HN 134:2015). Teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir Taisyklės) ir Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus areštinės vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Utenos AVPK viršininko 2013 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 89-V-190 (su pakeitimais) (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės).Teismas konstatavo, kad pagal Taisyklių 80 punktą, vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo laikomas Areštinėje: 2013 m. vasario 8–10 d. kameroje Nr. 13 (kameros plotas 16,29 kv. m) su vienu asmeniu; 2013 m. vasario 19 d. kameroje Nr. 13 taip pat su vienu asmeniu; 2013 m. vasario 20–21 d. minėtoje kameroje pareiškėjas buvo laikomas vienas; 2013 m. vasario 22–24 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 11 (kameros plotas 16,96 kv. m) su dviem asmenimis; 2013 m. vasario 25–27 d. nurodytoje kameroje pareiškėjas buvo laikomas su vienu asmeniu; 2013 m. gegužės 22–23 d. toje pačioje kameroje pareiškėjas buvo laikomas vienas; nuo 2013 m. gegužės 29 d. iki 2013 m. birželio 2 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 7 (kameros plotas 17,15 kv. m) su dviem asmenimis, o 2013 m. birželio 3–5 d. šioje kameroje su vienu asmeniu; 2013 m. birželio 19 d. pareiškėjas buvo laikomas su dviem asmenimis kameroje Nr. 10 (kameros plotas 18,49 kv. m); 2013 m. birželio 20–26 d. pareiškėjas buvo laikomas vienas kameroje Nr. 11; 2013 m. rugsėjo 2–3 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 5 (kameros plotas 17,16 kv. m) su vienu asmeniu; 2013 m. rugsėjo 23–27 d. – kameroje Nr. 10 su vienu asmeniu; o vėliau, t. y. rugsėjo 28–30 d., toje pačioje kameroje pareiškėjas buvo laikomas vienas; 2013 m. spalio 2–7 d. – kameroje Nr. 12 (kameros plotas 17,29 kv. m) su vienu asmeniu; 2013 m. spalio 14–16 d. – kameroje Nr. 11 su dviem asmenimis; 2014 m. kovo 27–31 d. ir 2014 m. balandžio 3–8 d. – kameroje Nr. 10 su vienu asmeniu; 2014 m. balandžio 1–2 d. ir balandžio 9 d. – toje pačioje kameroje pareiškėjas buvo laikomas vienas; 2014 m. gegužės 6–7 d. ir 9–11 d. – kameroje Nr. 10 su vienu asmeniu; 2014 m. gegužės 12 d., 14–17 d. ir 19 d. – pareiškėjas buvo laikomas toje pačioje kameroje vienas; 2015 m. vasario 11 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 4 (kameros plotas 17,56 kv. m) vienas; 2015 m. vasario 12–23 d. – nurodytoje kameroje su dviem asmenimis, 2015 m. vasario 23 d. – 25 d. pareiškėjas buvo laikomas toje pačioje kameroje su vienu asmeniu; 2015 m. lapkričio 30 d. – gruodžio 8 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 10 su vienu asmeniu, 2015 m. gruodžio 9–14 d. – toje pačioje kameroje su dviem asmenimis; 2016 m. sausio 25–26 d., sausio 30–31 d. bei 2016 m. vasario 2, 4–8 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 8 (kameros plotas 17,29 kv. m) su vienu asmeniu, o 2016 m. sausio 27–28 d. ir vasario 1 d. bei 3–8 d. pareiškėjas buvo laikomas nurodytoje kameroje su dviem asmenimis. Teismas nustatė, kad sanitarinis mazgas kamerose užėmė iki 0,6 kv. m. Įvertinęs nustatytus duomenis, teismas priėjo prie išvados, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo laikymo sąlygos Areštinėje atitiko Taisyklių 80 punkte įtvirtintą reikalavimą, pagal kurį vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m. Teismas, pasisakydamas dėl kamerų įrengimo ir sanitarinių reikalavimų, nurodė, kad pareiškėjas skunde paaiškino, jog Areštinės kamerų įrengimas buvo netinkamas, kadangi kamerose buvo tik dvi spintelės ir stalas, prie kurio tilpdavo pavalgyti du asmenys, be to, stalas įrengtas prieš sanitarinį mazgą, iš kurio sklisdavo nemalonus kvapas; ant sienų buvo grybelis ir pelėsis. Teismas vadovavosi Taisyklių 81 punktu ir nurodė, kad atsakovo atstovas nepateikė duomenų apie Areštinės kamerų apstatymą baldais, tačiau iš byloje pateiktų fotonuotraukų matoma, jog trivietėse kamerose Nr. 4, 5, 7, 8, 10, 11, 12, 13 yra po dvi spinteles, ant sienų įrengti kabliukai rūbams pasikabinti, taip pat stalas ir du suoliukai prie jo (vienas suoliukas pastatytas prie stalo trumpesniosios kraštinės, kitas prie – ilgesniosios kraštinės). Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ginčo laikotarpiu tam tikromis dienomis pareiškėjas Areštinės kamerose buvo laikomas vienas, toje pačioje kameroje su vienu ar dviem asmenimis, nusprendė, kad tomis dienomis, kai pareiškėjas Areštinės kamerose buvo laikomas vienas ar su dar vienu asmeniu toje pačioje kameroje, pareiškėjo galimybės susidėti asmeninius daiktus, įskaitant ir drabužius, buvo užtikrintos. Teismas pripažino, kad tomis dienomis, kai pareiškėjas vienoje kameroje buvo laikomas su dar dviem asmenimis, t. y. 2013 m. vasario 22–24 d. (3 dienos), 2013 m. gegužės 29 d. – birželio 2 d. (5 dienos), 2013 m. birželio 19 d. (1 diena), 2013 m. spalio 14–16 d. (3 dienos), 2015 m. vasario 12–23 d. (12 dienų), 2016 m. vasario 3–8 d. (6 dienos), iš viso 30 dienų, pareiškėjo galimybė susidėti drabužius spintelėje galėjo būti suvaržyta, tačiau nustatyta aplinkybė, jog kamerose buvo įrengti kabliukai drabužiams pasikabinti. Teismas nurodė, kad pareiškėjui aptariamo skundo reikalavimo nedetalizavus ir nenurodžius, kokius neigiamus padarinius jam sukėlė tokios laikymo sąlygos, dėl kurių pareiškėjas negalėjo susidėti drabužių į spintelę, bei, atsižvelgdamas į tokių pareiškėjo laikymo sąlygų trumpalaikiškumą ir kamerose laikomų asmenų kaitą, šiuos pareiškėjo argumentus vertino kritiškai.Teismas nurodė, kad pareiškėjo argumentus dėl stalo išdėstymo prieš sanitarinį mazgą paneigia byloje pateikti vaizdiniai duomenys (fotonuotraukos). Be to, teismas kritiškai vertino pareiškėjo teiginius, jog pavalgyti prie stalo tilpdavo tik du asmenys. Iš byloje pateiktų fotonuotraukų teismas sprendė, kad kamerose prie stalo trumposios ir ilgosios kraštinių pastatyti už šias stalo kraštines ilgesni suoliukai, skirti asmenims atsisėsti prie stalo. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai, reglamentuojantys policijos areštinių įrengimą, nenumato reikalavimų stalo ir suoliukų išdėstymui kamerose, jų dydžiui (pločiui, ilgiui ir aukščiui) ir įrengimui.Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginio, jog Areštinės kamerose iš sanitarinio mazgo sklido nemalonus kvapas, teismas vadovavosi HN 37:2009 20, 23 punktais ir HN 134:2015 17 punktu, atsakovo atstovo atsiliepime nurodytais argumentais, kad Areštinės kamerų sanitariniuose mazguose įrengta oro šalinimo sistema, areštinėje veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema, kuri įjungiama tris kartus per dieną, Utenos visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 21 d. patikrinimo akte Nr. PT-221 nustatytais patikrinimo rezultatais, jog Areštinės kamerose įrengta mechaninė ištraukiamoji-tiekiamoji ventiliacija. Tai, kad Areštinė įrengta ir jos priežiūra vykdoma laikantis HN 37:2009 nuostatų, patvirtina 2011 m. liepos 21 d. Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atliktas patikrinimas (2011 m. rugpjūčio 8 d. pažyma Nr. 11VL-102).Teismas pareiškėjo skundo argumentus dėl Areštinės kamerose buvusio grybelio ir pelėsio vertino kritiškai, atsižvelgdamas į byloje atsakovo atstovo pateiktuose Utenos visuomenės sveikatos centro 2012 m. birželio 29 d., 2013 m. gruodžio 9 d., 2015 m. gruodžio 21 d. patikrinimo aktuose nustatytus rezultatus. Teismas, pasisakydamas dėl natūralaus apšvietimo areštinės kamerose, vadovavosi HN 37:2009 21 punktu, HN 134:2015 15 punktu ir konstatavo, kad teisės aktai, nustatantys reikalavimus policijos areštinių kamerų natūraliam apšvietimui, nenustato reikalavimų langų įrengimui, tarp jų ir sąlygos, jog kamerose laikomi asmenys galėtų juos atidaryti. Teismas įvertino atsakovo atstovo pateiktus rašytinius paaiškinimus bei įrodymus, t. y. Utenos visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų rezultatus (2012 m. birželio 29 d. patikrinimo aktas Nr. PT-106, 2013 m. gruodžio 9 d. patikrinimo aktas Nr. PT-259, 2015 m. gruodžio 21 d. patikrinimo aktas Nr. PT-221). Teismas iš byloje pateiktų duomenų nustatė, kad Areštinėje 2011 m. buvo įrengti nauji plastikiniai langai, kurie atitiko atsakovo atstovo ir įmonės sudarytoje sutartyje dėl plastikinių langų įsigijimo ir sumontavimo nustatytus reikalavimus.Teismas nagrinėdamas bylą, nenustatė, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas žodiniais ir (ar) rašytiniais skundais būtų kreipęsis į policijos įstaigos administraciją ar pareigūnus dėl netinkamo natūralaus apšvietimo, be to, teismui pateiktame skunde pareiškėjas aiškiai ir išsamiai neapibūdino teiginio, susijusio su galbūt atsakovo atstovo veiksmais neužtikrinant tinkamo natūralaus apšvietimo.Teismas, įvertinęs nustatytuosius duomenis, nusprendė, kad ginčo laikotarpiu Areštinės kamerose natūralus apšvietimas pareiškėjui buvo užtikrintas.Teismas, pasisakydamas dėl privatumo užtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu, vadovavosi HN 37:2009 20 punktu, Vidaus tvarkos taisyklių 8.11 punktu, Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 5-V-677 „Dėl Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“, 40, 99.3 punktais, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 5-V-139 patvirtintos Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos 38 punktu, atsakovo atstovo pateiktais rašytiniais paaiškinimais, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika (2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje A. M. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15210/07; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje G. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05), atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jog Areštinės pareigūnai kamerų stebėjimą atlikdavo vykdydami Instrukcijoje pareigūnams nustatytas pareigas, tokiu būdu siekiant užtikrinti nuolatinę kamerose laikomų asmenų priežiūrą, o ne turint tikslą stebėti pareiškėją, tuo metu, kai jis atlikdavo gamtinius reikalus, todėl padarė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjui buvo padaryta žala dėl to, kad atsakovas vykdė teisės aktuose nustatytą areštinėje laikomų asmenų apsaugą ir nuolatinę jų priežiūrą.Teismas, pasisakydamas dėl kratų patalpų įrengimo, vadovavosi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 5-V-677 patvirtinta Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcija ir vėlesne jos redakcija, išdėstyta 2015 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 5-V-139, Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksmų tyrimų skyriaus 2013 m. vasario 20 d. Areštinės patalpoje Nr. 1 atlikto dirbtinės apšvietos matavimų protokolo Nr. F-A-24 rezultatais, pagal kuriuos aplinkos sąlygų matavimo rezultatai atitinka HN 37:2009 26 punkte nustatytos oro temperatūros ir santykinės drėgmės šaltuoju metų periodu rezultatus. Aptarti aplinkos sąlygų matavimo rezultatai rodo, kad asmenų krata atliekama asmeniui fiziologiškai palankiomis aplinkos sąlygomis.Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginio, jog atliekant kratą jam tekdavo stovėti basam ant grindų, teismas pažymėjo, kad asmens krata turi būti atliekama laikantis pagarbos žmogaus teisėms, tarp jų nepažeidžiant žmogaus garbės ir orumo, tačiau aplinkybė, jog tam tikrais atvejais asmuo, kurio laisvė yra suvaržyta, gali jausti didesnius nepatogumus dėl teisės aktuose valdžios institucijoms, tarp jų ir policijos pareigūnams, nustatytų pareigų vykdymo, negalėtų būti vertinama kaip pažeidžianti to asmens teises. Nagrinėjamu atveju teismas nusprendė, jog aptariama aplinkybė negalėtų būti vertinama kaip atsakovo atstovo neteisėti veiksmai ar neveikimas, kuriais būtų pažeistos pareiškėjo teisės ar teisės aktų reikalavimai.Teismas, pasisakydamas dėl pasivaikščiojimo kiemelių ploto, vadovavosi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi, Taisyklių 7.10, 56, 58 punktais, byloje pateiktais duomenimis, kad Areštinėje yra 14 kamerų, todėl įvertinęs tai, jog Areštinės teritorijoje įrengti trys kiemai, nusprendė, kad trijų pasivaikščiojimo kiemų įrengimas atitinka Taisyklių 58 punkte nustatytą reikalavimą. Teismas taip pat pažymėjo, kad reikalavimo, kiek asmenų vienu metu gali būti vedama pasivaikščioti į pasivaikščiojimo kiemą, teisės aktai nenustato. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, pasisakydamas dėl teisės į pasivaikščiojimą įgyvendinimą, teismui pateiktame skunde nurodytų teiginių nedetalizavo, t. y. nenurodė, kokią neturtinę žalą dėl tokio Areštinės pasivaikščiojimo kiemų įrengimo ar teisės į pasivaikščiojimą įgyvendinimo jis patyrė ir kaip ši žala jam pasireiškė. Taigi, vien abstrakčių teiginių nurodymas nėra pakankamas spręsti ginčo dėl pareiškėjo teisių pažeidimo.Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo teisės paskambinti telefonu, pažymėjo, kad ši suimtųjų teisė įtvirtinta Suėmimo vykdymo įstatymo 23 straipsnyje, tačiau šiuo atveju pareiškėjui jis nėra taikomas. Teismas taip pat pažymėjo, kad teisės aktuose, reglamentuojančiuose areštinių veiklą ir jų vidaus tvarką, imperatyvių nuostatų, įpareigojančių teritorines policijos įstaigas, jų areštinėje įrengti telefoną, skirtą areštinėje laikomiems asmenims paskambinti, nėra. Areštinėje laikomiems asmenims teisės paskambinti telefonu nenustato ir šios areštinės Vidaus tvarkos taisyklės.Vadovaudamasis aptartu teisiniu reglamentavimu, teismas nusprendė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į pasivaikščiojimą pasivaikščiojimų kiemelyje ir teisė paskambinti telefonu Areštinėje nebuvo pažeistos.Apibendrinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad byloje nėra nustatyta konkrečių neteisėtų Utenos AVPK pareigūnų veiksmų ar neveikimo, bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai nevykdymo. Teismas taip pat pažymėjo, kad tam tikri asmenų, kurių laisvė apribota, patyrimai ir nepatogumai ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama laikymo policijos areštinėse pasekmė, tačiau byloje nebuvo nustatyta, kad pareiškėjo laikymas Areštinėje ginčo laikotarpiu jam sukėlė neigiamas pasekmes ar sutrikdė jo sveikatą. Byloje nėra duomenų, kad Utenos AVPK pareigūnai būtų sąmoningai siekę pareiškėjui tyčia sudaryti blogesnes laikymo sąlygas ir taikę kokius nors įstatyme nenumatytus apribojimus. Nenustačius bent vienos iš trijų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-309/2013). Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas nusprendė, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą yra nepagrįstas.

III.

Pareiškėjas D. T. apeliaciniame skunde (II t., b. l. 44) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 11 d. sprendimą ir priimti tinkamą sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

25.1. Teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes dėl pareiškėjo buvimo kamerose su dviem asmenimis. Pareiškėjas su dviem asmenimis buvo kamerose Nr. 4, 7, 8, 10, 11 ir tai nebuvo mažas laiko tarpas, kai kiekvieną kartą jis neturėjo kur susidėti asmeninių daiktų, taip pat nebuvo veidrodžio, lentynėlių tualetiniams, higienos reikmenims susidėti. Buvo tik trys pakabos.

25.2. Kameros 5 kv. m plotą reikia skaičiuoti atimant baldų ir inventoriaus užimamą plotą.

25.3. Buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą pareigūnams stebint sanitarinį mazgą, kuriame nebuvo durų užsirakinti.

25.4. Pareiškėjas pakartoja skundo argumentus dėl kratos atlikimo, inventoriaus trūkumo. Dėl telefoninių skambučių akcentuoja, kad pareiškėjas buvo nuteistasis, todėl jam šie skambučiai priklausė.

25.5. Dėl pasivaikščiojimo kiemelio pareiškėjas prašė išsireikalauti įrodymus, iš kurių matytųsi, kiek ir kada vedama į kiemus, ir kiek yra kiemelių.

25.6. Langai iš lauko pusės buvo nevalomi ir kameroje trūkdavo dienos šviesos, o ne apšvietimo.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 49) prašo palikti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 11 d. sprendimą nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.Atsakovas paaiškina, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas, neturtinės žalos dydis – neproporcingai didelis. Atsakovas pažymi, kad teismas posėdžių metu išsiaiškino ir aptarė visus pareiškėjo skundo skundžiamus punktus ir Utenos AVPK pateikė rašytinius įrodymus, jog Areštinė laikėsi galiojančių teisės aktų. Apeliantas apeliaciniame skunde dar kartą analizuoja faktines aplinkybes ir kitą bylos medžiagą, tačiau nepateikia argumentų, kokios bylos aplinkybės patvirtina pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą, kokiais konkrečiais įrodymais ir teisiniais argumentais grindžiamos šios aplinkybės. Skundžiamas Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra ne kartą atkreipęs dėmesį, jog reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Nagrinėjant skundus dėl mažo kalinamiems asmenims tenkančio ploto remiamasi EŽTT praktikoje suformuota nuostata, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos kalinimo (sulaikymo) sąlygos buvo ,,žeminančios“ Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio požiūriu (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje M. ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2013 m. spalio 17 d. sprendimo byloje V. B. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 9967/06), 30 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje A. ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53254/99); taip pat žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017, 2013 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1222/2013).EŽTT naujausioje savo praktikoje (žr., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT pažymėjo, kad kiti standartai, formuojami tokių tarptautinių institucijų, kaip Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT), arba nacionalinėje teisėje nustatyti standartai nėra lemiamas argumentas, vertinant pažeidimą Konvencijos 3 straipsnio prasme, kadangi būtina atsižvelgti į visas kiekvienos bylos aplinkybes, o tokios tarptautinės institucijos, kaip CPT, nagrinėjamoje srityje formuoja bendrus standartus, siekdamos pažeidimų prevencijos, be to, ir nacionaliniai standartai labai skiriasi ir yra skirti nustatyti tinkamo apgyvendinimo bendruosius reikalavimus toje konkrečioje penitenciarinių įstaigų sistemoje. Pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (Žin., 2007, Nr. 61-2361), kurios nustato teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką, 80 punktą policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Pastebėtina, jog vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. kovo 10 d. įsakymo Nr. 5-V-177 „Dėl kai kurių Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymų policijos areštinių veiklos klausimais pripažinimo netekusiais galios“ 1.1 ir 2 punktais, šios Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės netenka galios vidaus reikalų ministrui patvirtinus Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles. Jas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras patvirtinto 2017 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 1V-247. EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), be kitų aktualių kalinimo sąlygų vertinimo aspektų, paaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją pagal Konvencijos 3 straipsnį. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą. Kita vertus, į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.Įvertinus šio sprendimo 10 punkte nustatytas faktines aplinkybes, konstatuotina, kad minimalų plotą, tenkantį vienam asmeniui kameroje, skaičiuojant kartu su baldų užimamu plotu, pareiškėjo kalinimo metu nebuvo pažeisti nacionalinių teisės aktų reikalavimai (Taisyklių 80 p.) ir Konvencijos 3 straipsnis, todėl valstybės atsakomybė dėl minimalaus ploto, tenkančio vienam įkalintajam asmeniui, reikalavimų nekyla nesant neteisėtų veiksmų.Dėl teisės į privatumą pažeidimo. Lietuvos higienos normos HN 37:2009 20 punkte nustatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara.Pagal EŽTT praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, kt.). Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) EŽTT konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. LVAT praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį adm. byloje Nr. A-257-442/2016). Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) nurodoma, kad kamerose turi būti atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas (jo neatskyrimas iki lubų nuo likusios kameros ir neįrengus durų) turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. Kaip minėta, iš atsakovo atsiliepime nurodytų aplinkybių matyti, kad kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinų su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija pripažįsta, jog visą ginčo laikotarpį buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą, taigi yra visos šio sprendimo 28 punkte nurodytos sąlygos valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Dėl šio pažeidimo pareiškėjui priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas už visą kalinimo pažeidžiant privatumą laikotarpį.Teisėjų kolegija nesutinka su kitais pareiškėjo argumentais dėl jo kalinimo sąlygų pažeidimo. Kadangi pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nurodė tapačias aplinkybes kaip ir pirmosios instancijos teismui, atkreiptinas dėmesys, jog EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje V. H. prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl kratos atlikimo sąlygų, inventoriaus, teisės į telefoninius skambučius ir apšvietimo kamerose ir jų papildomai nekartoja.Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas.Dėl pasivaikščiojimo kiemelio pareiškėjas prašė išsireikalauti įrodymus, iš kurių matytųsi, kiek ir kada vedama į kiemus, ir kiek yra kiemelių.Atsižvelgdama į šio sprendimo 21 punkte nurodytas pirmosios instancijos teisme nustatytas ir įvertintas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo prašymą dėl naujų papildomų įrodymų išreikalavimo ir pripažįsta, kad pateiktų įrodymų pakanka išvadai, kad pareiškėjo teisės į pasivaikščiojimą pažeidimas nenustatytas (ABTĮ 56 str. 6 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 148 straipsniu teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo D. T. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 11 d. sprendimą panaikinti.

Priimti naują sprendimą.

D. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkinti iš dalies.

Priteisti D. T. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 1 024 Eur (vieną tūkstantį dvidešimt keturis eurus) neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą D. T. skundo dalį atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Audrius BakaveckasGintaras KryževičiusSkirgailė Žalimienė