Panevėžio apygardos teismo nutartis

2017-06-06 · Baudžiamoji byla Nr. 1S-143-185/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-06-06
Bylos Nr.
1S-143-185/2017
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Pranas Šimkus
Pareiškėjas
V. K.
Kategorijos
  • 2.14.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Bylos Nr. 1S-143-185/2017
Procesinio sprendimo kategorija 2.14.4. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. birželio 6 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Pranas Šimkus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjo V. K. skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017-05-02 nutarties, kuria atmestas jo skundas dėl Panevėžio apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės S. Š. 2017-04-03 nutarimo, kuriuo prokurorė paliko galioti Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos 1-ojo skyriaus vyr. tyrėjos L. Š. 2017-03-15 nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą medžiagoje Nr. (duomenys neskelbtini), panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2017-02-24 Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje buvo gautas V. K. pareiškimas, kuriuo jis prašė pradėti ikiteisminį tyrimą R. P. G., K. J. ir A. P. atžvilgiu pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 str.

Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos 1-ojo skyriaus vyr. tyrėja L. Š. 2017-03-15 nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą medžiagoje Nr. (duomenys neskelbtini). Šį vyr. tyrėjos nutarimą, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2017-04-03 nutarimu paliko galioti Panevėžio apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė S. Š., o prokurorės nutarimą paliko galioti apylinkės teismas skundžiama 2017-05-02 nutartimi.

Šalies argumentai

Skundu V. K. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017-05-02 nutartį ir R. P. G., K. J. ir A. P. atžvilgiu priimti nutartį, nurodant prokurorui pradėti ikiteisminį tyrimą, patraukti juos baudžiamojon atsakomybėn ir atitinkamai nubausti. Nurodo, kad medžiagoje tyrimas buvo atliktas šališkai, neobjektyviai ir neišsamiai. Apylinkės teismo nutartis yra nepagrįsta ir neteisinga, pažeidžia jo, kaip Lietuvos Respublikos piliečio, interesus. Tikisi sulaukti teisingumo, nes jau ilgą laiką vyksta teisminiai procesai, tačiau jis niekaip negali įrodyti, jog yra apgautas, patyrė didelių finansinių nuostolių ir emocinių išgyvenimų. Nesutinka su teismo išvada, jog jo atžvilgiu nebuvo padaryta nusikalstama veika. Teigia, kad jis buvo apgautas, pasinaudojus jo žinių trūkumu bei tuo, kad pasirašydamas įgaliojimus buvo neblaivus, dėl to patyrė didelių finansinių nuostolių, liko kaltas dėl nesumokėtų mokesčių valstybei, o jį apgavę pirmiau paminėti asmenys gavo finansinės naudos. Jie ir iškreipė objektyvią tiesą, žadėdami dirbti su juo žemę pagal jungtinę bendradarbiavimo sutartį. Atsakingų asmenų jam pervesti pinigai – iš viso 100 000 Lt buvo skirti bendriems darbams, keliant žemės vertę pagal bendrą jungtinės veiklos sritį. Buvo sutarta, kad R. P. G., K. J. ir A. P. kurį laiką jį remia finansiškai, o jis savo ruožtu dalinasi savo darbo rezultatais ir gaunamomis pajamomis su jais. Tačiau jie apgaule įgiję jo pasitikėjimą, jam esant neblaiviam, gavo jo įgaliojimą disponuoti jo nekilnojamuoju turtu ir pasisavino jam priklausančius 42 žemės sklypus, o jis pats patyrė nuostolių, nes negavo jokių pinigų už parduotus sklypus. Taigi minimi asmenys sukūrė puikiai veikiančią sukčiavimo schemą, įgiję jo pasitikėjimą, akivaizdžiai jį suklaidinę, demonstravę jam savo draugiškumą, jį apgavo, dėl ko jis stipriai nukentėjo tiek finansine, tiek emocine prasme. 2013-05-28 jie pasirašė preliminarią bendradarbiavimo sutartį, pagal kurią R. P. G. finansinėms problemoms jo ūkyje spręsti pervedė jam 85 000 Lt, o vėliau pervedė dar 15 000 Lt į jo sugyventinės sąskaitą. Mano, kad jie sąmoningai siekė sudaryti patikimų, tvarkingų, sąžiningų asmenų įvaizdį – pagal sutartį pervedė pinigus, tokiu elgesiu įgijo jo pasitikėjimą, jis tiesiog prarado budrumą ir jiems parašė pas notarę įgaliojimus, nes tuo metu buvo būtina spręsti daugelį klausimų, o jis tam neturėjo nei tinkamo supratimo bei išsilavinimo, nei laiko, nes ūkyje nuolat pilna darbų. Pripažįsta, jog pavartoja alkoholinius gėrimus, o minėti asmenys pasinaudojo ir šia jo silpnybe, nes įgaliojimus pasirašė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Nurodo, kad savo prisiimtus įsipareigojimus jis vykdė sąžiningai ir tinkamai. Tačiau 2014 m. pradėjo domėtis galimybe atnaujinti savo ūkyje žemės ūko techniką ir būtent tuomet paaiškėjo, jog 42 žemės sklypus, kurie pagal įgaliojimus buvo įgyti jo nuosavybėn, minėti asmenys pardavė be jo sutikimo ir žinios, už tuos parduotus sklypus jis jokių pinigų negavo. Nežiūrint to, jis dar turi sumokėti mokesčius valstybei už šiuos sandorius. Taigi liko apgautas dvigubai, tačiau niekaip negali įrodyti, jog papuolė į sukčiavimo schemą, apgaulės būdu buvo įgytas jo pasitikėjimas ir jis buvo apgautas. Pažymi, kad teismo nutarties motyvai žemina ir menkina jo žmogiškąjį orumą, nes jis yra tvarkingas, dirbantis žmogus, daug metų ūkininkauja, niekada nevengė jokių mokesčių, juos valstybei moka laiku ir tinkamai, tačiau jis prarado ne tik savo žemės sklypus, už juos negavo jokių pinigų, bet dar ir už tuos parduotus sklypus jam yra priskaičiuoti sumokėti valstybei mokesčiai. Ta aplinkybė, jog tarp jo ir minėtų asmenų yra susiklostę sutartiniai santykiai, savaime nėra pagrindas jų tarpusavio santykių traktuoti tik kaip išimtinai civilinius teisinius santykius, kadangi jie yra peržengę šių santykių ribas, todėl kaltininkams šiuo atveju būtina taikyti baudžiamąją atsakomybę, remiantis esminės apgaulės, kuri naudojama įtraukiant asmenį į jam žalingą sandorį, kriterijumi. Pažymi, kad civiliniai teisiniai sandoriai yra teisėti, kai šalių veiksmai sandorių sudarymo metu bei iš sandorių atsiradusių prievolių vykdymas rodo tikruosius jų ketinimus, kai siekiama iš civilinio sandorio išplaukiančių pasekmių, o ne nuskalstamų tikslų. Jo atveju minimų asmenų ketinimai jo atžvilgiu nuo pat pradžių buvo nerealūs ir netikri. Būtent apgaule įtraukiant asmenį į sandorį ir jau šio sandorio metu turint tyčią nevykdyti savo prievolės ir yra baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus. Teismo nutartyje nurodyta, jog ši situacija yra sėkmingai spręstina civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Su tuo nesutinka, nes civilinis procesas nekonstatuoja baudžiamosios veikos požymių, nekriminalizuoja asmenų veikų.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Žemesnės instancijos teismas

Aukštesnės instancijos teismas, susipažinęs su pateikta atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą medžiaga, vyr. tyrėjos, prokurorės ir apylinkės teismo sprendimais, konstatuoja, jog skundžiama apylinkės teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Aukštesniojo teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pagrįstai buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal V. K. pareiškime ir skunduose nurodytas aplinkybes.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 2 str. įpareigoja prokurorą bei ikiteisminio tyrimo pareigūnus reaguoti į kiekvieną informaciją apie galimai padarytą nusikalstamą veiką ir atlikti visus reikalingus proceso veiksmus bei priimti visus reikalingus sprendimus, kad nusikalstama veika būtų atskleista. Kita vertus, tiek pradedant baudžiamąjį procesą, tiek jau vykstančio proceso metu privalu įsitikinti, jog nėra priežasčių, dėl kurių procesas negali būti vykdomas. BPK 3 str. 1 d. 1 p. nustatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti visus būtinus ir įstatyme nustatytus nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius. Priešingu atveju, neatsakingai pradėtas ir nepagrįstas baudžiamasis persekiojimas būtų neteisėtas ir grubiai pažeistų persekiojamų asmenų teises ir interesus.

Šiuo atveju pagal V. K. pareiškimą ir skundus buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą BPK 3 str. 1 d. 1 p. numatytu pagrindu, t. y. konstatavus, jog pareiškėjo nurodomų asmenų R. P. G., K. J. ir A. P. veiksmuose nėra sukčiavimo, numatyto BK 182 str. 1 d., požymių. Pareiškėjas nesutinka su tuo, kad jo atžvilgiu nebuvo padaryta nusikalstama veika, teigdamas, jog jis buvo apgautas šių asmenų, kurie pasinaudojo jo žinių trukumu bei tuo, kad jis neretai vartoja alkoholį, apgaule įgijo jo pasitikėjimą, jam esant neblaiviam gavo jo įgaliojimus disponuoti jo nekilnojamuoju turtu ir be jo sutikimo ir žinios pardavė jam priklausantį turtą – 42 žemės sklypus, dėl ko jis stipriai nukentėjo tiek finansiškai, tiek emocine prasme, nes negavo jokių pinigų už parduotus žemės sklypus ir dar turi sumokėti mokesčius valstybei už šiuos sandorius, o jo turtą pardavę asmenys jo sąskaita praturtėjo. Pažymėtina, kad šie skundo argumentai nėra nauji ir ikiteisminio tyrimo subjektų (vyr. tyrėjos ir prokurorės) bei apylinkės teismo jau buvo įvertinti. Apygardos teismo požiūriu, pareiškėjo minimų asmenų veiksmuose pagrįstai nenustatyti sukčiavimo nusikaltimo požymiai. Apygardos teismui vertinant pateiktą medžiagą nekyla abejonių, kad tarp pareiškėjo ir jo nurodomų asmenų susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, kurie reguliuojami ne baudžiamosios, o civilinės teisės normų, kas pagrįstai konstatuota tiek ikiteisminio tyrimo subjektų, tiek ir apylinkės teismo sprendimuose. Kaip matyti iš šių sprendimų, priešingai nei teigiama skunde apygardos teismui, juose objektyviai, išsamiai ir nešališkai įvertintos visos V. K. pareiškime ir skunduose nurodytos aplinkybės, priimti procesiniai sprendimai yra aiškūs, tinkamai ir pakankamai motyvuoti, juose atskleista, kodėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą, padarytos išvados yra pagrįstos medžiagoje esančiais faktiniais duomenimis. Apygardos teismas neturi pagrindo kitaip vertinti ikiteisminio tyrimo subjektų ir apylinkės teismo nustatytų aplinkybių bei daryti kitokias išvadas nei jas savo sprendimuose padarė vyr. tyrėja, prokurorė ir apylinkės teismas, su jomis visiškai sutinka. Vien tai, kad vyr. tyrėja, prokurorė ir apylinkės teismas priėmė sprendimus, kurie nėra palankūs pareiškėjui, savaime nereiškia, kad procesiniuose sprendimuose pateiktas duomenų vertinimas neatitinka įstatymo nuostatų.

Nors pareiškėjas skunde plačiai cituoja įvairią teismų praktiką, siekdamas teismų išaiškinimais pagrįsti faktą, kad prieš jį buvo sukčiauta panaudojant apgaulės formą – piktnaudžiavimą pasitikėjimu, taip pat pasinaudojant jo teisiniu neišprusimu bei jo silpnybe vartoti alkoholį, akcentuojant ir tai, jog jis neturėjo laiko gilintis į sprendžiamus klausimus, nes ūkyje nuolat pilna darbų, šias aplinkybes pateikiant kaip sau naudingas, pažymėtina, kad baudžiamoji atsakomybė paprastai neturi būti taikoma tais atvejais, kai teisinį ginčą galima išspręsti ne baudžiamosiomis teisinėmis priemonėmis. Lietuvos Respublikos teismai laikosi pozicijos, jog ne bet kokia neteisėta veika turi būti vertinama kaip nusikalstama, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (kasacinės nutartys 2K-P-267/2011, 2K-396/2009, 2K-526/2009, 2K-262/2011). Tais atvejais, kai vertinama veika susijusi su tam tikros sutarties sąlygos pažeidimu, turtinės prievolės nevykdymu ar nukentėjusiojo asmens įtraukimu į jam nenaudingą sandorį, apie baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį turi būti sprendžiama atsižvelgiant ir į tai, ar kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų apsunkintas (pvz., sandoris sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-185-895/2015, 2K-7-198/2008 ir kt.). Be to, teismų praktika formuojama ta linkme, jog nukentėjusiojo veiksmus konkrečioje situacijoje taip pat reikia vertinti pagal apdairaus, atidaus, t. y. racionalaus asmens elgesio adekvačioje situacijoje etaloną. Protingas elgesys įpareigoja veiksmų nukentėjusįjį domėtis savo teisėmis ir pareigomis sudarant sandorius, įvertinti tokių sandorių finansinę riziką, kreiptis pagalbos į atitinkamas teisines institucijas, kurios galėtų suteikti teisinę pagalbą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2014, 2K-84/2014 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pateiktoje medžiagoje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas savo galimai pažeistų teisių negalėtų atkurti civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Priešingai, iš pateiktos medžiagos matyti, kad pareiškėjas savo galimai pažeistų teisių atkūrimui jau ėmėsi atitinkamų priemonių ir inicijavo net kelis civilinius procesus, o tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog pats pareiškėjas tarp jo ir jo nurodomų asmenų susiklosčiusius teisinius santykius vertina kaip civilinius. Iš pateiktos medžiagos matyti, jog šiuo metu yra priimti net du teismo sprendimai civilinėse bylose, t. y. Panevėžio apygardos teismo 2015-04-28 sprendimas civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir šio teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (įsiteisėjo 2017-06-01 Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus nutartį), kuriuose buvo nagrinėtos visos V. K. pareiškime ir skunduose nurodytos aplinkybės, susijusios tiek su žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutarčių, tiek ir su R. P. G. bei K. J. išduotų įgaliojimų teisėtumu. Nė vienoje iš šių bylų nebuvo nustatyta galimos apgaulės R. P. G., K. J., A. P. veiksmuose ar kokių nors kitų neteisėtų jų veiksmų, susijusių su minėtomis aplinkybėmis, o kaip tik konstatuotos visiškai priešingos aplinkybės nei nurodoma V. K. pareiškime ir skunduose, t. y. padarytos išvados, jog toks pareiškėjo aplinkybių traktavimas tėra tik jo bandymas gauti naudos, išvengti priskaičiuotų mokesčių už parduotas žemes, suabejota jo teiginiais dėl teisinio neišprusimo išduodant įgaliojimus ir kad jis nieko nesupranta apie mokesčius valstybei už įvykusius sandorius. Iš šių sprendimų bei Lietuvos apeliacinio teismo 2017-06-01 nutarties (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys) matyti, kad juose teismai sprendė, jog pareiškėjas neįrodė ginčijamų sandorių neteisėtumo bei to, kad ginčijami išduoti įgaliojimai yra gauti iš jo apgaulės būdu, nepagrindė argumentų, jog šalys susitarė dėl bendros jungtinės veiklos vykdymo, konstatavo, jog šalys nuo pat pradžių susitarė ir išreiškė valią dėl tuo metu pareiškėjui dar nepriklausiusių valstybinės žemės sklypų perleidimo jo nurodytiems asmenims. Teismai taip pat nustatė, jog su pareiškėju pagal ginčijamas žemės pirkimo-pardavimo sutartis buvo atsiskaityta dar iki šių sutarčių sudarymo, ką patvirtina ir paties pareiškėjo prierašas ant preliminarios sutarties, kur jis yra parašęs, jog gavo iš viso 540 000 Lt (neskaitant jam dar sumokėto 100 000 Lt avanso) ir su juo atsiskaityta iki galo, jis pretenzijų niekam neturi, o atsižvelgę į pareiškėjo turimą nemenką patirtį vykdant individualią veiklą (ūkininkauja), kurioje jis pats teikia paraiškas Nacionalinei mokėjimo agentūrai dėl išmokų gavimo, tvarko visą ūkio dokumentaciją, taip pat į jo vystomą privatų verslą (baldų gamyba) ir kt. aplinkybes, padarė išvadas, jog nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas nieko nesuprato apie įgaliojimų išdavimą, jų tikslą, galimas pasekmes ir kad jis nieko nesupranta apie mokesčius valstybei, kurie šiuo atveju nepadidėjo, kadangi žemės sklypai buvo parduoti už tokią kainą, kokia buvo sutarta su pačiu pareiškėju. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 300 str. įpareigoja civilinį ginčą nagrinėjusį teismą, nustačius vienos iš šalies veiksmuose galbūt tam tikro nusikaltimo požymius, apie tai informuoti prokurorą. Tačiau nagrinėjamu atveju to nebuvo padaryta. Visos šios aplinkybės, kaip pagrįstai skundžiamoje nutartyje nurodė apylinkės teismas, rodo ne tik aiškų civilinių teisinių santykių pobūdį tarp pareiškėjo ir jo minimų asmenų, kuris yra sėkmingai išsprendžiamas civilinėmis teisinėmis priemonėmis, bet ir tai, jog pareiškėjo nurodomos aplinkybės tėra tik subjektyvi jo nuomonė apie galimas R. P. G., K. J. ir A. P. nusikalstamas veikas, subjektyvus jo paties situacijos vertinimas, nepagrįstas jokiais faktiniais duomenimis, kuris neperžengia civilinio ginčo ribų, kas nėra vada ikiteisminiam tyrimui pradėti. Todėl nepateisinama, kaip išimtinai susiklostę civiliniai teisiniai santykiai dirbtinai kriminalizuojami, kaltinant vieną iš konfliktuojančių pusių nusikalstamos veikos padarymu. Be to, aukštesnysis teismas visiškai sutinka su prokurorės nutarime padaryta išvada, jog paties pareiškėjo pateiktos kaip sau naudingos aplinkybės (neturėjo pakankamai žinių ir laiko gilintis į sprendžiamus klausimus, neretai būdavo apsvaigęs nuo alkoholio) iš tiesų verčia manyti priešingai – kad pats V. K. šioje situacijoje nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, nedėjo pastangų išsiaiškinti teisinių veiksmų padarinius, kaip tai apibrėžia galiojanti teismų praktika.

Taigi atsižvelgus į pirmiau nurodytas aplinkybes, į tarp pareiškėjo ir jo nurodomų asmenų kilusio ginčo esmę, pobūdį ir prigimtį, nenustačius jokių objektyvių duomenų, kuriais būtų galima pagrįsti pareiškėjo nurodomų asmenų veiksmuose esant apgaulę ar kokius nors kitus neteisėtus veiksmus, darytina išvada, kad tiek ikiteisminio tyrimo subjektai, tiek ir apylinkės teismas visiškai įsigilino į nagrinėjamos bylos situaciją, įvertino visas reikšmingas aplinkybes ir pagrįstai atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą konstatavę, jog nebuvo padaryta nusikalstama veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o tarp minėtų asmenų kilęs civilinio pobūdžio ginčas spręstinas civilinio proceso tvarka, kas šiuo atveju ir buvo daroma. Skundžiama apylinkės teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, keisti ar naikinti ją skunde išdėstytais argumentais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis BPK 442 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Pareiškėjo V. K. skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017-05-02 nutartį.

Ši nutartis neskundžiama.

Teisėjas Pranas Šimkus