Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, kurioje J. S. (J. S.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), vidurinio išsilavinimo, išsiskyręs, nedirbantis, baustas administracine tvarka, teistas keturis kartus:

2009 m. lapkričio 19 d. Vilniaus m. 1 apylinkės teismo nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 245 straipsnį 10 MGL (1 300 Lt) bauda;2010 m. sausio 19 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 1 metams, įpareigojant per 1 mėn. atlyginti 3 000 Lt turtinę žalą;Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 27 d. nuosprendžiu pagal BK 294 straipsnio 2 dalį 30 parų arešto; Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 22 d. nuosprendžiu veika perkvalifikuota į BK 22 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 1 dalį ir paskirtas laisvės apribojimas 3 mėnesiams;Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 6 d. nuosprendžiu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, paskirta laisvės apribojimo bausmė 1 metams ir 4 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9, 1, 4 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 22 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir J. S. paskirta galutinė – laisvės apribojimo bausmė 1 metams ir 6 mėnesiams, įpareigojant jį: 1) per laisvės apribojimo bausmės laikotarpį būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nėra susiję su darbu; 2) per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą;

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. S., turėdamas tikslą apgaule įgyti svetimą turtą, 2015 m. liepos 21 d., prie kino teatro „Lietuva“, adresu Vilniuje, Pylimo g. 17, paprašęs nukentėjusiojo D. Ž. (D. Ž.) jam parduoti auksinę „7 rublių 50 kapeikų“ monetą, 520 eurų vertės, ir pažadėjęs, kad pinigus perves 2015 m. liepos 22 d. į D. Ž. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „SEB bankas“, pinigų nepervedė ir monetos nukentėjusiajam negrąžino, tokiu būdu jis apgaule įgijo D. Ž. priklausantį 520 eurų vertės turtą.

Teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis J. S. savo kaltės nepripažino. Nurodė, kad nukentėjusysis D. Ž. jam matytas vieną kartą. Paaiškino, kad J. K. (J. K.) paprašė kartu su juo eiti ir susitikti su D. Ž., nes pastarasis jį apgavo ir J. K. norėjo, kad jis jam grąžintų pinigus, sumokėtus už monetas. Pažymėjo, kad „7 rublių 50 kapeikų“ moneta nebuvo tarp tų monetų, kurias įsigijo J. K. iš D. Ž.. Jis sutiko padėti J. K. ir jie susitiko trise – jis, J. K. ir D. Ž.. D. Ž. jiems sakė, kad monetos yra tikros; be to, su savimi jis turėjo daug monetų. Kai visi nuvažiavo į Prabavimo rūmus, jiems ten pasakė, kad Prabavimo rūmai negali atsakyti, ar monetos autentiškos. Ar Prabavimo rūmuose buvo tikrinama „7 rublių 50 kapeikų“ moneta, neatsimena, nors, kiek pamena, jam pasakė, kad tai yra auksas. Prabavimo rūmuose už šios įstaigos paslaugas mokėjo nukentėjusysis. Jam, t. y. J. S., D. Ž. pasiūlė nupirkti monetą be pinigų. Jie taip, išėję iš Prabavimo rūmų ir susitarė – jeigu „7 rublių 50 kapeikų“ moneta bus tikra, t. y. autentiška, D. Ž. atgaus pinigus – 520 Eur, o kitu atveju, t. y., jei moneta būtų ne autentiška, tai ji būtų vertinama tiesiog kaip auksas. Monetą turėjo jis, t. y. J. S.. Kitą dieną monetą jis tikrino „Akropolyje“ pas numizmatą ir paaiškėjo, kad moneta nebuvo autentiška. Apie tai telefonu jis pasakė D. Ž.. Auksinė moneta liko pas jį, jis jos D. Ž. negrąžino, pinigų už ją nepervedė, nes monetą pasiėmė kaip atlygį už sugaištą laiką ir kurą, be to, tai buvo principo reikalas, nes žmogus jį apgavo, jam grasino. Monetą turi iki šiol, iki teismo nuosprendžio grąžinti nesutinka. Taip pat paaiškino, kad A. A. jam yra skolingas nuo 2007 m. Jis Antano prašė, kad jis sumokėtų pinigus į D. Ž. sąskaitą, bet iš kur jis žinojo jos numerį, nepamena. Taip pat nepamena, kiek pinigų prašė pervesti. A. A. jam pasakė, kad jis pervedė pinigus D. Ž., po to sakė, kad jam nesigavo. A. A. jam vis dar yra skolingas. Nukentėjusiajam už monetą, t. y. auksą, sutinka sumokėti (2 t., b. l. 45).

Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis D. Ž. nurodė, kad norėjo pirkti butą ir pardavinėjo monetas. Rado skelbimą, paskambino ir atsiliepęs J. K. pasakė, kad paims monetas. J. K. atvažiavo į Šeškinę, prie „Iki“ parduotuvės ir iš jo nusipirko 4 monetas – tris monetas po „5 rublius“ ir vieną „7 rublių 50 kapeikų“ monetą. J. K. pasakė, kad turi dar vieną klientą, kurį atves kitą dieną. Kitą dieną jis prie Šeškinės turgelio susitiko su J. K. nurodytu asmeniu ir parodė monetas, kurių dar buvo nepardavęs. J. K. ir jo atsivestas žmogus pasakė, kad tos monetos, kurias vakar jis pardavė, yra netikros, nes jas tikrino „Akropolyje“ ir dabar norėjo patikrinti ir kitoje vietoje. Kad moneta yra neautentiška, jie iš „Akropolio“ jokios pažymos atsinešę nebuvo. Visi trys nusprendė važiuoti į Prabavimo rūmus. Nuvažiavo ir ten nustatė, kad monetos yra aukštos prabos, o autentiškumo jie nenustato. J. K. monetas atidavė jam, o jis grąžino jam pinigus. „7 rublių 50 kapeikų“ moneta pasiliko pas J. S., nes monetą jam perdavė J. K.. Moteris Prabavimo rūmuose pasakė, kad jie gali nuvažiuoti į Totorių g., ten yra parduotuvė, kur jie galės patikrinti monetos autentiškumą. Nuvažiavo, bet parduotuvė buvo uždaryta. Tuomet J. K. išvažiavo, o jis su J. S. užėjo į Pylimo g. esančią juvelyrinę parduotuvę, parodė monetas numizmatui I. F. (I. F.), jis patikrino monetas ir pasakė, kad monetos autentiškos. „7 rublių 50 kapeikų“ moneta po juvelyro Pylimo g. buvo pas J. S., po to, prie Lietuvos kino teatro jis atidavė jam monetą ir pradėjo įkalbinėti jį, t. y. D. Ž., kad jis jam duotų monetą be pinigų, ir sakė, kad jeigu nustatys, kad moneta autentiška, jis ją parduos ir taip ir pats užsidirbs pinigų, ir D. Ž. užsidirbs. J. S. norėjo, kad kitas numizmatas nustatytų, ar moneta tikra. Jis atidavė monetą J. S.. Susitikus kitą dieną J. S. turėjo sumokėti 545 Eur, o monetos vertė yra 520 Eur. Kitą dieną J. S. jam paskambino į darbą ir sakė, kad moneta tikra, ginčo dėl monetos autentiškumo bendraujant nekėlė. Sakė, kad atsiskaitys, tačiau vis nenorėjo susitikti, vengė. Tuomet jis J. S. pasakė, kad kreipsis į policiją. J. S. pasakė, kad perves pinigus, prašė sąskaitos numerio ir jis ją nusiuntė SMS žinute. Patikrinus sąskaitą, pinigų nebuvo, todėl dar kartą pasakė, kad kreipsis į policiją. J. S. sakė, kad negali būti taip, kad pinigai nepervesti. Pažymėjo, kad bendravo elektroniniu paštu su J. S., jis turėjo atsiųsti banko išrašą, pagal kurį matytųsi, kad pervedė pinigus. Pažymėjo, kad pareikštą civilinį ieškinį palaiko. Nurodė, kad Vilniaus lombardas nustatė 520 Eur sumą už tą monetą įvykio metu, o jis dar Prabavimo rūmuose sumokėjo 25 Eur. Pylimo g. mokėti nereikėjo, nes ten dirba jo pažįstamas Zbignevas (2 t., b. l. 46-47). Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis davė iš esmės analogiškus parodymus (1 t., b. 1. 32, 34-36, 67-68).

Teisiamojo posėdžio metu liudytojas J. K. nurodė, kad atpažįsta ir kaltinamąjį, ir nukentėjusįjį. Kaltinamasis J. S. yra jo tolimas giminaitis. Su nukentėjusiuoju D. Ž. susipažino, kai ieškojo auksinių monetų internetu. Jis, t.y . J. K., buvo įdėjęs skelbimą į internetą, kad parduoda, perka, ieško auksinių monetų, nes ateityje planuoja atidaryti lombardą. Jis jau 10 metų duoda tą skelbimą ir pirmą kartą nusipirko monetas, D. Ž. buvo pirmasis pardavėjas. Monetas pirko, nes buvo šventė ir jis norėjo padaryti dovaną žmonėms. Jam paskambino D. Ž. ir jis jam pasakė, kad jį domina „5 rublių“ 100 metų senumo monetos, taip pat norėjo, kad jos būtų autentiškos. Su D. Ž. susitiko prie Šeškinės gėlių turgaus ir pastarasis parodė jam monetas. Jis jas pažiūrėjo, nelabai susigaudė, ir D. Ž. perspėjo, kad jeigu monetos tik auksinės, jos jo nedomina ir tai paaiškėjus, jis jas grąžins. Iš D. Ž. už 510 Eur nusipirko tris „5 rublių“ monetas ir vieną „7 rublių 50 kapeikų“ monetą. Kiek tiksliai iš viso sumokėjo, neprisimena. Iš ryto nuvažiavo į „Akropolį“, juvelyrinį „Aukso centro“ skyrių, ten buvo jaunas juvelyras ir paprašė jo patikrinti monetas. Juvelyras jas paėmė ir iš karto pasakė, kad monetos auksinės, bet neturi 100 metų senumo. Visos monetos neatitiko tų sąlygų, kaip buvo sutarta. Tuomet jis paskambino D. Ž. ir susitarė susitikti Šeškinėje. Skambindamas pasakė, kad dar nori nusipirkti monetų. Taip pat paskambino ir J. S., kuriam pasakė, kad yra toks Dmitrijus, kuris apgavo bei paprašė, kad J. S. atvažiuotų prie „Akropolio“ ir stebėtų situaciją, nes manė, kad Dmitrijus ką nors atves kartu. Susitikus D. Ž. pasiūlė važiuoti į Prabavimo rūmus, kad ten patvirtintų, kad monetos tikros. Nuvažiavo ten trise. Jis turėjo „5 rublių“ monetą ir ją davė patikrinimui, o kokią monetą tikrinimui davė D. Ž., neatsimena. Už paslaugas mokėjo atskirai. Prabavimo rūmuose jiems pasakė, kad tai auksinės monetos, bet senumo jie nevertina. Tuomet D. Ž. jis pasakė, kad monetos jo nedomina ir visas monetas atidavė D. Ž., o jis jam grąžino pinigus. Dmitrijus pasiūlė nuvažiuoti į senamiestį, nes norėjo įrodyti, kad moneta yra sena. Važiuojant į senamiestį visos monetos buvo pas D. Ž., o jis turėjo savo pinigus. Atvažiavus prie juvelyrinės dirbtuvės, ji buvo uždaryta, bet Dmitrijus įtikino vėl pasiimti iš jo monetas, ir jis jam vėl atidavė pinigus, Dmitrijus jam – monetas. Monetas antrą kartą pirko dėl to, kad D. Ž. save išreklamavo, sakydamas, jog rinkoje dirba daug metų, ir įtikino, kad yra rimtas žmogus. „7 rublių 50 kapeikų“ monetos antrą kartą nepirko, nes Prabavimo rūmai sakė, kad ji netikra, užplombavo, ir jis ja daugiau nesidomėjo. Jie visi išsiskirstė, jis sėdo į automobilį ir išvažiavo. Prie „Pramogų banko“, esančiame lombarde paklausė darbuotojo, ar jis nupirks monetas. Darbuotojas jam atsakė, kad moneta netinkama, ir kad monetų nepirks. Tada jis vėl paskambino Dmitrijui, ir Dmitrijus pasakė, kad gali susitikti Lukiškių stotelėje. Jis paskambino J. S. ir pasakė, kad vėl „užkibo“ su monetomis bei važiuoja pas Dmitrijų. Paėmė J. S. su savo automobiliu ir važiavo iki Lukiškių, kad grąžinti monetas D. Ž.. Dar prie Dmitrijaus paskambino juvelyrui, kuris yra Dmitrijaus draugas, įjungė garsiakalbį, ir juvelyras pasakė, kad nenori pirkti tų monetų, nes jos netikros. Jis atidavė Dmitrijui monetas, Dmitrijus jam – pinigus. Dmitrijų paleido prie „Akropolio“ tilto, o J. S. – prie „Akropolio“, ir nuvažiavo į darbą. Pažymėjo, kad kai prie „Pramogų banko“ buvo įsigijęs monetas, neprisimena, ar ten buvo kalba apie „7 rublių 50 kapeikų“ monetą, nes kai dar kartą nusipirko „5 rublių“ monetas, „7 rublių 50 kapeikų“ moneta buvo pas D. Ž., ir kaip ji atsirado pas J. S., nežino. Taip pat negirdėjo tokio pokalbio, kad D. Ž. duoda „7 rublių 50 kapeikų“ monetą J. S., pastarajam nesumokėjus. Pažymėjo, kad J. F., A. A. pavardės jam nieko nesako. Nurodė, kad „7 rublių 50 kapeikų“ monetos likimo nežino, su J. S. apie tai nekalbėjo, monetos pas jį nematė, ar jis ją pirko, nežino (2 t., b. l. 47-49). Iš esmės ikiteisminio tyrimo metu davė analogiškus parodymus (1 t., b. 1. 73-74).

Teisiamojo posėdžio metu liudytojas I. F. nurodė, kad jis yra juvelyras ir dirba Pylimo g. 34, Vilniuje. Iki įvykio ir po įvykio jis nei su nukentėjusiuoju D. Ž., nei su kaltinamuoju J. S. nekalbėjo, dėl nagrinėjamo įvykio nebendravo. Paaiškino, kad D. Ž. yra jo sūnaus klasiokas, po įvykio su juo tik sveikinosi, bet apie jokias monetas kalbos nebuvo. Nurodė, kad 2015 m. vasarą pas jį užėjo dviese – J. S. ir D. Ž. patikrinti monetas, kurios buvo maišeliuose iš Prabavimo rūmų, tačiau jam nieko nereikėjo net žiūrėti, nes geriau negu Prabavimo rūmai niekas nenustatys, ir jeigu Prabavimo rūmai uždėjo ženklą, kad moneta yra tikra, tai taip ir yra, o, be to, Prabavimo rūmai nustato prabą ir išduoda sertifikatą. Abu vyriškius jis įsiminė dėl to, kad žmonės nedažnai atneša „7 rublių 50 kapeikų“ monetas. Tądien buvo pateiktos „7 rublių 50 kapeikų“ ir „10 rublių“ monetos, bet dar maišiuke pas juos buvo daug monetų. Pateiktos monetos buvo užplombuotos. Vyrai prašė pasakyti, ar monetos yra tikros, nes jų būna suklastotų. Paaiškino, kad moneta gali būti netikra, jei ji neatitinka prabos. „7 rublių 50 kapeikų“ monetų suklastotų beveik nebūna, ir kad 900 prabos moneta būtų neautentiška, taip būti negalėjo, per jo 40 metų darbo patirtį to nebuvo. Tuo tarpu suklastotų „10 rublių“ monetų pasitaiko, ir būna, kad ji neatitinka prabos, t. y. būna suklastota; turi būti 900 praba, o būna nuo 585 iki 800 prabos. Atnešta „7 rublių 50 kapeikų“ moneta yra pagaminta 1897 m., ji viena yra tokia. Pateiktos monetos autentiškumo nenustatinėjo, nes autentiškumą nustato specialūs ekspertai, Vilniuje jis tokių nepažįsta, bet iš išvaizdos ji atrodė autentiška. Jam tiesiog davė pažiūrėti, ar normali, ar nenormali moneta, ir jis pasakė, kad moneta yra normali (2 t., b. l. 88-89).

Teisiamojo posėdžio metu liudytojas A. A. nurodė, kad pažįsta kaltinamąjį J. S., su juo bendrauja mažai; mažai bendravo ir 2015 m. vasarą. Tuo tarpu nukentėjusysis D. Ž. jam yra nepažįstamas. Paaiškino, kad maždaug prieš 10 metų pasiskolino pinigų iš J. S., skolos neatidavė ir iki šiol yra skolingas 500 Eur. Jie yra susitarę, kad kai jis turės pinigų, skolą atiduos. Pažymėjo, kad J. S. jam sakė, kad skolą jis gali atiduoti arba jam, arba D. Ž., kuriam yra skolingas J. S., ir žinute parašė D. Ž. sąskaitos numerį, asmens vardą, pavardę asmens kodą; tai buvo seniai, 2009-2010 metais. Tačiau pinigų jis niekam neatidavė, pavedimo net nebandė daryti, nes neturėjo pinigų, ir apie tai gal po mėnesio laiko pasakė J. S.. J. S. jam pinigų, kad juos pervestų tam žmogui, nedavė, banke kartu nebuvo (2 t., b. l. 96).

Išraše iš Policijoje registruojamų įvykių registro nurodyta, kad 2015 m. liepos 30 d., 19.16 val. užregistruotas D. Ž. pranešimas, jog 2015 m. liepos 21 d., apie 17.30 val. įvyko įvykis, galimas įtariamasis – J. K., kuomet pranešėjui nebuvo sumokėta 545 Eur už auksinę monetą „7 rublių 50 kapeikų“ (1 t., b. l. 25).

Nukentėjusiojo protokole – pranešime nurodyta, kad 2015 m. liepos 21 d., apie 17.30 val., Vilniuje, A. Stulginskio g. 8, vyriškis apgaulės būdu pasisavino auksinę monetą „7 rublių 50 kapeikų“, 545 Eur vertės (1 t., b. l. 27).

2015 m. rugpjūčio 14 d. apžiūros protokole užfiksuota įvykio vietos apžiūra (1 t., b. l. 28-29).

VĮ „Lietuvos prabavimo rūmai“ pateikė duomenis, kad 2015 m. liepos 21 d. J. K. ir D. Ž. pateikė paraiškas dėl prabavimo paslaugų suteikimo ir už jas sumokėjo; taip pat nurodė, kad „7 rublių 50 kapeikų“ monetos įvertinimas („prabavimas“) 2015 m. liepos 21 d. kainavo 4,49 Eur (1 t., b. l. 76-78; 2 t., b. l. 57-63, 92, 103-105).

2015 m. liepos 20-22 d. prekybos centre „Akropolis“, Vilniuje, parduotuvės „Aukso centras“ patalpas nuomojusios įmonės UAB „Auksinės investicijos“ direktorius P. Š. el. paštu pateikė informaciją, kad įmonės darbuotojai atlieka auksinių monetų kainos nustatymo paslaugas, tačiau šių paslaugų užsakovų bei suteiktų paslaugų duomenų nefiksuoja žurnale, tokių duomenų nerenka; nepamena, kad laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 20 d. iki 2015 m. liepos 22 d. J. K. ir J. S. būtų kreipęsi į įmonės darbuotoją (numizmatą) dėl auksinių monetų įvertinimo (2 t., b. l. 52-53, 55, 66, 107).

Byloje pateikta banko AB „SEB“ D. Ž. mokėjimo kortelės SEB Mylimiausia MasterCard panaudojimo ataskaita laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 31 d. (1 t., b. 1. 44-50) bei banko AB „SEB“ D. Ž. sąskaitos (duomenys neskelbtini) finansinių operacijų išrašas laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 21 d. iki 2016 m. rugsėjo 27 d. (1 t., b. 1. 52-64).

Motyvuojamoji dalis

Dėl duomenų vertinimo ir veikos kvalifikavimo

BK 182 straipsnio 1 dalies nuostatomis, tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.

Esminis sukčiavimo, kaip BK 182 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos, požymis yra apgaulės panaudojimas, siekiant savo ar kitų naudai įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengti turtinės prievolės arba ją panaikinti. Apgaulė suprantama kaip turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, taip pat kitų asmenų, priimančių atitinkamus sprendimus, suklaidinimas dėl aplinkybių ar faktų, kurie yra esminiai, lemiantys šių asmenų apsisprendimą dėl turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ir pan. Sukčiavimo atveju kaltininkas suvokia, kad suklaidino kitą asmenį, numato, kad dėl jo veikimo gali atsirasti BK 182 straipsnyje numatyti padariniai, ir to nori.

Teismas, įvertinęs aukščiau nurodytų ir teismo tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų duomenų, kuriuos pripažįsta įrodymais, visumą, sprendžia, jog byloje įrodyta, kad kaltinamasis J. S., turėdamas tikslą apgaule įgyti svetimą turtą, 2015 m. liepos 21 d., prie kino teatro „Lietuva“, adresu Vilniuje, Pylimo g. 17, paprašęs nukentėjusiojo D. Ž. (D. Ž.) jam parduoti auksinę „7 rublių 50 kapeikų“ monetą, 520 eurų vertės, ir pažadėjęs, kad pinigus perves 2015 m. (kaltinamajame akte klaidingai nurodyta 2016 m.) liepos 22 d. į D. Ž. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „SEB bankas“, pinigų nepervedė ir monetos nukentėjusiajam negrąžino, tokiu būdu jis apgaule įgijo D. Ž. priklausantį 520 eurų vertės turtą.

Byloje esančių įrodymų visuma (tarp jų kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo I. F. paaiškinimai, išrašo iš Policijoje registruojamų įvykių registro bei nukentėjusiojo protokolo – pareiškimo, Prabavimo rūmų pateikti duomenys, kiti bylos duomenys) patvirtina, kad nukentėjusysis D. Ž. 2015 m. liepos 21 d. perdavė „7 rublių 50 kapeikų“ monetą, kuri buvo auksinė, 900 prabos, kaltinamajam J. S., negavęs už tai atlygio, t. y. susitarus, kad bus atsiskaityta vėliau – sumokėta 520 Eur, tačiau šie pinigai nukentėjusiajam nebuvo sumokėti ir moneta jam nebuvo grąžinta. Dėl šių aplinkybių iš esmės ginčo byloje nėra.

Pagal nuoseklius nukentėjusiojo parodymus, kuriuos, teismo vertinimu, patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai, kaltinamasis turėjo atsiskaityti už auksinę monetą, pinigus už ją sumokėdamas nukentėjusiajam 2015 m. liepos 22 d., tačiau kaltinamasis iki šiol neatsiskaitė, taip pat nepervedė pinigų ir į nukentėjusiojo banko sąskaitą, kurios duomenų pats paprašė. Tai patvirtina ir nukentėjusiojo sąskaitos išrašas bei mokėjimo kortelės panaudojimo ataskaita. Nors kaltinamasis teigia, kad jis neprivalo atsiskaityti su nukentėjusiuoju, kadangi buvo nustatyta, jog moneta nėra autentiška, tokių įrodymų į bylą jis nepateikė. Priešingai, bylos įrodymų visuma patvirtina, jog moneta buvo autentiška. Visų pirma, tai įrodo nuoseklūs nukentėjusiojo parodymai, o pagrindo netikėti nukentėjusiuoju teismas neturi. Antra, bylos nagrinėjimo metu teisme apklaustas liudytojas I. F., kuriam kaltinamasis ir nukentėjusysis įvykio dieną buvo nunešę parodyti ir įvertinti ginčo monetą, patvirtino, jog moneta buvo tikra; be kita ko, nurodė, jog „7 rublių 50 kapeikų“ monetų suklastotų beveik nebūna ir negalėjo būti, kad 900 prabos tokia moneta būtų neautentiška, per jo 40 metų darbo patirtį to nėra buvę. Trečia, teismas kritiškai vertina liudytojo J. K., kuris yra kaltinamojo giminaitis, ir kuris pasikvietė kaltinamąjį į pagalbą, bendraujant su nukentėjusiuoju, paaiškinimus, pagal kuriuos neva buvo nustatyta pas juvelyrą, kad ginčo moneta netikra. Tokiu atveju kaltinamajam nebūtų buvę poreikio paimti šią monetą iš nukentėjusiojo. Ketvirta, jeigu moneta buvo neautentiška, tuomet logiškai nepaaiškinama, kodėl kaltinamasis teigia, jog jis prašė liudytojo A. A. pervesti pinigus už monetą į nukentėjusiojo sąskaitą, t. y. norėjo atsiskaityti su nukentėjusiuoju už monetą.

Sprendžiant dėl kaltinamojo kaltės, pažymėtina, kad kaltinamasis teigia, jog monetą turi iki šiol, tačiau nesutinka jos grąžinti nukentėjusiajam bei pateikti teismui, nors, pateikus monetą, būtų galima atlikti specialisto tyrimą dėl monetos autentiškumo. Antra, paneigta byloje kaltinamojo gynybinė versija, kad jo nurodymu su nukentėjusiuoju atsiskaitė liudytojas A. A.. Paminėtas liudytojas teisme paaiškino, jog kaltinamasis atsiskaityti su kitu asmeniu jo prašė 2009-2010 metais, tuo tarpu nagrinėjamas įvykis buvo 2015 metais. Be to, liudytojas su šiuo asmeniu neatsiskaitė ir apie tai pranešė kaltinamajam. Trečia, nesąžininga ir kaltinamojo pozicija, kad monetą jis pasiliko kaip kompensaciją už sugaištą laiką, kadangi turtas – moneta jam yra svetimas turtas, kurio pasisavinti jis teisės neturi.

Taigi, teismo vertinimu, byloje esančių objektyvių įrodymų visuma patvirtina, kad kaltinamasis, turėdamas tikslą apgaule įgyti svetimą – nukentėjusiojo turtą, jį apgavo, pasakydamas, jog kitą dieną po monetos paėmimo atsiskaitys su nukentėjusiuoju, ir iki šiol su juo neatsiskaitė, nors pats pripažino turintis iš nukentėjusiojo paimtą turtą – monetą. Taigi kaltinamasis suvokė, kad jis suklaidino nukentėjusįjį, numatė, kad dėl tokių jo veiksmų nukentėjusysis praras savo turtą, o kaltinamasis jį neteisėtai įgis, ir to norėjo. Tuo tarpu byloje nustatyta, kad kaltinamojo pažadas, jog jis sumokės už monetą 520 Eur, buvo esminis ir lemiamas momentas, nulėmęs nukentėjusiojo apsisprendimą perduoti monetą kaltinamajam. Kaltinamojo kaltė, padarius BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, įrodyta visiškai.

Dėl bausmės skyrimo

Teismas, skirdamas bausmę kaltinamajam J. S., atsižvelgia į padaryto nusikaltimo pobūdį (apgaule įgijo svetimą turtą), jo pavojingumo laipsnį ir kaltės formą (įvykdytas baigtas, nesunkus, tyčinis nusikaltimas), šio nusikaltimo padarymo motyvus ir tikslus (nusikaltimas padarytas iš savanaudiškų paskatų), jo įvykdymo aplinkybes (nusikaltimas padarytas, panaudojus apgaulę, įgytas 520 Eur vertės svetimas turtas), į kaltinamojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat į kaltinamojo asmenybę charakterizuojančius duomenis – iki šio nusikaltimo padarymo buvo teistas 2 kartus, įskaitant ir pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, teistumai išnykę, po šio nusikaltimo padarymo teistas 2 kartus, tarp jų ir dėl BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, vieną kartą jam skirta bauda, kitus tris kartus – laisvės apribojimo bausmė; baustas administracine tvarka, Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie SAM 2015 m. gegužės 14 d. specialisto išvadoje konstatuota, kad skirti teismo psichiatrijos ekspertizę kaltinamajam nėra pagrindo; nedirba, paskirtas baudas priverstine tvarka išieško antstoliai.

Įvertinęs paminėtas aplinkybes, teismas sprendžia, kad kaltinamajam už padarytą nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, skirtina griežčiausia – laisvės atėmimo bausmė, jos dydį nustatant mažesnį nei vidurkis, t. y. skirtina 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrintina su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 6 d. nuosprendžiu paskirta laisvės apribojimo bausme, ją pakeičiant į laisvės atėmimo bausmę, dvi laisvės apribojimo dienas prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai (BK 65 str. 1 d. 1 p. b) pap.; t. y. pakeičiant į 9 mėnesius laisvės atėmimo), ir kaltinamajam skirtina galutinė – 1 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Įvertinus tai, kad kaltinamasis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, mažamečių vaikų, yra pakankamai jaunas, darbingo amžiaus, kad yra teistas tik už nesunkius nusikaltimus, taip pat atsižvelgus į nusikaltimų pavojingumą bei jų įvykdymo motyvus ir aplinkybes, teismas sprendžia, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Dėl nurodyto nagrinėjamu atveju taikytinos BK 75 straipsnio nuostatos ir laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtinas 2 metams, J. S. įpareigojant: 1) bausmės vykdymo laikotarpiu būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nėra susiję su darbu; 2) bausmės vykdymo laikotarpiu dirbti arba be pažeidimų registruotis darbo biržoje; 3) bausmės vykdymo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; 4) per 1 mėnesį nuo šio teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti turtinę žalą L. N. (kuriai žala jau turėjo būti atlyginta pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 6 d. nuosprendžiu nustatytą įpareigojimą); 5) per 3 mėnesius nuo šio teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti turtinę žalą D. Ž. (BK 75 str. 2 d. 5, 7-8 p., 3 d.).

Į bausmės laiką įskaityti bausmę, atliktą pagal Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 22 d. nuosprendį ir šiuo teismo nuosprendžiu įskaitytą laiką nuo 2012 m. liepos 20 d. iki 2012 m. liepos 21 d., kuris buvo prilygintas keturioms laisvės apribojimo dienos, bei bausmę, atliktą pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 6 d. nuosprendį (nuo 2016 m. spalio 4 d. iki 2017 m. gegužės 31 d.) 2 laisvės apribojimo dienas prilyginant 1 laisvės atėmimo dienai.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti paliktina nepakeista iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o šiam įsiteisėjus – panaikintina.

Dėl civilinio ieškinio

Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis D. Ž. pareiškė 545 Eur (520 Eur moneta ir 25 Eur išlaidos Prabavimo rūmuose) dydžio civilinį ieškinį dėl kaltinamojo neteisėtais veiksmais jam padarytos turtinės žalos (b. l. 37). Byloje įrodyta, kad autentiškos auksinės „7 rublių 50 kapeikų“ monetos pardavimo kaina yra 520 Eur, iš esmės dėl to ginčo nėra. Tuo tarpu pagal bylos įrodymus, šios monetos įvertinimo (prabavimo) paslaugų įkainis yra 4,49 Eur (2 t., b. l. 92, 103-105). Dėl nurodyto nukentėjusiojo civilinis ieškinys tenkintinas iš dalies ir jo naudai iš kaltinamojo priteistina 525 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 2 dalimi, 304 straipsniu, 305 straipsnio 1 dalimi, 307 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pripažinti J. S. (J. S.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 6 d. nuosprendžiu paskirta laisvės apribojimo bausme, ją pakeičiant į laisvės atėmimo bausmę, dvi laisvės apribojimo dienas prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai, ir J. S. skirti galutinę 1 (vienerių) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaityti bausmę, atliktą pagal Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 22 d. nuosprendį ir šiuo teismo nuosprendžiu įskaitytą laiką nuo 2012 m. liepos 20 d. iki 2012 m. liepos 21 d., kuris prilygintas 4 (keturioms) laisvės apribojimo dienos, bei bausmę, atliktą pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 6 d. nuosprendį, dvi laisvės apribojimo dienas prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalimi, bausmės vykdymą atidėti 2 (dviem) metams, įpareigojant J. S.: 1) bausmės vykdymo laikotarpiu būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nėra susiję su darbu; 2) bausmės vykdymo laikotarpiu dirbti arba be pažeidimų registruotis darbo biržoje; 3) bausmės vykdymo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; 4) per 1 mėnesį nuo šio teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti 2 765,88 Eur turtinę žalą L. N.; 5) per 3 mėnesius nuo šio teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti 525 Eur turtinę žalą D. Ž. (D. Ž.).

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti palikti nepakeistą iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o šiam įsiteisėjus – panaikinti.

Iš dalies patenkinti D. Ž. civilinį ieškinį ir priteisti iš J. S. D. Ž. 525 Eur (penkis šimtus dvidešimt penkis eurus) turtinės žalos atlyginimo.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.